Kito vaidmuo kultūroje

Termino kitas (svetimas) vartosena lietuviškame kontekste nenusistovėjusi, prieštaringa ir problemiška. Tačiau santykį tarp savo ir svetimo, tarp aš ir jo / jos / jų, aš ir kito įvardija ir vienaip ar kitaip apibūdina visos pasaulio kultūros.

Savo ir kito santykio vienas svarbiausių požymių yra galios pasiskirstymas. Galia būna įvairi – politinė, fizinė, socialinė, lytinė, psichologinė ir kt., pagal ją individai skirstomi į grupes, tautas, kultūras. Vienos jų tariamai yra geresnės, vertingesnės, kitos – blogesnės, mažiau vertingos. Galia paremtas santykis gali būti socialinis tarp feodalo ir jo baudžiauninkų, kolonizatoriaus ir kolonizuotųjų, rasinis – tarp juodaodžių ir baltųjų, religinis – tarp musulmonų ir katalikų ar judėjų, grįstas lytimi – tarp moters ir vyro. Visais šiais atvejais galingesnės – dominuojančios – grupės nariai save laiko pranašesniais, tarsi jiems būtų suteikta ypatinga savybė, kuria jie dalijasi tarpusavyje ir kurios stokoja kitos – jų dominuojamos – grupės nariai.

Kitas nėra savaime duotas, jis – sukurtas. Kito įvaizdį kuria tie, kas jį laiko svetimu, todėl dažnai jam suteikiami neigiami ir nepageidaujami bruožai, taikomi įvairūs draudimai, turintys apsaugoti dominuojančios grupės tradicijas, tvarką, elgesio normas. Kitas yra niekinamas, smerkiamas, su juo vengiama bendrauti, jei įmanoma, nuo jo atsiribojama, jis izoliuojamas, o neretai ir pašalinamas iš politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo. Į kitą žiūrima kaip į pavojingą infekciją – artimas kontaktas su juo dominuojančios grupės nariams kelia baimę susiteršti.

Kitas (svetimas) atpažįstamas ir pažįstamas pirmiausia remiantis savo grupės suformuotu požiūriu į jį. Jei norima atitrūkti nuo to požiūrio ir artimiau pažinti kitą, iškyla grėsmė pačiam tapti niekinamam, atstumtam savo bendruomenės narių. Ši grėsmė ir baimė yra patikimas dominuojančios grupės ginklas tiek prieš kitą, tiek prieš savo narių žmogišką smalsumą pažinti kitą.

Formuojant kito įvaizdį, individas ar socialinė grupė nutolinami kaip svetimi, nepritampantys prie dominuojančios grupės gyvenimo normų. Šis kito, svetimo įvaizdžio formavimas neatskiriamas nuo stereotipų – sustabarėjusių, supaprastintų įvaizdžių – kūrimo. Paplitę kultūriniai stereotipai pasitelkiami bendraujant su kitu ar kalbant apie jį. Tokie stereotipai yra šališki, nėra tikri, teisingi svetimo aprašymai, nors jie ir vyrauja šios tematikos pasakojimuose, yra nesunkiai atpažįstami istoriniame, socialiniame, kultūriniame kontekste.

Apie kitą galvojama priešingai negu apie savą: kitas yra silpnesnis, o savas – stipresnis, galingesnis; kitas juodinamas ir nekenčiamas, savas – aukštinamas ir išteisinamas ar pateisinamas; kitas – pasyvus, savas – aktyvus.

Stereotipais tauta, bendruomenė ar žmonių grupė dalijasi savo kultūros lauke. Stereotipinis mąstymas yra universalus, tradicinis, jis priešinasi visuomenės ir individo mąstymo pokyčiams. Stereotipai apibendrina ir supaprastina tikrovę, įvaizdžiai ir idėjos yra sutraukiami iki paprastų trumpų kalbinių formų, jais nustatomos ribos tarp to, kas laikoma normalu, ir to, kas laikoma amoralu, patologiška, nepriimtina. Stereotipiniais pasakymais pabrėžiamas dirbtinio skirtumo tarp savęs ir kito jausmas.

Dominuojančios grupės kuriami kultūriniai, kalbos stereotipai ir juose užkoduoti kito vertinimai priklauso nuo tradicijų, susitarimų, bet turi mažai bendro su tikrove. Tokios paniekinančios kalbinės etiketės kaip „juodaodžiai“, „airiai“, „čigonai“, „klajokliai“, „gėjai“ ir kt. ne tiek nusako tautines, rasines, socialines, lytines grupes, kiek jas vertybiškai pažymi. Taigi stereotipai leidžia pažymėti ribą tarp mūsų ir kitų, pastariesiems priskiriant mums nebūdingas, ar greičiau – nepageidaujamas, savybes. Nepaisydamos kultūrinių skirtumų, visos tautos naudoja panašius stereotipus apie kitą. Todėl tokie bruožai kaip tingumas, agresija, prievarta, godumas, seksualinis pasileidimas, gyvuliškumas, primityvumas ir kt. priskiriami tiek turkams, tiek afrikiečiams, tiek indėnams, žydams, indams ir kitoms tautoms.

Bene ryškiausias lietuvių santykio su svetimu pavyzdys yra etninio kito – žydų, lenkų, rusų, romų, tuteišų – vaizdavimas literatūroje. Lietuvių požiūrio į etninį kitą pavyzdžių randame XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rašiusių Vinco Kudirkos, Vinco Krėvės ar Vaižganto kūryboje. Tereikia prisiminti V. Krėvės apsakymų „Silkės“ ar „Pramuštgalvis“ veikėjus žydus. V. Krėvės kūryboje naudojami žydo stereotipai atitiko ir dar sustiprino ilgą laiką Lietuvoje vyravusį svetimojo tipą – tipišką, abstraktų žydų bendruomenės narį: baugios išvaizdos nekrikštą, apsukrų žydelį, tik ir laukiantį progos apgauti patiklų, naivų lietuvį kaimietį.

Dažnai stereotipai apie kitą gimsta dėl geopolitinių, istorinių aplinkybių. Toks lietuvių kultūroje yra lenko įvaizdis, kurį formavo konkretūs istoriniai įvykiai, dviejų kaimyninių tautų tarpusavio santykiai. Vienas ryškiausių pokyčių iš savo į svetimą įvyko XIX a., kai žodis „brolystė“ lietuvių santykių su lenkais kontekste vis dažniau imtas rašyti kabutėse. Kita vertus, lenko įvaizdis yra puikus pavyzdys, kad, rodos, laike įstrigę, iš kartos į kartą perduodami stereotipai apie kitą gali kisti. XXI a. lenko įvaizdis vis mažiau primena mitologizuotą XIX a. lenko stereotipą – išdidaus, pavojingo, klastingo kaimyno įvaizdį keičia patikimo, artimo kaimyno įvaizdis. Gali būti, kad, bėgant laikui, keičiantis aplinkybėms, panašią metamorfozę lietuvių sąmonėje patirs ir kiti stereotipai apie svetimą.

Kito, svetimo reikšmė lietuvių kultūroje ir šiandien svarbi kalbant apie lietuviškąją tapatybę, svarstant tokius reiškinius kaip Holokaustas, antisemitizmas, rasizmas, nacionalizmas, kolonializmas, totalitarizmas, globalizacija, migracija ir kita.