Sakralinis LDK baroko paveldas: katalikų šventovės

Ròmoje XVI a. antroje pusėje gimusi baroko architektūra po poros dešimtmečių pradėjo sklisti ir Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje (LDK). Barokas buvo pirmas pasaulinis architektūros ir dailės stilius, Lietuvojè ir Vakarų Europoje plėtojęsis beveik tuo pačiu metu. Tačiau LDK baroko architektūra XVI–XVIII a. pasiekė ypatingas aukštumas. Per du šimtmečius valstybės teritorijoje buvo sukurta daugybė pasaulietinių ir sakralinių baroko stiliaus statinių. Nemaža jų dalis išliko iki šių dienų. Religinės paskirties LDK baroko statiniai (bažnyčios, vienuolynai) – tai išskirtinės vertės kūriniai, priklausantys kultūros paveldui. Šios kultūros vertybės dėl istorinės ir meninės vertės ne tik saugomos įstatymų, bet ir restauruojamos, prižiūrimos, kad išliktų ir ateities kartoms.

Sakraliniam LDK baroko paveldui priklauso XVI–XVIII a. įvairiose šios valstybės vietovėse sukurti ir išlikę Dievo garbinimo statiniai, kuriuose melsdavosi susirinkusi religinė bendruomenė. Kadangi barokas kaip architektūros stilius atsirado ir klestėjo katalikiškoje kultūroje, ryškiausiai jo bruožai atsiskleidžia būtent katalikų sakraliniuose LDK statiniuose – bažnyčiose ir vienuolynuose. Iki šių dienų išlikę LDK sukurti sakraliniai baroko statiniai stovi keliose valstybėse (Lietuvojè, Lénkijoje, Baltarùsijoje). Visi jie laikui bėgant dėl gamtos poveikio ar žmogaus veiklos kito, buvo keičiami ar net naikinami, o vėliau imti saugoti ir restauruoti. Kad suvoktume šių meno kūrinių trapumą, į keletą jų pažvelkime atidžiau.

Pradėkime nuo ankstyviausio baroko stiliaus statinio LDK teritorijoje – Dievo Kūno bažnyčios (13.1 pav.) Nesvyžiuje (dab. Baltarùsija). Nuo XV a. vidurio rašytiniuose istorijos šaltiniuose kaip LDK gyvenvietė minimas Nesvyžius iki XVI a. niekuo neišsiskyrė. Nesvyžiaus svarba ir žinomumas pradėjo kisti, kai XVI a. pradžioje jis ir jo apylinkės pateko į vienos iš tuo metu galingiausių LDK didikų giminių – Radvilų – rankas. Tai buvo laikas, kai galingi LDK didikai statėsi rezidencijas, rodančias jų išskirtinumą. Nesvyžiuje beveik tuo pačiu metu pradėta statyti ir bastioninę pilį (svarbiausius jos bruožus ir istoriją aptarsime kalbėdami apie pasaulietinį paveldą), ir jau minėtą Dievo Kūno bažnyčią. Nesvyžiaus suklestėjimas sietinas tiek su pilimi, tiek su bažnyčia, tiek su jas pastačiusiu jums jau pažįstamu didiku M. K. Radvila Našlaitėliu (13.2 pav.). XVI a. devintojo dešimtmečio pradžioje jis į LDK pakvietė Ròmos jėzuitą ir architektą Džovanį Mariją Bernardonį (Giovanni Maria Bernardoni) (A šaltinis). Būtent vienuolis Dž. M. Bernardonis suprojektavo Dievo Kūno bažnyčią Nesvyžiuje ir buvo atsakingas už jos statybas.

Nesvyžiuje M. K. Radvilos Našlaitėlio lėšomis ir pastangomis pastatyta bažnyčia (13.3 pav.) buvo pirmasis barokinis statinys LDK teritorijoje. Neatsitiktinai ji buvo panaši į kiek anksčiau Romoje iškilusią pirmąją barokinę jėzuitų Jėzaus bažnyčią (13.4 pav.), mat architektas Dž. M. Bernardonis dalyvavo projektuojant ir statant šią Romos bažnyčią. Šalia M. K. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu pastatytos bažnyčios buvo įkurtas jėzuitų vienuolynas ir kolegija, ji tapo vietine jėzuitų vadovaujama švietimo įstaiga. XVI–XVII a. kolegijoje mokėsi ir dėstė daug žymių LDK jėzuitų bei kultūros veikėjų. Deja, iki mūsų dienų neišliko nei prie bažnyčios stovėjęs ir klestėjęs jėzuitų vienuolynas, nei kolegija – jie buvo nugriauti XIX a. pradžioje, o jų vietoje pastatytos Rùsijos impèrijos kariuomenės kareivinės. O štai Dievo Kūno bažnyčiai per kelis gyvavimo šimtmečius pavyko išvengti didesnių negandų: karų ir gaisrų, niokojimų ir perstatymų (13.5 pav.). Nors bažnyčia ir išsaugojo savo pirminę formą (jos planas ir eksterjeras – pastato išorė – tebėra toks, koks buvo ją pastačius XVI–XVII a. sandūroje), pakito jos interjeras (pastato vidus). XVIII a. viduryje pagal iš Komo provincijos kilusio italakalbio architekto ir dailininko Mauricijaus Pedečio (Maurizio Pedetti) projektą buvo ištapytos ir išpuoštos bažnyčios sienos, skliautai ir kupolas (13.6 pav.).

