Sovietų Sąjunga pirmaisiais pokario metais ir Vidurio Rytų Europos padėtis

1945 m. gegužės pradžioje oficialiai paskelbus karo su Vokietijà pabaigą, Soviẽtų Sąjungoje ir Euròpoje (Raudonoji armija viešpatavo iki Elbės upės, Rytų ir Vidurio Euròpą kontroliavo sovietų kariuomenė) žmonės džiaugėsi, kad pasiekta taip ilgai laukta pergalė. Visoje sovietų valstybėje buvo reiškiamas didžiulis pasididžiavimas šalies ginkluotosiomis pajėgomis ir jos vedliu J. Stalinu, kuris įkūnijo patriotizmą ir pergalę. Net ir daugelis nuo J. Stalino nukentėjusiųjų vis tiek jam jautė šiokią tokią pagarbą, bet kartu viltasi, kad pokariu stalinizmo sistema gerokai sušvelnės ir valdžia labiau atsisuks į visuomenę. Manyta, kad pasibaigus karui išnyks ir ideologinė kontrolė, tačiau greitai paaiškėjo, jog tai buvo iliuzijos (1, 2 šaltiniai). Totalitarinis valdymas išliko, negana to, sustiprėjo J. Stalino kultas.

Šalį valdė nuo J. Stalino priklausoma vienintelė komunistų partija, ypatingas galias turėjo saugumo institucijos. Valdžia visiškai nesiskaitė su visuomene, liaudį laikė, pasak J. Stalino, tik valstybės mašinos sraigteliais, o ne individais ar grupe asmenų, kuriems būdingi tam tikri socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai poreikiai bei lūkesčiai. Kaip ir prieškario metais, SSRS aukščiau visko buvo valdžia, o visuomenė privalėjo besąlygiškai vykdyti jos nurodymus. Išliko visų gyvenimo sričių kontrolė, teroro sistema.

Vadinamieji liaudies priešai buvo suimami, žudomi ar ištremiami į Sibirą. 1948 m. SSRS buvo suimta apie 23 tūkst. kolūkiečių. Visi jie buvo apkaltinti tuo, kad per praėjusius metus neišdirbo reikalaujamo skaičiaus darbadienių, ir be jokio teismo ar tardymo ištremti į tolimuosius šalies regionus. Iš vokiečių nelaisvės išvaduotų karo belaisvių laukdavo priverstinės apklausos, po kurių nemaža dalis atsidurdavo tremtinių lageriuose. Tokiomis sąlygomis kalinamųjų skaičius gulage nesumažėjo net pasibaigus karui. Remiantis oficialia statistika, 1951 m. pradžioje gulago lageriuose ir kolonijose buvo 2 561 351 kalinys, t. y. milijonu daugiau negu prieš penkerius metus (29.1 pav.).

Stalinizmo metais padaugėjo ir specialiųjų tremtinių, nes Báltijos valstybėse, Ukrainoje, Moldãvijoje pokariu buvo vykdomi masiniai gyventojų trėmimai. Pokariu buvo išleistas nutarimas, kuriuo remiantis visi tremiamieji (įskaitant jų vaikus) buvo ištremiami „visiems laikams“. Paskutiniais J. Stalino valdymo metais tremtinių buvo panašiai tiek, kiek ir kalinių lageriuose.

Nuteistieji, gyvendami ir dirbdami nežmoniškomis sąlygomis, toliau vykdė gigantiškas statybas. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje nuteistųjų rankomis buvo iškasti Volgos–Dono, Volgos–Baltijos jūros ir Didysis Turkmėnijos kanalai, pastatytos Staliningrado ir Kuibyševo hidroelektrinės. J. Stalino reikalavimu poliarinėje tundroje pradėtas tiesti geležinkelis: nuo Salechardo iki Igarkos (šis užmojis pramintas „Mirties keliu“; darbai atšaukti po J. Stalino mirties). Gyventojų padėtį sunkino pasąmonėje išlikę žiaurūs karo išgyvenimai, valdžios skiriamos milžiniškos išlaidos atominiam ginklui kurti, be to, per karą buvo suniokota daugybė miestų ir kaimų.

Padėtis šalyje buvo sunki ir dėl 1950 m. J. Stalino iniciatyva pradėto naujo valymo. Viešai buvo pranešta, neva Leningrado komunistų vadovybė prieš J. Staliną ir kitus aukštus sovietų vadovus rengė sąmokslą. Šimtai aukštų partijos vadovybės narių buvo nuteisti mirties bausme. J. Stalinas buvo linkęs visur įžiūrėti sąmokslininkus ir šnipus.

