Kitokie lietuviškame kaime

Iki karo į mūsų atkampius kaimus retai koks svetimas neprašytas ar nelauktas užklysdavo. Galima sakyti, jog buvome savaip izoliuoti nuo pasaulio. Jei koks prašalaitis pasirodydavo, tai ilgai apie jį būdavo šnekama, vienas kitą kamantinėdavo, kas jis toks, ko jis čia atėjo, ko norėjo, ar kas jį pažįsta. Neprašytas, jokių reikalų neturintis ne tik neidavo į kiemą, bet ir per svetimą lauką, pievą, mišką vengdavo eiti. Koks nors piktesnis kaimynas pasivijęs klausdavo, ko jis čia einąs, ar nenori, kad būtų botagu pašventintas. Net ir į vidų įėjęs artimas kaimynas niekad tuoj nežirgliodavo prie stalo, bet nusivožęs kepurę ir pasilabinęs laukdavo prie slenksčio, kol jį pakvies, sakydami: „Sėsk prie stalo – būsi svečias.“ Jei ne, tai pasisakęs, kokiu reikalu atėjo, padėkodavo ir atsisveikinęs išeidavo. Taip būdavo atsikratoma neprašytų plepių bei gandų nešiotojų, kurie nežinodavo nei kada ateiti, nei kada išeiti, nei ką šnekėti.

Ypač didelė gėda būdavo nekviestam ateiti į svečius vaišių metu ar šiaip tarsi netyčia kokiu nors reikalu užsukti šventą dieną. Kai toks nekviestas užeidavo, sakysime, per Velykas, namiškiai juokais imdavo klausinėti, gal jis neturįs ką veikti, ieškąs darbo. Didžiausias išjuokimas būdavo, kai atnešdavo išverstus kailinius ir pasiūlydavo juos išutinėti. Bent vieną tokį atsitikimą prisimenu iš ankstyvos vaikystės, kai šventą dieną užsuko kaimynas, tikėdamasis, gal gaus kokį skanesnį kąsnelį ar kaušelį gėrimo.

Beje, nebuvo mados atėjus svečiui tuoj siūlyti kokį skanėstą, o juo labiau traukti butelį. Tam būdavo šventės, į kurias svečius iš anksto pakviesdavo. Jei kas netyčia užėjęs rasdavo namiškius valgančius, tai ir pakviestas atsikalbinėdavo, sakydamas, kad neseniai valgė, esąs sotus.

Pasiųstas pas kaimynus ir aš turėdavau į vidų įėjęs prie slenksčio mandagiai pasisveikinti ar pagarbinti, kartais labai artimai giminei ar „ponui“ pabučiuoti ranką ir laukti, ką man pasakys ar paduos.

Apskritai svetimas žmogus būdavo atsargiai prisileidžiamas, nelengvai pritapdavo, ilgai stebėdavo iš toliau paimtą marčią ar atėjusį į užkurius. Galima sakyti, jog mūsų gyvenimas buvo labai uždaras, nes gyventa mažai judant, susispaudus šeimai su šeima, giminei su gimine, kaimynui su kaimynu, įtariai žiūrint į kiekvieną netikėtai čia užklydusį, kaip žinia, dažnai su kuo nors negeru.

Ankstyvoj vaikystėj tą bendrystės jausmą teko patirti, kol mūsų kaimų dar nebuvo perpūtę karų ir okupacijų vėjai, jie ir išvėdino namus, sodybas, papročius. Tik jau vėliau per mūsų kiemus, pievas, pasėlius ėmė mauroti iš kažkur atsibastę ir ištuštėjusiose sodybose apsigyvenę prašalaičiai, visur kiaurai landžiojo subendrinti ir menkai prižiūrimi galvijai.

Anksčiau galėjai eiti tik ten, kur buvo numintas takas, per tvorą padaryta lipynė, išvažinėtas keliukas. Ir aš bijodavau peržengti mūsų žemės ežias, kad dėl išbraidžiotos pievos ar javuose išmintos brydės nebūčiau kaimyno „pašventintas“ botagu arba rykšte. Net ir grybauti į svetimus miškelius traukdavome rytais protamsiais, kol dar nesukilę jų šeimininkai, nes prisigrybautas pintines kartais atimdavo, kaip ir man vieną kartą nutiko Vedeckinėje. Tie miškeliai būdavo ganomi ir šienaujami, todėl sergėdavo, kad grybautojai neišbraidžiotų žolės. Ir prie maudyklių upeliuose per lankas ne visur buvo valia prieiti, tekdavo šeimininkų atsiklausti.

