Ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybė ir absoliutinė monarchija

Kiekvienoje istorinėje epochoje susiformuoja savitos valstybės valdymo formos. Viduramžiams buvo būdinga monarchija, kai valdovas ir valdančioji dinastija valstybę valdė padedami kilmingųjų, sudarančių patariamąją tarybą ar parlamentą. Tačiau Viduramžių Europos monarchijos buvo menkai centralizuotos, todėl valdovas turėjo keliauti po valstybę, kad toliau nuo jos centro esančiose teritorijose įtvirtintų savo valdžią.

Aptardami XVI–XVII a. kalbame apie kokybiškai kitokią valstybę, būdingą ankstyviesiems Naujiesiems laikams.

1453 m. baigėsi tarp Prancūzijos ir Ánglijos monarchijų vykęs Šimtametis karas. Prancūzijos karalỹstės pergalė šiame daugiau nei šimtmetį trukusiame kare turėjo reikšmingų pasekmių ne tik pačios Prancūzijos, bet ir visos Europos politinei raidai. Nors jos teritorijoje vykusios kovos sekino ir reikalavo daug materialinių išteklių, Prancūzijà tapo stipresnė trimis aspektais. Pirmas, pergalingi paskutinių Šimtamečio karo dešimtmečių mūšiai padėjo atkurti Prancūzijos karaliaus autoritetą ir galią. Tai rodė ordonánsai – ypatingi karaliaus įsakai, kuriais buvo skelbiama visuotinė karinė prievolė. Šie vis dažniau leidžiami dokumentai reiškė, kad valdovo galios auga. XVI a. Prancūzijoje jie tapo įprastais karaliaus išduodamais dokumentais, turinčiais įstatymo galią (6.1 pav.). Antras, nors tarp Prancūzijos regionų būta didelių skirtumų, nacionalinis pakilimas, tam tikra nacionalinė savimonė, pradėjusi formuotis Prancūzijos teritorijoje Šimtamečio karo pabaigoje, stiprino Prancūzijos kaip valstybės ir jos gyventojų vieningumą. Trečias, prancūzams galutinai išvijus anglus iš Prancūzijos pietvakarių ir šiaurės, valstybė įgavo kontūrus ir juos daugmaž išlaikė iki šiol. Visa tai rodo, kad nuo XV a. vidurio prasidėjusi Prancūzijos karalystės centralizacija stiprėjo. Vadinasi, Prancūzijos valdovas vis daugiau valdžios telkė į savo ir pavaldžių pareigūnų rankas – į savo dvarą su pareigūnais, atsakingais už įvairias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis.

Kitų Vakarų Europos valstybių valdovai taip pat vis daugiau galių telkė į savo rankas ir dvarus. XV a. pabaigoje į Ánglijos karalỹstės sostą įžengė Tiudorų dinastija (6.2 pav.). Ši valdančioji dinastija susijusi su pokyčiais, kaip manoma, paskatinusiais formuotis kokybiškai naują ankstyvųjų Naujųjų laikų Anglijos valstybę. Pokyčių pradininkas buvo jums jau pažįstamas Anglijos karalius Henrikas VIII, atsiskyręs nuo Katalikų bažnyčios ir įkūręs Anglikonų bažnyčią. Būtent jis pradėjo kryptingai kurti naujus ir modernius valstybės darinius. Viena vertus, tokių darinių kūrimas rodė valdovo ir jo pareigūnų gebėjimą sutelkti reikiamus išteklius. Kita vertus, tie nauji dariniai pradėjo sėkmingai veikti ir duoti pajamų valdovui ir valstybei.

