Rimanto Kmitos popromanas

<…>

[R. Kmita pasuka] tarsi populiariosios literatūros kryptimi, lyg provokuodamas skaitytojų auditoriją įvardija savo kūrinį popromanu. Toks žingsnis pakankamai gudrus, nes taip R. Kmita nušovė du zuikius: surišo rankas kritikams ir nominavo savo romaną kaip populiarų.

Kaip ir būdinga popromanui, centre – meilės istorija. Bachūriukas su treningais ieško mergikės. Romanas, be šitos veikėjo motyvacijos, papildomas dar dviem siužetinėmis linijomis: herojus svajoja tapti profesionaliu regbininku ir ieško lengvų būdų greitai užsidirbti pinigų ir praturtėti. Taigi bachūriukas sportuoja, nuolatos galvoja, kaip užsikalti babkių, ir ieško savo mergikės. Visas romano veiksmas ir sukasi šioje triadoje – regbis, babkės, mergikė, babkės, mergikė, regbis, mergikė, babkės, regbis, babkės, regbis, mergikė ir t. t. Vis dėlto svarbiausia šioje vertybių triadoje išlieka mergikė, nes babkės reikalingos tam, kad galėtum jas išleisti ant mergikės, o jei reikėtų rinktis tarp regbio ar mergikės, tai visiškai aišku, ką pasirinktų tikras bachūras (o gal ir ne taip aišku?).

Romano centre – bachūriukas vardu Rimantas Kmita. Autorius kuria žaidybinį santykį tarp tikrovės ir fikcijos. Romano priešlapyje rašoma: „Ši knyga yra romanas. Todėl jokie sutapimai su tikrove neįmanomi. Nebent Jūs – personažas“ (p. 5). Taigi autorius save pateikia kaip „tikrą“ personažą. Ir iš tikrųjų kai kurie knygoje aprašomi dalykai sutampa su R. Kmitos biografiniais faktais – gyvenimas Šiauliuose, studijos Klaipėdoje ir t. t.

Tikroviškumo iliuziją dar labiau sustiprina pasirinkta kūrinio kalbos maniera. R. Kmita (autorius) knygos pabaigoje paaiškina neįprastos, nenorminės lietuvių kalbos vartojimą: „Šioje knygoje bandyta prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžios Šiaulių gatvių šnekamoji kalba, slengas. <…> Aišku, šioje knygoje susiduriame ne tik su šiauliečių šnekta, bet ir su to meto Lietuvos jaunimo slengu. Tas slengas visų pirma iš kalėjimo“ (p. 365–367). Kad skaitytojas pajaustų gyvą tokios kalbos efektą, žodžius dažniausiai reikėtų kirčiuoti priekyje ar viduryje, kaip kad kirčiuoja tikri šiauliečiai.

R. Kmita tokią šnektą vartoja ne vien tik dialoguose – šia neįprasta kalba yra parašytas visas romanas, nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Ir tai savotiškai užburia. Skaitytojas pasineria ne vien tik į romano pasaulį, bet jį įtraukia ir kalbos sūkurys: „Nu nainam į turgų. Nu žiūriam. Tokie treningai, kokių man reik’, mamai atruoda per brangūs. Va, yra kitokių, irgi gerų, i ne tokie brangūs, saka. Ką reišk’ kitokių? Kitokių nereik’. Visi gi žina, kokie treningai yra kieti. Melsvi su žaliu, Puma arba Nike. Arba Adidas. Tokie pablizginti. Žodžiu, ka būtų originalai. Nesvarbu, ka iš turgaus. <…> Originalus treningiuks, originalūs džinsai pakel’ tava markę, o jeigu tu pats originals, koks čiūdiks, tai čia krenti konkrečiai. O juk kas yra treningai? Treningai yra tava šarvai“ (p. 86).

