Pateikiama ištrauka iš knygos „Amžino įšalo žemėje“, kurioje surinkti išlikusių gyvų tremtinių atsiminimai. Ši knyga viena pirmųjų, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, viešai atskleidė tai, ką patyrė po Antrojo pasaulinio karo į Sibirą ištremti Lietuvos gyventojai.
Vytautas Jakelaitis. „Mokytojai ir mokiniai“ (ištraukos)
Skaitydami šių prisiminimų ištraukas, atkreipkite dėmesį, kokiomis sąlygomis buvo mokomi vaikai ir kas jiems tuo metu atrodė svarbu.
1
Ar prisimenate P. Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla 1864–1904“? Tikriausiai prisimenate, juk matėte ją pačią arba bent jau nuotrauką: sėdi motina prie ratelio, greta berniukas su knyga rankose. Motina verpia ir moko sūnų iš pirmųjų elementorių pirmas raides pažinti. Slapta, nes 1921 metų skulptūros variante šuo po suolu sargiai suklusęs, jei kas svetimas į kiemą, tuoj sulos, tada knygą reikia skubiai slėpti. Draudžiamos lietuviškos spaudos gadynė.
<…>
2
Tiktai kas galėjo pamanyti, kad ta „vargo mokykla“ vėl pasikartos, tikrai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis toli nuo gimtosios Lietuvos, ištremtųjų šiaurėje ir stalinizmo metų lagerių pragaruose. Tokia mokykla dar nėra pavaizduota jokiose skulptūrose ar paveiksluose, dar mes ir patys apie ją nedaug žinome. Ji dar glūdi daugiausia atmintyje tų, kurie jos pakopomis ėjo. Tenai nebuvo nei klasių patalpų, nei perkėlimo iš klasės į klasę, bet ten buvo patys svarbiausieji dalykai Žemėje – mokytojai ir mokiniai, o tai yra bet kurios pažangos svarbiausioji sąlyga. Be gerų mokytojų, be gerų mokinių žmonija nebūtų padariusi jokios pažangos. Mūsų normaliame gyvenime visko pasitaiko: yra prastų, nenorinčių mokytis mokinių, ir mokytojus mes atsimename ir gerbiame pačius geriausius, nors iš kiekvieno gauname daug, jeigu sugebame pasiimti tai, ką šie gali duoti. Ten buvo viskas kitaip, ir kasdienis gyvybės ir mirties klausimas, grumtynės su savimi ir su žiauria tikrove už galimybę išlikti. Ir ne bet kuo išlikti, o pirmiausia – padoriu žmogum, su viltimi namo, į Lietuvą sugrįžti. Silpnesni čia greitai pražūdavo, išliko stipriausi arba tie, kurie turėjo į ką atsiremti, kuriems kas nors padėjo. Čia iš tikrųjų ir pasirodė, kas yra kas. <…>
3
Štai dabar sėdime su Jūrate ir Algirdu Marcinkevičiais Kaune. Ji – inžinierė projektavimo institute, jis – veterinarijos gydytojas. Abu perėjo tuos pačius tremtinių kelius, o paskui vienas kitą vėl susirado.
4
JŪRATĖ: visą mūsų šeimą išvežė 1941 metų birželio 13-ą, anksti rytą. <…> [K]ai tik šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, motina susodindavo mus ir kaimynų vaikus ant gultų, mokė rašyti, diktuodavo diktantus, aiškino gramatiką, mokė dainų, eilėraščių, aritmetikos. Geriausiai prisimenu tas pirmąsias lietuvių kalbos pamokas. Penktais metais, kai jau buvom kiek prakutę, suruošdavom ir lietuviškų koncertų.
<…>
5
Taigi lietuviai pasistatė Bykovo kyšulyje didesnę mokyklą vietoj mažytės senos sudegusios. Ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Mokyklą atidarė. Trūko mokytojų, ir tie patys prasti, be specialaus išsilavinimo. Priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Mokytojavo Olga Merkienė, baigusi Kauno universitetą, Vaitkevičius iš Šakių, dėstęs matematiką ir vadovavęs muzikos rateliui. O! tai buvo tikra šviesa tamsybėje tas muzikos ratelis. Dar Makūnienė – vokiečių kalbą, dar Leizarovič, žydė. Tik 1948 metais atsiuntė kiek geresnių mokytojų. <…>
6
ALGIRDAS: aš irgi mokiausi toje pačioje mokykloje. Klasės buvo gausios – po 25–30 mokinių, o kambariai maži, ant staliukų pasišviesdavom į žuvų riebalų dėžutes įsistatę knatus, tie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – tai rašalas. Po karo gaudavom amerikoniškų sąsiuvinių, tai labai taupydavom, siaurindavom eilutes. Aš pradėjau mokytis trečiais tremties metais. Šeimyninio mokymo man neteko, nes neatsirado mūsų jurtoje mokytojo.
