Iš Tomo Venclovos poezijos ir publicistikos

Pokalbis su Čikagos lietuviais knygos „98 eilėraščiai“ pasirodymo proga

TOMAS VENCLOVA. Brangūs tautiečiai! Mano knygelės pasirodymas yra retas reiškinys, kadangi rašau mažai ir į knygelę sudėjau beveik visa tai, ką gyvenime esu parašęs. Nieko, rašyto emigracijoje, ten nėra. Kaip matote, prisirinko nepilnas šimtas eilėraščių – tai matyti ir iš pavadinimo. Beje, tik čia, Vakaruose, pasijuntu esąs literatas. Lietuvoje buvau skaitomas, bet tik išeivijoje patiriu, kas yra literatūros vakarai, knygos pristatymai ir t. t.; tie dalykai rašančiam žmogui, žinoma, gana malonūs. Buvau bene trečiasis lietuvių kultūrininkas, nusprendęs išvykti į Vakarus (po Jurašo – tiksliau, Jurašų – ir Žiliaus). Kai pradėjau savo akciją, ne vienas Lietuvoje mane gąsdino: Vakaruose, girdi, neturėsi nei darbo, nei auditorijos, nei kultūrinės veiklos galimybių. Lygiai tą patį geranoriai sakė ir Jurašui, ir turbūt Žiliui. Ne kiekvienas suprato, kad žmogus, pasukęs tuo keliu, sustoti ar grįžti negali. Grįžimas būtų reiškęs labai rimtą moralinį pralaimėjimą, žalingą ne vien tik mums patiems; be to, ilgainiui mus būtų ir fiziškai „pašalinę iš apyvartos“. <...> Vakarų pasaulį įsivaizdavau miglotai ir išvažiuodamas šiek tiek lošiau, kaip lošiama Las Vege arba Monte Karle. Dabar, po metų su viršum, pradedu suprasti, kad aš šitą partiją išlošiau. Pavyko išleisti knygą, apie kurią visą gyvenimą galvojau, kuri idealiu pavidalu visada mano sąmonėje egzistavo, ir ji yra lygiai tokia, kokią vaizdavausi. Kartais autorius rašo „į stalčių“ tikėdamasis, jog jį skaitys po mirties. Bet mirusiam žmogui turbūt ne taip jau svarbu, ar jį skaito, ar ne, vis vien, tikėsime pomirtiniu gyvenimu ar netikėsime. O gyvam tai svarbu. Ir, atrodo, kontaktą su skaitytoju man pavyko užmegzti.

Jį užmegzti ne taip paprasta, nes mano eilėraščiai yra sunkūs. Jie beveik nieko bendro neturi su lietuvių poezijos tradicija, tai tradicijai tarsi sąmoningai prieštarauja. Mėgstu daugelį lietuvių poetų, nuo Donelaičio ligi Nykos-Niliūno ir Mackaus, bet mano principas visada buvo rašyti savaip. <...>

Vakarų pasaulyje, kaip dabar matau, kultūrinės veiklos galimybės yra plačios; viskas priklauso tik nuo mūsų pačių ištvermės, kantrybės ir atsakomybės jausmo. Tuo tarpu man sekasi dirbti lygiai taip, kaip norėčiau ir noriu. Beje, pristatydamas mane Liūtas Mockūnas šiandien pasakė, kad nuolat esu tarp Romos ir Timbuktu, arba tarp Taičio ir Naujosios Zelandijos. Ši galimybė keisti savo vietą erdvėje man asmeniškai yra nepaprastai svarbi, be jos negalėčiau egzistuoti. Tai buvo man gana rimtas akstinas palikti Tarybų Sąjungą. Šiek tiek didžiuojuos, kad savo pastangomis tokią galimybę užsitikrinau. Turbūt tai geriausia dovana, kokią man davė Vakarai. Šiaip jau esu skeptikas, iš pasaulio nieko ypatingo nesitikiu, ir iš Vakarų daug nesitikėjau. Rinkausi, taip sakant, mažesniąją blogybę; o be to, kaip minėjau, pradėjus akciją nebegalima atsitraukti. Ir šit Vakarų pasaulis pasirodė visai neblogas. Nėra blogas ir Rytų pasaulis – tai yra jis blogas, bet ne katastrofiškai, jame nestinga gražių reiškinių. O Vakarų pasaulis pranoko mano viltis. Turiu pasakyti, mano viltis pranoko ir Vakarų lietuviai.

Koks yra knygos leidimo procesas Lietuvoje ir čia, kokie santykiai su redaktoriais, korektoriais ir t. t., ar viskas vyksta greitai, ar pamažu, ir kokių esama keblumų?

