Socialiniai ir ekonominiai XVI–XVII a. LDK pokyčiai

Per visą XV a. kiekvienas valdančiosios dinastijos narys, tapęs Lietuvõs didžiuoju kunigaikščiu, kilmingiesiems suteikdavo privilegiją, įtvirtinančią išimtinę jų padėtį visuomenėje. Šiuo raštu buvo išplečiamos kilmingųjų teisės ir laisvės, jie buvo atleidžiami nuo mokesčių ir pareigų. Todėl remdamiesi privilegijomis Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės (LDK) kilmingieji vis labiau plėtė savo galią ir įtaką visuomenėje. Be to, per šį amžių valdovai LDK kilmingiesiems ir Katalikų bažnyčiai dovanojo daug įvairios paskirties žemės su valstiečiais ir atleido juos nuo daugybės mokesčių. Taip LDK kilmingieji ir Katalikų bažnyčios dvasininkai tapo ne tik didžiausiais šalies žemės plotų valdytojais, bet ir įtakingiausiais asmenimis, einančiais svarbiausias centrinės ir vietinės valdžios pareigas. Tradicija suteikti didžiojo kunigaikščio privilegiją kilmingųjų luomui nenutrūko ir XVI amžiuje (12.1 pav.). Tiesa, kilmingųjų luomas buvo spalvingas ir įvairialypis, sudarytas iš didikų ir bajorų.

Jau XVI a. pradžioje buvo akivaizdu, kad skirtumas tarp LDK didikų ir bajorų milžiniškas. Didikų šeimos sudarė gana nedidelę kilmingųjų luomo dalį. Jos priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio aplinkai, dalyvavo priimant svarbiausius sprendimus ir turėjo didelę politinę įtaką. Didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą užsitarnavę didikai patyrė išskirtinį valdovo palankumą. Jis dovanodavo jiems turto, skirdavo juos į svarbiausias valstybės tarnybas. Kelios dešimtys galingiausių šalies didikų sudarė Ponų Tarybą. Pradžioje Ponų Taryba buvo patariamoji institucija prie didžiojo kunigaikščio, tačiau nuo XV a. vidurio, kai valdovas vis mažiau laiko leido LDK, būtent ji tapo tikrąja valstybės valdžia. XVI a. pradžioje į didžiojo kunigaikščio sostą įžengęs Žygimantas Senasis raštu pasižadėjo, kad LDK bus valdoma tik sutinkant ir pritariant Ponų Tarybai. Taigi, didikai, valdovui nesant valstybėje, galėjo priimti sau palankius sprendimus ir dar labiau stiprinti savo dominuojančią padėtį. Prie garsiausių ir galingiausių XVI a. LDK didikų giminių, sudariusių Ponų Tarybą ir ėjusių svarbiausias valstybines pareigas, priklausė Goštautai, Kęsgailos, Radvilos, Ostrogiškiai. Kai kurios iš jų – Goštautai ir Radvilos – XVI a. pirmoje pusėje gavo grafų ar kunigaikščių titulus, rodančius jų išskirtinę kilmę ir galią (12.2 pav.). Vėliau kai kurios senosios didikų giminės išmirė ar nusilpo, todėl XVII–XVIII a. pradžioje didikais tapo naujos kilmingųjų giminės: Chodkevičiai, Sapiegos (12.3 pav.), Pacai (12.4 pav.). Dažnai šie didikai buvo vadinami magnatais, jie varžėsi, o kartais ir atvirai kovojo dėl galios ir įtakos valstybėje.

