Šventoji Romos imperija ir karas XVII a. Europoje

Ne visų Europos valstybių (7.1 pav.) valdovai ankstyvaisiais Naujaisiais laikais sutelkė į savo rankas beveik neribotą valdžią ir buvo aukščiau įstatymo, kaip pirmiau aptartos XVII a. Prancūzijos absoliutus monarchas. Vienos iš ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybių, kuriose valdovo valdžia ir politinės galios buvo reikšmingai suvaržytos, buvo Ánglijos ir Veñgrijos karalỹstės. Monarcho galios valstybėje buvo apribotos ne iškart, tokia padėtis formavosi dešimtmečius ar net šimtmečius. Tam įtakos turėjo daugybė veiksnių. Bene svarbiausias – sudėtingai ir permainingai plėtojami santykiai tarp valdovo ar galimo valdovo ir kilmingųjų bei galingųjų, įsikūrusių įvairiose šalies žemėse.

Daugelyje Europos valstybių Viduramžiais susiformavo politinė sistema su gana ribotomis monarcho galiomis. Kadangi valdovui reikėjo kilmingų ir galingų krašto asmenų paramos, jis suteikdavo jiems reikalaujamų nuolaidų ir privilegijų, teisių ir laisvių. Taip kilmingųjų ir galingųjų įtaka ir galia šalyje augo, o valdovas buvo priverstas savąsias galias riboti ar kai kurių iš dalies atsisakyti. Galingiausių krašto kilmingųjų susirinkimas, iš jų sudaryta taryba ar parlamentas XIV–XV a. tapo jėga, institucija, ribojančia monarcho galias ir neleidžiančia priimti su ja nesuderintų, savavališkų sprendimų. Tačiau valdovo ir kilmingųjų bei kitų visuomenės grupių santykiai buvo permainingi. Pavyzdžiui, Ánglijos karalỹstėje XVII a. valdovui nepavyko primesti savo valios įtakingiems kilmingiesiems bei iš jų sudarytam parlamentui ir įsitvirtinti kaip neatskaitingam, aukščiau įstatymo esančiam absoliučiam monarchui (7.2 pav.). O Prancūzijos karalỹstėje Burbonų dinastija ir jos monarchas XVII a. pradžioje sugebėjo įtvirtinti savo išskirtinę absoliučią valdžią ir ilgainiui iškilti aukščiau įstatymo bei valstybės institucijų.

Dabar atidžiau pažvelkime į kitą ankstyvųjų Naujųjų laikų valstybę – XVI–XVII a. Šveñtąją Ròmos impèriją. Valstybė buvo imperija, tačiau jos valdovo galios buvo itin ribotos. Išskirtinėje politinėje šalies santvarkoje, valdyme svarbų vaidmenį atliko ir monarcho galias ribojo įvairūs luomai, visuomenės grupės: žemių kunigaikščiai, grafai ir laisvųjų miestų miestiečiai.

XVI a. Šventosios Romos imperijos teritorinė struktūra ir politinė santvarka buvo gana panaši į tą, kokia susiformavo prieš kelis šimtmečius. Šventąją Romos imperiją sudarė daugybė įvairaus dydžio teritorinių darinių: kunigaikštysčių, grafysčių, laisvųjų imperijos miestų (7.3 pav.). Dauguma jų buvo iš dalies savarankiški. Vis dėlto ir šie dariniai turėjo pripažinti imperatoriaus viršenybę ir kai kurių svarbių uždavinių negalėjo spręsti vienašališkai, jie buvo aptariami visos imperijos žemių atstovų suvažiavime. Imperatorius imperijoje buvo autoritetas ir teisingumo garantas. Toks Šventosios Romos imperijos teritorijos nevientisumas turėjo įtakos jos valdymui ir politinei santvarkai.