1952 m. rudenį pradėta persekioti žydus. Didelis smūgis suduotas Čekoslovakijos komunistų partijai – ji privalėjo surengti keturiolikos savo vadų teismą. Vienuolika iš jų buvo apkaltinti kaip „sionizmo avantiūristai“. Po keleto savaičių komunistų partijos susirinkime J. Stalinas pabrėžė: „Visi žydai yra nacionalistai ir Amerikos žvalgybos agentai.“ Kitų metų pradžioje pagrindiniame šalies dienraštyje „Pravda“ („Tiesa“) buvo pranešta, esą demaskuotas „gydytojų sąmokslas“. Laikraštyje teigta, kad „teroristinė gydytojų grupuotė išsikėlė tikslą sutrumpinti aktyvių Soviẽtų Sąjungos valstybės vadovų gyvenimo trukmę sabotuodami jų gydymą“. Šeši iš devynių apkaltintų gydytojų buvo žydai; visi apkaltinti nebūtais nusižengimais. Dėl „gydytojų sąmokslo“ buvo suimti keli šimtai žydų kilmės gydytojų, šalyje sustiprėjo antisemitizmas. Pradėti išpuoliai baigėsi 1953 m. kovo pradžioje, kai mirė J. Stalinas (29.2, 29.3 pav.).

JAV paskelbta Trumeno doktrina ir Maršalo planas Soviẽtų Sąjungai kėlė vis didesnį nepasitikėjimą Vakarais. Todėl sovietų valdžios kontroliuojamose šalyse siekta klastoti rinkimus. Pavyzdžiui, per tokius rinkimus Vengrijoje 1947 m. rugpjūtį vietos komunistai gavo daugiau balsų už savo priešininkę Smulkiųjų žemės ūkio savininkų partiją. Ši, kaip ir kitos nekomunistinės partijos, neatlaikiusi nuolatinio valdžios spaudimo, ėmė byrėti. Valdžią perėmė vietos komunistų partija.

Panašūs įvykiai pasikartojo Lenkijoje. Dar 1941 m. pabaigoje J. Stalinas teigė esąs pasirengęs pripažinti Lòndone įsikūrusią emigracinę Lénkijos vyriausybę, kuri paliko tėvynę 1939 m. rugsėjo antroje pusėje, bet 1942 m. jis jau buvo nepatenkintas vyriausybės sudėtimi, o 1944 m. vasarą subūrė kitą Lenkijos vyriausybę – Liublino komitetą, kuriame vyravo komunistai. 1944 m. pabaigoje Liublino komitetą J. Stalinas jau buvo pripažinęs laikinąja vyriausybe ir nutraukė santykius su Lòndono lenkų vyriausybe. Be to, per Jaltos konferenciją J. Stalinui pavyko pasiekti, kad JAV ir Didžióji Britãnija pripažintų Sovietų Sąjungos sukurtą Liublino komitetą su sąlyga, kad jis bus papildytas demokratinės pakraipos politikais iš emigracinės lenkų vyriausybės Londone. Baigiantis karui, J. Stalinas atsisakė vykdyti šią sąlygą.

Po karo komunistai Lenkijoje perėmė visą valdžią daug greičiau nei kitose kaimyninėse komunistinėse valstybėse. Tam įtakos turėjo išaugusi priešprieša tarp vietos komunistų partijos vadovybės ir liaudininkų partijos lyderio Stanislavo Mikolaičyko (Stanisław Mikołajczyk); jis, spaudžiamas Vakarų, su keletu bendražygių įėjo į laikinąją vyriausybę. Netrukus po karo S. Mikolaičykui buvo pavykę atkurti nepriklausomą Lenkijos valstiečių partiją, dydžiu pranokstančią komunistus ir jų sąjungininkus.

Daugumai lenkų S. Mikolaičykas buvo tarsi nepriklausomybės simbolis, o komunistai jį vertino kaip pavaldų Vakarams ir laikė didžiausiu priešininku. Priešprieša pasiekė viršūnę 1946 m., kai komunistų pastangomis buvo paskelbtas referendumas, per kurį šalies gyventojai turėjo atsakyti į tris klausimus: 1) ar pritaria socialinėms ir ekonomikos reformoms; 2) ar patvirtina Oderio ir Neisės sieną; 3) ar sutinka, kad būtų panaikintas senatas. S. Mikolaičyko paraginti rėmėjai į trečią klausimą atsakė neigiamai. Tada referendumo rezultatai buvo suklastoti, visoje šalyje pradėti persekioti Lenkijos valstiečių partijos nariai ir jos rėmėjai. Panašiai 1947 m. gruodį buvo suklastoti rinkimai į šalies parlamentą: komunistų vadovaujamas blokas oficialiai gavo 394 vietas, o S. Mikolaičyko partija – tik 28. Kitų metų pradžioje Lenkijos komunistų partijos lyderis Boleslavas Berutas (Bolesław Bierut) buvo išrinktas šalies prezidentu.