Absoliučią LDK kilmingųjų luomo daugumą sudarė bajorija. Jai priklausė ir bežemis, nusigyvenęs kilmingojo statusą turintis smulkusis bajoras, ir nemažai žemių su dešimtimis valstiečių šeimų valdantis stambusis bajoras (12.5 pav.). Ir vienas, ir kitas naudojosi kilmingojo privilegijomis. Vienintelė kilmingojo – didiko ir bajoro – pareiga buvo atlikti karo tarnybą arba iš savo valdomų valstiečių išruošti tam tikrą skaičių raitelių (A šaltinis). Ypač daug smulkiųjų bajorų buvo Žemaitijoje (12.6 pav.). XVI a. bajorų ir didikų nesutarimai ryškėjo, nes didikai nenorėjo pripažinti sau lygiais bajorų, kurie, nors ir priklausė tam pačiam kilmingųjų luomui, kilme, galia ir statusu toli gražu jiems neprilygo. Nelygybę paliudijo ir didikų galią valstybėje pabrėžė 1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvõs Statùtas (12.7 pav.). Jo parengimu ir priėmimu rūpinosi galingiausias to meto LDK didikas, Vilniaus vaivada ir káncleris (didžiojo kunigaikščio raštinės vadovas) Albertas Goštautas (1480–1539). Šiame LDK teisyne buvo įrašyta, kad bajorai pavaldūs didikų teismams, o tai reiškė tam tikrą bajorų priklausomybę nuo didikų valios. Juk didikų teisme bajoras patekdavo į didiko ar jam atstovaujančio asmens malonę. Tuo nepatenkinti bajorai ėmė siekti, kad ši, jų supratimu, neteisėta padėtis būtų panaikinta. XVI a. pirmoje pusėje iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, o vėliau ir iš jo sūnaus Žygimanto Augusto jie reikalavo savarankiškumo, teisės turėti savo teismus ir savivaldą.

Pasiekti tikslus bajorams pavyko po to, kai ilgiau nei du dešimtmečius LDK seimuose jie kėlė savo reikalavimus. Ši sėkmė buvo teisiškai įtvirtinta 1566 m. priimtame Antrajame Lietuvos Statute. Naujasis LDK teisynas pakeitė Pirmąjį Lietuvos Statutą ir įtvirtino formalų didikų ir bajorų lygiateisiškumą. Nuo šiol bajorai turėjo savivaldą, savo teismus, vadinamus pavieto teismais, rinko į juos teisėjus ir kitus pareigūnus, nuo kiekvieno pavieto siuntė po du savo atstovus į bendrus Abiejų Tautų Respùblikos seimus. Be to, bajorai buvo atleisti nuo šalies mokesčių. Kiek vėliau, 1588 m., priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas ne tik nepakeitė tokios padėties, bet dar labiau ją įtvirtino. Buvo įrašytas straipsnis, kad bajorai atleidžiami nuo muito mokesčio. LDK Trečiasis Lietuvos Statutas galiojo ir laidavo bajorų luomo teises bei laisves ilgiau nei du šimtmečius (12.8 pav.).

Kitaip nei ankstyvųjų Naujųjų laikų Vakarų Europoje, XVI–XVII a. LDK miestai ir miesteliai nesuklestėjo ir miestiečiai netapo stipria ekonomine, finansine jėga ir atsvara kilmingiesiems. Tokią gana silpną miestų ir miestiečių padėtį lėmė tai, kad LDK kilmingieji dėl dosniai iš didžiojo kunigaikščio gautų privilegijų tapo vyraujančia ekonomine jėga valstybėje ir visuomenėje. XVI a. viduryje stiprėjo ir vis daugiau įtakos įgijo bajorai, o miestiečiams darėsi vis sunkiau. Kilmingieji, privilegijuotasis luomas, miestiečius laikė varžovais prekybos srityje, todėl kaip įmanydami stengėsi pasilengvinti padėtį konkurencinėje kovoje. Tiksliau, vidaus ir užsienio prekyba besiverčiantys kilmingieji siekė nemokėti jokių mokesčių. Trečiajame Lietuvos Statute buvo įtvirtinta nuostata, kad kilmingieji atleidžiami nuo muito mokesčio.

