Jurgos Ivanauskaitės siurrealistinis pasaulis

Kaip pasukai į prozą? Ligi šiol moku Tavo mokyklinį eilėraštį apie vienišą medinį arklį bekraštėj žydinčių žirnelių pievoje…

Nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus su daug herojų. Svajojau studijuoti kino režisūrą, bet tai buvo beveik neįmanoma, nes moterų į Maskvos valstybinį kino institutą beveik nepriimdavo, o iš Baltijos šalių pakliūdavo po vieną studentą kas trečius metus. Taigi moteriškos giminės individui iš „Pribaltikos“ šansas įstoti buvo lygus aklos vištos rastam grūdui. Todėl „dariau kiną“ kitomis priemonėmis. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo, kol virto romanais. Dabar man būtų sunku grįžti net prie novelių, jau nekalbant apie eilėraščius. Nors Himalajuose buvo toks periodas, kai iš kažkur „nusileido“ eilėraščiai. Per tris keturias naktis parašiau apie šimtą ketureilių, kurių nesiryžau skelbti savo vardu, nes atrodė, kad juos padiktavo kažkas kitas. Juos vis dėlto išspausdinau knygoje „Prarasta pažadėtoji žemė“, bet sukūriau istoriją apie tibetietę joginę, kurios eilėraščius suradau mistinėmis aplinkybėmis ir išverčiau iš tibetiečių kalbos į lietuvių. Sulaukiau atsiliepimų, kad toje knygoje geriausi yra kaip tik eilėraščiai. Kai prisipažindavau, kad jie mano, pašnekovų veiduose iškart pasirodydavo nusivylimas.

„Pakalnučių metai“ – labiausiai nuskaityta mano turima knyga, kitados keliavusi per pažįstamų rankas, viršelis nutrintas iki baltumo. Kaip jauteisi, kai ji išėjo?

Kai knyga pasirodė, man buvo dvidešimt penkeri metai, nors kai kurios novelės rašytos, kai buvau aštuoniolikos. Taigi ji man atrodė gerokai pavėlavusi ir netgi pasenusi. Atmintin neįstrigo jokie ypatingi potyriai, susiję su „Pakalnučių metų“ pasirodymu, geriau atsimenu, kaip jaučiausi rašydama. Tai buvo laikas su daugybe draudimų ir su aibe būdų tiems draudimams įveikti. Turėjau du gyvenimus: vieną išorinį – Dailės institute, kitą – pogrindinį (andergraundinį), povandeninį. Nesakyčiau, kad buvau tiesiogiai susijusi su hipių ar pankų judėjimais, nors Lietuvos pankų „tėvas“ Atsuktuvas mane pavadino „pankų motina“, esą „Pakalnučių metai“ daug prisidėjo prie lietuviškojo punk judėjimo. Paauglystėje ir jaunystėje turėjau savo asmeninį urvą, į kurį sugrįždavau iš „išorinio gyvenimo“. Čia buvo mėgstamos knygos, muzika ir kitokios Vakarų pasaulio nuotrupos bei simboliai „draudžiamos“ kultūros, kurios labai ilgėjausi. „Pakalnučių metuose“ daug tokių ženklų: aprašomi „fondiniai“ (eiliniam žiūrovui nerodomi) Bergmano¹ ar Bunjuelio² filmai, cituojamos bitlų, rolingstonų ir pinkfloydų dainos, beveik skamba muzika tų plokštelių, kurios iš Anapus atkeliaudavo šiapus geležinės uždangos (JAV turėjau tetą). Manasis paralelinis gyvenimas buvo toks intensyvus, kad norėjosi jo patirtimis ir įspūdžiais dalytis su kitais. Sėdint savo slėptuvėje gimdavo siužetai, idėjos, pati įsivaizduodavau save keistose, neįtikėtinose situacijose, visai kitokiose, negu galėdavo pasiūlyt realybė. Taip atsirado pirmosios novelės.

<…>

Esi rašytoja, kuri, kaip sakoma, abejingų nepalieka. Arba mylima, arba ne („tai popsas, ne literatūra“), abiejų pusių nuoširdžiai. Ar domiesi, kas rašoma apie Tave?

