Mitų siužetai ir interpretacijos

(atpasakojo Vanda Markovska (Wanda Markowska, 1912–1999)

Tuo metu dar neseniai danguje viešpatavo jaunasis dievas Dzeusas, sunkioj kovoj įveikęs savo tėvą Kroną ir iš aukštybių nutrenkęs senąją titanų giminę.

Naujasis dangaus valdovas atidžiai stebėjo, kas dedasi Žemėje, būgštaudamas, kad jo valdžiai tenai nekiltų kokio pavojaus. Mat Žemėje buvo likęs vienas nenugalėtas titanas – išmintingasis Prometėjas, Japeto ir Temidės sūnus.

Po neseniai vykusių baisių grumtynių Žemė buvo tyli ir išmirusi. Tada Prometėjas ryžosi atgaivinti dykynes ir iš naujo sukurti žmonių giminę, kad toji galėtų džiaugtis žemės dovanomis. Jis paėmė molio gniužulą, suvilgė jį šaltinio vandeniu, suminkė savo dieviškais pirštais ir nulipdė žmogų. Titano prašoma, Atėnė įkvėpė žmonių kūnams gyvybę.

Tačiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometėjo žmonės. Žiūrėjo, bet nieko nematė, klausė, bet nieko negirdėjo; bejėgiai ir susnūdę jie lyg vaiduokliai slankiojo po jauną Žemę, nestengdami įminti josios paslapčių. Jie nieko nenutuokė apie darbo įnagius, nemokėjo tašyti akmenų ir iš molio degti plytų, taip pat iš medžių ręsti trobų. Nelyginant akli termitai, jie glaudėsi po žemėmis, tamsiuose, drėgnuose uolų urvuose. Naktimis tie žmonės stiro nuo šalčio ir drebėjo, išgirdę girioje gūdžiai staugiant laukinius žvėris. Jie dar nebuvo patyrę, kas toji karšta ugnis, neišmanė, kaip lydyti ir kalti metalą.

Šit kodėl dieną naktį suko galvą Prometėjas, kaip pagelbėti žmonėms, kuriems jis suteikė gyvybę. Išmintingai titano vedami, bendro darbo suvienyti, žingsnis po žingsnio atskleisdami gyvenimo paslaptis, pamažu jie kilo į aukštesnę buities pakopą.

Bet išdidusis Dzeusas nusprendė žmonių giminę atimti iš Prometėjo valdžios. Tada jis sušaukė visus žmones būrin, kur nurodė ir apskelbė jų teises bei pareigas naujiesiems dangaus valdovams. Už tai pažadėjo malonę ir globą, kad nuo tol įsiviešpatautų teisinga dievų ir žmonių sąjunga.

Susirinkimo dieną prie aukuro pasirodė Prometėjas. Kaip žmonių giminės tėvas ir gynėjas, jis bijojo, kad dievai už savo globą neužkrautų žmonėms ant pečių per didelės naštos. Norėdamas juos apsaugot, išmintingasis titanas ryžosi imtis apgaulės. Kai visi dievai suėjo prie aukuro ir žmonės sustojo aplinkui, jisai žengė į priekį, užmušė aukai didelį jautį, nulupo jam odą, aštriu peiliu perrėžė pilvą, išvertė vidurius ir padalijo skerdieną į dvi nelygias dalis. Vienoj aukuro pusėj padėjo geriausius mėsos gabalus, lajų ir viską suvyniojo į gyvulio odą, o kitoj – kaulus ir vidurius dailiai apdėjo lajaus gumulais. Viską slaptomis sutvarkęs, grįžo jisai pas Dzeusą, kad tas pasirinktų sau auką: kurią gyvulio dalį parodys, tą žmonės dievams ir aukos lig pat pasaulio pabaigos.

Kairėje aukuro pusėje tematydamas odą ir mažumą mėsos, o kitoj baltą, gardų lajų, Dzeusas pasirinko dešinę dalį.

Kaip jis nustebo ir užsirūstino, po plonu lajaus sluoksniu radęs plikus kaulus ir kruvinus jaučio vidurius. Pyktis aptemdė jam veidą.

O Prometėjas džiaugėsi apgavęs nekenčiamus dievus, kurie smurtu paveržė jo protėvių sostą ir dabar norėjo užvaldyti mylimiausią jo kūrinį – žmogų. Dėl tos klastos nuo šiol žmonės dievams atnašaus tik gyvulio kaulus ir vidurius, o patys pasiims mėsą ir lajų.

Įžeistas ir įtūžęs Dzeusas nusprendė rūsčiai nubausti akiplėšą, drįsusį taip apgauti dievų ir žmonių valdovą. Norėdamas kuo labiau įskaudinti titaną – juk žinojo, kaip jis myli žmones, – Dzeusas nebedavė jiems ugnies dovanos, paskutinės ir didžiausios malonės, kurią troško savo kūriniams suteikti Prometėjas.

Tatai matydamas, Prometėjas ryžosi žmonėms gauti ugnį prieš Olimpo valdovo valią. Vieną naktį jis nusikirto ilgą alyvmedžio šaką ir slapta prisigavo prie Helijo, saulės dievo, vežimo. Ugnies žirgai daužė kanopomis žemę, žerdami auksines kibirkštis, kurios nušvietė tamsią dangaus bedugnę. Jie nekantriai laukė Aušros rausvapirštės, kad galėtų leistis kelionėn aplink dangų. Ryški pašvaistė nutvieskė vežimą. Prometėjas prikišo alyvmedžio šaką prie ratų ašies; sausas medis bemat užsiplieskė, linksmai sutraškėjo, ir titanas patyliukais, kaip ir čion atsigavęs, paliko Helijo arklides.

Su liepsnojančiu deglu rankoje Prometėjas nužengė į Žemę ir uždegė joje pirmą ugniakurą.

Tuomet žmogus ir patyrė, kaip gera prie liepsnojančio laužo, nuo tol galėjo pasitaisyti karšto valgio, maitintis ne vien žalia mėsa ir šaknimis. Jis paliko niūrų urvą giliai po žeme ir susirentė erdvią trobą paviršiuje ir saulėje. Vakarais visur galėjai matyti virpančius liepsnos žiburėlius, žmonės ištiesė šalčio sugaužtus pečius, ir nuo tol giriose traukdavosi jiems iš kelio laukiniai žvėrys, o išdrįsusius priartėti prie sodybų nuvaikydavo su liepsnojančiais deglais.

Gerasis titanas, žmonių bičiulis, išmokė juos menų visokių, atvėrė daugelį dangaus ir Žemės paslapčių, prijaukino laukinius žvėris, kad tie žmogui padėtų, pamokė, kaip dirbti žemę ir išsiauginti auksinių grūdų. Parodė jiems, kur glūdi žemės gelmėse ligi tol nežinomi metalai – varis, sidabras ir auksas.

Olimpo valdovas net sudrebėjo iš pykčio, pamatęs šventąją ugnį degant Žemėje. Ir vėl, norėdamas nubausti Prometėją, pirmiausia Dzeusas pasiuntė nelaimę jo mylimiems žmonėms. Liepė jis ugnies dievui Hefaistui, pagarsėjusiam savo kalvystės menu, nulipdyt iš žemės ir vandens dailios mergaitės statulą. Netrukus meistras ir nulipdė neregėto grožio statulą, kuriai Dzeusas savo valia įkvėpė gyvybę. Prometėjo priešininkė Atėnė – mat ji titanui išminties pavydėjo – mergaitę išmokė austi ir siuvinėti, charitės jos galvą apgaubė baltu, skaidriu šydu ir uždėjo dieviško grožio gėlių vainiką, Hermis suteikė jai sąmojo ir iškalbos, o Kipro valdovė Afroditė – savo neapsakomo žavesio.

