Kūryba prievartos aplinkoje

Karo metais nutrūko nuosekli lietuvių kultūros ir literatūros raida. Viena kitą keitusios krašto okupacijos išblaškė ir ideologiškai supriešino lietuvių rašytojus. Vieni jų dar prieš įsiveržiant vokiečiams buvo ištremti į Sibirą, kiti ten atsidūrė jau po karo. Karo metais žuvo ne vienas Lietuvos žydų literatas, Kauno IX forte buvo sušaudytas kairuoliškos pakraipos poetas Vytautas Montvila. Po karo dalis Lietuvoje likusių rašytojų bandė prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų pernelyg nepataikaudami sovietų valdžiai, o kai kurie tapo uoliais jos tarnais. Keletas rašytojų dalyvavo antisovietinio pasipriešinimo kovoje, partizanavo ir žuvo Lietuvos miškuose. Literatų buvo ir tarp partizanus išdavusių provokatorių.

Pažvelgę į pokario lietuvių literatūrą iš šalies, pamatysime labai neįprastą jos išsišakojimą. Vienalytė lietuvių literatūra po 1940-ųjų ėmė skaidytis.

Pokario metais Lietuvos žmonėms buvo prieinama tik oficialioji sovietinė literatūra. Apie tai, kas rašoma „į stalčių“, galėjo žinoti tik rašytojo bičiuliai, artimieji. Partizanų literatūra buvo mažatiražė, ji plito tarp kovos draugų ir jiems prijaučiančiųjų. Už jos skaitymą ir platinimą buvo baudžiama. Sibiro tremtinių kūryba (poezija, atsiminimai) taip pat buvo draudžiama. Lietuvoje pamažu daugėjo nelegaliai įvežamos išeivių rašytojų kūrybos. Visa literatūra, rašyta „į stalčių“, kurta partizanų ar grįžusių iš Sibiro tremtinių, atvežta iš užsienio, vadinta nelegalia, pogrindine. Apie ją plačiau sužinota tik Sąjūdžio metais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Pokario laikotarpis buvo ypač nepalankus lietuvių menininkams ir rašytojams. Nepasitraukusieji į Vakarus turėjo paklusti sovietinei valdžiai, o nepaklususieji buvo persekiojami, suimami, tremiami į Sibirą. Pavyzdžiui, žymus nepriklausomos Lietuvos kultūros veikėjas, žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis (1902–1983) buvo suimtas ir įkalintas sovietiniame lageryje 1945 m., vėliau paleistas, bet 1952 m. vėl įkalintas, o grįžęs į Lietuvą iki pat mirties persekiotas KGB. 1948 m. nuteistas ir į Sibiro lagerį išvežtas poetas Antanas Miškinis (1905–1983), grįžęs į Lietuvą 1956 m., buvo priverstas viešai atgailauti. Rašytojai buvo verčiami laikytis primityvių ideologinių suvaržymų: šlovinti Sovietų Sąjungą, skelbti ją taikos pasauliui nešėja, aukštinti darbo liaudį, nuolatos priminti, kad einama šviesios ateities, komunizmo link.

Po Josifo Stalino mirties 1953 m. ir ypač po Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pranešimo 1956 m. SSKP suvažiavime, kuriuo stalinizmo epocha buvo kritiškai įvertinta, politinė situacija Sovietų Sąjungoje darėsi ne tokia atšiauri. Chruščiovinio atšilimo tarpsnis suteikė naujų paskatų ir lietuvių literatūrai plėtotis. Jo pabaiga laikytini 1968 m. Prahos įvykiai, vadinamasis Prahos pavasaris, o Lietuvoje šia riba galima laikyti 1972 m. Kauno įvykius susideginus Romui Kalantai.

Aštuntasis dešimtmetis ir devintojo pradžia – tai vadinamieji Leonido Brežnevo laikai, stagnacijos periodas. Jį pakeitė literatūrai ir kultūrai palankūs SSKP pirmojo sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pertvarkos metai. Tuo laiku įkurtas ir Lietuvos sąjūdis. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo naujas lietuvių literatūros laikotarpis visai kitokiomis politinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.

Karo metais į Rusijos gilumą pasitraukę lietuvių rašytojai kūrė sovietinę lietuvių literatūrą, šią kryptį plėtojo ir grįžę į Lietuvą. Tačiau ir prokomunistiškai nusiteikę, ir kiti rašytojai greitai pajuto stalinizmo gniaužtus. Sovietinė ideologija neleido rašytojams likti neutraliems. Jeigu jie atsisakydavo viešai išpažinti naująjį „tikėjimą“, būdavo persekiojami, baudžiami. Natūrali lietuvių literatūros raida nutrūko, literatūra buvo priversta vilktis sovietinę uniformą.

Kaip ir visos totalitarinės valstybės, SSRS buvo suinteresuota patraukti menininkus į savo pusę. Valdžia tiesiog pirko rašytojus: skirdavo jiems honorarus, premijas, kūrybines komandiruotes, butus, mainais reikalaudama ideologizuotos literatūros. Primestiems reikalavimams nenorintys paklusti rašytojai buvo puolami, kritikuojami, jų kūryba nebuvo spausdinama. Prisiminkime pirmoje vadovėlio dalyje aptarto Balio Sruogos likimą. Štai kaip 1946 m. per visuotinį sovietinės Lietuvos rašytojų susirinkimą tuometinis komunistų ideologas Kazys Preikšas talžė ką tik parašytą B. Sruogos „Dievų mišką“:

Kai kurie sovietiniai lietuvių poetai garbino Stalino saulę. O kitame literatūros poliuje matome, pavyzdžiui, Vincą Mykolaitį-Putiną, pokario metais patyrusį didžiulį ideologinį spaudimą, bet bandžiusį išreikšti savo – žmogaus ir kūrėjo – poziciją. Pokariu V. Mykolaitį-Putiną iš dalies saugojo jo, kaip žymiausio lietuvių rašytojo, autoritetas. Tačiau sovietiniai ideologai niekam nenorėjo daryti nuolaidų, vertė rašytojus viešai išpažinti savo „klaidas“, savąja kūryba įrodyti lojalumą sovietinei valdžiai. Jau minėtame susirinkime K. Preikšas kritikavo ir V. Mykolaitį-Putiną: „Po ilgo tylėjimo prabilo draugas Putinas, tačiau kol kas dar labai mažai tepasireikšdamas.“ Priverstas teisintis rašytojas teigė: „Jei kas nors manęs paklaustų ir aš pats jei nuoširdžiai paklausčiau, ar šiandien aš esu tarybinis žmogus, turiu atvirai pasakyti, kad ne.“ Apibūdindamas savo savijautą, V. Mykolaitis-Putinas sakė: „Šiandien aš taip pat svyruoju savo tradiciniame „tarp dviejų aušrų“.“ Poetas nuoširdžiai prisipažino, kad taip svyruojantį jį kartais užpuola „niūri, juoda kažkokio pasipriešinimo banga“.

Tuo metu Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje dirbęs Eugenijus Matuzevičius atskleidė, kaip buvo ruošiamas spaudai ir 1950 m. išleistas V. Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys „Sveikinu žemę“:

Šis pasakojimas primena Salomėjos Nėries eilėraščių taisymus. Sovietinės literatūros prievaizdus siutino tiek S. Nėries, tiek V. Mykolaičio-Putino ir kitų poetų noras kalbėti abstrakčiau, vengti sovietinio gyvenimo realijų. V. Mykolaičio-Putino rinkinio „Sveikinu žemę“ lyrinis subjektas saulėtu keliu žengia „į brėkštantį rytojų“, tačiau poetas kiek įmanydamas stengiasi neminėti V. Lenino, J. Stalino vardų – bando kalbėti apibendrintai, abstrakcijomis ginasi nuo sovietinės santvarkos ženklų, rodančių politinę priklausomybę.

Skaitydami apie tai, kaip buvo ruošiamas spaudai V. Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys „Sveikinu žemę“, matėme, kaip veikė sovietinės cenzūros aparatas. Leidyklos darbuotojai – tai tik jo dalis. Leidyklos vyriausiasis redaktorius, kuriam gėda pačiam kalbėtis su lietuvių literatūros autoritetu ir reikalauti pataisyti eilėraščius, kad šie rodytų didesnį autoriaus paklusnumą sovietų valdžiai, užsiminė: „Šito, brolau, pageidauja aukštesnės instancijos.“ Viena iš tų aukštesnių instancijų buvo Glavlitas, arba cenzūros komitetas. Glavlitas kontroliavo viską: knygų leidybą, bibliotekų fondus, periodinę spaudą, teatrų spektaklius, parodas, kino filmus, radijo ir televizijos programas, netgi gatvių pavadinimus, produktų etiketes ir t. t. Cenzoriai galėjo sustabdyti bet kokį leidinį, neleisti rodyti jau pastatyto spektaklio, prieš parodos atidarymą įsakyti nukabinti neįtikusius paveikslus ir pan. Svarbesnius literatūros ir kultūros reiškinius prižiūrėjo ne tik Glavlito cenzoriai, bet ir komunistinė sovietinė Lietuvos vadovybė.

Sovietmečio cenzūra draudė tam tikras temas, kritikavo vadinamuosius tylenius, t. y. rašytojus, kurie pasikeitus valdžiai nebepublikavo savo kūrybos. Iš rašytojų buvo reikalaujama rašyti apie darbininkus, komunistų partiją, jos vadovus, perteikti oficialų požiūrį į istoriją. Pavyzdžiui, buvo priekaištaujama, jei prie žodžio „Lietuva“ nepaminėtas epitetas „tarybinė“, o kalbant apie tarpukario Lietuvą buvo sunku išvengti epitetų „buržuazinė“ ir „fašistinė“. Leidykloje poetui galėjo būti pasakyta, kad be eilėraščio V. Leninui ar partijai rinkinio pradžioje knyga negalės pasirodyti.

Cenzoriams buvo svarbu, kad nebūtų abejojama sovietinės ideologijos teisingumu. Rusų tauta turėjo būti vaizduojama kaip pranašesnė už visas kitas. Sovietų Sąjunga laikoma taikos pasauliui nešėja. Nebuvo leidžiama teigiamai rašyti apie nepriklausomą Lietuvą, Katalikų Bažnyčią, pokario pasipriešinimas turėjo būti smerkiamas, partizanai vadinami banditais, o lietuvių emigracija – nutylima. Kaip teigia literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita, iš literatūros tikėtasi optimizmo, žvalumo, darbininkų patoso, išorinio aktyvumo, o liūdesys, susitelkimas į save, eleginės nuotaikos galėjo susilaukti tik kaltinimų dekadentizmu. (Šia sąvoka sovietiniais laikais apibendrintai buvo vadinamos literatūros ir meno tendencijos, kurios prieštaravo sovietinei ideologijai, ypač realistiniam menui, skleidė nusivylimą gyvenimu, individualizmą ir pan.)

