Tema 3.4 (Literatūra IV)

„Keltuvas“, virtęs „Balta drobule“

„Baltos drobulės“ pirmasis leidimas. Lòndonas, 1958 m.

„Baltą drobulę“ galime vadinti svarbiausiu A. Škėmos gyvenimo kūriniu. Romanas sujungia rašytojo patirtį, daugybę jo apmąstytų idėjų ir skirtingas formos paieškas, išbandytas „Šventojoje Ingoje“ ir „Čelestoje“.

Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas“, bet 1955 m. „Keltuvas“ virto „Balta drobule“. Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek tiek maišaties, kurios esama ir šiandien, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius A. Škėmai siūlė šią formą vartoti pavadinime, bet rašytojui „Baltoji drobulė“ skambėjo kaip „košeliena“.

Romaną A. Škėma baigė rašyti apie 1954 m., tačiau ketverius metus nerado leidėjo. Pats autorius buvo patenkintas šiuo veikalu ir labai graužėsi, kad nepavyksta jo išspausdinti. 1958 m. Londono leidykla „Nida“ paskelbė romaną „Balta drobulė“. Knyga vertinta prieštaringai, būta pasipiktinimo, bet netrūko ir palankių atsiliepimų. Romaną suprato ir jo vertę pripažino svarbiausi išeivijos kultūros žmonės, pavyzdžiui, poetas H. Radauskas teigė, kad A. Škėma „pirmas parodė, kaip lietuviškos provincijos gyventojui laužo kaulus didmiesčio ratas“, prozininkas ir dramaturgas Algirdas Landsbergis tvirtino: „Didžiosios modernaus Vakarų pasaulio temos – Nieko ir Dievo Mirties – iki šiol mūsų literatūroje ryškiausiai praskambėjo Škėmos kūriniuose“.

„Balta drobulė“ – svarbiausias XX a. antros pusės lietuvių išeivijos romanas.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Laikas ir erdvė

Svarbiausia „Baltoje drobulėje“ vaizduojama vieta – prašmatnus Niujorko viešbutis. Jo prototipu laikytinas viešbutis „Statler“ (vėliau vadintas „Pennsylvania“), kuriame rašydamas romaną dirbo autorius. Laikas – apie 1952–1953 metus.

Romane vaizduojamas ne tik Niujorkas – minimos ir kitos vietos tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Lietuvos erdvių vaizdavimas dabar skaitytojui turi ne tik meninę, bet ir istorinę vertę, nes kai kurie iš minimų pastatų jau nebeegzistuoja, erdvė gerokai pasikeitusi.

Tiriame

Susiskirstykite grupėmis ir raskite internete ar kituose šaltiniuose romane minimų vietų atitinkamo laikotarpio vaizdų: jus turėtų dominti tarpukario Kaunas (Laisvės alėja, Liaudies namai, „Aušros“ gimnazija, Centrinis knygynas, Aukštoji Panemunė ir kt.), tarpukario Palanga, Kaišiadorys ar kitas miestelis, pokario Vokietija, DP stovyklos, Niujorkas (Manhatano gatvės, lietuvių gyvenamas Bruklinas, požeminiai traukiniai, Džonso paplūdimys (Jones Beach). Pasidomėkite, kaip atrodė to meto ir tos aplinkos žmonės. Patyrinėkite viešbučio „Statler“ archyvinius vaizdus. Pristatykite rastą informaciją klasės draugams.

Antanas Škėma rašė, kad, beskraidant elevatoriumi „up“ ir „down“ triukšmingame Niujorko „Statler“ viešbutyje, tenka „sekundę žvilgterėti į rojaus užraktą ir sekundę pasvilinti padus pragaro garuose“.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Trys romano „aukštai“

„Balta drobulė“ – sudėtingos struktūros kūrinys. Jame pasakojami ir tolimos praeities įvykiai, ir tai, kas vyko prieš porą savaičių, vaizduojama ne visa para iš poeto ir keltuvininko gyvenimo. Kai kurie skyriai pasakojami pirmuoju, kiti – trečiuoju asmeniu, dabarties pasakojime nuolat pereinama nuo pirmojo prie objektyvesnio trečiojo asmens. Penki skyriai vadinami „Iš Antano Garšvos užrašų“ ir skleidžiasi kaip Garšvos rašomos knygos fragmentai. Nesupratusiam romano struktūros skaitytojui daug kas gali pasirodyti tikras kratinys. Kad būtų lengviau nagrinėti kūrinį, pasinaudokite čia siūlomu smulkiu siužeto planu.

Įvadas. Šešios iki keturių popiet. Garšva eina į hotelį, ruošiasi keltuvo operatoriaus darbui, prisimena Eleną ir vizitą pas daktarą Igną.

  1. a Susitikimas su Elenos vyru Stevens tavernoje.
    ​b Penkios minutės iki starto. Garšva eina į keltuvą. Hotelis.
  2. a „Iš Antano Garšvos užrašų“. Tėvo prisiminimas.
    ​b Darbas keltuve.
  3. a Kauno skaitykla. Jaunuolio Garšvos bandymas nusižudyti.
    ​b Keltuvas. Garšva išleidžia lenkus 18 aukšte, prisimena senutę, citavusią eilėraštį, mąsto apie kūrybą ir mylimosios atsižadėjimą.
  4. a Kelionė su Elena ir jos vyru į Jones Beach.
    ​b Keltuvas. Garšva jaučia jį apninkančią ramybę, meldžiasi, kalbasi su Lili, prisimena prarastą pirmąją meilę, keikiasi mintyse, kad suvaldytų ašaras.
  5. a „Iš Antano Garšvos užrašų“. Jonė.
    ​b Pusvalandžio pertraukėlė. Joe, Stanley ir Garšva rūko nusirengiamojoje patalpoje.
  6. a 1941 m. birželį sovietų ir vokiečių karo pradžioje Garšva nužudo bėgančios sovietų armijos kareivį.
    ​b Laikina ramybė keltuve. Garšva mąsto apie nužudytą ruselį.
  7. a Pasimatymas su Elena parke.
    ​b Garšva išleidžia iš keltuvo būrelį persenusių boksininkų.
  8. a Pirmasis bolševikmetis. Garšva rašo mitologinį eilėraštį, kurį nutraukia saugumo darbuotojų vizitas. Kankinimo scenos. Vokietmetis. Ženia. Beprotnamis.
    ​b Keltuvas. Juozapato pakalnės teismo vizija. Incidentas su senukais dėl šinšilų. Šeimyninės ramybės su Elena svajonės.
  9. a „Iš Antano Garšvos užrašų“. Vaikystės prisiminimai. Šešiolikmečio Garšvos prakalba Palangos pajūryje.
    ​b 8 val. 30 min. Ilgoji pertrauka. Mirštantis senis su riešutais koridoriuje. Garšva ir Stanley leidžiasi į rūsį. Po 10 minučių kafeterijoje kalbasi apie Mocartą ir savižudybę. Garšvos vizijos.
  10. a Elena. Istorija apie bajorų galvas Vilniuje, Pylimo gatvėje.
    ​b Pokalbio su Stanley tąsa. Neurastenikų menininkų procesijos vizija.
  11. a „Iš Antano Garšvos užrašų“.
    ​b Kafeterijoje su Stanley. Procesijos vizijos pabaiga. Pertrauka baigiasi 9 val. 15 min.
  12. a „Iš Antano Garšvos užrašų“. Pirmasis priepuolis Kaune.
    ​b Rudasis žmogus keltuve.
  13. a Meilės scena su Elena. Priepuolis.
    ​b Keltuvas. Apie 10 val. – spūstis. Vaikinai iš užuolaidų fabriko.
  14. a „Iš Antano Garšvos užrašų“. Karo pabėgėlių stovykla Vokietijoje. Senutės laidotuvės. Eilėraščio rašymas. Konfliktas su poetu Vaidilioniu.
    ​b Keltuvas. Meditacija apie žėručius. Amžinybės inkvizicijos sprendimas.
  15. Vaikystės mišios. Plaukimo rungtynės Palangoje. Priešaušrio pasivaikščiojimas tarpukario Kaune. Pamestinuko radimas.

Pabaiga. Elenos ir Garšvos pokalbis keltuve. Penkios minutės po pirmos Garšva palieka viešbutį. Namie. Devinta valanda ryto. Eilėraščio rašymas. Priepuolio pradžia. Elena maudosi vonioje. Garšva dar bando rašyti. Priepuolis vis stiprėja. Rudojo žmogaus keltuve prisiminimas. Atgailos malda. Stanley savižudybė. Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva rojuje.

Niujorkas, 6-ojo deš. pradžia

Romano veiksmas prasideda 15.54 (šešios iki keturių popiet) ir baigiasi kitos dienos vidudienį (kelios minutės iki dvyliktos). Tai pirmas romano „aukštas“. Antras „aukštas“ – tai skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų“, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Trečias „aukštas“ – tai praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens – pasakotojo – balsas. Jeigu išimtume antrąjį ir trečiąjį „aukštus“ (konspekte tas dalis pažymėjome raide a), likusį tekstą – įvadą, skyrių dalis, pažymėtas raide b, pabaigą – galėtume skaityti kaip rišlų pasakojimą, savarankišką novelę, kuriai labai tiktų pirmasis romano pavadinimas „Keltuvas“.

„Keltuve“ vyrauja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Išorinė tikrovė egzistuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Keltuvo judėjimas „up“ ir „down“ (aukštyn ir žemyn) keičia ne tik personažo vietą erdvėje, bet mintis ir jausmus, perjungia išorinę ir vidinę plotmes. Pasakojimo dabartyje, be Garšvos vidinių monologų, sakomų pirmuoju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką personažas veikia, kur jis yra. Jeigu neįsikištų šis pasakotojas, kai kurių dalykų tiesiog nesuprastume, negalėtume papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas daro keistą poveikį skaitytojams: atrodo, kad tai pats Garšva apie save mąsto ir kaip „aš“, ir kaip „jis“.

Skyriuose „Iš Antano Garšvos užrašų“ kalbama pirmuoju asmeniu ir gali atrodyti, kad Garšva ir yra užsimaskavęs romano autorius. Tačiau yra ir trečias „aukštas“ (kai kurios a dalys), kuriame pasakojama trečiuoju asmeniu. Tai Garšvos dar iki galo neįsisąmoninti maždaug mėnesio senumo epizodai iš gyvenimo Niujorke ir dar senesni – iš praeities Lietuvoje, juos sutrikusios atminties veikėjas sunkiai prisimena. Šiuose epizoduose galime pamatyti Garšvą iš išorės, sužinome, kaip jis atrodo kitiems veikėjams. Tačiau pasakotojas ir čia išlieka labai artimas pagrindiniam veikėjui.