7
Tėvai buvo savamoksliai, o tėvo nuolat nebūdavo namie, vis žvejojo, paskyrė jį brigadininku. Pirmoje klasėje mane mokė pats direktorius Kičkinas, labai man įsimintina asmenybė. Jis buvo be jokio pedagoginio pasirengimo, net rusų kalbą prastai mokėjo. Stambus, riebus – tikra priešingybė perdžiūvusiems tremtiniams. Mūsų mokytojai lietuviai beveik nemokėjo rusų kalbos, tai bendrai aiškindavosi: ką reiškia tas ar kitas žodis. O direktorius Kičkinas gyveno pačioje mokykloje. Buvau iš tų nedrausmingųjų, mane dažnai bausdavo kaip kas išmanė, kaip sugalvodavo. Kartą davė medinį šautuvą ir liepė stovėti ramiai mokytojų kambaryje. Gal kokias keturias ar penkias valandas išstovėjau – nė krust, kojos visiškai nutirpo. Kičkinas kartais uždarydavo mokinį į karcerį, tikriau sakant, – į savo šaltą sandėliuką, o ten išbūti kokias penkias ar aštuonias valandas – tikras siaubas. Kartą mane uždarė į tą karcerį kartu su jaunu baltu meškinu, o tas įpykęs vis bando grumtis ir draskytis. Atsimušdavau šaldyta žuvimi, jos čia buvo daug prikrauta. Valgau tą žuvį ir meškinui duodu, tas, kol ėda, nekliudo manęs, o kai tik suėda, vėl lenda draskytis.
<…>
8
– Jūrate, iš tų sunkių laikų koks įdomiausias, koks geriausias buvo tavo mokytojas?
– Mokytojas Vaitkevičius, matematikas Bykovo kyšulyje. Mokė mus dvejus metus, subūrė styginių orkestrą, jame groti buvo didelė laimė, akys prašviesėjo. 1949 metais jau gavom nusipirkti gitarų. Paskui jį perkėlė į Buluną. Tai buvo šviesiausias žmogus, grodavome ir lietuviškas melodijas.
– O tau, Algi?
– Man, deja, vaikystėje neteko turėti labai gerų mokytojų. O Kičkinas – tai jau karikatūrinis tipas. Jakutske – tai Sara Aronovna, iš jos išmokau logiškai mąstyti.
9
Dabar mes vartome relikvijas, dokumentus. Štai Jūratės ant paprasto popierėlio nubraižytas penktos klasės baigimo pažymėjimas, kurį 1945 metais pasirašė O. Merkienė. Štai ir tremtinio pažymėjimas su nuotrauka ant pilko vyniojamojo popieriaus gabalėlio, visi tokius tenai turėjo ir kas mėnesį turėjo parodyti milicijai. Tas popierius leido gyventi tik viename rajone ar mieste, jei kitur sugaus, tuoj pat areštuos.
Aptariame tekstą
- Aptarkite tekste minimą Petro Rimšos skulptūrą. Ką ji vaizduoja? Kodėl besimokantį vaiką ir jį mokančią motiną turi saugoti šuo? Ką reikia žinoti, kad būtų galima suprasti skulptūros esmę, patirti jos poveikį? [1]
Tyrimas
Išsiaiškinkite, kas yra spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikai ir kuo jie ypatingi Lietuvai.
