Estera Haucig. „Bekraštė stepė“

7 skyrius

1

Kai kitą rytą pabudau, motina jau buvo išėjusi į kepyklą, o Nina su Nikita, išsivirę tirštos kaimiškos avižų košės, ruošėsi pusryčiauti. Jie pasilabino su manimi itin draugiškai, bet nesidrovėdami kabino šaukštais košę, mirkė duoną į pieną ir stebėjo mane, graužiančią sausos juodos duonos gabalą. Kitaip ir neturėjo būti: yra laikas dalytis ir yra laikas nesidalyti, ir jokių čia sentimentalių nesąmonių.

Prieš išeidama į darbą Nina trumpam įsistebeilijo į mane, tarsi jai būtų šovusi kažkokia mintis, tarsi būtų norėjusi kažko paklausti; paskui apsigalvojo ir tik pasiteiravo, kada mano motina grįš iš darbo.

Likusios su močiute vienos, nusprendėme pasidairyti. Ninos ir Nikitos sodyba atrodė skurdokai: visas gyvulių ūkis – karvė, kiaulė ir kelios vištos; šalčio sukaustytas daržas, derlius jau nuimtas, kėpso vienas kitas kopūstas.

2

Lyg pora nuo grandinės nutrūkusių šuniukų pasileidome tolyn į laukus. Priėjome upelį, aptikusios kelias per jį permestas lentas perėjome į kitą pusę. Bet ten buvo tik kita pusė, ir tiek, tad grįžome atgal. Vėliau turėjau ne vieną progą su šiuo upeliu artimiau susipažinti. Ne tik skalbiau jame drabužius, bet ir ėjau vandens pasikabinusi du kibirus ant naščių, trečiąjį tempiau rankoje. Kai upelis užšaldavo, tėvas, atėjus jo eilei, eidavo laužti ledo. Ši užduotis ne tik reikalavo daug jėgų, bet buvo ir pavojinga – užteko vieno klaidingo žingsnio, kad atsidurtum lediniame vandenyje ir priburbuliuotum.

Praėjome pro baracholkę, ji tą dieną atrodė itin tyli, tada priartėjome prie neabejotinai elegantiškiausios gyvenvietės dalies, kur driekėsi lentiniai takai, atstojantys gatvę tiems, kuriems teko laimė gyventi didesniuose mediniuose namuose su baltintomis langinėmis. Lentiniais takais praėjome pro banką, pro mažą namelį, kuriame, kaip išsiaiškinome, buvo įsikūrusi biblioteka, pro masyvų baltą pastatą, tikriausiai buvusią bažnyčią, dabar paverstą kino teatru.

Žingsniuodama šalia močiutės per šį tuščią miestelį, jaučiausi patekusi į netikrą pasaulį – be daiktų ir be žmonių.

3

Vakare, kai motina grįžo iš kepyklos, Nina, jau pavalgiusi, aiškiai nekantravo, kol motina baigs savo duoną. Turėdami tik vieną stalą ir dvi kėdes valgėme pamainomis; bet su tokiu asketišku valgiaraščiu greitis kėlė mažiausiai rūpesčių.

– Ar moki melžti karvę? – paklausė Nina motinos.

Pažaliavusi iš nuovargio motina atsakė, kad nemoka, bet norėtų pabandyti. Nina geraširdiškai atsisakė pasiūlymo; motina gal ir norėtų, bet ne karvė. Tiesą sakant, karvė neabejotinai apspardytų naujokę. Bet gal motina norėtų palydėti ją į tvartą?

Motina, supratusi, kad Nina kažką sumanė, išėjo su ja.