T. V. Lietuvoje, pristačius knygą leidyklai, ji duodama vidiniam recenzentui. Šis nurodo, kad knygą galima publikuoti ar galima publikuoti su pataisomis (tai bene dažniausias atvejis) arba jos publikuoti negalima. Paprastai jis atsižvelgia į tenykščius ideologinius reikalavimus, bet gali atsižvelgti ir į meninius motyvus – nelygu recenzentas. Pats esu šitaip uždarbiavęs – recenzavau mokslinės fantastikos knygų rankraščius; porą grafomaniškų ir moksliškai nepajėgių rankraščių „papjoviau“, bet porą ir praleidau. Turiu vilties, kad didelės žalos lietuvių literatūrai tuo nepadariau. Vidinės recenzijos, rodos, rašomos ir tokiems autoriams, kaip Mieželaitis, Marcinkevičius ar Antanas Venclova, bet tada jos būna tik formalumas. Mano Kalbos ženklo recenziją, savo esme teigiamą, parašė Algimantas Baltakis. Berašant recenziją praeina koks pusmetis. Toliau knyga imama redaguoti. Iš Kalbos ženklo redaktorius kažkodėl pašalino keturis eilėraščius; jie nėra silpniausi (gal net stipriausi), ir į 98 eilėraščius aš juos įtraukiau. Ėjau dėl jų aiškintis pas vyriausiąjį leidyklos redaktorių Kazį Ambrasą, kuris turi stalinisto reputaciją; bandžiau kažką įrodinėti, bet kur tau! Toks knygos redagavimas užima dar pusmetį arba daugiau. <...> Kalbos ženklo leidimas užtruko porą metų, o be to, penkiolika metų užtruko, kol gavau teigiamą vidinę recenziją, nes ir prieš tai kelis kartus siūliau savo eiles leidyklai (dažnai panašios sudėties kaip ir Kalbos ženklas), bet leidykla su manimi nė nekalbėjo. Svarbu mat pagauti akimirką, kada veržlės yra truputį atleistos. Nepataikęs vėl lauksi penkiolika metų. Žinoma, atėjo valanda, kada visa tai man nusibodo ligi gyvo kaulo, tada ir parašiau laišką Centro komitetui.

Vakaruose knygą, triskart didesnę už Kalbos ženklą, pristačiau Algimanto Mackaus fondui rugsėjo pradžioje, o sausio mėnesį knyga jau pasirodė. Vienintelis žmogus, su kuriuo knygos reikalais bendravau, buvo Henrieta Vepštienė. Šičia galima išleisti praktiškai bet kokią knygą. Būna, kad jos vertė lygi nuliui (ir Lietuvoje tokių knygų tiek ir tiek); bet ar knyga gera, ar negera, sprendžia tik skaitytojas, kritikai, na, ir istorija, o ne kokios pašalinės instancijos. Manding, tai vienintelis racionalus ir teisingas principas. Apie jokį cenzorių čia nėra nė kalbos. <...>

Dėl poezijos atrankos. Čia kai kurie kritikai kraipė ūsą – kodėl sudėta viskas, nuo 19 metų ligi dabar?

T. V. Sunku pasakyti. Kas į rinkinį sudėta, už tai aš atsakau, tai yra mano. 19–20 metų turėdamas buvau palyginti žinomas Vilniaus universiteto poetas, turėjau avangardisto ir kone pirmojo savilaidininko reputaciją. Žmonės tada tas eiles skaitė, vieną kitą jos gal ir paveikė. Kad ir silpnos, lietuvių poezijoje jos turi tam tikrą vietą, todėl ir jų įtraukiau į knygos trečiąjį skyrių. Žinoma, sudėjau knygon vis dėlto ne visa, ką esu parašęs.

Norėčiau paklausti apie poezijos perspektyvas Vakaruose. Ar čia, laisvas būdamas, pilsi „kaip iš rago“?

T. V. Prieš daugelį metų Maskvoje susipažinau su Rimvydu Šilbajoriu, ir tada mudu gan plačiai išsišnekėjome. Jis pasakė, jog poezija turi klestėti Rytuose, ne Vakaruose, nes Rytuose yra dėl ko pykti, o tai poetui geras impulsas. Vakariečiai tiesiog ieško, dėl ko čia supykus, ir ne visada randa. Tikrai Rytų poezija, mano manymu, dabar stipresnė negu Vakarų (kalbu apie autentišką, neoficialią poeziją). Nėra rimtų priežasčių Vakaruose „pilti kaip iš rago“. O dėl manęs paties, tai aš gal mažiausiai produktyvus lietuvių poetas, mane pralenkia nebent Antanas Strazdas, palikęs trylika eilėraščių, ir Simonas Stanevičius, palikęs septynis. Svarbu parašyti gerai, o ar daug – ne taip svarbu. Bloga yra gyventi iš eilių rašymo, kaip gyvena daugelis poetų Lietuvoje, nes tada būtinai prigamini ir šlamšto. Retai rašydamas irgi prigamini, bet to šlamšto vis dėlto kažkaip mažiau... Naujo rinkinio turbūt ilgai neparengsiu, gal ir ligi mirties. Rašymo tempas man liko toks, koks buvęs, jis priklauso ne nuo aplinkos, o nuo mano paties savybių.