Tačiau atklysdavo žmonių, kuriems mūsų namai, keliai, laukai ir kiemai buvo daugmaž atviri. Tai čigonai, elgetos, amato žmonės, smulkūs kromelninkai žydai.

Labiausiai įsiminė čigonai. Kartais vasaromis Palendrių bei Paserbenčio keliukuose pasirodydavo keli dengti, visokios mantos prikrauti vežimai, prisėdę vyrų, margai apsirengusių moterų ir vaikų. Kur jie įkurdavo savo vasaros taborą, nežinau. Netrukus pasirodydavo ilgais spalvotais sijonais čigonės su labai žvitriais ir visad murzinais čigoniukais, siūlydamos pavaražyti, t. y. išburti. Motina, kaip ir kitos kaimo moterėlės, norėdavo sužinoti, iš kur laukti pinigų, laimės ar nelaimės, laiško, kada ištekės duktė ar apsives sūnus. Tuo metu čigoniukai visur landydavo, šniukštinėdavo po visokius užkaborius, o kai čigonės su jais dingdavo, nerasdavom tai vieno, tai kito smulkesnio daikto.

Čigonai vyrai garsėjo kaip arkliavagiai. Tačiau negirdėjau, kad mūsų kaime jie būtų kam nors nujoję arklį. Tik prisimenu, kad čigonai būdavo kviečiami kaustyti arklių, kastruoti kumeliukų, pasakodavo, kaip jie apgaudavo parduodami turguose kokį seną kuiną. Jį iššukuodavę, o kad būtų apvalesnis, „riebesnis“, skrandį pripūsdavę oro, ir tas nusipirktas dvasna kartais net ir pirkėjo namų nepasiekdavęs.

Tačiau tie pasakojimai yra įgiję bendrinį, sakmišką pavidalą, kaip įsitikinau tautosakos ekspedicijose, daug kur Lietuvoje panašiai pasakojama apie čigonus, jų visokias su arkliais daromas gudrybes. Dar šnekėdavo, kad jei netoli įsikuria čigonai, tai jų nereikia bijoti, iš arti gyvenančių jie nieko neima, kaip ir lapės, kurios iš artimiausių sodybų niekad nenuneša vištų.

Dar prieš karą, kiek prasišviečia mano atmintis, pas mus užklysdavo toks suvargęs ilgu juodu surdutu, juodais peisais ir sumurkdyta skrybėle žydelis, kurį visi vadindavo Maušu. Jis pasirodydavo kieme į suklypusį vežimaitį pasikinkęs palaikę kumelę, važinėdavo mainydamas siūlus, adatas, muilą į skudurus, ašutus, kiaulių šerius, kaulus, kailius, senus popierius. Neretai to turtelio būdavo prikrautas pilnas vežimaitis. Kartą kitą yra apsinakvojęs ir pas mus, kažką patamsyje snūduriuodamas murmėdavo, tėvai sakydavo, kad nereikia juoktis, nes jis barakatinuoja, t. y. meldžiasi. Beje, panašiai sakydavo apie katiną, snūduriuojantį ant šilto pečiaus sieninio ir murkiantį.

Mano tėvai gerai pažinojo ne vieną Raseinių žydų šeimą, minėdavo juos vardais ir pavardėmis, kurių dabar jau neprisimenu. Atvažiavę į miestą tėvai apsistodavo tų pažįstamų žydų kiemuose, pirkdavo jų krautuvėlėse. Namiškiai net šnekėdavo, kad kiekvienas lietuvis turi turėti po savo žydą. Kai po karo jų nebeliko, tėvai labai dažnai minėdavo jų paslaugumą, ypač kalbėdavo apie tuos, su kuriais būdavo sueita į pažintį. Jeigu ko nors savo krautuvėlėje neturėdavo, pasakydavo, kad po tiek ir tiek laiko turės. Apie tai pranešdavo per miestan atvykusius kaimynus, pas arčiau gyvenančius pasiųsdavo žyduką. Dar prisimenu tėvų žodžius: „Jeigu kokia bėda, kreipkis pas žydą!“