Pirmuoju asmeniu praeities laiku pasakojami skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų“ yra ne tik tekstas, kurį perskaitome, bet ir romano „tikrovės“ dalis: pasakojimo dabartyje Garšva apie juos galvoja, skaitytojas sužino, kad šiuos užrašus Garšva neseniai yra davęs skaityti Elenai, net leidžiama pamatyti, kaip tie užrašai atrodo: „popieriaus lakštai ant stalo buvo suveržti guminėmis juostomis“ (13 a skyrius).

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Vidinės jungtys

Romano meninio teksto organizacijos savitumui nusakyti bene tiksliausiai tinka literatūrinio koliažo sąvoka. Terminas „koliažas“ (pranc. collage – papildymas) apibūdina tapyboje ir grafikoje naudojamą techniką, kai prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio, kitos medžiagos gabalai ir kartais dar piešiama ar tapoma. „Baltos drobulės“ pagrindiniame pasakojime, t. y. b dalyse, Garšva nuolat prisimena kai ką iš savo praeities, ir tie prisiminimai paaiškina Garšvos dabartį. Pavyzdžiui, įvado pabaigoje Garšva akimirką prisimena susitikimą tavernoje su Elenos vyru, 1 skyriaus a dalyje šis epizodas aprašomas nuodugniai; 1 skyriaus b dalyje uniformą vilkintis Garšva žiūri į veidrodį ir pastebi, kad atrodo panašus į savo tėvą, 2 skyriaus a dalis skiriama ironiškiems prisiminimams apie tėvą. Prisiminimai iškyla priklausomai nuo to, su kuo Garšva tuo momentu bendrauja, ką mato, kokių įspūdžių gauna iš aplinkos. Pavyzdžiui, persenusių boksininkų vaizdas sukelia prisiminimus, kaip jį daužė tardytojas per pirmąjį bolševikmetį. Tokia meninė struktūra paremta ne chronologine seka, o asociacijų ryšiais. Tačiau mes galime atkurti Garšvos istoriją ir chronologiškai nuosekliai perdėliodami b dalis.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Nuoseklus Garšvos gyvenimo pasakojimas

9 skyrius. Vaikystė. Tekstas nuo pirmo 9 skyriaus sakinio „Mano pirmieji prisiminimai nėra dramatiški“ iki (imtinai) „Manęs laukė aritmetikos uždaviniai ir užsirūstinęs tėvas kitoje stalo pusėje. Kitas pasaulis? Purvina ir nejauki nuogybė. Zoori, kur melodija? Jos negirdžiu. Ar išgirsiu?“ Aštuonmetis Garšva vienas užrakintas tuščiame bute.

15 skyrius. Pirmas fragmentas. Vaikystės mišios. Iki žodžių: „Atskrend sakalėėėlis per žalią gireee“ – Garšviukas panašaus amžiaus, t. y. aštuonerių metų.

Tėvui ir motinai skirti 2 ir 11 skyriai apima ne vieną epizodą, o daug prisiminimų. Abiejuose vaizduojamas laikotarpis iki tos dienos, kai paauglys Garšva nuvežamamą į psichiatrijos ligoninę.

3 skyrius. Keturiolikmetis Garšva vienas gyvena Kaune.

9 skyrius. Nuo sakinio „Dar vėliau pamačiau medį“. Šešiolikmetis Garšva improvizuoja Palangos pajūryje.

15 skyrius. Antras fragmentas. Šešiolikmetis Garšva Palangoje laimi plaukimo varžybas.

5 skyrius. Devyniolikmetis Garšva susipažįsta su Jone.

15 skyrius. Trečias fragmentas. Kaunas. Dvidešimt vienų pradedantis poetas Garšva randa pamestą kūdikį.

12 skyrius. Kaunas. Laisvės alėja. Dvidešimt vienų Garšva patiria pirmąjį priepuolį.

8 skyrius. Pirmas bolševikmetis. 1940 m. Antanas Garšva atsisako rašyti sovietinius eilėraščius, sužalojamas smūgiu į viršugalvį. (Iki sakinio „Į Lietuvą įsiveržė vokiečiai“.)

6 skyrius. 1941 m. birželis, maždaug 24–27 d. Garšva Kaune kovoja su besitraukiančiais sovietų kareiviais, nužudo ruselį.

8 skyrius. 1941–1944 m. Vokietmetis. Psichiatrijos ligoninė. Pažintis su daktaru Ignu. Aukštoji Panemunė. Ženia ateina į Garšvos vasarnamį, čia atidaro bordelį. Skyrius baigiamas žodžiais: „Ir, kai į Lietuvą vėl grįžo bolševikai, jis pabėgo į Vokietiją.“

14 skyrius. Bavarijos DP stovykla. Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Apie 1944–1945 m.
​؜

Niujorko laikotarpio įvykiai. Apie 1952 m. Garšvai 40 metų.

4 skyrius. Kelionė į Jones Beach.

7 skyrius. Praėjus kelioms dienoms po kelionės. Garšvos ir Elenos susitikimas parke.

10 skyrius. Kitą dieną. Garšvos ir Elenos meilės pasimatymas jo bute.

13 skyrius. Po dviejų savaičių. Garšvos ir Elenos meilės pasimatymas. Priepuolis.

Įvadas. Apsilankymas pas daktarą Igną. Greičiausiai tai kita diena po priepuolio.

14 skyrius. Praėjus dviem dienoms po apsilankymo pas daktarą.

1 skyrius. Susitikimas su Elenos vyru Stevens tavernoje.

Įvadas, visų skyrių b dalys. Kiek mažiau nei po dviejų savaičių. Garšva eina į hotelį (rugpjūtis, sekmadienis), dirba keltuve. Jį aplanko Elena. Kitos dienos rytą, kelios minutės iki dvyliktos, paskutinis priepuolis.

Kai kurie epizodai romane yra vienas kito antrininkai. Jie gali vienas kitą papildyti, kaip kad 8 skyriaus Garšvos tardymo scena ir ją pratęsiantis įsivaizduojamas teismas Juozapato pakalnėje, arba sudaryti kontrastą. Patyrinėkite pateiktą lentelę.

TAMSŪS

ŠVIESŪS

Garšviukas laukia tėvų, įveikia nejauką šaukdamasis Zoori.

Garšviukas žaidžia mišias, įsivaizduoja save kunigu, lotyniška malda perauga į lietuvišką dainą.

Šešiolikmetis Garšva Palangoje kankinasi, kad po prakalbos pajūryje jį netinkamu metu pastebėjo praeivė. Jausmas, kad pasaulis traukiasi.

Šešiolikmetis Garšva džiaugiasi laimėjęs plaukimo varžybas, jis pasitiki gyvenimu.

Dvidešimt vienų Garšva Laisvės alėjoje išgyvena pirmą priepuolį. Psichiatro patartas išsižada Jonės, parašo pirmą gerą eilėraštį.

Dvidešimt vienų Garšva Laisvės alėjoje randa pamestą kūdikį. Jis pilnas kūrybinių sumanymų, nori vesti Jonę, būti žymiu poetu.

Trys minėti tamsūs epizodai priklauso skyriams „Iš Antano Garšvos užrašų“ (9, 9 ir 12), o trys šviesieji – 15 skyriui, jie pasakojami trečiuoju asmeniu.

Skyriuje „Iš Antano Garšvos užrašų“ (14 b) taip kalbama apie Garšvos reakcijas į užrašytus prisiminimus:

Antanas Garšva šypsosi. Keista, kad užrašiau šitokius dalykus. Praleidau lygiai svarbius. Aš užmušiau žmogų, norėjau nusižudyti, mane mušė, išgyvenau be sąmonės Aukštojoje Panemunėje, Kauno ligoninėje. Visa tai išbluko. Bet kai ką reiktų prisiminti. Kas žingsniavo drauge. Aš užliejau mane supančią aplinką žaliuoju Toledo peizažu. Aš priartinau perspektyvą. Mano Juozapato pakalnė – kambario dydžio. Mano vaikystė, mano jaunystė – kambario dydžio. Buvau pernelyg niūrus savo praeičiai. Pasirinkau tą patį metodą kaip ir tie, kurie iš savo praeities išsunkia vien elegišką liūdesį. Tiesa, mažai turėjau žėručių. Bet vis dėlto jie žėrėjo. Aš užakcentavau s p e c i a l ų požiūrį į s a v ą j ą realybę. Man ir daugiau buvo duota valandų, iš kurių galėčiau laimėti save. Gal jos buvo svarbios ir būtent j o m i s reikia susirūpinti. Tada prisiminsiu ir tai, ką esu praleidęs. Toledo peizažas užliejo pasąmonę. Žėručiai sumesti į tamsiausiąją jos kertę. Atridenti juos reikia kaip raktelius, kurie užkritę po spinta. Reikia išsitiesti grindyse, įtempti visą save ir ištiesti ranką. Kai turėsiu raktelius – atrakinsiu spintą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kodėl Garšva kai kurių dalykų negali prisiminti? Kaip vadinamas jo atminties sutrikimas? (Žr. 8 b pradžią.)
  2. Kaip supratote, ką Garšva laiko specialiu požiūriu į savąją realybę?
  3. Paaiškinkite posakius: „Aš priartinau perspektyvą“, „Mano vaikystė, mano jaunystė – kambario dydžio“.
  4. Prisiminkite tamsiuosius vaikystės ir paauglystės epizodus iš 9 skyriaus, atkreipkite dėmesį į teksto vietas, kuriose minimas kambarys: „Staiga išvysdavau kambarį, kuriame žaidžiau“, „Mano kambarėlis mažas. O aš – smulkus gniužulas, į kurį artėja triuškinančios sienos.“ Kokiuose dar jaunystės epizoduose svarbi ankšto kambario erdvė? Prisiminkite 8 skyriaus b dalį, kurioje Garšva įsivaizduoja save Paskutiniame teisme Juozapato pakalnėje. Kokių prasmių įgyja toks erdvės nusakymas?
  5. Kas, jūsų nuomone, vadinama užrakinta spinta, o ką Garšva vadina žėručiais?
  6. Padiskutuokite, kokia patirtis – niūri ar šviesi – kūrėjui yra reikšmingesnė. O kuri iš jų svarbesnė paprastam žmogui? Kodėl?
  1. Kuo ypatingas Toledo miestas? Kaip jis susijęs su inkvizicija? Kurioje romano vietoje (žr. 14 skyrių) minima inkvizicija? Viduramžiai (žr. 9 skyrių)? Pakomentuokite Toledo nuorodą romane ir El Greko paveikslą, vaizduojantį Toledą.
„Toledo peizažas“, dail. El Grekas, 1596–1600 m.
  1. Išnagrinėkite pateiktą ištrauką. Parenkite ištraukos interpretacijos apmatus.
    1. Kurio asmens balsu kalbama?
    2. Aptarkite veiksmažodžių laiką, perėjimą nuo praeities prie ateities.
    3. Pakomentuokite sakinius, kuriuose vartojamas veiksmažodis „reikia“ ar „reiktų“? Ar pastraipos pabaigoje kalbančiajam tampa aišku, ką reikia daryti?
    4. Kuris šios ištraukos sakinys svarbiausias?
    5. Atkreipkite dėmesį į priešinamąjį jungtuką „bet“. Kam prieštarauja Garšva?
    6. Paaiškinkite, kodėl kai kurie žodžiai išretinti.
    7. Nusakykite personažo būsenų kaitą, susiekite jausmų ir vaizdų sekas.
    8. Aptarkite Garšvos nusiteikimą ir jo kūno padėtį ištraukos pabaigoje.
    9. Įrodykite ar paneikite, kad fragmente atskleistas veikėjo vidinis virsmas.