Toji moteris buvo pavadinta Pandora, o tai reiškia – visų apdovanotoji. Kai darbas buvo atliktas, Pandora, švelniai šypsodama pro skaidrų šydą, atsistojo vidur Olimpo puotų salės ir savo gražumu netgi dievus apakino. Hermis paėmė ją už rankos ir nuvedė iš dangaus Žemėn. Čia jis padavė mergaitei dailiai apkaltą ir išraižytą stebuklingą skrynelę, o paskui liepė eiti į garbingo ir geraširdžio Epimetėjo, Prometėjo brolio, namus. Bet, prieš palikdamas ją, dievų pasiuntinys Dzeuso vardu prigrasino neatvožti skrynelės dangčio.

Epimetėjas net žado neteko, savo namuos išvydęs nežemiško grožio Pandorą. O kai mergaitė pasakė atėjusi pasveikinti dievų ir žmonių tėvo vardu, šeimininkas priėmė ją su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Veltui jį perspėjo Prometėjas nepasikliauti nežinoma dievų dovana – jisai numanė čia esant klastą; apžavėtas gražuolės Dzeuso pasiuntinės, Epimetėjas užmiršo viską ir galų gale paėmė ją į pačias.

Bet neilgai truko jo laimė.

Aikštingoji Pandora netvėrė smalsumu ir kasdien meldė Epimetėją atidaryti slėpiningą paauksuotą skrynelę ir parodyti, kas jos viduj. Ilgai spyriojosi Epimetėjas, persergėtas savo brolio, bet vieną dieną nusileido pačiai, ir abu drauge atvožė skrynelės dangtį.

Tačiau tą patį mirksnį juodu atšoko nustėrę. Iš tos skrynelės ėmė lįsti nuodingos gyvatės, šliužai, skorpionai, šlykštūs didžiuliai vorai, bjaurūs ropliai, kurių įkandimas mirštamas, ir šnypšdami išsklido po visą Žemę.

Ūmai iš skrynelės dugno ėmė kilti lengva kaip rūkas, neapsakomai daili moteriškė. Tai buvo Viltis. Tačiau Pandora, išgirdusi Dzeuso kuždesį, greitai pribėgo ir užtrenkė dangtį, amžinai užvoždama Viltį.

Tuo metu iš nelemtos skrynelės pasprukusios nuožmios ligos, drugiai ir kita bjaurastis ėmė nuodyti lig tol sveiką žmonių ir žvėrių kraują. Kančios amžinai įsikūrė žemėje, jūroje ir ore, o mirtis virš viso pasaulio išskleidė savo juodus sparnus.

Bet tuo nesibaigė Dzeuso kerštas.

Jisai pasišaukė Hefaistą ir liepė jam sugauti ir grandinėmis sukaustyti Prometėją. Nenorom kluso Hefaistas tėvo įsakymo, tačiau priešintis jam neišdrįso. Hefaisto tarnai Kratas ir Bija (Jėga ir Prievarta) nutempė titaną skitų dykumon ir ten prikaustė grandinėmis prie uolos Kaukazo kalnuose. Ir pakibo Prometėjas virš prarajos ant plikos sueižėjusios uolos, kur negalėjo nei kelių sulenkti, nei akių sumerkti ir bent sapne rasti atilsį. Tačiau veltui jį meldė Hefaistas, sujaudintas titano žiauraus likimo, veltui prašė nusilenkti dievų tėvo valiai, prisipažinti klydus ir padaryti galą savo kančioms. Nepalenkiamas Prometėjas ant uolos kentė baisius skausmus, tačiau nenorėjo išsižadėti žmonių giminės meilės ir maldauti Olimpą pasigailėjimo. Matydamas to nenuolankaus pasmerktojo didybę, Dzeusas liepė ereliui kas dieną draskyti Prometėjui kepenis, o tos turėjo nuolatos stebuklingai užgyti.

Vėjas ir audra, jūra, žemė ir saulė buvo jo kančių liudytojai. Niekur aplinkui nebuvo girdėti žmogaus balso. Tylą trikdė vien šniokščiančios bangos, krintantys akmenys ir kraupus kalnų erelių riksmas. Nelaimingojo kankinio kūną svilino karšti saulės spinduliai. Baisus troškulys kamavo jį dieną naktį, ir tik atūžęs gailestingas lietus kartais pavilgydavo jo sukepusias lūpas.

Ir šitaip turėjo trukti amžius. Prometėjo kančios tegalėjo baigtis tik tuomet, kada koksai nemirtingasis savo noru už jį sutiks eiti Tartaran.

Kartą jūros pakrante ėjo Heraklis, jisai traukė į vieną iš daugelio savo žygių. Staiga išgirdo ką dejuojant: apsidairė aplinkui ir iš tolo pamatė ant uolos prikaltą milžiną Prometėją, o šalia – piktą erelį, draskantį jam kepenis.

Siaubo pagautas didvyris įtempė lanką ir paleido strėlę, kuri mirštamai pervėrė kraugerį paukštį. Ir priėjo tuomet Heraklis prie titano uolos.

– Šlovė tau, didis viešpatie! – tarė jis. – Tavo lemtis išsipildė. Pasibaigė tavo kančios. Dievų kerštas išblėso prieš tavo narsumą! Aš tave išvaduosiu.

Sulig tais žodžiais jis smogė kuoka, sudaužė kaustančias titaną grandines ir jį paleido.

O garbingasis kentauras Chironas, kuris buvo nemirtingas ir kentė neapsakomas kančias, netyčiomis Heraklio sunkiai sužeistas, sutiko savo noru eiti į Hadą, į palaimintus Eliziejaus laukus; šitaip buvo išpildyta Dzeuso valia.

Į Olimpą grįžęs titanas neužmiršo žmonių giminės, gyvenančios Žemėje, ir nuo tol tapo jos geriausiu globėju ir gynėju.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Dar kartą pasižiūrėkite į M. Gasparovo pateiktą graikų dievų aprašą. Kurioms dievų kartoms priklauso Dzeusas ir Prometėjas? Kodėl, nugalėjęs titanus, Dzeusas nesijaučia ramus?
2. Kodėl ir kaip Prometėjas sukuria žmogų?
3. Kodėl sukurti žmonės lyginami su aklais termitais?
4. Dėl ko nerimauja Prometėjas ir kokių veiksmų imasi?
5. Kaip Prometėjas apgauna Dzeusą? Remdamiesi šiuo epizodu, apibūdinkite Dzeusą.
6. Kodėl kyla nesutarimas tarp Dzeuso ir Prometėjo? Kaip Prometėjas sprendžia šią problemą?
7. Kaip Dzeusas keršija žmonėms? Ką reiškia posakis atidaryti Pandoros skrynią?
8. Kaip Dzeusas keršija Prometėjui? Pasirinkite vieną ar kelias priežastis, kodėl nubaudžiamas Prometėjas. Atsakymą pagrįskite.
   • Naujieji dievai šitaip įtvirtina pergalę prieš titanus.
   • Dzeusas nepakenčia nepaklusnumo.
   • Dievams nepriimtina per didelė Prometėjo meilė žmonėms.
   • Tai kerštas titanui už neapykantą naujosios kartos dievams.
9. Ar mito herojus pripažįsta kaltę ir atgailauja? Kodėl?
10. Paaiškinkite, kodėl Prometėjas vadinamas kultūros (civilizacijos) pradininku.
11. Prometėjas yra tapęs pavyzdžiu kovotojo, kuris nelaukia atlygio. Prisiminkite panašų literatūros ar istorijos veikėją ir papasakokite apie jį. Pasvarstykite, kokius herojus galima gretinti su Prometėju.
12. Prometėjo mitas bene geriausiai žinomas Europos visuomenei. Per daugelį amžių jis įvairiai interpretuotas literatų ir menininkų. Dažniausiai pabrėžiamos maišto prieš nustatytą tvarką, kovos už žmonijos pažangą, aukojimosi visuomenei, kūrybos kančios idėjos. Kokia idėja jums atrodo svarbiausia? Paaiškinkite ir pagrįskite savo atsakymą.
13. Prometėjo vardo reikšmė – „numatantis, įžvelgiantis“ (priešinga nei „nenumatantis“ Epimetėjas). Prometėjas turi visažinystės dovaną, gali įžvelgti ateitį. Bet tai nepadeda išvengti lemties: kas turi įvykti, įvyks. Ar galima teigti, kad ateities žinojimas išlaisvina Prometėją?
14. Kodėl Prometėją išlaisvina būtent Heraklis? Kuo ypatingas šis graikų mitologijos veikėjas (paaiškinimą raskite skaitytame M. Gasparovo graikų dievų kartų aprašyme)?
15. Kodėl į pasakojimą apie Prometėją įterptas Pandoros mitas? Ką jis sako apie pasaulį ir žmogaus gyvenimą?