Neapykanta – tai tik išvirkščia meilės pusė, taigi ir kritikų esu savotiškai mylima. Tiesa, kaltinimai „popsu“ jų lūpose skamba taip negailestingai, lyg būčiau nužudžiusi žmogų ar bent jau vogčiau automobilius. Jei paliktume tik tas knygas, kurios, kritikų nuomone, yra „tikroji literatūra“, o visa kita atmestume, bibliotekos susitrauktų iki kelių lentynų, žlugtų daugybė leidyklų, o ir skaitytojų liktų koks šimtas. Nebeturėtų ką veikti net patys kritikai, nes nebebūtų ką kritikuoti. Juk visi kriterijai nustatomi lyginimo principu, tad, jei nebūtų „blogosios“ Ivanauskaitės, kaip reikėtų nustatyti Juknaitės, Vilimaitės ar Šerelytės „gerumą“? Tas popkultūros baidymasis man atrodo truputį juokingas, nes poperdvėje yra tiek pat talentingų žmonių, ryškių asmenybių ir individų, priartėjusių prie giliausių būties slėpinių įminimo, kaip ir tarp Nacionalinės ar Nobelio premijos laureatų. Ir „tikruosius kūrėjus“, ir „popsistus“ sukūrė tas pats Dievas, ir vienuose, ir kituose yra dieviškoji kibirkštis, arba Budos prigimtis, kaip pasakytų budistas. Geriau pagalvojus, juk epai, mitai, pasakos ar liaudies dainos yra ta pati popkultūra, tai, kas suprantama daugeliui, o ne vienetams, kas pasiekia giluminius, pasąmoninius ir viršsąmoninius tos „daugumos“ savivokos lygmens.

Nepaisant viso šito, į kritiką reaguoju labai skausmingai, nes kritikuojamos, nepriimamos ir neigiamos yra ne tik mano knygos, bet mano pasaulėžiūra, mano paieškos ir siekiai, galų gale mano gyvenimas, nes kūryba man yra gyvenimas, o gyvenimas – kūryba. Kaip atsvarą kritikams turiu skaitytojų, beje, mane palaikančių ir suprantančių yra pačiose įvairiausiose sferose – muzikos, dailės, teatro, net politikos, išskyrus kolegas literatus. Gerbėjų amžiaus grupė irgi labai įvairi – nuo pagyvenusių žmonių iki studentų, net moksleivių. Be abejo, literatūros kritikų nuomone, jie visi klysta ir nesupranta „tikrųjų vertybių“, nors tas „tikrųjų vertybių“ nustatinėjimas man pačiai atrodo gan įtartinas. Kita vertus, toks konfliktiškas santykis su kritikais duoda daug teisių ir laisvių. Visiškai nebebijau eksperimentuoti, rinktis įvairiausius siužetus, klysti, prašauti pro šalį ar neatitikti aukštų reikalavimų, užuot žūtbūtinai stengusis laikytis tame girtiname ir teisingame lygmenyje. Nelabai ir įsivaizduoju savęs liaupsinamos ir glostomos – sutrikčiau ir nebežinočiau, kaip elgtis. Beje, stebint bent jau lietuviškąjį kontekstą kyla mintis, kad sukantis vadinamojoje poperdvėje galima pažinti ir suvokti kur kas daugiau įvairiausių mus supančios realybės aspektų nei esant „viršūnėje“, į kurią įkopus kartais bijoma net pajudėti.

Didelė klaida painioti autorių su herojum, bet Jurga yra iš tų žmonių, kurie sistemingai painiojami. Ko daugiau – Tavęs tikros ar pramanytos?

Rašymas man yra bandymas susivokti savyje ir aplinkiniame pasaulyje, taip pat noras perteikti kitiems tai, kas suvokta, deja, ir nesuvokta arba išvis nesuvokiama. Nuo pat pirmųjų novelių man svarbu pranešti savo žinią taip, kad kuo daugiau žmonių ją išgirstų ir suvoktų. Iš tiesų literatūriniai žaidimai, amato išmanymas, kalbiniai eksperimentai ir „aukštojo rašymo“ (kaip „aukštojo pilotažo“) dėsniai man nėra labai svarbūs. Kūryboje yra daug manęs, nes esu įsitikinusi, kad žmogus turi būti maksimaliai atviras bent jau pats sau. Manau, kad tas atvirumas kaip tik ir traukia daugelį skaitytojų, nes kartais skaitydami mane jie apie save sužino tai, ko galbūt nenorėjo sau prisipažinti. Tai, ką čia kalbu, yra giluminiai dalykai, anaiptol ne siužeto viražai, ne herojų charakteriai ar jų išvaizda. Na, o pasakoti apie tai, ko visai nežinau, turbūt neįmanoma. Jeigu rašyčiau apie skrydžius į kosmosą ar beduinų gyvenimą, tai būtų vienaip ar kitaip klonuota iš mano pačios patirties. Todėl dalis manęs yra kiekviename personaže, net katėje.

<…>

Na žinoma, Ji pavėlavo! Atbėgo jau merkiantis šviesoms didžiajame hole. Prietemoje užlėkė marmuriniais laiptais, nė nespėjusi žvilgtelėti į savo atspindį milžiniškame veidrodyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip jūs manote?). O taip svajojo kopti lėtai lėtai, susikaupusi, gal ir truputėlį liūdna, sustoti prie veidrodžio, išvysti save krištolinių sietynų šviesoje rausvo žoržeto suknele, lengva it krintantis aguonos žiedlapis (dabar Ji dėvi džinsais ir juodu aptemptu džemperiu, jokios rausvo žoržeto suknelės, lengvos lyg krintantis aguonos žiedlapis, nė būti negali!). O gal net turėtų rankose arbatinių rožių puokštę, švytinčią nelyginant rugpjūčio dangus saulėlydyje. Gėles įteiktų dirigentui, rūsčiam asketiškam vyriškiui klasikiniu profiliu, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai Viduramžių alchemikų piešiniuose. Tačiau – nebuvo nieko panašaus… Ji tik susibarė su budinčiąja, bedante senute, jokiu būdu nenorėjusia leisti salėn prasidėjus koncertui (na ar ne absurdas?).