Rusijoje yra puiki rašytoja disidentė, poeto Mandelštamo našlė Nadežda Mandelštam. Ji buvo ir Vilniuje apsilankiusi, nors jau sena, daug kentėjusi ir ligota. Sykį ji man pasakė: jei poetas nori save pateisinti prieš Dievą (ar prieš poeziją, ar prieš save patį), užtenka maždaug trisdešimties gerų eilėraščių. Kažin ar tiek pririnkčiau, bet, žinoma, norėčiau.

Ar esate parašęs patriotinio turinio eilėraščių?

T. V. Knygoje tokių galima rasti. Bet matot, yra eilėraščių, kurie rašomi „su patriotine užduotimi“, ir yra tokių, kurie pasidaro patriotiniai po to, kai parašyti. Vertingesni būna antrieji. Maža to, jei pavyksta parašyti gerą eilėraštį lietuvių kalba, tai jau savaime patriotinis aktas, vis vien, koks to eilėraščio turinys.

<...>

Akiračiai, 1979, Nr. 1 (105)

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kodėl tik išeivijoje T. Venclova pasijuto esąs literatas?
2. Kodėl nusprendęs emigruoti iš Sovietų Sąjungos žmogus jau negali persigalvoti ar grįžti atgal?
3. Apie kokią išloštą partiją kalba poetas?
4. Kaip T. Venclova vertina savo kūrybą ir save, kaip poetą?
5. Paaiškinkite T. Venclovos mintį: „Ši galimybė keisti savo vietą erdvėje man asmeniškai yra nepaprastai svarbi <…>.“ Su kokia jo veiklos sritimi ir kodėl tai sietumėte?
6. Kuo ir kodėl skyrėsi knygų leidyba sovietinėje Lietuvoje ir išeivijoje?
7. Kodėl, anot literatūros kritiko R. Šilbajorio, poezija turi klestėti Rytuose, ne Vakaruose?
8. Kaip T. Venclova skirsto patriotinius eilėraščius?

INA NAVAZELSKIS. Jūs esate vertimų specialistas. Būti vertėju Rytų Europoje reiškia ką kita nei čia, Vakaruose. Ar galite paaiškinti, kodėl?

TOMAS VENCLOVA. Vertėjais dažnai būna žinomi rašytojai. Neretai jie negali išspausdinti savo darbų ar bent svarbiausios jų dalies. Vertimai apsimoka finansiškai, ko gero, daug labiau nei čia, ypač jei verti dramaturgiją. Sėkminga pjesė statoma daugelyje teatrų, ir kiekvienas vertėjui moka tam tikrą procentą; kartais susidaro gana didelės sumos. Borisas Pasternakas taip sukosi praktiškai visą savo gyvenimą. Apie Aną Achmatovą mes juokaudami sakydavome, kad jos oeuvre¹ sudarys vienas poezijos tomas ir dvylika vertimų tomų. Aš irgi išverčiau kur kas daugiau, nei parašiau. Lietuvoje vertimai buvo svarbiausias mano pragyvenimo šaltinis.

I. N. Ar būti vertėju lengviau dėl politinio klimato?

T. V. Taip. Rašytojas Tarybų Sąjungoje, ypač anksčiau, negalėjo išleisti knygos be tam tikro „lojalumo įrodymo“. Tasai „įrodymas“ turėjo būti jo veikalo tekste. Pavyzdžiui, reikėjo parašyti eilėraštį, skirtą Leninui, partijai, kolūkiams ir taip toliau. Tokius tekstus mes vadindavome „lokomotyvais“. Knyga yra tarsi traukinys; tam, kad ji pajudėtų iš pradinės pozicijos, reikia lokomotyvo.

Buvo rašytojų – vienas iš jų esu aš, – kurie fiziškai negalėjo prisiversti gaminti tų lokomotyvų. Tokiais atvejais į tave žiūrima įtariai; pasidaro nelengva išsispausdinti netgi žurnale arba laikraštyje.

Kita vertus, verčiant visuomet galima pasirinkti autorių, kurio pažiūros nekelia moralinės dilemos. Gali versti Shakespeare᾽ą, Goethę, taip pat rusų klasikus – tai daugelis Lietuvoje ir darė.

Vertėją prilyginčiau dainininkui ar muzikantui. Lygiai kaip jie turi partitūrą, taip vertėjas turi konkretų tekstą, kurį savaip interpretuoja – savo balsu, savo technika, savo instrumentu – išreikšdamas ne tik autoriaus, bet ir savo asmenybę. Netgi galima padaryti nemažai to, ko jis nepadarė. Tai malonus darbas; prie jo galima priprasti. Kartais žmonės, kurie tampa vertėjais, nustoja kurti patys. Tai tam tikru mastu atsitiko ir man.