Pasirinkdamas tokios kalbos vartojimą R. Kmita tarsi pasiaukoja ir tampa tikru Lietuvos patriotu. Autorius atsisako savo kūrinio vertimų į kitas kalbas galimybių ir knygą skiria tik lietuviškai publikai. Tačiau ne šnekamąja šiauliečių kalba parašytas romanas prarastų autentiką, taptų iliuzinis – kalba neatitiktų realybės. Jis nebebūtų toks paveikus, taigi surizikuoti populiarumu užsienyje – verta.

<…>

<…>

Knygą „Pietinia kronikas“ autorius pradėjo rašyti Prahoje. Tuomet buvo sukūręs kelis romano gabaliukus ir juos iš pradžių skaitydavo baruose. „Iš karto sulaukiau geros reakcijos. Būtent dėl jos įgavau pasitikėjimo, energijos ir pradėjau dirbti užtikrinčiau. Žmonių palaikymas man labai padėjo“, – pasakoja R. Kmita.

Nuo ko prasidėjo romano rašymo procesas? Pasak autoriaus, nuo informacijos rinkimo. Rašydamas „Pietinia kronikas“ iš pradžių R. Kmita vartė to laikotarpio Šiaulių spaudą, informacijos ieškojo internete, tačiau suprato, kad čia jos labai mažai. Todėl ilgainiui pradėjo susitikinėti su žmonėmis, kurie galėtų pasidalyti pasakojimais, nuotykiais, emocijomis, susijusiais su tuo laikotarpiu.

„Pasakojimai palengvina rašymą. Su vienais bičiuliais susitikdavau, kad prisiminčiau ir atgaivinčiau šiaulietišką kalbą, su kitais – kad atkurčiau to laikotarpio įvykius. Pavyzdžiui, man reikėjo sužinoti, kaip buvo garinami džinsai – nesvarbu, kad to romane nepanaudojau, bet man reikėjo žinoti. Manau, man pavyko surinkti nemažai tipinių faktų apie tą laikotarpį, nes kai susitinku su žmonėmis, kurie skaitė mano knygą, jie man sako: būtent, viskas taip ir buvo“, – juokiasi autorius.

Pasak R. Kmitos, sunkiausia buvo atkurti pačią šiaulietišką kalbą, nes kilo nemažai ginčų, kaip iš tiesų žmonės tuo metu kalbėdavo.

„Neseniai vienas žmogus iš Šiaulių man aiškino, kad tuo metu šiauliečiai nevartodavo žodžio „mentas“ – jie sakydavo „fars“. Arba sakydavo ne „čiūvs“, o „gezas“ arba „kents“. Manau, daug kas priklauso nuo aplinkybių: nuo asmeninio žargono, aplinkos, kurioje gyveni. Juk kai kuriuos žodžius susikuri su draugais, užsikabini už jų, ir grupė žmonių pradeda juos tarpusavyje vartoti. Žmonės įsivaizduoja, kad žargonas – kaip bendrinė kalba, kad visi juo kalba vienodai. Iš tikrųjų – ne, todėl natūralu, kad vieni sako, kad kalbėjo tokiu žargonu, kiti – kad ne“, – sako rašytojas.

Vis dėlto rašyti romaną šiaulietiška tarme R. Kmita nebijojo. Pasak jo, buvo kitų rizikingesnių dalykų, dėl kurių reikėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, atpasakoti romane apie regbį. Daugelis net nežino, kas tas regbis. Tačiau, kalbant apie Šiaulių miesto akcentus, regbis R. Kmitai buvo neišvengiamas. Arba pavadinimas „Pietinia kronikas“ – jis iškart akcentuoja Šiaulius, nes šiauliečiai tikrai žino, ką reiškia „Pietinis“.

8 skyrius

Hanuoveris.

Ne, pala, ne taip.

Mes išlipam. Hanuovery.

Aš išlipu i stoviu. Hanuovery.

A jūs girdžiat – Hanuovery.

Nu, davaj kartu: Ha-nuo-ve-ris! Ha-nuo-ve-ris!

A pagaunat? Ašai i Hanuoveris!