Pabaigos skyriuje Garšva sėdi jaukiame kambaryje, rašo eilėraštį, išgyvendamas sąmonės virsmo akimirką:

Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senobinis japonų tapytojas. Seksiu pėdomis didžiųjų meistrų. Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų. Buvau kūno ir dvasios sintezė. Esu Chin Shengt’an1, kuris po ilgo lietaus, skaidrų rytą, vėl girdi paukščių balsus, praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji šviečia virs miško.

1 Dzin Šengtanas (Jin Shengtan) – XVII a. kinų rašytojas ir kritikas. Užklupus stipriai audrai su draugu dešimt dienų praleido šventykloje ir ten parašė 33 teiginius apie laimę.

Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė, apčiuopiama tiesa.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors – – – life begins at forty, paskelbė tūlas amerikietis. Vyras susiformuoja keturiasdešimties metų, tvirtino romėnai. Man keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai atsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar, vivans te salutat!2

2 Perkurtas gladiatorių pasisveikinimas su Cezariu (lot. Ave Caesar, morituri te salutant! – Būk sveikas, Cezari, pasiryžę mirti tave sveikina!) – Būk sveikas, Cezari, gyvieji tave sveikina!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip suprantate posakį „tikroji ramybė“?
  2. Ką reiškia būti objektyviam, būti mediumu ir ką – būti originaliam?
  3. Kodėl minimas senovinis japonų tapytojas?
  4. Kodėl Garšvai buvo svarbu, kad jo pavardė liktų literatūros istorijoje? Ar šis požiūris pasikeitė?
  5. Už kokias patirtis Garšva dėkoja Dievui? Kodėl būtent šie įvykiai reikšmingi Garšvai? Kaip supratote jo prisipažinimą „Buvau tikras“?
  6. Apibendrinkite, kaip pasikeitė Garšvos santykis su pasauliu ir su pačiu savimi.
  7. Pakomentuokite paskutinį ištraukos sakinį.

Rašome

  1. Raskite internete Dzin Šengtano 33 teiginius apie laimę. Pasvarstykite, kuris galėtų išreikšti Garšvos laimės įsivaizdavimą. Sukurkite esė arba miniatiūrą apie tai, kas yra laimės akimirka.
  2. Romano pabaigoje Garšvai per vėlai paaiškėja „vienintelė, apčiuopiama tiesa“, psichika neatlaiko nuolatinės įtampos, kylančios iš pernelyg stipraus prisirišimo prie savo kančių ar kūrybinių troškimų. Paskutinėje scenoje matome Garšvą: „Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.“
  1. Ironiška, bet sykiu ir tragiška pabaiga vėl nukreipia skaitytoją į kūrinio pradžią, į tris romano epigrafus:
Palaiminti idiotai, nes jie yra
​laimingiausieji žmonės žemėje.
Didžiausioji išmintis lyg kvailumas;
​didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas. (Lao Dzė)
Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas,
​bet giedojo jis gražiai. (Iš žmonių pasakojimų)

Pasiskirstykite į tris grupes ir paaiškinkite epigrafus. Susiekite juos su romano visuma ir egzistencine autoriaus ironija.

Rašome

Parašykite pastraipą tema „Ar protas trukdo žmogui jaustis laimingam?“.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Daug Garšvos veidų

Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti daugeliu požiūrių: kaip lietuvį išeivį, istorijos jėgų nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios Vakarų humanistinės civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, ieškotoją, besiilgintį ir nerandantį tikrojo ryšio su Dievu. Pats save jis apibūdina lakoniškai: „Poetas ir nevykęs žemės gyventojas.“

„Elgrekiškasis kardinolas ne konkurentas. Jo rūbo raudonumas nykesnis nei mano uniformos“, – teigia Garšva. „Generalinis inkvizitorius“, dail. El Grekas, 1600 m.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Keltuvininkas. Modernus Sizifas

Pagrindiniame romano pasakojime (b dalys) vaizduojamas viešbučio keltuvininko Garšvos darbas. Pasaulis iškyla toks, kokį jį mato, girdi, jaučia veikėjas, nuolat judantis keltuvu, bendraujantis su klientais, spaudžiantis mygtukus, stebintis šviečiančius skaičius. Romano veikėjas neturi nė minutės ramybės, prieš jo akis nuolat mainosi vaizdai. Kiekviename viešbučio aukšte vyksta koks nors renginys – pobūvis, suvažiavimas ir pan., kurie, Garšvos požiūriu, amerikoniškai lėkšti. Keltuvininko matomuose vaizduose nereikia ieškoti ypatingos prasmės, skaitytojui reikia tiesiog pasiduoti dinamišką viešbučio gyvenimą perteikiančio pasakojimo srautui ir pajausti keltuvininko išgyvenamas būsenas. Keltuvininko darbas iš pirmo žvilgsnio neatrodo sunkus, tačiau jis reikalauja nuolatinio budrumo ir susivaldymo, mokėjimo įtikti viešbučio svečiams ir viršesniesiems (niekas iš keltuvininkų nėra tikras, ar nebus atleistas, nuo klientų nuotaikų priklauso, kiek gaus arbatpinigių). Patys keltuvininkai savo darbo nekenčia, liftą vadina dėžute galvijams, yra įsitikinę, kad darbas kenkia jų sveikatai: „Po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje.“

„Baltoje drobulėje“ judėjimas keltuvu lyginamas su dievų nubausto graikų mitinio herojaus Sizifo nuolatiniu kilimu į kalną ridenant akmenį ir leidimusi žemyn. Svarbus ne tik antikinio mito panaudojimas romane, bet ir nuoroda į A. Kamiu filosofinę esė „Sizifo mitas“, kurioje mąstoma apie absurdą ir jį patiriantį žmogų. A. Škėmos veikėjas siekia įsivaizduojamo dialogo su A. Kamiu, filosofinėms idėjoms jis suteikia naujos gyvasties, papildo jas savąja patirtimi.

Devintasis – geras keltuvas. Jis retai užspringsta tarp aukštų, ir jo durys greitai atsidaro. Antanas Garšva stovi dešinėje, priešais – metalinė lenta su mygtukais ir šviesos signalais. Raudonas kvadratas sušvinta – pasiruošti, žalia strėlė – patraukti rankeną. Svečiai įeina. Juos skirsto starteris. Sekmadieniais hotelis perpildytas. Aštuonioliktame aukšte ruimai baliams ir priėmimams, mezzanine – konferencijoms ir pobūviams. Hotelyje vyksta vestuvių minėjimai, masonų ložių susirinkimai, svetimtaučių tautinės šventės, dantų gydytojų suvažiavimai, jaunimo šokiai, „The Ladies of Hercules“ party3, rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeko4 karininkų pasitarimai, progresyviųjų armėnų susirinkimai, persenusių boksininkų party, kardinolo ir jo svitos pietūs su lenkų dvasininkais, gyvų šinšilų paroda – – – Hotelyje minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama, rodoma, pietaujama, prisimenama, sąmokslaujama, tariamasi, garbinama, plūstama – – –

3 „The Ladies of Hercules“ party (angl.) – „Herkulio ponių“ vakarėlis.
4 Čiang Kai-ši (Chiang Kai-shek, 1887–1975) – Kinijos valstybės veikėjas, revoliucionierius ir karo vadas.

Starteris juda lyg išraiškos šokėjas. „Jūsų kairėje – ekspresai, nuo dešimto iki aštuoniolikto, jūsų dešinėje – lokalai, nuo pirmo iki dešimto. Taip, sir, šinšilai viršuje, taip, madam, masonai mezzanine. O ne, dvasiškas tėve, parlor B5 aštuonioliktajame, taip, masonai mezzanine, visai teisingai – šinšilai, atleiskite, taip, kardinolas ir šinšilai tame pačiame aukšte, Joe. Jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip – – –“

5 Parlor B (angl.) – salonas, atskira salė ar kabinetas.

Ir Antanas Garšva tęsia ritualą. Ekspresas – nuo dešimto iki aštuoniolikto. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, jis įspaudžia mygtuką, aukštas, dėkui, prašau, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui – – – Įsižiebia žalia strėlė, Antanas Garšva ištiesia ranką baltoje pirštinėje, baigta, mes kylame. Jis spusteli rankeną, durys užsidaro ir keltuvas kyla. Viršuje mirga pravažiuotųjų aukštų skaičiai, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10. Vienuoliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, kylame, kažkas sustabdė keltuvą tryliktame, durys atsidaro, svečias įeina, jūsų aukštas, prašau, mygtuką, dėkui, ranka rankena, 14, 15, šešioliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, mes kylame, 17, aštuonioliktasis, prašau. Visi išeina. Raudonas kvadratas, žalia strėlė, mes leidžiamės, tas pats ritualas, kai leidžiamės.

Up ir down6, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna povyza maloniai priimli važiuojantiems. „Tuoj pat pažinsi europietį, – tarė kartą maloni senutė. – Europiečiai skaito knygas“, – atsiduso.

6 Up ir down (angl.) – aukštyn ir žemyn.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Dar kartą perskaitykite 1 skyriaus b dalį ir papasakokite, kaip atrodo viešbutis. Kokių jausmų jums sukelia šis aprašymas?
  2. Ko siekia rašytojas, pirmoje šios ištraukos pastraipoje vardydamas, kas vyksta viešbutyje?
  3. Apibūdinkite keltuvininko būseną.
  4. Kaip vaizduojamas šiuolaikinis Sizifas? Kuo jis skiriasi nuo antikinio? Kodėl sakoma, kad nauji dievai humaniškesni?
  5. Kokių sąsajų su A. Kamiu idėjomis radote?
  6. Paaiškinkite pasakymą „ritmo ir kontrapunkto triumfas“.
  7. Pakomentuokite senutės repliką: ką ji atskleidžia apie pačią moterį, jos požiūrį į Ameriką?
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Lietuvis

Kaip ne kartą buvo minėta, pagrindinis veiksmas vyksta Niujorko viešbutyje, tad suprantama, kad viešbučio svečiai ir darbuotojai kalbasi angliškai. A. Škėma visus pokalbius surašė lietuvių kalba, nors tai neatitinka tikrovės logikos.