I. N. Kiek vertimai Tarybų Sąjungoje skiriasi nuo vertimų Vakaruose?

T. V. Pagal mūsų vertimų modelį, kurio laikėsi Pasternakas ir Achmatova Rusijoje ar Kazys Boruta Lietuvoje, vertimas turi būti kūrybiškas. Į lietuvių kalbą išverstas eilėraštis privalo likti eilėraščiu, neprarasdamas skambumo. Jei originalas deklamuojamas, deklamuojamas turi būti ir vertimas. Jei originalas rimuotas, turi surimuoti ir vertimą. Jei esama žodžių žaismo, žaidimo garsais, tai irgi reikia kaip nors perteikti. Eilėraščio prasmė iš esmės lieka, bet kartais ji pasikeičia, ir net labai.

Vakaruose dažnai verčiama žodis į žodį, tad nelieka nei rimo, nei aliteracijų. Labai dažnai pranyksta metaforos. Bet užtat galima šalia vertimo pasidėti originalą ir studijuoti kalbą!

Kiekvienas eilėraštis turi daug prasmių, ir labai svarbu jas perteikti vertime. Jos atsiranda susidarius ryšiui tarp tam tikrų žodžių, turinčių bendras šaknis ar bendrus garsus. Tačiau nevalia perteikti to, ko autorius nepasakė ir negalėjo pasakyti, to, kas prieštarauja jo poezijai, jo stiliui.

I. N. Čia ir slypi pavojus.

T. V. Taip, tai pavojinga. Labai dažnai vertėjai nuklysta labai toli nuo poeto. Bet geri vertėjai to nedaro.

Šitai yra didžiausia mūsų viltis; padaryti, kad vertimas būtų toks pat geras eilėraštis kaip originalas, tiktai kita kalba. Mes bandome atkurti visą eilėraščio struktūrą. Ir pagrindinė prasmė, ir pačios slapčiausios eilėraščio prasmės glūdi jo struktūroje. Žodžiai mums atskleidžia tik pačią paviršutiniškiausią prasmę. Poezija priklausoma nuo žodžių, bet ne linijine prasme. Tam, kad suprastum eilėraštį, reikia aprėpti visą jo sandarą.

Dar vienas eilėraščio požymis – kalbos meilė. Jei gerai moki kalbą, jei mėgsti ją, jei malonu tarti tos kalbos žodžius, klausytis jų skambėjimo, ritmo, energijos, netgi nesuprantamas eilėraštis gali padaryti didelį įspūdį. Geras eilėraštis turi turėti bent kai kuriuos iš šių bruožų. Net labai gilus, simboliškas ir prasmingas eilėraštis, jeigu jis prastai parašytas, nieko nevertas, jo žodžiai yra tarsi ne vietoje.

I. N. Būtų įdomu sužinoti, ką buvo galima versti iškart po karo – tarkim, nuo 1945-ųjų iki 1955 metų – ir kaip tai pasikeitė.

T. V. Iki 1955 metų vertimo sfera buvo labai suvaržyta, kaip ir visos kitos kultūros sritys. Daugiausia buvo verčiami sovietiniai autoriai; geriausiu atveju – rusų klasikai. Po 1955-ųjų cenzūra kiek sušvelnėjo, pirmiausia dėl pačių vertėjų pastangų.

Jei rimtai domiesi kokiu nors autoriumi ir išbandai visokius būdus prastumti jį pro cenzūrą, tuomet po didelių vargų tau anksčiau ar vėliau pasiseks – žinoma, jei jo nėra juoduosiuose sąrašuose. Juodieji sąrašai yra slapti. Niekad iš tikrųjų nežinoma, kas juose įrašytas, bet galima numanyti. Be to, tai kintamas dalykas. Vienas rašytojas įtraukiamas, kitas išbraukiamas; į sąrašus patekti labai lengva, bet labai sunku būti išbrauktam.

Juoduosiuose sąrašuose yra kelios rašytojų kategorijos. Pirmiausia – visi mūsų rašytojai emigrantai ir disidentai. Jų negalima ne tik versti, bet ir turėti – jei pas tave rastų jų knygas, gali smarkiai nukentėti. Kai kurie per didžiausius sunkumus gali būti paminėti bent jau enciklopedijose. Kai Nabokovas kažkokiu būdu pakliuvo į literatūrinę enciklopediją, kur apie jį buvo parašytas tulžingas straipsnis, visi buvo labai laimingi! Pagaliau jis buvo paminėtas, pagaliau jo nebegalima ignoruoti!

<...> Labai plati kategorija yra modernistai. Kai Chruščiovas buvo valdžioje, jis užsipuolė abstraktų meną, ir nuo to laiko visa, kas nutolsta nuo klasikinio realizmo, vadinama „abstrakcionistišku“. Pavyzdžiui, labai mažai žinoma apie Jamesą Joyce᾽ą, Franzą Kafką, Virginią Woolf, [Marcelį] Proustą. Jie nebuvo antikomunistai ar bent jau mažai tuo domėjosi. Jų veikalų pozicija yra antitotalitarinė ta prasme, kad autoriai mąstė ir rašė laisvai. Jie yra tartum niekieno žemė, kurioje vyksta cenzoriaus ir vertėjo grumtynės. Čia galima šiek tiek pasistūmėti priekį.