Ninai su Nikita jau atsigulus, Nikitos knarkimui stelbiant mūsų kuždesius, motina papasakojo, koks tai buvo reikalas. Nina svajojo apie kryželį, bet sovietinėje visuomenėje jų buvo itin reta, tad svajonė tapo nepakeliama. Nina paprašė motinos atiduoti jai savo kryželį. Bet mes nenešiojame kryželių, atsakė motina. Nina pamanė, kad baiminamės milicijos, tad pažadėjo neprasitarti. Kai motina paaiškino, kad esame žydai, Nina užsispyrusi tvirtino, jog tai neįmanoma, nes visi žydai turi kuprotas nosis, o vyrai nešioja ilgas barzdas. Kad ir kiek motina stengėsi, Ninos neįtikino ir neišsklaidė jos įtarimų; kas šie žmonės, apsimetantys žydais, jei akivaizdu, kad jie ne žydai?

4

Apskritai gyvenimas pas Niną ir Nikitą buvo nenuobodus. Šeimininkai įnirtingai bardavosi ir aistringai taikydavosi. Šalia sukosi laimės ratas – kam pasiseks? Kas iš Ninos retkarčiais gaus dubenėlį tikros sriubos ar gabaliuką mėsos? (Močiutei ir man, vyriausiai bei jauniausiai, pasisekdavo dažniau.) Ir dar tas keistas bendruomeninis utinėjimo paprotys, įprastai atliekamas išgėrus gardžios arbatos.

Pirmą kartą su juo susidūriau, kai mane pakvietė dalyvauti, o aš iš mandagumo sutikau. Kartą popietę, kai likome su Nina vienos, ją aplankė draugė. Jos išgėrė arbatos, paplepėjo, tada Ninos draugė, miela Ninos amžiaus moteris, padėjo galvą Ninai ant kelių, o ši ėmė rankioti utėles. Darė tai su peiliu; Nina, tvarkinga namų šeimininkė, peiliu sklaidė tankius draugės plaukus, apeidama kiekvieną galvos lopinėlį. Kai Nina baigė, draugė atsilygino tuo pačiu: Nina padėjo galvą draugei ant kelių. Aš buvau paskutinė, padėjau galvą Ninai ant kelių. Pajutau tikrą malonumą ir palengvėjimą.

5

Ir dar – ėmė dingti duona.

Visą savo maistą laikėme po narais, kuriuos surentė tėvas su Nikita – vieną mums, kitą Kaftalams. Vieną dieną močiutė išvyniojo duonos davinį pietums.

– Maniau, tavo mama atnešė kur kas didesnį gabalą.

Apžiūrėjusi juodos duonos gabalą ant tėvo nosinės, pritariau močiutei, kad per naktį jis apčiuopiamai susitraukė. Ar prie jos galėjo prisikasti pelės arba žiurkės? – klausinėjome viena kitos, puikiai žinodamos, kad jos negalėtų atrišti ir užrišti nosinės.

– Kas galėjo pavogti? – sunerimau.

Močiutė patarė tokių minčių neįsileisti, nes alkaniems žmonėms nutinka keistų dalykų, galbūt kalta tik mūsų vaizduotė. Bet mačiau, kaip jos akys nukrypo į Ninos lovą. Tai būtų pernelyg siaubinga, pagalvojau. Kur mūsų maistas, o kur jų – pienas, daržovės, mėsa, arbata! Vis dėlto apsidžiaugiau pamačiusi, kaip rūpestingai močiutė paslėpė vakarienės davinį.

Per kitas porą dienų, regis, niekas nedingo, bet vieną dieną, kai mūsų apetitą bauginančiai žadino sultingo troškinio ant viryklės kvapas, abejonių neliko: trūko didžiulės duonos riekės.

– Gal turėtume kreiptis į miliciją? – paklausiau močiutės.

– Neduok Dieve! – atkirto ji.

Bet ji labai sielojosi, o naktį lovoje ilgai šnabždėjosi su motina ir tėvu. Kaip paslapčių mėgėja, laikanti save jų žinove, norėjau įsiterpti ir aš, bet man buvo pareikšta, kad tai ne mažų mergaičių reikalas, kad turiu miegoti. Tikrai, maža mergaitė! Motinai išėjus į kepyklą, aš atlikdavau įvairiausius suaugusiųjų darbus, pavyzdžiui, tvarkiausi, gaminau valgį ar ėjau į baracholkę. Labai įsižeidžiau.