Vis dėlto negalima teigti, kad LDK miestai ir miesteliai XVI–XVII a. nesiplėtė. Augo anksčiau Magdeburgo privilegiją gavę svarbiausi LDK miestai, kaip antai Vilnius (12.9 pav.), Kaũnas, Gardinas, Naugardukas ir Polockas. Jų gyventojai plėtojo amatus ir vidaus bei užsienio prekybą, pamažu kūrė pirmąsias manufaktūras. Didelę miestiečių dalį sudarantys žydai buvo svarbus miestų ūkio augimo ir prekybos šalyje plėtojimo veiksnys. Jie vertėsi finansinėmis paslaugomis (buvo palūkininkai), amatais ir vietine bei tarptautine prekyba. Siekdamas paskatinti miestų plėtrą šalyje, XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis suteikė Magdeburgo teisę dar ir Merkinei, Vištýčiui, Veliúonai, Alỹtui, Jùrbarkui, Jõniškiui. Tikėtasi, kad valstybės iždą papildys miestiečių pinigais mokami mokesčiai. Jau žinote, kad Magdeburgo teisė miestui suteikė savivaldą ir leido rengti turgų. Magdeburgo teisę gavę LDK miestai taip pat buvo atleidžiami nuo kai kurių mokesčių. Vis dėlto tik mažuma LDK miestų turėjo Magdeburgo teisę. Šalia didesnių ir svarbesnių magdeburginių LDK miestų buvo daugybė miestelių (12.10 pav., B šaltinis). Šiems miesteliams ir jų gyventojams plėtoti amatus ir prekybą buvo gerokai sunkiau, nes jie neturėjo savivaldos. Kitaip tariant, į jų ūkio gyvenimą daug stipriau galėjo kištis kilmingieji.

Norėdami suprasti ankstyvaisiais Naujaisiais laikais LDK vykusius socialinius ir ekonominius pokyčius turime aptarti XVI a. viduryje pradėtą Valãkų refòrmą. Tai buvo agrarinė – žemės ūkio – reforma. Jos vykdymas ir pasekmės turėjo įtakos daugeliui gyvenimo sričių, pakeitė visuomenės sandarą ir šalies ekonomiką. Pirmiausia Valakų reforma palietė didžiąją LDK visuomenės dalį – valstiečius. Ji iš esmės pakeitė jų gyvenimo kasdienybę. Reformos pradžia laikomi 1557-ieji, kai buvo priimti ir paskelbti Valakų reformos nuostatai. Reforma truko iki XVII a. pradžios. Didžiojo kunigaikščio žemėse šią reformą pradėjo Žygimantas Senasis, o jo sūnus Žygimantas Augustas ją tęsė. Tai buvo priemonė valstybės iždo pajamoms padidinti pertvarkant didžiojo kunigaikščio žemių valdymą ir ūkininkavimą. Kiek vėliau savo žemių reformos ėmėsi ir LDK kilmingieji.

Kokia Valakų reformos esmė? Kaip ji pakeitė LDK ūkį ir kokią įtaką padarė valstiečių socialinei padėčiai?

Per kelis dešimtmečius trukusią Valakų reformą buvo išmatuota didelė dalis didžiojo kunigaikščio žemės valdų (miškų, žemės ūkio plotų ir kita). Jos buvo matuojamos valakais. Valakas – dar Viduramžiais Europoje paplitęs žemės ploto matavimo vienetas, lygus maždaug 21,3 hektarо. Matuojant didžiojo kunigaikščio žemę buvo nustatoma ir jos kokybė. Dirbamoji žemė skirstyta į labai prastą, prastą, vidutinišką ir gerą. Šiose valakais išmatuotose žemėse esantys valstiečių vienkiemiai buvo perkeliami į naujai suplanuotus ir įkurtus kaimus. Kitais žodžiais tariant, per Valakų reformą buvo kuriami taisyklingo plano kaimai (12.11 pav.). Naujo kaimo erdvė buvo taip formuojama, kad per vidurį eitų gatvė. Taip radosi vadinamųjų gatvinių kaimų (12.12 pav.). Iš abiejų gatvės pusių stovėjo valstiečių sodybos ir ūkiniai pastatai (12.13 pav.). Už jų driekėsi dirbamosios žemės rėžiai (12.14 ir 12.15 pav.). Dažniausiai valstiečio ūkis gaudavo vieną valaką dirbamosios žemės. Ši žemė buvo padalijama į tris laukus. Vienas laukas buvo skiriamas vasarojui – pavasarį sėjamiems javams, kitas – žiemkenčiams – rudenį sėjamiems žieminiams javams, o trečias paliekamas pūdymui – jame valstietis nieko nesėjo, kuriam laikui lauką palikdavo suartą. Kiekvienais metais vyko šių trijų laukų rotacija – kaita. Taip, kasmet keičiant visų trijų laukų paskirtį, žemei buvo leidžiama atsigauti ir kiek atkurti derlingumą. Įgyvendinus Valakų reformą, valstiečio šeima (ūkis) didžiajam kunigaikščiui, tiksliau, jo dvaro pareigūnui, turėjo mokėti mokesčius ir duokles nuo paskirtos žemės. Tokia mokesčių naujovė, kai mokama nuo valstiečio dirbamosios žemės ploto, gerokai padidino įplaukas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždą.