Be politinių tabu, egzistuoja daugybė moralinių, nepaprastai panašių į viktorijietiškus. Kai kurių žodžių nieku būdu negalima spausdinti. Lytinį aktą aprašinėti draudžiama, nors Vakaruose tai nuo seno įprasta. <...>

Šiai kategorijai dažnai priskiriamas avangardas. Kadangi avangardo rašytojai rašo apie viską, jie neišvengiamai prisiliečia prie tų temų. Bet už juos galima pakovoti. Rimtai kovojant galima prastumti vieną ar kitą avangardo autorių.

Dar yra ir kita kategorija. Rašytojai, kurie nors kiek buvo susiję su kraštutiniais dešiniaisiais judėjimais, yra griežtai uždrausti. Kartais būna išimčių. <...> Kartais tam, kad autorius taptų priimtinas cenzoriui ir tarybų valdžiai, parašomas oficialus įvadas. Šie įvadai vadinami „žaibolaidžiais“.

I. N. Ar tokiu būdu su kultūros komisarais kalbamasi jų pačių kalba?

T. V. Taip. Kai išverčiau tris Joyce᾽o skyrius į lietuvių kalbą, jiems buvo parašytas panašus įvadas. Ačiū Dievui, kad jo neparašiau aš! Žinoma, tų įvadų niekas neskaito. Bet jie gali padėti tuo atveju, jei kokiam nors kultūros komisarui šautų į galvą paklausti: „Kodėl jūs dabar spausdinate Joyce᾽ą? Girdėjau, kad jis ne mūsų autorius.“ Tada jam sakoma: „Štai čia yra nedidelis įvadas, kur viskas paaiškinta, ir net jei jis ne visai mūsiškis, jis vis tiek priimtinas.“ Žinoma, tai absurdiškas, niekad nesibaigiantis žaidimas su cenzoriumi. Jis sunaudoja nepaprastai daug energijos, protinių pastangų ir valios.

Tarp kitų dalykų paskutiniu metu pastebėjau keistą ir nepaprastai cinišką tarybinės spaudos gaidą. Atėjus 1984-iesiems, jie pradėjo minėti Orwello romaną. Buvo tvirtinama, kad visuomenė, kurią aprašė Orwellas savo romane 1984, yra Amerika: Ronaldas Reaganas yra Didysis Brolis, kiekvieną žmogų čia seka slaptoji policija, ir taip toliau. Šis romanas visiškai neprieinamas tarybiniams skaitytojams. Be jokios abejonės, jei jie galėtų perskaityti 1984, pamatytų, kad visa tai kur kas labiau panašu į Tarybų Sąjungą nei į Ameriką.

I. N. Ar perskaitėte šį romaną dar būdamas ten?

T. V. Taip, Maskvoje 1962-aisiais ar 1963-iaisiais. Ši knyga mano gyvenime padarė turbūt didžiausią poveikį. Kad aš čia, o ne ten – už tai esu dėkingas Orwellui. Jis pirmasis man paaiškino, kad normalus žmogus toje visuomenėje gyventi negali. Šią istoriją perpasakojau daugybei kitų žmonių, kurie negalėjo jos perskaityti patys – negalėjo gauti knygos ar nemokėjo angliškai.

Gyvulių fermą² taip pat perskaičiau Sovietų Sąjungoje – lenkišką jos vertimą, išleistą emigracijoje. Knygos kartais pasiekdavo mus ne originalo kalba, bet kuria nors kita.

I. N. Ar Lietuvoje žmonės yra girdėję apie Orwellą?

T. V. Apskritai, ne. Kaip sakiau, slaptai daugiau nei dvidešimčiai žmonių papasakojau apie 1984. Supažindinau Lietuvą su Orwellu sakytiniu būdu, lygiai kaip senais folkloriniais laikais, kai nebuvo rašto. Be tų dvidešimties, su kuriais kalbėjausi, tik saujelė kitų – mažiau nei dvidešimt – žino apie jį. Tai arba labai apsišvietę inteligentai, arba partijos propagandininkai, kurie turi žinoti, su kuo ginčijasi. Rusijoje Orwellas truputį geriau žinomas; kaip matote, jis buvo paminėtas net laikraštyje. Bet pats romanas neišleistas, ir aš manau, kad jis dar ilgai liks neišverstas ir neprieinamas.