Slegianti aplinka, viena vertus, ugdė rašytojų savicenzūrą, vertė vengti pavojingų temų ar įtarimą galinčių kelti formuluočių, kita vertus, skatino ieškoti būdų, kaip apeiti cenzūros reikalavimus ir užuominomis, nutylėjimais, dviprasmybėmis išsakyti norimus dalykus. Vyko ir savotiškas žaidimas su cenzūra – norimi pasakyti dalykai buvo sakomi taip, kad cenzoriams būtų sunku prikibti. Pavyzdžiui, žodį „Dievas“ buvo draudžiama rašyti didžiąja raide, todėl apeidami draudimą poetai šiuo žodžiu pradėdavo sakinį ar eilėraščio eilutę.

Poetas Marcelijus Martinaitis prisimena, kad sovietinis režimas kontroliavo ne tik kūrybą, bet ir skaitymą, individualų teksto suvokimą. Pavyzdžiui, per literatūros pamokas mokiniai būdavo pratinami cenzūruoti skaitomus klasikus, įtarinėti kiekvieną žodį, mintį, neaiškius dalykus „demaskuoti“, t. y. pastebėti ir įvertinti tai, kas kūriniuose neatitinka „šviesios ateities idealų“ ir t. t.

Norint suprasti sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje sukurtus literatūros kūrinius – o yra tikrai nepraradusių vertės – reikia suvokti to meto rašytojų padėtį, jų kūrybos sąlygas. Kaip sako poetas M. Martinaitis, „tas laikas niekada nebus išbrauktas, o jį išbraukę ar užmiršę niekada nesuprasime, kas mes buvome ir esame, kas yra išdavystė ir atgaila, pagaliau – koks mūsų atsparumas ir kaip literatūra griežčiausio režimo metais vis dėlto atliko sunkiai kontroliuojamos ryšininkės vaidmenį“.

Kodėl to meto brandžiausią literatūrą galima vadinti ryšininke, kaip susiformavo įvairūs cenzūros apėjimo būdai, aptarsime aiškindamiesi, ką reiškia to meto literatūrai būdinga Ezopo kalba.

Graikų pasakėtininko Ezopo pasakėčiose metaforiškai kalbama apie žvėrių ir gyvūnų gyvenimą, o galvoje turimi žmonių tarpusavio santykiai. Toks reikšmės perkėlimas apskritai būdingas literatūrinei kalbai. Politinės cenzūros sąlygomis Ezopo kalba buvo ypač paranki: sakomi leistini dalykai, o galvoje turima tai, apie ką garsiai kalbėti negalima.

Ezopo kalbą reikia mokėti atpažinti. Tad labai svarbi savotiška nerašyta literatūros kūrėjo ir skaitytojo sutartis. Pasak literatūrologės Dalios Satkauskytės, rašytojas ir skaitytojas dalijasi bendrais socialiniais ir kultūriniais kodais (t. y. abi pusės žino tam tikras bendras reikšmes), kurie leidžia užšifruoti tekste sovietinį režimą kritikuojančią mintį ir kartu padeda ją atpažinti. Aišku, tekste turi likti ženklų, savotiškų mirktelėjimų viena akimi, kad skaitytojas imtų ieškoti tiesiogiai neišsakytos prasmės. Minėta rašytojo ir skaitytojo sutartis numato, kad jie abu kūrinyje aptariamus dalykus vertina panašiai. Neretai neprireikia ir užuominos, perkeltinės reikšmės, skaitytojas nujaučia, kad dėl cenzūros svarbiausius dalykus rašytojas nutyli. Taigi su skaitytoju buvo bendradarbiaujama, jis, kaip sako M. Martinaitis, „išmoko skaityti neparašytus tekstus“. Sovietiniais laikais lietuvių rašytojai buvo išsiugdę labai supratingą skaitytoją, kuris atleisdavo rašytojui reveransus sovietinei valdžiai – į juos tiesiog nekreipdavo dėmesio.

Ezopo kalbos tyrinėtojai išskiria keletą būdų, kaip netiesiogiai perteikti norimą turinį. Vienas tokių – veiksmo perkėlimas į praeitį. Kalbama apie istorinius įvykius, bet jie primena šiandienos padėtį. Pavyzdžiu gali būti 1957 m. išspausdinta ir pirmą kartą pastatyta Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“, kurioje vaizduojamos prūsų kovos su juos pavergiančiais kryžiuočiais, apmąstomas istorinis Lietuvos likimas. Sovietmečiu po atviru dangumi ant piliakalnių rengiami šios dramos vaidinimai sutraukdavo šimtus žiūrovų. Herkaus Manto žygdarbį jie suvokė ir metaforiškai, lygindami su ką tik tragiškai pasibaigusiu lietuvių tautos pasipriešinimu sovietų okupantams.

Kitas būdas – dydžių sumažinimas, kai šeima atstovauja visai tautai. Sauliaus Šaltenio novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas“, kurią skaitysime šiame skyriuje, pasakojama apie buto šeimininko ir nuomininko ginčą. Įžūliai besielgiantis nuomininkas (jis simbolizuoja atsikrausčiusį naujos santvarkos atstovą) pasisavina vis daugiau šeimininko nuosavybės, jo žmoną, galų gale pakenkia šeimininko branginamam klevui.