Su bičiuliu Stanley ir kitais bendradarbiais bei klientais Garšva bendrauja angliškai, tačiau su savimi pačiu mintyse kalba lietuviškai. Kartais ir į savo kolegas Garšva prabyla lietuviškai, pvz.:

– Ko toks liūdnas šiandien, Tony?, – klausia keltuvininkas Joe. Jis stambus ir rausvas vaikinas. Jis sėdi ant suolo ir sklaido „Fausto“ klavyrą. Jis mokosi dainuoti baritonu.

​– Aš turiu apleisti jau... – sudainuoja Antanas Garšva. – Šitaip prasideda lietuviškai Valentino arija7.

– Muzikali kalba, – sako Joe.

„Štai ir esu lietuvių tautos ambasadorius“, – galvoja Garšva.

7 Šarlio Guno (Charles Gounod) opera „Faustas“, statyta Valstybės teatre Kaune (1922 m., 1926 m., 1927 m., 1931 m., 1945 m.).

Garšva puikiai supranta savo lietuviškos tapatybės nereikalingumą Amerikoje. Apsivilkdamas uniformą jis tarsi pereina iš vieno būvio (tikrojo savęs – lietuvio ir poeto) į skaičiumi žymimą amerikietiško viešbučio sraigtelį: „Štai ir užsimoviau chirurgines pirštines. Pasislėpė senelės žiedas iš sukilimo laikų“, – sako sau Garšva. Viduje jis vis dar jaučiasi esąs lietuvis. Suvokdamas savo nenatūralią būseną, Garšva tapatinasi su mitine būtybe kauku:

Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.

Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet, ir tatai marindami permanykiet.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Iš kur citata „Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet“? Kodėl Garšva ją perdaro – sako „numarinkiet“?
  2. Ką Garšvai reiškia Martynas Mažvydas?
  3. Kaip supratote, kodėl minimas siurrealizmas? Kodėl Garšvai siurrealizmas asocijuojasi su citata iš M. Mažvydo prakalbos?
  4. Raskite informacijos apie kompozitorių Johaną Štrausą ir operetės žanrą. Kaip manote, ar Garšvai patinka operetės? Kodėl save jis vadina lietuviu kauku iš operetės?
  5. Nusakykite Garšvos būseną, atskleistą šiame fragmente.

Tiriame

Lietuvių mitologijos ir tautosakos tyrinėtojų Norberto Vėliaus, Algirdo Juliaus Greimo ir kitų darbuose, interneto šaltiniuose raskite informacijos apie kaukus. Pasirenkite papasakoti, ką sužinojote apie šias mitines būtybes.

Be minėtų mitinių kaukų, romane daug lietuvių liaudies dainų citatų, nuorodų į sakmes, mitinius pasakojimus. Visa tai yra jauno Garšvos poetinio įkvėpimo šaltinis – jis nori prikelti žuvusį aisčių rojų, eilėraštis jam – būdas ieškoti mitinės pradžios.

Nepraeinamuose raistuose – trikampės eglės, lietuviškų šventyklų bokštai, kilo į žvaigždes. Formavosi slidinėjančios ūkanos: laumės išsidraikiusiom kasom; mažutėliai ir nudriskę kaukai; švilpią ore aitvarai; iš žemės išsisunkę lauksargai ir žemėpatys. Abstraktūs gamtos dievai, kas sekundę keičią savo pavidalus.

Lole palo eglelo
​Lepo leputeli,

suokė lakštingala. Tereikėjo stovėti miško tankmėje ir žiūrėti, kaip visu kūnu prilimpa prie žemės žalčiai; išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės.

Dar kituose romano skyriuose matome Garšvą svarbiais Lietuvos istorijos momentais: jis atsisako rašyti Lietuvos pavergėjus šlovinančią poeziją, dalyvauja kovose su besitraukiančia Raudonąja armija; DP stovykloje diskutuoja su populiariu poetu Vaidilioniu menininko įsipareigojimo visuomenei klausimais. Garšva nuolat prisimena įvairius vaizdus iš gyvenimo Lietuvoje, mąsto apie lietuvių kultūrą, bet jos neidealizuoja. Net ir suvokdamas iš baudžiavos neseniai išsivadavusios tautos silpnybes, provincialumą, „mažo miestelio“ mentalitetą, Garšva sykiu yra nuoširdžiai susirūpinęs dėl tėvynės likimo ir jos kultūros ateities. Jis nori tęsti M. Mažvydo pradėtą literatūros darbą, kurti poeziją lietuvių kalba, bet supranta, kad Amerikoje tokia kūryba mažai kam reikalinga.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Poetas

Romane atskleidžiami pagrindiniai veikėjo kūrybinės biografijos tarpsniai: meniškos prigimties apraiškos vaikystės žaidimuose tinko gabalais (9 a), šešiolikmečio Garšvos malda vaidilutei ir prakalba milijonams Palangos pajūryje (9 a), devyniolikmečio eilėraštis apie pakaruoklius (5 a), dvidešimt vienų metų Garšvos poeto gimimas išgyvenus pirmąjį „plaukiančio siaubo“ priepuolį Kaune (12 a), eilėraščio temos radimas (15), mitologinio eilėraščio rašymas Aukštojoje Panemunėje (8 a), meninis atgimimas Bavarijos DP stovykloje (14 a), bandymas prisiminti prarastą eilėraštį ir jo rašymas paskutiniame skyriuje.

Romano veikėjas dar paauglystėje bando rašyti eilėraščius, svajoja apie poeto karjerą. Baigęs gimnaziją, jis studijuoja literatūrą, rašo eilėraščius, myli Jonę, nors nevengia nuotykių ir su kitomis moterimis, puikiai „lošia biliardą“ ir „šlifuoja“ gatves apsirengęs taip, kaip, jo supratimu, turi atrodyti tikras poetas. Garšvos jaunystės poezija atitinka populiarios to meto poezijos standartus – neoromantinius vaizdinius (galulaukės liepos) ir klasikinio eiliavimo reikalavimus, pagal kuriuos buvo rašoma daugybė antrarūšės poezijos, spausdinamos įvairiausiuose žurnaluose. Tačiau Garšva tikru poetu tampa tik po pirmojo priepuolio, išgyvento kaip plaukiantis siaubas, – tik tada jo eilėraštį priima spausdinti griežtasis kritikas. Poetinį Garšvos brendimą nutraukia NKVD persekiojimai per pirmąją sovietų okupaciją. Jis atsisako bendradarbiauti su sovietų valdžia ir rašyti J. Staliną šlovinančią poeziją, yra kankinamas, sunaikina savo eilėraštį ir jo skutus sumeta į Nemuną. Vokietmečiu Garšva dar turi iliuzijų dėl savo poetinės kūrybos, tačiau per NKVD kankinimus patirta galvos trauma ir kūrybai nepalanki aplinka (jo namai Aukštojoje Panemunėje paverčiami viešnamiu) galiausiai jį atveda iki psichiatrijos ligoninės. Karo pabaigoje pasitraukęs iš Lietuvos, ilgą laiką jis nerašo eilėraščių, tik recenzijas, kritikos straipsnius ir asmeninius užrašus. Itin svarbus romane Bavarijos stovyklos epizodas: Garšva pasirenka modernaus meno kelią ir pirmą kartą randa būdą poezijos kalba išreikšti XX a. istorijos absurdą ir senojo pasaulio mirtį. Liko sukrėstas DP stovykloje vykstančio laidotuvių spektaklio (kuklią senutę kaip pirmąją auką nutarta iškilmingai palaidoti su orkestru, bet lietus viską sugadina). Savo eilėraštį, kuriame susipynė laidotuvių vaizdas ir prarasto Kauno išgyvenimas, jis duoda skaityti kambario kaimynui poetui Vaidilioniui:

Numirė naivi stovyklėlės senutė, mėgusi maldas ir pasaulėlio santvarką. Ir ją pašarvojo, įgrūdo į karstą dažytoje suknioje ir ją vežė lietuje, abuoją ir šlampančią. Švabiškų laukų pilkumoje, groteskiškoje laidotuvių eisenoje man buvo leista krūptelti ir atsigręžti. Nekalta senutė spustelėjo jai vienai težinomą gauburiuką, ir durys prasivėrė. Dėkingumo nereikalaująs totemas ištiesė ranką rodyklę, ir aš paklusniai įėjau savo puldinėjančių raidžių lydimas.

Aš dirbau savaitę. Vaidilionis netrukdė. Mudu persimesdavome tik būtinais sakiniais. Kartais savo pakaušy, smilkiniuose, kaktoje jutau jo tiriantį žvilgsnį. Ir vis dėlto Vaidilionis buvo taktiškas. Aš dažnai pašokdavau ir bandžiau vaikščioti šiame lentiniame narvelyje. Ir Vaidilionis išeidavo, ir dvi ar tris valandas buvau vienas.

Praslinko savaitė, ir mudu tylėdami valgėme žirnių sriubą iš konservinių katiliukų. Po pagalve gulėjo prirašytas lakštas.

<…>

– Tavo akys nekaltos šiandien. Lyg tosios senutės, kurią palaidojome.

– Tu nepalaidojai.

– Teisingai. Aš ją įamžinau. Savyje. – Aš mechaniškai atsikėliau, ištraukiau popieriaus lakštą ir padaviau Vaidilioniui. – Skaityk. Tai pirmoji redakcija.

Jis skaitė, ir aš stebėjau jo veidą. Jis sučiaupė burną trafaretiniu įtempimu, ir jo viršutinė lūpa išnyko. Nusileido šiurkštūs ir tiesūs blakstienai – kalėjimo pinučiai. Jis jau turėjo užtikti mano beviltišką klampojimą molėtu keliu, dūdų žviegimą, purviną Chopiną, lietų ir ramią, šlapią, išjuodintą senutę. Tolimoje šiaurėje – ėjo Kauno pastatai. Soboro drambliškos kojos mindė sprunkančius į šalis Šančių namelius. Šniokštė garvežiu raudonplytė Katedra. Ties Pažaislio vienuolynu styrojo sala. Joje stovėjo mano motina. Jos rankose – purvinas drobės gabalas, išsiuvinėtas kryžiukais, ir virš jos – angelai ir archangelai. Angelų kariuomenė virš prarastojo Kauno. Naktį angelai byrėjo žiežirbomis, šviesios plaštakės įsmukdavo į Laisvės alėjos žibintus, ir nuo jų sparnų nutįsdavo ilgi šešėliai ant užledėjusio cemento. Ir ėjo nebylus dūdų orkestras. Blizgėjo mėnulio iššveistos dūdos, orkestrą vedė velnias, prie aksominių kelnių prisisiuvęs juodai nudažytą virvę. Ir paskui orkestrą lingavo karstas, jį nešė keturi švyturio sargai, ir karste sėdėjo besišypsanti senutė. Plaukė pilnatis, mano motina, Chopino mezginiai, žalias Nemunas, besišypsanti senutė.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Išnagrinėkite epizodą, kuriame Vaidilionis skaito Garšvos eilėraštį, įkvėptą senutės laidotuvių.
    1. Papasakokite jo turinį savais žodžiais. Koks Kauno vaizdas iškyla? Kokių emocijų jis sukelia?
    2. Kodėl eilėraščio centre atsiranda motina? Pakomentuokite šį paveikslą.
    3. Iš kokių Garšvos gyvenimo epizodų kyla eilėraščio įvaizdžiai: velnias su juoda virve, dūdų orkestras, Laisvės alėjos žibintai?
    4. Kokią idėją ar kokią pasaulio jauseną išreiškia eilėraštis?
  2. Kokiai, jūsų nuomone, literatūros srovei ar krypčiai – simbolizmui, neoromantizmui, ekspresionizmui, siurrealizmui – priskirtinas nagrinėtas eilėraštis? Palyginkite jį su kitais romane minimais Garšvos tekstais (eilėraščiu apie pakaruoklius, malda vaidilutei, improvizacija beprotnamyje, Aukštosios Panemunės poetinėmis vizijomis), susiekite juos su kuria nors srove ar kryptimi.

