Ko išmokome?

Garsą tariame, o raidę rašome.

Balsiams žymėti yra dvylika raidžių: a, ą, e, ę, ė, i, y, į, o, u, ū, ų.

Priebalsiams – dvidešimt raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž.

Dar yra trys raidžių junginiai: ch, dz, dž.

Lietuvių kalbos balsiai skirstomi į ilguosius ir trumpuosius. Trumpieji balsiai [ă], [ĕ], [ĭ], [ŭ] užrašomi raidėmis a, e, i, u. Ilgieji balsiai [ā], [ē], [ė], [ī], [ō], [ū] užrašomi raidėmis a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų.

Priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai yra [b], [d], [g], [z], [ž], [h], [dz], [dž], [l], [v], [j], [r], [m], [n]. Duslieji priebalsiai yra [p], [t], [k], [s], [š], [ch], [c], [č], [f].

Priebalsiai [v], [j], [l], [m], [n], [r] vadinami pusbalsiais.

Asimiliacija – tai priebalsių supanašėjimas.

Duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius tariant suskardėja:

apdraudė – [abdraudė] ([p] virsta [b]),

atgal – [adgal] ([t] virsta [d]),

kasdavo – [kazdavo] ([s] virsta [z]),

išgyventi – [ižgyventi] ([š] virsta [ž]).

Skardieji prieš dusliuosius suduslėja:

rūgpienis – [rūkpienis] ([g] virsta [k]),

pėdsakas – [pėtsakas] ([d] virsta [t]),

grįžti – [grįšti] ([ž] virsta [š]).

Susidūrę priebalsiai [s], [č], [z], [dž] irgi supanašėja:

anksčiau – [ankštšiau] ([s] virsta [š]),

vabzdžiai – [vabždžiai] ([z] virsta [ž]).

Susidūrus priebalsiams [s], [š], [z], [ž] vyksta ypatinga asimiliacija: tariamas tik antras priebalsis:

užsienis – [usienis],

užšoko – [ušoko],

pusšimtis – [pušimtis].

Jei vienas ar keli priebalsiai eina prieš užpakalinės eilės balsius [a], [o], [u], jie tariami kietai: kalba, mokinys, ruduo. Šiai taisyklei paklūsta ir lietuviški, ir iš kitų kalbų atėję žodžiai: kultūra, paltas, filmas.

Jei vienas ar keli priebalsiai eina prieš priešakinės eilės balsius [e], [ė], [i], tariama minkštai: smulkmena, staltiesė, kuprinė. Skolinti žodžiai – ne išimtis: minkštai tariame algebra, Alfredas.

Dviejų balsių junginiai [ai], [au], [ei], [ui] yra dvibalsiai. Dviraidžiai garsai [ie] ir [uo] tik dėl savo pavidalo laikomi sutaptiniais dvibalsiais, nes iš tiesų tariami kaip ilgieji balsiai.

Mišrieji dvigarsiai šitaip vadinami dėl to, kad juos sudaro balsis ir priebalsis. Abu garsai yra viename skiemenyje. Mišrusis dvigarsis susideda iš balsio [a], [e], [i], [u] ir pusbalsio [l], [m], [n], [r].

Skiemuo – vienu kartu ištariama garsinė žodžio dalis.

Pagal skiemens pagrindo garsus skiriami ilgieji ir trumpieji skiemenys.

Ilgojo skiemens pagrindą sudaro ilgasis balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis: sa-ko, ry-tas, snie-gas, duo-na, vai-kas, bal-sas, lan-gas, pir-mas.

Trumpojo skiemens pagrindą sudaro trumpasis balsis: ra-šik-lis, pi-la, sute-ma, ne-tu-riu.

Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas vadinamas kirčiu.

Priegaide vadinamas ilgojo skiemens tarimo būdas, kai labiau pabrėžiama ilgojo balsio ar dvigarsio pradžia arba pabaiga. Priegaidžių yra dvi – tvirtapradė ir tvirtagalė.

Tvirtapradę priegaidę turi tie žodžių skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama ilgojo balsio pirma dalis, o dvigarsio – pirmas dėmuo: vyras, rodo, kaimas, kaulas, kalnas, sergėti.

Rašte tvirtapradė priegaidė žymima dešininiu kirčio ženklu ant ilgojo balsio, dvibalsio ir mišriojo dvigarsio pirmosios raidės, o mišriuosiuose dvigarsiuose su i ir u – kairiniu:sūris, moteris, tėvas, kilti, pulti.

Jei pabrėžiamas pirmas dvigarsio dėmuo, priegaidė yra tvirtapradė: laisvė, laužas, leisti, semti, langas, kalnas, lempa, kerpė, tiltas, pilnas, pilkas, pirmas, pinti, pulti, kurmis, uiti.

Tvirtagalę priegaidę turi tie žodžių skiemenys, kuriuos tariant pabrėžiama ilgojo balsio antra dalis, o dvigarsio – antras dėmuo: sodas, tyras, laikas, laukas, vargas , kaltas. Tvirtagaliai būna [a] ir [e] atvirajame skiemenyje: kelias, pãsaka, neša, sako.

Rašte tvirtagalė priegaidė žymima riestiniu kirčio ženklu: šokis, kyla, lėtas.

Riestinis kirčio ženklas visuomet rašomas ir virš antro dvigarsių dėmens: vaikas, sausas, keistas, puikiai, karklas, lankas, pirkti, vilkas.