Dar vienas Ezopo kalbos raiškos būdas – žodžio suteikimas, pasak literatūrologės Violetos Kelertienės, „nepatikimam pasakotojui“. Taip stengiamasi išvengti cenzoriaus priekaištų, nes autoriui svarbius žodžius sako koks gamtos nuskriaustas, dvasiškai pažeistas žmogus, keistuolis arba vaikas. Tokie veikėjai į istorinius įvykius reaguoja ne pagal sovietinės valdžios primetamas schemas, bet žmogiškai. Pavyzdžiui, Romualdo Granausko apsakymo „Vienas“ veikėjas atsiskyrėlis Ūbas tampa partizaninės kovos žiaurumų liudininku. Į įvykius jis reaguoja pirmiausia užjausdamas sužeistą kovotoją. Daug teisybės apie gyvenimą atskleidžia ir M. Martinaičio eilėraščių keistuoliai. Populiariausias jų – skaitytojų labai pamėgtas žemaitis Kukutis, kurio lūpomis pasakoma daug karčių žodžių apie žmogaus savijautą, apskritai apie gyvenimą tuo laikotarpiu. Eilėraščių apie Kukutį ironija tarsi sako cenzoriui, kad čia nerimtos šnekos, bet skaitytojas ar anuomet populiarių poezijos vakarų klausytojas puikiai suprato, kas ironizuojama.

Rašytojų pastangos apeiti draudimus, pamažu plėsti visuomenei svarbių temų ratą, pasipriešinti lietuvių menkinimui, Lietuvos istorijos faktų neigimui reikalavo didelės išmonės, kantrybės, pasiryžimo, drąsos. Valdžiai nepaklusę rašytojai suvokė, kad yra iškilusi grėsmė lietuvių tautinei tapatybei, lietuvių kalbai, todėl drįso priešintis, gynė tautines vertybes. Aišku, jie rizikavo savo gyvenimo gerove, bet sulaukė skaitytojų pasitikėjimo ir pagarbos. Todėl sovietinėje literatūroje Ezopo kalbą galėtume laikyti tyliuoju pasipriešinimu, kuriame, siejami bendros istorinės atminties, dalyvavo ir rašytojai, ir įžvalgūs skaitytojai.

Po J. Stalino mirties Lietuvoje liovėsi masiniai areštai ir trėmimai, iš Sibiro grįžo ir buvo reabilituoti lietuvių rašytojai A. Miškinis, Jonas Graičiūnas ir kiti. Buvo išspausdinta kai kurių sovietinės valdžios nemėgstamų rašytojų kūryba: 1957 m. publikuoti B. Sruogos raštai (šeši tomai, juose pirmą kartą pasirodė tuoj po karo parašytas „Dievų miškas“), oficialiai imta pripažinti į Vakarus pasitraukusio Vinco Krėvės kūryba. To meto literatūra įvairėjo, plėtėsi jos temų laukas, pamažu buvo tolstama nuo griežtų socialistinio realizmo reikalavimų. Vienas ryškesnių šių pokyčių ženklų – istorinės tematikos kūrinių atsiradimas.

Tuo pačiu metu į lietuvių literatūrą atėjo jaunieji rašytojai, tiesiogiai nepatyrę stalininio laikotarpio persekiojimų. Pamažu ėmė atsigauti lietuvių poezija, anksčiau skurdusi ir primityviai deklaravusi ištikimybę sovietų valdžiai. Ypatingas vaidmuo to meto lietuvių literatūroje teko naujosios kartos poeto Eduardo Mieželaičio kūrybai. Jis tapo oficialiu – Maskvos pripažintu – lietuvių poezijos modernintoju. 1962 m. už eilėraščių rinkinį „Žmogus“ E. Mieželaitis gavo svarbiausią Sovietų Sąjungos literatūrinį apdovanojimą – Lenino premiją. Tokia premija anuomet buvo laikoma aukščiausios sovietų valdžios palankumo ženklu. E. Mieželaičio sukurtas apibendrintas žmogaus paveikslas buvo labai abstraktus ir iš esmės atitiko sovietinį žmogiškumo idealą.

Svarbiu literatūrinio gyvenimo įvykiu tapo 1965 m. pradėtas rengti ir iki šiol rengiamas „Poezijos pavasaris“. Per šį renginį lietuvių poetai ir svečiai iš užsienio, pasklidę po visą Lietuvą, skaito eilėraščius, diskutuoja literatūrinėmis temomis. Kasmet leidžiamas ir to paties pavadinimo almanachas, jame sovietiniais laikais pavykdavo publikuoti atviresnių, modernesnių rašytojų minčių, vertimų, drąsesnių poezijos bandymų. Šie renginiai sutraukdavo minias poezijos mėgėjų ir buvo tapę reikšmingu literatūrinio gyvenimo įvykiu, prisidėjo prie ypatingo lietuvių poezijos populiarumo. Per „Poezijos pavasario“ renginius skaitytojai galėjo geriau susipažinti su jaunosios kartos poetais: Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, M. Martinaičiu, Janina Degutyte ir kitais. Poezijos rinkiniuose buvo atiduodama savotiška duoklė sovietinei ideologijai, be to jie tiesiog nebūtų galėję pasirodyti (tiesa, kartais vienam kitam poetui pavykdavo išleisti poezijos rinkinį ir be akivaizdžios duoklės valdžiai). Kaip jau minėta, lietuvių poetai buvo išsiugdę labai supratingą auditoriją, kuri aiškiai suvokė literatūrinio žaidimo su valdžia taisykles, atpažindavo politines užuominas. Šis tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas, dažnai gana laisvas poetų ir auditorijos bendravimas buvo ugdomas ir per „Poezijos pavasario“ renginius.