Baimindamasis dėl savo gyvybės, S. Mikolaičykas pabėgo iš Lenkijos, o 1948 m. pabaigoje lenkų komunistai susijungė su socialistais ir pasivadino Lenkijos jungtine darbininkų partija. Šalyje įsigalėjo demokratinis liaudies valdymas, nors jis iš tikrųjų atitiko Sovietų Sąjungos valdymo modelį (3 šaltinis).

Čekoslovakijos komunistų partija po 1946 m. demokratinių rinkimų buvo stipriausia partija šalyje, bet Mãskvai to buvo per maža. 1948 m. vasarį Čekoslovakijoje komunistai įvykdė valstybės perversmą. Protestuodami prieš vidaus reikalų ministro savavaliavimą, komunistų partijai nepriklausantys ministrai įteikė atsistatydinimo pareiškimus, vildamiesi, kad Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas (Edvard Beneš) arba atsisakys juos priimti, arba paleis parlamentą ir paskelbs naujus rinkimus. Kaip teigė E. Benešas, jo sprendimas nesivelti į konfliktą prilygo pralaimėjimui. Komunistai sutelkė fabrikų darbininkus, gynybos ministras komunistas užtikrino, kad kariuomenė į konfliktą nesikiš, o ne komunistai tokiems veiksmams nebuvo pasirengę. Įbaugintas E. Benešas priėmė ministrų atsistatydinimą, o jų vietas vyriausybėje užėmė komunistai ir valdžios pasikeitimą pavadino „pergalinguoju pavasariu“. Šis įvykis pavadintas valstybės perversmu, nes valdžia perimta grasinant smurtu. Vietos komunistus rėmė Sovietų Sąjunga. Jei komunistams Čekoslovakijoje nebūtų pavykę taikiai paimti valdžios, Sovietų Sąjunga tikriausiai į šią šalį būtų pasiuntusi savo kariuomenę.

Komunistų įsigalėjimas Čekoslovakijoje dar labiau pablogino JAV ir Sovietų Sąjungos santykius. Panašiomis priemonėmis 5-ojo dešimtmečio pabaigoje komunistinis režimas įsigalėjo Bulgarijoje, Rumunijoje. Tik Jugoslavijoje pavyko sukurti savitą komunistinį valdymą, nes šios šalies komunistų partijos lyderis J. Brozas-Titas (29.6 pav., 4 šaltinis) atsisakė paklusti Maskvõs nurodymams, dėl to nutrūko Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos santykiai, ir 1948 m. Sovietų Sąjunga maršalą J. Brozą-Titą viešai paskelbė „imperializmo agentu“.

Visose SSRS kontroliuojamose Vidurio Rytų Europos valstybėse įvestos santvarkos pavadintos „liaudies demokratijomis“. Pagrindinė tokio valdymo ypatybė – griežtai laikytis Sovietų Sąjungos valdymo modelio ir aklai paklusti Maskvai. Todėl 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 6-ojo pradžioje sovietų valdomų Vidurio Rytų Europos valstybių raida buvo panaši. Sovietų valdžia griežtai kontroliavo šių šalių ekonomiką, panaikino privačią nuosavybę, nacionalizavo įmones. Žemės ūkyje prievarta buvo įgyvendinama kolektyvizacija, o tai sukėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą ir davė skirtingus rezultatus. Pavyzdžiui, Lenkijoje dėl atkaklaus pasipriešinimo buvo kolektyvizuota tik 10 proc. valstiečių žemių, o Čekoslovakijoje – apie 90 procentų.

Komunistinių Vidurio Rytų Europos valstybių vidaus tvarką formavo vietos komunistų partija, kurios veiklą prižiūrėjo Sovietų Sąjungos komunistų partija; biurokratija, kuri kontroliavo ekonominius visuomenės išteklius ir produkciją; cenzūra, kuri neleido žmonėms reikšti nepasitenkinimo esama valdžia ir vertė tikėti, kad tokia valdžios sistema yra puiki; represinės struktūros, kurios vertė vykdyti Maskvos valią.

Oficialiai kiekvienoje valstybėje buvo priimtos konstitucijos, parengtos pagal Sovietų Sąjungos konstitucijos pavyzdį. Šalys buvo pavadintos liaudies respublikomis, arba liaudies demokratinėmis respublikomis. Jose, tiesą sakant, nebuvo jokios demokratijos: svarbiausia buvo ne konstitucija, o vietos komunistų partija, ypač jos vadovybė. Didžiausias autoritetas sovietinėje visuomenėje priklausė partinei vadovybei – partijos suvažiavimo paskirtam Centro komitetui (CK) arba jo išrinktam politiniam biurui ir generaliniam sekretoriui.