Aptarkime svarbiausius šios valstybės bruožus. Šventosios Romos imperijos viršūnėje stovėjo imperatorius (7.4 pav.). Jis buvo suvokiamas kaip valstybės galva ir visų ją sudarančių įvairaus dydžio ir padėties narių vienytojas (A šaltinis). Šalia imperatoriaus, kaip imperiją vienijančios jėgos, buvo luomai – įvairios visuomenės grupės. Iš jų imperijoje aukščiausios kilmės, padėties ir galios buvo septyni asmenys, vadinamieji kurfiurstai (vok. Kur – rinkimas + vok. Fürst – kunigaikštis). Dauguma kurfiurstų valdė didžiausius teritorinius imperijos darinius (7.5 pav.), o svarbiausia – jie imperijos luomų susirinkime rinko imperatorių. Būtent kurfiurstai vieninteliai turėjo dar XIII a. susiformavusią teisę išrinkti Šventosios Romos imperijos imperatorių. Už kurfiurstų rikiavosi įvairių žemių kilmingieji (kunigaikščiai, grafai, riteriai) ir laisvųjų miestų (7.6 pav.) miestiečiai. XV–XVII a. šie luomai, vadovaujami imperatoriaus, rinkdavosi į visuotinius imperijos suvažiavimus (vok. Reichstag – imperijos suvažiavimas) didžiuosiuose valstybės miestuose: Vormse, Augsburge, vėliau – Rėgensburge. Juose buvo sprendžiami svarbiausi su visos imperijos teritorijomis susiję uždaviniai: naujų įstatymų ar įstatymų sąvado priėmimas, naujų mokesčių įvedimas, karo ar taikos skelbimas, religinių nesutarimų aptarimas ir išeičių iš sudėtingų padėčių paieškos.

Nuo XIII a. pabaigos su kelių dešimtmečių pertraukomis šią teritoriškai ir politiškai sudėtingą valstybę valdė Habsburgų dinastija. Iš jos kilęs imperatorius Karolis V sekė savo tėvo pėdomis ir XVI a. pradžioje sumanė toliau norminti mokesčius ir imperijos valdymą. Reformos turėjo išplėsti imperatoriaus valdžią visoje imperijoje. Tai padaryti pavyko tik iš dalies. Tačiau Šventosios Romos imperijos žemėse visa jėga kilo nesuvaldoma Reformacija. Šis judėjimas ir jo vadovai, tarp jų ir jums pažįstamas M. Liuteris, paskatino keistis Katalikų bažnyčią, paskleidė sugrįžimo prie Jėzaus Kristaus mokymo ir Šventojo Rašto svarbos tikinčiojo gyvenime idėjas ir nevienalytę Šventąją Romos imperiją padarė dar margesnę. XVI a. 4–6 dešimtmetyje vykę karai tarp šalies protestantų ir katalikų baigėsi 1555 m. Augsburgo religine taika. Imperatorius Karolis V buvo priverstas atsisakyti siekio sugrąžinti galingus imperijos asmenis į katalikybę. Nors konfliktas užsitęsė ir visuomenė dar labiau susiskaldė, Šventóji Ròmos impèrija išliko kaip politinis darinys su labai ribotų galių imperatoriumi viršūnėje. Augsburgo religinė taika imperijoje paskelbė religinę laisvę. Tiksliau sakant, imperijos teritorijoje buvo įtvirtintas principas „Kieno valdžia, to ir religija“. Jis reiškė, kad protestantizmą pasirinkusio kurfiursto, kunigaikščio ar miesto valdytojo valdose vyravo protestantizmas (liuteronybė arba kalvinizmas). Tiesiogiai imperatoriaus valdomose žemėse išliko katalikybė. Daugeliu atvejų pono religija tapo jo valdinių religija.

XVI a. pirmos pusės religinis konfliktas, nors ir baigėsi Augsburgo religine taika, dar smulkiau suskaldė nevienalytę Šventąją Romos imperiją. Kitame amžiuje jis išsiverš su nauja jėga, kils dar vienas imperijos vidaus karas. Imperijos sunkumais pasinaudos ir į karą jos teritorijoje įsitrauks didelė dalis Europos valstybių.