Rašome

Savarankiškai išnagrinėkite Vaidilionio ir Garšvos ginčą dėl poezijos vertės. Pasirinkite neilgą ginčo ištrauką ir parašykite jos interpretaciją.

Amerikoje Garšva dirba poezijai tolimą darbą, tačiau jo mintyse nuolat vyksta kūrybos procesas. Poezijos rašymas jam yra ne tik būdas kovoti su gyvenimo banalumu, bet ir aistringas, kone manija virtęs noras išreikšti save, troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje. „Eilėraščių knyga – tai viskas, ko aš trokštu“, „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti“, – sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigiąs žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos. Jis dažnai mąsto apie kitus poetus, ne tik lietuvius, bet ir vakariečius, ypač tuos, kurie sirgo kokiu nors psichikos sutrikimu. Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin sureikšmina kūrybą – ši tampa vienintele jo gyvenimo atrama. Elenai jis prisipažįsta:

Aš labai norėčiau ištarti keletą žodžių. Galutinių žodžių. Pačiam sau. Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. <…> Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegu. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas.

Be vidinės vienovės Garšva negali įgyvendinti savo kūrybinių siekių. Jis neprisimena eilėraščio, kurį per pirmą bolševikmetį sudraskė; važiuodamas liftu, jis ieško būsimo eilėraščio temos: „Eilėraštis apie geometrines figūras? Eilėraštis apie nusilpusią kulką?“.

Svarbus yra epizodas, kuriame Garšva bendrauja su jaunuoliais, kylančiais į aštuonioliktame viešbučio aukšte rengiamus šokius. Pasakojimas apie darbą užuolaidų fabrike pažadina prisiminimą apie Žano Kokto (Jean Cocteau, 1889–1963) filmą: „Kaip gražiai plevėsavo užuolaidos Cocteau filme! Ilgas pilies koridorius, atdari langai, vėjas ir baltos užuolaidos.“ Garšva pradeda mintyse improvizuoti vėjyje plevėsuojančių lėlių, pakabintų ant užuolaidų, vaizdiniais, nes susitikimas su aštuoniolikmečiais įsimylėjėliais jam pažadina norą gyventi ir kurti (ironiškai pripažįsta, kad liftininko darbas tam visai tinkamas).

Rašome

Dar kartą atidžiai perskaitykite 13 skyriaus b dalį. Parašykite rišlią pastraipą – susiekite jaunuolių iš užuolaidų fabriko epizodą su Ž. Kokto filmo kadru.

Kadras iš Žano Kokto filmo „Gražuolė ir pabaisa“, 1946 m.

Romano pabaigoje matome Garšvą, rašantį eilėraštį, jis jaučiasi supratęs save ir sudėstęs skeveldras. Tačiau, kai prasideda nepakenčiamas galvos skausmas, Garšva pažada Dievui sudraskyti savo eilėraščius. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, laimingas plėšo popieriaus lapą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas“ eilėraštis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Raskite, kur 14 skyriuje minima Maironio fotografija virš Vaidilionio lovos. Kokia reikšmė suteikiama šiam poetui?
  2. Su kokio lietuvių poeto išeivio pavarde asocijuojasi romano veikėjo Vaidilionio pavardė?
  3. Išnagrinėkite du fragmentus.

3.1. Nustatykite, kurių poetų citatos sudaro šią ištrauką.

Geriame putojantį vyną, ir suliepsnoja flamingas juodmedžio brangiam stale; plaukiame Keturių Kantonų ežeru; ir aname krašte miręs berniukas skambina gitara žemėje dar negirdėtą dainą; ir saulelė vėl atkopdama pabudina mūsų svietą; ir gyvename vėsioj, begalinėj šiaurėj; kur laukas, kelias, pieva, kryžius; palmės mano, palmės, dainuokite lieknos vėjų oazėj!

3.2. Antrame fragmente Garšva, diskutuodamas su Vaidilioniu, mini sau artimus menininkus.

Jie tiki poezija. Jų eilėraščiuose aš suradau ir meilę savo kraštui. Savo vaikystės meilę. Sudužusių žaislų meilę. Ir klausimą „kodėl?“. Ir norą išsilaikyti. Beje, kitoje stovykloje gyvena ir vienas tavo kolega. Jis eiliuoja „klasiškai“, kaip ir tu. Senelis Homeras patenkintas trina delnus Hade. Senukės moiros pagarbiai stebi jį. O tu – moiroms neįdomus.

3.3. Kokia poezija Garšvai imponuoja?

3.4. Kokius poetus jis laiko „savaisiais“? Kokia laikysena jam visiškai nepriimtina? (Šito „poeto“ pavardės dar neminėjome, raskite ją romane.)

  1. Kokie iš Lietuvos pasitraukę poetai buvo artimi romano autoriui? Nustatykite, apie kokį poetą Garšva mąsto, cituodamas mintyse eilėraščio eilutę: „Mano pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.“ O koks poetas atitiktų apibūdinimą „klasiškai eiliuoja“?
  2. Perskaitykite ir pakomentuokite fragmentą.

Nemoku užbaigti. Man trūksta ramybės. Mano pasaulis dūžta. Esu detalistas, nemoku nupirkti urmu.

Bet aš branginu skeveldras. Noriu aprašyti slydimą į prarają. Šiuo metu ieškau sprendimo. Yra toks berniukas naujame eilėraštyje. Jo motina miršta gretimame kambaryje. Durys užrakintos, berniukas neįleidžiamas. Jis stebi, kaip siena šliaužia mėlyna musė. Tuoj ji pasieks langą, kurio viršus praviras. Ar musė išskris, ar liks kambaryje?

5.1. Pasvarstykite, kuri pabaiga – musė išskris, musė liks kambaryje – labiau atitiktų Garšvos pasaulėjautą. Kodėl jis renkasi tokius įvaizdžius? Kokia patirtis išreiškiama uždaryto kambario vaizdu?

5.2. Kaip pats Antanas Garšva apibūdina save kaip poetą?

5.3. Ar tokia poezija artima lietuvių lyrikos tradicijai?

Kuriame

Sukurkite žodinį ar vaizdinį tekstą (dainą, vaizdo klipą ar kt.), išreiškiantį veikėjo patirtį.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Mylintis vyras

Romane Garšva sprendžia daugybę jam egzistenciškai svarbių klausimų. Vienas jų – ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs?

Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną, ji perdavė sūnui svarbiausias vertybes – grožio pajautą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį. Garšvos motina pristatoma kaip savotiška šventoji, dėl šeimos išsižadėjusi meilės, kentėjusi gyvendama su neištikimu ir pavydžiu vyru, palūžusi dvasiškai. Motina iki ligos vaizduojama kaip labai graži moteris, savotiškas idealas, kurio atitikmens vėliau ieškos Garšva.

Dar būdamas berniukas, Garšva pradeda svajoti apie būsimą mylimąją, fantazuoja, kaip dėl pasakų Pelenės leidžiasi į riteriškus žygius. Keturiolikmetis jis kenčia, kad mergaitės iš „Aušros“ gimnazijos neina šokti, o pasinėrus į knygų pasaulį tampa nesvarbu, dėl ko jos juokiasi (iš tiesų svarbu, užsimiršimas yra laikinas)… Epizode, vaizduojančiame Garšvos kūrybines improvizacijas Palangos pajūryje, užsimenama apie draugę Aldoną, kurios moteriškėjantis kūnas jaudina šešiolikmečio jaunuolio erotinę vaizduotę ir skatina menininko ambicijas. Rungtynių epizode Garšvai taip pat svarbu, kad jį mato merginos, laimėjęs varžybas jis džiaugiasi, kad gali treniruoti dvi šviesiaplaukes.

Pirmą mylimąją – Jonę – Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Perskaitykite 5 skyriaus a dalį ir atsakykite į klausimus.
    1. Kokiomis aplinkybėmis jaunuoliai susipažįsta? Kokios Jonės savybės sužavi Garšvą? Kodėl Garšva elgiasi su Jone kitaip nei su ankstesnėmis pažįstamomis?
    2. Pirmasis jaunuolių kūniškas suartėjimas įvyksta prieš Jonės valią. Įrodykite arba paneikite teiginį, kad agresija – būsimos ligos požymis. Kokie Garšvos sąmonėje kylantys vaizdiniai svarbūs prievartos epizode?
    3. Aptarkite, kaip Jonė reaguoja į patirtą smurtą. Kaip manote, kodėl ji nenutraukia ryšių su Garšva? Ką ji jaučia Garšvai?
    4. Pakomentuokite Jonės ir Garšvos ryšį, besitęsiantį trejus metus. Ko iš šių santykių tikėjosi Jonė, ko Garšva?
    5. Įvertinkite Garšvos ryžtą palikti Jonę išgirdus daktaro patarimą geriau neturėti šeimos. Ar jis buvo teisus, kai nusprendė parašyti mylimajai įžeidžiamą laišką?
    6. Kaip Garšva elgiasi su moterimis išsiskyręs su Jone? Ar tokį elgesį galima pateisinti vien dėl to, kad Garšva – menininkas?
    7. Pasvarstykite, ką reiškia Garšvos mintis, jog laimėjo Jonę jos atsisakęs. Kaip manote, ar jaunuolio meilė buvo pakankamai stipri, kad atlaikytų laiko išbandymus? O gal priverstinai išsižadėdamas mylimosios jis išvengė vėlesnio išsiskyrimo, kai Jonė jam būtų nusibodusi?

Diskutuojame

Perskaitykite literatūrologės Solveigos Daugirdaitės mintis apie šį epizodą ir pasvarstykite, kodėl autorės ir dukters požiūriai į tą patį epizodą skiriasi. Kurį vertinimą jūs palaikytumėte ir kodėl?

