Tema 1.8 (Literatūra 10)

Senovės graikų teatras

Graikų teatro griuvėsiai Sicilijos saloje, Taorminoje, 1870–1900 m.

Pirmoji teatro epocha

Prieš pustrečio tūkstantmečio Atėnai gyveno aukso amžių. Pasibaigus karams su persais, polis kelis dešimtmečius stiprėjo, gražėjo, klestėjo. Šiuo neilgu taikos ir gerovės laikotarpiu Atėnuose iškilo teatras. Ne veltui V a. pr. Kr. vadinamas pirmąja didinga teatro epocha Europos kultūros istorijoje.

Senovės graikai davė pasauliui teatrą kaip reikšmingą kultūros reiškinį, sukūrė dramos žanrus tragediją ir komediją, pagaliau apibendrino neilgą teatro klestėjimo istoriją – paliko Europos kultūrai dramos teoriją. Pasak režisieriaus Gintaro Varno, visi šekspyrai, rasinai, moljerai, ibsenai, čechovai išaugo iš graikų tragedijų, kurios kėlė amžinuosius būties klausimus ir skatino žiūrovus juos apmąstyti.

Choras ir aktoriai

Graikų teatras kilęs iš vyno dievo Dioniso garbinimo apeigų. Svarbiausia pavasario šventė, kaip minėjome, buvo Didžiosios Dionisijos. Tada ir vykdavo didieji teatro renginiai: kelias dienas iš eilės į Atė teatrą rinkdavosi tūkstančiai žiūrovų stebėti vaidinimų.

Iš pradžių tie vaidinimai būdavo choriniai: po aikštelę aplink aukurą judantis vyrų choras šlovindavo Dionisą, prašydavo jo malonės, primindavo kurį nors jo mitą. Vėliau šalia choro atsistojo aktorius ir tarp jų užsimezgė dialogas. Taip atsirado svarbiausias dramos elementas – veiksmas (gr. drama).

Choras antikinėje tragedijoje itin svarbus – sulig jo pasirodymu ir išėjimu prasideda ir baigiasi veiksmas, jis išsako pamatines moralines ir filosofines idėjas, vertina įvykius, veikėjų poelgius. Choro giesmės turėjo tam tikrus pavadinimus: parodas (gr. parodos– atėjimo giesmė, stasimonas (gr. stasimon– stovimosios giesmės, atliekamos tarp dialogų, egzodas (gr. exodos) – išėjimo giesmė. Kadangi choras būdavo aikštelėje visą laiką, negalėjo keistis veiksmo vieta. Taip savaime klostėsi veiksmo, vietos ir laiko vienovės dėsnis: veiksmas vyksta nuosekliai, vienu metu (paprastai vieną dieną) ir vienoje vietoje. Šios taisyklės dramaturgai laikysis ir po dviejų tūkstančių metų.

Choro vaidmuo ilgainiui menko: scenoje atsirado antras, vėliau – ir trečias aktorius. Sudėtingiausius, sunkiausius vaidmenis atlikdavo pagrindinis aktorius, vadinamas protagonistu. Kartais orchestroje pasirodydavo ir nekalbantys veikėjai (sargybiniai, miesto žmonės ir kt.) – nebyliosios kaukės.

Teatre vaidindavo tik vyrai. Visą galvą dengiančios kaukės padėdavo įkūnyti įvairius personažus: tamsesnė kaukė vyro, šviesi moters, jei kaktoje daug raukšlių – tai pagyvenęs žmogus. Kaukė perteikdavo ir veikėjo jausmus: jei psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Kad atrodytų didingesni ir proporcingi (galva su kauke juk didelė), aktoriai apsiaudavo specialų storapadį apavą – koturnus, vilkėdavo ryškiaspalvius apdarus.

Teatre būta ir mechanizmų, pakeliančių ar nuleidžiančių aktorių. Jei netikėtoje atomazgoje į veiksmą įsikišdavo dievas, reikėdavo jį nuleisti iš dangaus. Taip radosi populiarus posakis ἀπo μηχανῆς θεός [apó michanís theós], lotyniškai deus ex machina – dievas iš mašinos.

Kaip atrodė teatras?

Senovės teatro pavidalą turi dabartinės cirko, sporto, koncertų arenos, tik jų sienos dirbtinės. Graikai teatrą įrengdavo kalno šlaite. Į viršų kylančiuose suoluose tilpdavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žiūrovų. Tad buvo svarbu ir didesnės nei įprasta figūros, ir aktorių skambūs balsai bei fizinė ištvermė. Beje, akustika tokiose vietose puiki – dabar keliaudami po Graikiją galite ją išbandyti.

Graikų teatrai neturėjo stogo ir uždangos: kaip per senovines dievo Dioniso apeigas, kalno šlaite susėdę žmonės stebėdavo vyksmą aikštelėje. Tad kartais sakoma, kad pati graikų teatro konstrukcija demokratiška. Teatru (gr. theatron) ir buvo vadinamos vietos žiūrovams atsisėsti.

Choras ir aktoriai vaidindavo apskritoje aikštelėje, vadinamoje orchestra, kurios viduryje stovėdavo Dioniso aukuras. Už aikštelės skena (gr. skēnē – palapinė), vėliau specialus statinys aktoriams persirengti ir pasiruošti vaidinti. Prireikus jis atstodavo rūmus ar šventyklą, o uždengtas ištapyta drobe tapdavo jūros ar kalnų scenovaizdžiu. Prie skenos įrengta pakyla ilgainiui virto tokia scena, kokią matome mūsų laikais.

Geriausiai išlikęs klasikinis graikų teatras yra Epidaure. Jis įrengtas IV a. pr. Kr. ir po daugelio šimtmečių išsiskiria stebėtinai gera akustika – atodūsį ar šnabždesį žiūrovai girdi net paskutinėse eilėse, o iš viso jame telpa apie 13 000 žiūrovų. Akivaizdu, kad graikai gerai pažino gamtos dėsnius ir mokėjo jais pasinaudoti. Mūsų salės, aprūpintos naujausia garso technika, dažnai neprilygsta antikiniams teatro statiniams. Epidauro teatras nukentėjo mažiau nei kiti, nes ilgą laiką jį saugiai dengė 6 m storio žemės sluoksnis. Jis buvo atkastas XIX a. pabaigoje, restauruotas ir nuo 1938 m. vėl veikia. Dabar jame kasmet rengiami dramos festivaliai, įvairių šalių teatro trupės vaidina antikines dramas.

Antikinio teatro kaukės, II a. antra pusė
Tragedijos aktoriaus statulėlė, I a.
Epidauro teatras

Dramaturgų varžybos

Per Didžiąsias Dionisijas, gamtos atgimimo šventę, vykdavo dramaturgų varžybos. Kasmet rungdavosi po tris autorius. V a. pr. Kr. jie žiūrovų teismui pateikdavo savo pačių pastatytas tris mitinio ar istorinio siužeto tragedijas ir linksmą satyrų dramą. Vieno tragiko kūrybai būdavo skiriama visa diena. Išvakarėse aktorius arba pats autorius žymiose Atė vietose suvaidindavo neilgą sceną žiūrovams sudominti, kad jų susirinktų kuo daugiau. Žiūrėdami vaidinimą, kurio siužetas žinomas iš mito, žiūrovai aktyviai reaguodavo į aktorių vaidybą, choro giesmes. Kita vertus, šios šventės buvo dievo Dioniso, patyrusio visokių kančių, bet mėgstančio linksmai pašėlioti, garbinimo elementas.

Atėnų valdžia rūpinosi teatru, kuris buvo ne vien pramoga, nes ugdė piliečius, stiprino jų pagarbą dievams ir įstatymui. Teatro įtaka asmenybės ugdymui pabrėžiama Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) veikale „Poetika“: drauge su personažais išgyvendamas baimę ir gailestį, tragedijos žiūrovas apvalo tuos jausmus savo sieloje. Vadinasi, toks apsivalymas katarsis – padaro žmogų doroviškai tvirtesnį ir emociškai sveikesnį, nes atpalaiduoja nuo viduje susikaupusio blogio, neigiamų patirčių.

Dramos žanrai

Nuo Antikos laikų išlikę pagrindiniai dramos žanrai – tragedija ir komedija. Τράγος [trágos] graikiškai ožys, ᾠδή [odí– giesmė, tad vieni tyrinėtojai tragediją sieja su Dioniso palydovais satyrais: ditirambus dievui giedodavo vyrai, apsisiautę ožkų kailiais, užsidėję ragus. Kiti teigia, kad ožka būdavo aukojama pirmą šventės dieną arba teikiama kaip apdovanojimas paskutinę. Iš pradžių tragedijos kurtos tik mitų motyvais. Tačiau ilgainiui teatras prarado ryšį su Dioniso kultu.

Komedija kilusi iš apeiginių vaidinimų, primenančių mūsų Užgavėnes (κῶμος [kómos] – linksmas persirengėlių būrys). Tikėta, kad smagios, nešvankios dainos skatina derlingumą ir vaisingumą. Klasikinio laikotarpio Atėnų komedija buvo daugiausia politinė, nes demokratinis valdymas, viešųjų reikalų svarstymas teikdavo nemažai medžiagos. Deja, komedijų išliko visai nedaug. Iš V a. pr. Kr. turime vienuolika Aristofano komedijų, o kitų autorių, kurių žinoma bent pusšimtis vardų, tėra menki fragmentai.

Herodo Atiko Odeonas

Žymiausi dramaturgai

Teatro klestėjimo laikais gyveno trys garsiausi tragedijų kūrėjai – Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Aischilas vadinamas klasikinio teatro kūrėju, jam priskiriami nuopelnai tobulinant teatro dekoracijas, aktorių kaukes, koturnus ir kt. Atėniečiai ypač gerbė Sofoklį, ginantį tradicinę gyvenseną ir moralę, vadino jį dievų numylėtiniu. Sofoklis kūrė didingus personažus, kurie iki galo lieka ištikimi savo principams, t. y. tokius, kokie žmonės turėtų būti. Euripidas moderniausias iš šių trijų dramaturgų: jis įtaigiai vaizdavo žmonių aistras, sukūrė įspūdingų moterų paveikslų, garsėjo naujomis idėjomis, todėl jau amžininkų buvo vadinamas scenos filosofu.

Komedijos aktoriaus statulėlė, V–IV a. pr. Kr.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Žiūrėdami vaizdo medžiagą „Senovės Graikijos teatras“, pakartokite, ką išmokote apie Europos teatro ištakas, pasižymėkite, ką naujo sužinojote.
  2. Nupieškite (nubraižykite) antikinio teatro schemą. Pakomentuokite, kaip jis atrodė, kuo mūsų teatras į jį panašus ir kuo skiriasi.
  3. Raskite internete, kaip mokslininkai, taikantys šiuolaikinius tyrimo metodus, aiškina puikią Epidauro teatro akustiką.
  4. Paieškokite informacijos ir aptarkite, kaip ir kodėl Atė valdžia rūpinosi teatru.
  5. Jau žinote, kad Sofoklis vaizdavo idealius žmones. Pasidomėkite, ar tokius pat didingus veikėjus kūrė ir Aischilas, Euripidas. Kuris dramaturgas sukūrė tragediją apie kerštingąją Medėją, nelaimingą karalių Edipą, titaną Prometėją – kultūros istorijoje žinomus personažus?

Aischilas

Amžininkai gerbė Aischilą (525–456 m. pr. Kr.) ir kaip narsų karį, kovojusį garsiuose Maratono, Salamino, Platajų mūšiuose, ir kaip dramaturgą, 13 kartų nugalėjusį varžybose. Aischilo dramos (išliko septynios ir nemaža fragmentų) didingos, parašytos puikiomis eilėmis, veikėjai nepaprasti – dievai, pusdieviai, herojai. Tragedijos priežastimi tampa juos apėmęs išdidumas, pavydas, kerštingumas. Kai veikėjai savo poelgiais pažeidžia dievų tvarką, nusikalsta teisingumui, likimas juos baudžia. Bet Aischilas tiki pasaulio darna ir pastovumu, todėl dramose siekia parodyti, kad tvarka gali būti atkurta, prieštaravimai išspręsti, kad galingos, žūtbūtinai kovojančios jėgos gali rasti kompromisą.

Ankstyviausia išlikusi graikų drama – Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“, parašyta remiantis Prometėjo mitu apie 470 m. pr. Kr. Tai nedidelė tragedija, vaidinama apie porą valandų. Kartu buvo vaidinamos dar dvi iki šių laikų neišlikusios dramos: „Prometėjas ugnianešys“ ir „Išlaisvintasis Prometėjas“. Po jų – satyrų drama, taip pat mito tema, bet su linksmu ožiakojų Dioniso palydovų satyrų choru. Toks vieno poeto keturių dramų ciklas vadinosi tetralogija ir buvo vaidinamas visą dieną.

Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ ant scenos sienos pavaizduotos kalnų uolos. Iš dviejų aktorių pokalbio aišku, kad dievas Hefaistas atėjo į pasaulio pakraštį prikaustyti prie uolos Prometėjo už tai, kad jis davė žmonėms ugnį. Vienas aktorius išeina, o kitas pasikeičia kaukę ir pradeda kalbėti Prometėjo žodžius: „Žiūrėkit jūs, ką dievas kenčia nuo dievų!“ Pasirodo nimfų Okeanidžių choras, kuris gieda užuojautos giesmę. Paskui Okeanides sugrįžta antrasis aktorius – jų tėvas, titanas Okeanas. Jis susitaikė su dievais ir ragina Prometėją padaryti tą patį. Prometėjas nesutinka. Nimfos gieda sielvartingą giesmę. Prometėjas joms pasakoja, ką yra padaręs dėl žmonių. Vėl pasirodo antrasis aktorius su raguota kauke – tai karalaitė Ijo, už meilę Dzeusui paversta karve ir bėganti už jūrų marių. Prometėjas ją guodžia ir pranašauja, kad iš jos palikuonių rasis herojus, kuriam lemta jį išvaduoti, – tai būsiąs Heraklis. Choras gieda apie Ijo likimą. Antrasis aktorius pasirodo su nauja kauke ir su lazda rankoje. Tai dievų pasiuntinys Hermis. Jis reikalauja, kad Prometėjas atskleistų paslaptį, kuri leistų Dzeusui valdyti per amžius. Prometėjas išdidžiai atsisako: „Visi dievai man šlykštūs!..“

Kaip ir kitose antikinėse tragedijose, veiksmas susijęs su baimės ir užuojautos jausmu, tragiškasis herojus kenčia ir kelia pagarbą. Jį išaukština kilnūs, pasiaukojantys poelgiai.

Aischilo biustas

PRIKALTASIS PROMETĖJAS

VEIKĖJAI

GALIA

PRIEVARTA – nebylus asmuo

HEFAISTAS – ugnies dievas, kalvis

PROMETĖJAS – titanas, žmonių geradarys

Okeanidžių (nimfų, Okeano dukrų) CHORAS

OKEANAS – titanas, Prometėjo motinos Temidės brolis

IJO – dievo Inacho duktė

HERMIS – Dzeuso pasiuntinys

PROLOGAS

Tolimosios Skitijos kalnai. Hefaistas, Galia ir Prievarta veda Prometėją ir rengiasi prikalti jį prie uolos

؜

GALIA

Į nepasiekiamą atvykom žemės kraštą,

Šalin laukinių skitų – dykumon tuščion.

Dabar įvykdyti turėsi tu, Hefaiste,

Čionai įsakymą, kurį tau davė tėvas.

5

Tau piktadarį šį stipriais plieniniais pančiais

Prie skardžio aukštojo pritvirtinti reikės.

Pagrobęs iš dangaus, jis drįso tavo žiedą,

Visų menų šaltinį – spindinčiąją ugnį

Mirtingiems dovanoti. O už tokią kaltę

10

Turės dabar kentėt dievų uždėtą bausmę.