Vienas iš įdomesnių Henriko VIII pradėtų kurti darinių – Anglijos karinis jūrų laivynas (6.3 pav.). Jo statybas karalius finansavo XVI a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje nusavintu Anglijos katalikų bažnyčios turtu. O valdant jo dukterims, ypač karalienei Elžbietai I, Anglijos karinis jūrų laivynas tapo vienas galingiausių Europoje. Čia svarbu pabrėžti ne tik tai, kad karinis jūrų laivynas XVI a. antroje pusėje Ángliją pavertė galingiausia jūrų valstybe, bet ir tai, kad valdovas, padedamas valstybės pareigūnų, kūrė naujas valstybės institucijas (antai 1546 m. buvo įkurta Karališkojo jūrų laivyno taryba) ir jų administracijas (6.4 pav.). Jos valstybę darė finansiškai stipresnę, o valstybės valdymą – veiksmingesnį. Juk būtent su Anglijos karinio jūrų laivyno kūrimo pradžia ir veiksmingu Karališkojo jūrų laivyno tarybos valdymu sietinas Anglijos kaip galingos jūrų valstybės iškilimas XVI a. antroje pusėje.

Žvelgdami į minėtas valstybes galime trumpai nusakyti jas siejusius bruožus. Ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybė pasižymėjo tuo, kad joje augo valdovo ir jo dvaro įtaka. Dvare telkėsi aukščiausi valstybės pareigūnai, atsakingi už konkrečias sritis. Taip pat buvo kuriamos naujos sudėtingos valstybės institucijos finansų, ūkio, teisės ir kitų sričių priežiūrai bei valdymui. Tokie valstybės valdymo poslinkiai vis smarkiau kreipė valstybę centralizacijos link.

XVI a. Vakarų Europoje valstybės stiprėjimas buvo tiesiogiai susijęs su valdovo, jo dvaro, pareigūnų ir naujų valstybės institucijų plėtra. Tačiau kokybiniai valstybės pokyčiai nereiškia, kad joje nebuvo sunkumų ir valdovas nesusidūrė su sudėtingais uždaviniais siekdamas įtvirtinti savo valdžią visos valstybės teritorijoje. XVI a. Vakarų Europos valstybėse dar būta daug jėgų, galingų kilmingųjų, nenorinčių paklusti centrinei valdžiai, siekiančiai valdyti visą kraštą ir jo kampelius. Be to, XVI a. Vakarų Europoje tarp katalikų ir protestantų kilusi religinė nesantaika virto religiniais karais. Būtent tokiomis sudėtingomis ir įtemptomis aplinkybėmis Vakarų Europoje radosi tekstų, kuriuose buvo svarstoma, koks turėtų būti valstybę ir savo pavaldinius tinkamai valdyti siekiantis valdovas ir kokiomis būdo savybėmis jis turėtų pasižymėti (A šaltinis).

XVI a. antroje pusėje Prancūzijos karalystėje gyvenęs ir visas to meto negandas matęs prancūzų filosofas Žanas Bodenas (Jean Bodin) savo didelės apimties knygoje aprašė stipraus ir galingo valstybės valdovo idealą (6.5 pav.). Jo supratimu, valstybės valdovas, monarchas, savo rankose turi sutelkti visą valdžią. Knygoje jis dažnai vartoja lotyniškos kilmės žodį „absoliutus“ ir derinius su šiuo žodžiu, tokius kaip „absoliuti valdžia“, „absoliučiai suverenus valdovas“. Taip jis norėjo pasakyti, kad tikrai stiprus valdovas, siekiantis valstybėje ir visuomenėje tvarkos bei ramybės, turi būti visiškai nepriklausomas ir turėti neribotą valdžią. Jis turi būti aukščiau įstatymo (B šaltinis). Kitais žodžiais tariant, valstybę ir visuomenę turi valdyti niekam neatskaitingas absoliučią valdžią turintis monarchas. Nepraėjo nė keli dešimtmečiai po Ž. Bodeno mirties, kai XVII a. pradžioje Europoje pradėjo formuotis monarchijos, valdomos beveik niekam neatskaitingų karalių. Šias XVII–XVIII a. Europos valstybes istorikai vadins absoliutinėmis monarchijomis, o absoliutaus, nieko ir niekieno nesaistomo, monarcho valdymą ir politinę sistemą su ypač stipria valdovo valdžia – absoliutizmù.