Vienas Dievo Kūno bažnyčios bruožas išties stebina ir liudija jos išskirtinumą Europoje – tai nekropolis, paskutinė poilsio vieta (B šaltinis). Šie požemiai keturis šimtmečius buvo Radvilų giminės šakos, valdžiusios Nesvyžių ir Olyką (kitai Radvilų šakai priklausė Biržų ir Dubingių valdos), laidojimo vieta. Į Nesvyžiaus bažnyčios kriptą nuo XVI a. pabaigos iki XX a. pabaigos atgulė būtent šios Radvilų giminės šakos mirusieji. Čia amžino poilsio vietą rado ir ilsisi daugiau kaip 70 Nesvyžiaus ir Olykos Radvilų giminės šakos mirusiųjų, tarp jų – bažnyčios rėmėjas M. K. Radvila Našlaitėlis su žmona Elžbieta Eufemija.

Šiandien Nesvyžius yra lankytojų mėgstamas Baltarùsijos miestas. Ne taip seniai Dievo Kūno bažnyčia kaip išskirtinis LDK paveldo objektas buvo gausiai lankoma ir Lietuvos turistų. Deja, dėl sudėtingos geopolitinės padėties šiandien to padaryti neįmanoma. Vis dėlto dar XVI a. pabaigoje M. K. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu pastatyta ir jo palikuonių išsaugota bažnyčia yra puikus pavyzdys, kaip reikia globoti LDK laikų kultūros paveldą – pirmąją barokinę LDK bažnyčią. Šiandien žvelgdami į Dievo Kūno bažnyčios išorę (13.7 ir 13.8 pav.) matome ankstyvojo baroko lengvumą, panašų į pirmosios barokinės Jėzaus bažnyčios Romoje eksterjerą. Bažnyčios viduje atsiskleidžia iškilminga ir teatrališka vėlyvojo baroko (kartais vadinamo rokoku) tapyba ir puošyba. Visai neseniai jos požemiai ir čia palaidoti asmenys tapo Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų – istorikų, archeologų, antropologų – tyrimų objektais. Bendromis pastangomis mokslininkai siekia nustatyti mirusiųjų tapatybę, išsiaiškinti jų mirties priežastis. Bendras paveldas sutelkė kelių tautų mokslininkus bendram darbui.

XVII a. LDK sakralinė baroko architektūra įgavo pagreitį. Jau XVII a. pradžioje Vilniuje buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia – pirmoji barokinė bažnyčia dabartinėje Lietuvos teritorijoje, o to paties amžiaus antroje pusėje po sukrėtusių negandų atsigaunančioje šalyje iškilo daugiau barokinių bažnyčių. Viena jų – baroko perlu laikoma Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Jos statyboms buvo pasirinktas Vilniaus priemiestis – Antãkalnis, ten stovėjo medinė bažnytėlė. Jos vietoje Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco (13.9 pav.) pastangomis bei lėšomis ir buvo pastatyta nauja šventovė. Didikas ją sumanė kaip padėką Dievui už tai, kad jam pavyko išlikti gyvam per XVII a. viduryje LDK užgriuvusius karus ir kad Vi̇lnius buvo atkovotas iš Maskvõs. 1668 m. į Vilnių iš Krokuvos atvyko M. K. Paco pakviestas architektas Janas Zaoras (Jan Zaor). Jis atsivežė medinį būsimos bažnyčios modelį. Tais pačiais metais buvo padėtas kertinis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios akmuo.