Yra pasklidę pasakojimų, kaip žydų prekijai bandydavo apgauti, brangiau įpiršti netikusią prekę, iškelti kainą. Pažįstamų krautuvėlėse to neatsitikdavo. O derybos turguose būdavo savotiškas žaidimas ar net vaidinimas – kas ką įveiks su vaitojimais, „įsižeidimais“, prekių mėtymu, kol viskas baigdavosi abipusėmis nuolaidomis. Ir taip vieni su kitais išsiskirdavo, manydami, kad laimėjo. Beje, tai būdavo nepiktos mūsų žmonių pasakojimų temos, neretai pavaidinant besiderintį prekiją.

Nemažai laimėdavau ir aš – bandelę arba ledų. Kai tik pradėdavau vėpsoti į žydžių parduodamus skanėstus, pardavėja imdavo visaip kalbinti motiną, vos ne gėdyti, kad nepamalonina tokio mažo, gražaus vaiko. Man to užtekdavo, kad „paleisčiau dūdas“. Motinai nieko daugiau nelikdavo, kaip atgniaužti delną su jame suspaustu litu ir nupirkti man kvepiančių ledų porciją arba bandelę. Tą ypatingą spalvotų ledų skonį prisimenu iki šiol. Tik dabar tokių ledų jau niekur nematyti.

Kaip dabar suprantu, Raseinių ir kitų miestelių žydai labai paįvairindavo mūsų gyvenimą, per juos ir su jais atsirado supratimas, kas yra kaina, daikto vertė, kur ir kaip jis įsigyjamas, kaip su juo elgtis, net ne vienas prekės pavadinimas buvo iš jų pasiimtas. Mėginu surašinėti, kiek iš tų krautuvėlių buvo parsivežta naujų žodžių, kuriuos dabar braukiame kaip svetimžodžius. Juos vadindavom maloniniu žemaitiškai tariamu žodeliu žydeliai.

Iš tų mažų, tamsių krautuvėlių po kaimus plito kitų kraštų medžiagos, metalo dirbiniai, įrankiai, negirdėti jų pavadinimai, o su jais – kitokia darbo ir vartojimo kultūra, supratimas, kas yra prekyba, net kokie savo pačių pagamintų gėrybių kaštai, pagaliau – kas yra pinigai, pereinant iš natūrinio į prekinį ūkį. Todėl mūsų tarmėj ir išliko ne vienas jidiš, o gal ir hebrajų kalbos žodis. Beje, kaip žinoma iš istorijos ar net spaudos, tarp lietuvių ir žydų kartais vykdavo arši konkurencija, bet tai jau ne mano prisiminimų tema.

<…>

Retkarčiais užklysdavo maišeliais apsikarstę elgetos. Niekas nežinodavo nei kas jie, nei iš kur. Apdriskę, murzini. Įsileisti į vidų žegnodavosi, linkčiodavo, melsdavosi, paduotą kiaušinį, duonos riekę, lašinių bryzą dėdavosi į tas savo terbas ir išeidavo. Kartais prašydavo apnakvinami. Tačiau juos apnakvinti vengdavom, kad nepaliktų „gyvulėlių“. Sutemus ar esant darganai neišvarydavom, ant grindų ar suolo patiesdavom kokį seną suplyšusį drabužį arba šiaudų ir leisdavom pernakvoti. Tų nelaimingų žmonių savaip gailėdavo, sakydavo: „Ką gali žinoti, ir pačiam gali tekti kada nors išeiti su „terbomis žebravoti…“ Praūžus karui tikrai teko ir mums tai patirti, su maišeliais ieškoti svetimų žmonių pagalbos.

Dar vakaruose dundant karui ir tuoj po jo iš Karaliaučiaus mūsų kaimus užplūdo už mus skurdesni vokietukai, su kuriais būdavo pasidalijama sava ubago duona. Dažniausiai per namus eidavo vaikai – nušašę, utėlėti, nuo alkio ištinę, skudurais apsivynioję pamėlynijusias kojas. Įeidavo, be žodžių stovėdavo prie slenksčio, laukdami, gal ką paduos, nes vokiškai mūsų žmonės visai nesuprasdavo. Vienas kitas vokietukas užsiliko, užaugo, tik dabar neprisimenu nei tų žmonių vardų, nei pavardžių. Tokia suvargusi vokietukė užsiliko tolimesnės mūsų giminės šeimoje, vadindavau ją pussesere, metus kartu mokėmės pradinėje mokykloje. Kai išvažiavau į miestus, taip nieko apie ją daugiau negirdėjau.

