Renesansas – naujų idėjų, išradimų ir atradimų laikas

Kiekvienoje visuomenėje yra išsilavinusių žmonių – rašytojų, filosofų, mokslininkų, kurie, įvertinę savo gyvenamąjį laiką, iškelia naujų idėjų ir tikslų. Žmonijos istorijoje būta momentų, kai tokių žmonių idėjos ir veikla iš pamatų keitė įvairias gyvenimo sritis: meną, mokslą, kultūrą ar pasaulėžiūrą. Būtent tokių esminių pokyčių įvyko XV–XVI a. Europoje. Rašto ir mokslo žmonės visoje Europoje priėjo prie išvados, kad Viduramžiais buvo nevertai užmiršti senovės graikų ir romėnų meno, literatūros ir mokslo laimėjimai. Europiečiai pradėjo studijuoti Antikos autorių raštus, tyrinėti jų meno kūrinius ir jais grožėtis. Įsigilinę į jų idėjas ir darbus XIV–XVI a. rašytojai, menininkai ir mokslininkai siekė tai atgaivinti ir įdiegti savo gyvenamajame laike. Taigi, XV–XVI a. kilusiam ir suklestėjusiam kultūriniam sąjūdžiui iš esmės buvo būdinga gręžtis į Antiką, į tų laikų rašytojų ir mokslo žmonių skleistas vertybes ir idealus. Šis kultūrinis sąjūdis vadinamas Renesansu. Tokiu pavadinimu, pirmą kartą pavartotu XVI a. viduryje, istorikai norėjo pabrėžti Antikos kultūrinio palikimo atgimimą ir naujų idėjų sklaidą. Renesansas kilo Apeninų pusiasalyje, Italijoje, ir ilgainiui išplito visoje katalikiškojoje Europoje. Kokios gi idėjos buvo svarbios Renesansui? Kuo pasižymėjo Renesanso menininkai? Kas būdinga jų kūriniams?

Viduramžiais išsilavinę žmonės didžiausią dėmesį skyrė Dievui, garbino jį ir stengėsi suvokti. Absoliuti dauguma meno kūrinių buvo religinio pobūdžio. Tačiau, rašto ir meno žmonėms vis geriau pažįstant senovės graikų ir romėnų kūrybą, jau XIV a. pasirodė darbų, kuriuos meno ir literatūros istorikai vertina kaip naujo kultūrinio sąjūdžio – Renesanso – pradžią. Šiuose kūriniuose, kitaip nei sukurtuose Viduramžiais dėmesį sutelkiant į Dievą, buvo pabrėžiamos kiek kitokios vertybės: prigimtinė žmogaus vertė, protas, gebėjimai, individualumas, kūno grožis. Šių vertybių iškėlimas ir skleidimas vadinamas humanizmù – žmogaus vertės ir individualumo aukštinimu. Humanizmas atitiko Antikos autorių ir menininkų kūriniuose vyravusius idealus. Šie idealai, dažnai vadinami tiesiog humanizmu, ryškiausiai atsispindi Renesanso kūrėjų darbuose.

Iš Viduramžių žinome santykinai nedaug menininkų vardų, o štai Renesanso beveik kiekvieno išlikusio architektūros, dailės, skulptūros ar poezijos kūrinio autorius yra žinomas. Iš jų gausos galime išskirti keletą itin garsių Renesanso menininkų. Neretai vienu iš Renesanso pradininkų laikomas italų poetas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265–1321, 1.1 pav.). XIV a. pradžioje jis sukūrė ne vieną įspūdingą kūrinį. Garsiausias iš jų – poema „Dieviškoji komedija“. Joje akivaizdi Antikos kultūros įtaka. Tačiau, ko gero, svarbiau tai, kad poemoje atsiskleidžia paties autoriaus asmeninė patirtis ir išgyvenimai. Vėlesnių menininkų darbuose, ypač skulptūroje ir dailėje, siekis atkartoti Antikos meno idealus buvo dar akivaizdesnis. Menininkai mėgavosi grožiu, jų darbai kėlė estetinį pasigėrėjimą. Tai aiškiai matome visapusiško italų menininko Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452–1519) dailės kūriniuose ir tekstuose (1.2 pav., A šaltinis). Šis nepaprastai gabus žmogus paliko daug ir įvairių vaizdinių istorijos šaltinių. Jo darbuose vaizduojami žmonės, gyvūnai, augalai, įrenginiai, pastatai išsiskyrė Viduramžiais retu tikroviškumu, proporcijų išlaikymu, tikslumu ir rafinuotu skoniu (1.3 pav.).