Padėtis keičiasi lėtai. Šiandien situacija yra keista ir stulbinanti, nes daugelis rašytojų, kurie anksčiau buvo draudžiami, dabar spausdinami. Tačiau plačiajai visuomenei jų knygos neprieinamos. Tiražai yra maži, dalis jų išsiunčiama į užsienį, kur juos išperka emigrantai. Tai, kas lieka, atitenka partijos elitui ir tam tikru mastu kultūriniam elitui. Tos knygos viešai neplatinamos. Paprastas pilietis jų nemato, netgi nežino, kad jos egzistuoja, nes niekada nepasirodo knygynuose. Jei ir yra tam skirti keli egzemplioriai, jie dingsta nepasiekę lentynų. Tai labai reikšmingas pasikeitimas; Sovietų Sąjunga darosi vis panašesnė į daugelį trečiojo pasaulio šalių. Jos elitui prieinama daugiau mažiau viskas – vilos, baseinai, mašinos (kartais netgi Mercedes), kelionės į užsienį, labai aukštos kokybės kultūriniai renginiai – visa tai paprastam piliečiui visiškai nepasiekiama. Dabar dar ir knygos.

I. N. Ar tai galioja ir lietuviškajam elitui?

T. V. Labiau rusiškam, bet ir lietuviškam. Ši spraga tarp elito ir paprastų žmonių didėja. Netgi klasika tampa vis mažiau prieinama; ją nusipirkti vis sunkiau. Lietuvių klasikai leidžiami, bet jie beveik be išimčių atitenka elitui. Mokyklose mokiniai supažindinami tik su kūrinių ištraukomis. Vidutinis mokinys ar mokytojas galbūt niekad negalės perskaityti viso teksto. Tik labai retai šias knygas galima gauti bibliotekose.

<...>

Index on Censorship, 1984, Nr. 4

Vertė Laurynas Katkus

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kuo buvo ypatingas vertėjo darbas Sovietų Sąjungoje?
2. Kaip supratote pasakymą „lojalumo įrodymas“?
3. Kaip T. Venclova aiškina, kas yra kūrybiškas vertimas?
4. Kodėl sovietiniais laikais Vakarų rašytojų verstų kūrinių pristatymus T. Venclova vadina ciniškais?
5. Kas buvo vadinama žaibolaidžiais?
6. Kuo T. Venclovai svarbus Dž. Orvelo romanas „1984-ieji"?

Diskutuojame

Viename iš publicistinių straipsnių, parašytų 1986 m., T. Venclova teigė: „Neįmanoma suprasti totalitarinio pavojaus, jei matysime tik vieną jo aspektą – grėsmę tautai ir kalbai. Totalitarizmas gali palikti tautas ir kalbas, bet jis stengiasi pakirsti kai ką svarbesnio – individualią tiesą, asmeninę atsakomybę, žmogaus moralinį potencialą. Be tų dalykų tauta virsta robotų minia, o kalba – tuščiažodžiavimu.“

Padiskutuokite, ar šios mintys tebėra aktualios. Pateikite pavyzdžių remdamiesi šių laikų istoriniu ir politiniu kontekstais.

Negalėsiu netekti,
​Bet neteksiu tavęs,
​Užgesinsiu lyg dagtį
​Akmeningas gatves,
​Baltą varpinę, smėlį,
​Aptaškytą derva,
​Gal ir savąją sielą,
​Jeigu siela gyva.

Čia po kojom suyra
​Netvarus grindinys.
​Už neapšviesto tiro –
​Tamsiabalsė vilnis,
​Neaprėpiamas plotas
​Ir nuo tvano dienų
​Akvilonas ir Notas
​Virš gilių vandenų.

Virš druskingos bedugnės,
​Kristalinės mirties
​Plaukia vienišos ugnys.
​Už teatro kertės
​Plaukia tuščios mašinos,
​Plaukia tiltų minia,
​Ir negyvas pušynas
​Žengia žingsnį sapne.

Nematau Oriono,
​Bet nuo putų šviesu.
​Dovanota kelionė
​Tarp darnių debesų,
​Drėgnas medis – lyg nervas
​Ties skurdžiu granitu.
​Akvilonas ir Euras
​Suka dangų ratu.

Pasitrauksi ar liksi
​Šiapus mano vokų?
​Paskutinįjį blyksnį
​Užsimerkęs seku.
​Mus apsems amžinybė,
​Bet kol kas po ranka
​Tavo sodų kantrybė,
​Tavo mūrų trauka.

Nei tvirtovių, nei laurų –
​Ištrypta pakelė,
​Į magnetinį lauką
​Įsiterpus žolė,
​Tuštuma, subyrėjus
​Į lašus virš galvos,
​Ir beprotis Borėjas
​Už bevardės kalvos.

Skaistų eterio gūsį
​Atkartoja veja.
​Viešpatausi ar žūsi
​Atminties tamsoje?
​Rodos, įprasta žūti –
​Ir kaltės sklidina
​Tavo oro likutį
​Godžiai gaudo burna.

Prisiartina uolos,
​Laikas plūsta gatve –
​Jei ne Dievas, Eolas
​Teapsaugo tave.