6

Rytą mūsų dėmesį patraukė kiti dalykai. Į Sibiro stepes atkeliavo pirmasis sniegas. Mane jis užbūrė. Sibiras ar ne Sibiras, sniegas yra sniegas, o mūsų šeima jį mėgo. Motina ir tėvas puikiai slidinėjo, mes dažnai keliaudavome į Zakopanę, slidinėjimo kurortą Lenkijoje. O panelė Rachelė vesdavosi mane ir Musiką važinėtis rogėmis, abu vilkėdavome ruonio kailiu pamuštais paltukais ir juodomis ruonio kailio kepurėmis, manoji apvali, surišama po smakru baltais vilnoniais raišteliais, Musiko – kepuraitė su snapeliu, ausine. (Visi kailiniai, motinos paltai ir kailiu pamuštas tėvo paltas tą birželio dieną liko saugiai kaboti namuose.) Apsnigtas Vilnius, jo medžiai, parkai ir raudonų čerpių stogai atrodė itin kerinčiai.

Žvilgtelėjusi pro trobelės langą pamačiau, kad išnyko purvini keliai – Rubcovską sniegas pavertė gražuoliu.

– Bet dar tik spalis, – rodė nepasitenkinimą močiutė, turėdama galvoje, kad Sibire nėra jokios tvarkos.

Motinos šįkart sniegas nesužavėjo.

– Estera neturi batų. Kuo ji avės? – Nė vienas iš mūsų neturėjome batų. – Ir jos paltas yra plonokas, – mamos balse girdėjosi panikos gaida, šįkart ir tėvas atrodė smarkiai susirūpinęs.

Net Nina jautėsi kalta, apsiavusi kelius siekiančiais veltiniais. Tokių batų netrukus beviltiškai pasigesime.

– Čia tik menkas sniegelis, – tarė ji, – vieni niekai…

Taktu ji nepasižymėjo.

Ponia Kaftal piktinosi, kodėl mums nepatarė pasiruošti Sibirui, juk visi jaustųsi geriau, ar ne taip? Su savo dailiais kailiniais? Su puikiais batais? Kam nuo to būtų blogiau? Karlas, kuris retai prašnekdavo, liepė motinai užsičiaupti tokiu griežtu tonu, kad visi pajutome aštrų dilgtelėjimą.

Tą rytą bateliai man pasirodė ypač ankšti ir ploni. Bet vos tėvas ir motina išėjo, nėriau į lauką. Nors ir plonas, sniegas visiškai užklojo stepę. Pagaliau mačiau tikrą Sibirą.

Tą akimirką įsimylėjau erdvę, begalinę erdvę. O kadangi Sibiras buvo erdvė, į savo meilę turėjau įtraukti ir jį – bet tik iš dalies ir jausdama didžiulę kaltę.

Pasėmiau sniego ir išsitryniau juo veidą, lyžčiojau jį. Vilnius! Panelė Rachelė! Musikas! Mano pusbroliai ir pusseserės! Man buvo tik vienuolika ir viso to rodėsi per daug. Parlėkiau į trobelę.

7

Dienos, kai motina turėjo nuvesti mane į mokyklą, išvakarėse atsidūriau dėmesio centre: Ania praleido vieną iš savo grožio procedūrų – šukuodama ilgus mano plaukus ir bergždžiai bandydama juos nors kiek atgaivinti; močiutė nukirpo nagus ir sutvarkė man apynages; motina pasiskolino iš Ninos lygintuvą, pakaitinusi jį ant krosnies, išlygino mano palaidinę ir sijoną. Nikita geraširdiškai priminė mums, kad neturėtume eikvoti žibalo ir dagčių dėl vienuolikametės mergaitės, reikėtų juos patausoti, kol sulauks šešiolikos ir ieškosis vyro.