Gerokai keitėsi ir lietuvių proza, ypač novelistika. Novelės žanrui beveik pavyko išsilaisvinti iš sovietinės ideologijos, kūriniuose buvo remiamasi aštriais gyvenimiškais konfliktais. Vis daugiau buvo rašoma apie kasdienį gyvenimą, piešiami psichologizuoti žmonių portretai. Pamažu, labai nedrąsiai imta kalbėti apie dramatišką pokario laikotarpį. Geriausiu atveju pokario įvykiai buvo tiesiog nutylimi. Dramatiška Lietuvos kaimo kolektyvizacija, trėmimai į Sibirą buvo draudžiamos temos. Todėl net menkiausia rašytojo užuomina apie pokario pasipriešinimą sovietų valdžiai skaitytojui buvo reikšminga ir gerai suprantama: juk tie tragiški įvykiai vienaip ar kitaip buvo palietę beveik kiekvieną šeimą. Oficialiai sovietų valdžia pokario pasipriešinimo dalyvius vadino banditais, o lietuvių prozininkai pamažu įteisino neutralesnį miškinio vardą. Tik pačioje sovietinės okupacijos pabaigoje atvirai prabilta apie rezistenciją ir partizanus.

Chruščiovinio atšilimo metais lietuvių smulkiojoje prozoje vyravo kaimo tematika, bet greta ėmė rastis ir miesto gyvenimą vaizduojančių kūrinių. Buvo publikuojami kai kurių modernių Vakarų rašytojų kūriniai, ypač populiarus tapo Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway). Lietuvių smulkiojoje prozoje pasirodė orientavimosi į Vakarus ženklų. Iškilo naujo tipo veikėjai – menininkai, gydytojai, inžinieriai. Jie – dažniausiai nepatenkinti miesčionišku gyvenimu, juos erzina kasdienės smulkmenos, slegia nusistovėjusi tvarka, kurios neįmanoma pakeisti.

Ne toks sėkmingas buvo lietuvių romano atsinaujinimo kelias. Pastebimai modernėjo pasakojimo technika, bet romano turinys liko ideologizuotas, vaizduojant istorinę praeitį ir pasakojant apie žmonių likimus buvo remiamasi sovietinio mąstymo klišėmis, oficialiomis istorijos interpretacijomis. Nors anuometinėmis sąlygomis lietuvių romanas atrodė gana modernus ir buvo verčiamas į kitas socialistinio bloko šalių kalbas, jo meninė kokybė buvo menka.

N. Chruščiovo laikais įvykę pokyčiai literatūroje ir mene teikė vilčių, kad socializmo sistema gali liberalėti, kad nepriklausoma meno ir literatūros kūrėjų mintis bus vis labiau pripažįstama, kad bus galima atviriau kalbėti apie tautos istoriją. Tikėtasi, kad ir Lietuvoje bus toleruojama iš Vakarų sklindanti jaunimo kultūra: platėjančios kelnės, ilgi vaikinų plaukai, bitlų („The Beatles“) ir kitų popgrupių muzika. Tačiau 1968 m. sovietų tankai įvažiavo į Prahą ir brutaliai nutraukė vadinamąjį Prahos pavasarį, komunistinei Čekoslovakijos valdžiai užsimojus sukurti socializmą žmogišku veidu – t. y. atnaujinti socializmo ideologiją taip, kad ji atlieptų realius žmonių rūpesčius ir poreikius, o ne utopinės komunistinės ateities siekius. Šie įvykiai išsklaidė bet kokias viltis. Lietuvoje analogiško lūžio momentu reikėtų laikyti 1972 m. Kauno įvykius, kai susideginus R. Kalantai protestuodami prieš sovietų valdžią jaunuoliai išėjo į gatves. Porą dienų trukusius neramumus malšino milicija ir sovietų kariuomenė. Daug jaunuolių buvo suimta, vėliau vyko aktyviausiųjų teismas. R. Kalanta priešmirtiniame raštelyje paaiškino savo poelgio motyvą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, bet sovietų valdžia apšaukė vaikiną psichikos ligoniu, o jaunimo demonstracijas vadino chuliganizmu. Valdžiai buvo labai neparanku, kad Kauno įvykius inicijavo netgi ne studentai, o profesinių technikos ir vidurinių mokyklų moksleiviai, kuriuos tikrai sunku pavadinti buržuaziniais nacionalistais. Herojiška R. Kalantos auka ir spontaniškas jaunimo išėjimas į gatves – svarbus pasipriešinimo sovietiniam režimui įvykis, sulaukęs ir tarptautinio atgarsio: po Antrojo pasaulinio karo tai buvo pirmieji politiniai visuomenės neramumai Sovietų Sąjungoje.

Kauno įvykiai sukrėtė visuomeninį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Valdžia iš naujo ėmė veržti ideologinius varžtus. Pernelyg dideliu liberalumu buvo apkaltinta Kauno, anuomet savotiškos visos Sovietų Sąjungos hipių sostinės, valdžia. Tuometinis Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus nurodė, kad dėl visko kalta humanitarinė Kauno inteligentija. Buvo minimas jau ir anksčiau per komunistų partijos susirinkimus pultas „Nemuno“ žurnalas, kuriame pasirodydavo ir valdžiai nepriimtinų straipsnių. Be to, kaltinti Kauno teatralai, rašytojai, esą pernelyg daug rašantys apie Lietuvos istoriją. Taip kova su hipiais virto kova su lietuvių humanitarine inteligentija – ją po 1972 m. įvykių imta aktyviai persekioti.