(atpasakojo Vanda Markovska)

Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras, ištremtas iš Atėnų, savo saulėtosios tėvynės.

Visose šalyse buvo pasklidęs garsas apie jo darbus. Dedalo statulos stovėjo Heladės šventyklose ir taip jau priminė gyvus žmones, jog net gamtos paslaptis išmanantys žyniai pririšdavo jas grandinėmis, kad nepabėgtų nuo aukurų.

Tačiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir šlovės nestokojo. Jį graužė tėvynės ilgesys. Vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atėnus, savo mylimą gimtąjį miestą.

Tuo metu Kretoj viešpatavo rūstus karalius Minas Antrasis. Jis nenorėjo Dedalo leisti už savo karalystės ribų. Tuščiai Dedalas skundėsi savo dalia ir maldavo rūstųjį valdovą, kad leistų jam grįžti į savo kraštą.

Tačiau Minui tebesispyriojant, Dedalas vis dažniau imdavo galvoti apie pabėgimą. Deja, tėvynė buvo už tolimų jūrų, o salą karaliaus įsakymu dienąnakt saugojo sargai.

Buvo saulėtas rytas.

Dedalas susimąstęs vaikščiojo prie jūros, su ilgesiu žvelgdamas į gervių būrį, skrendantį šiaurės linkui.

– Laimingos, netrukus pamatys Graikiją ir Atėnus, – atsiduso jisai. – Ak, kad taip galėtum prisitaisyti sparnus ir skristi oru kaip paukštis! – Nuo tos akimirkos šioji mintis Dedalui nedavė ramybės. Valandų valandas jis stebėjo skrendančius paukščius ir tyrė jų sudėjimą.

Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar ne vien paukščiai viešpataus erdvėse.

Šį keistą ir paslaptingą tėvo darbą susidomėjęs stebėjo sūnus Ikaras. Dirbtuvė buvo pilna paukščių plunksnų.

Sulysęs, liepsnojančiom akim tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą. Su ištirpintu vašku jis lipino plunksnas, kol išėjo didžiuliai sparnai lyg kokio pasakų paukščio milžino.

– Sūnau, sugalvojau, kaip išsigelbėti! Netrukus pamatysime savo namus ir tu galėsi žaisti Atėnuos alyvmedžių pavėsyje. Piktasis Minas tėra Žemės ir jūros valdovas, bet niekuomet jam nepriklausė dangaus žydrynė. Ir nebereiks tau, Ikarai, pavydėti kregždei jos greitojo skrydžio.

Sulaikęs kvapą, Ikaras klausėsi tėvo žodžių. Nuo tol berniukas kasdien žaisdavo vėjo nešiojamom plunksnom ir maigydavo tarp pirštų geltoną vašką, o kai tėvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksnų, jo džiaugsmui nebūdavo galo.

Pagaliau atėjo laukta diena, kai meistro svajonė išsipildė ir jis pirmąsyk lengvai kaip paukštis pakilo virš žemės.

Padangėje, arčiau saulės, Dedalas susijaudino ir, apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo:

– Kuo aš nelygus dievams?

Ir jam pasirodė, kad žemai, tarp kiparisų miškelių ir baltų grakščių kolonų, mato savo jaunystės miestą.

Vis aukščiau nešė jį sparnai, žemė vis mažėjo ir mažėjo jo akyse, o po išvargtų metų atgauta laisvė net gniaužė krūtinę.

Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Mino saloje, jis prisivertė leistis iš aukštybių ir grįžti žemėn.

Nuo skridimo dar virpančiom rankom jis rišo Ikarui prie pečių sparnus ir susijaudinęs šnabždėjo:

– Neskrisk, sūnau, arti prie saulės, kad nuo jos karščio neištirptų vaškas, tačiau nenusileisk ir prie pat jūros, kad bangose nesušlaptum sparnų.

Ir kaip du dideli paukščiai juodu pakilo į orą, skrido vis aukščiau ir aukščiau, o nelaisvės sala ėmė tolti, kol pagaliau visai paskendo rūke.

Apsvaigintas skridimo, Ikaras nė negalvojo apie išmintingus tėvo perspėjimus. Užmiršęs pavojų, jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės. Jau balti debesys liko žemai jam po kojom. Virš jo virpėjo tik safyrinis dangus ir didžiulė auksinė saulė.

Buvo vidudienis. Kaitra vis didėjo. Nuo Ikaro sparnų ėmė tekėti sunkūs vaško lašai. Berniuko kelią vis dažniau žymėjo nuo sparnų nukritusios plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos. Ikaras ėmė plasnoti sunkiai ir nelygiai, kaip pašautas paukštis. Tatai pamatęs, tėvas išsigando. Iš visų jėgų jis ėmė mosuoti sparnais, puolė sūnui į pagalbą. Jau buvo visai prie Ikaro, tačiau per greitą skridimą šis negirdėjo tėvo beviltiško šauksmo.

Dabar juodu skrido viršum mažos vienišos salelės. Senis žvejys sėdėjo ant jūros kranto ir taisė savo tinklus. Jisai matė keistus, didžiulius žmogaus pavidalo paukščius ir išsigandęs nubėgo į gretimą mišką.

– Tėveli, gelbėk! – iš paskutiniųjų jėgų sušuko alpdamas Ikaras ir kaip akmuo ėmė kristi žemyn. Žalios jūros bangos jį amžinai prarijo. Paviršiuje dar ilgai plūduriavo auksinės Ikaro sparnų plunksnos. O toji jūra nuo tol vadinama Dedalo sūnaus vardu – Ikaro jūra.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kas buvo Dedalas ir kodėl karalius Minas nenori išleisti jo į gimtuosius Atėnus?
2. Kaip Dedalas sugalvojo bėgti oru?
3. Pakilęs nuo žemės Dedalas klausia savęs: „Kuo aš nelygus dievams?“ Pasvarstykite, kodėl meistras jaučiasi prilygstąs dievams.
4. Kaip supratote, kodėl Ikaras nepaklausė tėvo perspėjimo?
5. Kokį elgesio modelį teigia mitas? Kaip vertinami Dedalo ir Ikaro poelgiai?
6. Minėjome, kad antikinės mitologijos herojai – simboliai Europos kultūroje. Ką simbolizuoja Ikaras?
7. Prometėjas išmokė žmones visokių amatų. Ar galima teigti, kad Dedalo ir Ikaro mitas pratęsia kultūros pradininko Prometėjo temą?
8. Pasakojime Dedalas apibūdinamas kaip „didysis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras“. Pasidomėkite, ką jis yra sukūręs. Kuris jo kūrinys susijęs su Ariadnės mitu? Ką reiškia posakis Ariadnės siūlas?

Tiriame

Patyrinėkite, kaip Dedalo ir Ikaro mitas interpretuojamas skirtingų epochų vaizduojamajame mene. Galite remtis pateiktais paveikslais arba rasti kitų internete. Parenkite pranešimą ir tyrimo rezultatus pristatykite klasės draugams.

• Kuris siužeto epizodas vaizduojamas visuose paveiksluose? Kaip kiekviename komponuojamos detalės, koks koloritas, figūros?

• Atkreipkite dėmesį į paveikslų sukūrimo datą. Ar galima juose įžvelgti dailininko gyvenamosios epochos atspindžių?

• Kokių minčių kyla žvelgiant į paveikslus? Kas jums čia aktualu?