– Kalbėkis su manimi rusiškai, mama, – paprašiau, rangydamasi į lovą šalia jos.

– Seniai, labai seniai… – prabilo ji rusiškai, – gyveno maža mergaitė, kuri…

Laukiau.

– Kuri ką? – nekantraudama paklausiau lenkiškai.

– Kalbėk rusiškai… – sumurmėjo motina ir nugrimzdo į miegą. Darbas kepykloje nepaliko jai jėgų valandėlei su dukra.

Bet aš neužmigau. Ką daro vaikas, eidamas į naują mokyklą? O jeigu ta mokykla Sibiro dykrose? O jeigu vaikas yra tremtinys, kažkoks kapitalistas, o juk nė vieno kapitalisto nėra gero, kas tada? Nors mokykla man visada patiko, menkai mokėjau rusų kalbą, sunkiai mezgiau draugystes, neturėjau pusbrolių, į kuriuos galėčiau kreiptis, – nebuvo Musiko, kuris gynė mane, Musiko, kuris leisdavo man laimėti „klases“. Naktis kėlė daugiau klausimų, nei man norėjosi.

Maniau, kad rytas niekada neateis, o kai atėjo, pamaniau, kad niekada nesibaigs. Motinai turėjo duoti papildomą valandą per pietus, kad nuvestų mane į mokyklą pašnekesio. Laukdama jos lavinau rusų kalbą: zdrastvuite, mano vardas Estera Rudomin, o koks tavo? Man vienuolika metų. O kiek tau? Kokį dalyką labiausiai mėgsti? Koks tavo mėgstamiausias aktorius?.. Laimė, nežinojau, kaip rusiškai: „Ne tavo reikalas, panele Įkyruole.“

8

Mokykla mane nustebino. Vidury aptriušusių pastatų sangrūdos, taip Rubcovskas atrodė 1941 metais, išvydau atviruko vertą vaizdą. Spindinčios baltos sienos; krištolinio švarumo langai; visos pakraigės išpuoštos raižiniais; ir tikras Rubcovsko pasididžiavimas, jo puošmena – mokyklą juosianti balta apsauginė tvora.

– O, ji tokia graži, – atsidusau, tarsi būtume ketinusios žengti į užburtą pilį. – Ką darysime su batais?

Pažvelgiau į mūsų šlapius ir purvu apsinešusius batus. Būtų baisu išmurzinti tokį grožio ir švaros stebuklą; dar baisiau būtų gauti pylos už tai. Trobelėje batus nusiaudavome prieš įeidami ir padžiaudavome juos ant krosnies – šiame krašte žmonių taip įprasta.

Motina irgi pagalvojo apie tai. Netoliese užmatė šluotą, ir mes švariai nuvalėme viena kitai batus.

Mokyklos vidus beveik nesiskyrė nuo pastato, kuriame gyvenome prie kasyklos. Platus tuščias koridorius su Lenino, Stalino, Markso ir Engelso portretais. Abipus jo klasės praviromis durimis, kad patektų nors kiek šilumos nuo vidury stūksančios krosnies. Bet tuo panašumas ir baigėsi. Vis dėlto čia buvo mokykla, ne barakai, užversti lagaminais, ryšuliais ir krepšiais. Klasėse eilėmis rikiavosi mokykliniai stalai, prie kurių sėdėjo vaikai su paltais ir kepurėmis, kai kurie ir su kumštinėmis pirštinėmis. Be jokios abejonės, fiziškai pastate buvo šalta, tačiau man, išsiilgusiai ne tik maisto, bet ir mokyklos bei savo amžiaus vaikų, ši vieta atrodė tarsi liepsna, kviečianti prieiti arčiau. Staiga šitame lediniame Sibire pasijutau šiek tiek šilčiau.

Ant pirštų galiukų stypčiodama tuščiu koridoriumi ir ieškodama direktoriaus kabineto, akimis užkliuvau už žodžio matematika, ir mane suėmė nerimas. Matematika man sunkiai sekėsi net lenkiškai; kaip ji eisis rusiškai?