Kaip dabar prisimenu, mūsų kaimų žmonės kitataučiams, ypač nelaimingiems, nuskriaustiems, buvo gana gailestingi, taikiai su jais sugyvendavo. Gal tik nepiktai pasišaipydavo iš kitokių papročių, gyvenimo būdo. Šiaip labai keiksnodavo ruskį, kuris sujaukė jų gyvenimus, nuskurdino, bet apie rusą taip nesakydavo, nes visai kitaip elgdavosi su patekusiais į bėdą. Jau rašiau, kaip maitino naktimis išsiblaškiusius ir vokiečių gaudomus rusų kareivius.

Teko arčiau paimti ir vieną rusų šeimą. Į stambesnius ūkius vokiečiai iš Rusijos, rodos, iš Pskovo srities darbams pradėjo siųsti ištisas jų šeimas. Gana suvargusi, apdriskusi rusų šeima buvo atkelta į dėdės Viktoro sodybą. Gerai atsimenu jų sūnų Vovą, buvusį maždaug mano metų, su kuriuo kartu žaisdavom, kažkaip susikalbėdami. Dėdė juos apgyvendino tokiame ūkiniame pastatėlyje ar tvartelyje, paskyrė šiek tiek žemės. Tačiau darbininkai iš jų buvo menki, mūsų akimis žiūrint, nesupratingi, visai neišmanė ūkio darbų. Atlikdavo tik šiaip kokius labai paprastus ūkio darbus.

Kaimynai jiems iš pradžių stengėsi padėti, gyvenimo pradžiai padovanojo net paršiuką, kad užsiaugintų ir patys turėtų mėsos. Tačiau tam paršiukui buvo lemta gyventi tik keliolika dienų. Vieną dieną tame jų gyvenamame pastatėlyje buvo iškelta tikra puota: paršiukas papjautas, išdarinėtas, kas tik ten pasisuko, buvo kviečiamas vaišintis. Taip tų skerstuvių užteko tik vienai kitai dienai.

Kaimynai didžiai tuo stebėjosi, aptardami, kaip ten toje Rosijoje žmonės gyvena, kad taip nesupranta ūkininkavimo, kas tie kolchozai, apie kuriuos ir patys rusai šiek tiek pramokę „mūsiškai“ papasakodavo. Ir dar visus nustebino jų bulviasodis. Vieną dieną savo sklypelyje bulves pasodino, o po kelių dienų Vova buvo pasiųstas tų bulvių išsikasti pavalgymui.

Tačiau šiaip tos šeimos galva buvo neblogas meistras, skardininkas, todėl jo sugebėjimai žmonėms labai pravertė. Karo metais, kada buvo sunku nusipirkti kokį indą, jis iš skardos darydavo kibirus, iš alavo liedavo puodus, šaukštus, dubenis, lankstydavo vadinamuosius aparačiukus degtinei virti. Tie jo padaryti rykai mūsų namuose išbuvo iki tol, kol dar ten gyveno motina ir tebestovėjo troba. Iš griaunamos sodybos parsivežiau tiktai to ruso padarytą tarką bulvėms tarkuot, kuri ir toliau puikiai tarnauja šiuolaikinėje namų virtuvėje, lenktyniaudama su įvairiais gudriais elektriniais prietaisais.

Karui nudundėjus per mūsų apylinkes nepastebimai dingo ta rusų šeima ir mano Vova. Sklido žinios, kad tie evakuotieji rusai įskundžia savo šeimininkus kaip „išnaudotojus“, buožes. Taigi ir dėdė Viktoras šiek tiek baiminosi, kad nebūtų išbuožintas ir išvežtas. Tačiau dėdės niekas nelietė. Kaip teko girdėti, kitiems baigdavosi blogiau.