Tegu išmoksta jis paklusti Dzeuso valdžiai

Ir nusikrato noro gelbėti žmonėms.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Jūs tą įsakymą, o Prievarta ir Galia,

Kurį iš Dzeuso gavot, esate įvykdę,

15

Ir čia daryti jums jau nieko nebelieka.

Bet ar išdrįsiu aš sau giminingą dievą

Čia smurtu prirakint prie áudringos uolos?

O vis dėlto tatai turėsiu aš išdrįsti,

Nes juk didžiai sunku nepaisyt tėvo žodžių.

(Kreipdamasis į Prometėją)

20

Temidės protingosios vaike aukštaminti!

Variniais pančiais aš prie šios niūrios viršūnės

Tave prieš savo norą nenorom prikalsiu,

Ir čia nei jokio balso niekad neišgirsi,

Nei mirtingųjų veido niekad neregėsi.

25

Tiktai karšta liepsna žaruojančiosios saulės

Tavosios odos spalvą žiauriai nublukdys.

Ir džiaugsmas ims tave, naktis kai margarūbė

Paslėps dienos tau šviesą ir kai auštant vėl

Rytinio šerkšno šaltį saulė išblaškys.

30

Ir nuolatos tu jausi baisią skausmo naštą,

Nes tas, kuris tave iš šios žiaurios kankynės

Išlaisvinti turės, dar juk nėra užgimęs.

Štai vaisiai tavo meilės, rodytos žmonėms.

Pats dievas būdamas, rūstaujančių dievų

35

Nepaisei ir žmonėms per daug teikei garbės.

Už tai tu būsi sargas šios liūdnos uolos.

Be miego, visad stačias, kelių nesulenksi,

Vaitosi nuolatos ir aimanuosi karčiai,

Bet veltui: Dzeuso nepalenkiama širdis

40

Kiekvienas juk nuožmus, naujai pagrobęs valdžią.

؜

؜

؜

GALIA

Gerai. Ko gi gaišti ir graudinies tuščiai?

Ar tau nėra grasus dievams šlykščiausias dievas?

Jisai juk tavo garbę išdavė žmonėms!

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Daug reiškia giminystė ir bendri darbai.

؜

؜

؜

GALIA

45

Aš sutinku. Bet kaip tu savo tėvo žodžių

Gali nepaklausyt? Ar tai nebus baisiau?

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Pilna tu atžarumo ir tikrai žiauri.

؜

؜

؜

GALIA

Nes nepadės nė kiek čia tavo raudos. Kam gi

Tau reikia vargti veltui, be jokios naudos?

؜

؜

؜

؜HEFAISTAS

50

Kaip savo amato dabar neapkenčiu!

؜

؜

؜

GALIA

Dėl ko gi? Tavo menas, kalbant atvirai,

Nėra juk priežastis nelaimių dabartinių.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

O vis dėlto geriau jį kitas būtų gavęs.

؜

؜

؜

GALIA

Dievams priklauso viskas, tik valdžia ne jų.

55

Nėra juk niekas laisvas, Dzeusą teišskyrus.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Žinau ir atsakyti neturiu tau nieko.

؜

؜

؜

GALIA

Bet paskubėki jam uždėti grandines,

Kad tėvas neišvystų gaištančio tavęs.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Nejaugi nematai? Jau pančiai parengti.

؜

؜

؜

GALIA

60

Paėmęs juos dabar, ant rankų jam uždėk.

Galingai kūju smogęs, prie uolos prikalk jį.

؜

؜

„Vulkanas sukausto Prometėją“, dail. Dirkas van Baburenas, 1623 m.

؜

HEFAISTAS

Šį darbą jau darau ir, rodosi, ne veltui.

؜

؜

؜

GALIA

Suduok dar kartą čia ir neatleisk priveržęs

Jis išeitį gudriausią visados suras.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

65

Šios rankos jis tikrai nebegalės išlaisvint.

؜

؜

؜

GALIA

Dabar tvirtai prikalk gudruoliui kitą ranką,

Idant suprastų jis, kad Dzeusas protingesnis.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Mane jisai tik vienas keikt galės teisėtai.

؜

؜

؜

GALIA

Šio kylio įžūlaus plieninį dantį stvėręs

70

Kiaurai jam per krūtinę pervaryk jėga.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Verkiu dėl tavo skausmo, vargše Prometėjau.

؜

؜

؜

GALIA

Tu vėl svyruot imi? Tau gaila Dzeuso priešų?

Žiūrėk, kad dėl savęs netektų aimanuoti!

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Tu reginį matai, kurio nekenčia akys.

؜

؜

؜

GALIA

75

Matau, kad gauna jis vien tai, ko nusipelnęs.

Diržais dar šonus jam apjuosti pasistenk.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Kas reikia – pats žinau. Per daug manęs neragink.

؜

؜

؜

GALIA

Ne, raginsiu tave balsu didžiu ir griežtu:

Eik apačion dabar, suveržk jam žiedu kojas!

؜

؜

؜

HEFAISTAS

80

Matai – jau padaryta: darbas šis neilgas.

؜

؜

؜

GALIA

Dabar jam kojų pančius pasistenk suveržti:

Atmink, kad griežtas bus tavų darbų teisėjas!

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Šneka liežuvio tavo – pavėdi į veidą!

؜

؜

؜

GALIA

Graudinkis sau, jei nori, tik nedrįsk prikaišiot

85

Nei įžūlumo man, nei prigimties šiurkščios.

؜

؜

؜

HEFAISTAS

Mes galim eiti jau: supančiotas jis visas.

؜

؜

؜

GALIA (Prometėjui)

Būk įžūlus dabar ir dovanas dievų

Trumpamžiams dovanok pavogęs. Argi tau

Galės tie mirtingieji kančią apmalšinti?

90

O numatytoju be reikalo tave

Vadina dangiškieji. Nes ir tau pačiam

Koks numatytojas juk būtų reikalingas,

Kuris parodytų, kaip šios dalios išvengti.

؜

؜

؜

Hefaistas, Galia ir Prievarta pasišalina

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (po ilgokos pauzės, lyg atbusdamas iš sustingimo)

؜

O dieviškas dangau! O vėjai greitasparniai!

95

O skaisčios upių versmės! Marių begalinių

Bangų beribis šypsni! Tu, motute žeme!

Ir saulės visaregio rato aš šaukiuosi:

Žiūrėkit jūs, ką dievas kenčia nuo dievų!

Jūs matote, koks įžeidimas

100

Man plėšo širdį. Ir kentėsiu

Aš daugelį tūkstančių metų.

Naujasis viešpats laimingųjų

Štai kokią prieš mane išrado

Bausmę gėdingą!

105

Deja, deja, vaitosiu aš iš skausmo

Ir šiandien, ir rytoj. Kada gi bus

Kančių manųjų galas?

Bet ką gi aš kalbu? Žinau tikrai aš visa,

Kas turi būt, iš anksto. Nė viena kančia

110

Nebus man netikėta. Kas likimo lemta,

Turėsiu kęst kantriausiai, nes gerai žinau,

Kad būtinybės galios neįveiks jau niekas.

Aš negaliu tylėti dėl dalios savosios

Nei netylėt dėl jos. Mat dovanas žmonėms

115

Suteikęs, šį likimą, vargšas, užsitraukiau.

Pavogęs iš dangaus ir nendrėje paslėpęs,

Aš atnešiau žmonėms ugnies šaltinį slaptą,

Kuris visų menų išmokė mirtinguosius

Ir naudą didelę jiems atnešė drauge.

120

Už tokias tad kaltes kenčiu aš šitą bausmę,

Po atviru dangum prikaltas prie uolos.

Oi! Oi! Deja! Deja!

؜

؜

؜

Artinasi Okeanidžių choras

؜

؜

؜

Koks tai balsas, koks kvapas atskrido manęsp?

Ar iš dievo jisai, ar mirtingo žmogaus?

125

Ar nežinomas pusdievis siunčia jį man?

Ar atvyko prie šios tolimosios uolos

Pamatyti kančių, ar kitokiu tikslu?

Štai aš supančiotas, tas dievas nelaimingas,

Tas Dzeuso priešas! Aš visiems dievams,

130

Kurie tik lanko Dzeuso rūmus,

Sukėliau neapykantą žiauriausią

Už didelę meilę žmonėms!

O varge! Kokį triukšmą vėl girdžiu?

Gal paukščiai skrenda į mane ir švilpia

135

Nuo jų greitų sparnų plakimo oras?

Mane baugina visa, kas artėja!

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokią Prometėjo bausmės priežastį įvardija Galia?
  2. Kaip Hefaistas komentuoja pareigą prikalti Prometėją prie uolos? Ar jis pritaria Dzeuso sprendimui?
  3. Kodėl Galia šaiposi iš prikalto Prometėjo: „O numatytoju be reikalo tave / Vadina dangiškieji. Nes ir tau pačiam / Koks numatytojas juk būtų reikalingas“?
  4. Aptarkite Prometėjo monologą (94–136) apie savąją lemtį.
    1. Į ką jis kreipiasi?
    2. Apie kokį įžeidimą jis kalba?
    3. Ar tai, kad Prometėjas žino savo likimą, kaip nors keičia jo padėtį?
    4. Už kokias dovanas žmonėms Prometėjas jaučiasi esąs baudžiamas?

PARODAS

Pasirodo Okeanidžių choras sparnuotuose vežimuose

I strofa

؜

CHORAS

Nebijok: atplasnojo prie šitos uolos,

Lenktyniaudamas savo greitaisiais sparnais,

Tėvo kietąją širdį palenkęs,

140

Pulkas tavo bičiulių.

Mane lydėjo čia audringi vėjai,

Nes aidas kalamosios geležies

Prasiskverbė mūs urvo gilumon

Ir gėdą šventąją many išsklaidė:

145

Sparnuotu vežimu aš atskridau basa.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Vaje! Vaje!

Tetijos vaisingosios dukros,

Merginos tėvo Okeano,

Kurs nepaliaujama srove

150

Plačiai apjuosia visą žemę,

Žiūrėkit į mane, matykit,

Kaip, pririštas plieniniais pančiais,

Einu viršūnių šios uolos

Nepavydėtiną sargybą!

؜

؜

I antistrofa

؜

CHORAS

155

Aš matau, Prometėjau, ir išgąstis mano akis

Ašaringa migla nugalėjo.

Aš išvydau, kaip džiūsti tu čia, prie uolos,

Dėl skaudaus įžeidimo,

Kurį plieno sutvirtino pančiai.

160

O juk vairuotojai nauji

Olimpą valdo: Dzeusas neteisėtai,

Naujus įstatymus įvedęs, viešpatauja

Ir tai, kas kitados didinga buvo,

Dabar paniekint nori.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

165

Geriau mane jis būtų nugramzdinęs

Į požemį, į Hado viešpatiją,

Kurion liūdnai negyvėliai keliauja,

Į begalinį Tartarą, surišęs

Žiauriom ir nenutraukiamom grandinėm,

170

Idant nei dievas koks, nei kitas kas iš šitų

Mano kančių linksmybės nesisemtų.

Dabar gi, nelaimingas vėjo žaislas,

Kentėdams priešui džiaugsmą aš teikiu!

؜

؜

II strofa

؜

CHORAS

Kas iš dievų toks kietaširdis būtų,

175

Kas džiaugsmą savo čia galėtų rodyt?

Kurio nesugraudins kančia tavoji?

Nebent tik Dzeuso! Visados

Atkaklią savo valią siekia

Jisai primesti. Dangiškąją gentį

180

Jis nori tuo pavergti. Taip ir liks,

Kol pasisotins jo žiauri širdis,

Ar kol kas nors klastingai pasigrobs

Taip sunkiai įsigyjamąją valdžią.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ateis diena, valdovui laimingųjų

185

Dar būsiu aš iš tikro reikalingas,

Nors stiprūs pančiai mano kojas riša.

Norės jisai, kad naują atidengčiau

Jam sąmokslą, kuris atimt ketina

Ir skeptrą jo, ir padėtį garbingą.

190

Manęs nė kiek jo kalbos saldžiabalsės

Nei jo visi meldimai neįtikins.

Grasinimų siaubingų nepabūgęs,

Aš niekados jam nieko neatskleisiu,

Kol iš žiauriųjų pančių neišlaisvins

195

Ir dar, be to, už tokį įžeidimą

Man nesutiks prideramai atlygint.

؜

؜

II antistrofa

؜

CHORAS

Nors ir drąsus tu esi, ir nelaimių kartybėj

Niekam nenori nė kiek nusileist,

Vis dėlto tavo kalba per laisva.

200

Verianti baimė kamuoja man širdį:

Baisiai bijau aš dėl tavo likimo.

Ar kada nors pamatyti galėsi

Tolimą uostą savųjų kančių?

Krono sūnaus neprieinamas būdas,

205

Ir nenumaldoma Dzeuso širdis.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Aš žinau, kad žiaurus yra Dzeusas. Teisybę

Vien tik sau pasiglemžęs jis turi. Tačiau

Suminkštės jojo būdas, kai šitaip

Bus palaužtas jisai.

210

Tada, atšiaurų pyktį numalšinęs,

Jis man ir sąjungą skubiai pasiūlys,

Ir nuoširdžios draugystės paprašys.

؜

؜

؜

CHORAS

Mums viską atidenk ir pasakyk aiškiausiai,

Kuo Dzeuso kaltinamas tu esi? Už ką

215

Kankina jis tave taip žiauriai ir gėdingai?

Paaiškink mums dabar, jei nepakenks tai niekam.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tikrai skaudu yra man apie tai kalbėti!

Bet ir tylėt sunku – aš visad nelaimingas.

Kai neapykanta dievus apėmus buvo

220

Ir kai nesantaika iškilo tarpe jų:

Vieni norėjo Kroną nulaipint nuo sosto,

Kad viešpats būtų Dzeusas, o kitiems rūpėjo,

Kad Dzeusui niekados dievų valdyt netektų,

Tada aš, duodamas geriausių patarimų,

225

Visai nesugebėjau įkalbėt titanų,

Vaikų Dangaus ir Žemės. Žiaurios jųjų dvasios

Vien temokėjo niekint priemones gudrias.

Jie tarėsi be vargo nugalėt įstengsią,

Vien prievartos keliu. O man ne vieną sykį

230

Temidė motina ir Žemė vienas veidas

Vardų didžios galybės – buvo pranašavus,

Kaip toji ateitis turėtų išsipildyt:

Kad viešpataujančius ne smurtu, ne jėga

Reikėtų nugalėti, o klasta įveikti.

235

Kai jiems aš visa tai išaiškint žodžiais troškau,

Nesiteikė visai jie į mane žiūrėti.

Ir pasirodė man, kad būtų protingiausia

Su motina išvien prie Dzeuso prisidėti,

Pagalbos trokštančio, ir jį tuomet paremti.

240

Man patariant, anuomet Tartaro tamsiųjų

Landynių gelmėse nukaršusįjį Kroną

Jie paslėpė kartu su jo kovos draugais.

Dievų valdovas Dzeusas, šitiek iš manęs

Pagalbos susilaukęs, nori gi dabar

245

Tokiom žiauriom bausmėm už visa atmokėt!

Mat tokia jau liga visi tironai serga:

Pasitikėjimo neturi nė draugams.

Ko klausiate mane, dabar paaiškint noriu:

Dėl ko taip neteisingai baudžia jis mane.

250

Kai atsisėdo jis į savo tėvo sostą,

Tuojau dievams pradėjo dovanas dalyti

Ir šitaip jis tvirtai pastatė savo valdžią.

Tačiau visai nepaisė vargšų mirtingųjų:

Jis troško ištisai jų gentį sunaikinti

255

Ir kitą giminę visai naujai sukurti.

Tam nesipriešino, mane išskyrus, niekas.

Aš vienas išdrįsau išlaisvint mirtinguosius,

Kad nenužengtų jie, sutriuškinti, pas Hadą.

Ir tik dėl to mane kamuoja šitos kančios,

260

Skausmingos iškentėti, o regėti graudžios.