9

Direktorė buvo pagyvenusi melancholiško veido moteris šiurkščiais pilkais plaukais, sušukuotais į viršų. Jos liūdnos akys įvertino mus, trumpam stabtelėjo prie palaikių šlapių batų. Atsistojusi pasveikino mus lengvai šyptelėdama – su užuojauta? Galbūt. Kad ir kaip ten būtų, priėmė mus kaip žmones. Paspaudėme rankas, o aš stovėjau pasiruošusi padaryti tūpsnį, kaip Vilniuje; dvejodama, ar jis tinka Sibire, užbaigiau jį nei šiaip, nei taip, tik nervingai persikreipiau.

Motina vardijo direktorei mano asmens duomenis, o aš stebėjau moters veidą, stengdamasi suprasti, kur šie duomenys mane nublokš.

– Ji lankys penktą klasę, – tarė direktorė.

Man labai palengvėjo. Tai mano klasė; nenorėjau atsidurti žemesnėje, visų vaikų sibirų sibire.

– Ar Lenkijoje ji mokėsi užsienio kalbų?

Motina atsakė, kad mokykloje nesimokėme kalbų, bet guvernantė mokė mane vokiečių kalbos, ir kad dar mokiausi jidiš.

– Čia ji galės pasirinkti vokiečių, prancūzų ar anglų.

Motina kilstelėjo antakius.

– Užsienio kalba penktoje klasėje šioje…

– Mažoje mokykloje Sibire? – motinos sakinį užbaigė direktorė. – Taip, turime tokį paprastą siekį išlavinti mūsų vaikus, visus juos.

Motina išreiškė susižavėjimą; nutarta, kad toliau mokysiuosi vokiečių kalbos. Šia kalba dažnai kalbėdavausi su panele Rachele, todėl apėmė prieštaringi – ir išdavikiški? – jausmai, bet jų neparodžiau.

Tada direktorė paaiškino, kad mokykla labai menkai aprūpinama, tad kol kas galinti duoti man tik vieną sąsiuvinį.

– Vėliau ji privalės įsigyti savo sąsiuvinių. Nežinau, kaip ji šitai padarys, bet kažkaip tai turės būti padaryta, – moterys paspaudę viena kitai ranką su abipusiu nerimu. (Vėliau naudojau senus laikraščius, rašiau tarp eilučių.) – Ir… – tęsė direktorė, – turiu jums pasakyti, kad vadovėlių nebeliko. Jai teks mokytis su kitu vaiku. Šis baisus karas…

– Neatsiprašinėkite, – atsakė motina. – Jai bus į naudą dalytis knygomis su kitais vaikais. Tai padės susirasti draugų.

10

Daugybę kartų Sibire pabusdavau nesuprasdama, kur esu, kartais ne visai tikra, kad pabudau, kartais nė nebūdama tikra, kad žinau, kas esu.

Kitą rytą, kai turėjau pirmą kartą eiti į mokyklą, pabudau visiškoje tamsoje, ji atrodė paslaptinga kaip tamsaus miško širdis, o garsai aplinkui priminė keistą jos plakimą. Bet vilko kauksmas toli stepėje sugrąžino mane į tikrovę. Tas keistas plakimas pasirodė esąs mano tėvų, močiutės, Kaftalų, Ninos ir Nikitos kvėpavimas. Jie kvėpavo, jie dūsavo, jie knarkė, jie duso, keistai gurguliuodami pro nosį. Kartais kalbėjosi ar rėkė. „Saliamonai!“ – vis sušukdavo močiutė. Naktį trobelėje buvo gana triukšminga.

Pasilenkiau ir pirštais perbraukiau per savo sąsiuvinį ir pieštuko galą, padovanotą Karlo Kaftalo. Kaip ilgam jų užteks? Kokio smulkumo raidėmis galėsiu rašyti?