Anksčiau istorikai nemanė, kad gamtos jėgos ar kintantis klimatas galėtų daryti įtaką valstybių ir visuomenių ar net žemynų raidai, tačiau pastaraisiais metais mokslininkų nuomonė keitėsi. Jau kelis dešimtmečius rimtai svarstoma, kokią įtaką skirtingais žmonijos istorijos laikotarpiais valdovų ir politikų sprendimams ar ištisų visuomenių raidai darė gamtos reiškiniai ar klimato pokyčiai. Taigi, buvo iškelta teorija, pabrėžianti būtent klimato pokyčių įtaką istoriniams procesams ir visuomenių bei žmonių gyvenimui (7.8 pav.), ir pradėta aiškintis, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis XVI–XVII a. kilo ir kelis dešimtmečius truko beveik visą Europos žemyną apėmę karai. Pasak mokslininkų, šie karai Europoje kilo todėl, kad smarkiai nukrito vidutinė metinė temperatūra, tai lėmė nederlių ir apskritai ilgalaikį išteklių (maisto ir kt.) trūkumą. Tikėtina, kad nederlių lėmusi staigi klimato kaita turėjo įtakos kylančiai įtampai ir nesantaikai tarp Europos valstybių ir valdančiųjų dinastijų. Tad turėkime omenyje būtent klimato veiksnį aiškindamiesi, kokie tai buvo karai ir dėl ko juose kovota.

1618 m. vienoje iš Šventosios Romos imperijos žemių (7.9 pav.), Bohemijoje, tarp imperatoriaus pasiuntinių katalikų ir vietos kilmingųjų bei miestiečių protestantų įvyko atviras susidūrimas. Jis kilo todėl, kad Broumovo ir Hrobo miestuose būsimo imperatoriaus Ferdinando II nurodymu buvo uždaromi protestantų maldos namai. Ferdinando II siekis prievarta sugrąžinti kai kurių Šventosios Romos imperijos žemių protestantus į katalikybę virto vidaus karu tarp katalikų ir protestantų. Taip atsinaujino šimto metų senumo religinis konfliktas. Šis trisdešimt metų, iki 1648-ųjų, vykęs karas vadinamas Trisdešimties metų karu (7.10 pav.). Kova tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, jį palaikančių katalikų, daugiausia iš imperijos pietų (Bavarijos), ir protestantų buvo permaininga. Vis dėlto karas, kilęs kaip atsinaujinusi religinė nesantaika, vidinis katalikų ir protestantų konfliktas, virto kovomis ne tik tarp Šventosios Romos imperijos gyventojų. Į karą įsitraukė ir užsienio jėgos. Gretimos valstybės siekė pasinaudoti suirute Šventõjoje Ròmos impèrijoje ir išplėsti savo galią, susilpninti Habsburgų dinastijos įtaką ne tik pačioje imperijoje, bet ir visoje Europoje. Būtent todėl šis karas buvo toks pragaištingas Šventosios Romos imperijos gyventojams ir valstybei (7.11 ir 7.12 pav.).

Šventojoje Romos imperijoje jau kelerius metus vyko vidaus karas tarp katalikų ir protestantų, kai į jį įsitraukė valstybės kaimynės (B šaltinis). Kiekviena turėjo savų interesų. Matydamas, kad Šventosios Romos imperijos imperatorius mūšio lauke įveikia protestantus, 1625 m. į pagalbą Šventosios Romos imperijos šiaurės žemių protestantams atėjo Dãnijos ir Norvègijos karalius Kristijonas IV. Jis ne tik siekė padėti Šventosios Romos imperijos protestantams kaip monarchas protestantas, bet ir norėjo laimėti teritorijų. Tačiau Kristijonui IV kovoti nesisekė, tad teko sudaryti taiką ir pasitraukti. Kiek vėliau, 1630-aisiais, į karą Šventosios Romos imperijos žemėse įsitraukė Švèdijos karalius Gustavas II Adolfas. Pasinaudodamas Kristijono IV nesėkme Švedijos karalius protestantas norėjo ne tiek padėti imperijos protestantams kovoti su imperatoriumi kataliku, kiek įtvirtinti Švèdiją kaip stipriausią Šiaurės Europos ir viso Báltijos jūros regiono politinę galią. Švedijos įsitraukimas į karą gerokai padidino imperijos protestantų galimybes atsilaikyti prieš imperatoriaus pajėgas. Galiausiai 1635 m. į karą stojo ir Prancūzijos karalỹstė. Iki tol ji kare dalyvavo netiesiogiai – rėmė protestantus ir kūrė sąjungas prieš Habsburgus. Čia galime prisiminti Prancūzijos kardinolą ir vyriausiąjį karaliaus Liudviko XIII patarėją A. Ž. de Rišeljė. Tai jis kūrė XVII a. 3–4 dešimtmečio Prancūzijos užsienio politikos strategiją. Būtent jis patarė Prancūzijos karaliui pasinaudoti tarptautine padėtimi ir susilpninti Habsburgų dinastiją. Prancūzijà iš rytų ribojosi su Šventąja Ròmos impèrija, iš pietų su Ispãnijos karalystè, valdoma Habsburgų dinastijos šakos atstovo. Tad Prancūzija jautėsi apsupta Habsburgų valdų ir tokią padėtį suvokė kaip tiesioginį pavojų ne tik savo sienoms, bet ir siekiui tapti didžiąja Europos politine ir karine galia.