<…>

<…>

Galima sakyti, jog gimiau ir augau beveik natūriniame patriarchaliniame kaime, kuriame mažai kas buvo pasikeitę nuo XIX amžiaus. Net ir pirkti mažai ką tekdavo. Viskas galėjo būti pasigaminama pačių, pradedant nuo apyvokos daiktų, medžiagų, darbo įrankių, baldų iki ratų, rogių, sudėtingai išvestų nusausinimo griovių, tiltų, gudrių įtaisų gaudyti paukščiams, žvėrims, žuvims.

Praktiškai nereikėdavo iš kitur kviestis išmanančių kokio nors amato, pirkti medžiagų, išskyrus šiek tiek metalo. Bet ir be jo būdavo apsieinama. Rogės puikiai slysdavo be metalinių pavažų, ratai gerai laikydavosi ir be ratlankių, mediniai užraktai saugojo klėčių turtą, kas nors skaniai troško moliniuose puoduose, giedodavo stiprūs mediniai durų vyriai, šildydavo savų pačių išdirbtos odos kailiniai, mūsų senosios triobikės rąstai ir lentos daugiausia buvo sukaltos medinėmis vinimis.

Ir dar – buvo gyvenama be šiukšlynų. Neatsimenu, kad kur nors būtų primėtyta stiklų, vielų, popierių, skudurų, kaulų, šakų, maisto atliekų. Viskas būdavo perdirbama, atnaujinama, pritaikoma, sukūrenama, suvartojama, sušeriama gyvuliams arba surenkama ir laukiama, kada atvažiuos žydelis Maušas. Apie kitokio pobūdžio nešvarą bus kitoje vietoje.

Čia noriu pakartoti vieno garsaus antropologo žodžius: tie žmonės buvo protingi. Ir šiandien nemalonu išgirsti, kad jų gyvenimas buvęs tamsus, neišmoningas. Jie išmanė, kaip galima išlikti, pratęsti gyvenimą naudojantis tik tuo, ką teikia pati gamta, gyvuliai, augalai, sava žemė, protas, sumanumas. Aš tada patyriau, kaip galima išgyventi, žiūrint šiuolaikinėmis akimis, beveik nieko neturint – nei pinigų, nei pirktinių medžiagų bei įrankių, nei rašytinių pamokymų, ką, kada ir iš ko daryti, kaip ir ką auginti, prižiūrėti.

Buvo nubrėžta griežta riba tarp savo ir svetimo, ar būtų žmogus, ar gyvulys, ar drabužis, ar daiktas, ypač jeigu jis ne pačių pasigamintas. Svetimo nebuvo galima liesti, pasiimti, naudoti be leidimo ar prašymo. Kreivai būdavo žiūrima į miestiškai kirptą drabužį, kokį nors pasipuikavimui nusipirktą daiktą, nežinomą valgį, tyčiojamasi iš „nemūsiškai“ kalbančio, prisigraibiusio visokių „poniškų“ ar kitur užgirstų žodžių.

Galima sakyti, jog buvo gyvenama labai konservatyviai, užsisklendus, nieko be gyvo reikalo nekeičiant, nuo gimimo iki mirties sukantis vis tame pačiame gyvenimo rate, kol vieną kartą visa buvo sugriauta. Tai gerai ar blogai – niekada negalėsiu atsakyti. Tik dramatiškai ardant šio uždaro pasaulio saugos ribas, atsirado naujų medžiagų, įrankių, įpročių, žmonių santykių. Šiaip ar taip, dar labai mažas gyvendamas tame jau praeitin nugrimzdusiame pasaulyje aš buvau laimingas. Aš ten mokiausi gyventi, pasidaryti viską, ko tam gyvenimui reikia. Aš ir dabar visada noriu pats pasidaryti.

Tikriausiai aš dar tebesu karo ir pokario vaikas, kuris pažinojo nepriteklius, net ir badą, mokėjo išgyventi, net ir džiaugtis gyvenimu. Šiuolaikiniuose namuose dabar nieko nereikia veikti – viskas nusiperkama, parsinešama, nemokama gyventi lyg ir savaime, jaučiant kasdieninio gyvenimo malonumą, tikrumą, pastovumą be jokių neurozių ir baimės kompleksų.

Ir šiandien negaliu sutikti su šiuolaikiniais įpročiais, kad neturėjimas kokio nors prašmatnaus daikto yra nelaimė. Šalia mūsų yra visko, kad galėtume išgyventi ir džiaugtis gyvenimu. Juk visko yra žemėje, kurią kažkas mums davė.