Išropojau iš lovos, apsivilkau apatinius drabužius, kuriuos laikiau šiltai po antklode, užsimečiau paltą ir drebėdama išėjau į lauką. Taip anksti dar niekada nebuvau išėjusi. Mėnulis ir žvaigždės vis dar ryškiai švietė, o stepė atrodė užkerėta. Pakėliau akis į mėnulį ir pasimeldžiau prašydama draugų mokykloje; iš baimės, kad esu pernelyg godi, atsisakiau daugiskaitos – tik vienos mergaitės, prašau, su kuria galėčiau žaisti. Arba, jeigu Musikas nesupyks, puikiai tiktų ir vienas berniukas.

Tokia proga Nina tą rytą davė man stiklinę šilto pieno.

Apsirengiau kiek įmanoma šilčiau, nors žiema dar nebuvo įsibėgėjusi, ant palaidinukės užsivilkau storą megztinį (jis tapo antrąja mano oda vėlesniais metais), savo vienintelį paltą ir juodus odinius batelius, kurie ne tik spaudė, bet ir pradėjo trūkinėti nuo drėgmės, purvo ir krosnies karščio. Ar galėtume ką nors parduoti, kad nusipirktume veltinius? Ar tokių bus pirkti? Klausimas darėsi vis rimtesnis. Pradėjome atpažinti nušalimo ženklus – randuoti veidai, velkamos kojos be keleto pirštų.

Motina turėjo būti kepykloje, tad spausdama rankose sąsiuvinį ir pieštuką į mokyklą patraukiau viena. Man niekada neatėjo į galvą, kad vaikui, visais požiūriais prašalaičiui, – nuo netinkamų batų iki pat liežuvio, kliūvančio už svetimos kalbos žodžių, – reikėtų drąsos vaikščioti Sibiro keliais. Buvau pernelyg užsiėmusi kartodama rusų kalbos abėcėlę.

Pakeliui mano dėmesį patraukė raštai sniege; jie priminė „klases“, tad ėmiau šokinėti.

11

Nors atžingsniavau labai anksti, kai kurie vaikai mane aplenkė. Klasėse jie plepėjo ir erzeliavo. Rusiškai, – mano rusų kalba staiga ėmė dar labiau strigti, – paklausiau koridoriuje sutikto berniuko, kur yra penkta klasė. Jis labai garsiai pasiteiravo, ar esu naujokė. Nors puikiai supratau klausimą, tik trūktelėjau pečiais.

– Nežinai? – nuoširdžiai nustebo jis.

Paraudau ir nuskubėjau link jo parodytos klasės.

Klasėje, pažymėtoje penktu numeriu, keli vaikai su kepurėmis ir paltais sėdėjo suoluose, stebėdami, kaip mokytoja kažką rašo ant lentos. Man įžengus ji atsisuko ir pažvelgė taip rūsčiai, kad širdis nusirito į kulnus. Be to, jos trumpai kirpti plaukai ir žema, kresna figūra darė niaurios užsispyrėles įspūdį.

– Esi Estera Rudomin. Iš Lenkijos. Prastai moki rusų kalbą. – Atrodė, kad ji skaito bylą prieš paskelbdama nuosprendį. – Turėsiu padirbėti, kad išmoktum ją geriau. Mano vardas Raisa Nikitovna. Eik į paskutinį suolą trečioje eilėje ir sėskis.

– Ačiū.

Paskutinis suolas trečioje eilėje… pirma… antra… trečia… Iš baimės suklysti vos nenukėblinau iki ketvirtos eilės, bet laiku susigriebiau.

Pasidėjau sąsiuvinį su pieštuku vidury stalo ir laukiau. Ėmė rinktis kiti vaikai, sėdosi į vietas ir atvirai, su smalsumu apžiūrinėjo mane. Aš nebuvau tokia atvira; sėdėjau nuleidusi akis, bet ne tiek, kad pati negalėčiau dairytis. Atpažinau porą vaikų iš baracholkės; visi jie buvo linksmi, raudonskruosčiai, tvirti, užgrūdinti sunkaus sibirietiško gyvenimo.