• Kuriame paveiksle, jūsų nuomone, mitas interpretuojamas originaliausiai? Kuris daro didžiausią įspūdį? Kodėl?

(atpasakojo Vanda Markovska)

Sizifas viešpatavo gražiajam Korinte. Tai buvo galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai iš visų, net tolimiausių, kraštų, kur tik pasiekė žinia apie klestinčią helėnų žemę. Sizifo miestą puošė puikūs sodai, plačios terasos, ryškiaspalvės dievų šventyklos.

Dievai labai mylėjo Korinto karalių ir nešykštėjo jam savo malonių. Pasikviesdavo jį kartkartėmis net į Olimpą, savo padangių buveinę. Ilgus metus laimingai gyveno karalius Sizifas sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas, nors jau gerai įmetėjęs. Mat ambrozija ir nektaras – dievų maistas, kurio ne kartą puotose ragavo, – teikė jam jėgų ir saugojo nuo senatvės. Būtų dar ilgai taip gyvenęs olimpiečių malonėje, jeigu ne jo plepumas ir pasipūtimas.

Jis mėgo be saiko girtis savo draugyste su dievais ir dažnai puotose pasakodavo bičiuliams apie olimpiečių kalbas ir sumanymus, skleisdavo girdus apie jų meilės nutikimus ir silpnybes. O kartais, norėdamas pasirodyti prieš savo draugus, dar įžūlesnis būdavo. Antai puotaudamas Olimpe patyliukais pasiimdavo truputį nektaro, o paskui vaišindavo juo savo bendrus. Nors ir matydami jo išdaigas, dievai žiūrėjo pro pirštus, nes jį buvo labai pamėgę. Atleisdavo jam netgi apkalbas.

Bet vieną kartą po kažkokių iškilmių Olimpe Sizifas savo rūmuose iškėlė didžią puotą ir įsismaginęs išplepėjo svarbią dievų paslaptį, kurią buvo nugirdęs Dzeuso viešpatijoje.

Dabar jau baigėsi dievų kantrybė. Sizifas nebeteko jų malonės ir už kaltę turėjo galva atmokėti. Bet šitai nepatiko karaliui, kuris jau buvo ragavęs dangiškų malonumų. Todėl mirdamas gudrusis karalius liepė savo žmonai jo nelaidoti. Sizifo kūnas, nepapuoštas gėlėm, nepašarvotas, be švento obolo lūpose, gulėjo prie Korinto rūmų sienos. Visas miestas smerkė piktą karalienę, kuri neskuba atlikti šventos pareigos savo mirusiam vyrui.

O tuo laiku visoje Požemio karalystėje aidėjo Sizifo dejonės ir verksmai. Jis kaip šešėlis klaidžiojo netoli Charono valties ir skundėsi pikta žmona, o ašaros kaip pupos jam ritos per skruostus. Charono paklaustas, ko jis taip sielvartauja, Sizifas raudodamas apsakė savo liūdną istoriją, kaip bedievė žmona užmiršo savo pareigą ir nenori jo palaidoti, kaip jo kūnas mėtosi kažkur patvory, koks jis vargšas ir pažemintas, kad neturi nė obolo apsimokėti už perkėlimą per Stiksą.

Sizifo skundą ir aimanas galų gale išgirdo Hadas ir Persefonė. Jie gerai Sizifą pažinojo iš Olimpo puotų ir dabar jiems pagailo seno numylėtinio. Pasišaukė jį ir, sužinoję Sizifo nelaimę, leido grįžti į žemę, kad tenai, mirties dievo Tanato globojamas, galėtų įkalbėti piktą žmoną deramai jį palaidoti.

Klastingasis Sizifas be galo dėkingas puolė po kojom Tartaro valdovams ir tučtuojau su Tanatu išskrido į žemę.

Į žemę, į žemę, kur saulė ir vynas, kur gyvenimas ir linksmybės!

Vos tik atvykęs į Korinto rūmus, Sizifas liepė tvirtai surišti mirties dievaitį ir įmesti į tamsų, drėgną pilies požemį.

Ilgus metus vargšas Tanatas sėdėjo uždarytas, o Sizifas sau gyveno ir gyveno. Podraug su juo ir visi žmonės žemėje tuo laiku nei ligų, nei mirties nepatyrė. Žmonių giminė kaip niekuomet prieš tai ir po to paplito, o visam pasauly viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Cerberis ir Charonas ilsėjosi sau po darbų ir slapta jau stebėjosi, kad neturi ko veikti. Tiktai dvasios Eliziejaus laukuos baisiai nuobodžiavo. Jau seniai jos nebematė savo artimųjų ir draugų iš saulėtojo krašto ir juos tik per miglas teprisiminė, jau seniai nebepatyrė tos vienintelės, menkos pramogos.

Ir vienąkart Hadas prisiminė Sizifą. Pasišaukia Charoną ir klausia, ar jau pervežęs kitapus Stikso Korinto karalių. O kai senis papurtė galvą, valdovas liepė pašaukti Tanatą. Visas Hadas nuo pat įėjimo ligi giliausių, slapčiausių sferų buvo išieškotas, tačiau nei juodojo dievaičio, nei Sizifo nė kvapo. Tada Hadas pasiuntė į žemę Hermį, kad tas surastų pražuvėlius. Greitakojui dievui tai juokų darbas. Rado jis Sizifą puotaujantį Korinto rūmų terasoj. Hermio akyse sutriko gudrusis senis ir prisipažino kaltę. Dzeuso pasiuntinys išvadavo Tanatą iš pančių ir ilgametės nelaisvės. Nakties sūnus išskleidė savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai nuskrido į karaliaus rūmus. Patsai Sizifas pirmas pajuto šaltą jo prisilietimą, o paskui ir visi draugai, ir rūmininkai. Po to Korintą ir Peloponesą, ir visą Graikiją sukaustė mirties dvelksmas. Tanatas visur lankėsi – žvejų trobose ir karalių rūmuose, kalnų ganyklose ir slėnių gojuose, visur ėmė dvigubą derlių, norėdamas atsikeršyti visai žmonių giminei.

Siaubas pagavo žemę. Mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną. Ir taip truko tol, kol Hadas vėl buvo pilnas mirusiųjų šešėlių ir Charono laivas vos neskendo nuo jų svorio. Tada Hadas liepė Tanatui pamažiau skraidyti.

O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko?

Sunkiai jį nubaudė dievai.

Hado požemiuos trilinkas susilenkęs stumia jis milžinišką uolos gabalą. Turi jį užritinti į aukštą kalną. Įsiręžusi nelaimingojo nugara, ant rankų išsivertusios gyslos, kraujas tvinksi galvoje, o burna vos gaudo kvapą.

Jau nebetoli viršūnė. Tenai atsilsės. Bet šit visai prie jos akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn.

Vargšas Sizifas turi pradėti savo tuščią darbą ir vėl plūktis ligi devinto prakaito. Ir šitaip jam lemta kamuotis be galo, per amžių amžius.

Dievai pasmerkė Sizifą tolydžio ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę, nuo kurios šis nuriedėdavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą.

Jeigu tikėsime Homeru, Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų. Pasak kito šaltinio, priešingai, jis buvo linkęs plėšikauti. Aš nematau čia prieštaravimo. Tiesiog skiriasi nuomonės dėl priežasčių, privertusių jį tapti bergždžiu požemio karalystės darbininku. Pirmiausia jam priekaištaujama dėl lengvabūdiško elgesio su dievais. Jis išduodavęs jų paslaptis. Egina, Azopo duktė, buvo pagrobta Jupiterio. Tėvas, nustebintas dukters dingimo, pasiguodė Sizifui. Šis, žinojęs, kas ją pagrobė, pasisiūlė atskleisti paslaptį su sąlyga, kad Azopas duos vandens Korinto tvirtovei. Dangaus žaibus ir perkūnijas jis iškeitė į palaiminimą vandeniu. Už tai buvo nubaustas požemio karalystėje. Homeras dar pasakoja, kad Sizifas sukaustė grandinėmis Mirtį. Plutonas negalėjo ištverti, regėdamas savo karalystę tuščią ir nebylią. Jis pasiuntė karo dievą, ir šis išlaisvino Mirtį iš jos nugalėtojo rankų.