- Kodėl pasikartojusioje „vargo mokykloje“ sąlygos buvo dar sunkesnės? Kokia prasme pavartojamas žodis pragarai? [1]
- Kokios buvo į amžino įšalo žemę ištremtų lietuvių mokymosi sąlygos? [2]
- Ko nebuvo ir kas buvo tokioje tremties mokykloje? Kodėl tai laikoma svarbiausiais dalykais Žemėje? [2]
- Kokia, anot autoriaus, mokykla yra „normaliame gyvenime“? Kaip manote, ar dabarties mokykla būtent tokia? [2]
- Paaiškinkite, kaip suprantate pasakymą „ten viskas buvo kitaip…“ Kas buvo kitaip? Kas buvo sunkiausia? [2]
- Kas žmonėms padėjo išlikti tokiomis aplinkybėmis? [2]
- Ką teko patirti Jūratei ir Algirdui Marcinkevičiams? Kuo jie tapo grįžę iš tremties? [3]
- Kas buvo pirmieji Jūratės mokytojai tremtyje ir ko jie mokė? Kaip manote, kodėl buvo svarbu mokyti būtent šių dalykų? [4]
- Kokia buvo Bykovo kyšulyje pastatyta naujoji mokykla? Su kokiais sunkumais susidurta pastačius mokyklą? [5]
- Kokia kalba buvo mokoma toje mokykloje? Kodėl? [5]
- Kokie šviesiausi mokyklos laikų prisiminimai iškyla Jūratės atmintyje? [5]
- Kodėl Algirdui neteko patirti šeimyninio mokymo? [6]
- Kaip apie tą pačią mokyklą pasakoja Algirdas? Kokias detales jis prisimena? Kuo ir ant ko tekdavo rašyti mokiniams? [6]
- Kuo Algirdui įsimintinas mokyklos direktorius Kičkinas? [7]
- Koks mokinys, anot jo paties, buvo Algirdas? Kaip jis buvo baudžiamas? [7]
- Papasakokite, kas vyko, kai Algirdą uždarė su jaunu meškinu. [7]
- Kokius mokytojus prisimena buvę tremtiniai? Ką svarbaus abu sakosi iš jų išmokę, patyrę? [8]
- Išsiaiškinkite, ką reiškia žodis relikvijos. Kokią prasmę jis įgauna šiame pasakojime? [9]
- Kokie dalykai šiandien pasakotojams primena tremties mokyklą ir tuometinį gyvenimą? [9]
Apibendriname
- Kada vyko pasakojime minimi įvykiai? Kur jie vyko ir kur dabar pasakojami?
- Pasakojime minimos kelios datos. Kaip iš jų galima spręsti, kada veikė tremties mokyklos?
Diskusija
Ką reiškia šie pasakymai: „tremtyje išlikti padoriu žmogumi“ ir „čia iš tikrųjų pasirodė, kas yra kas“? Ar jie aktualūs šiuolaikiniame pasaulyje?
- Kodėl net sunkiausiomis sąlygomis ieškota galimybių mokyti vaikus?
- Kodėl taip svarbu mokytis gimtosios kalbos? Kokie mokomieji dalykai dar minimi? Pasvarstykite, ar tų dalykų svarbu mokytis ir dabar.
- Kaip vertinate tremties mokykloje taikytas bausmes? Ką manote apie bausmes mokykloje ir apskritai bausmes vaikams?
- Kokia šio pasakojimo tema? Ją formuluodami, atkreipkite dėmesį į tai, kas kartojasi tekste.
- Ką savo įvadiniame žodyje pabrėžia atsiminimus rinkęs autorius?
- Ką teigia skaityti tremtinių atsiminimai? Kokia pagrindinė jų mintis?
Tyrimas
Pasidomėkite, ar jūsų giminėje buvo tremtinių.
- Jei yra gyvų liudytojų, galinčių papasakoti apie tremtį, tapkite žurnalistais – užduokite jiems klausimų apie mokyklas tremtyje.
- Dirbdami grupėmis ar savarankiškai, pasiteiraukite, gal yra išsaugotų kokių nors daiktų, primenančių lietuvių tremtinių gyvenimą.
Parenkite pristatymą bendraklasiams.
- Pasvarstykite, kas praeities įvykius primena šiandienos gyvenime. Pažiūrėkite ir aptarkite dokumentinį filmą „Ledo vaikai“.
- Kokių minčių ir jausmų jums, gyvenantiems „normaliame gyvenime“ ir besimokantiems šiandienos mokykloje, kelia šis pasakojimas?
Kuriame tekstą
Trumpai parašykite, kokie daiktai jūsų namuose primena praeities įvykius, jūsų tėvų ar senelių mokyklos metus. Gal yra išlikę senų sąsiuvinių, vadovėlių, pažymių knygelių. Aprašykite kurį nors daiktą ir papasakokite, kuo jis svarbus jūsų šeimai. Jei įmanoma, atsineškite jį ir parodykite visai klasei.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"