Modernios ekonominės sistemos formavimasis

Dėl XV–XVII a. atsiradusių naujų gamybos būdų miestuose ir jų apylinkėse daugėjo įvairių daiktų. Nepakeičiama atsiskaitymo priemone už prekes ir paslaugas tapo pinigai. Beje, Viduramžiais pinigai (iš tauriųjų metalų nukaltos monetos) dar nebuvo savaime suprantamas dalykas. Žinoma, jų buvo, tačiau plačioji visuomenė jais beveik nesinaudojo. Didžioji mokesčių dalis buvo mokama natūra (maisto gaminiais ar gamtos turtais), prekyba irgi dažniausiai buvo pagrįsta natūriniais mainais (daiktas ar maisto gaminys keičiamas į kitą daiktą ar maisto gaminį). Tačiau nuo XV a. pinigai Europoje greitai plito (11.1 pav.). Prie augančios pinigų svarbos ekonomikai itin prisidėjo XVI a. pradžioje iš Naujojo Pasaulio į Europą laivais plukdomas auksas ir sidabras. Netrukus pinigai, aukso ar sidabro lydinių monetos, tapo ekonomikos, taigi, ir prekybos mainų pagrindu (11.2 pav.). Mums įprastų popierinių pinigų (banknotų) Europoje tuo metu dar nebuvo. Jie pasirodys XVII a., o išplis tik XIX amžiuje.

Tačiau ekonomikoje pinigai tėra mainų priemonė (vertės atitikmuo), pripažįstama kaip turinti vertę ir leidžianti prekėms veiksmingiau judėti, paprasčiau ir patogiau jas pirkti ir parduoti. Kad vyktų prekyba, reikia turėti ką ir kam parduoti. Prekės turi būti pagaminamos, vėliau gabenamos iš vienos vietos į kitą, galiausiai parduodamos, o kai kada ir perparduodamos. Prekių gamyba reikalauja darbo organizavimo, tam tikrų darbo jėgos gebėjimų, lėšų ir laiko. Vėliau vyksta prekyba. Ji gali būti vietinė, regioninė, tarptautinė, žemyninė ar net tarpžemyninė.

Būtent po XV–XVI a. sandūroje įvykusių didžiųjų geografinių atradimų Europai atsivėrė milžiniškos Naujojo Pasaulio ir Indijos gamtos išteklių bei prekių rinkos: taurieji metalai ir mediena, vaisiai ir daržovės, prieskoniai, augalinis pluoštas, audiniai ir kita (11.3 pav.). Tačiau šie žemynai ir regionai buvo toli nuo Europos, iki jų jūrų keliais reikėjo plaukti savaites ar net mėnesius. Nuo XVI a. pradžios prekyboje jūrų keliais pirmavo Portugãlija ir Ispãnija, o netrukus galingus prekybinius jūrų laivynus pasistatė ir Anglijos karalỹstė, Nýderlandai.

Atidžiau pažvelkime į ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos ekonomiką ir aptarkime, kaip XVI–XVII a. pakito prekių gamyba, kas buvo būdinga moderniai ekonominei sistemai.

Jau žinote, kad Viduramžiais klestėjo cechai – tais pačiais amatais besiverčiančių amatininkų susivienijimai. Kiekvienas iš jų turėjo savo dirbtuves, darbo vietas, meistrus (batsiuvius, stiklius, stalius, auksakalius, mėsininkus, mūrininkus, kepėjus ar kt.) ir pameistrius su mokiniais ir gamino vienokios ar kitokios paskirties prekes. Europos šalių valdovai cechams suteikdavo privilegijų ir šie tapdavo uždarais ir įtakingais miestuose veikiančiais susivienijimais, ginančiais savo narių interesus ir plėtojančiais savo amatą. Tačiau žmogui būdinga plėtoti veiklą ir tobulinti savo paties sukurtus dalykus. Todėl nuo XV a. vidurio Europoje pradėjo plisti kokybiškai naujos gamybos įmonės (dirbtuvės), vadinamosios manufaktūros. Darbo organizavimas ir prekių gamybos sparta, prekių kiekis bei kokybė buvo gerokai pranašesnė manufaktūrose nei anksčiau Europoje išplitusiuose cechuose. Kokia įmonė (dirbtuvė) buvo manufaktūra ir kas jai būdinga?