Žmonių gailėdamasis, gailesčio patsai

Iš nieko nesulaukiau. Žiauriai kankinuos,

Ir šitas vaizdas Dzeusui neatneš garbės.

؜

؜

؜

CHORAS

Tasai krūtinėj turi širdį geležinę

265

Ar iš akmens tasai nutekintas yra,

Kurs nesipiktintų dėl tavo šių kančių.

Ir aš taip pat išvysti jųjų nenorėjau,

Juk, jas išvydus, širdį spaudžia sopulys!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Turbūt draugams graudu žiūrėti į mane.

؜

؜

؜

CHORAS

270

؜Gal vis dėlto šiek tiek toliau buvai nuėjęs?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Žmonėms aš nebeleidau numatyt likimo.

؜

؜

؜

CHORAS

O kokius suradai nuo šios ligos jiems vaistus?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Apdalijau juos aklomis aš viltimis.

؜

؜

؜

CHORAS

Taip, brangią dovaną žmonėms padovanojai!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

275

Be to, aš atnešiau ir ugnį mirtingiesiems.

؜

؜

؜

CHORAS

Tad trumpaamžiai turi švytinčiąją ugnį?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Kurios dėka išmoks jie daugelio menų.

؜

؜

؜

CHORAS

Už tokias tad kaltes tave kamuoja Dzeusas,

Nė kiek neleisdamas apsiramint skausmams,

280

Ir tavo šių kančių net galo nematyt?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Bus galas tik tada, kai Dzeusas panorės.

؜

؜

؜

CHORAS

Ar panorės? Nesitikėk! Gal nematai,

Kad nusikaltęs tu? O apie tavo kaltę

Ir man nemalonu, ir tau skaudu kalbėti.

؜

؜

285

Bet tai palikime, geriau pasiieškokim,

Kas išvaduos tave iš šitų štai vargų.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Lengvai galės tasai ir vargstančius pamokyt,

Ir kenčiantiems patart, kurs skausmo nepažino.

O aš gerai iš anksto visa tai žinojau,

290

Laisva, laisva valia esu aš nusikaltęs.

Nenoriu šito neigt. Ir, gelbėdamas žmones,

Vargus didžius aš užsikroviau sau pačiam.

Nors negalvojau aš, kad taip turėsiu nykti,

Kankinamas čionai ant šios aukštos uolos,

295

Kad atsidursiu aš ant šito pliko kalno.

Bet nevaitokite dėl skausmo dabartinio,

Nužengusios į žemę, būsimą likimą

Patirkit iš manęs ir viską sužinokit.

Aš jus prašau, prašau, skausmu pasidalykit

300

Su tuo, kurs šiandien kenčia. Juk kitu laiku

Aplanko ir kitus klajojanti nelaimė.

؜

؜

؜

CHORAS

Mes į tavąjį šauksmą

Atsiliepsim mielai, Prometėjau!

Tad, koja lengva

305

Apleidusi greitąjį sostą

Ir eterį, paukščių šventuosius takus,

Aš einu į šią žemę kalnuotą,

Tavuosius vargus

Pilnai trokšdama išklausyti.

؜

؜

؜

Ore pasirodo Okeanas ant sparnuoto žirgo

؜

؜

؜

OKEANAS

310

Atvykau pas tave, Prometėjau,

Baigęs tolimą, ilgą kelionę,

Greitasparnį valdydamas paukštį

Vien tik savo valia, be žaboklių.

Tavo kančios, žinok, teikia skausmo ir man.

315

Aš manau, kad ne vien giminystė

Šitaip verčia mane pasielgti,

Bet ir šiaip, nepažįstu nė vieno,

Kurį gerbčiau daugiau už tave.

Tai tikroji tiesa. Tai suprasi.

320

Aš nemėgstu tuščiai pataikauti.

Tad parodyk, ką reikia daryti,

Kuo čionai tau padėti turėsiu,

Idant niekad sakyt negalėtum,

Jog turi sau bičiulį tikresnį

325

Negu aš, Okeanas.

؜

؜

Mozaika, vaizduojanti Okeaną ir Tetiją

؜

PROMETĖJAS (su ironija)

O! Ką matau! Ir tu? Tu ateini taip pat

Pažvelgt į mano vargą? Kiek pasiryžimo!

Bendravardes sroves ir išduobtus savaime

Urvus stogais uolotais – visa tai palikus,

330

Atvykt į šitą žemę geležies tėvynę!

Ar atėjai išvysti manojo likimo

Ir pasipiktinti dėl mano šių skausmų?

Tad štai tas reginys! Štai Dzeuso tas bičiulis,

Kuris padėjo tironiją jam įtvirtint!

335

Kokiom jisai kančiom mane palenkti nori!

؜

؜

؜

OKEANAS

Matau aš, Prometėjau, ir tau noriu duot,

Nors tu ir pats gudrus, sveikiausią patarimą.

Suprask, kas tu esi, parodyk naują būdą,

Nes naują turime dabar dievų valdovą.

340

O jei aštrius žodžius taip šiurkščiai svaidysi,

Gal Dzeusas pats tave, nors daug aukščiau jis sėdi,

Išgirs, ir pyktis jo, dabar teikiąs tau skausmo,

Tada iš tikro jau vien žaislu pasirodys.

O nelaimingasai! Sutramdyk rūstį savo,

345

Galvok, kas šitą kančią tau nutraukt galėtų.

Gal ir atrodo tau, kad aš kalbu niekus,

Tačiau per daug išpuikusi žmonių kalba

Juk tokio atpildo sulaukia, Prometėjau.

Esi nenuolankus, nepasiduodi vargui,

350

Prie šių vargų gal nori susilaukt naujų?

Pasinaudok geriau pamokymu manuoju:

Prieš akstį nesispirk. Juk tu ir pats matai:

Nuožmus ir visagalis vienvaldys mus valdo.

Dabar jau eisiu aš ir, jei tiktai galėsiu,

355

Tave iš šių vargų išlaisvint pamėginsiu;

O tu nusiramink ir liaukis piktžodžiavęs.

Esi per daug protingas: argi nežinai,

Kad visados bausmė beprotę kalbą lydi?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (vis su ta pačia ironija)

Pavydžiu tau tikrai – nekaltas pasirodei,

360

Išdrįsęs su manim pradėti visą žygį.

Tačiau dabar gana, manim nebesirūpink:

Jo niekas neįtikins, nieko jis neklauso.

Žiūrėk, kad tau pačiam nekliūtų dėl kelionės!

؜

؜

؜

OKEANAS

Geriau tu išmanai pamokyt artimuosius

365

Negu save: darbai parodė tai, ne žodžiai.

Bet aš turiu keliaut, nesulaikyk manęs.

Viliuos, viliuosi aš, kad man malonę šitą

Galės suteikti Dzeusas, ir iš šių vargų

Tave tada tikrai galėsiu išvaduoti.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

370

Už tai tave giriu ir gyręs nesiliausiu:

Juk paslaugumui tavo niekas neprikiš.

Bet šitaip varginti savęs gal nereikėtų,

Nes veltui vargsi tu ir vargdams neatneši,

Nors vargti baisiai trokšti, man jokios naudos.

375

Todėl verčiau nurimk ir nuošaliai laikykis.

Jei aš ir nelaimingas, vis dėlto nenoriu,

Kad manosios nelaimės slėgtų ir kitus.

Oi ne, mane kankina ir dalia Atlanto,

To brolio manojo, kur, vakarų šaly

380

Tvirtai stovėdamas, pečiais parėmęs laiko

Dangaus ir žemės stulpą, didžią sunkenybę.

Taip pat pagailo man Tifono šimtagalvio,

Iš žemės kilusio, to priešiško siaubūno,

Kilikijos olų gyventojo narsingo,

385

Kada taip žiauriai parblokštą išvydau jį.

Jis prieš visus dievus kovon pakilęs buvo,

Iš jo baisių nasrų tada mirtis sruveno,

Gorgonės liepsnos jam žaibavo iš akių.

Atrodė, sunaikins jis Dzeuso viešpatystę.

390

Tačiau sutiko jį strėlė budrioji Dzeuso,

Žemyn trenkiąs perkūnas, kurs liepsna kvėpuoja,

Ir pagyrūniškas jam išmušė kalbas.

Į pačią širdį jam perkūno smūgis trenkė;

Netekdamas jėgų, jis virto pelenais.

395

Bejausmis kūnas jo tad guli išsitiesęs

Prie jūros sąsiaurio, ir slegia jį dabar

Baisus sunkumas Etnos, o viršūnėj kalno

Sau kala geležį sėdėdamas Hefaistas.

Ir kada nors iš ten siaubingai išsiverš

400

Karšti ugnies verpetai, plėšrūs jų nasrai

Sugrauš plačius laukus Sicilijos derlingos.

Štai tokiu tad pykčiu Tifonas atsiraugės

Liepsningu sūkuriu godžių ugnies strėlių,

Nors suanglėjęs būtų jis nuo Dzeuso žaibo.

405

Patyręs tu esi, ne man tave ir mokyt,

Tad gelbėkis patsai, kaip išmanai geriausiai.

O aš išsemt turėsiu šitą savo dalią,

Kol Dzeusas atsileis, kiek apraminęs širdį.

؜

؜

؜

OKEANAS

O argi nežinai tu šito, Prometėjau,

410

Kad širdį sergančią pagydyt gali žodžiai?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Jei tinkamu metu ją norima suminkštint

Ir ūmiai dvasiai niekas prievartos netaiko.

؜

؜

؜

OKEANAS

O jeigu kas išdrįs ir panorės mėginti,

Kokios bausmės sulauktų – man tu pasakyk.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

415

Tai būtų bergždžias darbas ir paika kvailystė.

؜

؜

؜

OKEANAS

Norėčiau šia liga ir aš bent kiek pasirgti:

Protingam naudingiau protingam neatrodyt.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Atrodo, ši klaida bus mano padaryta.

؜

؜

؜

OKEANAS

Šiais žodžiais aiškiai vėl mane siunti namo.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

420

Kad verkdams dėl manęs neįsigytum priešo.

؜

؜

؜

OKEANAS

Ar to, kuris užvaldė visagalį sostą?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Taip, saugokis, kad jo širdis neįsižeistų.

؜

؜

؜

OKEANAS

Tava nelaimė mus pamoko, Prometėjau.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (įniršęs)

Keliauk, skubėk ir saugok šitokias mintis!

؜

؜

؜

OKEANAS

425

Jau iškeliauju aš, man šitaip šaukt nereikia.

Jau drebina sparnais šį platų oro kelią

Sparnuotas keturkojis: noriai pailsintų

Savoj arklidėj jis nuvargusius kelius.

؜

؜

؜

Okeanas išskrenda

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kodėl scenoje pasirodo Okeanidžių choras? Kaip jis vertina Dzeuso valdymą?
  2. Kodėl Prometėjas mieliau būtų priėmęs kitokią bausmę – būti nugramzdintas į Tartarą?
  3. Kokią savo ateitį numato Prometėjas (184–189)? Kodėl Dzeusui jis dar bus reikalingas (206–212)?
  4. Kaip Choras vertina Dzeuso elgesį ir kaip Prometėjo žodžius apie Dzeusą (174–183; 197–205)?
  5. Išnagrinėkite Prometėjo monologą apie savo kančių priežastis (217–263).
    1. Dėl ko Prometėjas nesutarė su senąja, titanų, karta ir Kronu?
    2. Ką jam buvo pranašavusi motina Temidė?
    3. Kodėl dievų kartų kovoje Prometėjas pereina į Dzeuso pusę? Kaip jis padeda Dzeusui tapti dievų valdovu?
    4. Kuo Prometėjas kaltina pagalbos iš jo sulaukusį Dzeusą?
    5. Dėl ko titanas pasipriešino Dzeusui?
    6. Kodėl jis vyriausiojo olimpiečio skirtą bausmę laiko neteisinga?
  1. Kuo Prometėjas apdovanojo žmones?
  2. Kaip Choras vertina Prometėjui skirtas kančias: bausmė teisinga ar ne?
  3. Paaiškinkite Prometėjo žodžius: „Laisva valia esu aš nusikaltęs.“
  4. Kaip prisistato Okeanas? Kodėl jis atvyko aplankyti Prometėjo?
  5. Kodėl Prometėjas ironiškai atsako Okeanui (326–332)? Kodėl jis save vadina Dzeuso bičiuliu?
  6. Kaip, pasak Okeano, turėtų elgtis ir kalbėti Prometėjas? Kodėl taip? Kaip supratote Okeano žodžius Prometėjui: „Protingam naudingiau protingam neatrodyt“?
  7. Kaip manote, ar Okeanas priekaištauja Prometėjui: „Per daug išpuikusi žmonių kalba / Juk tokio atpildo sulaukia“? Ar iš tiesų Prometėją galima laikyti išpuikusiu?

PIRMAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜

Raudu aš, Prometėjau,

430

Tavo liūdno likimo.

Srautas ašarų veržias

Iš silpnųjų akių man,

Vilgo skruostus manuosius,

Ir nedžiūsta šaltinis.

435

Negailestingas Dzeusas valdo

Pagal įstatymus savus

Ir ietim išdidžiai grasina

Dievams, laimingiems kitados.

؜

؜

I antistrofa

؜

Visas kraštas jau skamba

440

Vien graudingom dejonėm.

Tavo didžiąją garbę,

Kur senovėj turėjai

Draug su broliais savaisiais,

Žmonės mini ir verkia.

445

Šventosios Azijos sodybų

Taip pat gyventojai visi

Užjaučia tavo graudulingas,

Pasibaisėtinas kančias:

؜

؜

II strofa

؜

Ir gyventojos drąsios

450

Net Kolchidės pakrančių

Kariauninkės merginos,

Ir būriai narsių skitų,

Kur Meotijos vandenys?

Laiko tolimą krantą,

؜

؜

II antistrofa

455

Taipgi Arijos žiedas,

Pasišventęs Arėjui,

Ir Kaukazo uolynuos

Prisiglaudusio miesto

Siautulingos kariaunos,

460

Kurios žvangina ietim.

؜

؜

Epodas

؜

Teko tik vieną anksčiau man matyt nelaimingą titaną.

Spaudžia jį vargas sunkus ir nuoskaudos pančiai plieniniai.

Dievas Atlantas jisai, kurs, nepaprastą jėgą turėdams,

Ašį galingą dangaus savo nugara remia ir stena…

465

Taip stovės jis per amžius, o jūros banga,

Su banga susidūrusi, baubia.

Aimanuoja gelmė pragorinė…

Po žeme nuolat gaudžia juodieji urvai,

Kur Hadas valdovas. Ir upių srauniųjų

470

Šventieji šaltiniai tik gailiai vaitoja.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (ilgokai patylėjęs)

Jūs nemanykite, kad manyje puikybė

Ar išdidumas tyli. Ne, man širdį graužia

Mintis, kad taip mane išniekino gėdingai.

O juk ne kitas kas, bet aš išdalijau

475

Garbingas dovanas šitiems naujiems dievams.

Bet nutylėkim tai. Juk apie tai kalbėt

Jums, žinančioms, nereikia. Kančią mirtingųjų

Pažinkit ir kaip juos, visai kvailus kadaise,

Protingus padariau, mąstyti pamokinęs.

480

Aš ne žmonėms prikišti apie tai kalbėsiu,

Bet to, ką jiems daviau, išaiškint noriu naudą.

Juk jie žiūrėdami anksčiau žiūrėjo veltui,

Taip pat klausydami jie nieko negirdėjo.

Per ilgą laiką jie kaip sapno vien šešėliai

485

Daiktų gausybėje nebuvo susivokę.

Jie plytinių namų statyti nemokėjo,

Po saule stovinčių, dailidės menas buvo

Jiems svetimas visai. Jie po žeme gyveno

Kaip judrios skruzdėlės, tamsių urvų gelmėj.

490

Jiems trūko tikro ženklo, kad atskirt mokėtų

Pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisių

Turtingo rudenio; nesąmoningai viską

Darydavo, kol aš išaiškinau žvaigždynų

Jiems užtekėjimą ir slaptą nuskendimą.