Dvyliktokė dukra, besikankinusi per vasarą su knygomis iš mokyklinio privalomosios literatūros sąrašo, paklausta, ką skaito, atsakė savu stilium: „Apie Jonę.“ Jeigu kiek anksčiau pati nebūčiau jai namų bibliotekoje suradusi reikiamų knygų, tarp jų „Baltos drobulės“, vargu ar būčiau greitai atspėjusi, kas turima galvoje. Ne Antano Garšvos suskilusi sąmonė, bet išprievartauta Jonė, menkas epizodas romane, jai pasirodė svarbiausias, „embleminis“ momentas. Ne be pasididžiavimo supratau, kad kalbuosi su žmogum, kuriam pažadas vesti kaip „skriaudos atitaisymas“ atrodo nepriimtinas, anachronistinis. Esu tikra, kad pati, 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pirmąkart skaitydama romaną, suvokiau epizodą kaip brutalų, bet, kaip ir derėjo ikifeministinėje eroje išaugusiai merginai, veikiausiai laikiau jį labiau išreiškiančiu Garšvos (tokia yra ir autoriaus pozicija), o ne Jonės istorijos dramatizmą.

Kitokia nei Jonė yra antra Garšvos mylimoji – Elena. Perskaitykite ištrauką iš skyriaus, vaizduojančio jų pirmą susitikimą.

Elena sėdėjo su Garšva užpakalinėje sėdynėje. Maža moteriškaitė – pilka suknele, pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu. Pilnos lūpos – detalė, kurią dailininkas nutapė, kad paryškintų pilkumą. Jos plonuose pirštuose rūko cigaretė, ir šis anachronizmas buvo lygiavertis pilnom lūpom. Ir ji gal paskubomis užsimovė kojines, dešiniosios siūlė nusisuko į šalį. Priešais – inžinieriaus plati nugara, monumento užuovėja, išryškindavo Elenos proporcingą trapumą, jaukų pasitikėjimą marmuriniu portiku. Iš cigaretės tįso mėlynas dūmas, ir pilkos akys peržvelgdavo Garšvą ramiu smalsumu. <…>

– Jūs mėgstate gamtą? – paklausė ji banaliai, nes tyla buvo per ilga, ji išmetė nuorūką pro langą, nuorūka nuskrido lyg staiga mirusi plaštakė, šitame mechaniškame pasauliukyje supleveno seni šešėliai, kurie nemiršta. Nežymi nimfa įmerkė kojas į šaltinio vandenį, liesas faunas stebėjo ją, prirūkytos mašinos vidus vėdinosi, pilki dūmų pluoštai sliuogė pro pravirus langelius.

– Aš myliu vandenį, – pasakė Garšva.

<…> mašinos kabinoje formavosi sąmokslas. Moters rankos gulėjo ant kelių, vyro – ant ceratinio užvalkalo. Ir moteris pradėjo greičiau alsuoti, ir vyras išgirdo, kaip tvaksi jo širdis. Šaltinio vanduo šaldė įmerktas kojas, o saulės šviesa privertė fauną užsimerkti. Juodu artėjo vienas į antrą, lyg statulos, kurias stumtų šmėklos.

<…> Garšva palinko į priekį, o Elena atsišliejo ir išnyko kamputyje. Ir šitaip jie įvažiavo į mašinoms skirtą aikštę, ir vyrai išlipę rūkė ir laukė, kol persirengs Elena, ir vėliau, abu sulindę į vidų, persirenginėjo, ir pagaliau visi trys maudymosi kostiumais ėjo cementiniu takeliu, ir pušų kvapas glaudėsi prie išlaisvintų kūnų, ir Elena pasilenkusi nuskynė ramunę, o jos vyras glostė savo gauruotą krūtinę, ir Garšva stebėjo Eleną žalsvame maudymosi kostiumo aptempime. Ji ėjo nežymi, kaip ir su savo nepretenzinga suknia. Ji buvo sudėta proporcingai, smulkiu išbaigtumu, ir atrodė, kad ją sutvėrė moteriškas dievas. Barbarišku nuožmumu dėstė žingsnius jos vyras, sužmogėjęs centauras, ne per seniausiai išmokęs vaikščioti. Ir ištįsęs faunas, lyg Lehmbrucko skulptūra, dar stangriais jaunuolio raumenimis ir lengvaatlečio eisena, bet jau linkterėjęs keturiasdešimtmečio vyro nuovargiu, ėjo Garšva.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Raskite tekste žodžius, pagrindžiančius mintį, kad A. Škėma vaizduoja Elenos ir Garšvos pažintį kaip sielų atpažinimą. Kas bendra tarp Elenos ir Garšvos? Įrodykite jų artumą remdamiesi citatomis ir iš kitų skyrių.
  2. Šiame epizode naudojami graikų mitologijos ir Vakarų kultūros įvaizdžiai: Faunas, kentauras, nimfa, Aleso Baldovinečio madona, Vilhelmo Lėmbruko skulptūra. Kokį įspūdį jie padeda sukurti? Kieno tai požiūris?
„Madona su kūdikiu“, dail. Aleso Baldovinetis, 1460–1465 m.
„Augantis jaunimas“, skulpt. Vilhelmas Lėmbrukas, 1913 m.
„Nimfa“, skulpt. Karlas Pitaluga, 1915 m.
  1. Kaip Garšva vertina Elenos vyrą? Paaiškinkite kentauro, marmurinio portiko įvaizdžius. Prisiminkite anksčiau cituotus rašytojo dukters atsiminimus ir pakomentuokite Garšvos (ir kitų išeivių lietuvių intelektualų) požiūrį į Elenos vyro profesijos atstovus.
  2. Raskite tas vietas romano tekste, kuriose Garšva su panieka kalba apie Eleną (1 b) ir išsako meilę (įvadas, 9 b, pabaiga). Kada jis meluoja – kai plūsta Eleną ar kai sako mylįs?
  3. Nusakykite Garšvos požiūrį į moteris. Kaip manote, ar jo santykius su moterimis paveikė skaudūs vaikystės prisiminimai? Palyginkite Eleną ir Garšvos motiną.
  4. Kurios moters paveikslas romane jums atrodo įtaigiausias? Kodėl? Ar A. Škėmos vaizduojamos moterys yra savarankiškos?
  5. Prisiminkite svarbiausius lietuvių autorių romanus, vaizduojančius vyro ir moters meilę: I. Šeiniaus „Kuprelį“, Antano Vaičiulaičio „Valentiną“, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Jurgio Kunčino „Tūlą“ ar kt. Kaip tarp šių romanų atrodo „Balta drobulė“?

Diskutuojame

Pasidalykite į dvi grupes ir padiskutuokite tema „Ar A. Škėmos išsakyta meilės samprata tinka mūsų laikams?“. Viena grupė turėtų įrodyti, kad Garšvos požiūris į moteris yra ciniškas ir egoistiškas. Kita – atstovauti romantiškai nuomonei: meilės išsižadėjimas padaro meilę amžiną, apsaugo ją nuo laiko poveikio; tik menas išsaugo meilę.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Nevykęs žemės gyventojas

Džonso paplūdimys (Jones Beach) savaitgalį

Pagrindinis „Baltos drobulės“ veikėjas vaizduojamas kaip išskirtinė asmenybė. Rudasis žmogus su Helovino kauke papasakoja Garšvai pasakaitę apie angelą, kuris paliečia gimusįjį, kad tas neprisimintų dangaus, ir atkreipia dėmesį į jo veido disproporciją, matomą nuotraukose (12 b). Nuo pat mažų dienų Garšva elgiasi neįprastai. Pavyzdžiui, Karlsbado kurorte iš nepažįstamo žmogaus gavęs dovanų žėrinčių vyšnių, berniukas dvejoja, ar suvalgyti uogas, ar tiesiog grožėtis jomis. Nuo mažumės jis pažįsta dvilypumo jausmą, kurį patirdavo laukdamas tėvų ir nusivildamas, kad laukimas praėjo. Dar vaikystėje jis „išgirsta“ magišką žodį „Zoori“, kurio vėliau šaukiasi, kai pasaulis pradeda liguistai keistis. Garšvos vaikystė nebuvo laiminga dėl nuolatinių tėvų vaidų ir motinos šizofrenijos. Jis atėjo į suaugusiųjų pasaulį jausdamas kaltę dėl didžiulės apgavystės, kai, įkalbinęs motiną keliauti į Palangą, nuvežė ją į psichiatrijos ligoninę. Baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidenosi, kai mokytojai aiškino, kad žmogui prigimta gyventi harmonijoje su būtimi.

Iki prasidedant ligai, jaunuolio Garšvos dar negalima būtų vadinti nevykusiu žemės gyventoju. 12 a skyriuje šmaikščiai aprašomas didmiesčiu apsimetantis tarpukario Kaunas, kurio pretenzijos į vakarietiškumą ironiškai gretinamos su manieringu Garšvos menininko įvaizdžiu. Jaunuolio svajones apie vedybas su Jone, kada nors gimsiantį vaiką, trokštamą garbę, premiją ir pinigus sugriauna netikėtas ligos priepuolis. Nuo tada, Garšvos žodžiais, „tikrasis gyvenimas pasibaigia ir prasideda sukta ir atsargi kova su mirtimi“.

Per pirmąją sovietų okupaciją Garšva kankinamas enkavėdistų. Po galvos traumos paveldėtą neurasteniją papildo ir kita liga – amnezija. Romano struktūroje NKVD kankinimo epizodas yra susietas su Juozapato pakalnės vizija. Abu teismai aprašyti 8 skyriuje lyg vienas kito atspindys. Ieškotojas Garšva neturi vilties, kad po mirties už patirtas kančias jo laukia atlygis danguje. Veikėjo vizijoje dangiškąjį teisingumą vykdo teatro artistus primenantys valdininkai, kurie žmogų vertina pagal paklusnumą įstatymams.

Kuriame

Pasidalykite darbus (režisieriaus, aktorių, dailininko) ir suvaidinkite Juozapato pakalnės teismo sceną. Galite sukurti savo literatūrinį scenarijų šia tema.

Garšva išgyvena moderniems laikams būdingą tikėjimo krizę, kai žmogus negali Dievo nei priimti, nei atmesti. Vaikystėje žaidęs, kad jis kunigas, mėgęs gegužines pamaldas, suaugęs Garšva mąsto krikščioniškais vaizdiniais. Jis kalbasi su Kristumi, vadina Jį keltuvininku ir broliu, tačiau jo patirtis sako: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką.“

Po siaubo, kurį išgyveno žmonija XX a. viduryje, – okupacijų, Holokausto, žudynių, tremčių, priverstinės emigracijos ir kitų destruktyvių patirčių – toks tikėjimas, koks buvo būdingas XIX ar XX a. pradžios žmogui, tapo nebeįmanomas. Romanas ne tik išreiškia modernaus žmogaus tikėjimo krizę, bet ir kritikuoja tuometinę Bažnyčią kaip naujo laiko dvasios neatitinkančią instituciją. Garšva ilgisi tikro santykio su Dievu, vadina save ieškotoju, o ne dogmatišku įstatymų vykdytoju.

