Ko išmokome?

Sakinys yra mažiausias bendravimo elementas.

Sakiniu kalbėtojas dažniausiai ką nors praneša (teigia arba neigia) – taip yra bendraujama, teikiama informacija. Taigi viena iš sakinių rūšių yra tiesioginiai sakiniai: Gandrai suko ratą apie sodybą.

Kalbėtojas gali ir ko nors klausti norėdamas gauti tam tikros informacijos. Todėl yra ir klausiamieji sakiniai: Ar nematei mano telefono?

Kartais kalbėtojas nori paveikti aplinką, skatina ką nors daryti ar, priešingai, ko nors nedaryti. Taigi iš sakinių išsiskiria dar viena grupė – skatinamieji sakiniai: Parašyk laišką draugui.

Kalbėdami išsakome ir savo jausmus, įspūdžius. Tam ypač tinka šaukiamieji sakiniai: Vaikai, kaštonai žydi!

Du ar keli žodžiai, susiję tiesioginiu ryšiu, sudaro žodžių junginį, o šie – sakinį.

Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra vientisinis: Visas sodas pasipuošė baltu rūbu. Jei gramatinių centrų daugiau, sakinys sudėtinis: Visas sodas pasipuošė baltu rūbu, bet šalnos dar gali pasikandžioti.

Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro pagrindinis ir priklausomasis dėmuo. Pagrindinis dėmuo yra žodis, iš kurio keliamas klausimas; priklausomasis – kuriuo į tą klausimą atsakoma: išdykęs vaikas; pjaunam žolę; labai gražus.

Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku arba susieti intonacija. Antruoju atveju tarp jų rašome kablelį: Tvenkinyje apsigyveno antys ir gulbės. Tvenkinyje apsigyveno antys, gulbės, kiti vandens paukščiai.

Tarpusavio sąsaja sakinyje būdinga pagrindinėms sakinio dalims veiksniui ir tariniui: traukinys stovi; vėjas pučia.

Žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą ir priklauso tai pačiai sakinio daliai, vadinami vienarūšėmis sakinio dalimis.

Iš eilės vardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo mintis. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais: Žaliais lapais pasipuošė beržai, alksniai, drebulės.

Tarp vienarūšių sakinio dalių, sujungtų vienu jungtuku ir, bei, ar, arba, joks skyrybos ženklas nerašomas: Geriausiai vasarą atgaivina šaltos sultys arba ledai. Tuoj galėsime degintis ir maudytis.

Kai šie ir kiti jungtukai (ir... ir; nei... nei; tai... tai; tiek... tiek) kartojasi, prieš antrą ir paskesnius rašomas kablelis: Nei tėtis, nei mama, nei brolis to filmo nebuvo matę.

Prieš o, bet, tačiau ir tarp jungtukų kaip... taip; ne tik... bet; ne tiek... kiek kablelis rašomas visada: Mėnuo šviečia, bet nešildo. Kaip šauksi, taip atsilieps.

Veiksnys sakinyje atsako į klausimą kas? Juo pasakomas asmuo arba daiktas, kuris ką nors veikia, koks nors arba kas nors yra: Šarka tupi ant laido. Varna yra paukštis. Mokinys yra pavyzdingas.

Tarinys yra pagrindinė sakinio dalis, kuria ką nors pasakome apie veiksnį – ką veiksnys veikia? kas jis yra? koks jis yra?: Žvirbliai maudosi baloje. Dėdė Martynas yra gydytojas. Diena buvo giedra.

Papildinys – labiausiai su tariniu susijusi antrininkė sakinio dalis. Jo vaidmenį sakinyje atskleidžia keturi pagrindiniai klausimai, keliami iš tarinio: ko? kam? ką? kuo?: Jau reikės išsitraukti dviratį. Nerandu savo naujos meškerės.

Aplinkybė – tai antrininkė sakinio dalis, nusakanti aplinką, kurioje reiškiasi tariniu pasakytas požymis. Atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl?: Vakare oras atvėso. Pelkėse pražydo purienos.

Pažyminys yra antrininkė sakinio dalis, paaiškinanti kurią nors daiktavardžiu, kartais įvardžiu išreikštą sakinio dalį. Sakinyje pažyminys susijęs su veiksniu, papildiniu arba aplinkybe ir atsako į klausimus koks? kokia? kuris? kuri? keli? kelios? kelintas? kelinta? kieno?: Į padangę pakilo margaspalviai balionai.

Sudėtinis sakinys – tai iš kelių gramatinių centrų susidedantis pranešimas apie kelias situacijas ir jų ryšį: Pamiškėje mokiniai pasistatė palapines, dabar prie paukščių koncerto prisidėjo ir vaikų balsai.

Sudėtiniai sakiniai būna jungtukiniai ir bejungtukiai. Pavadinimas pasako ir skyrimo būdą. Jeigu tarp atskirų dėmenų yra jungtukas arba jungiamasis žodis, sakinys jungtukinis: Pakilo saulė(,) ir raskilos lape suspindo rasos lašas. Jeigu jungtuko ar jungiamojo žodžio nėra – bejungtukis: Pakilo saulė, raskilos lape suspindo rasos lašas.

Sudėtiniai jungtukiniai sakiniai dar skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Prieš sujungiamojo sakinio dėmenis jungiančius jungtukus o, bet, tačiau reikia rašyti kablelį: Pučia stiprus vėjas, bet vaikai taškosi bangose jo nejausdami. Prieš jungtuką ir kablelis nebūtinas.

Prieš prijungiamuosius jungtukus kad, jog, kai, kaip, nes, jei, jeigu, nors kablelis rašomas visada: Visi man sakė, kad išmoksiu važinėti dviračiu. Pasislėpsiu nuo lietaus, jeigu pasieksiu beržyną.

Kreipinys – tai žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį, daiktą ar reiškinį. Jis gali būti bet kurioje sakinio vietoje ir visada atskiriamas arba išskiriamas kableliais: Rasele, paduok šukas. Sužinok, Tomai, kada išvyksta paskutinis traukinys.

Užrašant tiesioginę kalbą, kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami didžiąja raide naujoje eilutėje po brūkšnio:

– Labas! Kaip gyveni?

– Ačiū, gerai.

Jei prieš veikėjo žodžius eina autoriaus žodžiai, po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, prieš veikėjo žodžius rašomas brūkšnys:

Suvalgėme pupeles, išgrandėme puodą. Tada aš kibau į razinas ir riešutus, o tėtis tarė:

– Gal norėtum ką pažaisti, kol aš tvarkysiuos?

Autoriaus žodžiai gali eiti ir po veikėjo žodžių. Tada po veikėjo žodžių rašomas kablelis ir brūkšnys arba sakinio pabaigos ženklas, kurio reikalauja intonacija (daugtaškis, klaustukas, šauktukas), ir brūkšnys:

– Laipios vėl po kukmedžius, – pataisė tėtis.

– Kas ją išrado? – paklausiau tėčio.

Autoriaus žodžiai, įsiterpę į veikėjo žodžius, paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais, rašomi mažąja raide. Jei veikėjas tęsia mintį, po autoriaus žodžių rašomas kablelis ir brūkšnys. Jei veikėjas pradeda naują sakinį, po autoriaus žodžių rašomas taškas ir brūkšnys:

– Na, – prabilo tėtis, – o tavo namų darbai?

– Puiki mintis, – tarė tėtis. – Einam miegoti, kad rytoj atsikeltume prieš aušrą.