Praskleidusi nušiurusią purpurinio aksomo užuolaidą, Ji įsmuko salėn.

Ūmai į Ją plūstelėjo kažkas mėlyno, gaivaus, kvepiančio ir vėsaus. Atsirėmė į sieną, buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tokia mėlyna mėlyna, gaivi, kvapi ir vėsi banga Ją užplūdo (įsivaizduokite, lyg bristumėt audringon jūron!).

Pastebėjusi tuščią vietą nuo krašto paskutinėje eilėje, nutipeno ir atsisėdo. Kėdė gryno juodmedžio, apmušta tamsiai žaliu pliušu (taip atrodė tik tamsoje, šiaip gobelenas buvo pilkas, nusitrynęs, o prastame lakuotame medyje išpjaustyti inicialai G. H., tikriausiai kokių prievarta atvarytų mokinukų).

Taip prasidėjo Jos pirmasis koncertas! Nenustebkite. Staiga Ji nusprendė susidomėti klasika! Lygiai taip jūs nusprendžiate mokytis portugalų ar japonų kalbos, perskaityti dvidešimt tris Emilio Zola tomus, kolekcionuoti pašto ženklus aviacijos tema arba nuvažiuoti autostopu ligi Ulan Udės. Na, o Ji kitą rytą po savo aštuonioliktojo gimtadienio sumanė nueiti į rimtosios muzikos koncertą. Savo dienoraštyje Ji užrašė: koncertas Nr. 1.

Ji niekam nenorėjo prisipažinti pavargusi nuo „savo kartos“ muzikos tonacijų, verčiančių suktis ratu vietoje lyg margaspalviam vilkiukui, trankyti galvą į grindis ar į sieną apsidrabsčius veidą plaukais, kandžiotis pirštus, gesinti cigarečių nuorūkas sau į delnus. Pasiutusios elektroninės muzikos, beviltiškos lyg trokštančiojo riksmas tyruose, šiurpios it tuščios švytinčios naktinio didmiesčio gatvės, nykios lyg dulkini fabriko kaminai, įklimpę užtroškusiame danguje. Ir net bitlai, kurių klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktimis, kai Jos kambarį užliedavo pavasarinė mėnesiena ir tamsiame lango kvadrate mirkčiodavo raudonai žalios aklon prarajon neriančių lėktuvų švieselės, n e b e g e l b ė j o !

Dabar sėdėjo štai čia net prasižiojusi iš nuostabos! Tik nemanykit, kad Ji pirmąsyk išgirdo simfoninį orkestrą, fortepijoną ar berniukų chorą! Ji net skyrė Bachą nuo Bethoveno, žinojo Bartoką, Malerį, Mesianą, Prokofjevą, Pendereckį, Skriabiną – taip, taip!!! Bet dar niekada jokia kita muzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautėsi tarsi šiltą žvaigždėtą liepos naktį bristų į čiulbančius jūros vandenis, nedrąsiai slystų raibuliuojančiu mėnesienos taku, liguistai grakščiai it somnambulė ištiesusi rankas link akinamai balto disko giliai alsuojančiame danguje. Eitų, eitų, eitų, eitų, kol vanduo susiskleistų virš galvos nelyginant milžiniškas juodosios tulpės žiedas. Tuomet – atsimerktų. Ne, ji nebūtų mirusi, tačiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burną srūtų kažkas – plazdėtų, pleventų, banguotų, tilindžiuotų, gaustų, kuždėtų, skambėtų, šlamėtų, vaitotų, švytėtų, tvinkčiotų, ulbėtų, pulsuotų, blyksėtų… Vanduo? O gal – muzika? Matote, girdite, jaučiate, užuodžiate?

Jautėsi visiškai besvorė, buvo taip lengva, ramu ir gera! Prisiminė koncertus, kuriuose klykdavo iki užkimimo (rodės, balso stygos plyš, it skaudus metalas smigdamos gomurin drauge su trūkstančiomis elektrinių gitarų stygomis), kratydavo galvą, trypdavo kojom į grindis negirdėdama, nenorėdama girdėti, neapkęsdama muzikos, užsimerkusi, kad nematytų, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salėje, scenoje. Išslinkdavo laukan leisgyvė, it būtų bėgus milijono kilometrų maratoną, bet taip ir nepasiekus finišo, jusdavo spengiantį skausmą ir įtampą visame kūne (garsas panašus į sugedusio mikrofono spiegimą, girdėjote kada nors?). Galva atrodydavo suskeldėjus nelyginant puodynė į šukes, spausdavo gniauždavo ją rankomis, kad galutinai nesubyrėtų (taip daro ką nors sudaužę išsigandę vaikai). Kartais apimdavo nežemiškas ilgesys, jausdavosi ūmai praradusi absoliučiai viską, vaitodavo – galvoje nubusdavo kažkokių melodijų nuotrupos ar iškildavo mėlynai apšviesti, be galo artimi ir reikalingi, amžiams pradingę veidai.