Kai pasigirdo skambutis, visi atsistojo, nusilenkė Raisai Nikitovnai ir vienu balsu pasisveikino:

– Labą rytą, Raisa Nikitovna.

– Labą rytą, vaikai.

12

Daugiau netarusi nė žodžio, ji paėmė knygą, šūktelėjo puslapio numerį. Tai buvo rusų rašytojo Ivano Krylovo pasakėčia. Visi turėjo knygas, išskyrus mane. Panašiai turėtų jaustis vienišas kareivis be ginklo. Palinkau prie šalia sėdinčios mergaitės ir paklausiau, ar galėčiau skaityti iš jos knygos. Nepatenkinta sutiko. Labai graži, trumpais šviesiais garbanotais plaukais, o akys – ypatingo mėlio, būdingo šiauriniams kraštams. Paklausiau jos vardo, bet ji mane nutildė, paaiškino, kad klasėje griežtai draudžiama kalbėti.

Mano pirmoji pamoka Sibiro mokykloje įsiminė kaip itin nedraugiška. Ne tik Krylovas pabėgo nuo manęs, dingo kirilicos jūroje, bet ir pati knyga – tiesiogine prasme. Mano bendraklasė įsigudrino laikyti ją taip, kad ši vis slydo iš mano regėjimo lauko, dėl to turėjau temptis, muistytis, baksnoti jai į šoną, kad patrauktų knygą arčiau. Taigi vos spėjau perskaityti pirmą pastraipą, kai Raisa Nikitovna pradėjo mus klausinėti. Mano siaubui, vieną klausimą uždavė ir man: laimė, – ar dėl to, kad ji buvo žmogiškesnė, nei aš pripaišiau tai griežto veido moteriai, – jis siejosi su pasakėčios pradžia. Kai užsikirsdama pradėjau atsakinėti rusų kalba, visi vaikai atsisukę įsistebeilijo; nusiteikiau pašaipiam juokui. Bet niekas nesijuokė. Vėliau sužinojau, kad drausmė sibirietiškoje klasėje nekėlė jokių rūpesčių, visiškai. Šioje griežtoje šalyje eiti į mokyklą buvo privilegija, kurios niekas nenorėjo prarasti.

Pasibaigus pamokai Raisa Nikitovna pristatė mane klasei:

– Čia Estera Rudomin, atvykusi iš Lenkijos. Kaip matote patys, ji gerai nemoka rusų kalbos, ir jai teks rimtai padirbėti, kad pasivytų. Ji dalysis knygomis su Svetlana. Atsistok, Svetlana.

Svetlana, kaip paaiškėjo, ir buvo ta graži šalia manęs sėdinti mergaitė; perspektyva dalytis su ja manęs neįkvėpė. Tačiau vis tiek pasakiau trumpą oficialią kalbą, dėkodama Raisai Nikitovnai ir pažadėdama rimtai mokytis. Ar mes mokysimės rusų kalbos gramatikos, kurios beveik visai neišmanau? – pasidomėjau. Mažoji entuziastė Raisos Nikitovnos nesužavėjo; ji atšovė, kad neabejotinai mokysimės rusų kalbos gramatikos – vieną dieną gramatika, kitą – eilėraščiai ir proza. Ką sau įsivaizdavai ateidama į šią mokyklą? – bylojo jos tonas.

Atsisėdau.

Laimė, kaip tik tada suskambo skambutis. Netrukus supratau, kad šioje mokykloje pertraukos tarp pamokų labai trumpos, kadangi ne mokiniai, o mokytojai pereina iš vienos klasės į kitą. Akimirksniu mane apsupę vaikai apibėrė klausimais, kuriuos vargiai supratau: ar tikrai esi iš Lenkijos? Kur yra Lenkija? Kokia kalba ten kalba žmonės? Ar žiemą ten šalta? Nepaisant kalbos sunkumų, sulaukusi tokio didžiulio klasiokų dėmesio pasijutau labiau paglostyta aksominėmis letenėlėmis, nei patyrusi krušą.