Kiek jaunesnis L. da Vinčio amžininkas architektas, dailininkas ir skulptorius Mikelandželas (Michelangelo Buonarroti, 1475–1564, 1.4 pav.) taip pat sekė Antikos meno idealais. Jo paveiksluose ir skulptūrose išryškinamas žmogaus kūno grožis, siekiama idealių proporcijų. Kai kurie jo darbai, pavyzdžiui, kiek daugiau nei 5 metrų aukščio Dovydo skulptūra (1.5 pav.), tapo renesansinio meno sinonimais. Dešimtys minėtų menininkų kūrinių laikomi Europos kultūros istorijos epochos – Renesanso – simboliais.

Renesanso meno kūrinių raiškos formos ir turinys esmingai skyrėsi nuo Viduramžių meno. Vaizduojami dalykai – žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai – pasižymėjo tikroviškumu, tobulomis proporcijomis ir estetiškumu. Svarbus buvo pats vaizduojamas dalykas, jo individualumas ir išskirtinumas. Menas ir meno kūrinys tapo estetinio pasigėrėjimo šaltiniu. Tačiau ankstyvųjų Naujųjų laikų epocha išsiskyrė ne tik meno naujovėmis. Daug pokyčių įvyko ir kitose gyvenimo srityse. Viena jų – technologijos ir mokslas.

Renesanso kultūrinio sąjūdžio ir jo idėjų plėtra Europoje vargu ar būtų buvusi įmanoma be vieno technikos išradimo. XV a. viduryje šis išradimas buvo padarytas ne Apeninų pusiasalyje, o kitoje Alpių pusėje – Šventõjoje Ròmos impèrijoje. Iš Mainco miesto kilęs kalvis ir auksakalys Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg, apie 1395–1468) po keliolika metų trukusių bandymų ir tobulinimų sukonstravo rankines spausdinimo stakles. Idėja sukurti spausdinimo technologiją jam kilo stebint, kaip veikia vynuogių presas. Žinoma, dar reikėjo pagaminti metalines raides. Savo sumanymui įkūnyti jis rado investuotojų ir pasiskolino pinigų. Apie 1450-uosius J. Gutenbergas savo spaustuvėje išleido pirmą spausdintą knygą – Šventąjį Raštą. Ši spausdinta knyga šiandien vadinama Gutenbergo Biblija, o išradimas ir įvykis, davęs pradžią knygų spausdinimui, kai kada pavadinamas informacijos revoliucija (1.6 pav.). Iki jos visi tekstai plito rankraščio pavidalu – buvo rašomi ranka. Teksto dauginimas buvo ilgas, kruopštus ir brangus darbas, o padarius šį išradimą, iš švino pagamintų raidžių surinkto norimo teksto buvo galima santykinai greitai atspausdinti tūkstančius egzempliorių. Per kelis dešimtmečius ši teksto dauginimo – spausdinimo – technologija iš Šventõsios Ròmos impèrijos išplito po šalis kaimynes. Netrukus buvo spausdinami ir prieš daugiau nei tūkstantmetį Antikos autorių sukurti tekstai. Jie tarp išsilavinusių asmenų ėmė plisti dar greičiau. Taip pat buvo spausdinami Renesanso autorių sukurti tekstai (1.7 pav.). Trumpai tariant, spausdinimo staklių išradimas paspartino įvairiausių tekstų ir apskritai idėjų bei žinių sklaidą. Tai turėjo ypatingų, Europos visuomenės raidą lemiančių padarinių.

Viduramžiais ne tik paprasti žmonės, bet ir mokslininkai tikėjo, kad Žemė yra nejudantis visatos centras, o Saulė ir visos planetos sukasi aplink ją. Šį įsitikinimą rėmė ne tik kai kurių Antikos mokslininkų, filosofų ir geografų darbai, bet ir svarbiausios krikščionių knygos – Šventojo Rašto – autoritetas. Šventajame Rašte, Biblijoje, Žemė buvo vaizduojama kaip visatos centras. Tačiau jau Viduramžiais mokslininkai atliko įvairių mokslinių tyrimų ir skaičiavimų stebėdami dangaus kūnų judėjimą. Ilgainiui paaiškėjo, kad dangaus kūnų judėjimo skaičiavimai prieštarauja įsitikinimui, jog Žemė nejuda ir yra visatos centras. Iš Torunės kilusio matematiko ir astronomo Mikalojaus Koperniko (Mikołaj Kopernik, 1473–1543) atlikti stebėjimai ir skaičiavimai parodė, kad šimtmečius vyravęs įsitikinimas yra klaidingas (B šaltinis). M. Kopernikas buvo dvasininkas ir puikiai suprato, kad jo atradimas prieštarauja pripažintoms tiesoms, tačiau negalėjo atmesti to, ką liudijo ir pagrindė jo paties tyrimai. O tyrimai rodė, kad Žemė tėra viena iš planetų, besisukančių aplink savo ašį. Pasak M. Koperniko, Žemė, kaip ir kitos planetos, skrieja aplink Saulę (1.8 pav.). Tai buvo didžiulis, bet to laiko išsilavinusiems žmonėms, ypač Katalikų bažnyčios atstovams, visiškai nepriimtinas atradimas. Jiems atrodė, kad jis nesuderinamas su tikėjimu ir Šventajame Rašte užrašytu Dievo žodžiu.

