Pasaulietinis LDK baroko paveldas: bastioninės pilys ir rūmai

Bažnyčių ir vienuolynų statiniuose baroko architektūra pasiekė menines aukštumas pirmiausia todėl, kad barokas radosi kaip sakralinė architektūra, išraiškingumu ir teatrališkumu turėjusi patraukti tikinčiuosius. Jos kūrėjai ir skleidėjai buvo jėzuitai. XVI a. pabaigoje pagrindiniais baroko rėmėjais ir puoselėtojais tapo Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės (LDK) kilmingieji, didikai ir bajorai. Jie buvo naujų statinių sumanytojai ir statybų finansuotojai – taip reiškė savo religingumą, išskirtinę padėtį visuomenėje ir galią. Tuo metu jie pradėjo statydinti ir naujas rezidencijas. Šios XVI a. pabaigoje – XVIII a. LDK kilmingųjų užsakymu pastatytos barokinės rezidencijos (bastioninės pilys ir rūmai) yra pasaulietinis paveldas (14.1 pav., A šaltinis).

Kai kurios iš LDK kilmingųjų statydintų bastioninių pilių ir rūmų išliko iki šių dienų. Šie pasaulietinės baroko architektūros paminklai yra mūsų istorijos ir kultūros paveldas. Jau žinote, kad LDK paveldą šiandien savo teritorijose saugo net kelios valstybės: Lietuvà, Lénkija, Ukrainà ir Baltarùsija. Aptarkime kelis šios pasaulietinės baroko architektūros paminklus – XVI a. pabaigoje – XVII a. dviejų Radvilų giminės šakų statydintas bastionines Nesvyžiaus ir Biržų pilis bei Sapiegų rūmus Ružãnuose – ir išsiaiškinkime jų kitimo aplinkybes.

Nesvyžiaus miestas žinomas ne tik dėl pirmojo LDK baroko architektūros statinio – XVI a. pabaigoje iškilusios Dievo Kūno bažnyčios. XVI a. antroje pusėje M. K. Radvila Našlaitėlis (14.2 pav.) pradėjo kurti ir plėtoti Nesvyžių kaip pagrindinę savo rezidenciją. Todėl Dievo Kūno bažnyčios projektuoti ir statyti pakviestas italų architektas Dž. M. Bernardonis ėmėsi ir kitų šio didiko architektūrinių sumanymų. Vienas jų buvo medinės pilies vietoje pastatyti bastioninę pilį.

Nauja pilis buvo statoma vadovaujantis tų laikų gynybinės architektūros madomis, sklindančiomis iš italakalbių Apeninų pusiasalio žemių. Dėl kintančios karybos, vis didesnę reikšmę įgaunančių šaunamųjų ginklų ir artilerijos (pabūklų svaidomų sviedinių) aplink svarbius objektus (pilis, rūmus, miestus) buvo kasami gynybiniai grioviai, pilami ir tvirtinami žemių pylimai, jų kampuose įrengiami bastionai, mūrijamos ginamosios konstrukcijos. Bastionai leido organizuoti veiksmingesnę gynybą ir turėjo apsaugoti pilį, rūmus ar miestą nuo priešo pabūklų smūgių ir įsiveržimo. Todėl XVI a. pabaigoje Nesvyžiuje iškilo to meto karinius ir inžinerinius poreikius atliepianti bastioninė pilis (14.3 pav.). Ji buvo pastatyta Ušos upės pusiasalyje, kad prireikus gintis padėtų gamta. Be to, aplink pilį buvo iškasti grioviai, juos užpildė patvenktos Ušos upės vanduo. Taip pilis atsidūrė dirbtinėje saloje. Ją iš visų pusių supo gynybiniai grioviai, iš žemių supilti pylimai, o jų kampuose stovėjo plytomis ir rieduliais apmūryti bastionai (14.4 pav.). Toks bastioninės pilies ansamblis su rūmais viduje buvo sunkiai prieinamas ir įveikiamas.

