Įvardžių skyriai

Įvardžių skyrių yra gana daug (beje, gramatikose tų skyrių pateikiama skirtingai), bet jie nevienodo dydžio, svarbumo ir sudėtingumo. Pamatysite, kad kai kurie įvardžiai keliauja per kelis skyrius, nes jų reikšmės išryškėja tik tam tikrose situacijose. Todėl šioje pamokoje įvardžių skyrius aptarsime iš eilės.

Asmeniniais vadinami įvardžiai, rodantys asmenis (aš, tu, mes, jūs) arba daiktus ir asmenis (jis, ji, jie, jos).

Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai. Jie sakinyje eina veiksniu ir papildiniu (Aš (kas?) pamačiau tave (ką?) minioje), tačiau daiktavardžių nepakeičia. Kodėl? Todėl, kad tai ypatingi kalbos ženklai – dialogo žodžiai: aš – kalbantysis, tu – pašnekovas, atitinkamai mes, jūs. Šios funkcijos negali atlikti jokie kiti žodžiai.

Įvardžiai jis, ji, jie, jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius:

Į kiemą sulėkė šarkos, jos viena kitai kažką aiškino ir kraipė uodegas.

Aš, tu, mes, jūs neturi giminę rodančių galūnių. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomojo žodžio forma:

aš laimingas, laiminga tu laimingas, laiminga mes laimingi, laimingos jūs laimingi, laimingos

Asmeninių įvardžių linksniavimas

Atkreipkite dėmesį: įvardžiai neturi šauksmininko ir vieni kreipiniais neina.

Sangrąžinis įvardis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save ar į bet kurį kitą aplinkos daiktą:

Aš netausojau savęs. Tu nesaugai savęs.

Šis įvardis neturi ne tik šauksmininko, bet ir vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo ir neina veiksniu:

V. –

K. savęs, savo

N. sau

G. save

Įn. savimi

Vt. savyje

Š. –

Savybiniai įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai. Vadinasi, jeigu turime sakinį Čia Jono (kieno?) namai ir daiktavardį Jono pakeičiame įvardžiu jo, suprantame, kad tiek daiktavardis, tiek įvardis reiškia priklausymą (ypatybę). Vadinasi, savybiniai įvardžiai sakinyje atsako į klausimą kieno?:

Čia Jono (kieno?) namai – Čia jo (kieno?) namai

Lietuvių kalboje esama tikrų savybinių įvardžių. Jie nėra dažnai vartojami, gali būti negirdėti, tad formas pateikiu sukirčiuotas:

manas, mana tavas, tava savas, sava

Įvardžiuotinės formos:

manasis, manoji tavasis, tavoji savasis, savoji

Yra darinių ir su priesagomis -iškis, -iškė:

maniškis, maniškė taviškis, taviškė mūsiškis, mūsiškė jūsiškis, jūsiškė

Savybę rodo ir kiti įvardžiai. Jau minėto asmeninio įvardžio kilmininkas jo ir kiti kilmininkai (jos, mūsų, jūsų). Kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kiti įvardžiai tam turi specialų kilmininką:

mano tavo savo kieno niekieno

Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi jie pagal vartojimą yra būdvardiškieji, kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Linksniuojami taip pat kaip būdvardžiai.

Įvardžiai, kurie rodo daiktus ir asmenis, nustato tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu:

šis, ši, šitas, šita (artumas)

tas, ta, anas, ana (tam tikras atstumas)

Ypatybes rodo šie įvardžiai:

toks, tokia šitoks, šitokia šioks, šiokia anoks, anokia

Daiktus ir asmenis rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais:

Ši diena buvo ypatinga.

Šitas vaikas labai daug išmano.

Ypatybę rodantys parodomieji įvardžiai (toks, tokia, šitoks, šitokia) dažnai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme:

Upelio vanduo toks šaltas šaltas.

Šitokia sunki pamoka, o aš dėl spūsčių vėluosiu.

Pažymimieji įvardžiai yra sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat:

Pabrėžiamasis įvardis pats vartojamas ir su kitais žodžiais (ne įvardžiais):

Žmogus pats turi suprasti, kad gamtą reikia tausoti.

Įvardžiais kas; kuris, kuri; katras, katra; kieno; koks, kokia; kelintas, kelinta klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą ar ypatybę:

Kas ten į langą beldžiasi suvargęs ir sušalęs?

Kelintas pieštukas yra raudonas?

Kuris ištarėte tą lemtingą žodį?

Santykinę reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje:

Karaliui parūpo, kieno tos šienaujamos lankos. (Šarlis Pero)

Kiškis su ežiu susiginčijo, katras iš jų greitesnis.

Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, tik jais skirtingai klausiama:

Ko tu ieškai? Kieno tas sąsiuvinis?

36.7. Iš teiginių padarykite klausimus.

1. Už miško burzgia. 2. Riedučiai yra Jono. 3. Pakėlė ranką pirmas. 4. Rasa atbėgo. 5. Uždėjo ranką ant peties. 6. Pasakė „miau“.

Nežymimieji įvardžiai sakinyje turi bendrą „nežinoma“ reikšmę:

kažin kas, kažin koks, kažkoks, kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno

kas nors, koks nors, kuris nors

bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks, kai kas, kai kuris, kai koks

kas ne kas, kuris ne kuris

kas, koks, kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas kitas, šis tas, šioks toks

Tikriausiai smalsu, ką čia veikia vienas. Jeigu pažiūrėtumėte į „Lietuvių kalbos žodyną“, pamatytumėte, kiek reikšmių turi šis žodis. Čia kalbame apie tokį atvejį, kai vienas yra netekęs jam būdingo tikslumo. Toks vartojimas labai dažnas pasakose, pavyzdžiui: Gyveno vienas didžiai pasipūtęs karalius.

36.8. Sugalvokite po sakinį su nežymimaisiais įvardžiais kažin kas, kažkoks, kuris nors, bet kas, kas ne kas ir šioks toks.

36.9. Sakiniuose suraskite įvardžius ir išnagrinėkite juos pagal pavyzdį.

Pavyzdys. Mane – įv., asm., vns. G.

1. Šitas telefonas labai senas, jame nebeveikia naujos programos. 2. Staiga kopomis nubėgo kažkoks viesulas. 3. Kuris iš jūsų nulaužėte vargšą berželį? 4. Šiame gėrime yra labai daug pridėtinio cukraus, todėl jo geriau negerti. 5. Savo šuniuko į nieką nekeisčiau, jis mano geriausias draugas. 6. Toks atsakymas manęs netenkina, Sauliau.