O, čia buvo visai kas kita! Scenoje degė žvakės, skleisdamos šventyklos, paslaptingų apeigų kvapą, palaimingą ramybę, rimtį, susikaupimą. Ji prisiminė, kad inkai turėjo Nežinomo Dievo Šventyklą, kurioje galėjo melstis kiekvienas ir kam tik panorėdavo. Čia žmonės taip pat pamaldžiai susikaupę žvelgė į begalybę.

Sėdint paskutinėje eilėje strykų nebuvo matyti, atrodė, kad juodarūbiai žmonės keistais, grakščiais, slėpiningais judesiais išgauna garsus, nė neprisiliesdami medinių instrumentų. Ji žiūrėjo į tai pakerėta. Pirmame plane sėdėjo violončelininkė tamsiai raudonu drabužiu it vešlus (toks gali būti ne tik krūmas!) angelas iš van Eiko paveikslų. Violončelininkė glamonėjo instrumentą lengvais plačiais judesiais, čia atsilošdama, čia palenkdama galvą, siūbuodama į šalis, staigiai atmesdama geltonus raibuliuojančius plaukus. Ji buvo neįprastai graži ir mįslinga, tarsi kokia Karnos šventyklos vaidilutė. O dirigentas, įsivaizduojate, buvo lygiai toks, kaip Ji ir tikėjosi! Rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, žilais plaukais, ilgomis laibomis rankomis it paukščio sparnų griaučiai, su skausmo ir netekties ženklu veide (kurį galėjai įžiūrėti net sėdėdamas paskutinėje eilėje!). Berniukų choras priminė žydintį saulėgrąžų lauką! Tikrai, tikrai! Jie buvo juodais drabužiais, su didžiausiomis mezginių apykaklėmis. Berniukų tęsiama melodija buvo skaisti, spiginamai geltona nelyginant saulėgrąžų laukas karštą rugpjūčio vidudienį.

Rodės, pasibaigus koncertui tie žmonės ne nužengs, o nuskris nuo scenos, didžiuliais baltutėlaičiais sparnais keldami vėsų ūžesį. Kokia viena plunksna gal net nusklęs Jai ant kelių…

Ji stengėsi suvokti, iš kurgi sklinda muzika – iš susikaupusių įdvasintų veidų, akių, burnų, rankų, pirštų, sielų, instrumentų? Ne, ne! Muzika gaubia mus, pulsuoja aplinkui ir mumyse, tereikia nepastebimo judesio, magiško gesto, mudros jai prižadinti (kam gi tie sudėtingi instrumentai – fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?).

Apžvelgė sėdinčiųjų aplinkui veidus (paprastai taip žiūrima ne į žmones, o į debesis danguje ar pro šalį srūvančius sūkuringus upės vandenis). Veidai buvo ramūs, susikaupę, tarsi taurūs indai, sklidini palaimos. „Ak, dar ne viskas prarasta, kaip tai nuostabu!“ – sukosi galvoje.

Ją užplūdo begalinis dėkingumas viskam. (Teatleidžia tie, kurie moka draugauti su senais medžiais, išklausyti vargonų aimanų, kalbėtis su patamsėjusiais nuo laiko paveikslais. Jums šie jausmai pažįstami ir nereikalingi jokių paaiškinimų, bet Jai visa tai dėjosi PIRMĄSYK!)

Tai buvo dėkingumas sėdintiems šalia, susikaupusiems, spinduliuojantiems pamaldžiu susižavėjimu, tiems scenoje, pasinėrusiems į apeiginį ritualą. Atrodė, lyg jie visi drauge dabar skrietų kokiame auksu, palaima, vos girdimu liūdesiu švytinčiame debesyje. Ji dar niekada nesijautė tokia vieniša ir niekada nebuvo šitaip susijusi su kitais! Dar niekuomet nebuvo taip kankinamai graudu, nė karto neteko patirti tokio sopulingo džiaugsmo! Tarsi lietaus, barbenančio paskutinę vasaros naktį į jau pradėjusius gelsti drebulių lapus, vienatvė, delčios, atsispindinčios žydinčiame tvenkinio vandenyje, skaidrus liūdesys, patrakęs džiaugsmas, kurį bloškia į veidus šiltas vėjas kiekvieną pavasarį, sumišai su vyšnių žiedlapiais. (Prisiminkite visa tai ir išgirsite muziką, kurioje skendėjo Ji!)