Dar pasakojama, kad prieš pat mirtį Sizifas neapdairiai įsigeidė išbandyti savo žmonos meilę. Liepė jai nelaidoti savo kūno, o numesti jį miesto aikštės viduryje. Pasipiktinęs dėl tokio paklusnumo, prieštaraujančio žmogaus meilei, gavo Plutono leidimą sugrįžti į žemę ir nubausti žmoną. Tačiau kai vėl išvydo šio pasaulio vaizdus, pasimėgavo vandeniu, saule, šiltu akmeniu ir jūra, nebepanoro grįžti į požemio tamsą. Negelbėjo nei raginimai, nei rūstūs grasinimai, nei įspėjimai. Dar daug metų gyveno Sizifas ant įlankos kranto, prie tviskančios jūros, tarp žemės šypsnių. Teko įsikišti dievams. Merkurijus nusileido sučiupti narsuolio už pakarpos ir, atplėšęs jį nuo žemiškų džiaugsmų, jėga sugrąžino į požemio karalystę, kur jo jau laukė paruoštas akmuo.

Nesunku suprasti, kad Sizifas – absurdo herojus. Ir savo aistromis, ir kančia. Už panieką dievams, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi jis sumokėjo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nėra galo. Tai kaina, kurią reikia mokėti už šios žemės aistras. Mes nieko nesužinome apie Sizifą požemio karalystėje. Mitai juk tam ir kuriami, kad mūsų vaizduotė juos pagyvintų. O dėl Sizifo mito, tai čia matai tik nežmoniškai įtemptus raumenis siekiant išjudinti milžinišką akmenį, užritinti jį aukštyn ir vėl pradėti viską iš naujo šimtąjį kartą; matai mėšlungiškai iškreiptą veidą, prie akmens prispaustą skruostą, petį, parėmusį molinį luitą, jį prilaikančią koją, ryžtingai stumiančias akmenį rankas, labai žmogišką dviejų žemėtų delnų tvirtumą. Galiausiai po šitų ilgų pastangų, matuojamų erdve be dangaus ir laiku be gelmės, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keletą akimirkų nurieda apačion, iš kur jį vėl reikės užritint į viršūnę. Sizifas vėl leidžiasi į lygumą.

Būtent šito nusileidimo, šito trumpo atokvėpio metu Sizifas mane ir domina. Veidas, taip vargęs prie akmens, patsai jau virto akmeniu! Matau, kaip tas žmogus sunkiu, tačiau vienodu žingsniu vėl leidžiasi prie kankynės, kuriai nebus galo. Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, – jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jisai pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmenį.

Jeigu šis mitas tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas. Iš tikrųjų, argi tai būtų bausmė, jeigu kas žingsnį jį palaikytų sėkmės viltis? Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn, įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.

Apibendriname

1. Kokie Sizifo bruožai išryškinami antikiniame mite?
2. Raskite daugiau ir pakomentuokite, kokius mito apie Sizifą motyvus mėgstama interpretuoti šiuolaikinėje literatūroje, filosofijoje ir žiniasklaidoje?
3. Kodėl Sizifo mitas pasirenkamas kaip tinkamas pavyzdys, aptariant absurdišką darbą, gal net žmogaus gyvenimą?
4. Kodėl pasakojimas apie Sizifą laikomas tragišku?

Rašome

Pasirinkite vieną iš siūlomų užduočių ir atlikite ją raštu (200–250 žodžių). Prieš rašydami, visi drauge suformuluokite keturis penkis kriterijus (pavyzdžiui, ar parašytas tekstas atitinka temą, ar yra įtaigus, ar svarūs argumentai ir pan.), kuriais remdamiesi vėliau įvertinsite vieni kitų darbus. Atlikę užduotis, aptarkite, kaip sekėsi kurti pasakojimą, ginamąjį raštą ar pasiaiškinimą.

• Parašykite humoristinį ar autoironišką pasakojimą „Nenoriu būti Sizifas“.
• Įsivaizduokite, kad Sizifas prašo dievų sušvelninti bausmę, o jūs – jo advokatai. Parašykite ginamąjį raštą, kuris įtikintų dievus atleisti Sizifą nuo bausmės ar bent sušvelninti nuosprendį.
• Įsivaizduokite, kad Sizifui pavyko apgauti dievus ir jis amžiams liko gyventi žemėje. Sukurkite pasakojimą, kaip gyvena Sizifas XXI amžiuje.
• Pagalvokite, kiek jūsų sprendimus, poelgius lemia jūsų pačių norai ar įsitikinimai ir kiek – išoriniai veiksniai, kurių tenka paisyti (šeima, mokykla, priklausymas savo amžiaus grupei, tautybė ir kt.). Parašykite pasiaiškinimą dėl nepadaryto ar ne iki galo padaryto darbo: netikėtai įsikišusi „aukštesnė jėga“ nutraukė jūsų veiklą ir privertė pakeisti veiksmų planą.

(atpasakojo Nikolajus Kunas (1877–1940)

Tačiau tą, kas negerbia auksinės Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Liriopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.

Kartą jį, medžiojant paklydusį, tankiame miške išvydo nimfa Echo. Nimfa negalėjo prakalbinti Narcizo, nes slėgė ją deivės Heros bausmė: ji privalėjo tylėti, o atsakydama į klausimus tegalėjo pakartoti paskutinius jų žodžius. Pasislėpusi miško tankmėje žvelgė Echo į liekną, grakštų jaunuolį. Narcizas apsižvalgė, nežinodamas, kur eiti, ir garsiai šūktelėjo:

– Ei, ar yra kas čia?

– Čia! – pasigirdo Echo atsakymas.

– Ateik čionai! – sušuko Narcizas.

– Čionai! – atsakė Echo.

Suglumęs žvalgosi puikusis Narcizas į šalis. Nieko nematyti.

Nustebęs jis garsiai riktelėjo:

– Čionai, greičiau pas mane!

Džiaugsmingai atsiliepė Echo:

– Pas mane!

Tiesdama rankas, skuba nimfa iš miško pas Narcizą, tačiau piktai atstūmė ją gražusis jaunuolis. Jis pasileido bėgti ir pranyko tamsiame miške.

Pasislėpė neįžengiamoje miško tankmėje ir atstumtoji nimfa. Kankinasi meile Narcizui nelaimingoji Echo, niekam nesirodo ir tik liūdnai atsiliepia į kiekvieną šūksnį.

O Narcizas kaip ir anksčiau vaikšto išdidus, mylintis vien save. Jis atstūmė visų meilę ir daugelį nimfų padarė nelaimingas.

Kartą viena iš atstumtųjų nimfų sušuko:

– Pamilk ir tu, Narcizai! Ir teneatsako į tavo jausmus žmogus, kurį tu pamilsi!

Nimfos linkėjimas išsipildė. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė jį. Kartą pavasarį medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti šalto vandens. Dar nė karto nebuvo gėrę iš to upokšnio nei piemenys, nei laukinės ožkos, nė karto nebuvo nukritusi vandenin nulaužta šakelė, net vėjas nebuvo atnešęs gražių gėlių žiedlapių. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Kaip veidrodyje jame atsispindėjo ir pakrantės krūmokšniai, ir liekni kiparisai, ir dangaus žydrynė. Pasilenkė Narcizas prie upokšnio, atsirėmė rankomis į kyšantį iš vandens akmenį ir pamatė save visą, visu grožiu. Čia ir ištiko jį Afroditės bausmė. Suglumęs jis žvelgia į savo atspindį vandenyje, ir apima jį karšta meilė. Meilės kupinomis akimis žvelgia jis į savo atvaizdą, kuris vilioja, šaukia, tiesia į jį rankas. Pasilenkia Narcizas prie vandens, norėdamas pabučiuoti savo atspindį, tačiau bučiuoja vien šaltą, skaidrų upokšnio vandenį. Viską pamiršęs, Narcizas nesitraukia nuo upokšnio: be atvangos gėrisi savimi. Jis nevalgo, negeria, nemiega. Pagaliau, kupinas nevilties, tiesdamas rankas į savo atspindį, Narcizas sušunka:

– Ar yra kas taip žiauriai kentėjęs! Mus skiria ne kalnai, ne jūros, o tik vandens ruoželis, ir vis dėlto mes negalime būti kartu. Išnirk gi iš upokšnio!