Netrukus, nuo XVI–XVII a. sandūros, Nesvyžius ir miesto bastioninė pilis M. K. Radvilos Našlaitėlio pastangomis ir lėšomis tapo kultūros židiniu. Čia dirbo nemažai menininkų ir mokslininkų. Pilyje buvo saugomas ir kaupiamas Radvilų giminės archyvas, biblioteka, čia buvo ir žymioji Radvilų portretų galerija. XVIII a. viduryje galeriją (14.5 pav.) atkūrė Nesvyžiaus dvaro dailininkas Hiršas Leibovičius (Hirsz Leybowicz). Deja, XVII–XVIII a. Nesvyžiaus Radvilų bastioninę pilį ne kartą buvo apgulę priešai. XVII a. viduryje ją bandė paimti Maskvõs valstybės kariuomenė, o per Didįjį Šiaurės karą XVIII a. pradžioje – švedai, vadovaujami Švèdijos karaliaus Karolio XII. Pilis ir meno bei kultūros turtai joje nukentėjo. Piliai pavyko atsilaikyti prieš Maskvos kariuomenę, tačiau švedų kariuomenė sugebėjo išsprogdinti jos bastionus ir pralaužti gynybą. Po šios nelaimės Nesvyžiaus bastioninė pilis buvo atstatyta ir išplėsta pasitelkus vokiečių ir italų architektus.

Šimtmečius Nesvyžiaus pilyje kauptoms ir saugotoms vertybėms pragaištingiausias buvo XVIII a. antros pusės – XX a. pradžios laikotarpis, kai dėl Rùsijos impèrijos kariuomenės, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų grėsmės archyvas ir daugybė kitų vertybių buvo išgabenti iš Nesvyžiaus pilies ir keliavo iš vienos vietos į kitą. Taip nuo XV a. kauptas Radvilų giminės archyvas, biblioteka, dailės kūriniai ir kitos vertybės išsibarstė po įvairias šalis, nemažai jų buvo negrįžtamai prarasta. Didelė Radvilų archyvo dalis atsidūrė Sankt Peterburge, nemaža dalis saugoma Váršuvoje, šiek tiek Vi̇lniuje, Mi̇nske. Šiandien Radvilų archyvo dokumentai yra itin vertingi istorijos šaltiniai, be kurių pažinti praeitį vargu ar būtų įmanoma.

XIX a. antroje pusėje Radvilų giminės palikuonys restauravo pilį ir šalia įrengė angliškąjį parką (14.6 pav.). Tačiau naujas pilies gyvenimas (14.7 ir 14.8 pav.) truko neilgai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, užėjo sovietai. Tad 1939 m. Radvilos pasitraukė iš Nesvyžiaus. Pilis ir visas joje likęs turtas buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu čia įsikūrė sanatorija, o parkas buvo apleistas. Per daugiau nei penkiasdešimt sovietų okupacijos metų Nesvyžiaus pilies, kaip ir daugelio kitų mūsų istorijos objektų, ypač sakralinių, būklė tapo apgailėtina. Sovietinei sistemai senasis paveldas buvo nepriimtinas ideologiškai. Žlugus Soviẽtų Sąjungai, 1994 m. Nesvyžiaus bastioninė pilis paskelbta valstybės saugomu istoriniu ir kultūriniu paminklu. Netrukus buvo pradėti pilies restauravimo ir atstatymo darbai. 2005 m. Nesvyžiaus bastioninė pilis ir Dievo Kūno bažnyčia su apylinkėmis (14.9 pav.) kaip vientisas istorinis kultūrinis ansamblis buvo įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Be Nesvyžiaus ir Olykos Radvilų giminės šakos, gyvavo ir kita Radvilų giminės šaka – Biržų ir Dubingių. Šios šakõs, kaip ir pirmõsios, pavadinimas kilo iš dviejų pagrindinių giminės rezidencijų. Deja, Radvilų rezidencija Dubingiuosè sunyko. XVI a. pabaigoje – XVII a. Bi̇ržai buvo pagrindinė šios Biržų ir Dubingių Radvilų giminės šakos rezidencija, o aplink plytinčios Radvilų valdomos žemės turėjo kunigaikštystės statusą (14.10 pav.).