Deja, Ji žinojo, kad tai BAIGSIS kaip kiekvienas stebuklas ir vėl viskas bus, kaip buvę. Pragariškai sunku išlaikyti nesuteptus, neišblukusius šviesius įspūdžius – lygiai kaip prisiminti šviesius sapnus. (Kažkurioje Afrikos gentyje žmonės, kurie pamena savo sapnus ir gali ką tinkami veikti tuose trapiuose regėjimuose, laikomi šventaisiais!) Kai būdavo baisiai bloga, sunku, liūdna, Ji knaisiodavosi savyje, kankindavosi tarsi klaidžiodama aklinai tamsiais koridoriais ir nuolatos skaudžiai atsitrenkdama į sunkias, amžiams užtrenktas cinko duris. Ir iš niekur nesulaukdavo pagalbos, ir niekas niekas niekas, net ramūs medžiai po Jos langu, nežadėdavo paguodos!

Ūmai prapliupo ovacijos!!!!! Ji krūptelėjo, tartum kas prie pat ausies būtų susprogdinęs balioną. Sėdėjo užsimerkus, nekrustelėdama, paskui vėl nuvilnijo muzika nelyginant glamonė. Troško amžiams pasilikti šioje muzikoje, įklimpti lyg marmurinė statula Pompėjos lavoje.

Vėl klioktelėjo ovacijos. Žmonės salėje ėmė stotis, nekantriai bildėjo kėdės, kai kurie metėsi link durų, apklotų raudono pliušo užuolaidomis. 

Ji žiūrėjo, kaip mažas berniukas baltu megztiniu padavė violončelininkei geltonų astrų puokštę. Krūptelėjo staiga prisiminus lygiai tokią puokštę, perrištą oranžiniu kaspinu su užrašu I LOVE YOU, kurią virpėdama teikė akiniuotam estrados žvaigždei (paskui visą savaitę sirgo, ilgėdamasi trumpo, šilto jo rankos prisilietimo).

Ji vis dar sėdėjo. Ir, pasirodo, ne veltui! Į sceną išėjo moteris labai negražia blizgančia suknele ir pranešė, kad koncertas bus tęsiamas (balsas keistai trūkčiojo, nors Jai šįvakar viskas atrodė keista). Moteris negražia blizgančia suknele kažką pašnibždėjo dirigentui, paskui violončelininkei ir pirmajam smuikininkui. Berniukai, nulipę nuo scenos, susėdo salėje laisvose vietose, tamsoje neryškiai bolavo apykaklės.

Koncertas tęsėsi. Koncertas tęsėsi ir tęsėsi. Violončelininkė nebegrojo. Apsisiautusi pilkos vilnos skraiste, stovėjo scenos papėdėje, atsilošusi į sieną. Tolydžio uostydama nekvepiančias astras, stebėjo orkestrantus ir dirigentą. Žvakės geso, tačiau niekas nedegė šviesos. Salėje nervingai, nerimastingai, net truputį maištingai sušnarėjo.

Dirigentas dabar jau buvo panašus į pamišusį atsiskyrėlį fanatiką, per pamaldas užgrobusį šventyklą. Žili plaukai krito jam ant veido, judesiai tapo kampuoti, staigūs, nervingi, atrodė, kad jis laido prakeiksmus arba pagauna kažką ore, sugniaužia ir įniršęs sviedžia savo muzikantams į veidus. O muzika įgavo nuodingą, žaliai geltoną sieros garų atspalvį. Žvakės geso, ir muzikantai nustodavo groję, nors tai nebuvo „Atsisveikinimo simfonija“! Ilgiausiai jos ruseno prie mažyčio žilo senučiuko, stypsančio tarp milžiniškų litaurų, būgnų, lėkščių. Melodija pasidarė neapsakomai nyki, visus ūmai užplūdo neviltis lyg pabudus tamsią šaltą naktį, kai tolumoje bejėgiškai ūkia traukinys.

Dirigentas sutrikęs negrabiai skėstelėjo rankom, paėmęs pluoštelį natų, uždegė nuo baigiančios smilkti žvakės. Muzikantai nutilo.

Kilo juokas, švilpimas, kažkas plojo, trypė kojomis, šaukė iš pasipiktinimo ar nuostabos. Niekas nedegė šviesos nei salėje, nei scenoje.

Išslinko laikydama žvakę toji pati moteris labai negražia suknele. Iš liepsnos trūkčiojimo buvo galima spręsti, kaip virpa jos ranka.