Pavyzdžiu gali būti režisieriaus Jono Jurašo, 1967–1972 m. vadovavusio Kauno dramos teatrui, likimas. Tais metais teatras išgyveno pakilimą. Neapsikentęs sugriežtėjusios cenzūros – vieni spektakliai buvo uždrausti, kiti cenzūruoti, sudarkyti – 1972-ųjų vasarą J. Jurašas parašė atvirą laišką sovietų valdžiai. Tai buvo pirmas viešas protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas tuoj pat buvo atleistas iš teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų, o 1974 m. priverstas išvykti iš Lietuvos. 1974-aisiais protestą dėl kūrybinės laisvės varžymo viešai pareiškė ir dailininkas Vladislovas Žilius; po poros metų jam buvo leista išvykti į JAV. 1975-aisiais antikomunistines pažiūras atvirame laiške sovietų valdžiai išdėstė poetas ir vertėjas Tomas Venclova. 1977 m. jis emigravo į JAV. Gali kilti klausimas, kodėl valdžia nusprendė juos paleisti iš savo geležinio narvo. Jie buvo pernelyg garsūs ir įtakingi dėl savo plačiai pripažintos kūrybos. Valdžia bijojo, kad šie menininkai skleis priešiškas nuotaikas, žadins visuomenės nacionalinę savimonę ir kritinį mąstymą, todėl verčiau pasirinko leisti jiems išvykti iš šalies.

Po aptartų įvykių prasidėjęs lietuvių kultūros ir literatūros tarpsnis, sutapęs su brežneviniu sąstingiu, buvo dviprasmis. Pamažu gerėjo žmonių buitis, bet šitas kasdienės gerovės kilimas pasižymėjo keliais savitais bruožais. Sovietiniam gyvenimui būdinga ne tik politinė ir tautinė priespauda – to laiko kasdienybė itin pilka, beveidė. Vienodi blokiniai namai, vienodi nepatogūs deficitiniai automobiliai, vienodi dulksvų spalvų drabužiai, vienodi kvapai, vienodi tik kelių rūšių maisto produktai parduotuvėse ir kavinėse, priverstinis vienodas mąstymas, asmeninės iniciatyvos slopinimas, bet kokio originalumo ir individualumo žlugdymas, nuolatinis pojūtis, kad tave kažkas seka, stebi. Sovietinis saugumas klausydavosi žmonių pokalbių, kontroliavo bendravimą su užsieniečiais. Tokioje aplinkoje gyvenantį sovietinį žmogų siekta padaryti sistemos sraigteliu, kad jis pasijustų menkas, persekiojamas baimės, nieko nesugebantis. Be to, visuomenę slėgė nuolat sovietinės propagandos kartojama branduolinio karo pavojaus ir žmonijos susinaikinimo baimė. Sovietų valdžia save vadino taikos sergėtoja, nors elgėsi ypač agresyviai: karine jėga buvo nuslopinti laisvėjimo procesai komunistinėse Vengrijoje (1956) ir Čekoslovakijoje (1968), 1979 m. sovietinė kariuomenė įsiveržė į Afganistaną ir pan.

Tuo pačiu metu sovietų valdžia dosniai žarstė privilegijas ištikimiems biurokratams ir kūrėjams. Tai geresni butai, kelionės į užsienį ar poilsis Sovietų Sąjungos kurortuose, galimybė retkarčiais apsipirkti tik išrinktiesiems skirtose parduotuvėse ir pan. Šiomis privilegijomis buvo viliojami ir rašytojai – tereikėjo paklusti politinės cenzūros reikalavimams. Be to, valdžia leido eksperimentuoti eilėraščių formomis, ieškoti modernių prozinio pasakojimo būdų. Svarbiausia – neliesti aktualių visuomenės gyvenimo klausimų ir išlaikyti politinį paklusnumą.

Tuomet Maskvoje vyravo nuomonė, kad sovietinė Lietuvos valdžia geba susitarti su menininkais ir rašytojais, kad šioje respublikoje susidariusi gana palanki kūrybinė atmosfera... Iš dalies tai buvo tiesa. Mat norėdami išspausdinti savo kūrinius ir gerai išmanydami žaidimo taisykles lietuvių rašytojai patys buvo visai neblogi savo kūrybos cenzoriai, o tai, kas užkliūdavo stropiai dirbančiai sovietinei cenzūrai, „abipusiu sutarimu“ būdavo pataisoma. Lietuvių rašytojų gebėjimą prisitaikyti prie valdžios diktuojamų sąlygų rodo faktas, kad jie palyginti mažai bendravo su pogrindine spauda ir nelabai ką galėjo parodyti sovietinės epochos pabaigoje, kai Sąjūdžio metais buvo panaikinta politinė cenzūra. Tiesa, kai kas vis dėlto buvo rašoma „į stalčių“, pavyzdžiui, apie 1968-uosius parašyti R. Granausko apsakymų rinkinio „Gyvulėlių dainavimas“ kūriniai (rinkinys išleistas jau laisvoje Lietuvoje 1998 m.), tik vėliau išspausdinta ir 1971 m. rašyta Juozo Apučio apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, 1981 m. savo geriausią romaną „Vilniaus pokeris“ (išleistas 1989 m.) parašė Ričardas Gavelis.

Vis dėlto politinis lietuvių rašytojų laviravimas, šiek tiek laisvesnė kultūrinė aplinka davė ir teigiamų rezultatų. Literatūra vis daugiau dėmesio skyrė Lietuvos istorijai. Taip buvo ugdoma istorinė lietuvių skaitytojų savimonė. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijai apmąstyti skirta Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“ (1968), „Mažvydas“ (1977), „Katedra“ (1971). Beje, trilogijoje buvo atiduota duoklė ir sovietinei ideologijai. Tarkim, drama „Mindaugas“ baigiama Lietuvos valdovo pokalbiu su vadinamosios liaudies atstovu Puodžiumi, kuris Mindaugui kalba apie netinkamus Lietuvos valstybės kūrimo būdus. Tiesa, į šios dramos motyvais pastatytą spektaklį plūstantys žiūrovai to nesureikšmino, juos traukė pati galimybė kalbėti apie Lietuvos valstybę ir dramatiškus jos kūrimo ir puoselėjimo sunkumus.