Manufaktūrà – tai specializuota įmonė (dirbtuvė), kurioje dirbo kelių sričių ir specializacijų amatininkai, darbininkai. Gamyba manufaktūroje buvo pagrįsta žmogaus rankų darbu. Tokios įmonės (dirbtuvės) savininkas buvo privatus asmuo arba valstybė. Manufaktūros savininkas samdė įvairių profesijų amatininkus, darbininkus, kad šie dirbtuvėje vienu metu atliktų skirtingus darbus.

Kitaip tariant, manufaktūroje įvairių profesijų amatininkai ir darbininkai, savininko sutelkti po vienu stogu, skirtinguose gamybos etapuose pagal savo specializaciją darė tą patį daiktą (A šaltinis). Ceche vienas žmogus darė tą patį daiktą ar dirbo keliuose jo gamybos etapuose, todėl nebuvo sąlygų specializuotis. Tai trikdė darbo spartą ir neigiamai veikė gaminio kokybę. Nors manufaktūros amatininkai ir darbininkai atliko skirtingus darbus, jų tikslas buvo bendras – pagaminti vieną daiktą. Dėl amatininkų specializacijos tas daiktas galėjo būti pagaminamas greičiau ir kokybiškiau. Taigi, gaminiai buvo aukštesnės kokybės, ir jų buvo pagaminama daugiau. Todėl manufaktūros savininkas galėjo plėsti manufaktūrą ir didinti savo pelną.

Kad geriau suprastume manufaktūros darbo organizavimą, aptarkime vienos iš manufaktūrų veiklą. Nuo XV a. vidurio Europoje pradėjo plisti spaustuvės – knygų spausdinimo manufaktūros (11.4 pav.). Knygų spausdinimas buvo sudėtingas, kelių darbo etapų procesas (11.5 pav.), kuriam reikėjo įvairių medžiagų ir tam tikrų gebėjimų. Todėl šiuose etapuose dirbo skirtingų specializacijų amatininkai ir darbininkai.

Europoje manufaktūros suklestėjo XVI–XVIII amžiuje. Anksčiausiai ir gausiausiai jos išplito ir tapo pelningos Nyderlanduose, Prancūzijoje, Anglijoje, Šventõjoje Ròmos impèrijoje. Jų plėtra rodė, kad valstybės ekonomika auga, o visuomenė, ypač kilmingieji ir miestiečiai, turtėja. Manufaktūrų radosi įvairiose gamybos srityse. Tarp svarbiausių buvo tekstilės manufaktūros, kuriose buvo perdirbami natūralūs vilnos, šilko, medvilnės ir kiti pluoštai, gaminami siūlai ir audiniai (11.6 pav.). Porceliano manufaktūrose buvo daromi aukštos kokybės, prabangūs keraminiai gaminiai: indai ir kiti dekoratyvūs dirbiniai, pavyzdžiui, vazos, žvakidės, laikrodžiai (11.7 pav.). Be to, XVII a. pabaigoje pradėjo kurtis laikrodžių manufaktūros.

Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje (LDK) pirmoji manufaktūra buvo įkurta XVI a. viduryje. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas išdavė privilegiją, kuria Vilniuje buvo įsteigta stiklo manufaktūra. Vėliau LDK buvo kuriamos popieriaus gaminimo ir metalo liejimo manufaktūros. Reikia pasakyti, kad XVI–XVIII a. Vakarų Europoje kuriamos manufaktūros pirmiausia gamino prabangos prekes, taigi, skirtas ne plačiajai visuomenei. Tačiau manufaktūrų plėtra rodė, kad radosi vis daugiau žmonių, ypač miestiečių, galinčių įpirkti įvairesnes prekes. Manufaktūra reiškė racionalesnį darbo organizavimą ir kylantį darbo našumą. O juk šie dalykai labai artimi mūsų laikams.