Valakų reforma reikšmingai keitė ne tik valstiečių gyvenvietes, ūkininkavimą, duoklių ir mokesčių mokėjimą. Ji įtvirtino dešimtmečius stiprėjusią valstiečių priklausomybę nuo žemės valdytojų. Valakų reforma buvo įteisinta valstiečių prievolė dirbti didžiojo kunigaikščio dvaruose (C šaltinis). Tai reiškė, kad valstiečiai tam tikrą dienų skaičių privalėjo neatlyginamai dirbti savo pono žemę (įdirbti laukus, paruošti šieną, jį suvežti ir panašiai). Dažnai toks darbas ar patarnavimas vadinamas lažu. Beje, lažas kilmingųjų žemėse paprastai buvo sunkesnis nei valdovo. Taigi, sakydami, kad Valakų reforma iš esmės pakeitė valstiečių socialinę padėtį bei kasdienybę – įtvirtino baũdžiavą, turime nurodyti tris jos padarinius:

• pirmas, buvo įtvirtintas lažas – valstiečio privalomos neatlyginamai pono dvare dirbamos dienos. Be to, valstiečiai dirbo jiems paskirtą žemę ir už ją mokėjo duokles bei mokesčius;
• antras, buvo įteisinta valstiečio priklausomybė nuo pono. Valstiečiai tapo teisiškai priklausomi nuo dvarų pareigūnų ir administracijos;
• trečias, įsivyravo baudžiava. Didžioji dalis valstiečių prarado laisvę ir tapo baudžiauninkais. Jie neturėjo teisės be pono leidimo palikti priskirtos žemės, gyvenamosios vietos ar net tuoktis.

XVII a. LDK valstiečius baudžiava dar labiau prislėgė – lažo dienų skaičius išaugo. Vis dėlto Valakų reformos pasekmės buvo dvejopos. Viena vertus, didžiosios dalies valstiečių kasdienis gyvenimas tapo sudėtingesnis: jie prarado asmeninę laisvę, buvo visiškai priklausomi nuo pono, lažas didėjo, o duoklės ir mokesčiai, mokami nuo paskirtos dirbamosios žemės, nemažėjo. Kita vertus, dėl to, kad valstiečiai pradėjo mokėti mokesčius ir duoti duokles nuo dirbamosios žemės ploto, įplaukos iš didžiojo kunigaikščio dvarų į valstybės iždą nuo Valakų reformos pradžios iki XVI a. pabaigos išaugo daugiau nei keturiskart.

LDK kilmingieji taip pat ėmėsi žemės reformos. Didikų ir bajorų pajamas gerokai padidino valstiečių lažas, mokesčiai bei duoklės nuo paskirtos dirbamosios žemės ploto ir prekyba žemės ūkio gaminiais. Būtent XVI–XVII a. iš LDK į Vakarų Europą Báltijos jūra (12.16 pav.) buvo gabenama ne tik mediena ir kitos miško žaliavos, bet ir itin paklausūs javai, valstiečių užauginti paskirtoje didžiojo kunigaikščio ar kilmingųjų žemėje. Visa tai Baltijos jūros uostus pasiekdavo Nẽmuno upe (12.17 pav.). Baltijos jūroje tuo metu plačiausiai veikė ir prekybą valdė Nýderlandų laivynas. LDK į Europos ekonomiką įsiliejo kaip santykinai pigių miško žaliavų ir žemės ūkio produktų tiekėja.