Tema 1.3 (Literatūra 10)

Įvadas

Kiekvienos Europos tautos kultūra turi tris pagrindines atramas: tautosaką, Antikos – senovės graikų ir romėnų – palikimą ir krikščionybę. Apie lietuvių tautosaką kalbėta ankstesniais metais. Šiemet skirsime dėmesio antikinei literatūrai ir krikščionių Šventajam Raštui.

Europos raštijos ištakos yra dviejų tipų didelės apimties epiniai pasakojimai, atstovaujantys antikinei ir krikščioniškajai tradicijai: Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, kuriose apdainuojamas Trojos karas ir herojaus Odisėjo grįžimas į gimtinę, ir Šventojo Rašto, arba Biblijos, Senasis ir Naujasis Testamentas, aprėpiantis įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus aukos ir pirmųjų Krikščionių bažnyčios žingsnių.

Antikinė kultūra garsi rašto paminklais, architektūra, skulptūra, talentingų meistrų dirbiniais. Mūsų civilizacija yra perėmusi senovės mąstytojų suformuotus filosofijos ir estetikos pagrindus. Tas paveldas tebėra juntamas daugelyje šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sričių (demokratijos samprata, teisės sistema, teatras, filosofija, įvairios mokslo šakos, sportas ir t. t.).

313 m. krikščionybė tapo viena iš pripažįstamų religijų Romos imperijoje, liovėsi jos persekiojimas. Ilgainiui krikščioniškas požiūris į žmogų ir jį supantį pasaulį įsivyravo Europoje, paveikė literatūrą, meną, mokslą. Daugelyje sričių krikščionybė pasinaudojo ir antikinės kultūros palikimu. Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia daug šimtmečių per apeigas ir teologijos veikaluose iš tradicijos kalbėjo lotyniškai. Tai buvo ir tarptautinė kalba, vartojama valstybių raštinėse, teismuose, universitetuose. Rašytojas Umbertas Ekas (Umberto Eco, 1932–2016) straipsnyje „Europos šaknys“ teigia, kad tekstas, kuriuo pagrįsta Europos kultūra, yra Biblija. Kaip tik Biblija buvo pirmoji spaudos presu išspausdinta knyga. Bet nedera pamiršti ir graikiškų bei romėniškų Europos kultūros šaknų.

Skulptūra, rasta katakombose už Ròmos miesto sienų, stiliumi dar nesiskiria nuo garsių antikinių statulų, bet siužetas jau krikščioniškas: Gerasis Ganytojas, palikęs devyniasdešimt devynias avis, išėjo ieškoti vienos paklydėlės, nes anos saugios, o šitą reikia gelbėti nuo pavojų. Štai tokį jauną, bebarzdį Jėzų įsivaizdavo jo išpažinėjai, jau žengę į ketvirtą krikščioniškosios eros šimtmetį, bet dar gyvenantys senojoje pagoniškoje Romos imperijoje.

Tiriame

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos prezidentas Teodoras Hoisas (Theodor Heuss1884–1963), kalbėdamas apie būtinybę vienytis, priminė europiečiams, kad Europa rymo ant trijų kalvų – Akropolio, Kapitolijaus ir Golgotos.

Remdamiesi piešiniu, turimomis žiniomis ir papildoma informacija, atlikite tyrimą ir pristatykite klasės draugams.

  • Kodėl tuo metu buvo aktualu kalbėti apie Europos šalių bendrumą?
  • Ką žinote apie T. Hoiso minimas vietoves?
  • Kodėl tos vietovės tapo simboliais? Ką jie reiškia?
  • Ar šie simboliai tebėra svarbūs Europai?
  • Ką, vardydamas tris kalvas, norėjo pasakyti europiečiams Vokietijos prezidentas?
Prašau palaukti