Bažnyčios statybos tais laikais paprastai trukdavo keliolika metų. Ypač sudėtinga ir įmantri buvo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vidaus puošyba (13.10 pav.). Ją sudarė daugybė siužetų, gamtinių ir fantastinių, religinių ir alegorinių motyvų. Bažnyčios vidaus lipdinius kūrė du iš Milano atvykę lipdybos meistrai, su jais dirbo ir keletas Vilniaus skulptorių. Bažnyčios vidines sienas, skliautus ir kupolą puošia apie 2 000 įvairiausių lipdinių, vidurinį bažnyčios skliautą – freskos (13.11 pav.).

Bažnyčios statybos dar vyko, kai 1682 m. mirė jos sumanytojas ir finansuotojas M. K. Pacas. Jis buvo palaidotas kriptoje po įėjimu į bažnyčią. Ir šiandien lankytojus prie slenksčio pasitinka raudonoje akmens plokštėje iškalti lotyniški žodžiai „Čia guli nusidėjėlis“. Po dvejų metų, 1684 m., Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia buvo užbaigta. Tai lotyniško kryžiaus plano bažnyčia su išskirtine vidaus lipdyba, skulptūromis (13.12 pav.), freskomis ir, žinoma, įspūdingu pagrindiniu kupolu (13.13 pav.). Šalia bažnyčios buvo pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje bažnyčia buvo apjuosta siena, o jos kampuose kas keliasdešimt metrų įrengtos koplytėlės.

XIX–XX a. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (13.14 ir 13.15 pav.) ne kartą tvarkyta ir restauruota, o per Antrąjį pasaulinį karą apgriautas kupolas – atstatytas. XXI a. buvo restauruoti bokštai ir bažnyčios fasadas – priešakinė pusė, siekiama atkurti buvusias spalvas. Šiandien Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje šv. Mišios vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Kaip išskirtinį LDK baroko paveldo objektą bažnyčią (13.16 pav.) gausiai lanko ir Vilniaus gyventojai, ir miesto svečiai.

Kalbėdami apie Dievo Kūno bažnyčią Nesvyžiuje ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje minėjome, kad prie jų buvo įkurti ir vienuolynai. Vis dėlto abi barokinės šventovės žinomos ir lankomos pirmiausia kaip bažnyčios. XVII a. LDK buvo pastatyti du barokiniai vienuolynai. Jie buvo skirti dviem vienuolių ordinams gyventi, dvasinei veiklai ir evangelizacijai vykdyti. Vienas jų – Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir bernardinų vienuolynas Týtuvėnuose, Žemaitijoje, pastatytas XVII a. pradžioje. Kitas – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas, iškilęs XVII a. antroje pusėje Pažáislyje, šalia Nẽmuno, netoli Kaũno. Abu barokinių statinių ansambliai išsiskiria menine ir istorine verte.

Bernardinų vienuolyną Tytuvėnuose pastatyti sumanė šio miestelio ir dvaro savininkas didikas Andrius Valavičius (13.17 pav.). Vienuolyno statybos prasidėjo 1614-aisiais, o baigtos tik 1639 metais. Vos prasidėjus bažnyčios ir vienuolyno pastatų kūrimo darbams, mirė statybų sumanytojas ir pagrindinis rėmėjas, todėl visus susijusius rūpesčius perėmė jo žmona ir broliai. A. Valavičius amžinojo poilsio atgulė Týtuvėnų bažnyčioje. XVII a. pirmoje pusėje iškilusi dvibokštė Tytuvėnų bažnyčia ir bernardinų vienuolynas sudaro vertingą baroko sakralinės architektūros ansamblį (13.18 pav.). Bažnyčia, vienuolyno pastatai ir kiemas sujungti tarpusavyje (13.19 ir 13.20 pav.). XVIII a. antroje pusėje vienuolyno kieme buvo pastatyta koplyčia. Vidines bažnyčios ir vienuolyno sienas puošia iki šių dienų išlikusios kai kurios freskos – sienų tapybos kūriniai (13.21 pav.).

Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, kaip ir visi to amžiaus statiniai, pergyveno sunkius laikus. XIX a. antroje pusėje Rùsijos impèrija vykdė prieš Katalikų bažnyčią nukreiptą politiką. Vienuolynas buvo uždarytas, dalis pastatų nugriauta. Bažnyčia nebuvo uždaryta tik Žemaiti̇jos vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka. Sovietmečiu išlikusiose vienuolyno patalpose buvo įsikūrusios nieko bendro su sakraliniu ansambliu neturinčios rajono įstaigos. XX a. antroje pusėje bažnyčios ir vienuolyno ansamblį pradėta restauruoti, nors sovietmečiu tai daryti buvo sudėtinga. Buvo remontuojami laiptai, stogas, bokštai – siekiama išsaugoti tai, kas per šimtmečius išliko, tačiau buvo apleista ir nyko.