– Prašome ramybės ir – nekelti panikos. Prasidėjo karas. PRASIDĖJO KARAS. P r a s i d ė j o   k a r a s, – pasakė ji tris kartus visiškai skirtingomis intonacijomis, tarsi ieškodama tinkamos tokiems žodžiams. – Ant miesto numesta bomba. Prašomebepanikos! – iškošė vienu atsikvėpimu, buvo neįmanoma suprasti, ką tai reiškia. – Visas miestas sunaikintas. Prašomebepanikos! Esame per pusę kilometro nuo sprogimo epicentro. Prašomebepanikos! Mūsų pastatas per kažkokį stebuklą, – ji nutilo, o paskui lyg ir pasitaisė: – Neišaiškintomis aplinkybėmis išliko. Prašomebepanikos! Pas mus jau skrenda gelbėjimo ekspedicija. Visus prašome pasilikti savo vietose. Prašomebepanikos! Išeiti iš salės, atidarinėti langus ir duris griežtai draudžiama! Prašomebepanikos! Šviesos įjungti, deja, negalime, nutraukta elektros linija. Prašomebepanikos! Tuoj bus surastos ir atneštos žvakės, skirtos naujametinei „Atsisveikinimo simfonijai“. Prašomebepanikos! – užbaigė ji atsikvėpdama taip giliai, kad net žvakė užgeso.

Tačiau panika kilo. Įsivaizduokite save tokioje situacijoje – tarsi pabudus iš košmariško sapno, kai rankos ir kojos nutirpusios, sukaustytos, o atlošta galva nepajudinama, suparalyžiuota siaubo. Prašomebepanikos!!! Tačiau jūs puolate prie durų, kurios, pasirodo, užrakintos, plėšiate raudono pliušo užuolaidas, klebenate rankenas, daužote kumščiais, spardote kojomis, mėginate išlaužti pečiais.

Ji tebesėdėjo savo vietoje. Matė, kaip mažutėlytė kuprota senukė su šlepetėmis dalina žvakes. Muzikantai degiojo jas drebančiom rankom, daugelis rūkė.

Dirigentas, atsisukęs į salę, kažkaip maldaujamai įsakmiai, o gal įsakmiai maldaujamai tarė:

– Ak, sėskite gi visi į savo vietas. Mes jums ką nors pagrosime. Nusiraminkite…

Keista, bet visi pakluso, lyg darželinukai nuolankiai susėdo verkšlendami, vaitodami, aikčiodami, šniurkščiodami nosimis.

Ji suprato, kokiomis „neišaiškintomis aplinkybėmis“ išliko jų pastatas vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro. Muzika panardino juos visus drauge į kažkokį palaima ir vos girdimu liūdesiu švytintį debesį. Tai buvo niekieno nenugalimas švytėjimas!

Bet veikiai Jos galvoje ėmė suktis, tikriau, trūkčioti kaip užsikirtusi plokštelė vienui viena mintis: a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i a š n e n o r i u m i r t i . . . Ji regėjo, kaip toji mintis it deginantis, iki šnypščiančio raudonio įkaitintas stačiakampis blokas be galo lėtai leidžiasi nuo lubų žemyn, ant galvų, grasindama visus sutraiškyti.

Dabar jau, be jokios abejonės, vyko apeigos! Taip žmonės, laistydami ašaromis šaltas mozaikines grindis, giedodavo cerkvėse, vildamiesi atstumti totorių antplūdį. Varinis varpų gaudesys drauge su varnų pulkais kildavo į alkaną dangų neužkirsdamas kelio juodiems maro vandenims. Mušdavo būgnus, pūsdavo didžiules rožines kriaukles, kol akys iššokdavo ant kaktų, o smilkiniuose sprogdavo gyslos, tačiau ugnis plėsdavosi, godžiai springdama, žiaukčiodama, žagsėdama rydavo kaimus, miestus, rūmus, miškus.

Buvo keista, kraupu ir absurdiška. Muzika nebebuvo nei gaivus vanduo, nei glamonė. Ji tapo skvarbi, visa ardanti, ėdėsi į akis, burną, visą kūną, keldama šleikštulį, silpnumą, kaustančią baimę paširdžiuose ir galugerklyje – lygiai kaip radiacijos spinduliai ten, anapus.

Įtampa augo. Salėje buvo visiškai tamsu, žvakių apšviesti muzikantų veidai panėšėjo į nemaloniai tragiškas ispanų baroko skulptūras.

Galvoje buvo tuščia kaip niekad. (Seniau ji manė – kol žmogus gyvas, tol jame sūkuriuoja mintys.) O gal ji jau buvo mirusi?

Į sceną vėl išslinko moteris, nešina žvake. Nusivilkusi negražiąją blizgančią suknelę, dabar buvo su tokiu pat bjauriu žydru lietpalčiu.

– Atvyksta gelbėjimo ekspedicija! Prašomebepanikos! Sraigtasparniai mus paims! Prašomebepanikos! Pirmieji bus sodinami vaikai, paskui moterys ir seneliai. Prašomebepanikos! Orkestrantai išeis paskutiniai. Prašomebepanikos! Prašome griežtai laikytis eilės tvarkos! Prašomebepanikos! Prašome visus lėtai ir tvarkingai eiti link išėjimo!

L i n k i š ė j i m o.

Taigi, kaip duris mes vadiname „įėjimu“ iš lauko ir „išėjimu“ iš vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis, – prisiminė kažkada skaičiusi Tibeto Mirusiųjų Knygoje.