Kojas per kelius tik linkst, galva sukas. Matytų daba mane klasiokai Hanuovery – apsišiktų iš pavyda. Ašai, aišku, kai grįšiu, tai nutaisysiu miną, tipo, nieka tokia, nu buvau aš tam Hanuovery, nu i ką. Nu faina, aišku. Gaila tik, ka muokslai jau baigės, daba tik rugsėjį naisiu, o visi ten apie visokias stovyklas prie ežera, apie visokias nesąmones, o aš, o aš sakysiu – aš tai čia Hanuovery buvau.

Gyvensme tai mes prie stadiona, an tokios pievikes. Kol pasistatėm palatkes, kol šmutkes susimetėm, kol ką – žiūriam, ka visi treneriai dingę. Autike važiava visi įmanomi treneriai, visų amžiaus grupių, nors mūsų tebuva dvi amžiaus grupes. I visi pirmam sustojime prisipirka žurnalų su mašinom an viršelia i nepaleida jų iš rankų visą kelią iki Hanuoveria. Atruode, ka jie visi – vokiečių kalbos asai. Bet tik paskiau supratom, ka ne grožinę literatūrą jie skaita, o daug paprastesnius dalykus: mašinas marke, pagaminima metai, Diesel / Benzin, kaina, miests, telefona numeris.

Bet viens treneris su mumis lika. Saka, daba treniruote bus. Kaip tik ten baig’ varžybas. Nu, persirengiam i ainam. Gaunam kamuolius. Kamuoliai visi lediniai, nauji, prie delniuka limp. Pas mumis tai toks gal viens i yra, i tai su juo tik suaugę varžybas loš’, o visi kiti atsilupinieję, apiplyšę i slidūs kai varles. Mietom viens kitam i matom, kaip visiem šypsenas ištįst, i nieka negali padaryt’, tik šypsais kai durnelis, bo toks kaifs nuo tų kamuoliukų, o kai užlipam an vejuos, tai išvis pratrūkstam šūkaut’.

– Čia minkščiau negu an mana mergos papų, – šauk’ Sauliens.

– Žiek tik, stajaka nenusilaužk! – kažkas šauk’.

Žolike tai kai nudažyta ka būtų, lygi i kai patalai kokie – krenti i nieka nejauti. Viens kitą pradedam stumdyt’ i kritiniet’ – nieks to treneria nesiklausa – davaj, davaj, maždaug: ką davaj, ką davaj, visi treneriai dingę, palika mumis su porą metų vyresniu, „davaj“ jis da čia. Pas mumis an stadiona, kur leidž’ regbistams žaist’, tai žolie išvis tik pakraščiuose aug, o per vidurį žeme, kartais koks žvyrs, o jeigu paliję – tai koše konkreti. Kai krenti keliais an žvyra, tai prisimeni mamą, babą i visą giminę.

Žodžiu, pasilaigydami mes ten deriniukus pasikartojam i kaip i baigiam. O valgyt’ tai mums da nieks nedave. Visus buterbrodus i sausainius suvalgėm pakeliui, bo toli važiuot’ iki to Hanuoveria. Pradedam mes murmiet’ apie valgį. Bet matom – parein čiuvs toks su padieklu, o an jo bulkikes kažkokias. Nu, jamam mes tas bulkikes, bet žiūriam, ka jos faršu perteptas. Nu taip, žaliu faršu. Susižvalgom, susiprunkštaujam. Suprantam, ką mums saka – ka čia, tipo, sveik, tipo, daug energijas po treniruotes. Nu bet tai ką, ėst’ tai kai žvėrys noriam, o nieks nieka nebetur’ sava kupriakuose. Jamam. Atsargiai. Kandam i kramtom. Kramtom i galvojam, kaip čia nesusiviemus. Kai pažiūri į kitus, tai norietum pasipizdavot’. Maums, žiaumoj žalią faršą! Bet i pats valgai. O paskiau da i antrą jami. Kaip i nieka. Nieks nevem’ i į tuliką nelek’.