1648 m. Trisdešimties metų karas baigėsi, dviejuose imperijos miestuose – Miunsteryje ir Osnabriuke – buvo pasirašyta Vestfalijos taika (7.13 pav.). Taikos pavadinimas kilo iš istorinės Šventosios Romos imperijos žemės – Vestfalijos – pavadinimo. Ją pasirašė keliolikos didesnių ir mažesnių valstybių pasiuntiniai: savarankiškų imperijos žemių kunigaikščių ir miestų, Nyderlandų ir kitų politinių darinių atstovai. Tačiau svarbiausi pasiuntiniai atstovavo didžiosioms kare dalyvavusioms valstybėms ir jų valdovams: Šventosios Romos imperijos imperatoriui Ferdinandui III, Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV ir Švedijos karalienei, mūšyje žuvusio Gustavo II Adolfo dukrai Kristinai Vazai (7.14 pav.). Sudarant taikos sutartį dalyvavo ir Ispãnijos karalỹstės, dėl giminystės artimos imperijos sąjungininkės, pasiuntiniai. Vestfalijos taika išties buvo nenaudinga ne tik Šventosios Romos imperijos imperatoriui Ferdinandui III, bet ir apskritai imperatoriaus valdžiai ir imperijos politinei galiai Europoje. Remiantis taikos sutartimi, pusiau savarankiški Šventosios Romos imperijos teritoriniai dariniai gavo savarankiškumą. Tai reiškė, kad jie išliko imperijos sudėtyje, tačiau imperatoriaus valdžia ir įtaka jiems sumažėjo iki minimumo. Taip pat imperijoje buvo dar kartą įtvirtinta tikėjimo laisvė, paskelbta dar 1555 m. Augsburge. Galiausiai iš Šventosios Romos imperijos valdžios galutinai išsilaisvino Šveicãrijos kantonai. Kadangi Ispãnija Trisdešimties metų kare dalyvavo kaip imperijos sąjungininkė, jai šis karas buvo nesėkmingas. Ji galutinai prarado įtaką Nýderlandams. Nýderlandai tapo nepriklausomomis Jungtinėmis Provincijomis, konfederacine Šiaurės Nyderlandų respublika (7.15 pav.).

Šio karo nugalėtojomis tapo Prancūzija ir Švèdija. Pastaroji ne tik laimėjo Šventosios Romos imperijos žemių, bet ir įsitvirtino, bent jau iki XVIII a. pradžios, kaip bene stipriausia Baltijos jūros regiono politinė ir karinė galia. Galiausiai Prancūzija, seniai siekusi susilpninti Habsburgus tiek Ispãnijoje, tiek imperijoje, pasiekė savo tikslą. Habsburgai prarado ne vieną valdytą teritoriją ir jų valdžia imperijoje dar labiau sumenko. Negana to, į Prancūzijos sudėtį po karo pateko kai kurios Šventosios Romos imperijos vakarų žemės: dalis Elzaso ir Lotaringijos. Prancūzijos karalystė, valdoma Liudviko XIV, buvo didžiausia Trisdešimties metų karo nugalėtoja ir nuo XVII a. vidurio tapo galingiausia Europos valstybe.