Kartais pagalvoju, kad štai šiuolaikinis žmogus praranda paprasčiausią per amžius jame ugdytą sugebėjimą bet kur ir bet kada išgyventi, džiaugtis tuo, kas yra šalia, ką matai ir girdi. Ir niekaip nesuprantu, kai dabar koks nors save vadinantis kaimiečiu gyvena savo kiemą ir žemės plotelį apleidęs piktžolėmis ir keiksnoja viską ir visus.

O iš tų senųjų žmonių ankstyvoje vaikystėje daug kas ir man persidavė, net ir tam tikras atsargumas svetimo, nepažįstamo atžvilgiu. Bet apie tai tegu pasako senokai rašytas eilėraštis, kuriame yra tos neramiais karo ir pokario metais įdiegtos svetimo baimės, kada mūsų kraštuose pradėjo maišytis daugybė nepažįstamų, ne visada su geru pasirodančių žmonių:

Buvo pilni keliai.
​Senutė,
​Sunkiai įžiūrėdama siūlą,
​Vis audė ir audė,
​O jos audinys
​Buvo toks žemažiūris, beraštis,
​Toks per mažas šitiems laikams,
​Ir užstalė
​Ir durys buvo per mažos,
​Ir namai –
​Per maži žemei.

Ir atsibudimas rytais
​Buvo per mažas,
​Ir aš – per mažas buvau
​Stovėti prie vieškelio:
​Žiūrėdamas
​Į einančius ir važiuojančius
​Bijodavau,
​Kad manęs kas nors nepaglostytų.

Buvo dar ir šiaip keistų, ypač sumaišyto proto žmonių, gyvenančių tarsi užribyje. Man atrodydavo, kad jie žino kažką, ko niekas negali suprasti. Be jų gal nebūtų atsiradusios Kukučio baladės. Jie atrodė savaip laisvi, jiems tarsi negaliojo visokios taisyklės, įpročiai, pavojai, valdžios baimė, net karo ir pokario pavojai.

Apie dėdyną Pranulę jau rašiau. Mūsų giminėje tokių yra buvę ir daugiau. Žieveliškėse gyveno toks tolimas giminaitis, pilnas keisčiausių fantazijų, Mačiulių Juzas, žmonių laikomas nevispročiu, nors galėjo turėti žmonėms nesuvokiamų gabumų, nes panašios psichikos asmenų neretai pasitaiko ir tarp kūrėjų, liaudies menininkų. Juk net žymųjį liaudies meistrą Lionginą Šepką artimieji bei valdžia norėjo visam laikui uždaryti beprotnamyje.

To mano minėto Juzo žaidimus ir visokius išsigalvojimus būtų galima vadinti šiuolaikiniais performansais, instaliacijomis, projektais ar dar kitaip. Iš šakaliukų, akmenukų ar šiaip po ranka pasitaikiusių daiktų darydavo keisčiausias dėliones, smėlyje braižydavo figūras, aiškindamas, kas ten yra, ką reiškia, kaip tai susiję su kokiais nors žinomais įvykiais. Dar vienas jo noras buvo pakilti į aukštį. Nusižiūrėjęs į lėktuvus, prisidroždavo vėjo malūnėlių ir su jais lėkdamas žemyn nuo Pilkalnio šaukdavo, kad jau kyląs į orą.

Dar vienas labai tolimas giminaitis nuo Eržvilko man keldavo baimę. Jis buvo jau geras pusbernis, tačiau nevaikščiojo, visą laiką jį matydavau sėdintį lovoje sukryžiavusį kojas taip, kaip vėliau mano matytos Budos statulos, buvo nutukęs ir, kaip dabar prisimenu, labai į jį panašus. Šiaip jis visai nešnekėdavo, dešinėje rankoje laikydavo samčio kaušą arba puoduką, retkarčiais jį prispausdamas prie krūtinės klaikiu balsu surikdavo nesuprantamą žodį boc! Tas keistas garsas ir iki šiol man skamba ausyse, vis ataidi lyg iš mitinio, protu nepasiekiamo pasaulio.

Vis dėlto tokių žmonių vieta mūsų kaimuose buvo ypatinga, jie veikė vaizduotę lyg kokie mediatoriai tarp kasdienybės ir kažko nesuprantamo, esančio užribiuose.