Katalikų bažnyčia nepripažino M. Koperniko atradimo net ir po šimto metų, kai XVII a. pirmoje pusėje italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus (Galileo Galilei, 1564–1642), atlikęs daugybę stebėjimų teleskopu ir matematiškai tiksliai apskaičiavęs, kaip juda dangaus kūnai, patvirtino ir patikslino tai, ką atrado jo pirmtakas. Knygą, kurioje G. Galilėjus visa tai išdėstė, Katalikų bažnyčia įtraukė į Draudžiamųjų knygų sąrašą, o jį patį privertė išsižadėti savo idėjų ir teorijos, kad Saulė yra žvaigždė, o aplink ją skrieja planetos, taigi, ir Žemė. Nors šie teiginiai buvo moksliškai pagrįsti, Katalikų bažnyčia dar ilgai jų nepripažino, o Žemė ir vėliau neretai buvo vaizduojama kaip visatos centras (1.9 pav.).

Nors Renesanso laikais įvairiose gyvenimo srityse radosi daug naujovių, vis dar egzistavo dalykų, kurių atsisakyti buvo nepaprastai sunku, kaip antai įsigalėjusio pasaulėvaizdžio ir Žemės vietos visatoje sampratos. Visuomenės pripažintas pasaulio suvokimas ir Šventuoju Raštu pagrįstas griežtas Bažnyčios mokymas buvo giliai įsišakniję ne tik dvasininkų, bet ir daugelio intelektualų protuose. Šiaip ar taip, kitos Renesanso idėjos Europos mene, literatūroje ir moksle pasklido plačiai.

Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės (LDK) Renesansas nebuvo toks ryškus kaip Itãlijos ar Vakarų Europos. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvojè dar nebuvo universitetų, todėl kilmingieji keliavo studijuoti į Europos universitetus. Į Lietuvą jie grįždavo įgiję ne tik žinių, bet ir idėjų, kurias siekė skleisti ir praktiškai taikyti tėvynėje. Taip LDK sklido to meto Vakarų Europos technologijos, mokslo ir meno naujovės.

Vienas tokių kilmingųjų buvo iš LDK rytų žemių Polocko miesto (dab. Baltarùsija) kilęs Pranciškus Skorina (Francysk Skaryna, apie 1490–1551). Jis studijavo Krokuvos universitete, vėliau mokslus tęsė Paduvos universitete, įgijo laisvųjų menų ir medicinos daktaro laipsnius. P. Skorina buvo itin išsilavinęs, mokėjo kelias senąsias ir to meto kalbas. Keliolika metų praleidęs Europoje P. Skorina atvyko į Vilnių ir čia įkūrė pirmąją LDK spaustuvę. Jis buvo jau patyręs spaustuvininkas: prieš kelerius metus įkūręs spaustuvę Prãhoje ir išleidęs kelias knygas (1.10 pav.). 1522 m. Vilniuje įkurtoje spaustuvėje dienos šviesą išvydo pirmoji LDK spausdinta knyga – „Mažoji kelionių knygelė“. Ji buvo sudaryta iš Šventojo Rašto rusėnų kalba ištraukų, skirtų keliaujantiems amatininkams ir pirkliams. Taigi, pirmąją J. Gutenbergo spausdintą knygą, vadinamąją Gutenbergo Bibliją, nuo P. Skorinos išleistos „Mažosios kelionių knygelės“ skiria maždaug septyniasdešimt metų. Po kelerių metų šioje spaustuvėje P. Skorina išleido dar kelis religinio pobūdžio leidinius. Deja, per 1530 m. Vilniuje įvykusį gaisrą greičiausiai sudegė ir P. Skorinos įkurta spaustuvė. Po šios nelaimės P. Skorina išvyko iš Vilniaus.