Garšvos kančias ypač sunkina kaltės jausmas dėl karo pradžioje nužudyto jauno rusų kareivio. Žudymo scena vaizduojama 6 romano skyriuje, pasakojama trečiuoju asmeniu, nes amnezija sergantis veikėjas nepajėgia prisiminti pačios kovos.

1941-aisiais Antanas Garšva buvo partizanas. Raudonieji traukėsi iš Kauno. Desperatiškas pasitraukimas, vokiečių armijoms spaudžiant, gimdė anarchiją. Kartais raudonieji trenkdavo į šalį ginklus ir užmigdavo plentų grioviuose. Juos galėjo paimti į nelaisvę romiausioji mergina, jie teprašė duonos ir vandens. Kartais raudonieji išžagindavo romiausias merginas ir subadydavo durtuvais sutiktuosius. Partizanai išdygo staiga. Kaip ir žinios apie raudonųjų traukimąsi.

Kautynės vyko žaidimo slapukais principu. Iš medžių paunksmės, iš po sugriautų tiltų iššokdavo žmogystos ir sukibdavo mirtiname glėby. Nežinia iš kur atklydusios kulkos prarėždavo medžių lapus ir išdauždavo langus Aukštosios Panemunės vasarnamiuose. O dienos ir naktys slinko gražios, giedrios, be vėjo.

Antanas Garšva patruliavo Artilerijos parke. Jis gavo uždavinį: sekti, ar per Nemuną nesikelia raudonieji. Jis gulėjo ant aukšto kranto, šalia pasidėjęs šautuvą, ir žiūrėjo į vandenį. Saulė švietė ir žvirbliai čirškė. Anoje Nemuno pusėje geltonavo smėlys ir rudavo tvarkingai sukrautos malkos. Į tyrą dangų kilo padegtų Kauno pastatų dūmai.

Staiga Antanas Garšva išgirdo nepažįstamą garsą. Garsas dejavo ritmingas ir nykstąs, lyg vaiko ar moters. Aū, aū, aū, aūūū. Kai garsas nutrūko, iš Nemuno tykštelėjo vandens lašai. Nusilpusi kulka, kuri į nieką nepataikė, baigė savo skridimą.

Šitai Antanas Garšva suprato vėliau. Gi tuo momentu jis atsigrįžo. Jis pamatė jauną ruselį, kokių septyniolikos metų, šauniu veidu, mėlynom akim, pasišiaušusiu plaukų kuokštu, kuris vienoje dainoje apdainuotas kaip „čiubčik kučeriavyj“. Ruselis neturėjo šautuvo. Jis buvo ištiesęs rankas, linkterėjęs į priekį, pasirengęs šuoliui.

Antanas Garšva praleido ilgas valandas bandydamas prisiminti visas smulkmenas. Bet tai buvo neįmanoma. Rezultatai įsirėžė į atmintį, ir jis neužfiksavo įnirtusios kovos. Jis prisiminė tik keletą reljefingų detalių. Prakaito kvapas; raudona migla akyse; aštrus akmuo, kurį jis spėjo nustverti; smūgiai. Nusilpusi kulka tebeskrido sinkopiniais smūgiais. Nuo akių nuslinko raudonoji migla, ji apkutojo raudonarmiečio galvą, migla virto krauju. Prakaito kvapas aitrėjo. Ir Antanas Garšva pajuto: jis vėl turi kūną. Skaudėjo viršugalvis, pilvas ir kairioji ranka.

Migla susikristalizavo į žmogų. Ant Nemuno kranto, žvyre, gulėjo ruselio lavonas. Išnyko „čiubčik kučeriavyj“. Smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė septyniolikmečio galvą. Kurį laiką jis stebėjo užmuštojo plaštakas. Nagai ir pirštai balo. „Aš užmušiau žmogų“, – pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų: „šiandien gražus oras“ arba „ne, dėkui, aš negeriu pieno“.

Rašome

Išnagrinėkite ištrauką ir parašykite jos interpretaciją.

  • Atkreipkite dėmesį, kaip keičiasi pasakojimo intensyvumas: istorinių įvykių pristatymas, susikoncentravimas į Garšvos patruliavimą, staigus situacijos pasikeitimas, persikėlimas į kitą laiką, jausminis prisiminimas, vaizdas po žudymo, paradoksalus vertinimas.
  • Kaip Garšva suvokia savo poelgį? Ar ruselio nužudymą jis laiko heroizmu?
  • Koks pasakotojo požiūris į šį įvykį (pasakojimo pobūdis leidžia suprasti pasakotojo vertinimą)?

Tiriame

  1. Ką žinote apie 1941-ųjų birželio sukilimą? Paieškokite daugiau informacijos apie šį įvykį Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje.
  2. Prisiminkite ar pasidomėkite plačiau A. Škėmos biografija, apie jo dalyvavimą kovose su besitraukiančia Raudonąja armija. Kodėl ruselio nužudymo scena romane vaizduojama ironiškai?

Diskutuojame

  1. Viename iš „Baltos drobulės“ variantų šis epizodas baigiamas taip: „Jis ramiai atraportavo šį įvykį savo vadui, atsargos leitenantui, ir leitenantas pliaukštelėjo jam per petį. Viena mergina (partizanams gamino valgį merginos iš „Maisto“) ilgesingai žvilgtelėjo į jį.“ Kaip manote, kuri pabaiga įspūdingesnė?
  2. Nors Garšva nužudo jauną raudonarmietį gindamasis, bet vis tiek jaučiasi kaltas. Padiskutuokite, kodėl.

6 skyriaus b dalyje, laikinai radęs ramybę keltuve, Garšva skausmingai mąsto apie šį savo gyvenimo epizodą, kuris prieštarauja humanistinei pasaulėjautai ir dvasinėms vertybėms.

Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja. Skauda viršugalvis, pilvas, kojos, kairioji ranka. Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį: pres-papjė, kumščiu. O aš kertu atgal. Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujuje, mano atsiteisime. Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti. Esu religingas. Magiškieji piešiniai uolose ir smūgis kuoka. Poetinės strofos popieriuje ir smūgis akmeniu. Buvau laimingas sutašęs ruselį. Sutvarkiau jį pagal taisykles. Pagal harmoningus muštynių įstatymus. Mano rankos spinduliavo platoniškas idėjas, Bergsono élan vital8. Buvau Nietzschės antžmogis. Turbūt daugiakalbis Hegelis ištartų: pasaulio planas absoliučiai racionalus. Turbūt egzistencialistai sutartų – pilnai išreiškiau save, o fatalistai – tiksliai įvykdžiau likimo nuosprendį. Kurią nors filosofinę sistemą tepasirenka ruselis. Savo pralaimėjimui išaiškinti. O aš laimėtojas. Ir aš labai norėčiau sušokti laimėtojo šokį, dykumoje, prie laužo, mojuodamas kuoka. Ritualinį šokį savo Dievui, kuris akimirkai įsikūnijo į mano kūną.

8 Élan vital (pranc.) – gyvybės impulsas.

Akimirkai? O gal aš prievartauju save, nes esu viduramžinio velnio apsėstas? Jis kybo apsikabinęs mane ir retkarčiais spusteli mano gerklę. Koks skirtumas? Hotelis, Nemunas, Kalifornija, kuris nors ašigalis. Gerklės smaugiamos visuose kontinentuose. Ir tuo metu įsijungia įkyri analizė. Aš, aš, aš, aš – kiti nesvarbūs. Aš – visatos centras. Dievas, kuris bijo; Dievas, kuris norėtų, kad egzistuotų dar vyresnis Dievas; Dievas, norįs tapti vergu, ir tapęs vergu, norėtų būti tik Dievas. Psichiatras išplėš švarų lapelį ir įrašys ligos pavadinimą. Šventas Petras ištrauks kortelę su trimis užrašais: dangus, skaistykla, pragaras. Kurią vietovę jis brūkštels raudonu pieštuku? O kas galėtų įrašyti manoje kortelėje: būk siela? Melskis? Aš meldžiuos, aš meldžiausi.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip suprantate pasakymą: „realybė mėgsta mušti per viršugalvį, o aš kertu atgal“? Prisiminkite, kur romane minimas smūgis į viršugalvį, galvos skausmas.
  2. Kodėl, anot Garšvos, paleolitinis žmogus tebegyvena jo viduje?
  3. Ar Garšva tikrai jaučiasi laimėtoju? Iš ko jis juokiasi? Kaip nusakytumėte jo būseną?
  4. Kodėl jis sakosi esąs visatos centras?
  5. Ar Garšva bijo mirties? Ar jis meldžiasi? Ar jis tiki nuodėmių atleidimu? Amžinuoju gyvenimu?

Viena iš romano pavadinimą „Balta drobulė“ aiškinančių versijų – nuoroda į Turino drobulę, į kurią buvo suvyniotas nukryžiuoto Kristaus kūnas. Literatūrologas Albertas Zalatorius Garšvą yra pavadinęs XX a. Kristumi, patikslindamas: „Prieš du tūkstantmečius pasaulis dar nebuvo toks rafinuotas, – jis sugebėdavo nukryžiuoti tik kūną, palikdamas dvasią laisvai skristi į ateitį. Per dvidešimt amžių jis taip ištobulėjo, kad jau moka nukryžiuoti dvasią, palikdamas kūną gyventi.“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Įrodykite, kad romane „Balta drobulė“ A. Škėma atsiskleidžia kaip katastrofistinės pasaulėjautos rašytojas.
  2. Pagalvokite, ką dar galima sieti su balta drobule, pavyzdžiui, užuolaidą, lino drabužį, „žmogėnuko žiurstą“ ir pan. Pateikite savo variantų, ką reiškia romano pavadinimas.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Ligonis

Garšva kaip ligonis vaizduojamas dvejopai. Pirma, jis yra poetas, kurio talentas siejamas su liga (tai rodo jo pirmas priepuolis Kaune ir po kurio laiko parašytas pirmas tikrai geras eilėraštis). Garšvai svarbu matyti save tarp kitų menininkų ligonių – tai suteikia paguodos ir išskirtinumo.

Antra, liga susijusi su istorija. Pirmosios sovietinės okupacijos metais Garšva sužalojamas smūgiu į galvą prespapjė. Jis patiria dalinę amneziją – praranda atmintį. Nors vėliau kai kurie prisiminimai grįžta, bet atmintis ne viską atgamina.