495

Taip pat skaičiavimą, visų menų puikiausią,

Ir raidžių sąryšį jiems tąsyk išradau.

Aš jiems padovanojau atmintį darbingą,

Tą mūsų motiną, kuri sukūrė viską.

Uždėjau pirmas pavalkus aš gyvuliams,

500

Į jungą įkinkiau juos, kad savaisiais kūnais

Jie pavaduotų žmones prie sunkių darbų.

Paklusnų atvedžiau aš prie vežimo žirgą

Lyg papuošalą kokį turto prabangos.

Ir niekas, be manęs, jūreiviams neišrado

505

Vežėčių linasparnių, klaidžiojančių jūroj.

Tokių štai reikmenų mirtingiems suradau.

Bet, nelaimingas aš, jau pristigau gudrybės,

Kad išsilaisvinčiau iš vargo pats dabar.

؜

؜

؜

CHORAS

Kenti gėdingą kančią ir, pametęs protą,

510

Klejoji tu. Tarytum gydytojas blogas

Nusimeni susirgęs ir neišmanai,

Kokiais save galėtum vaistais bepagydyt.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Jei išklausytum viską, dar daugiau nustebtum,

Kiek išgalvojau aš gudrybių ir menų.

515

Štai kas svarbiausia bus: anksčiau susirgę žmonės

Negaudavo pagalbos – vaisto neturėjo

Suvalgyt ar išgert, ar vien tiktai patepti.

Be vaistų džiūdavo, kol aš parodžiau jiems,

Kaip reikia gydyklus gaivinančius maišyti,

520

Kad nuvaikytų nuo savęs visas ligas.

Aš nustačiau žmonėms daug būdų pranašauti.

Išskyriau iš sapnų aš pirmas tuos, kurie

Tikrove turi virst. Išaiškinau šauksmus,

Jiems nesuprantamus. Tiksliausiai nusakiau

525

Ženklų, kely regėtų, reikšmę pranašingą.

Išmokiau sekt skridimą riestanagių paukščių.

Parodžiau jiems paukščius, kur gera pranašauja,

Ir bloga lemiančius savąja prigimtim.

Parodžiau, kaip gyvent kiekviens geriausiai mėgsta,

530

Kas laikosi krūvoj, kas ko nekenčia, myli.

Išaiškinau žmonėms, kad vidurių gluotnumas

Ir jų spalva parodo, ar dievybėms aukos

Malonios gali būt. Tulžies ir kepenų

Grožybę paslaptingą, riebalais apklotas

535

Galūnes ir šlaunis sudeginęs ilgąsias,

Aš žmones įvedžiau į slėpiningą mokslą

Ir aiškius padariau liepsnos skaisčiosios ženklus,

Kurių pirmiau nematė žmonės lyg akli.

Ir tai ne viskas dar. Kas pasakyt galėtų,

540

Kad žemės gelmėse atradęs prieš mane

Ir geležį, ir varį, auksą ir sidabrą

Tiek daug slaptų gėrybių, taip žmonėms naudingų?

Žinau tikrai, kad nieks. Nebent plepys – melagis.

Žodžiu, suglaudus viską, viena atsimink:

545

Visų menų išmokė žmones Prometėjas.

؜

؜

؜

؜CHORAS

Tad bent dabar žmonėms per daug nebūk naudingas

Ir neapleisk savęs, patekusio nelaimėn.

O viltį aš turiu, kad tu, numetęs pančius,

Dar būsi ne menkesnis ir už patį Dzeusą.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

550

Toli gražu negreit lemtingasis likimas

Įvykdys visa tai – dar begalės kančių,

Nelaimių tūkstančiai mane turės prislėgti.

Tiktai tada šių pančių aš išvengt galėsiu:

Už būtinybę juk gudrumas daug silpnesnis.

؜

؜

؜

CHORAS

555

O pasakyk, kas laiko būtinybės vairą?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Trys moiros ir kerštingosios erinijos.

؜

؜

؜

CHORAS

Nejaugi Dzeusas bus silpnesnis ir už jas?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

To neišvengs jisai, kas jam likimo skirta.

؜

؜

؜

CHORAS

O kas gi skirta jam, be amžinos valdžios?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

560

Tau nevalia žinot, ir to manęs neklausk.

؜

؜

؜

CHORAS

Jei taip slepi, matyt, tai bus kažkas didinga.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Jūs pašnekėkite geriau apie ką kita,

O apie tai dabar ne laikas trimituot.

Tylėti aš turiu kaip išmanydamas,

565

Nes, šitą paslaptį išsaugojęs, išvengsiu

Nelaimių šiurpulingų ir gėdingų pančių.

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip žmonės vertina Prometėjo kančias?
  2. Dėl ko jam „širdį graužia“? Kur jis regi didžiausią neteisybę?
  3. Kokią naudą Prometėjas suteikė žmonėms, kokių menų juos išmokė?
  4. Ką pataria Choras Prometėjui, išmokiusiam žmones visokių naudingų dalykų?
  5. Kaip Prometėjas aiškina, kas yra būtinybė ir kas laiko jos vairą?
  6. Kodėl Prometėjas neatskleidžia Dzeusui ateities paslapčių?

ANTRAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜

Tegu niekad visagalis Dzeusas,

Šio pasaulio išdidus valdovas,

Mano godoms nesidaro priešas.

570

Negaišuodama dievams aš noriu

Atnašauti pagarbių aukų,

Skersdama jiems jaučių prie dainingo

Okeano tėviškų krantų.

Tegu būna skaisčios mano kalbos.

575

Tegu man palieka šitie norai

Ir many negęsta niekados.

؜

؜

I antistrofa

؜

Saldu, kai viltys drąsios

Ilgą gyvenimą lydi

Ir kai gaivina sielą

580

Džiaugsmas šviesusis.

Bet aš drebu išvydus,

Kaip tave plėšo

Skausmas beribis.

Nes, Dzeuso nepabūgęs,

585

Tu sumanei patsai

Per daug, o Prometėjau,

Išaukštint mirtinguosius.

؜

؜

II strofa

؜

Pagalvok, koksai nedėkingumas,

O bičiuli, už visas malones!

590

Pasakyk, kokios iš trumpaamžių

Paramos sulaukei ar pagalbos.

Argi tu ikšiol nepažinai

Tos silpnybės jų nepajėgios,

Panašios į sapną? Josios pančiai

595

Slegia mirtingųjų aklą gentį.

Niekad Dzeuso sukurtos darnos

Nepranoks sprendimai trumpaamžių!

؜

؜

II antistrofa

؜

Aš tai patyriau, Prometėjau,

Išvydus tavo žiaurią dalią.

600

Visai kitokia nei dabar

Mane daina skrajūnė lankė,

Kai aš per tavo vestuves

Prie tavo guolio ir maudyklės

Vedybinę giedojau giesmę,

605

Kai mano sesę Hesionę

Tu paviliojai dovanom

Ir ją vedei kaip tikrą žmoną.

؜

؜

؜

Pasirodo Ijo, beprotė su karvės ragais ant kaktos

؜

؜

؜

IJO

Koksai čia kraštas? Kas jame gyvena?

Kuo tas vardu, kurį čionai matau

610

Žabojamą šio krašto akmenynų?

Kokia audra palaužė jo jėgas?

Už ką tave taip pražūtingai baudžia?

Tu man atleisk, kuriam gale pasaulio

Aš klaidžioju, nelaimių nukamuota?

615

Oi, oi, deja! Deja!

Ir vėl mane tas pats gylys kankina,

Šešėlis Argo, kilusio iš žemės!

Jį nuvaryk, o žeme, man baisu

Šį piemenį regėti tūkstantakį.

620

Keliauja jis, klasta jo žvilgsnį lydi

Nė mirusio jo žemė nepaslėps!

Jisai mane, iš pragaro išnėręs,

Vis persekioja nuolat nelaimingą,

Ir alkana smiltynuose pajūrio

625

Klajoju aš be atvangos, be tikslo…

؜

؜

Strofa

؜

Vamzdeliai gi, vašku pildyti, skamba

Miegūsta gaida. Vargas man, deja!

O, vargas man! Kurlink, kurian kraštan

Nublokš mane šios tolimos klajonės?

630

Ir pasakyk, sūnau žiaurusis Krono,

Kokią gi kaltę manyje radai?

Kuo aš kalta, kad tu esi paskyręs

Man šitą kančią? Vargas man, dėl ko

Siaubingo gylio gainiojamą vargšę

635

Taip kankini, netekusią galvos?

Mane sudegink ugnimi savąja

Ar žemėje mane giliai paslėpk,

Ar jūron mesk pabaisoms sudraskyti!

Tik išklausyki šias maldas, valdove!

640

Per daug mane klajonės šios gausingos

Užgrūdino, o negaliu patirti,

Kur aš išvengt galėsiu šių kančių.

Raguotosios merginos šauksmą ar girdi?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Kas gali neišgirsti gainiojamos gylio

645

Merginos Inacho? Jinai, aistringa meile

Uždegus Dzeusui širdį, priversta dabar

Be paliovos bėgioti, nes Hera nekenčia jos.

؜

؜

Antistrofa

؜

IJO

Tu iš kur pažįsti mano tėvo vardą?

Taigi nelaimingai pasakyk merginai,

650

Kas esi, belaimi, kas tu, kurs teisingai

Kenčiančią merginą taip pavadinai,

Paminėjęs netgi deivės siųstą ligą,

Kur mane džiovina ir skausmingai plėšo

Nirštančiais dygliais.

655

Atvykau, o varge, šuoliais alkana

Bėgdama nuo Heros nuoskaudų piktų,

Jos rūsčių sprendimų žiauriai iškankinta.

Vargas man, ar rastum iš nelaimingųjų

Tokį, kurs kentėtų lygiai su manim?

660

Pasakyk man aiškiai, kas manęs dar laukia.

Ką kentėt turėsiu? Priemonę parodyk,

Nuo ligos šios vaistą, jei žinai tik tokį!

O, patark merginai, klaidžiojančiai vargšei!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tau pasakysiu aiškiai, ką žinoti trokšti,

665

Mįslių nepainiodamas, žodžiais paprastais,

Kaip juk ir pridera į bičiulius byloti:

Žmonėms kurs davė ugnį, Prometėjas, – aš!

؜

؜

؜

IJO

O tu, išganymą visiems žmonėms atnešęs,

Drąsusis Prometėjau, čia dėl ko kenti?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

670

Aš neseniai baigiau nelaimių savo raudą.

؜

؜

؜

IJO

O man ar šios malonės nesuteiktum tu?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ko nori, klausk ir viską iš manęs patirsi.

؜

؜

؜

IJO

Atleisk man: prie uolos kas prikalė tave?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ranka Hefaisto, o sprendimas – Dzeuso.

؜

؜

؜

IJO

675

Už kokias gi kaltes kenti tu tokią bausmę?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Vien tiek ir ne daugiau galiu aš tau paaiškint.

؜

؜

؜

IJO

Tai bent parodyk man klajonių mano galą

Ir pasakyk, kada nebekentėsiu aš.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

To nežinoti tau geriau bus nei žinoti.

؜

؜

؜

IJO

680

Tu nuo manęs neslėpk, kas lieka man kentėti.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Negaila šią malonę padaryti tau.

؜

؜

؜

IJO

Tai ko gi tu gaišti ir nesakai man visko?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Nenoriu sąmyšio sukelti tavo dvasioj.

؜

؜

؜

IJO

Šis tavo rūpestis jau man nemalonus.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

685

Jei taip jau trokšti tu, kalbėsiu. Tai klausyk.

؜

؜

؜

CHORAS

Palauk. Nedidelę ir man suteik malonę:

Pirmiau patirkime tą visą jos nelaimę,

Jai pačiai pasakojant piktą savo dalią,

Paskui tu jai praneši likusius vargus.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

690

Tu privalai, Ijo, maloniai jų klausyti,

Juoba kad tavo tėvo sesers jos yra.

Nes skųstis ir raudot dėl savojo likimo

Tada, kai ašarą iš girdinčių kam nors

Išspausti tai galės, – nėra dalykas tuščias.

؜

؜

؜

IJO

695

Dėl ko turėčiau aš nepaklausyti jūsų?

Ko trokštat, visa jums papasakosiu aiškiai.

Tačiau kalbėdama aš raudu, prisiminus

Tą dievo siųstą audrą, grožio sunykimą,

Kurs nelaimingąją mane staiga užgriuvo.

700

Be paliovos tada regėjimai naktiniai

Po mano kambarius mergautinius skrajojo

Ir šiuos švelnius žodžius kartojo nuolatos:

„O tu, didžiai laiminga, įstabi mergele,

Ko mergauji taip ilgai, jei yra tau lemtos

705

Jungtuvės garbingiausios? Uždegei tu Dzeusą

Strėle aistros galingos; su tavim jis trokšta

Pasidalyti meile. Tu gi, o mergaite,

Neniekink Dzeuso guolio, bet išeik į Lernos

Derlingas ganyklas prie kaimenių ir tvartų

710

Tėvelio tavojo, idant ir Dzeuso akys

Galėtų pailsėt po ilgesio geismingo.“

Tokie sapnai mane per ištisas naktis

Kamavo, nelaimingą, kol savajam tėvui

Pareikšti išdrįsau apie nakčių kankynę.

715

Ir į Pitoją jis, ir į Dodonę tąsyk

Ne vieną kartą savo žmones siuntė klausti,

Kaip turi žodžiais ar darbais dievams įtikti.

Parnešdavo jie jam iš ten žosmių daugprasmių,

Vis nesuprantamai, miglotai išreikštų.

720

Bet Inachas galop sulaukė ištarmės,

Kuri aiškiausiais žodžiais liepė įsakmiai

Iš tėviškės namų visai mane išvyti

Ir leisti klaidžioti po tolimus kraštus.

O jei įsakymo jis vykdyt nenorėtų,

725

Tada ugninį žaibą Dzeusas jam atsiųstų,

Kuris jo giminę išnovytų visai.

Įtikintas tokių Loksijo pranašysčių,

Mane išvyti ryžos tėvas iš namų,

Nenoromis mane nenorinčią išvarė,

730

Bet, Dzeuso pažabotas, tai įvykdė jis.

Pakito man tuoj pat ir išvaizda, ir protas.

Kaip matote, dabar esu raguota. Nuolat

Gylys mane skausmingai gilia aštriaburnis.

Siutingais šuoliais aš mečiausi prie girdyklos

735

Kerchnėjos srovingosios ir viršūnės Lernos.

Mane lydėjo ten piemuo, iš žemės kilęs,

Kiršus be galo Argas, ir takus manuosius

Jis nesuskaitomom stebėjo akimis.

Bet atėmė staiga likimas netikėtas

740

Gyvybę jam pačiam. Mane gi varinėja

Po tolimus kraštus šmaikštus dievų botagas.

Ir nepaliaujamai gylys mane kankina.

Girdėjai tai, kas buvo. Jei tikrai dabar

Tu pasakyt gali, kas man išvargti lieka,

745

To nuo manęs neslėpk. Iš gailesčio tiktai

Nešildyk sielos man tu žodžiais melagingais,

Nes pramani kalba yra liga bjauriausia.

؜

؜

؜

CHORAS

Oi! Oi! Deja! Užtenka!

Aš niekad, niekad nemaniau,

750

Kad tokios keistos kalbos

Pasieks mano ausis!

Tai nepakenčiama, baisu!

Kokia kančia, kokia skriauda siaubinga!

Tai lyg akstis aštriausia

755

Verte man veria sielą!

O varge, varge! O likime!

Apie Ijo žiauriausią dalią

Mąstydama, visa aš virpu.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tu per anksti vaitoji, baimės apsiausta,

760

Palauk, kol sužinosi visa tai, kas lieka.

