Skaitydami knygas tikriausiai pastebėjote, kad susitikus dviem veikėjams užsimezga pokalbis. Jis vadinamas dialogù. Tiesiogiai perteikdamas veikėjų kalbėseną ir jausmus, rašytojas mums leidžia geriau juos pažinti. Juk kalba, kaip žinome, yra tikroji mūsų vizitinė kortelė.
Dialogo skyryba
57.1. Literatūros vadovėlyje raskite dviejų veikėjų pokalbių ir perskaitykite balsu (galite vaidmenimis).
Tiksliai atkartoti kieno nors sakomi žodžiai vadinami tiesiógine kalbà. Jos esama ne tik knygose, žurnaluose. Jei reikia, jūs ir patys galite įtraukti tiesioginės kalbos į savo rašinį. Tik reikia paisyti jos skyrybos ypatumų.
Panagrinėkime paprastą dialogą.
– Tėti!
– Ką?
– Sugrįžau.
– Iš kur?
– Aš vėl rašytojas, tėti. Tu rašyk kulinarijos knygą ir pjesę, o aš rašysiu romaną. Išmoksiu – didelio čia daikto.
– Tikrai?
– Tikrai.
– Bet kodėl?
– Tėti, argi nesupranti, kad aš irgi turiu būti rašytojas? (Viljamas Sarojanas)
Kaip jau žinote iš literatūros pamokų, tikras dialogas yra gyvas, veikėjai vienas kitą supranta iš kelių žodžių. O per šią pamoką mums svarbu atkreipti dėmesį į tiesioginės kalbos pateikimą, tai yra skyrybos ženklus. Yra kelios svarbios taisyklės:
Kiekvieno veikėjo kalba pradedama nauja eilute.
Prieš veikėjo žodžius rašomas brūkšnys.
Pirmas žodis – didžiąja raide.
Gale pasakymo gali būti taškas, klaustukas, šauktukas arba daugtaškis.
57.2. Sugalvokite ir užrašykite nuotaikingą dialogą. Paskui su suolo draugu perskaitykite klasei. Užrašytas ar skaitomas dialogas įdomesnis, įtaigesnis?
Gana dažnai prieš veikėjo žodžius eina autoriaus žodžiai. Tai savotiškas dialogo įvadas. Pradžios mokykloje jau mokėtės, kad tada po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, prieš veikėjo žodžius rašomas brūkšnys:
Suvalgėme pupeles, išgrandėme puodą. Tada aš kibau į razinas ir riešutus, o tėtis tarė:
– Gal norėtum ką pažaisti, kol aš tvarkysiuos? (Viljamas Sarojanas)
Autoriaus žodžiai gali eiti ir po veikėjo žodžių. Tada po veikėjo žodžių rašomas kablelis ir brūkšnys arba sakinio pabaigos ženklas, kurio reikalauja intonacija (daugtaškis, klaustukas, šauktukas), ir brūkšnys. Autoriaus žodžiai paprastai pradedami mažąja raide:
– Laipios vėl po kukmedžius, – pataisė tėtis.
– Kas ją išrado? – paklausiau tėčio. (Viljamas Sarojanas)
Autoriaus žodžiai gali būti įsiterpę į veikėjo žodžius – kaip savotiškas paaiškinimas. Jie paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais, rašomi mažąja raide. Jei veikėjas tęsia mintį, po autoriaus žodžių rašomas kablelis ir brūkšnys. Jei veikėjas pradeda naują sakinį, po autoriaus žodžių rašomas taškas ir brūkšnys:
– Na, – prabilo tėtis, – o tavo namų darbai?
– Puiki mintis, – tarė tėtis. – Einam miegoti, kad rytoj atsikeltume prieš aušrą. (Viljamas Sarojanas)
57.3. Perrašykite pokalbį ir sudėkite tinkamus sakinio pabaigos ženklus.
– Laba diena, ar Kamilė namuose
– Kamilė dabar muzikos mokykloje
– O kada grįš
– Turėtų grįžti apie penktą Jeigu spės į autobusą
– Ar galiu jai paskambinti vakare
– Žinoma Ji lauks tavo skambučio
57.4. Pratęskite dialogą dar penkiais klausimais ir atsakymais.
– Ką veiksi po pamokų? Šiandien penktadienis, namų darbų ruošti nereikia.
– Nežinau, dar nieko įdomaus nenusprendžiau.
– Gal važiuojam pas mane? Pažaisime, gal kokį filmą pažiūrėsime...
SUŽINOKITE DAUGIAU
Tiesioginė kalba gali būti skiriama kabutėmis, šito mokysimės aukštesnėse klasėse. Tokios skyrybos jūs, be abejo, matėte knygose. Bet ar atkreipėte dėmesį, kad kabutėmis dažniausiai skiriama prisiminimuose, apmąstymuose iškilusi tiesioginė kalba?
Pamenu, man bandant sumeluoti kažkokią itin pateisinamą vėlavimo priežastį, mane išdavė tikrieji vėlavimo kaltininkai – kaštonai. Jie ūmai pliūptelėjo ant klasės grindų iš prairusios mokyklinės prijuostės kišenės...
„Viešpatie, kaip gražu, – tepasakė mokytojas, žiūrėdamas į natomis bandančių apsimesti kaštonų šūsnį. Ir kažkodėl pridūrė: – Ačiū.“
Tai buvo svarbiausia mano gyvenime pamoka. (Rimvydas Stankevičius)
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"