Dar vienas svarbus šio tarpsnio bruožas – didėjantis dėmesys lietuvių tautosakai, etnografijai, apskritai kaimo kultūrai. Tarp studentų labai populiarios tapo įvairios etnografinės ekspedicijos į Lietuvos kaimus, masiškai imtos minėti ir švęsti tradicinės kalendorinės šventės (Joninės, Užgavėnės, Vėlinės ir kt.). Suaktyvėjo tautosakos ir lietuvių mitologijos tyrinėjimai, visoje Lietuvoje kūrėsi etnografiniai ansambliai, jų koncertai vykdavo pilnutėlėse salėse. Poezijoje buvo plačiai remiamasi tautosaka, bet netradiciškai: ji padėjo atnaujinti, moderninti lietuvių poeziją. Kita vertus, tiek poezijoje, tiek smulkiojoje prozoje kaimas buvo laikomas vieninteliu tradicinės lietuvių kultūros sergėtoju. Apie kaimo žmonių gyvenimą kalbama su ilgesiu, neretai sentimentaliai (daugelis tuometinių rašytojų buvo gimę kaime). Sovietinė kolektyvizacija, priverstinis kaimiečių kėlimas iš sodybų į kolūkių gyvenvietes keitė tradicinį Lietuvos gamtovaizdį, griovė per šimtmečius nusistovėjusią žemdirbio gyvenimo sanklodą. Galbūt tai buvo neišvengiami krašto industrializacijos žingsniai, bet sovietinio gyvenimo sąlygomis rašytojai šiuos pasikeitimus suvokė labai skausmingai.

Naujoji prozininkų karta (R. Granauskas, J. Aputis, S. Šaltenis, Bronius Radzevičius ir kt.) vis mažiau stengėsi įtikti valdžiai. Jų kūryboje jau kalbama apie sovietiniame kaime plintantį besaikį alkoholizmą, žmonių abejingumą. Slogi atmosfera dažnai kuriama dramatiškomis intonacijomis, groteskišku, tragikomišku pasakojimu (pavyzdžiui, S. Šaltenio proza).

Pastangos atitrūkti nuo sovietinei literatūrai būdingos mąstysenos sietinos ir su lyriškumo iškėlimu. Lyriškumas tapo literatūros vertinimo kriterijumi. Jis buvo suprantamas kaip gilinimasis į žmogaus sielą, jo dvasingumą, pabrėžiant savianalizę, meditaciją, jausmų pasaulį. Pavyzdžiui, M. Martinaitis net eilėraščių rinkinio pavadinimu „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974) pabrėžė ne išorinio, o žmogaus vidinio pasaulio vertę. Jausmingumas persismelkė į visus žanrus ir stilius. Prozininkai nuo epiškų, išorinį pasaulį piešiančių drobių pasuko prie veikėjo vidinio pasaulio vaizdavimo. Aišku, kad prozininkų polinkis gilintis į vidinį, tegul ir prieštaringų jausmų draskomą veikėjo pasaulį sovietinei valdžiai rūpėjo mažiau negu tikroviškas tuometinio gyvenimo aprašymas.

Bet ir anuomet ne visi lietuvių rašytojai pritarė teiginiui, esą visai lietuvių literatūrai ir menui būdingas lyriškumas, polinkis į dvasingumą, jausmingumą. 1989 m. išspausdinto R. Gavelio romano „Jauno žmogaus memuarai“ herojus nesutinka, kad lietuviai – žemdirbių tauta, kad jų mentaliteto dominuojantis bruožas yra jausmingumas. Pagrindinis romano veikėjas rašo laišką savo draugui: „Tikrai žinau tik, kas nusišnekėjo, kad lietuvis mieste – tai emigrantas, kurio tikroji tėvynė – kaimas. O kas išrado „jausmą, o ne protą“ ir visas kitas klaikybes? <...> Vieno kritiko rašinyje apie labai neprastą knygą perskaičiau kaip tik šitai: girdi, autoriaus N. knyga labai protinga, o tai esą blogai, lietuvių rašytojo knyga turinti būti perdėm jausminga. Tarp eilučių nesunkiai galėjai perskaityti: „perdėm jausminga ir maloniai kvailoka“. Tu vis juokiesi, o aš anaiptol nepasakoju tau anekdotų: tas rašinys buvo išspausdintas ne šiaip kur, o „Pergalėje“.

Tikrąją, dramatišką visuomenės, ypač rašytojų, savijautą rodo sukrečiančios lietuvių rašytojų savižudybės (gal ir nužudymai) ir minėta emigracija: 1974 m. iš gyvenimo pasitraukė poetas, literatūros kritikas Antanas Masionis; 1975 m. po traukiniu neaiškiomis aplinkybėmis žuvo poetas, filosofas Mindaugas Tomonis; 1978 m. nusižudė poetas Vidas Marcinkevičius; 1980 m. – vienas savičiausių to laikotarpio prozininkų Bronius Radzevičius. 1986 m. į Vakarus emigravo ir iš esmės rašytojo karjerą baigė bene įdomiausias rašytojas Saulius Tomas Kondrotas. Šie faktai prieštaravo skelbiamai „palankiai kūrybinei atmosferai" sovietinėje Lietuvoje. Taigi jausmingas gerumo, dvasingumo išaukštinimas nebuvo visai tikras.