XVII–XVIII a. Europoje gyvavusioms absoliutinėms monarchijoms (Prancūzijai, Dãnijos ir Norvègijos karalỹstei, Prūsijai) buvo būdinga beveik neribota valdovo valdžia. Tiksliau sakant, monarchas savo dvare telkė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Jam tai padaryti padėjo šalia esantys aukščiausi valstybės administracijos pareigūnai. O didžioji dalis krašto kilmingųjų ir kitos visuomenės grupės (pvz., miestiečiai) buvo atribotos nuo valdžios net gyvenamojoje vietoje. Jei klaustume, kuo absoliutizmas, absoliutinė monarchija skyrėsi nuo kitų monarchijos formų (pvz., elekcinės, kur valdovas renkamas, ar konstitucinės, kur monarcho galias ribojo konstitucija ir parlamentas), reikėtų atsakyti, kad absoliutizmui būdinga griežta valdžios vertikalė (6.6 pav.). Todėl parlamentas, sudarytas iš kilmingųjų ar kitų luomų, priimant sprendimus neturėjo jokių tikrų galių arba visiškai neveikė. Be to, absoliutinės monarchijos valdovas savo beribę valdžią bei valią įkūnija ir įtvirtina remdamasis valdovui ir centrinei valstybės administracijai ištikimomis institucijomis bei pareigūnais (policija, kariuomene, mokesčių rinkėjais).

Ne visose ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybėse (6.7 pav.) įsigalėjo absoliutizmas. Pavyzdžiui, jo nebuvo nei Šventõjoje Ròmos impèrijoje, nei bendroje Lénkijos ir Lietuvõs valstybėje – Abiejų Tautų Respùblikoje, bet apie jas plačiau kalbėsime kitose temose.

XVI a. pabaigoje į Prancūzijos sostą atėjusi Burbonų dinastija įvykdė tai, apie ką rašė ir ko troško prancūzų teisininkas ir filosofas Ž. Bodenas. Būtent nuo XVI–XVII a. sandūros valdančioji Burbonų dinastija ir jos pradininkas Prancūzijos karalius Henrikas IV (6.8 pav.) kūrė tokią Prancūzijos karalystę, kokią suvokiame kaip tikrą absoliutinę monarchiją. Po maždaug pusę amžiaus trukusios katalikų ir protestantų (hugenotų) nesantaikos ir religinių karų Prancūzijos karalius Henrikas IV siekė atkurti tvarką ir stabilumą. Pirmiausia naujasis valdovas ėmėsi ekonominių ir finansinių valstybės reikalų. Į pagalbą jis pasitelkė sumanių, valstybės ūkį ir finansus išmanančių žmonių. Vienas jų buvo aukštos kilmės karininkas ir valstybės veikėjas Maksimiljenas de Betiunas de Siuli (Maximilien de Béthune de Sully). 1598 m. jis pradėjo eiti aukščiausiojo šalies finansininko pareigas ir per keliolika metų sugebėjo panaikinti milžiniškus valstybės įsiskolinimus, išpirkti įkeistas valdovo žemes. Tai padaryti pavyko panaudojus dvi priemones. Pirma, turtingi Prancūzijos miestiečiai ir pirkliai tapo valdovo kreditoriais – paskolino pinigų už atlygį (palūkanas). Antra, buvo sugriežtintas mokesčių šalyje rinkimas. Galėtume sakyti, kad taip Henrikas IV sutvirtino Prancūzijos kaip valstybės pamatą ir pradėjo kurti absoliutinę monarchiją, tačiau išplėtota ji buvo valdant jo sūnui ir anūkui. XVII a. Prancūzijos karalius įgijo absoliučią valdžią.

