Kas yra negrožinė literatūra?
Žemesnėse klasėse jau esame aptarę pagrindinius grožinės ir negrožinės literatūros skirtumus. Grožinėje literatūroje prozos pasakotojas ar eilėraščio lyrinis subjektas neturėtų būti tapatinamas su kūrinio autoriumi, o negrožinėje dažniausiai pasakotoją ir kūrinio autorių tapatiname. Grožinio kūrinio prasmė paprastai nėra savaime aiški ar vienareikšmė, todėl literatūros kūrinius interpretuojame, t. y. siūlome savąjį perskaitymo variantą, ir tų variantų gali būti ne vienas. Skaitydami negrožinį tekstą stengiamės aiškiai suprasti, ką norėjo pasakyti autorius. Užuominų ar kvietimų skaitytojams patiems susidaryti nuomonę pasitaiko ir negrožiniuose tekstuose. Kai kurie negrožinės literatūros žanrai, pavyzdžiui, eseistika, neretai priartėja prie grožinės literatūros ir tada tekstus skaitome kaip grožinius kūrinius.
Šiame skyriuje aptarsime keletą negrožinės literatūros žanrų, pradėdami nuo pačių formaliausių administracinių raštų, paskui pereisime prie dokumentinės literatūros, kuri remiasi tikrais įvykiais, dar vėliau stabtelsime prie vadinamosios egodokumentikos, t. y. ne viešumai skirtų asmeninių raštų, ir pabaigsime publicistikos bei eseistikos aptarimu. Kaip ir kituose vadovėlio skyriuose, pristatomus žanrus iliustruosime pavyzdžiais, be to, kviesime mokinius pamėginti sukurti vieno ar kito žanro tekstą. Derėtų pridurti, kad negrožinių kūrinių žanrai neretai susipina, yra jungiami, pavyzdžiui, faktais pagrįstas pasakojimas gali būti pratęsiamas, papildomas autoriaus išmone. Apskritai publicistikos sąvoka dažnai vartojama kaip bendrinis negrožinių, viešumai skirtų tekstų apibūdinimas.
Nagrinėdami šį skyrių sieksime dar vieno tikslo – išmokti analizuoti negrožinius tekstus, todėl jų pavyzdžius lydės išsamesnis klausimynas.