O paėdę ainam į miestą pasižvalgyt’. Visi užrašai vokiškai. Nu aišku – kokie jie da gal’ būt’. Viens yra pagalvot’ i žinot’, ka Vokietijoj visi užrašai vokiškai, o kits yr matyt’ juos, skaityt’ juos i būt’ jų apšviestam. Jo, apšviestam. Kaip kokia stebukla. Nes jau Lenkijoj atruode keistai – ne lietuviškai, ne rusiškai, o lenkiškai. Tai ten da kažką supratom, o čia tai beveik nieka. O kai nesupranti, tai i stebuklas didesnis.

Trainiojames ten, žiūriam, kas i kaip, i kur čia turgus. Tikrinam tokius automatus gatvėse, kur reik’ įmest’ monetą i gauni kramtoškes. Ką reišk’ tikrinam – biški padaužom, gal išspjaus ką.

Jo, Vokietija ne Lenkija i ne Latvija, nelabai žinojom, ką čia vežtis. Ka mašinas iš ten vara, tai aišku, bet ką į ten vež? Kažkas pašnekieja, ka ten gali geležinius rublius su Lenina galva gerai parduot’. O kur tu čia juos pardaviniesi? An- und Verkauf parduotuves, matom, ka ten pridieta visokia chlama, užeinam, rodom, ne, neįdomu. Biški pasimetam – kaip gal’ Lenins nerūpiet’? Kažkaip randam turgų, bet žiūriam, ka mes čia ne pirmi su tais sava leninais. Čia tau ne pas indėnus nuvaryt’ i blizgučiu pamojuot’. O kiek tų iljičių ieškota, kiek giminaičių pereita, kiek bandyta nusipirkt’ i kiek svarstyta, kiek čia tie egzotikas ištroškę vokiečiai doičmarkių už juos atsegs, o doičmarkes… Už jas galiejai pirkt’ komercinėse pardėse, kaip i už dolerius, o komercinėse buva mages, batai, škurliai, kramtoškes – i viskas originals. Matyt, su iljičiais reikieja suktis, kai da Lenins stovieja Šiaulių centre priešais politechnikumą.

Nu ką – liek cigaretes. Kiekviens pasijėmėm po bloką, bo daugiau nieka nesugalvojom. Cigaretes i leninai. Pakiuks čia – penkias markes! Tu gauk po dvi, i tai bus kem markių už bloką! Bet i cigarečių nejam, kiti da supykst, kažką ten, tipo, policaj! Ne nu, pizdiec, visai. Siūlai daugiau negu dvigubai pigiau i nejam. Neįkirsi tų vokiečių.

Slankiojam po pardes, o vienoj pardavieja su didžiausiu akcentu mums i saka: Želajete čevo nibud’? Tipo, čiuoškit iš čia. Nu gerai, negi sakysi, ka mūsų kišenėse tik leninai, o mes čia kainų lyginamąja analize užsijamam. I kode jinai su mumis rusiškai, jeigu mūs lietuvių nė iš tola į rusų nepanaši? Sakau, neįkirsi tų vokiečių.

Besitrindami po miestą prejom prie vienos tokios pardes. Iš tola matau, ka durys stiklines, gerai, bet va rankenų tai nematau. Da paejnam, nu nier tų rankenų. Tai kaip čia įeit’? Da žingsnį žengiu, i durys pačias atsidara. Aina šikt’! Atsitraukiam. Ne, nu čia išvis. Jos kaip tam multike – sezamai, atsiverk. Bet čia be jokia burtažodžia. Stoviu – i taip žiūriu, i kitaip. Kiti įein. Ten viduj kaip i normaliai. Žmones, pardaviejas sukiniejas. Bet ne, ašai čia tai neisiu. Kai reiks išeit’, bus koks fints, nežinosi i da neišeisi. Neįkirsi tų vokiečių.