Vėl kilo panika. Visi laužydami kėdes, stumdydamiesi, virsdami, keikdamiesi, rėkdami grūdosi prie išėjimo. (Ji pasijuto lyg atsidūrusi kokiame pragariškame POP muzikos festivalyje.) Berniukai iš choro veriamai spiegė. Orkestrantai grojo kažką panašaus į žvalų maršą. Spūstis išrovė Ją iš vietos, nubloškė link durų, šveitė į koridorių. Iki kraujo nusibrozdinusi ranką, atsidūrė prie laiptų. Klampioje tamsoje visi plūdo marmuriniais laiptais, vaiduokliškai atsispindėdami veidrodyje. Ji užsimerkė ir išvydo padūmavusį to estrados žvaigždės (prisimenate – geltonos astros, oranžinis kaspinas su užrašu I LOVE YOU) žvilgsnį. Jautė lygiai tokį pat alpulingą silpnumą kaip ir tuomet. Mėgino įsivaizduoti, kad jos kūnas krinta nebūtin pragaištingais kalnų upės verpetais, su maurojančia sniego lavina ar aštrių, krauju aptaškytų akmenų griūtim. Tai pasirodė taip klaiku, taip beprasmiška, taip absurdiška, kad ji ėmė klykti drauge su visais. Jautė, kad tuoj tuoj neteks sąmonės.

Hole jau vaikštinėjo kareiviai. Tikriausiai kareiviai. Sunkiai apibūdinami padarai, žmonės ne žmonės, panašūs į marsiečius iš primityvių fantastinių filmų (įsivaizduojate?). Ant parketo voliojosi neštuvai, slepiamosios spalvos dėžės su Raudonojo Kryžiaus ženklais, dujokaukės, storos medžiagos apsiaustai.

Žmonės blaškėsi šlitiniuodami, stumdydamiesi, griūdami ant gerai išvaškuoto parketo. Kareiviai turėjo stiprius žibintus, šviesa smogte smogdavo, rodės, spiria į veidą, paširdžius, pilvą ar pakinklius.

– Stokite į eilę, stokite į eilę, – šaukė kažkas į megafoną, – tvarkingai, ramiai, be panikos stokite į eilę! Pirma vaikai, moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. Tvarkingai stokite į eilę prie I Š Ė J I M O. Ten jums išduos dujokaukes ir radiacijai nepralaidžius apsiaustus!

– Nenoriu prie išėjimo!!! Nenoriu prie išėjimo!!! – spiegė Ji, nebeatpažindama savo balso.

Šalia Jos stovėjo frakuotas vyriškis su kontrabosu (orkestrantas tikriausiai). Ji staiga prisiminė motinos pasakojimą: kai toji buvo dar visai mažytė, okupacijos metais, kartą regėjo iš geto šaudyti varomus žydus. Moterys nešėsi mantą, vaikai – medinius arkliukus išpešiotais ašutiniais karčiais, o vienas senas vyras giliai įdubusiomis akimis, beveik žydra veido oda – kontrabosą. Ar jie žinojo einą mirti? Kiekvienąsyk, kai mama tai pasakodavo, Ji graudžiai raudodavo.

Dabar Ji raudojo lygiai taip pat graudžiai. Vėl pasijuto kaip ir po kitų koncertų: galva – tarsi ištaškyta į šipulius puodynė. Mėšlungiškai gniaužė ją rankomis, rodėsi, šukės iki pasiutusio skausmo sminga delnuosna.

Žmonės lyg pamišę veržėsi laukan, nors ten ir tykojo radiacijos pavojus. Tarsi visus ūmai būtų apsėdusi klaustrofobija, rovė nuo langų mėlyno aksomo ir gofruoto šilko užuolaidas, plėšė užkaltus langus, nusidrėksdami rankų odą, laužydami nagus, mėgino kulti stiklus. Galop pavyko atverti vieną langą, žmonės rėkdami, griūdami šoko laukan, bėgo prie sraigtasparnių, į kuriuos lipti pasirodė draudžiama.

Ji taip pat išsprūdo laukan, šokdama parklupo, susimušė koją. Ant Jos užgriuvo dar kažkieno kūnas, pabiro geltonos astros. Pasukus galvą, šalia pamatė išblyškusį putlų veidą – lygiai kaip Van Eiko angelų (atspėjote, tai buvo violončelininkė). Jos padėjo viena kitai atsikelti. Van Eiko angelo suknelė buvo keliose vietose perplėšta. Ji žiūrėjo į geltonas, juoduose pelenuose pažirusias astras ir šįsyk kažkodėl prisiminė jo (taip taip, to estrados žvaigždės) praviras lūpas.

Kur tik pažvelgsi, driekėsi juoda, tarpais violetine liepsna rusenanti plynė, lyg milžiniška laužavietė. Oras buvo nepakeliamai tvankus, dvokiantis, smaugiantis, dusinantis, žudantis! Pačia tiesiogine prasme – žudantis oras, užuodžiate?