Biržų kaip miestelio ir pagrindinės Radvilų rezidencijos iškilimas neatsiejamas nuo Vi̇lniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno veiklos (14.11 pav.). Būtent jis pasirūpino, kad Lietuvos didysis kunigaikštis jam priklausantiems Biržams suteiktų Magdeburgo teisę, sudarančią palankesnes sąlygas miestui plėstis. Ilgainiui Biržai tapo svarbiu LDK evangelikų reformatų centru. K. Radvila Perkūnas 1584 m. Biržuose (panašiu metu kaip jo garsusis giminaitis M. K. Radvila Našlaitėlis Nesvyžiuje) pradėjo statydinti naują rezidenciją – bastioninę pilį.

Statybos truko kelerius metus. Radvilų rezidencijoje Biržuose susipynė renesanso ir ankstyvojo baroko architektūros stilių formos. Buvo statoma pagal to laiko bastioninės pilies reikalavimus. Biržų pilį apsupo žemių pylimai, bastionai, o už jų iškastą griovį užpildė patvenktų Apaščiõs ir Agluonõs upių vanduo. Patvenkus upes, bastioninės pilies šiaurę ir vakarus saugojo dirbtinis tvenkinys, dabar vadinamas Širvėnõs ežeru (14.12 pav.). XVI a. pabaigoje Biržų bastioninė pilis tapo LDK šiaurės žemių gynybiniu centru. Deja, pilis neišlaikė savo pirminės išvaizdos. Vėlesni amžiai jai buvo negailestingi. Per XVII a. pradžioje vykusį ATR ir Švèdijos karą švedų kariuomenė ją gerokai apgriovė: nemenka žala buvo padaryta rūmams, čia stovėjusiai evangelikų reformatų bažnyčiai, ginklų saugyklai (arsenalui) ir kitiems pilies statiniams. Todėl Radvilos ėmėsi atstatyti bastioninę pilį, su pertraukomis darbai truko visą XVII amžių. Atnaujinti pilies rūmai žavėjo kambarių ir salių puošnumu, meniškais lipdiniais, patalpose stovėjo koklinės krosnys.

Dar nepabaigus pilies rūmų remonto ir puošybos darbų, XVIII a. pradžioje kilęs Didysis Šiaurės karas bastioninei Biržų piliai buvo pražūtingas. Per Biržų pilies apgultį 1704 m. švedų kariuomenę lydėjo sėkmė – ji užėmė ir išsprogdino pilį (14.13 pav.). Tai buvo paskutinis kartas, kai LDK šiaurės žemėse Biržų bastioninė pilis atliko svarbų strateginį gynybinį vaidmenį. Iš bastioninės pilies ir jos arsenalo liko tik griuvėsiai (B šaltinis).

Biržų bastioninės pilies griuvėsiai daugiau kaip du šimtmečius stūksojo neprižiūrimi (14.14–14.16 pav.). Nemenką jos mūrų liekanų dalį ištąsė vietos gyventojai. Nors 1922 m. Biržų pilis ir jos teritorija pateko į valstybės rankas, didesniems darbams trūko lėšų. Vis dėlto buvo suvokiama jos istorinė vertė, tvarkoma aplinka ir šalia rengiamos valstybinės bei tautinės šventės. XX a. antroje pusėje, dar sovietmečiu, buvo pradėtos tvirtinti ir konservuoti išlikusios pilies rūmų sienos. Galiausiai XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Biržų pilies rūmai buvo atstatomi teigiant, kad taip bus įamžinta kova su švedais, kuriuos sovietai įsivaizdavo kaip savo priešus. Pilies rūmams atstatyti buvo panaudotas gelžbetonis, nederantis su paveldosaugos reikalavimais, tačiau tokie tada buvo laikai ir toks paveldo supratimas. Nors autentiškumo – to, kas buvo sukurta XVI a. pabaigoje – XVII a., – sovietmečiu atstatytoje bastioninėje Biržų pilyje maža, XVI–XVII a. suformuota bastioninės pilies aplinka – gynybiniai grioviai, pylimai ir Širvėnos ežeras – daugiau ar mažiau išliko. Šiuo metu pilies rūmuose (14.17 pav.) įsikūręs Biržų krašto „Sėlos“ muziejus pasakoja apie kadaise čia buvusią galingą Radvilų rezidenciją – Biržų bastioninę pilį.