O kai ateja vakars, tai užsidege visi užrašai. Žiūri į tamsą i atruoda, lygtais visa gatve kokiais fejerverkais mirgietų. Kur aš tokias spalvas matęs? Gal niekur? Mana teliks tai tikrai tokių netur’. I atruoda, ka čia viskas mirgtau. Dėl taves. Prejn kažkokias buobas – ne tai mergas, ne tai buobas, – kažką saka, irgi dėl taves. O kai suprant, ka nieka nesupranti, tai jam už rankas i tempias. Tada supranti, ka čia kurvas i ka… Pfff, aišku, ka aič’, bet kur tu aisi, kai tava kišenėj Lenina galvas, o doičmarkes vokiečių kišenėse. Jo, vokiečių treneris atsege saviškiams markių i pasake, ka pasiimtų mumis į miestą i kažką su mumis paveiktų. I da paruode į mane – tas vokiškai suprant. Nu jo, mokykloj tai ašai vokiečių mokiaus. I kai buva atvažiavę iš Vokietijas mokyklas ekskursija kažkokia į mūsų mokyklą, tai susišnekiejau, bent jau man atruode, ka susišneku. Nu ne ekskursija, o kaip ten… nu, tipo, draugauji su kažkokia mokykla užsieny, susirašinieji i atvažiuoj. Bet aš neatsimenu, ka mes būtume susirašinieję. Gal mokytoja už mumis raše, nežinau.

Nu tai vakare tie vokiečiai mumis, tipo, po miestą vedžioj. Jie ain sykiu prieky, o mes iš paskos. Mes tik žiūriam, ka neatsiliktume, bo žmonių dafiga, viskas mirg. Įvarom į vieną kabaką – vietų niera, paskiau jie pirmi ner’ į kitą i kažkur pradingst. Laukiam, trinamės prie durų, niera. Tos kurvas aplinkui – nei tu ką pasakyt’ gali, nei nieka. Nu gerai, niekur ašai su jom neič’. Bijoč. Aš net to senia, prašinėjančia pinigų, bijau. Čia, tam svetimam mieste, fig pariši kur, vidury nakties. Bet tai senis – visai naglas. Tu gal pažiek, kaip aš atruodau i kaip tu, gal nuori kurtkikėm apsikeist, ką? Duosiu aš jam pinigų, visai senis… Bet ką tu pasakysi. Senis i pats nain supratęs, ka mes jam nei ką duosme, nei ką pasakysme.

Nu o chebra jau mane siunč’ į vidų. Įsiraunu ašai į tą kabaką i kažkur nusileidęs į rūsį randu juos. Ramiai sau, jau po antrą kvietinia pasistatę. Preinu ašai prie staliuka i tuoj, ble, pradiesiu keiktis… Tik suprantu, ka keiktis tai aš nemuoku. Tai suveblenu kažką… Bus… Nach Hause… Bus… Jie tik kažką ja ja, o aš išspūdinu lauk, kišenėj leninai į koją daužos, sunkūs tokie, dusliai, nieks negirdž’.

Nu, chebrike tvarkingai po poros bokaliukų išein, vieni į vieną pusę, kiti į kitą. Mes jau žiūriam, ka čia i liksme tarp tų kurvų per naktį, tai prišokam prie viena i sakom jam kuo aiškiausiai – nachhauzefahren, nachhauzefahren, nachhauze… na… Tas da pasimuista, bet nuved mumis prie tramvaja i kažkaip išaiškin, kur išlipt’.

Grįžtam, guliu ašai palatkėj, valgyt’ tai ne tas žodis kaip nuoriu, o bet da labiau nuoriu namuo, į Šiaulius.

O an ryta pirmas rungtynes.

Kaip tu gali lošt’, kai tu esi Hanuovery.

Kaip tu gali lošt’, kai priešais tave stuov’ juočkis. Tikras, ne iš MTV i ne iš plakata.

Kaip tu gali lošt’, kai tu vakar stoviejai ištikts NSO – savaime atsidarančių durų.

Aišku, ka aikštėj bardaks. Visi dara bele ką, bet tik ne tą, ką mes čia vakar bandėm per trenkę.