؜

؜

؜

CHORAS

Kalbėk, neslėpki nieko: sergantiems saldu

Ir likusius skausmus pažint iš anksto aiškiai.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Pirmesnį prašymą lengvai aš jums išpildžiau:

Jūs troškote anksčiau, kad viską ji pati

765

Papasakotų jums apie vargus savuosius.

Dabar klausykite, kokias kančias reikės

Jaunuolei šitai dar nuo Heros iškentėti.

O tu žodžius manuosius, Inacho dukter,

Į širdį įsidėk: jie tau nurodys kelią.

770

Į saulę tekančią pirmiausia atsigręžus,

Per neariamus tu iš čia žygiuok laukus.

Pas klajoklius skitus atvyksi. Jie namuos

Pintiniuose gyvena ant greitų vežimų,

Ore aukštai pakibę, šaunančiais iš tolo

775

Lankais apkarstyti. Prie jų nė nesiartink,

Bet eik pro šalį tą, laikydamasi nuolat

Skardingo jūros kranto, kur dejuoja bangos.

Ten iš kairiosios pusės gelždirbiai ir kalviai

Gyvena chalibai. Jų saugotis tau reikia:

780

Laukiniai jie visai ir žiaurūs svetimšaliams.

Prie upės Atžaros, pateisinančios vardą,

Atvyksi tu; per ją nepersikelsi tolei

(Nes persikelt sunku), kol prie paties Kaukazo,

Aukščiausio iš kalnų, tu neprieisi. Upė

785

Iš jo viršūnių savo iškvepia galybę.

Įveikus aukštumas visai šalia žvaigždžių,

Toliau tau tiesiai į pietus reikės žingsniuoti.

Ten minios amazonių, priešininkių vyrams

(Vėliau Temiskirėj joms įsikurti teks,

790

Prie Termodonto upės – ten rūsčiosios jūros

Yra nasrai plėšrieji, pamotė laivų

Ten Salmidesija, jūreiviams atšiauriausia),

Bet tau labai mielai nurodys josios kelią.

Prie sąsmaukos tada Kimeriškos atvyksi

795

Ties pat siauriausiais vartais jūros. Ją palikus,

Per sąsiaurį turėsi žengt drąsia širdim.

O mirtingiesiems liks per amžius tavo žygio

Didingas atminimas: Bosforas dėl jo

Ir vardą savo gaus. Galop Europos dirvą

800

Apleidusi, atvyksi Azijos žemynan.

Ar neatrodo jums tasai dievų valdovas

Tiek pat visur žiaurus ir lygiai prievartingas?

Juk, trokšdamas su mirtingąja susijungti,

Jis, dievas, pasmerkė tokioms klajonėms ją.

805

Sunkus, mergele, tau piršlėm jaunikis teko.

Nes to, ką iš manęs esi dabar išgirdus,

Dar net nė įžanga laikyti negali.

؜

؜

؜

IJO

O, vargas man! Deja! Deja!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ir vėl tu dūsauji ir aimanuoji? Ką gi

810

Darysi, jei patirsi likusias nelaimes?

؜

؜

؜

CHORAS

Tu pasakysi jai, ką dar turės kentėti?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Juk tai audringa jūra negandų šiurpių.

؜

؜

؜

IJO

Tai kam gyventi man? Ko greitomis nuo šitos

Stačios uolos žemyn nepuolu aš iš tikro,

815

Kad išsilaisvinčiau iš šių visų vargų,

Į žemę atsitrenkus? Nes geriau iš karto

Numirti, nei kentėti ištisas dienas.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

820

O jei reikėtų tau skausmus manuosius kęsti?

Juk man likimo net numirt nėra nulemta

(Išsivadavimas tai būtų iš kančių!).

Dabar gi nematyt vargų manųjų galo,

Kol Dzeusas nuo valdžios nušalintas nebus.

؜

؜

؜

IJO

Tai Dzeusas iš tiesų bus nuverstas nuo sosto?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Turbūt pradžiugintų šis įvykis tave.

؜

؜

؜

IJO

825

Kaip nesidžiaugčiau aš, kentėdama nuo Dzeuso?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Kad taip iš tikro bus, tau leidžiama žinoti.

؜

؜

؜

IJO

O kas galės atimt iš jo valdovo skeptrą?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tušti ir neprotingi jo paties sprendimai.

؜

؜

؜

IJO

Kuriuo būdu? Sakyk, jei nenustoji nieko.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

830

Kartumo jam suteiks jo būsimos jungtuvės.

؜

؜

؜

IJO

Jis žmoną ves ar deivę? Jei gali, sakyk.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Kam klausi? Apie tai negalima kalbėti.

؜

؜

؜

IJO

Ar sutuoktinė jį nuo sosto nuvarys?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ji sūnų pagimdys, už tėvą pranašesnį.

؜

؜

؜

IJO

835

Ir Dzeusas negalės išvengti šios lemties?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ne, negalės, kol aš, iš pančių išvaduotas…

؜

؜

؜

IJO

O kas gi išvaduos, jei Dzeusas to nenori?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tai palikuoniui tavo lemta padaryti.

؜

؜

؜

IJO

Ką tu sakai? Tave išlaisvins mano vaikas?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

840

Po dešimties kartų trečiosios giminės.

؜

؜

؜

IJO

Man prasmę šios žosmės atspėti dar sunku.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tai ir vargų savųjų nesistenk patirti.

؜

؜

؜

IJO

Ką man esi žadėjęs, nenuslėpk dabar.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Aš vieną iš dviejų tau dovanosiu sakmę.

؜

؜

؜

IJO

845

O iš kokių? Sakyk ir duok man pasirinkt!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tai rinkis: arba tau aš pasakysiu aiškiai,

Kas lieka tau kentėt, ar kas mane išlaisvins.

؜

؜

؜

CHORAS

Iš šių dviejų malonių vieną jai parodyk,

O kitą man suteik. Neniekink mano žodžių:

850

Jai klajones paskelbk, kurias klajoti lieka,

O man vaduotoją. Štai šito trokštu aš.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Jei taip geidaujate, aš prieštaraut nenoriu

Ir pasakysiu visa, ko panūdot jūs.

Klaidžiąsias keliones aš tau, Ijo, atskleisiu.

855

Širdies lentelėse įrašius jas, atmink.

Per tėkmę perėjus, dviejų žemynų ribą,

Link saulės lankomų rytų liepsnotaveidžių,

Ir, persikėlusi per ošiančiąją jūrą,

Kistenės lygumas gorgoniškas pasieksi,

860

Forkidės kur gyvena, trys merginos – senės,

Panašios į gulbes. Jos bendrą valdo akį

Ir vieną dantį turi. Ir į jas nei saulė

Nežvelgia spinduliais, nei mėnuo panaktinis.

O šalia jų – gorgonės, trys sparnuotos sesės,

865

Kur gyvates, ne plaukus, turi ant galvos.

Nekenčia žmonės jų: kiekvienas mirtingasis,

Išvydęs jųjų veidą, tuoj kvėpavęs liaujas.

Tokių dalykų tau reikėtų pasisaugot.

Bet apie kitą baisų reginį klausyk.

870

Tu saugokis taip pat ir aštriasnapių grifų,

Šunų tyliųjų Dzeuso, ir raitos kariaunos

Vienakių arimaspų, kur aplink auksinę

Plutono upės tėkmę kraštą apgyvenę.

Prie jų nė nesiartink. O po to atvyksi

875

Į žemę tolimą, pas juodą gentį. Saulės

Šaltinių kraštas ten, prie etiopų upės.

Tu, pagal jos krantus judėdama pirmyn,

Prieisi nuolydį; iš Biblo aukštumų

Ten Nilas šventą srovę, gert malonią, leidžia.

880

Jis ir nuves tave į Nilotidę, šalį

Trikampę tą, kur tau ir ainiams tavo lemta

Atokiai esančią įkurti nausėdiją.

Jei nesuprantamo ar neaiškaus paliko

Iš viso to kas nors – paklausk dar antrą sykį

885

Ir aiškiai pasistenk suprasti visa tai.

Juk laiko aš turiu daugiau, negu kad noriu.

؜

؜

؜

CHORAS

Jei tau kas nors dar liko ar esi praleidęs

Ką nors iš to, ką jai papasakot turėjai

Apie didžiai gaištingas josios klajones,

890

Tai pasakyk. O jei tu pasakei jau viską,

Tai dar parodyk mums ir antrąją malonę,

Kurios mes prašėme, o tu neužmiršai.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Apie kelionę savo viską ji išgirdo.

O kad žinotų ji, kad klausė netuščiai,

895

Aš pasakysiu jai, ką iškentėt jai teko,

Kol čia atvykt turėjo. Tai manųjų žodžių

Tikrumo jai ir bus įrodymas geriausias.

Apsakymų didžiausią tuntą aš praleisiu

Ir eisiu prie paties klajonių tavo galo.

900

Kai į molosų šalį, taigi, atvykai,

Per gaugarą Dodonės, kur orakulas

Yra garsus ir sostas Dzeuso Tesprotiškio,

Neįtikėtinas stebuklas atsitiko:

Prašneko į tave šventieji ąžuolai,

905

Kurie tave aiškiausiai ir be mįslingumo

Pasveikino kaip taurią Dzeuso sutuoktinę,

Jei tau tokia garbė patiktų ateity.

Po to, įsiutusi, tu jūros pakraščiu

Prie Rėjos įlankos plačiausios nuskubėjai,

910

Iš kur, paklydusi, nubėgai vėl atgal.

O ateities laikais ta įlanka turės,

Gerai žinok tatai, Ijoniškosios vardą,

Ir tai visiems žmonėms primins šį tavo žygį.

Štai tau įrodymas, kad aš protu savuoju

915

Daugiau galiu regėt, nei matoma kitiems.

O tai, kas lieka, jums ir jai drauge sakysiu,

Bendrus kalbų pirmųjų pėdsakus užėjęs.

Yra Kanobo miestas žemės pakrašty,

Prie Nilo sąnašų ir žiočių. Būtent čia

920

Tave ir vėl protingą Dzeusas padarys,

Ranka švelniąja savo vien tik palytėjęs.

Tu juodąjį tada Epafą pagimdysi,

Kurs iš gimimo būdo vardą savo gaus.

Ir ims jis gausų derlių iš visų tų žemių,

925

Kurias drėkina dosniai Nilas plačiasrovis.

Po jo karta penktoji penkiasdešimtvaikė

Ne savo noru vėl į Argą atkeliaus.

Tai moteriškos bus. Ir jos norės jungtuvių

Su savo giminaičiais pusbroliais išvengti.

930

O šie, sujaudinti lyg vanagai plėšrieji,

Trumpam nuo vejamų balandžių atsilikę,

Atvyks ir sieks jungtuvių, nors ir neturėtų

Jų siekti. Dievas gi atims gyvybę jiems,

Ir juos pelasgų žemei lemta bus priglausti.

935

Sutramdys juos Arėjas, moterų ranka,

Nakties globojama, išdrįsęs nužudyti.

Taip, vyrui kiekvienam žmona atims gyvybę,

Krūtinėj paskandinus peilį dviašmenį.

Tegu tik mano priešai tokią meilę mato!

940

Bet vieną iš merginų apkerės aistra

Ir negalės jinai, netekus ryžtingumo,

Užmušti sutuoktinio, kaip sumaniusi.

O iš dviejų blogybių pasirinks geriau

Būt laikoma baile nei žmogžude šlykščiąja.

945

Ir pagimdys jinai valdovų Argo gentį.

Ilgai kalbėčiau aš, jei pasakočiau viską.

Iš šitos giminės iš tikro kils drąsuolis,

Garsus lankanešys, kurs iš vargų mane

Išlaisvins. Pranašystę tokią man apreiškė

950

Temidė motina, senovės titanidė.

O kaip, kada tai buvo – apie tai kalbėt

Reikėtų ilgą laiką, ir jokios naudos,

Patyrus visa tai, nė kiek tu nelaimėtum.

؜

؜

؜

IJO

O varge, varge!

955

Ir vėl mane mėšlungis traukia,

Ir degina beprotis įsiutimas.

Ir vėl ugninis spangio geluonis

Mane kankina.

Iš baimės daužo man širdis krūtinę.

؜

؜

960

Ir aš be perstojo vartau akis,

Kur bėgu, nežinodama.

Vėl blaško mane padūkęs kvapas įsiutimo.

Nebevaldau liežuvio, ir be tikslo

Į negando šlykštaus bangas

965

Šie mano žodžiai daužos drumzlini.

؜

؜

؜

Ijo, gylio kankinama, išbėga

؜

؜

Strofa

CHORAS

؜

Tikrai, tikrai tas išmintingas,

Kurs pirmas širdyje nešiojo

Ir liežuviu paskelbė mintį,

Jog giminiuotis kiekvienam

970

Pagal save geriausiai būtų.

O tas, kurs dirba rankų darbą,

Neturi trokšti sutuoktuvių

Nei su išlepintomis turto,

Nei su išaukštintom kilmės.

؜

؜

Antistrofa

975

O, kad niekad, kad niekad,

O galingosios moiros, kad niekad manęs nematytumėt

Bendrininkės kilnaus Dzeuso guolio!

Ir kad dangiško vyro nesiekčiau!

Nes aš virpu, regėdama čia,

980

Kaip nekenčianti vyro Ijo mergystė,

Žiauriai plėšoma Heros sukeltų nelaimių,

Nelaimingai klajoja…

؜

؜

Epodas

؜

Lygiųjų aš jungtuvių nebijau,

Bet į mane dievų galingų meilė

985

Tenemeta lemtingo savo žvilgsnio.

Tokios kovos kovoti negaliu:

Be išdavų jos pastangos palieka.

Nė nežinau, kuo tapti aš turėčiau

Ir kaip išvengti Dzeuso nutarimų.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

990

Nors Dzeusas mintyse dar pilnas išdidumo,

Tačiau ir nusižemint laikas jam ateis.

Mat rengiasi jisai sutuoktuves iškelti,

Kurios jį ilgainiui turės numest nuo sosto

Ir nuo valdžios nušalint. Tąsyk tėvo Krono

995

Įvykęs bus visai senasis prakeikimas,

Kuriuo prakeikė Dzeusą, virsdamas nuo sosto.

Tikrosios išeities iš šitokių nelaimių

Nė vienas iš dievų parodyt jam negali,

Išskyrus vien mane. O aš žinau aiškiausiai,

1000

Kokiu būdu jisai galėtų išsigelbėt.

Dėl to tegu dabar sau sėdi ir raminas,

Pasitikėdamas aukštybių griaudimu,

Ugningą vylyčią kratydamas ranka,

Nes tai ničnieko jam nebegalės padėti:

1005

Jis negarbingai kris žiauriuoju kritimu.

Mat neįveikiamą jis rengia nejučiom

Pats prieš save dabar kovotoją siaubingą,

Kuris už žaibą ras dar galingesnę liepsną

Ir griausmą, pranašesnį netgi už perkūną.

1010

Sutramdys šis tridantį, ietį Poseidono,

Pabaisą jūros tą ir drebintoją žemės.

O atsidūręs tokioje nelaimėj Dzeusas

Supras, kiek skiriasi vergystė nuo valdžios.

؜

؜

؜

CHORAS

Tu Dzeusui pranašauji vien tik tai, ko trokšti.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

1015

Be to, ko noriu aš, sakau, kas išsipildys.

؜

؜

؜

CHORAS

Tai reikia spėt, kad Dzeusas susilauks valdovo?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ir sunkesnius vargus už šiuos turės pakelti.

؜

؜

؜

CHORAS

Kaip žodžių panašių ištarti nebijai?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

O ko bijosiu aš, jei mirti man nelemta?

؜

؜

؜

CHORAS

1020

Bet tau galės uždėti dar skaudesnę bausmę.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tegu sau uždeda: aš viskam pasirengęs.

؜

؜

؜

CHORAS

Kas gerbia Adrastėją, tas yra išminčius.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Tai garbink ir maldauk, ir pataikauk valdovams,

O man mažiau už nieką rūpi tavo Dzeusas!