Psichiatras romane Garšvos ligą nusakė kaip neurasteniją. Neurologas Valmantas Budrys, tyrinėjęs romaną ir veikėjo ligą, šią diagnozę paneigė ir apibūdino Garšvos ligą kaip epilepsiją.

Iš tiesų personažo ligos diagnozė mums nėra svarbi. Svarbu tai, kad autoriui pavyko įtikinamai perteikti herojaus fizinę ir psichinę būklę. A. Škėma žaidžia su skaitytoju, klaidina jį, užkrečia šizofreniška personažo nuotaika ir priverčia patikėti Garšvos realumu. Matyt, toks ir buvo romano autoriaus tikslas. Laiške Marijai Gimbutienei A. Škėma yra rašęs: „Bl. drobulėje bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus.“

Tačiau galima matyti ir simbolinę ligos reikšmę. Išprotėjimą pirmiausia reikia suprasti kaip metaforą, nusakančią viso pasaulio būseną. Absurdiškame pasaulyje tikrumo siekiančiam žmogui belieka tik išprotėti. Tokio požiūrio atgarsių netrūksta ir dabar. Jis dažnas tarp jaunų žmonių, skausmingai ieškančių savęs ir savojo būdo būti laimingiems. Vis dėlto gyvename kitu laiku, nei vaizduojama romane: psichiatrijos lygis ir požiūris į psichikos ligonius pasikeitęs. Tuomet, kai romanas buvo rašomas, ir gerokai anksčiau būta daug mitų, susijusių su psichikos ligomis. Vienas jų, kad neurozė ar kita psichikos liga – genialumo ar ypatingumo, asmens moralumo požymis. A. Škėmai, kaip ne vienam XX a. menininkui (pvz., Keno Kizio (Ken Kesey) romanas „Skrydis virš gegutės lizdo“), būdingas tam tikras psichikos ligos romantizavimas.

Antanas Škėma Kanãdoje, 1953 m.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Ironija kaip pasaulio suvokimo būdas

„Baltoje drobulėje“ ironija yra viena svarbiausių meninių priemonių. Literatūros istorikai tvirtina, kad ironija ypač sustiprėja tais laikais, kai menui tampa būdingas racionalumas, siekis valdyti jausmus, noras išlaikyti distanciją. Ironija sukuria priešpriešą tarp išorės ir vidinio turinio, tikslo ir priemonės, aplinkybių ir veikėjų poelgių, iliuzijos ir tikrovės, formos ir turinio.

Vienas iš įspūdingiausių ironiško tikrovės interpretavimo pavyzdžių „Baltoje drobulėje“ – modernėjančios Laisvės alėjos aprašymas.

Tais metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklinio tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiestiniu asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusiaudangorėžių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius, meilužiškus ponus, jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. „Konrado“ kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardais ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos. Valstybės Teatras eksperimentavo puošniais pastatymais ir kuone kas savaitę skelbė žymiųjų gastrolierių pavardes. „Versalyje“ seksiniame šokyje vinguriavo nudėvėta mulatė, ir žinomas inžinierius permokėdavo jai už naktį. Puošeivos svaigo iš pasididžiavimo, užsirišę kaukiančių spalvų kaklaraiščius, už kuriuos permokėdavo kaip už mulatę. Asfaltas įrėmino į skritulius jau senstančias liepas. Bulvaru išdidžiai žingsniuodavo gražiausieji Pabaltyje policininkai, flegmatiškai rūkė papirosus balti dešrelių pardavėjai, ir žymusis operos tenoras pražygiuodavo lyg Otello scenoje. Prisisteigė apsčiai alaus barų su lošiamaisiais pinigų automatais, su kelintaeilių artistų, rašytojų, valdininkėlių klegesiu.

Ir naujoji Juozapota, kurią dabar šaukė madame Kukarekū, pusiau pamišusi senutė, nebekreipė dėmesio į „kiek daug ponų, kokie visi gražūs“, o šlepsėjo, šnekėdama pati su savimi, ryškios šviesos, naujų namų, asfalto, liepų, policininkų, dešrelninkų, puošeivų mirgėjime.

Ir kai sutemdavo, o patamsėjusių liepų aureolėje įsižiebdavo žibintai, į šaligatvius lyg iš atlaidų išsipildavo būreliai kekšių, kurių dantyse spinduliavo viliojanti kaina. Ir godžiai apžiūrinėjo jas „šlifuojantieji“ šaligatvius gimnazistai. Ir apsimesdavo jų nepastebį ledlaužiniai kavalieriai, besivedą į amerikoniškus filmus kandidates į žmonas arba meilužes, susišukavusias ir apsirengusias vakarietiškai.

O ilgaplaukis poeta ėjo bulvaru užvertęs galvą, lyg norėdamas įspėti žvaigždžių paslaptį. Jo profesinio kaklaraiščio galai ritmingai lingavo ant neskalbtos „maniškos“, ir į batus jis buvo prisikimšęs kartono, nes puspadžiai seniai nusidėvėjo.

Rašome

Parašykite šios ištraukos interpretaciją.

  • Ką skaitytojas sužino apie tarpukario Kauną? Ar toks Kauno gyvenimo stilius išlikęs ir mūsų laikais?
  • Paaiškinkite, į ką nukreipta pasakotojo ironija.
  • Pakomentuokite įterptą citatą iš Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“: „kiek daug ponų, kokie visi gražūs.“
  • Pasvarstykite, ar ironizuojamas tik stebimas pasaulis, ar ir pats pasakotojas. Jei taip – kodėl jis šaiposi iš savęs?

„Baltoje drobulėje“ randame įvairių ironiško kalbėjimo fragmentų: pavyzdžiui, tėvui skirtame skyriuje, bandymo nusižudyti epizode, mažo miestelio aprašyme.

Vis dėlto ironiškiausias paskutinis romano epizodas, kai matome Garšvą, virtusį savo paties karikatūra: sėdėdamas ant gėlėto linoleumo, paniręs į įsivaizduojamą rojų, jis plėšo popieriaus lapą, ant kurio turėjo būti užrašytas svarbiausias gyvenimo eilėraštis, jo veidas – šinšilos (šis gyvūnėlis Garšvai – miesčioniškos, niekingos egzistencijos simbolis). Pasak R. Šilbajorio, „įsivaizduotas aisčių rojus, šventovė sielos gelmėse, kaip tik primena tą pačią Garšvos – bepročio palaimą. Taip užsidaro pilnutinis ironijos ratas“.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Prisiminkite Vaidilionio žodžius ginčijantis su Garšva: „Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patologijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?“. Kuri pozicija – Garšvos ar Vaidilionio – jums artimesnė?
  2. Ironiškas pasaulio vertinimas buvo vienas iš svarbiausių priekaištų, išsakomų A. Škėmai. Įrodykite arba paneikite tokio požiūrio vertę.
  3. Ar pritariate, kad tarp A. Škėmos romano ir B. Sruogos „Dievų miško“ esama ironiško kalbėjimo panašumo? Savo nuomonę pagrįskite.

Diskutuojame

Surenkite diskusiją „Ironija mūsų laikais: kam ji reikalinga?“.

APIBENDRINAME

  1. Raskite internete dailininkų darbus, minimus romane. Susiekite juos su konkrečiais romano epizodais. Pavyzdžiui, po priepuolio atsipeikėjęs Garšva kalba, kad matė purvinus Vincento van Gogo batus; Bavarijos DP stovyklos epizode Garšva savo batus apibūdina kaip „nuvalkiotus iki galutinio begėdiškumo“. Arba: romane minimas Chaimo Sutino (Chaïm Soutine, 1893–1944) „išsiskėtęs vaikiščias“ – paveikslas „Le Groom“, primenantis raudonai vilkinčius viešbučio darbuotojus; Elena kalba apie Ch. Sutiną, pabrėždama „sukrekėjusį kraują žyduko rūbelio klostėse“. Garšva mąstys apie tūkstančius suvarytųjų į gazo kameras ir apsisnargliavusį žyduką, klykiantį prie motinos kojų. Paaiškinkite, kaip A. Škėmos romane nuorodos į kitų menininkų darbus padeda išreikšti asmeninę ir istorinę patirtį.
  2. Raskite romano vietas, susijusias su muzika: juodaodžių giesmė apie aukso trimitą, Mocartas, prancūziškas valsas, sutartinės, Šopenas ir kt. Pakomentuokite, ką šitos nuorodos suteikia romanui.
  3. Paaiškinkite romane iškylančius krikščionybės įvaizdžius. Kokių dar religijų ženklai atpažįstami? Ar pritariate minčiai, kad A. Škėma – religinis rašytojas?
  4. Kokios vertybės ir kodėl sudužo Garšvos gyvenime? Kokiomis literatūrinėmis priemonėmis romane kuriamas nedarnaus gyvenimo vaizdas? Ar tradicinis pasakojimas gali perteikti tokią pasaulėjautą?
  5. Aptarkite keltuvo vaizdinį. Kas sieja lifto judėjimą aukštyn ir žemyn bei Garšvos vidines keliones? Raskite daugiau keltuvui artimų figūrų (pvz., 9 skyriaus funikulierius).
  6. Nusakykite, kaip romane suvokiama menininko paskirtis. Ar šiais laikais tokia kūrėjo misijos samprata tebėra aktuali?
  7. Remdamiesi romanu, apsvarstykite A. Kamiu posakį: „Absurdo menininko uždavinys yra pasiekti, kad mokėjimas gyventi pranoktų mokėjimą rašyti.“
  8. Įrodykite, kad „Baltos drobulės“ veikėjo išgyvenimai yra neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties.
  9. Pagrįskite teiginį, kad A. Škėmos kūryboje žmoniškumas iškyla kaip vienijanti vertybė.
  10. Ar pritariate Vytauto Kavolio minčiai, kad A. Škėmos pavaizduotas žmogus negali palikti skaitytojų abejingų? Atsakymą pagrįskite.
  11. Paaiškinkite V. Kavolio žodžius, kuriais jis apibūdino A. Škėmos ir jo kartos jauseną – „skauda, vadinasi, esu“.
    1. Kaip manote, ar visada jautrumas sau atveria jautrumą kitam?
    2. Pavyzdžiais iš romano įrodykite, kad A. Škėmos veikėjas yra jautrus kitų žmonių skausmui.
    3. Jautrumo kitam aspektu palyginkite A. Škėmos ir J. Biliūno, V. Mykolaičio-Putino ar Vaižganto veikėjus.
  12. Pasvarstykite, kokius aspektus jūs išskirtumėte kalbėdami tema ,,Antano Škėmos žmogus“.

Rašome

Remdamiesi A. Škėmos romanu ir savo patirtimi, pasvarstykite pasirinkta tema.

  • Pasaulis kaip kalėjimas romane „Balta drobulė“
  • Ieškantis / maištaujantis / kuriantis žmogus lietuvių literatūroje
Daugiau
Daugiau pasirinkimų
Prašau palaukti