– Nu kur tu biegi, kur tu biegi! – šauk’ treneris.

Ką čia, ble, riekauji, galvoju. A pats esi stoviejęs prieš negrą? I išvis – atvare čia, mašinų skelbimus teskaita, kaži kur laksta, vieni mes čia an leda pastoviai, trenkėse niera… i da čia šūkauj „kur biegi, kur biegi!“

Bet principe klausims gers. Ašai i pats saves to galieč’ paklaust. Biegi, bo biegt’ yra geriau – biegt’ i laukt’ smūgia. Guliet’ an žolies i galvot’, kada visa tai pasibaigs. Bo kartais taip jau būn, ka fig pariši, kas čia vykst, kartais jau geriau to i nežinot’, ka tik viskas greičiau baigtųs. Spardai kamuolį į autą, darai nesąmones, tempi gumą.

An gala treneris išleida Artūriuką – jis iš vyresnių, bet atruoda toks jaunesnis. Tai kažkaip su juo porą zanosų padarėm, i neatruode viskas taip beviltiškai. Gavom į kaulus, tai gavom. Kaip maišu tokie trenkti daba.

– O tie negrai tai rimtai smirdž’, – saka man Sauliens persirenginiedams.

– Tu gal save apsiuostyk! Tau gal nuo tos smarves smūgis buva, ka kamuolia nenulaikei i an žolies voliuojais. Aišku, gera žolike, minkšta, galim i pasivoliuot’…

Bet šiaip jau tyliejom. Aišku, ka tie negrai smirdž’. I man jie smirdieja. Nu kažkaip. Visi i anksčiau sake, ka negrai smirdž’. Kai Statyba buva į Šiaulius atvarius, tai irgi atsiveže negrą. Kojikes plonas kai degtukai, aišku, iš tiek neužuosi, bet tai nebūtų šiaip sau visi skandavę Niger go home! Bet kas galvoja, ka atvarius į Vokietiją reiks su negrais žaist’? Čiagi ne Afrika! Man atruoda, ka visiems čia tie negrai pruotą sumaiše. Jūs patys pagalvokit. Mes užaugom su užrašais RED ARMY GO HOME! Bet ten, kur jie pagaliau išsigrūda, mums viskas daug aiškiau i artimiau. Su jais išeja i vienintele mūsų užsienia kalba, nors kai mes ją išmokom, ji nebuva užsienia. Daba mes raunamės į priešingą pusę, kur nieks neaišku i viskas spalvota i blizg. Bet čia mums spalvoti žmones trukda. Čia reiktų biški atsisiest’ i susitvarkyt’ galvoj viską.

Gal tie negrai i smirdž’, bet mes tai irgi moliai neblogi – vos patys nesmirdiejom po tų varžybų. Nu, po visų bazarų reik’ praustis. Nu va, dušai. Dušai yra, bet tai kur kranai? Subiegam visi į dušus – kas persirengęs, kas ne – kur, ble, kranai, kaip čia praustis. Jie čia ką – iš mūsų izdivonus dara? Taip besisukiojant palei dušus viens ka pyle Dariukui, tas da su apranga buva, meškiuks. Ka diejom žvengt’. Ne, nu čia tai gers, bet vis tiek nepagavom iškart kampa, kaip čia viskas veik’. Pastovi po tuo dušu, i pats vanduo pasileidž’. Ne, nu čia tai viršūne. Čia da i per teliką tokia bajeria nematėm. O tai kaip pasireguliuot’ – kur čia šilts, šalts? Nu bet nieka, bieg toks drungns i gerai.

Nuotaika iškart pakila, varžybas nebeatruode toks pravals. Bent jau bus ką papasakot’ grįžus: dušai patys įsijung’, krautuves durys pačias atsidara, o kai kur tai išvis – laiptai tave užvež į kitą aukštą, ne lifts, o laiptai.