Susimąstė Narcizas, žvelgdamas į savo atspindį vandenyje. Staiga jam dingtelėjo baisi mintis, ir palinkęs prie vandens jis tyliai sušnabždėjo savo atspindžiui:

– O varge! Ar tik nebūsiu pamilęs patį save! Juk tu – tai aš! Aš myliu patį save. Aš jaučiu, kad nedaug beliko man gyventi. Vos pražydęs, nuvysiu ir nužengsiu į niūriąją šešėlių karalystę. Mirtis manęs nebaugina; ji padės išsivaduoti iš meilės kančių.

Netenka Narcizas jėgų, blykšta ir jaučia besiartinančią mirtį, bet vis dar negali atplėšti akių nuo savo atspindžio. Verkia Narcizas. Byra jo ašaros į skaidrų upokšnio vandenį. Suribuliavo veidrodinis vandens paviršius, ir pranyko puikusis atvaizdas. Išsigandęs Narcizas sušuko:

– Kur tu! Sugrįžk! Nepalik manęs, beširdi. Leisk nors žiūrėti į tave!

Ir vėl nurimo vanduo, vėl pasirodė atspindys, vėl neatsitraukdamas žvelgia į jį Narcizas. Jis tirpsta kaip rytmečio rasa karštos saulės spinduliuose. O nelaimingoji nimfa Echo mato Narcizo kančias ir kaip anksčiau myli jį; Narcizo kančios skaudina jai širdį.

– O varge! – sušunka Narcizas.

– Varge! – atsako Echo.

Pagaliau, nusikamavęs žvelgdamas į savo atspindį, silpstančiu balsu sušuko Narcizas:

– Sudie!

Dar tyliau, vos girdimai, atsiliepė nimfa Echo:

– Sudie!

Nusviro Narcizo galva į žalią žolę, ir mirties tamsa užmerkė jam akis. Mirė Narcizas. Verkė miške jaunosios nimfos, verkė ir Echo.

Nimfos paruošė jaunajam Narcizui kapą, tačiau, atėjusios pasiimti jaunuolio kūno, jo nerado. Tenai, kur nusviro Narcizo galva, išaugo balta kvapni gėlė – mirties gėlė – narcizas.

(atpasakojo Vanda Markovska)

Ledų ir sniegynų nuklota kalnuotoji Trakija buvo didžiausio Heladės dainiaus ir pranašo Orfėjo gimtinė. Apolono jis buvo apdovanotas gebėjimu groti arfa. Ir jis taip gražiai grodavo, kad pats dievas ne kartą su pavydu klausydavosi jo muzikos, o laukiniai žvėrys ratu apstodavo stebuklingąjį dainių. Netgi šalti akmenys palikdavo miške savo samanotą guolį ir tarsi gyvi jam po kojom nuklodavo lygų taką.

Orfėjo žmona buvo gražuolė miško nimfa hamadriadė vardu Euridikė, kurią jis mylėjo labiau nei gyvenimą. Vieną kartą Euridikę pamatė Apolono ir nimfos Kirenės sūnus, drąsusis medžiotojas Aristėjas. Tatai atsitiko gražiausiame Graikijos slėnyje – Tempėje. Čionai atvyko Euridikė su savo vyru ir, šiam nuėjus netoliese esančion šventyklon, žaidė sau su nimfom lankoje. Aristėjas nesitikėjo, kad gražioji hamadriadė gali būti ištekėjusi už Orfėjo, kurį jis pažinojo ir mylėjo už gražias dainas, todėl leidosi Euridikę vytis. Bėgdama į mišką, ji nepamatė ant tako besišildančios nuodingos gyvatės ir užmynė jai uodegą. Gyvatė šnypšdama susirangė į kamuolį ir kirto nimfai į pėdą.

Euridikė mirė nuo nuodų.

Neapsakomai nuliūdo Orfėjas, kai grįžęs neberado žmonos. Jisai ėmė bastytis po miškus, kalnus ir gojus, tikėdamasis ją rasti kur paklydusią tankynėse. Nutilo jo auksastygė arfa, nebejaudino žmonių širdies švelni dainos melodija. Pagaliau dainiaus pasigailėjo viena miško nimfa, pati mačiusi Euridikės mirtį, ir viską jam apsakė.

Tuomet Orfėjas nutarė keliauti į Hado karalystę ir maldauti požemio valdovus, kad jam grąžintų mylimąją. Veltui bičiuliai stengėsi jį atkalbėti nuo to šiurpulingo ketinimo, primindami visus šešėlių karalystės baisumus. Niekas negalėjo jo sulaikyti.

Pasiėmęs savo brangią lyrą, jis patraukė ten, kur iš Požemio lankų bei pelkių išteka Stikso upė, ir žengė į didžiulį urvą, einantį žemės gelmėn, niekuomet nenušviečiamon skaisčiojo Helijo spindulių.

Su arfa rankose ėjo Orfėjas per pragaro tamsybes, o jo arfos auksinės stygos švietė kelią. Prie vartų sutiko trigalvį Cerberį, baisingąjį požemių sargą, tačiau šuo, užsiklausęs keisto atėjūno muzikos, tiktai išžiojo savo siaubingus nasrus ir jį praleido, nors jautė, kad čia ne dvasios, o gyvo žmogaus esama.

Krištolinių arfos garsų aidas atsimušė nuo niūrių požemio uolų. Ar tamsa kiek prasisklaidė, ar akys prie jos priprato, tačiau Orfėjas ėmė įžiūrėti, kur atsidūręs. Prieš jį šniokštė juodos Stikso gelmės. Toji upė devynis kartus juosė Požemio karalystę. Pelkėtam Acheronto krante prie kits kito glaudėsi būriai žmonių šešėlių, virpėdami iš šalčio ir baimės, jie laukė perkeliami. Senas kėlėjas barzdotasis Charonas, paėmęs į savo valtį būrį mirusiųjų, atsistūmė irklu nuo kranto ir per teškančias bangas plaukė į kitą pusę. Tolumoj bolavo palaimintųjų Eliziejaus laukai.

Irklų pleškenimas nutraukė Orfėjo mintis. Dainininko stipriau užgauta, arfa suskambo skaidriais garsais, kokių nebuvo girdėjusios Stikso bangos. Numirėlių šešėliai su smalsumu apstojo Orfėją, nes dar ne visi buvo gėrę Letos užsimiršimo vandens, ne visi prisilietę baltųjų uolų Leukadžių, kurios sugeria visas žmogaus mintis, svajones ir troškimus, o širdyje palieka vien tuštumą ir šaltį, padaro ją nebejautrią nei džiaugsmui, nei skausmui. Netgi niūrusis Charonas atsirėmė irklo ir klausėsi, užmiršęs savo amžiną kėlėjo pareigą. Ir stojo didelė tyla pragaro požemyje. Tą vienut vienutėlę akimirką liovėsi pasmerktųjų kančios, ir nuožmiausios erinijos atstojo nuo savo aukų.

Tuomet Tantalas pirmąkart po savo mirties numalšino troškulį, nes upės bangos, užsiklausiusios dieviškų garsų, valandėlę vėliau pasitraukė nuo jo sukepusių lūpų. Ir amžinai pasmerktasis Sizifas pagaliau nors trumpai gavo atsitiesti, nes akmuo, kurį jis ritino į kalną, stabtelėjo suklusęs.