XVI a. LDK rašto kultūra daugiausia plėtojosi lotynų ir rusėnų kalbomis. Šiame amžiuje buvo sukurta daugybė Renesanso epochai būdingų grožinės literatūros kūrinių. Jie pasižymėjo išraiškinga ir vaizdinga kalba, įkvėpta Antikos autorių retorinių gebėjimų. Kūriniuose buvo aukštinama Lietuvõs gamta ir kraštovaizdis, pabrėžiamas kiekvieno žmogaus vertingumas ir laisvė. Būtent tada buvo sukurti tokie grožinės literatūros kūriniai kaip Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ ar tokie politiniai svarstymai kaip Andriaus Volano „Apie politinę arba pilietinę laisvę“. Pirmajame kūrinyje vaizdingai aprašyta Lietuvos gamta, antrajame pabrėžiama įstatymų viršenybės svarba valstybėje, išryškinamos žmogaus, kaip valstybės piliečio, prigimtinė laisvė ir pareigos. Prie Renesanso kūrinių priskiriamas ir XVI a. pradžios Lietuvos metraščių sąvadas – „Bychovco kronika“, arba „Lietuvos metraštis“. Šiame kūrinyje rusėnų kalba aprašyta legendinė ir tikra Lietuvos istorija, aukštinamas Lietuvos valstybingumas, valdovai ir didikai. Be to, čia pirmą kartą užrašyta legenda apie LDK sostinės Vilniaus įkūrimą. Lietuvos metraštis laikomas pirmuoju nuosekliu pasakojimu apie Lietuvos legendinę praeitį ir istoriją.

Renesanso kultūrai plintant Lietuvoje svarbų vaidmenį atliko iš Renesanso gimtinės kilusi Bario kunigaikštytė Bona Sforca (Bona Sforza, 1494–1557, 1.11 pav., C šaltinis). Į LDK ji atvyko, kai 1518 m. ištekėjo už Lénkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Lietuvoje B. Sforca pagarsėjo kaip reikli ir sumani didžiojo kunigaikščio žemių valdytoja. Atvykusi į Vilnių karalienė pasigedo to, kas jos gimtajame krašte buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, – meno ir kasdienės kultūros. Istorikai teigia, kad būtent nuo B. Sforcos laikų LDK kilmingieji pradėjo naudotis šakutėmis. Vienas iš ypatingų Bonos įtakos Lietuvai palikimų – taisyklingas Kaũno senamiesčio planas (1.12 pav.). Būtent Renesanso epochoje miestus Europoje pradėta planuoti geometriškai taisyklingus – tokie nebūdingi Viduramžiams. Karalienės Bonos dėka XVI a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje prie Vilniaus Žemutinės pilies darbavosi nemažai italų kilmės architektų ir dailininkų. Tuo metu Vilniaus Žemutinė pilis įgavo Renesanso architektūros bruožų, tačiau dėl vėliau vykusių gaisrų ir karų jie atpažįstami tik iš archeologinių kasinėjimų ir tyrinėjimų (1.13 pav.). Karalienės Bonos sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užbaigė Žemutinės pilies statybas ir pilyje sukaupė didelę biblioteką. Daugiau apie Renesanso architektūrą ir jos bruožus pakalbėsime kitoje temoje.

Renesanso epochoje atrastos, atgaivintos ir išplėtotos Antikos idėjos apie žmogaus kaip individo vertę ir kūno grožį tapo neatsiejama Europos civilizacijos dalimi. Šiandien jų svarbą Europai liudija ant Europos Sąjungos monetų iškalti tiesiogiai su Renesanso laikų kūrėjais susiję vaizdiniai. Antai ant Italijoje 2015 m. nukaldintų proginių 2 eurų monetų pavaizduotas „Dieviškosios komedijos“ autorius D. Aligjeris su laurų vainiku, ant 2019 m. nukaldintų proginių 2 eurų monetų galime rasti ne patį L. da Vinčį, bet jo garsųjį piešinį „Vitruvijaus žmogus“ (1.14 pav.). Šį piešinį L. da Vinčis sukūrė ieškodamas idealių žmogaus kūno proporcijų. Kūrinys patvirtina milžinišką Antikos menininkų ir mokslininkų palikimo įtaką Renesanso menininkams. Taigi, Renesanso intelektualų perimtos, atgaivintos ir paskleistos Antikos idėjos apie žmogaus individualumą, kūno grožį ir protą yra neatsiejamos nuo mūsų dienų Europos kultūros.

Renesanso epochos technikos išradimai bei mokslo atradimai taip pat iš esmės keitė Europos civilizaciją. Astronomų atradimai keitė visatos ir Žemės vietos joje sampratą ir Europos mokslo raidai suteikė milžinišką postūmį mokydami kritiškai vertinti kiekvieną pripažintą tiesą, o knygų spausdinimo pradžia – spausdinimo staklių išradimas – gerokai paspartino duomenų ir žinių apie mokslinius atradimus sklaidą, taip skatindamas siekti naujų atradimų. Šiandien tos epochos mokslininkų – J. Gutenbergo, M. Koperniko ar G. Galilėjaus – vardais vadinami kai kurie pasauliniai projektai (1.15 pav.).