1974

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Eilėraštis pirmą kartą išspausdintas tais pačiais 1975 m., kai T. Venclova parašė oficialų laišką, prašydamas leidimo emigruoti, bet skaitytojai šios poeto biografijos detalės nežinojo. Kurios eilėraščio vietos leidžia suprasti, kad tai poetinis atsisveikinimas su Vilniumi?
2. Aptarkite lyrinio subjekto kalbėjimo būdą. Į ką jis kreipiasi?
3. Kurioje eilėraščio vietoje miestas pamažu virsta laivu?
4. Kaip reikėtų suprasti jūros ir miesto, kaip laivo, metaforą?
5. Aptarkite lyrinio subjekto kelionę miestu – laivu. Kokias detales jis pastebi? Kokia miesto vaizdo ypatybė yra svarbiausia?
6. Kokių minčių kyla lyriniam subjektui per šią virtualią vaizduotės kelionę?
7. Eilėraštyje minimi senovės graikų ir romėnų vėjai. Remdamiesi autoriaus komentaru, galime teigti, kad jie susiję su istorijos, kaip jūros, motyvu. Kokias perkeltines reikšmes įgyja vėjai, jei miestą lyginame su laivu?
8. Aptarkite atminties ir užmaršties temas eilėraštyje. Kokiomis poetinėmis priemonėmis jos reiškiamos? Kurioje eilėraščio vietoje šios temos ryškiausios?
9. Eilėraščio pabaigoje paaiškėja, kad kelionė laivu – tai kelionė laiku. Kaip laikas keičia lyrinį subjektą ir miestą?
10. Savais žodžiais suformuluokite eilėraščio temą ir pagrindinę mintį.

Praėjęs muitinės šaltį, ginkluotų sargų rikiuotę,
​Užkopęs laiptais į skurdų valiutinį rojų,
​Susigriebiau, jog nepamojau keliems, kurie pasilieka.

Lėktuvui dar nepakilus jie amžiams tapo šešėliais,
​Aidais telefono gelmėj, adresais primirštoj knygutėj,
​Ir tai vienintelis duotas mūsų laikui stebuklas.

Žinojau – balsai sutrupės ir žodžiai pavirs į dulkes,
​Fotografijų prietemon trauksis pažįstamas veidas,
​Kol jį pagaliau atstos lentynos ir lempa.

Nežinojau, ar aš, ar jie – Persefonės nelaisvėj.
​Nuo staliuko žiūrėjau į lygų lauką už stiklo –
​Savo pamestą kūną, kaip sakė čionykštis poetas.

Ten greta elektrinės netrukus pakibs įdrėkusi saulė,
​Tramvajai čežės, taškydami purvą kovo bulvaruos,
​Atitirps tvenkiniai prie Didžiosios Gruzinų gatvės.

Ten kadaise arti daugialangės pokario sienos
​Kniūbsojo iš aukštai nukritęs vyras, milicija sklaidė minią,
​Ir aš ne iš karto supratau, ką tai reiškia.

Nuo dabar man duota pakankamai laiko suprasti –
​Dvylika, dvidešimt, gal ir trisdešimt metų
​Tamsiuos kambariuos, erdviuos ir tamsiuos žemynuos.

Ir beveik ten pat pasibeldus girgždėdavo raktas,
​Ir beveik ten pat patyriau, kaip švyti eilutė,
​Nuo kurios ryškėja vidunakčio medžiai ir sniegas.

Negimtoji šalis, patikėta kaip laikinas kūnas,
​Ligi Barenco jūros klampi nelaimėjusių žemė,
​Lėktuvų kryžiai viršum nematomo miesto.

1985

Skridimo mažiau nekaip valanda. Pasienietis
​praleidžia be vargo: neskubėdamas peržvelgia pasą
​(vienintelę kortą žaidime, kuris nesibaigs)
​ir pamoja ranka. Žinoma, daug kas gali
​pasikeisti po metų, mėnesio ar po minutės:
​rizika, nors ir nedidelė. Rusvo mūro lindynės
​iš Mayerlingo epochos. Šventė. Portretai languos,
​nematyti jau gerą dešimtmetį. Vėliavos, šūkiai.
​Geriausias laikas šiuose kraštuose: valdžia išvykus už miesto,
​užrakintos bylos, budintysis tingi pirštu
​paliesti diską; tikriausiai kalėjimuos
​lieka du trys prižiūrėtojai, ypač pamėgę
​savąjį darbą. Šitokią dieną lakūnas
​nenumuštas perskrenda žemę, kurioje urano ir plieno
​žymiai daugiau nei grūdų; šitokią dieną jisai nusileidžia mieste,
​į kurį tu tikriausiai negrįši. Tiesa, jis drąsesnis.
​Lapkritis, tamsūs bulvarai, už arkų kas nors būtinai
​slepiasi, tarsi per sapną. Iš viso tai primena sapną.

Kalnas migloj, bet į kalną kopti nereikia.
​Čia jis, rodos, vienintelis. Lėkštos lygumos plyti
​lig Dniepro, paskui lig Uralo ir Gobio. Už tilto pasuk dešinėn.
​Tave palydės apakusio stiklo puikybė, užgesę žibintai,
​secesinės⁴ aptvaros, senos mečetės. Praeivių nedaug.
​Tu lieki nematomas jiems. Jau kelintą dieną lynoja.
​Slėnis, didelis slėnis, tarytum lagūnos dugnas.
​Akmeninės sraigės virš durų; aštuonkojai ir jūrų lelijos
​karnizuos; net upė pilka nei moliuskas,
​išlindęs iš kiauto.