XVII a. Vakarų Europoje buvo išplėtotos dar kelios ekonomikos naujovės. Jų reikšmė modernios ekonominės sistemos formavimuisi ir klestėjimui buvo milžiniška. Šios naujovės susijusios su XV–XVI a. sandūroje prasidėjusia tarpžemynine prekyba jūrų keliais ir jos plėtrai bei sklandžiai veiklai būtina finansų sistema.

Ispãnijos ir Portugãlijos konkistadorams atradus naujus žemynus ir jūrų kelią į Indiją, prasidėjo tarpžemyninė prekyba. Būtent ispanai ir portugalai buvo pagrindiniai Centrinės ir Pietų Amerikos kolonizatoriai ir čia sukauptų gamtos turtų (tauriųjų metalų, medienos ir kita) naudotojai. Netrukus, nuo XVI a. vidurio, į naujų žemių bei rinkų (prekių ir žaliavų) paieškas ir prekybą jūrų keliais įsitraukė ir kitos Vakarų Europos šalys, pirmiausia Anglijos karalystė ir Jungtinės Provincijos (Nyderlandai). Jos prekybą pradėjo plėtoti Azijoje ir Indijoje, o XVII a. įsitvirtino šio žemyno rinkoje. Ne galinga Anglija, bet mažo ploto, negausūs gyventojų ir sudėtingomis geografinėmis sąlygomis pasižymintys Nyderlandai XVII a. buvo labiausiai tarpžemyninę prekybą išplėtojusi Europos šalis (11.8 pav.), o jų miestas Amsterdamas tapo pasaulio prekybos ir finansų centru (11.9 ir 11.10 pav.).

Kaip galima paaiškinti tokį Nyderlandų iškilimą? Nyderlandų pranašumas buvo ne maži ir greiti laivai, jau XVI a. turėję svarbų vaidmenį Báltijos jūros regiono ir Vakarų Europos prekyboje. Nyderlandų pranašumas buvo institucijos (akcinė bendrovė, birža ir bankas), lengvinančios ir spartinančios sudėtingą tarptautinę prekybą dideliais atstumais. Ilgainiui šios institucijos stipriai paveikė viso pasaulio prekybą ir ekonomiką, o jų palikimas ir veiklos vaisiai jaučiami iki šių dienų. Kaip šios institucijos veikė ir kokį vaidmenį atliko formuojant modernią ekonominę sistemą?

Tarpžemyninė prekyba jūrų keliais buvo sudėtinga veikla, kuriai reikėjo didelių investicijų, ryšių tarp tolimų žemių, tarpininkavimo tarp šalių ir kultūrų, sudėtingų pinigų pervedimo ir apmokėjimo už prekes bei paslaugas operacijų (B šaltinis). Viename pasaulio gale kas nors turėjo rasti žmonių, prekinių laivų ir lėšų, o kitame – prekybos partnerių, kurie pasirūpintų prekių (pvz., prieskonių, natūralaus pluošto, audinių iš Azijos, Indijos) pakrovimu, gabenimu ir pristatymu (11.11 pav.). Šiose operacijose ir skirtinguose prekybos etapuose veikė pirkliai ir jų tarpininkai. Jie derėjosi dėl prekių kiekio, kokybės ir kainos, pirkdavo ir parduodavo prekiniais laivais į Europą plukdomas prekes. Iš pradžių kas nors turėjo rizikuoti ir į šią veiklą investuoti, už prekes svetur turėjo būti sumokama. Todėl, siekiant padaryti tarpžemyninę prekybą jūrų keliais kuo veiksmingesnę ir užtikrinti jos ilgalaikiškumą, buvo kuriamos tam tikros institucijos. Nyderlanduose joms buvo tinkama socialinė aplinka – didelė dalis gyventojų gyveno miestuose (11.12 pav.), daugumą sudarė protestantai (evangelikai reformatai), o tarp jų buvo paplitusios naudos, verslumo, praktiškumo ir kryptingo tikslo siekimo vertybės.