Beje, senieji kartais pasakodavo apie vieną labai keistą ir įdomų žmogų. Tai toks Vincentas Bakutis, Jorudo dvaro mūrininkas ir eigulys, gyvenęs mažoje trobelėje prie Parštakų. Labiausiai žmonėms įstrigo tai, kad jis važinėdavo pasikinkęs karvę, neretai kartu su Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu. Mat jis jam pateikdavo tautosaką. Yra išlikę ir paties Bakučio tokiomis stambiomis nelygiomis raidėmis rašytų tekstų. Kai kurios Davainio paskelbtos sakmės ir pasakojimai bei jų motyvai yra keistoki, kituose kraštuose nežinomi, tik Kalnujų tautosakoje. Kartais pagalvoju – ar čia pats Bakutis nebus prikišęs pirštų, nes buvęs geras pasakotojas ir fantazuotojas?

Kaimas nebūtų kaimas, jeigu neturėtų savų keistuolių ir durnelių, bet ir girtuoklių, pajuokiamų senmergių ir senbernių, pasileidėlių, kurie būdavo lyg ir kokio savo teatro artistai ar personažai, nuolat visų stebimi ir apšnekami. Bet apie juos nenorėčiau pasakoti, priminti tai, kas buvo jų gyvenimo nelaimė, nes jausdavosi atstumti, nepritampantys ne tik prie kitų žmonių, bet neretai net ir savo šeimose.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Paaiškinkite M. Martinaičio pasakymą, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime žmonės gyveno „savaip izoliuoti nuo pasaulio“.
2. Kokie svetimieji užklysdavo į tradicinį lietuvišką kaimą?
3. Kokiais stereotipais būdavo apipinami pasakojimai apie romus (čigonus)?
4. Kaip M. Martinaičio vaikystės kaime buvo žvelgiama į žydus? Kokiu tikslu lankydavosi ir kaip būdavo priimamas Maušas?
5. Ko kaimo žmonės mokėsi iš „žydelių“?
6. Kaip kaime buvo priimami elgetos, pokario vokietukai?
7. Kuo žmonių akyse „ruskiai“ skyrėsi nuo rusų? Kaip su pastaraisiais bendrauta?
8. Kodėl tradiciniame kaime nereikėjo nei teismo, nei policininko, nei gydytojo?
9. Ką reiškia M. Martinaičio pasakymas, kad jis augo „beveik natūriniame patriarchaliniame kaime“? Paaiškinkite, kaip suprantate sąvoką „patriarchalinis“.
10. Kuria prasme tradiciniame kaime buvo nubrėžta griežta riba tarp savo ir svetimo?
11. Papasakokite, kaip gimtinėje jautėsi atsiminimų autorius. Kuo šiuolaikinių žmonių gyvensena ir jausena skiriasi nuo tradicinės?
12. Su kuo M. Martinaitis sieja svetimo baimę?
13. Perskaitykite autoriaus cituotą eilėraštį. Kaip suprantate paskutines eilutes: „Bijodavau, / Kad manęs kas nors nepaglostytų“?
14. Apie kokius užribyje atsidūrusius žmones kalba M. Martinaitis? Kaip į juos žiūrėta kaime? Kaip manote, ar šie žmonės padėjo atsirasti M. Martinaičio poezijos veikėjui Kukučiui?

APIBENDRINAME

1. Apibendrinkite skaitytas atsiminimų ištraukas ir glaustai nusakykite senojo kaimo gyventojų požiūrį į atklystančius žmones. Kiek šį požiūrį formavo to meto stereotipai?
2. Kaip manote, ar autoriaus požiūris į svetimą, kitokį žmogų tapatus įprastam patriarchaliniame kaime, ar jau yra kitoks? Atsakymą pagrįskite pavyzdžiais.

Rado prie tako Onulė
​raudoną siūlą
​iš vaikiškos kojinės,
​o gal iš vaivorykštės?
​Atsisėdo prie tako,
​ir pagailo Onulei to siūlo,
​ir iš gailumo –
​apsiverkė.

Ir pagailo Onulei
​vyturio lizdo dirvone,
​šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
​ir smėlyje vaiko pėdos.

