Ko išmokome?

Daiktavardis – kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, žymintys daiktų, reiškinių, veiksmų ir ypatybių pavadinimus, turintys giminę ir kaitomi skaičiais bei linksniais.

Lietuvių kalboje daiktavardžiai yra arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės. Tokių daiktavardžių kaip akiplėša, garbėtroška, mušeika, naktibalda, nenuorama, neklaužada, pikčiurna giminė paaiškėja tik sakinyje.

Suskaičiuojamus daiktus įvardijantys daiktavardžiai kaitomi skaičiais – vienaskaita ir daugiskaita. Vienaskaita rodo, kad daiktų yra vienas (langas, knyga, kuprinė, peilis, arklys, akmuo), daugiskaita – kad daugiau negu vienas (langai, knygos, kuprinės, peiliai, arkliai, akmenys). Nesuskaičiuojamus daiktus įvardijantys daiktavardžiai turi tik vienaskaitą (pienas, duona, medus) arba tik daugiskaitą (vėjaraupiai, akiniai, krikštynos).

Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą, priklausantį tokių pat daiktų visumai: kėdė, automobilis, namas, debesis. Tikrinis daiktavardis pasako daikto arba asmens vardą, skiriantį jį iš kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų: Vilnius, Tomas, Brisius, „Justė“. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o įvairių kūrinių, bendrovių, gaminių pavadinimai tekste išskiriami dar ir kabutėmis.

Linksniavimas – tai žodžių kaitymas linksniais ir skaičiais. Lietuvių kalboje yra septyni linksniai. Septintuoju tradiciškai laikomas šauksmininkas. Sakinyje jis nesusijęs su kitais žodžiais, neturi ir klausimo, tik nusako daiktą ar asmenį, į kurį kreipiasi kalbėtojas.

Žodžiai linksniuojami nevienodai – sudaro tam tikrus linksniavimo tipus.

Linksnių rašybos ypatumai

Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko galūnėse rašome nosines raides: ką? – vaiką, mokinį, pamoką, gėlę, širdį, sūnų, seserį; ko? – vaikų, mokinių, pamokų, gėlių, širdžių, sūnų, seserų.

Vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko galūnė baigiasi e: pamokoje, širdyje, gėlėje, pamokose, mokiniuose.

Vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vietininko galūnė -uose, moteriškosios -ose: vaikas – vaikuose, pamoka – pamokose.

Jei vienaskaitos vardininko galūnė -ė, kur linksnių galūnėse girdime [e], ten ir rašome e: gėlė – gėlei, gėlę, gėle, gėles; varlė – varlei, varlę, varle, varles (išimtis duktė – dukteriai, dukteria).

Jei vienaskaitos vardininko galūnė -is, -a, -i, -uo, kituose linksniuose, išskyrus vietininką, rašome -ia arba -iai: dalia – daliai, dalią, dalia, dalias; širdis – širdžiai; marti – marčiai, marčią, marčia, marčias; sesuo – seseriai, seseria.

Vardininko galūnėje rašome tik -ia ir -ias: vyšnia, galia, dalia; kelias, elnias; daugiskaitos vardininke – -iai: keliai, elniai.

2 kirčiuotė: rañkoms, rankàs; ùpėms, upès; rãtams, ratùs – galininke kirtis šoka į galą.

4 kirčiuotė: vaikáms, vaikùs, mamóms, mamàs – abu linksniai kirčiuoti gale.

Prielinksnis su linksniu sudaro prielinksninę konstrukciją. Prielinksnis tekste atlieka panašų vaidmenį kaip linksnio galūnė – padeda susieti žodžius tarpusavyje: išėjo į mišką, lindi po stalu, tupėjo ant šakos, skraidys virš upės.

Lietuvių kalboje prielinksniai vartojami arba su kilmininku, arba su galininku, arba su įnagininku.