XVII a. pradžioje, 1602 m., Amsterdame buvo įkurta Olándijos (arba Vieningoji) Ost Indijos bendrovė (11.13 pav.). Ją rėmė ir išskirtinių (monopolinių) prekybos teisių jai suteikė valstybė. Bendrovė suvienijo kelias mažesnes pirklių kompanijas ir sustiprino Nyderlandų pirklių padėtį konkurencinėje kovoje su galingomis to meto jūrinėmis Anglijos ir Ispanijos valstybėmis. Ši bendrovė buvo ypatinga. Mūsų dienų supratimu, tai buvo pirmoji pasaulyje akcinė bendrovė. Kitaip tariant, buvo galima nusipirkti šios bendrovės akcijų – finansuoti jos veiklą ir augimą. Akcininkai galėjo tikėtis nemenkų dividendų – bendrovės pelno dalies. Nepraėjo nė dešimt metų ir 1609 m. Amsterdame buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje centrinis bankas (11.14 pav.). Kas paskatino jo atsiradimą? Šiame pasaulio prekybos centre pynėsi daugybės šalių prekybos interesai, apyvartoje buvo įvairių valstybių ir miestų valiutų – monetų. Jomis buvo atsiskaitoma už prekes, jos buvo keičiamos (konvertuojamos), todėl konkrečios valiutos kurso nustatymas buvo tapęs pirklių ir finansininkų kasdienybe bei profesine būtinybe. Galiausiai šis bankas tapo viena pirmųjų institucijų, kurioje asmuo galėjo atidaryti sąskaitą, padėti saugoti pinigus (šiais laikais – depozitas) ir gauti įrodymą, kad turi banke sąskaitą su tam tikra pinigų suma. Taip buvo palengvinti tarptautiniai atsiskaitymai be pinigų.

Panašiu metu buvo įkurta dar viena institucija. Ji Amsterdamą pavertė pasaulio finansų centru. XVII a. pradžioje mieste pradėjo veikti pirmoji pasaulyje vertybinių popierių birža (11.15 ir 11.16 pav., C šaltinis). Joje buvo galima įsigyti ne tik Olandijos Ost Indijos bendrovės akcijų, bet ir įvairių prekių, esančių už tūkstančių kilometrų, net kituose žemynuose, pavyzdžiui, Azijoje. Amsterdamo birža tapo prekybos priemone ir dar labiau padidino jos mastą. Taigi, dėl šių XVII a. pradžioje įkurtų trijų institucijų ne tik išaugo tarptautinė prekyba, bet ir palengvėjo prekių bei pinigų judėjimas. Akcinės bendrovės, banko ir biržos sąveika kūrė naują, iki XVII a. nežinotą pasaulinę ekonominę sistemą.

Neretai istorikai teigia, kad būtent Nyderlanduose XVI–XVII a. užgimė prekýbinis kapitali̇zmas – socialinė ir ekonominė sistema, kai visuomenėje svarbiausia kapitalas (pinigai, materialiniai ir finansiniai ištekliai), laisvas jo judėjimas ir pelno siekis. Kitaip sakant, kai kapitalas naudojamas tam, kad jo būtų gaunama dar daugiau. Palanki dirva prekybiniam kapitalizmui plisti buvo nuo XV–XVI a. sandūros sparčiai auganti prekyba jūrų keliais, pirklių aktyvumas ir rinkoje didėjanti pinigų apyvarta. XVII a. pradžioje Nyderlanduose susikūrusių institucijų – akcinės bendrovės, banko ir biržos – veikla ir jų tarpusavio sąveika tapo veiksmingomis priemonėmis prekybai palengvinti ir dar labiau skatino siekti pelno. Juk pagrindinė kapitalizmo varomoji jėga – pelnas.