Kitą rytą pusryčiams vėl gavom to farša. Bliūds padiets an stala. Nu da ten buva duonas, bulkikių, sviesta, sūria, bet aš tai jėmiau i to farša – nu jeigu padiets, tai ne nuods gi. I jeigu atvirai, tai visai nieka. I tik baigiant pusryčiaut’ man kažkaip tas faršas primine tą vakarą pas mane su Edita. Biški suvimde, bet kaliau du puodus kavos su cukrum i kaip i viskas normaliai, reikieja apie varžybas galvot’.

Pradžioj gavom lenkus. Buvom su jais lošę, prasinešėm kai viejas. Pripratom prie stadiona, prie žolikes – kai nebijai krist, pradedi vos ne skraidyt’. Lenkus jau buvom i Gdanske kažkada patvarkę.

Apie švedus tai čia išvis nier ko šnekiet’. O kitą dieną ateja eilie tiems patiems šūdžiams, katrie alubary kvietinį mauke, o mes tarčialinom kai moliūgai lauke. Atarėm kai reikals. Atruode, ka grumtynes gal’ juos stumt’ nors i iki to alubaria. Iš grumtynių tai visus kamuolius pasijėmėm. Žodžiu, trumpai. Rezultats toks, ka paskiau atein pas mumis į persirengima kambarį jų treneris. Saka kažką. Suprantu, ka, tipo, gerai varot, fantastika. Iš jūsų komandas gal’ pasilikt’ kas tik nor’. Surandam darbą, biški už žaidimą mokam. Galiat likt’.

Kažkaip chebrike susižvalga, treneriai kažką pasišnek. Nu bet aš tai galvoju, ka ne, mokyklą gal reik’ baigt’, ką čia. Tipo, protings ašai, tipo, rimtai apie gyvenimą galvoju.

Grįžom beveik visi. Aa, trenerių nebuva. Bet tie tai sava golfiukais myne. O mes cigaretes, kas da nebuva prastūmęs, pardavėm fūrų vairuotojams degalkėse. I grįžom laimingi i kieti, daug kietesni negu iki to. Bo į mumis šviete neonkes, o kurvas mumis ėme už rankų. I visi buvom apsivilkę maikėm, an katrų parašyta HANOVER RUGBY. Išeisi su tokia į kiemą, i spėkiat, koks bus pirms klausims?

APIBENDRINAME

1. Aptarkite pasakojimo kalbą, kūrinio stilių. Ar sunku buvo skaityti?
2. Prisiminkite šio skyriaus įvade minėtą rašytojo S. T. Kondroto bandymą pradėti diskusiją apie tuometę lietuvių literatūrinę kalbą. Kaip manote, ar pasirinkus tarmišką kalbėseną ir jauno žmogaus žargoną į literatūrą iš tiesų plūsteli realaus gyvenimo pojūtis?
3. Kokius, jūsų nuomone, tikslus pasiekė rašytojas, pasirinkęs tokį pasakojimo būdą?
4. Aptarkite pasakotoją, jo elgesį, reakcijas į aplinką. Charakterizuokite jį kaip veikėją.
5. Kaip Hanoveryje jautėsi pasakotojas ir jo draugai, atvykę iš šalies, kuri neseniai išsivadavo iš sovietų valdžios? Kodėl patirtys Vokietijoje nuolat lyginamos su gyvenimu Lietuvoje?
6. Pasvarstykite, ar panašus pasakojimas galėjo būti išspausdintas sovietmečiu. Atsakymą pagrįskite.
7. Palyginkite žmonių savijautą aptartuose sovietinių laikų literatūros kūriniuose su jaunuolių savijauta, aprašyta R. Kmitos romane „Pietinia kronikas“ ir / arba perteikiama to paties pavadinimo filme. Kokie pokyčiai įvyko nugriovus geležinę uždangą, skyrusią nuo Vakarų pasaulio?
8. Paklausinėkite tėvų apie jų pirmąsias keliones į užsienį Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Papasakokite kokį įdomų jų prisiminimą šnekamąja kalba arba tarmiškai, jei mokate tarmę.