1025

Tegu šį trumpą laiką veikia jis ir valdo,

Kaip nori: jam neteks ilgai dievų valdyti.

Bet štai aš pasiuntinį Dzeuso čia matau,

Valdovo naujojo visų uoliausią tarną.

Turbūt nepaprasta ką nors jis man praneš.

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Remdamiesi I antistrofa ir II strofa, aptarkite, kaip dabar Choras vertina Prometėjo poelgį.
  2. Už ką ir kaip Ijo yra kankinama? Ką ji papasakoja apie save?
  3. Ką Prometėjas pasakoja apie Ijo ateitį? Kodėl tolesnį jos gyvenimą metaforiškai pavadina „audringa jūra negandų šiurpių“?
  4. Kuo panašūs Ijo ir Prometėjo likimai? Kuo jie skiriasi?
  5. Kokią Dzeuso valdymo pabaigą pokalbyje su Ijo pranašauja Prometėjas?
  6. Kaip manote, ar savo likimo žinojimas (Ijo palikuonis išlaisvins Prometėją) suteikia kančioms prasmę?
  7. Kaip į pasakojimą apie Ijo likimą reaguoja ji pati ir kaip Choras (954–989)?
  8. Prometėjas skelbia: „Nors Dzeusas mintyse dar pilnas išdidumo, / Tačiau ir nusižemint laikas jam ateis.“ Ar Dzeusas galėtų išvengti negarbingo kritimo?
  9. Dėl ko scenos pabaigoje Choras ginčijasi su Prometėju? Paaiškinkite jo žodžius „man mažiau už nieką rūpi tavo Dzeusas!“ Kodėl Chorui sako „tavo Dzeusas“?

[ANTRO STASIMONO tęsinys]

Pasirodo Hermis

Ant lekito – dievas Hermis keliautojo drabužiais, sparnuotais sandalais, nešinas šauklio lazda

؜

HERMIS

1030

Aš tau, gudruoli, tau, kandžiausiam iš kandžiausių,

Išdrįsusiam trumpamžiams garbę dovanoti

Ir prieš dievus kaltam, ugniavagiui, sakau:

Nurodyt jungtuves tau liepia mano tėvas,

Kurios, kaip tu giries, pašalins jį nuo sosto.

1035

Man be jokių mįslių išpasakok tatai,

Ir viską kuo smulkiausiai, kad man antrą sykį

Netektų čia keliaut. Nes juk matei, kad Dzeuso

Suminkštint neįstengsi šitaip, Prometėjau.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (pašaipiai)

Tai bent tikra kalba tarnaujančio dievams!

1040

Kokia ji iškilminga ir pilna puikybės!

(Su pykčiu)

Naujokai esat jūs, naujoviškai ir valdot.

Įsivaizduojat sau, kad liūdesys negali

Tvirtovių jūsų siekti. Argi nemačiau,

Kaip iš tvirtovių šitų krito du valdovai?

1045

Ir pamatysiu aš, kaip nubildės trečiasis,

Kurs viešpatauja šiandien. Šitas jo kritimas

Pats gėdingiausias bus, ir jis įvyks netrukus.

Gal kartais tau atrodo, kad naujų dievų

Turėčiau aš bijot arba prieš juos drebėti?

1050

Nė kiek! Nė trupučio! O tau geriau patarsiu

Vėl nuskubėt keliu, kuriuo esi atvykęs,

Nes nieko iš manęs patirti neįstengsi.

؜

؜

؜

HERMIS

O juk į šitokių skaudžių nelaimių uostą

Tik per puikybę savo tu esi patekęs.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

1055

Aš savo nelemties į tavąją vergystę,

Gerai įsidėmėk, neišmainyčiau niekad.

Nes aš greičiau vergausiu kad ir šitai uolai,

Nei būsiu pasiuntiniu ištikimu Dzeuso.

(Okeanidėms)

Mat reikia įžūliai su įžūliaisiais elgtis.

؜

؜

؜

HERMIS

1060

Atrodo, tau smagi ši būklė dabartinė.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Ar man smagi? Mielai matyčiau savo priešus

Taip besismaginant – jų tarpe ir tave.

؜

؜

؜

HERMIS

Tai dėl nelaimių tavo aš taipogi kaltas?

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Visi dievai man šlykštūs, kalbant atvirai,

1065

Nes jie už gera man piktu atsimokėjo.

؜

؜

؜

HERMIS

Tau protą atėmė, matyt, smarki liga.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Jei priešų neapkęst – liga, tai aš – ligonis.

؜

؜

؜

HERMIS

Tavęs laimingo nieks pakęsti negalėtų.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Deja!

؜

؜

؜

HERMIS

Štai šito žodžio Dzeusas nepažįsta.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

1070

Bet laikas subrandins ir jį išmokys visko.

؜

؜

؜

HERMIS

O tu dar neišmokai būti išmintingas.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Dar ne. Nes su tavim nė nekalbėčiau, verge!

؜

؜

؜

HERMIS

Ko trokšta tėvas, rodos, nesakysi nieko.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS (ironiškai)

Kodėl gi ne! Juk taip aš jam esu dėkingas!

؜

؜

؜

HERMIS

1075

Tu iš manęs šaipaisi kaip iš kokio vaiko!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

O ar ne vaikas tu? O ar ne dar kvailesnis,

Jei iš manęs ką nors tikiesi sužinoti?

Nėra tokios kančios, nėra tokios gudrybės,

Kuria mane priverstų Dzeusas tai paskelbti,

1080

Kol dar nenuimti man šie gėdingi pančiai.

Todėl tegu sau svaido jis liepsningą žaibą

Ir drebia baltasparniais sniego tumulais,

Tegu sumaišo viską griausmas požeminis.

Tai nepalenks manęs, ir aš nepasakysiu,

1085

Kas ilgainiui turės nuversti jį nuo sosto.

؜

؜

؜

HERMIS

Tu pagalvok, ar tau galės tai būt naudinga.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Seniai tas nutarta ir apgalvota buvo.

؜

؜

؜

HERMIS

Išdrįsk, o beproti, išdrįsk gi pagaliau

Teisingai samprotaut apie nelaimes savo.

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

1090

Tu nusibodai man ir veltui mėginai

Mane įtikinti lyg bangą vandenyno.

Tegu į tavo galvą niekad neateina

Mintis, kad aš galiu, pabūgęs Dzeuso keršto,

Pasidaryt romus ir dar maldauti imsiu

1095

Visų nekenčiamą, į jį rankas ištiesęs

Lyg moteris kokia, kad jis mane iš šitų

Grandinių išvaduotų. Niekad to nebus!

؜

؜

؜

HERMIS

Aš, rodosi, per daug ir veltui čia kalbėjau.

Juk mano prašymai kietos tavo širdies

1100

Nė kiek nejaudina. Kaip jaunas kumelys

Tu žąslus kandžioji ir prieš vadžias kovoji.

Tačiau tu smarkauji gudraudamas silpnai:

Juk vienas išdidumas be grakštesnio proto

Suprast patsai gali mažiau už nieką reiškia,

1105

Bet pagalvok, kas bus, jei mano šitie žodžiai

Tavęs neperkalbės. Kokia audra nelaimių

Ir skausmo potvynis turės tave užlieti!

Pradžioj šį aukštą skardį tėvas sudaužys

Perkūnais ir žaibais. Šiurkščiam uolos glėby

1110

Tave gramzdindamas, paslėps jis tavo kūną.

Bet pagaliau, kai baigsis ilgas laiko tarpas,

Tu grįši vėl į šviesą. Čia tave užpuls

Sparnuotas Dzeuso šuo, erelis kraugeringas.

Kasdien atskrisdamas kaip neprašytas svečias,

1115

Jis juodas kepenis tavąsias godžiai ės

Ir tavo stambų kūną į skutus suplėšys.

Ir šitokios kančios tu nesulauksi galo,

Kol iš dievų kuris vargų tavųjų naštą

Sutiktų perimti ir panorėtų žengti

1120

Pas saulės spindulių nelankomąjį Hadą,

Į pat gelmes tamsiąsias Tartaro niūraus.

Tad pagalvok geriau; čia tau ne pramanytas

Gyrimasis tiktai, o kalbos kuo rimčiausios.

Nes Dzeuso lūpos jokio melo nepažįsta,

1125

Kiekvieną savo žodį vykdo jis tiksliai.

Apsimąstyk ir ryžkis; niekad nemanyk,

Kad būti išdidžiam geriau negu protingam.

؜

؜

„Sukaustytas Prometėjas“, dail. Tomas Koulas, 1847 m.

؜

CHORAS

Mums rodos, Hermis sako tau teisybę.

Jis ragina tave, puikybės atsisakius,

1130

Protingos išminties geriau pasiieškoti.

Jo paklausyk. Nes gėda klysti išmintingam.

؜؜

؜

؜

PROMETĖJAS

Žinojau aš, ką jis paskelbt atėjo.

O kad nuo priešo kęsti privalau

Aš nematau čia nieko negarbingo.

1135

Todėl tegu jis svaido į mane

Ugningo žaibo garbinius aštriuosius!

Tegu jis orą virpina griausmais,

Tegu įsiunta nirtulingi vėjai,

Ir kvapas jų iš pagrindų, galingai,

1140

Su šaknimis tesukrečia šią žemę!

O jūrų bangos, ūždamos piktai,

Tesusimaišo su dangaus žvaigždynų

Takais aukštaisiais! Tartare juodam,

Sūkuriuose žiauriosios būtinybės,

1145

Tegu jisai gramzdina mano kūną!

Visai užmušti jis manęs negali!

؜

؜

؜

HERMIS

Tokių sprendimų ir tokių kalbų

Tik iš bepročių tegali išgirst.

Ar trūksta ko jo daliai nelaimingai,

1150

Kad virstų jis pamišėliu tikru?

Ar jis žaboja savo beprotystę?

(Okeanidėms)

O jūs, kurios užjaučiat jo nelaimes,

Iš šitų vietų traukitės tuojau!

Kitaip rūstus maurojimas perkūno

1155

Jums protą gali žiauriai sužalot.

؜

؜

؜

CHORAS

Kitaip kalbėk ir kitą patarimą,

Kuris labiau įtikintų, man duok.

Nes žodžio šio, kurį dabar ne vietoj

Man pasakei, pakelti negaliu.

1160

Kaip man drįsai pasiūlyti niekšybę?

Drauge su juo aš noriu kęst ką reik.

Aš įpratau bodėtis išdavikais

Ir nepažįstu ydos aš kitos,

Kurią už šitą niekinčiau labiau!

؜

؜

؜

HERMIS

1165

Na, tai atminkit, ką aš jums kalbėjau.

Ir, kai pagautos negando jūs būsit,

Be reikalo nekaltinkit likimo!

Ir nesakykit, kad nenumatyton

Nelaimėn jus yra įstūmęs Dzeusas!

1170

Ne, ne! Įstumsit pačios jūs save!

Juk ne staiga, ne slapčiomis atslinkęs,

Apnarplios jus raizgus nelaimių tinklas:

Juk viską pačios aiškiai žinot jūs.

Kalta čia bus vien tik kvailystė jūsų!

؜

؜

؜

PROMETĖJAS

1175

Visa štai žemė dreba ir siūbuoja!

Mauroja štai kimus perkūno aidas,

Ugningi žybsi žaibo garbiniai

Ir dulkės sukas oro sūkuriuos.

1180

Vieni kitiems paskelbę žiaurią kovą,

Sukilo vėjai. Šokdami piestu,

Visi jie pučia priešingom kryptim.

Išvien su jūra oras susimaišė!

Tai šitaip aiškiai puola mane Dzeusas,

1185

Tikėdamas man baimės įvaryti.

O šventas varde motinos manos

Ir tu, dangau, kuris vairuoji šviesą,

Visoms būtybėms bendrą, juk matai,

Kaip neteisingai aš turiu kentėti!

؜

؜

؜

Griaudžiant perkūnui, skyla uola, ir Prometėjas prasmenga žemėn

Vertė Ričardas Mironas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Glaustai papasakokite, kas pavaizduota finalinėje dramos scenoje.
  2. Ko iš Prometėjo reikalauja scenoje pasirodęs Hermis? Kokiomis naujomis Dzeuso bausmėmis jis grasina?
  3. Įsiskaitykite į Prometėjo monologą (1132–1146). Koks čia pasirodo protagonistas? Kodėl nuolat kartojami geidžiamosios nuosakos veiksmažodžiai (tegu svaido, tegu virpina, tegu įsiunta, tesukrečia…)? Ką atskleidžia paskutinė šio monologo eilutė?
  4. Kieno pusę Prometėjo ir Hermio ginče palaiko Choras? Ar jo pozicija keičiasi? Paaiškinkite išsamiau.
  5. Ar galima teigti, kad Prometėjas ir Choras panašiai supranta garbę? Atsakymą paremkite tekstu.
  6. Ką paskutiniais savo žodžiais praneša Prometėjas?

Apibendriname

  1. Aptarkite šios tragedijos fabulą.
    1. Kokiais įvykiais pradedamas dramos veiksmas, kokiu baigiamas?
    2. Kas yra pagrindiniai veikėjai arba jiems atstovaujantys asmenys?
    3. Kurie antraeiliai veikėjai yra svarbūs? Kuo?
    4. Kur ir kada vyksta dramos veiksmas?
    5. Ar Aischilas laikosi antikinei dramai būdingo veiksmo laiko ir vietos vienovės principo?
  1. Aptarkite pagrindinį šios tragedijos veikėją Prometėją.
    1. Kokiai dievų kartai jis priklauso? Kieno pusėje dalyvauja prasidėjus titanų ir naujųjų dievų kovai?
    2. Už ką Prometėjas baudžiamas? Kodėl jaučiasi įžeistas tokios Dzeuso bausmės?
    3. Dėl ko jis atsisako nusileisti Dzeusui ir priima dabartinius ir būsimus kankinimus?
    4. Kodėl Prometėjo padėtis yra tragiška? Jo nemirtingumas didina ar mažina tragizmą?
    5. Aptarkite, ar pagrindinis tragedijos veikėjas patyrė kokį nors pokytį.
    6. Kodėl Prometėjas laikomas nesavanaudžio žmogaus pagalbininko simboliu?
    7. Su kokiomis vertybėmis siejamas Prometėjo paveikslas Aischilo tragedijoje?
    8. Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad net sukaustytas titanas yra laisvas.
  1. Aptarkite Prometėjo santykį su Choru, Okeanu, Ijo, Hermiu. Kaip su jais Prometėjas kalbasi? Kodėl taip?
  2. Kaip Choras vertina vaizduojamas situacijas, Prometėjo elgesį? Ar jo nuomonė keičiasi?
  3. Aptarkite Ijo likimą, jos pasmerktumą. Kodėl jos likimas susijęs su Prometėju? Kaip manote, ar Ijo – tragiškoji veikėja?
  4. Remdamiesi Prometėjo žodžiais aptarkite, kaip atrodė žmonių giminė prieš tai, kai titanas ėmėsi jiems padėti. Apibendrintai paaiškinkite, ką Prometėjas suteikė žmonėms. Kodėl jis laikomas civilizacijos ir kultūros kūrėju?
  5. Aptarkite šios dramos konfliktą: tarp ko ir dėl ko jis kyla? Kokius skirtingus įsitikinimus ar principus, kokias tiesas gina konfliktuojančios jėgos?
  6. Kaip manote, kas žiūrint tragediją turėtų kelti užuojautą, gailestį?

Diskutuojame

Ar pritartumėte Hermio žodžiams, skirtiems Prometėjui: „niekad nemanyk, / Kad būti išdidžiam geriau negu protingam“ (1126–1127)?