Po sudėtingos XIX–XX a. istorijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas tapo ne tik tikinčiųjų bendruomenės ir piligrimų susirinkimo, bet ir įvairių mokymų, kultūros renginių vieta. Vasaromis čia vyksta Tytuvėnų muzikos festivalis. Atliekami klasikinės, moderniosios ir sakralinės muzikos kūriniai, skaitoma poezija, vyksta teatro vaidinimai. Tačiau net ir šiais laikais, kai valstybė stengiasi paveldą išsaugoti, o visuomenė supranta jo vertę, stichijos ar neatsargumas negailestingai jį naikina. Paveldo trapumą ir būtinumą nuolat juo rūpintis priminė 2012 m. sausio pabaigoje Tytuvėnuose kilęs Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno stogo gaisras. Per jį buvo sunaikinta dalis čia saugomų vertybių.

Pažáislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblio sukūrimas tiesiogiai susijęs su didikų Pacų gimine. XVII a. antroje pusėje Pacai buvo viena galingiausių LDK giminių, gal net galingiausia. Jų veikla, reikalavusi didelių išlaidų, liudija giminės išskirtinumą. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis Pažaislyje bene išraiškingiausiai atskleidžia Pacų veiklą. 1664 m. jo statyboms lėšų davė LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (13.22 pav., C šaltinis). Po kelerių metų prasidėjusios bažnyčios ir vienuolyno statybos buvo baigtos tik XVII a. pabaigoje.

Kai kada sakoma, kad Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas yra tobulas baroko architektūros ansamblis Lietuvoje. Tokį vertinimą galima aiškinti tuo, kad ansamblį kūrė, statė ir puošė K. Z. Paco į Pažáislį iš Lombardijos ir Venecijos pakviesti meistrai (architektai, dailininkai, lipdytojai). Ansamblio centre stovi didinga ir masyvi dvibokštė barokinė bažnyčia, ją vainikuoja išraiškingas kupolas (13.23 ir 13.24 pav.). Prie bažnyčios pietų ir šiaurės sienų prisišlieję vienuolyno pastatai, kamaldulių nameliai. Visą vienuolyno teritoriją tebejuosia sienos (13.25 pav.). Šis sakralinis ansamblis garsėja ne tik architektūra. Ypač vertinga yra bažnyčios ir vienuolyno vidaus puošyba. Jai sukurti buvo pasitelktas ne tik italų meistriškumas, bet ir iš Apeninų pusiasalio atgabentos brangios uolienos: juodasis ir rausvasis marmuras. Bažnyčios ir vienuolyno sienas papuošė freskos ir lipdiniai (13.26 pav.).

Rùsijos impèrijai sunaikinus Lénkijos ir Lietuvõs Valstybę, Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansambliui atėjo sunkūs laikai. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Netrukus bažnyčia buvo paversta stačiatikių cerkve. Daug bažnyčios vertybių – freskų, medinių baldų, paveikslų – buvo prarasta arba sunaikinta.

Sovietmečiu, XX a. antroje pusėje, čia buvo įkurtas archyvas, ligoninė, turizmo bazė – taip buvo siekiama sunaikinti sakralinę šios vietos svarbą, meninę ir istorinę vertę. Pasikeitė ir Pažaislio bažnyčios bei vienuolyno ansamblio aplinka. Šiandien jis stovi ant kalvos jau ne prie Nẽmuno upės vingio, bet prie Kaũno marių. Jos sukurtos statant Kauno hidroelektrinę, 1959 m. buvo patvenkta Nemuno upės vaga (13.27 ir 13.28 pav.).

Nors ir išgyvenęs daug sunkumų, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblis Pažaislyje šiandien klesti. Bažnyčią ir vienuolyną prižiūri čia dar nuo 1920-ųjų įsikūrusios vienuolės kazimierietės. Tiesa, sovietams okupavus Lietuvą, vienuolynas buvo uždarytas, o vienuolės priverstos išsikelti. 1992 m. sugrįžusios į Pažaislį kazimierietės rūpinasi ansamblio atnaujinimu, vykdo religinę, mokomąją ir kultūrinę veiklą. Pažaislio sakralinis ansamblis tapo ne tik istorija ir baroko architektūra besidominčiųjų lankymo vieta. Kiekvieną vasarą čia vyksta Pažaislio muzikos festivalis. Taigi, šis išskirtinės meninės ir istorinės vertės sakralinis LDK baroko paveldo objektas šiandien yra religinis ir kultūrinis traukos centras.