Violončelininkė, staiga suklikusi, nelyginant pašautas paukštis laviruodama tarp ugnies apimtų plotų, pasileido ton pusėn, kur buvo senamiestis. Ūmai plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plaukus. Įdomu, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nugaros? O gal tai priminė deginantį sparnų šlamesį? Ji ėmė pratisai klykti. Griuvo ant žemės ir pradėjo voliotis, vis taip pat pratisai klykdama. Tai nebebuvo žmogaus balsas, – sumišęs mašinos stabdžių ir pervažiuoto šuns spygsmas. Būrys kareivių nubėgo prie jos. Buvo visiškai aišku, kad nebeįmanoma padėti tam kupliam liepsnojančiam angelui (kažkam kažkada pasirodė kuplus liepsnojantis krūmas…). Niekam nebebuvo įmanoma padėti!!!

Vaikai su dujokaukėmis ir plačiais apsiaustais kniubdami bėgo prie sraigtasparnių ir dingdavo juose tarsi pražiotuose drakonų nasruose.

Dangus pulsavo, nepakenčiamai raudonas, šleikščiai geltonais pakraštėliais (nors buvo naktis ir tamsiai mėlyni žvaigždėti debesys turėjo skleisti gaivią sidabrinę vėsą). Ji pamatė juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. (Tai dirigentas, rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptomis lūpomis, plevėsuojančiais žilais plaukais, su amžinu skausmo ir netekties ženklu veide.) Ji prisiminė dar vieną mamos pasakojimą: mergytė, praūžus priešo bombonešiams, mėšlungiškai spausdama savo mamos (Jos senelės) ranką išlipo iš paskubomis iškastos slėptuvės, pamatė lygiai tokį juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tėvas Paukštys, meldęsis su jomis toje pat slėptuvėje antskrydžio metu. Dabar jis dėkojo Dievui už praūžusią nelaimę, o maža mergytė, skaudžiai gniauždama motinos ranką, žvelgė į dangų – milžinišką, krauju pasruvusią žiauraus pamišėlio, žmogžudžio dievo akį.

– Ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama.

Ji susiėmė rankomis galvą. Atrodė – čia kažkokia klaida, Ją užmiršo pažadinti iš klaikaus sapno, jėga bloškė į žiauraus, žmogžudžio dievo pamišėlišką regėjimą.

– Ne, ne, ne, ne, ne! – šaukė dusdama, kosėdama, springdama. Kažkas čiupo ją už pečių, užlaužė rankas, maukšlindami ant galvos dujokaukę.

– Ne, ne, ne, ne, ne! – švokštė dusdama.

Pro aprasojusius dujokaukės stiklus regėjo, kaip į raudoną dangų nyra sraigtasparniai nelyginant milžiniškos musės krešančio kraujo vonion.

Matė, kaip sprogsta pirmasis, kuriame sėdėjo patys mažiausi choro dainininkai, ir tas, baltais drabužėliais, teikęs geltonas astras violončelininkei. Ją čiupo už rankos, tempė prie sraigtasparnio. Ji muistėsi, rangėsi, klaupėsi, duso, kol neteko sąmonės.

Atsigavo tik sraigtasparniui pakilus, Jai nuėmė dujokaukę ir pakišo amoniako buteliuką panosėn. Kosėdama žiūrėjo pro langą. Iš viršaus baltas Filharmonijos rūmas juodoje rūkstančioje plynėje atrodė lyg nespėjęs sudegti kaulas gęstančiame aukure.

Dėl neišaiškintų priežasčių sprogo ir tas sraigtasparnis, kuriame skrido Ji, taip pat – visi likusieji. Niekam nepavyko išsigelbėti.

Tik nepaliestas Filharmonijos pastatas bolavo rūkstančiame pamišėlio aukure, vos per puskilometrį nuo sprogimo epicentro…

1982

APIBENDRINAME

1. Pasak literatūrologo V. Kubiliaus, J. Ivanauskaitės pirmajame novelių rinkinyje išreiškiamas netikėjimas bet kokiais idealais ir apokaliptinė neviltis. Paaiškinkite, kaip supratote aptartos novelės „Koncertas Nr. 1“ pokytį: iš pradžių euforiją merginai sukėlęs koncertas virsta apokaliptiniais vaizdais.
2. Prisiminkite, nuo ko mergina bėgo į simfoninės muzikos koncertą. Ar jos ieškojimai beprasmiški, jei vis tiek viskas baigiasi vienodai: „galva – tarsi ištaškyta į šipulius puodynė“?
3. Paaiškinkite J. Ivanauskaitės kartos patiriamą beviltiškumo pojūtį. Ar jis gali būti susijęs su branduolinio karo grėsme, apie kurią nuolat kalbėjo sovietinė propaganda?
4. 1978 m. kino ekranuose pasirodė žymaus italų režisieriaus Federiko Felinio (Federico Fellini) filmas „Orkestro repeticija“. Pažiūrėkite filmą ir pasvarstykite, ar jis galėjo turėti įtakos J. Ivanauskaitės novelei „Koncertas Nr. 1“.