Antanas Masionis, Mindaugas Tomonis, Vidas Marcinkevičius, Bronius Radzevičius

Paskutiniai 5–7 sovietinės valdžios metai Lietuvoje buvo paradoksalūs. Viena vertus, tebeveikė cenzūra, buvo leidžiami komunistų partijos nutarimai, įpareigojimai ir raginimai kūrėjams. Bet į juos jau nelabai kas kreipė dėmesio. Jaunesnės kartos rašytojai, literatūros kritikai bandė gyventi laisvesnį, tegul ir lengvai pažeidžiamą, cenzūros griežtai prižiūrimą kūrybinį gyvenimą.

Visa to meto spauda buvo propagandinė. Ji turėjo transliuoti vienintelę galimą komunistų partijos ideologinę poziciją ir sudaryti įspūdį, kad tokios pozicijos laikosi visi žmonės – visa liaudis. Todėl žurnalistai neretai laikraščiuose ir žurnaluose spausdindavo neva skaitytojų atsiųstus, o iš tikrųjų pačių parašytus, laiškus. Bet kai savaitraštyje „Literatūra ir menas“ buvo organizuotas poetės Onės Baliukonytės puolimas – išspausdintas skaitytojo, t. y. liaudies atstovo, laiškas, kuriame piktintasi, kad šios poetės eilėraščiai nesuprantami, – pusmetį savaitraščio puslapiuose diskutavę literatūros kritikai poetės nepasmerkė. Laiške cituotas eilėraštis iš tiesų nelengvai suprantamas, paremtas Ezopo kalba, bet ji tuo metu buvo būdinga daugeliui lietuvių poetų.

Sovietinė valdžia skatino literatūros kūrėjus vaizduoti darbo liaudies gyvenimą. Tik kyla klausimas – kaip vaizduoti: ar kaip jį įsivaizduoja sovietinė valdžia, ar kokį jį mato sąžiningas rašytojas. Be to, kaip apie tą realybę kalbėti? Ši tema sulaukė diskusijų. Rašytojas S. T. Kondrotas 1984 m. išspausdino straipsnį, kuriame pasisakė prieš griežtą literatūros kūrinių kalbos redagavimą – vieną iš cenzūros formų. Jo manymu, realybė į literatūros kūrinį ateina per kalbą, bet sovietinė valdžia bijojo tos kalbos, nes per autentišką kalbą į literatūrą galėjo plūstelėti ir jai pavojinga gyvenimo tikrovė. S. T. Kondrotas rašė:

Rašytojas pateikė ir anuomet paplitusį anekdotą:

Tuomet S. T. Kondrotą užsipuolė ir kalbininkai, nes jis lietuvių kalbą pavadino kaimietiška, ir literatai, įvaldę šią tuomet paplitusią beskonę kalbą. Bet toks puolimas kėlė greičiau juoką negu baimę.

Prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai bene pirmiausia ėmė laisvėti literatūrinis gyvenimas. Pradėta leisti Lietuvos istorijos veikalus, pasirodė pirmieji atsiminimai iš Sibiro tremties, atviriau imta kalbėti apie partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacijai, legalizuota religinės literatūros leidyba. Gausiai buvo perspausdinama lietuvių išeivijos literatūra. 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleista didelės apimties B. Brazdžionio poezijos rinktinė „Poezijos pilnatis“, pagaliau publikuotas A. Škėmos romanas „Balta drobulė“.

Lietuvos sąjūdyje aktyviai dalyvavo lietuvių rašytojai Sigitas Geda, Just. Marcinkevičius ir kiti. Jie kalbėdavo mitinguose, dalijosi mintimis televizijos ir radijo laidose, buvo renkami į aukščiausius valdžios organus. Šį laikotarpį iš tikrųjų galima laikyti lietuvių literatūros pakilimo metais. Rašytojai tiesiog varžėsi, kuris drąsiau ir aštriau pakalbės apie sovietinio gyvenimo skaudulius, apie cenzūros draudimus. Literatūra populiarėjo, knygų tiražai augo. Anuomet buvo itin skaitoma R. Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“, išspausdintas brandžiausias R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“.

Sovietmečio literatūra turi kelis tik sau būdingus bruožus:

• cenzūros diktatas (apie ką galima ir apie ką draudžiama kalbėti);
• Ezopo kalba, padedanti apeiti cenzūros reikalavimus;
• kiek dirbtinis rašytojų dėmesys žmogaus jausmų pasauliui, dvasingumo išaukštinimas;
• reveransai sovietinei valdžiai ir nutylėjimai, puikiai suprantami sąmoksle prieš valdžią dalyvaujančiam skaitytojui.

Šie literatūros bruožai sudaro savotišką foną, kurį reikia turėti galvoje skaitant ir analizuojant aptariamo laikotarpio lietuvių rašytojų kūrinius. Be to, kaip matysime skaitydami konkrečius tekstus, į literatūrą, ypač prozą, nors ir netiesiogiai, bet plūstelėjo realaus to meto gyvenimo pojūtis: skurdas, persekiojanti baimė, būtinybė apsimetinėti, vienišumo, nevilties jausmas ir visa tai lydintis alkoholizmas, moralinė degradacija, žmonių likimų dramos ir pan.

Visa tai turime prisiminti ir atpažinti, kai skaitome šio laikotarpio kūrinius, kaip skaitydami atpažįstame kitų epochų ar stilistinių krypčių kūrinių bruožus. Tik sovietmečio literatūroje dažniausiai juos suvokiame iš nutylėjimų, netiesioginių pasakymų.