Arfos muzika vis labiau artėjo prie galingų Tartaro valdovų rūmų, prie dantytų jų sienų. Sujaudintas dainų, Charonas veltui perkėlė Orfėją kitapus Acheronto, nepaėmęs netgi įprastinio obolo, ir drąsusis dainius netrukus išvydo milžiniškus Hado ir Persefonės rūmų vartus.

Stojęs priešais požemio valdovų sostą, Orfėjas neatitraukė rankos nuo stygų, o jomis šįkart skambėjo sielvartas ir skundas. Gailia daina jis pasakojo valdovams apie savo skausmą praradus mylimą žmoną, maldavo juos pasigailėti ir grąžinti jai gyvybę.

Gailestis suspaudė jautrią Persefonės širdį, jinai užjautė dainių dėl tokios nelaimės ir stebėjosi jo meile, kuri nepabūgo pragaro tamsybių ir pabaisų.

Ir prikalbėjo ji savo vyrą, rūstųjį Hadą, išpildyti Orfėjo prašymą. Pragaro valdovas linktelėjo galvą ir sutiko atiduoti Euridikę su viena sąlyga:

Atsidūręs už Tartaro vartų, Orfėjas turi eiti pirmas, o paskui jį Hermis ves Euridikę.

Tačiau Orfėjui nevalia atsigręžti, kol išsigaus iš požemio.

Nė kiek nedelsdamas, kadangi tamsus pragaro tvaikas žalingas gyvam žmogui, Hadas liepė Hermiui atvest Euridikę ir tuoj pat leistis kelionėn.

Ilgai jie ėjo Hado takais. Laimingam ir nekantraujančiam Orfėjui atrodė, kad keliui niekuomet nebus galo.

Takas vingiavo vis aukštyn ir aukštyn, jau pro žemės plyšius ėmė skverbtis saulės šviesa, jau keletas žingsnių teskyrė juos nuo Hado vartų. O ten viršuj jų laukia gyvenimas, laimė, saulė ir džiaugsmas.

Ir Orfėjas, užmiršęs dievo įsakymą, su džiaugsmu galvodamas apie greitą Euridikės išvadavimą, jau norėjo pribėgti prie stebuklingai išgelbėtos žmonos ir drauge su ja šią nepaprastą, nepakartojamą akimirką pažvelgti į dievišką Helijo veidą.

Atsigręžia jisai ir – amžinoji tamsa!

Euridikė prapuolė. Visadai dingo prarajoj!

Apmirusį Orfėją pažadino trenksmas, su kuriuo užsivėrė pragaro vartai.

Pamišusiom akim, su ilgesiu ir deginančiu skausmu širdy bastėsi nuo tol Orfėjas po savo šaltosios tėvynės kalnus ir tankynes. Bet netgi Trakijos žarų nurausvinti sniegynai nedavė jo sielai atvangos ir ramybės.

Vieną pilnaties naktį, eidamas kaip paprastai per mišką, Orfėjas išgirdo kažką nežmoniškai dainuojant, dundant būgnus, grojant siringas, lengvai trepsint kojomis, ir staiga jį apstojo būrys dūkstančių Dioniso šokėjų, bakchantiškam siautuly besisukančių menadžių. Pamačiusios Orfėją, jos kaip beprotės puolė jį ir sudraskė į gabalus.

Apolonas liepė savo mūzoms surinkti įkvėpto dainiaus palaikus ir Lemno saloj palaidoti.

Tiriame

Šiuolaikiniam žmogui Orfėjo mito pabaiga atrodo žiauri. Kad ją suprastume, turime prisiminti, ką žinome apie Dionisą (Bakchą) ir Apoloną. Parenkite pranešimą apie dionisiškąjį ir apoloniškąjį pradą, tyrimo rezultatus pristatykite klasei.

• Kurias sritis globoja vienas ir kitas dievas?

• Ar pasakojime šie dievai su savo palydomis vaizduojami panašūs ar priešinami?

• Kas būdinga Apolonui ir kas Dionisui?

• Senovės graikų ir naujosios eros Europos kultūroje šių Dzeuso sūnų paveikslai įkūnija prieštaringus pradus. Susiekite juos su žmogaus prigimtimi ir elgsena.

Kuriame

Mitas apie Orfėją atskleidžia stebuklingą muzikos galią. Prisiminkite savo pačių ar kito žmogaus patirtą ypatingą muzikos poveikį. Pasvarstykite, ką žmogaus gyvenime reiškia muzika ar kiti menai. Remdamiesi asmeninės patirties ir literatūros pavyzdžiais, pasakykite 3–4 minučių kalbą šia tema.

Per pievą eina bronzinis Orfėjas,
​Jis skambina bestyge lyra.
​Jis sušaukė pavasarius ir vėjus,
​Jo graudžios raudos į upelį byra.

O vėjai, ir pavasariai, ir alkanas piemuo
​Nežino, ar raudot su juo, ar grįžt namo.

O bronza verkia, šaukia Euridikę,
​Kaip žuvys daužos vandeny daina.
​Žolėj bėgioja spinduliai išdykę,
​Ir medy supasi tingi diena.

O skruzdėlių būrys, laimingas ir ramus,
​Baigia statyt kaip dangų išlenktus namus.

Apibendriname

1. Palyginkite aptartų graikų mitų veikėjus: kokios žmogiškosios vertybės jiems svarbiausios, kuo jie vadovaujasi, kam priešinasi? Užpildykite lentelę, trumpai apibūdindami mitinius veikėjus.

1. Už kokius poelgius baudžiami mitų veikėjai? Pasvarstykite, kiek bausmės atitinka nusikaltimo sunkumą. Ką iš to suprantate apie dievų tarpusavio ir dievų bei mirtingųjų santykius?
2. Graikų mituose dažnai brėžiamos elgesio ribos, kas nors draudžiama, o už draudimo pažeidimą yra negailestingai baudžiama. Kaip manote, ko siekta tokiais pasakojimais?

Tiriame

Ar nykstant mitams nyko ir mitinis mąstymas? Ar šiuolaikinis mokslas visai išstumia mitinius vaizdinius? Perskaitykite čia pateikiamas tris ištraukas, kuriose kalbama apie mito vaidmenį, ir apsvarstykite šiuos klausimus. Pirma ištrauka iš prancūzų mokslininko Klodo Levi-Stroso (Claude Lévi-Strauss, 1908–2009), tyrinėjusio senovės mitus, esė „Kuo panašus mokslinis, istorinis ir mitinis mąstymas?“ Antros ištraukos autorius filosofas ir filologas Naglis Kardelis (g. 1970) savo straipsnyje „Tarp mito ir logo: nusidėvėjusi tikrovė ir tikroviški mito pasauliai“ pabrėžia mito svarbą šiandieninio žmogaus gyvenime. Trečia ištrauka – populiarios satyrų ir humoreskų autorės Vytautės Žilinskaitės (1930–2024), ji primena amžiną poetų ir fizikų ginčą apie tai, kurie pasako daugiau tiesos apie žmogų ir pasaulį. Palyginimo rezultatus apibendrinkite ir parenkite pranešimą. Geriau įsigilinti jums padės po tekstais pateikti klausimai.

Klodas Levi-Strosas

KUO PANAŠUS MOKSLINIS, ISTORINIS IR MITINIS MĄSTYMAS?

(ištrauka)

Filosofinis ir mokslinis mąstymas formuluoja ir dėlioja sąvokas, o mitinis mąstymas veikia remdamasis iš jutiminio pasaulio pasiskolintais vaizdiniais. Užuot surezgęs idėjų mazgą, jis priešpriešina dangų ir žemę, žemę ir vandenį, šviesą ir tamsą, vyrą ir moterį, apdorotą ir neapdorotą maistą, šviežumą ir puvėsius… <…> Rašto neturinčios tautos, visa žmonija per tūkstančius (o gal net milijonus) metų trunkančią istoriją mitais aiškindavo mus supančio pasaulio tvarką ir visuomenės, kurioje gimstame, struktūrą; mitai padėdavo suprasti jų priežastis ir įkvėpdavo tikrumą, kad pasaulis apskritai, taip pat tam tikra visuomenė, kurios nariais esama, išliks tokie, kokie buvo sukurti laikų pradžioje.