Rašome

Europos kultūroje Prometėjas yra maištingumo simbolis. Minint jo vardą prisimenami darbai žmonių labui ir pasipriešinimas Dzeusui (apie tai kalbėta aptariant Prometėjo mitą). Prisiminkite kurį nors mūsų laikų žmogų, kuris savo darbais panašus į Prometėją:

  • jis pasipriešina aukštesnėms jėgoms, pavyzdžiui, valdžiai ar paplitusiai visuomenės nuomonei;
  • jo veikla skirta padėti žmonėms (juos iš ko nors išlaisvina, jiems ką nors suteikia, pamoko ir pan.);
  • už savo pastangas jis nesiekia atlygio;
  • už savo veiklą jis yra baudžiamas, turi kentėti.

Pasiskirstykite poromis ar grupėmis, sukurkite apie tą žmogų pasakojimą (200–250 žodžių) ir perskaitykite klasėje.

Kuriame

Pasiskirstę vaidmenimis inscenizuokite paskutinę dramos sceną (Prometėją aplanko Hermis). Žinodami, kad Chorą sudaro 15 aktorių grupė, Prometėjo ir Hermio vaidmenims paruoškite po kelis dublerius. Jei yra galimybė, sukurkite scenografiją, kaukes, paaukštintą aktorių apavą. Vaidinkite emocingai skaitydami tekstą, nepamirškite teatrališkų gestų.

Sofoklis

Sofoklio biustas

Sofoklį (497–406 m. pr. Kr.) atėniečiai didžiai gerbė kaip savo polį mylintį, jam tarnaujantį pilietį, kaip žmogų, dievų apdovanotą gražia išore ir visokiomis dorybėmis, kaip talentingą poetą. Jo kūrybingiausias laikas sutapo su Atė iškilimo, taikos, demokratijos klestėjimo laikotarpiu. Sofoklis parašė per šimtą dramų, mus pasiekė tik septynios. Daugiau kaip dvidešimt kartų jis yra laimėjęs tragikų varžybas.

Sofoklis, varžybose nurungęs Aischilą, stengėsi tobulinti teatrą: sumažino choro vaidmenį ir aktorių skaičių padidino iki trijų, išplėtojo dialogus, dėl to labiau išryškėjo pagrindinis dramos elementas – veiksmas. Be to, jis naudojo spalvingas dekoracijas. Atėniečiai vertino Sofoklio dramose rodomą pagarbą tradicinėms moralinėms vertybėms, papročiams.

Kadangi poetą domino žmogaus psichologija, jis kūrė savitus, stiprius personažus. Dėl to jo kūriniai apibūdinami kaip charakterių dramos. Nors žmogaus likimą lemia aukštesnės galios, Sofoklio veikėjai ryžtingai siekia tikslo, iki galo lieka ištikimi sau, savo principams. Šie kilnūs, didingi charakteriai įkūnija populiarią kalokagatijos idėją.

Iš septynių išlikusių Sofoklio tragedijų geriausiai žinomos „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“, sukurtos Edipo mito motyvais. Šiuos kūrinius dramaturgas rašė skirtingais laikotarpiais: „Antigonę“ sukūrė maždaug penkiasdešimties, „Edipą karalių“ – septyniasdešimties, „Edipą Kolone“ – devyniasdešimties.

Ką pasakoja Tėbų ciklo mitai

Tėbų karaliui Lajui Delfų orakulas išpranašavo žūtį nuo sūnaus rankos ir kraujomaišą, nes paskui sūnus, pats to nežinodamas, ves savo motiną. Todėl tik gimusį sūnų tėvai nusprendė nužudyti – liepė piemeniui numesti nuo kalno. Šiam pagailo kūdikio, tad atidavė jį auginti kitam piemeniui iš Korinto. Tas nunešė berniuką bevaikiam savo valdovui. Gavęs Edipo vardą, vaikas augo Korinte kaip karaliaus sūnus.

Kartą puotaujant vienas svečias Edipą pavadino netikru sūnumi. Jaunikaitį tai įskaudino, ir jis leidosi ieškoti tiesos. Delfų orakulo ištarmė buvo ta pati: Edipas užmušiantis tėvą ir vesiantis motiną. Išsigandęs jaunuolis negrįžo į Korintą.

Vienoje kryžkelėje jis susivaidijo su važiuotais keleiviais, nes tie nedavė kelio. Per susirėmimą visi sutiktieji žuvo. Tai buvo Lajas su palyda.

Edipas atėjo į Tėbus. Prie miesto vartų buvo apsigyvenusi pabaisa Sfingė – pusiau moteris, pusiau liūtė. Ji kiekvienam einančiam pro šalį užmindavo mįslę ir neįminusį nužudydavo. Edipas mįslę įminė ir išgelbėjo miestą. Dėkingi tėbiečiai paskelbė jį karaliumi ir išleido už jo našlę karalienę. Laimingai gyveno Edipas, susilaukė dviejų sūnų, Eteoklio ir Polineiko, ir dviejų dukterų, Antigonės ir Ismenės. O paskui atėjo nelaimė: kilo baisus maras.

Edipas ir Sfingė, pavaizduoti ant pelikos
Motina Jokastė (akt. Nelė Savičenko) tarp konfliktuojančių brolių Polineiko (akt. Mantas Zemleckis) ir Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

Tėbų ciklas Sofoklio kūriniuose

Tragedijoje „Edipas karalius“ Sofoklis vaizduoja žmogų, kuriam nepavyko išvengti savo lemties. Kad išgelbėtų miestą nuo maro, Edipas turi surasti buvusio valdovo žudiką. Ir sužino kraupią tiesą: jis pats yra ieškomas žmogžudys. Žinojimas, kurio jis siekė, atneša tik kančią. Edipo žmona ir motina Jokastė nusižudo, o jis pats išsiduria akis, taip save bausdamas už sielos aklumą.

Kita tragedija – „Edipas Kolone“ – parodo tolesnį Edipo likimą. Neregiu tėvu rūpinasi duktė Antigonė. Sūnūs, iš pradžių dalijęsi valdžia Tėbuose, susikivirčija. Išvytas iš miesto vyresnėlis Polineikas su sąjungininkų kariuomene rengiasi jį pulti. Išpranašauta, kad mūšio baigtis priklauso nuo to, kur bus Edipo kapas. Tačiau Edipas prakeikia abu sūnus ir kančiomis išpirkęs kaltes miršta šventoje giraitėje ant kalvos Kolono kaime. „Antigonėje“ vaizduojami įvykiai po Edipo mirties. Šeimos tragedija dar nebaigta – tėvams tekusi nelemtis persekioja vaikus.

2016 m. režisierius Gintaras Varnas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Oidipo mitas“. Pasakojimas apie Edipo ir jo vaikų lemtį čia sudėtas iš graikų tragedijų – Sofoklio „Edipo karaliaus“ ir „Antigonės“, Euripido „Finikiečių“, Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ – ir šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Jono fon Diufelio (John von Düffel, g. 1966) dramos „Edipo miestas“ fragmentų.

Perskaitykite Daivos Šabasevičienės interviu su režisieriumi ištrauką ir atsakykite į klausimus.

Kaip apibūdintumėte svarbiausias antikinių tragedijų temas?

Antikos dramaturgai tragikai nekūrė siužetų, o naudojo jau žinomus mitų siužetus, juos perkurdami ar savaip interpretuodami. Realybė buvo savotiškas tabu ar blogo skonio ženklas, ji graikų teatre įsigalėjo tik sunykus tragedijai, kaip pagrindiniam, dominuojančiam žanrui, ir įsitvirtinus naujajai komedijai (iš esmės helenizmo laikais). Mitai leido tragikams kelti ir atverti esminius klausimus – žmogaus ir pasaulio (tiksliau, jo vietos pasaulyje), žmogaus ir dievų, likimo ir laisvos valios, aukojimosi ir kančios, asmenybės ir valstybės. Ir nors graikų tragedijos forma aiški, skaidri, kanonizuota, o dialogai logiški ir tikslūs, veiksmą scenoje suprasti nėra sudėtinga, sunkiausia suvokti kitką – „kodėl?“

Ar tai žmogaus kaltė, jo „tragiška klaida“, ar dievų valia, ir žmogus tėra žaislas dievų rankose? Kodėl dievai būna nuožmūs, net įnoringi, o kartais atrodo, kad jie tiesiog tyčiojasi iš žmogaus, užkraudami jam nesuvokiamas kančias? Manau, tie klausimai patiems graikams buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiopai interpretuojamos ir aiškinamos.

Tai aistrų ir minties teatras, kuris, rodydamas žmogų kritinėje situacijoje, kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja graikų visuomenės mokykla“. Tragedija turėjo žmogų apvalyti nuo aistrų, priminti skaudžias mitinių herojų klaidas ir nusikaltimus, kelti baimę ir gailestį. (Garsioji katarsio sąvoka – tarp daugybės kitų – irgi graikiška.)

Kuo ši istorija gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui?

Oidipo mitas kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Kas yra žmogaus lemtis? Ar jis turi laisvą valią? Už ką ir kodėl niekuo dėtą žmogų lemtis sutraiško? Galų gale – kas ta lemtis? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas, nuodėmes, nusikaltimus? Kas yra prakeiksmas? Kas – pranašystė?

Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės lemtį? Žmogus – didis ar menkas? Kaip žinoti, gėris tai ar blogis? O dievai? Kodėl jie tokie abejingi žmogui ir jo naikinimo instinktui? Kas svarbiau – tavo moralinis įsitikinimas ar valstybės įstatymas?

Koks jūsų spektaklio motyvas jums pačiam atrodo svarbiausias?

Trilogijoje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ ryškėja dar viena labai graži tema – jaunų, drąsių asmenybių tema. Tai du jaunuoliai – Menoikėjas (Kreonto sūnus, paauglys) ir Antigonė (Oidipo duktė), kurie, būdami visai jauni, yra gražios išimtys tamsios lemties ir dar tamsesnių aistrų tampomos žmonijos fone. Vienas aukojasi už savo miestą, kita aukoja save dėl aukštesnio – dievų – įstatymo.

Mitas suteikia viltį: miestą – šalį – žmoniją gali išgelbėti tokios jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai autsaideriai – šnibžda mums senieji graikų tragikai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokias temas, pasak G. Varno, svarstė graikų tragedija?
  2. Kodėl antikinės tragedijos mūsų laikais įvairiai interpretuojamos?
  3. Kokias šiuolaikiniam žmogui aktualias problemas kelia Edipo mitas? Išskirkite dvi, jūsų nuomone, iš tiesų svarbias. Paaiškinkite pasirinkimą
  4. Kokia spektaklio idėja svarbi režisieriui? Suformuluokite ją savais žodžiais.

ANTIGONĖ

VEIKĖJAI

KREONTAS – Tėbų karalius

EURIDIKĖ – jo žmona

HAIMONAS – jų sūnus

ANTIGONĖ – Kreonto giminaitė, Haimono sužadėtinė

ISMENĖ – jos sesuo

TEIRESIJAS – aklas žiniuonis

SARGYBINIS

Pirmas ir antras Kreonto ŠAUKLYS

Tėbiečių senių CHORAS

Kreonto asmens SARGYBINIAI ir TARNAI, Euridikės TARNAITĖS

PROLOGAS

Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje. Į rūmus trejos durys: vidurinės dvivėrės, šoninės vienpusės, visos uždarytos. Greit turi aušti

Iš dešinės ateina Antigonė gedulo rūbais su nedidele urna rankose. Pasibeldžia į dešines duris ir tyliai pasikalba su išėjusia į jos beldimą tarnaite. Tarnaitė pasišalina. Antigonė eina į vidurį scenos. Netrukus pro tas pačias duris pasirodo Ismenė. Antigonė skuba jos pasitikti

؜

ANTIGONĖ

Ismene, mylimoji mano seserie!

Ar tu žinai, kad mūs Edipo negandais,

Kol būsim gyvos, Dzeusas plakti nenustos?

Nei sielvartų jokių, nei skausmo nebėra,

5

Nei gėdos, nešlovės ar nedalios tokios,

Kurių dar mes abi nebūtume regėję.

Ir šiandien visas miestas kalba, kad šaukliams

Valdovas liepė vėl paskelbt įsakymą.

Girdėjai tu ką nors, ar nieko nežinai,

10

Kokių nelaimių broliams atnešė vaidai?

؜

؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenė (akt. Dovilė Kundrotaitė) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

ISMENĖ

Žinios aš, Antigone, neturiu jokios,

Skaudžios nei malonesnės, dar nuo tos dienos,

Kai mes abi netekom brolių abiejų,

Nuo vienas kito rankos kritusių liūdnai.

15

Tik Argo kariauna šią naktį jau atgal

Patraukė, ir daugiau aš nieko nežinau.

Tačiau nuo to nebus geriau man nei blogiau.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Aš tai žinojau ir todėl tave iš rūmų

Išsikviečiau, nes vienai noriu pasakyt.

؜

؜

؜

ISMENĖ

20

Kas atsitiko? Vėl turbūt liūdna žinia.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Kreontas mūsų brolius perskiria kapu:

Pagerbęs vieną, antrąjį paniekino.

Palaidojo į žemę Eteoklį jis

Gražiai, kaip reikalauja krašto paprotys,

25

Ir tas jau turi garbę mirusių šaly.

O kūną Polineiko, kritusio liūdnai,

Įsakymą viešai paskelbęs per šauklius,

Užgynė laidot ir bet kam raudoti jo.

Neapverktas teguli ir nelaidotas,

30

Tegu sau kelia vaišes prašmatnias pesliai.

Kreontas malonusis, sako, tai visiems

Paskelbęs, tau ir man, pabrėžiu aš – ir man.

Įsakymą šį savo, jei nežino kas,

Dar liepęs pakartot ir anaiptol neleisiąs

35

Nepaisyt niekam jo: kas drįsiąs nepaklust,

Tas miesto aikštėje sukniubs po akmenim.

Žinai štai viską, ir matysim greit, ar tu

Garbinga ar menka gerų tėvų duktė.

؜

؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Polineikas (akt. Mantas Zemleckas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

ISMENĖ

O vargšė! Ta bėda ne mano pajėgoms,

40

Nei aš atnarpliot, nei sunarpliot ką galiu.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Tu ryšies veikt ir kęsti su manim, sakyk?

؜

؜

؜

ISMENĖ

O kam tu ryžties? Ką galvoji tu daryti?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Padėsi mirusį šiai rankai tu paimti.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Manai tu jį palaidot? Uždrausta visiems.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

45

Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo,

Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Beprote tu! Kai taip Kreonto uždrausta?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa!

؜

؜

؜

ISMENĖ

Tu atsiminki, seserie, kaip mūsų tėvas

50

Pražuvo be garbės, paniekintas visų,

Kai pats, pamatęs savo nuodėmes baisias,

Sava ranka išvėrė sau akis abi.

Ir motina-žmona (draugėj abu vardai)

Taip negarbingai kilpoj pabaigė dienas.

55

Toliau du broliai viena ta pačia diena,

Savižudos tie vargšai, galvas neramias

Nuo vienas kito rankos gavo paguldyti.

O šiandien mes abi, dar gyvos likusios,

Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų,

60

Karaliaus valios ir valdžios negerbsime.

Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim

Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums.

Kieno galia didesnė, tas ir valdo mus.

Mums lemta vien klausyt, nors kartais ir skaudu.

65

Aš požemių dievus maldauju nuolankiai,

Tegu jie man atleidžia, priverstai jėgos.

O tų, kas turi valdžią, aš turiu klausyti.

Daugiau, nei pagali, daryt ne priedermė.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ (šaltai ir išdidžiai atsitraukdama)

Nebeprašau ir, nors norėtum tu pati

70

Dabar padėt, man džiaugsmo jokio nebebus.

Daryki sau, kaip išmanai, o aš gi jį

Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti.

Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela,

Už meilės priedermę kalta, bet ne paika:

75

Čia žemėj reikalinga būsiu neilgai,

O ten gulėsiu amžius. Tu gali, jei nori,

Verst niekais pareigą, uždėtąją dievų.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Jos niekais neverčiau ir neverčiu, tačiau

Žmonių nepaisyt valios aš per daug silpna.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

80

Gerai. Dangstykis tuo sveika, o aš einu

Supilsiu kapą savo broliui mylimam.