Tiesa, Prancūzijos karaliumi tapus Henriko IV sūnui Liudvikui XIII, 1614 m. po ilgos pertraukos buvo sušaukti mažai reikšmės valstybės valdymui turintys Generaliniai luomai. Ši institucija buvo visiškai praradusi politinę reikšmę. Iškalbinga, kad kiti Generaliniai luomai bus sušaukti tik XVIII a. pabaigoje. Tokia politinė vidaus padėtis rodo, kad išties nebuvo kas varžytų Prancūzijos karaliaus valdžią. Kalbant apie Prancūzijos karalystę XVII a. pirmoje pusėje, kai valstybę valdė Liudvikas XIII, būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbią Prancūzijos istorinę asmenybę. Ji darė lemtingą įtaką valdovui ir Prancūzijos vidaus bei užsienio politikai. Tai buvo XVII a. pirmos pusės Prancūzijos karalystės kardinolas ir valstybės veikėjas Armanas Žanas de Rišeljė (Armand-Jean de Richelieu, 1585–1642, 6.9 ir 6.10 pav.). A. Ž. de Rišeljė buvo išskirtinių gabumų žmogus, išmanantis daugybę sričių: nuo karybos iki ekonomikos, nuo diplomatijos iki socialinių šalies reikalų ir skirtingų šalies regionų visuomenės grupių nuotaikų. Savo gebėjimus panaudodamas rafinuotoms ir sudėtingoms karaliaus dvaro intrigoms, jis pasiekė politikos ir galios aukštumas. Pradžioje A. Ž. de Rišeljė padarė išskirtinę katalikų dvasininko karjerą, tačiau turėjo didesnių ambicijų. 1624 m. tapo vyriausiuoju karaliaus Liudviko XIII patarėju – aukščiausiuoju ministru. Šiandien sakytume – ministru pirmininku. Savo rankose jis sutelkė tikrąją politinę, karinę ir diplomatinę valdžią. Kaip vyriausiasis patarėjas A. Ž. de Rišeljė sugebėjo įtikinti Liudviką XIII, kad norėdamas įtvirtinti neribotą Prancūzijos monarcho valdžią jis turi laikytis trijų punktų strategijos. Pirmas, būtina susilpninti Habsburgų dinastiją, kurios valdos – Ispãnijos karalỹstė ir Šventóji Ròmos impèrija – supo Prancūziją. Antras, reikia susidoroti su Prancūzijos protestantais – hugenotais. Trečias, būtina palaužti ir priversti paklusti maištingus krašto kilminguosius. Antras ir trečias punktai buvo Prancūzijos vidaus politikos reikalas. Jie buvo įgyvendinti dviem būdais. Prieš hugenotus buvo panaudota karinė jėga, prievarta. 1627–1628 m. vienai iš kampanijų – karo veiksmams prieš Prancūzijos hugenotų tankiai apgyventą La Rošelės miestą – vadovavo ne kas kitas, o A. Ž. de Rišeljė. Valdovo sprendimams nepritariantiems krašto kilmingiesiems pažaboti buvo imtasi institucinių priemonių. Į regionus (provincijas) valdovas paskyrė sau ištikimus pareigūnus – intendantus. Šie pareigūnai provincijose atstovavo valdovui, taigi, tų laikų supratimu, ir valstybei. Čia jie skelbė ir į nieką neatsižvelgdami vykdė valdovo leidžiamus įstatymus (ordonansus), naikino vietinių parlamentų galias, griežtino mokesčių nustatymo ir surinkimo priežiūrą. Be abejonės, tokioms griežtoms, iki tol nepatirtoms valdžios priemonėms priešinosi ir kilmingieji, ir miestiečiai, ir valstiečiai.