Nesibaigė ir nesibaigs. Moteriškė, turbūt sodietė,
​prekiauja gėlėm. Tereikia vieno gvazdiko.
​Čia jau netoli. Paprastai prie paminklo budi
​tie, kurių pareiga – konfiskuoti gėles. Bet juk šiandien šventė.
​Ir jie turi teisę į poilsį. Tada, prieš trisdešimt metų,
​aikštėje susirinko (tūkstantis? du? Penki turbūt nesutilptų)
​kai kurie su gvazdikais, kiti greičiausiai be nieko.
​Kas buvo toliau, aprašyta daugybėje knygų.
​Kad galėtum skaityti tokias knygas, turėjai palikti tėvynę.
​Vietomis gal pasitaiko įskilęs akmuo,
​išvarpyta granito plokšmė, nukirstas pastato kampas,
​bet po tiekos metų sunku susivokti be gido.

Apie žmogų aikštėj, tiesą sakant, žinai nedaug:
​„sunėręs rankas ant šarvo“, „sugrius Jerichono mūrai“,
​„tolin – tolin – “. Galbūt geriausios pasaulyje eilės.
​Masonas, artileristas. Šlubis apsvilintu veidu.
​Labguva, Ostrołęka, Wola, Temesvar.
​Pralaimėtų mūšių kur kas daugiau, nei laimėtų.
​Mirė drugiu Aleppo mieste, priėmęs islamą.

Nei vieno praeivio. Padėk gvazdiką prie kojų,
​kad pasaulis sukniubtų tarytum žvaigždė, įveikta ​savosios traukos.
​Žemynas griūva į slėnį, slėnis į miesto miglas,
​miesto miglos į aikštę, aikštė į paminklą.
​Viso ko centras – gvazdikas. Sunkus, iš vienų neutronų.
​Kada po dviejų valandų eisi pro šalį,
​jis dar gulės ant akmens. Ar bent taip atrodys.

Beprasmis gestas. Tu jo laukei trisdešimt metų.
​Pasirinkai kitą kraštą, likimą, draugus, bet pasiekei savo.
​Žmonės, tada susibūrę aikštėj (ne visi jie grįžo namo)
​laukė šimtmetį. Netgi ilgiau: šimtą aštuonerius.
​Ką padarysi –
​šitos lygumos, stepės, migla įpratina laukti.

1987

APIBENDRINAME

1. Apibūdinkite lyrinį subjektą. Ką rodo senos jo svajonės išpildymas?
2. Kodėl šis eilėraštis vadinamas „Instrukcija“? Kam ji skirta ir apie ką joje kalbama?
3. Komentaruose poetas rašo, kad šis eilėraštis populiarus Vengrijoje. Pasvarstykite, kokios priežastys galėjo lemti jo populiarumą.
4. Raskite sąsajų tarp šių tiesiogiai ir netiesiogiai eilėraštyje „Instrukcija“ minimų faktų:
   • Tautų pavasaris;
   • vengrų sukilimas;
   • lyrinio subjekto išvykimas į Vakarus;
   • generolo Bemo paminklo aplankymas Budapešte.
5. Aptarkite visus tris T. Venclovos eilėraščius kaip chronologinę seką. Apie ką juose kalbama?
6. Kaip šie trys eilėraščiai susiję su poeto biografija? Kada apie tai kalbama užuominomis, kada nesislapstant?
7. Interviu „Esu dėkingas Orwellui“ poetas mini savo gyvenimo etapą Maskvoje ir dėkoja Dž. Orvelui, kad jo romanas „1984-ieji“ leido daug ką suprasti apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Aptartame eilėraštyje „Šeremetjevo, 1977” taip pat kalbama apie tai, kad ne iš karto viskas buvo suprasta. Palyginkite interviu ir eilėraštį.
8. Kokį dvasinės brandos kelią galima įžvelgti šiuose trijuose eilėraščiuose?

Rašome

Remdamiesi sovietinės literatūros ir kultūriniu kontekstais bei poeto T. Venclovos biografijos faktais, parašykite jau atgavus nepriklausomybę sukurto eilėraščio „Užupis“ interpretaciją. Siūlomas eilėraščio interpretavimo aspektas – laiko nulemta neišvengiama gyvenimo kaita.

Užupis

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
​ties skubria srove, panašia į Tibrą,
​su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey’s“.
​Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
​Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
​šlama ir užsikerta. Pašnekovams
​rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
​ar kančia ir gailestis turi prasmę
​ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
​už kitas tikrai negeresnę lemtį,
​ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
​bet aklybę galima prasklaidyti,
​ir eilės vertos daugiau už sapną.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
​ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
​kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
​debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
​o man jau nieko, išskyrus laisvę.

1998