Tačiau kai kyla klausimas apie mūsų pačių socialinę tvarką, taip pat pasitelkiame istoriją tam, kad ją paaiškintumėme, pateisintumėme ar ja pasipiktintumėme. Šis būdas praeičiai interpretuoti varijuoja priklausomai nuo aplinkos, politinių pažiūrų, moralinių nuostatų. Prancūzai šiandieninę savo socialinę sandarą aiškina atsižvelgdami į 1789 m. revoliuciją. Tad priklausomai nuo to, ar šią sandarą vertiname gerai ar blogai, skirtingai vertiname ir 1789 m. revoliuciją, taip pat skirtingai matome ateitį. Kitaip tariant, vaizdinys, kurį susidarome apie tolimą ar artimą praeitį, yra mitinės prigimties.

Naglis Kardelis

TARP MITO IR LOGO: NUSIDĖVĖJUSI TIKROVĖ IR TIKROVIŠKI MITO PASAULIAI

(ištrauka)

Svarstydami apie santykį tarp proto ir intuicijos, racionalumo ir vaizduotės, rutininio mąstymo bei veikimo ir pastangų mąstyti bei veikti kūrybingai, mano galva, turėtume – kaip ir kitais panašiais atvejais – pasikliauti senovės graikų, didžiųjų mūsų mokytojų, įžvalgumu, kurio jie sėmėsi tiek iš mitinės vaizduotės versmių, tiek ir iš loginių proto galių.

Senovės graikų mąstytojai yra pastebėję, kad mitai byloja ne apie tai, kas kada nors buvo įvykę istoriniame laike ir erdvėje, o apie tai, kas anapus erdvės ir laiko egzistuoja visada – esti amžinybėje. Mitai kalba apie archetipines, nuolat pasikartojančias egzistencines situacijas, į kurias patenka ne tik mitų herojai, bet ir įprastame laike bei erdvėje gyvenantys žmonės. Mitai kalba apie amžinuosius iššūkius, kuriuos tikrovė meta žmogui, ir apie laiko patikrintus būdus dorotis su jais. Kartu su dievams, pusdieviams ir žmonėms tenkančių išbandymų aprašymais mituose pateikiamos ir jų ištvėrimo istorijos, siūlančios mirtingajam atsakymus į klausimus, kuriuos kasdienė egzistencija nuolat kelia kiekvienam iš mūsų. Visi mes kada nors gyvenime – ar visos gyvenimo kelionės metu – esame priversti ieškoti kelio į gimtąją Itakę kaip Odisėjas, ieškotis naujos tėvynės kaip Enėjas, siekti šlovės kaip Achilas ar amžinojo gyvenimo – kaip šumerų pusdievis Gilgamešas.

Mitai kalba ir apie žmogiškosios puikybės, kuriai taip dažnai pasiduoda šiuolaikinis žmogus, pavojus: Sizifo, Tantalo, Belerofonto ar Iksiono likimas gali ištikti bet kurį iš mūsų ne kokioje nors mitinėje amžinybėje, o realiame istoriniame laike ir erdvėje. Šiuolaikinis žmogus, laikantis save (kol kas) mirtingu dievu ar net pradedantis vaidinti patį Dievą, įgytų daugiau išminties ir naudos įdėmiai perskaitęs graikiškų mitų rinktinę, nei išstudijavęs kokį nors genų inžinerijos, klonavimo ar vadinamosios „visa ko teorijos“ (theory of everything) vadovėlį.

Pagaliau tikroviški mito pasauliai suteikia daugiau egzistencinio tikroviškumo ir pačiai dažnai pernelyg nusivadėjusiai, tikrumo stokojančiai kasdienei mūsų realybei, išsisklaidžiusius mūsų egzistencijos paribius padėdami sutelkti į vieną gerai fokusuotą židinį. Iš vaizduotės gelmių iškelti tikroviški mito pasauliai gali suteikti daugiau tikrumo pačiai tikrovei, ypač kai ji tampa vis labiau netikra ir netikroviška – virtuali, simuliuota ar kitaip falsifikuota.

Vytautė Žilinskaitė

IKARAS ANTRASIS

(ištrauka)

– Prieš jus supažindindamas su tuo, ką ironiškai vadinate sausais negyvais skaičiais, – pradėjo mokslininkas, – norėčiau vaizdingumo dėlei paklausti vieno dalyko. Aure, – jis ištiesė ranką į kalno viršūnę, – kas ten baltuoja?

– Rado ko klausti! – atsainiai gūžtelėjo pečiais poetai. – Ir vaikas atsakys, kad sniegas.

– Teisybė. O kodėl jis netirpsta?

– Ogi todėl, mokslinčiau, kad viršūnėje šalta… brrr! – pašaipiai nusipurtė poetas su erelio plunksna.

– Va, jau protaujate, – pagyrė jį mokslininkas. – Šalta. Viršūnėje. Štai čia, – jis atvyniojo lapą, – jūs matote diagramas ir kreives, kurios rodo temperatūros kitimą įvairiuose atmosferos sluoksniuose. Remiantis ilgais kruopščiais tyrimais, jau neginčytinai įrodyta, kad, kylant nuo žemės paviršiaus vertikalia kryptimi, oras kas šimtą metrų atvėsta daugmaž po pusę laipsnio pagal Reomiūro skalę. Dvylikos kilometrų aukštyje šaltis siekia šešiasdešimt laipsnių… Kalbant apie zoną virš Viduržemio jūros, – jis išvyniojo antrą popieriaus ritę, – tai, pažvelkit, šaltis čia pasiekia net septyniasdešimt du laipsnius, o pati šalčio juosta tvyro iki devyniasdešimt kilometrų aukščio, toliau nei šilta, nei šalta, nei tirpsta, nei varva, – bet tai kita kalba… Dabar leiskite paklausti čia išdėstytų faktų šviesoje: kokiu gi būdu Ikaras, kildamas aukštyn, ne tik mirtinai nesušalo, bet, atvirkščiai, žuvo dėl karštyje ištirpusių sparnų?

Tačiau veltui jis laukė atsakymo: tarsi kam pamojus, poetai kaip vienas nusigręžė nuo diagramų ir ėmė labai atidžiai stebėti saulės laidą.

– Aš suprantu, – lyg pats sau pridūrė mokslininkas, – kad tuo metu, kai buvo kuriamas mitas, žmonės galėjo šito nežinoti, bet technikos amžiaus poetas… kai fizinė geografija privaloma dar mokyklos suole… stačiai sunku patikėti… – Patylėjęs ne be pajuokos pridūrė: – Tą ir noriu panagrinėti savo moksliniame traktate „Ikaro mirtis poetų erudicijos šviesoje“.

– Gerbiamasis, – pagaliau atgavęs šaltą kraują, žengė į priekį vienas gyvųjų klasikų su kuklia vieversėlio plunksnele, – tamsta kaltini mus braunantis į mokslo sferą, bet pats dar įžūliau ir nemokšiškiau braunies į įkvėpimo liepsną, poetinę metaforą ir buhalterinį skaičiuką, kūrybinį polėkį ir… ir…

– Ir elektroninę skaičiavimo mašiną, – šoko į talką poetas su aukštuoju techniniu ir tetervino plunksna.

– Kad ir kokius pokštus jūsų vaizduotė krėstų, – ramiai atrėmė mokslininkas, – jokie vaško sparnai negali tirpti ten, kur spengia mirtinas šaltis!.. Bet aš ir numačiau, – jis gudriai šyptelėjo, – kad nei popieriniai skaičiai, nei žodiniai argumentai, nei sveika nuovoka jūsų nepaveiks. Ir todėl…

Jis pasilenkė ir išvyniojo ryšulį iki galo. Apstulbę poetai dabar išvydo porą vaškinių sparnų.