Ne visa XVII–XVIII a. sukurta baroko stiliaus pasaulietinė architektūra buvo gynybinė. Tuo metu miestuose ir užmiesčiuose kylančios kilmingųjų rezidencijos dažnai buvo tiesiog dideli ir prabangūs rūmai, skirti pramogai, geram ir patogiam kilmingų asmenų ir jų aplinkos gyvenimui. Tokia XVII–XVIII a. LDK didikų rezidencija buvo Ružãnų rūmai dabartinėje Baltarùsijos teritorijoje.

Tiek Ružanų, tiek kitų miestelių ar vietovių suklestėjimas neatsiejamas nuo kurios nors LDK didikų giminės. XVII a. pabaigoje – XVIII a. viena galingiausių ir įtakingiausių LDK didikų giminių buvo Sapiegos. Ružãnai jų nuosavybe tapo XVI a. pabaigoje, o XVII a. pradžioje čia jau stovėjo rūmai, jie tapo viena svarbiausių Sapiegų (14.18 ir 14.19 pav.) rezidencijų. Iki mūsų dienų rūmai neišliko, nes XVII a. pabaigoje juos sugriovė Sapiegų giminė̃s, kovojusios dėl įtakos ir galios valstybėje, priešininkai. Nauji rūmai iškilo tik XVIII a. antroje pusėje. 1784–1788 m. jų statybomis rūpinosi LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega. Rūmus projektavo ir aplinką kūrė, angliškąjį parką įrengė iš Saksonijos kilęs architektas Janas Samuelis Bekeris (Jan Samuel Becker). Naujųjų Ružanų rūmų ansamblyje susipynė baroko ir klasicizmo architektūros stilių formos. Ansamblį sudarė pagrindiniai rūmai, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Vidinį rūmų kiemą juosė arkados, buvo įrengta vieta teatrui. Tai buvo vieni didžiausių to meto LDK ir Lénkijos karalỹstės rūmų (C šaltinis). Ružanų rūmuose veikė teatras, baleto mokykla, buvo sukaupta gausi biblioteka.

Padalijus Lenkijos ir Lietuvõs Valstybę ir sunaikinus jos valstybingumą XVIII a. pabaigoje Ružanų rūmams atėjo sunkūs laikai. 1831 m. lenkų ir lietuvių sukilime prieš carinę valdžią dalyvavo ir vienas iš Sapiegų, todėl Ružanų rūmai su valdomis buvo nusavinti. Gausi biblioteka, meno kūriniai ir kitos vertybės buvo išgabentos į Sankt Peterburgą, o rūmuose įkurta tekstilės manufaktūra (14.20 pav.). Taip carinė valdžia naikino rūmų architektūrą, istorinę bei meninę vertę ir visą aplinką. XX a. pirmoje pusėje šias žemes ir Ružanų rūmus (14.21 pav.) nusiaubė ir du pasauliniai karai. O sovietmečiu, XX a. antroje pusėje, Ružanų rūmų griuvėsiai (14.22–14.24 pav.) buvo palikti nykti. Sovietams nerūpėjo vertingo, XVII–XVIII a. LDK istoriją menančio objekto išsaugojimas ir restauravimas. Maždaug 2008-aisiais buvo pradėti Ružanų rūmų restauravimo ir atstatymo darbai (14.25 ir 14.26 pav.). Ne viskas buvo daroma vadovaujantis Europos paveldosaugos reikalavimais, tačiau stengtasi išsaugoti kadaise įspūdingų buvusių rūmų liekanas. Šiandien Ružanų rūmai yra visuomenės traukos objektas, primenantis ne tik didikų Sapiegų giminę, bet ir prieš kelis amžius gyvavusią LDK.