Ir pagailo Onulei,
​kad plūgais apars
​vyturio lizdą dirvone,
​kad bitė ratuota namo nesugrįš
​ir liks alkana bičių motina,
​kad vaikai tie – užaugs ir pasens,
​o raudonos vaikiškos kojinės
​bus per mažos jų kojoms.

Sėdėjo prie tako Onulė
​ir verkė,
​laikydama rankoje siūlą,
​taip verkė,
​lyg būtų sudegę namai.

Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
​kur eidavau bėgiais basa,
​kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja…
​Lyg paskutinei –
​prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos:
​už nugaros, man negirdint,
​kalbėjot,
​kalbėjot,
​kalbėjot…

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
​pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
​Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
​nekaltinu:
​lyg per peilius –
​ėjau aš per gruodą,
​bridau kaimo molį…

Toli gyvenau aš nuo jūsų,
​toli nuo Užpalių –
​už mylių.
​naktim apie mažą baltgalvį vaikelį
​šnekėdavau su žole.
​Man grojo armonika mažas kupriukas,
​ką užpernai mirė.
​​Jis sakė:
​mane alučiu aprėdysiąs,
​apausiąs mane dalgele…

Dieve tu mano,
​aš net nemačiau, kad pasenom –
​kaip didelis apšviestas miestas
​traukinys šitą naktį praėjo…
​O aš gi –
​tiktai Severiutė, o aš gi –
​verkiu kaip piemenė,
​kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
​kuprota audėja.

Šitiek metų praėjo,
​ir vėlu jau paguosti:
​jums piemenės reikėjo,
​meilužės,
​guodėjos basos.
​Ką iš manęs jūs padarėt –
​važiuoti,
​bagoti,
​batuoti –
​aš juk tiktai Severiutė,
​aš trečiojo – nebylio – brolio sesuo.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kieno vardu kalbama eilėraštyje?
2. Kaip pirmame ir antrame posme Severiutę apibūdina pasakojimas apie save?
3. Koks aplinkinių požiūris į ją? Kaip jis nusakytas?
4. Kaip supratote antro posmo metaforą „ėjau aš per gruodą“?
5. Pirmame posme sakoma, kad Severiutė yra nuo Užpalių, o trečiame, kad ji gyveno „toli nuo Užpalių“. Ką galėtų reikšti jos pasakymas „toli gyvenau aš nuo jūsų“?
6. Kaip apibūdinamas artimas Severiutei žmogus? Kas juos sieja? Paaiškinkite, kaip supratote mažo kupriuko pažadus.
7. Ketvirtame posme atsiranda laiko nuorodų. Kaip paaiškintumėte Severiutės gyvenimo ir praėjusio traukinio gretinimą? Ką galėtų reikšti traukinio vaizdinys?
8. Ką Severiutė kaltina dėl savo likimo? Remdamiesi eilėraščiu, nusakykite, kas galėtų būti tie „važiuoti, bagoti, batuoti“. Kokios priešpriešos čia formuojasi? Į ką kreipiasi Severiutė?
9. Išrinkite palyginimus, kuriais save apibūdina Severiutė:
   • kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja;
   • …
   • …
     

Aptarkite šią seką. Kiek teminiai našlaičio, kupriuko, nebylio ir kiti vaidmenys susiję su išstumtais į visuomenės pakraštį, kitokiais žmonėmis?

APIBENDRINAME

1. Pasidomėkite tautosakiniu raudų žanru. Kuo šis eilėraštis artimas raudai?
2. Pasiklausykite Vytauto Kernagio dainos pagal M. Martinaičio eilėraštį „Severiutės rauda“. Palyginkite dainos ir eilėraščio žodžius, pakomentuokite, kuo skiriasi tekstai. Aptarkite dainos atlikimo būdą.
3. Aptarkite poeto ir eilėraščio kalbančiosios santykį. Palyginkite šį santykį su M. Martinaičio atsiminimuose išsakytu požiūriu į kaimo keistuolius, likimo nuskriaustus žmones. Koks apskritai M. Martinaičio požiūris į visuomenės paribyje atsidūrusį kitą, kitokį žmogų?
4. Kaip manote, ko siekė M. Martinaitis kurdamas Kukučio, Severiutės, Onulės ir kitus panašius paveikslus sovietmečiu rašytoje poezijoje?