13

Vėl nuaidėjo skambutis, ir į klasę įžengė sudžiūvęs nykštuką primenantis vyras. Nurimę vaikai vėl atsistojo ir nusilenkė. Šį kartą nusilenkiau ir aš. Šis vyras mokė matematikos; netrukus ji man atrodys ne tik sunki, bet ir neįkandama. Jis kalbėjo taip tyliai, kad jo beveik negirdėjau, ant lentos keverzojo man nesuprantamus dalykus. Pasibaigus pamokai, kai jis namų darbams uždavė gausybę užduočių, paklausiau Svetlanos, kas bus, jeigu man nepavyks visų jų atlikti. Ji linksmai paaiškino, kad verčiau atlikti, nes mokytojas yra siaubų siaubas. Ko man tikrai nereikia, pagalvojau, tai dar vieno siaubo Sibire.

Dienai bėgant susipažinau su moterimis ir vyrais, kurie mokys vokiečių, istorijos ir geografijos. Sužinojau, kad mokiniai vertinami pažymiais nuo vieneto iki penketo, – su įprastiniais pliusais ir minusais, – vienetas reiškia visišką susikirtimą, dvejetas – itin prastas pažymys, o penketą gauti ypač sunku, jis kone prilygsta Lenino ordinui. Sužinojau, kad mokslo metai tęsiasi nuo rugsėjo iki gegužės pabaigos – su atostogomis per Naujuosius metus ir dar vieną laisvą savaitę, skirtą talkai per pavasario sėją.

Istorijos mus mokė kai ką keistai praleisdami, pavyzdžiui, paskutinį carą. Jis tiesiog išnyko iš istorijos; nė sykio neužsiminta apie jo ir jo šeimos egzekuciją. Beje, neužsiminiau ir aš. Ir be gausybės pamokymų, kurių sulaukdavau iš tėvų, supratau, kad Sibire verčiau neišsišokti. Pasakoti klasiokams apie carą – ar kapitalizmą, jeigu būčiau turėjusi apie jį kokį nors supratimą, – būtų reiškę padėti galvą ant ešafoto. Neturėjau noro būti didvyre, juo labiau kankine.

Bet vienas dalykas mokantis istorijos pasirodė išties naudingas: šalia mokslų apie Petrą Didįjį, Jekateriną, Rasputiną, Prancūzijos revoliuciją, Rusijos revoliuciją, pramoninę revoliuciją skaitėme atitinkamus romanus. Skaitėme Aleksėjaus Tolstojaus „Petrą Didįjį“, skaitėme Diumą, skaitėme Balzaką, skaitėme Dikensą (kaip pavyzdį, koks baisus yra kapitalizmas), skaitėme apie Spartaką… Skaitėme, skaitėme, skaitėme.

Kadangi turėjau mokytis su Svetlana, ji galėjo tapti geriausia mano drauge. Bet kuo daugiau dėmesio jai skyriau, tuo labiau ji irzo. Jaučiau, kad Svetlana yra bičių motinėlė, o aš esu tapusi jos tikru priešu. Nuojauta pasitvirtino, kai paklausiau, ar galėčiau ateiti pas ją mokytis. Sulaukiau griežto „Ne!“ Ji man leisdavo pasiimti knygas vakare, kai jau būdavo paruošusi pamokas, bet man patiko džiaugsmingai bidzenti namo ir mokytis vienai.

14

Vakare po pirmos dienos mokykloje tiesiog susmukau ant narų. Iš dienos šurmulio išniro trys milžinai, kurie prašėsi nužudomi: Svetlana, Raisa Nikitovna ir Krylovas, užrašytas kirilica. Tokia eilės tvarka.

Nežinojau, kad jų manęs laukia ir daugiau.