Itin didelių sukilimų Prancūzijoje įvyko XVII a. viduryje, kai ir A. Ž. de Rišeljė, ir Liudvikas XIII jau buvo mirę. Viena iš svarbesnių šių sukilimų priežasčių buvo karas su Ispãnijos karalystè, į kurį tuo metu buvo įsitraukusi Prancūzija. Karas reikalavo daug išteklių, jo našta gulė ant didžiosios visuomenės dalies pečių. Sosto įpėdinis Liudvikas XIV (1638–1715) tuo metu buvo mažametis (6.11 pav.), todėl dar negalėjo valdyti. Vykdomosios valdžios vadžias į savo rankas perėmė kardinolas Žiulis Mazarenas (Jules Mazarin), dėl jo kaip vyriausiojo valdovo patarėjo kandidatūros dar būdami gyvi sutarė A. Ž. de Rišeljė ir Liudvikas XIII. Kardinolas Ž. Mazarenas valdė su būsimo karaliaus motina Prancūzijos karaliene Ona Austre. Jis buvo galingo valdovo idėjos šalininkas, tad kryptingai siekė, kad valstybė būtų perduota į naujojo valdovo rankas. Beje, su Liudviku XIV jį siejo dvasinė giminystė – Ž. Mazarenas buvo jo krikšto tėvas. 1651 m. trylikametis Liudvikas XIV tapo visateisiu Prancūzijos karaliumi ir nedelsdamas ėmėsi tęsti senelio ir tėvo, taigi, ir minėtų vyriausiųjų patarėjų pradėtą darbą – plėsti įtvirtintą neribotą Prancūzijos monarcho valdžią. Pirmiausia reikėjo nuslopinti jau kelerius metus vykstančius sukilimus (6.12 pav.). Svarbesnių pokyčių, rodančių dar labai jauno Prancūzijos karaliaus valdžios augimą, įvyko po 1661-ųjų, kai mirė kardinolas Ž. Mazarenas. Kokie tie pokyčiai ir kuo ypatingas Liudviko XIV Prancūzijos valdymas? Kodėl būtent jo karaliavimas suvokiamas kaip neginčijamas absoliutinės monarchijos ir absoliutizmo įsigalėjimas XVII–XVIII a. pradžios Prancūzijoje?

Tais pačiais metais Liudvikas XIV nusprendė pertvarkyti karaliaus dvarą, taigi, ir valstybės valdymą. Tai reiškė, kad jis siekia pats valdyti Prancūziją. Aukščiausiuoju ministru buvo paskirtas Žanas Batistas Kolberas (Jean-Baptiste Colbert). Tapęs svarbiausiu šalies finansininku ir ekonomistu jis sukūrė strategiją, kaip pripildyti nuolat tuščią valstybės iždą. Didžioji dalis lėšų buvo skiriama reguliariosios kariuomenės ir pareigūnų išlaikymui, didelių bastioninių tvirtovių ir miestų-tvirtovių statyboms (6.13 pav.). Ž. B. Kolberas manė, kad reikia kuo daugiau gaminti prekių, skirtų išvežti, ir kuo mažiau jų įsivežti iš užsienio. XVII a. antroje pusėje buvo įsteigta daug valstybinių įmonių, pradėta intensyviai naudotis Prancūzijos kolonijų ištekliais. Taip pat siekta tobulinti ir griežčiau kontroliuoti karaliaus žemių valdymą. Veiksmingas finansų valdymas dar kartą tapo valdžios pamatu. Griežta šalies ūkio ir finansų kontrolė užtikrino, kad netrūktų visam kraštui valdyti būtinų išteklių. Galiausiai XVII a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Liudvikas XIV sukūrė visiškai sau pavaldžią centrinę valstybės valdymo instituciją – karaliaus tarėjų tarybą, sudarytą iš įvairių sričių ministrų. Tai rodė, kad valstybės centralizacija stiprėja.

Liudviko XIV absoliučios valdžios ir galios simboliu tapo XVII a. antroje pusėje pastatyti Versalio rūmai (6.14 pav.). Juose telkėsi daugybė krašto kilmingųjų, aristokratijos viršūnė. Kai kada aristokratų skaičius siekdavo iki penkių tūkstančių. Versalio rūmuose jie buvo kontroliuojami Liudviko XIV ir jo pareigūnų, čia galiojo griežtas, visiems privalomas etiketas, pagrįstas aiškia socialine hierarchija. Šiuose rūmuose laikoma ir valdoma galingiausia ir turtingiausia šalies aristokratija buvo visiškai nepavojinga valdovui (6.15 pav.). Liudvikas XIV tapo niekam neatskaitingu ir beveik visagaliu, absoliučiu Prancūzijos monarchu (6.16 pav., C šaltinis). Tai išraiškingai liudija 1685 m. Liudviko XIV ediktas. Nuo jo prasidėjo atviras hugenotų persekiojimas ir dešimtys tūkstančių Prancūzijos protestantų buvo priversti bėgti į kitas Europos šalis.