؜

؜

؜

ISMENĖ

O, nelaiminga! Kaip baisu man dėl tavęs.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Nebūgštauk dėl manęs. Pati savęs žiūrėk.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Nors niekam šio sumanymo nesisakyk,

85

Laikyki paslapty. Tylėkime abi.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

O ne! Sakyk! Tylėdama užtrauksi sau

Pagiežos dar daugiau nei skelbdama visiems.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Karšta širdis tau ten, kur stingsta ji kitiems.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Aš padarysiu tai, ką liepia pareiga.

؜

؜

؜

ISMENĖ

90

Jei tu valiosi. Sieki nepasiekiama.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Jei nevaliosiu – krisiu nepalūžusi.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Ko neįmanoma, neverta nė pradėti.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Jei taip kalbėsi, aš pradėsiu neapkęsti,

Ir mirusis teisėtai neapkęs tavęs.

95

Palik mane su mano beprotybe šia,

Iškęsiu baisumus šituos: jie mažesni,

Tikėk, nei mirti negarbinga mirtimi.

(Nueina)

؜

؜

؜

ISMENĖ

Ir eik sau, jei panūdai taip, tačiau žinok:

Nors tu elgies paikai, saviems lieki sava.

؜

؜

؜

Liūdna grįžta pro tas pačias šonines duris. Scena kurį laiką tuščia. Aušta

؜

؜

PARODAS

Iš miesto pusės ateina penkiolikos senių, Tėbų didžiūnų, choras. Pirmieji tekančios saulės spinduliai apšviečia rūmus

؜

CHORAS

I strofa

100

Niekad dar nežėrėjai taip

Tėbams septynvarčiams tu,

O saulės spinduly skaistus.

Sušvitęs vėl šiandieną mums

Virš Dirkės vandenų tyrų,

105

Dienos auksinės žibury, tu

Argo karį ginkluotąjį,

Baltu skydu švytruojantį,

Galvotrūkčiais bėgt privertei,

Aštrius paspaudęs žąslus.

110

Atžygiavo jisai mūsų žemėn plačion,

Priprašytas rūsčių Polineiko kalbų,

Ir nuskriejo per ją, nudundėjo grasiai

Su galingu, skurdžiu kaip erelio riksmu,

Apsisiautęs baltais tartum sniego sparnais,

115

Savo ginklais margais

Ir kuoduotais šalmais mirguliuodamas.

؜

؜

I antistrofa

؜

Ir apsupo jis mūs namus

Iečių, kraujo godžių, ratu

Ir plėšė jau septynvarčius.

120

Bet pasitraukė, nei gerklės

Sau nepasotinęs krauju,

Nei bokštų iškilian vainikan

Ugnį mest nesuskubdamas:

Didį triukšmą už jo pečių

125

Arėjas kėlė, ir prieš jį

Stojo slibinas drąsiai.

Tėvas Dzeusas tarškios pagyrūnų kalbos

Neapkenčia begal ir pažvelgęs į juos,

Kaip galingu srautu jie atplūsta į mus

130

Ir kaip auksu visi žvanga jie išdidžiai,

Tuoj paleido žaibu, kai nuo sienų aukštų

Jie galvojo bemat

Užgiedosiantys pergalės giesmę.

؜

؜

II strofa

؜

Partrenktas griuvo ant žemės, kurs nešė ugnį

135

Ir it pamišėlis viską nusiaubti baudės,

Bakcho apsvaigintas,

Nešamas niršo kaip vėtros.

Bet išėjo kitaip:

Vietoj vienų kitus savo galybe didžia

140

Teikės trenkt smarkusis Arėjas.

Septyni jų vadai vartuos septyneriuos

Rado tvirtas jėgas jų puolimui atremt.

Todėl Dzeusui, tikram nulėmėjui kovų,

Jie ginklus varinius paaukojo visi.

145

Tiktai jie, nedori, vienos močios vaikai,

Vieno tėvo abu, dabar stoję pikton

Žūtbūtinėn kovon, rado mirtį kartu,

Viens kitam aštrią ietį suvarę.

؜

؜

II antistrofa

؜

Bet susilaukėme pergalės skambiavardės,

150

Daugiavežimiams ji Tėbams meilingai šypso.

Tad kautynių šiurpą

Iš atminties mes išmeskim

Ir šventovės dievų

Šiąnakt tegu skambės džiaugsmo giesmėm, o Tėbų

155

Žemė lai dunda po šokančių

Kojom, Bakchui pavyzdį rodant.

Bet Kreontas aure, valdovas šalies,

Kuriam lėmė dievai sprendimu nesenu

Krašto sostą užimt, štai ateina, kažką

160

Sugalvojęs daryt, nes pasiuntęs šauklius

Į vyriją čionai susirinkti visiems

Įsakė jis krašto didžiūnams.

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Tragedijos prologas atskleidžia koliziją – priešingų siekių, tikslų susidūrimą. Dėl nesutarimo payra buvusi darna. Antigonei ir Ismenei reikia pasirinkti, kaip toliau elgtis. Paaiškinkite, kokioje situacijoje Edipo dukterys turi apsispręsti.
  2. Ką ketina daryti Antigonė ir ką Ismenė?
  3. Dirbdami poromis, užrašykite vienos ir kitos veikėjos pasirinkimo motyvus. Kurie jus labiau įtikina?
  4. Ar Antigonė supranta, kokios bus pasekmės? Kodėl ji neabejoja savo pasirinkimo teisingumu?
  5. Kokius seserų charakterius atskleidžia pirmas dialogas?
  6. Ar pritartumėte nuomonei, kad Ismenė silpna, o Antigonė herojiška? Savo vertinimą pagrįskite tekstu.
  7. Paaiškinkite paskutinę Ismenės repliką.
  8. Kokį konfliktą numanome iš prologo? Kokia pagrindinė šio konflikto priežastis?

PIRMAS EPEISODIJAS

؜

KREONTAS

(Asmens sargybinių lydimas, ateina iš lauko pusės ir kreipiasi į chorą)

؜

Išgelbėti mes, žmonės. Miestą it bangom

Užliejo ir išnirti leido vėl dievai.

165

Kiekvieną atskirai kviečiau aš jus ateiti,

Pasiųsdamas šauklius, nes atmenu gerai,

Kad Lajo sostui rodėte jūs pagarbą,

Vėliau Edipui, kolei miestą valdė jis,

O kai pražuvo pats, tuomet ir jų vaikams

170

Visa širdim jūs buvot vis ištikimi.

Dabar, kai leido dviguba lemtis abiem

Tą pačią dieną žūt nuo vienas kito ieties

Ir susitept rankas, praliejus brolio kraują,

Tad sostą su valdžia turiu paimti aš,

175

Kaip artimiausias žuvusiųjų giminė.

Suvokti dvasią, norus ir mintis žmogaus

Juk neįmanoma tol, kol įstatymais

Ir turima valdžia savęs jis neparodė.

Kas, viso krašto valdžią drįsęs pasiimti,

180

Sumanymų gerų neįgyvendina

Ir, baimės pilnas, nė liežuvio neapvers,

Tą valdovu blogu laikiau aš ir laikau.

O kas tėvynės garbę vertina mažiau

Už draugystes, tas niekas mano akyse.

185

O aš (paliudys Dzeusas visa regintis)

Nenutylėsiu, jei matysiu, kad žmonėms

Nelaimė artinas, dangstydamos gėriu,

Nei to, kas mūsų žemei priešas, niekados

Aš nelaikysiu bičiuliu žinodamas,

190

Kad ji – mūs eldija ir plaukdami su ja,

Kol ji klestės, draugų turėsim visuomet.

Tokiais įstatymais tvarkysiu šalį aš.

Ir šiandien įsakiau paskelbti jau žmonėms

Dėl brolių tų, Edipo tų dviejų sūnų:

195

Kad Eteoklį, kurs tėvynę gindamas

Paguldė galvą žūtbūtinėje kovoj,

Palaidotų kapan su apeigom visom,

Kurios atliekamos, palydint didžiūnus.

O dėl jo brolio tikrojo, dėl Polineiko,

200

Kurs ištremtas sugrįžo ir kėsinosi

Gimtinį miestą ir gimtos šalies dievus

Paleisti pelenais, kėsinos atsigerti

Jis brolių kraujo, o kitus paverst vergais

Dėl jo paskelbė kraštui nuosprendį šaukliai:

205

Nelaidoti kapan ir jo neapraudot.

Nelaidotas teguli nešlovės ženklan,

Tegul puotauja šunys ir pikti pesliai.

Toks mano požiūris, ir niekšai niekados

Nebus pagarboje labiau negu dori.

210

Kas ištikimas miestui – mano pagarbos

Ir gyvas, ir numiręs lygiai susilauks.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Turi, Kreontai, valią šiandien vienas spręst,

Kas mūsų krašto priešas, kas bičiulis jo.

Įstatymą visokį taikyti gali

215

Ir mirusiems, ir mums, kur esame gyvi.

؜

؜

؜

KREONTAS

Žiūrėkit, kad įsakymą įvykdytų.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Kam nors jaunesniam tu šią pareigą pavesk.

؜

؜

؜

KREONTAS

Sargybą prie lavono aš jau pastačiau.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Tai ką daugiau dar teiksies mums tu įsakyti?

؜

؜

؜

KREONTAS

220

Nenuolaidžiauti tiems, kas vykdyt nenorės.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Nėra bepročio tokio, kurs norėtų mirt.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nors atpildas ir toks, tačiau viltis laimėti

Sugundo žmones ir įtraukia pražūtin.

؜

؜

؜

Prisiartina sargybinis

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Valdove, negaliu sakyt, kad bėgau čion

225

Uždusdamas, kiek leido kojų greitis man.

Ne sykį aš sustojęs pagalvodavau,

Ar nepasukt atgal man iš pusiaukelės.

Širdis kartojo nuolat man, sakydama:

„Ko skubiniesi, vargše, atsiimt bausmės?

230

Beproti, ko gaišuoji! Jei iš kito ko

Kreontas sužinos, ar tuosyk neskaudės?“

Su šitokiom mintim skubėjau palengva,

O taip ir trumpas kelias virsta begaliu.

Prisiverčiau galop ateiti pas tave

235

Ir pasakyti viską, nors nėra nė ką.

Tad atėjau dabar čia kupinas vilties

Daugiau nenukentėsiąs, nei užsipelniau.

؜

؜

؜

KREONTAS

Kas pasidarė? Ko tu nusiminęs toks?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Pirmiausia pasakysiu dėl savęs: ne aš

240

Tai padariau ir kas padarė nežinau,

Ir neteisinga bėdą versti ant manęs.

؜

؜

؜

KREONTAS

Gudrauti moki ir sukiesi vis ratu,

Vis vietoj, bet naujieną pasakyt reikės.

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Naujienos tos baisumas verčia neskubėti.

؜

؜

؜

KREONTAS

245

Sakyki viską tuoj ir dinki iš akių.

؜

؜

؜

SABGYBINIS

Tuojau ir pasakysiu: mirusį kažkas

Palaidojo ir dingo, kūną apibėręs

Sausa smiltim, kaip reikalauja paprotys.

؜

؜

؜

KREONTAS

Ką pasakei? Kas drįso padaryti tai?

؜

؜

؜

SABGYBINIS

250

Aš nežinau. Nei kirvio kirčio nematyti.

Nei rėžio jokio kauptuku: aplink plika

Sudžiūvus žemė kaip uola, nė ratų joj

Pravėžų nėr jokių – padarė be žymės.

Ir kai dieninis sargas mums parodė tai,

255

Visus pagavo klaikas mus ir nuostaba:

Neberegėt, nors žemėn jis neužkastas,

Tik dulkėm užbertas nuo prakeiksmo baisaus.

Žvėries plėšrūno niekur nei šunų nėra

Nė jokio pėdsako nei kojų, nei dantų.

260

Pradėjome tada mes bartis tarp savęs,

Nes sargas sargą kaltino, ir jeigu būtų

Muštynės kilę, skirt nebūtų buvę kam.

Kiekvienas kaltininkas buvome dabar,

Bet nenutvertas, tad ir gynėsi visi.

265

Mes būtum ėmę rankom karštą geležį,

Per ugnį ėję ir visais dievais prisiekę,

Jog nei padarėm, nei pagelbėjom kam nors

Šį darbą sugalvot ir jį įvykdyti.

Po ginčų pagaliau, beprasmių ir ilgų,

270

Prakalbo vienas, ir visiems, to pritrenktiems,

Žemai nusviro galvos: negalėjome

Nei prieštarauti, nei atsakymą surasti,

Kaip padaryt geriau. O jis pasakė mums,

Kad reikia tau pranešt ir slėpti nevalia.

275

Nusvėrė žodis jo, ir man, nelaimingajam,

Štai burtas lėmė didžią priedermę atlikt.

Ne savo noru atėjau ir nešauktas,

Nemielas niekam su blogom žiniom vajys.

؜

؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) laidoja Polineiką spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

CHORO VADOVAS

Seniai, valdove, lenda man galvon mintis:

280

Gal dievas pasiuntė šio darbo padaryti.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nutilki, kol rūstybė nepašoko man,

Kad nepaliktum kvailas senio metuose.

Kalbi, ko kęst negalima, ir tvirtini,

Jog dievas ėmęs rūpintis numirėliu.

285

Ar kaip geradarys, iš pagarbos didžios,

Palaidotas bus tas, kurs deginti šventovių,

Kolonom apsuptų, atėjo, grobt aukų,

Nusiaubti žemės šios, sugriaut įstatymų?

Ar gal dievus laikai piktadarių globėjais?

290

Negali būt! Nors Tėbų žmonės jau seniai

Vos gali bepakęst ir murma prieš mane,

Slaptai kraipydami galvom: nenori mat

Sprandų į jungą duot ir man dorai paklusti.

Tad šitokių ką nors, aš puikiai suprantu,

295

Papirko pinigais, kad jį palaidotų.

Žmonėms blogybių niekas nepridarė tiek,

Kiek pinigas: už jį ir miestai išgriauti,

Ir daug žmonių išguita iš gimtų namų.

Ištvirkdo dorą sielą ir pamoko jis

300

Pasaulyje pasukt begėdiškais keliais,

Parodo nedorybių pavyzdį žmonėms,

Kaip sąžinę apgaut bet kokiame darbe.

Bet kas už pinigą padarė darbą šį,

Tam laikas bus pelnytai susilaukt bausmės.

305

Todėl kaip Dzeusui šventą pagarbą jaučiu,

Suprask mane gerai, prisiekdamas sakau:

Jei to, kurs nusikalto laidodamas jį,

Nepastatysit radę jūs man prieš akis,

Per maža bus į Hadą tiesiai jus pasiųsti:

310

Gyvi karodami atskleisit kaltę šią

Ir sužinosit jūs, kur pelno sau ieškoti,

Kai gausit, kas priklauso. Aš pamokysiu,

Kad ne kiekvienas pelnas gali būt smagus

Ir kad kreivu keliu pelnyti pinigai

315

Dažniau pražudo žmogų, nei pagelbsti jam.

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Ar leisi pasakyt, ar pasisukt ir eiti?

؜

؜

؜

KREONTAS

Dar nematai, kokie įžūlūs tavo žodžiai?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Ausis labiau ar širdį tau užgauna jie?

؜

؜

؜

KREONTAS

Dar klausinės, kur slypi mano apmaudas?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

320

Kaltasis širdį sužeidė, o aš ausis.

؜

؜

؜

KREONTAS

Matau, kad apsigimęs tu esi plepys.

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Tačiau nesu aš tas, kurs jį palaidojo.

؜

؜

؜

KREONTAS

Kurs savo sielą pardavė už pinigą.

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Aiman!

325

Baisu, kad taip manai ir kad manai netiesą.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tuos manymus paliki sau. O man, žinok,

Jei kaltininko neatvesit – pamatysit,

Kad negarbingas pelnas neša vien vargus.

(Nueina)

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Geriau, kad atsirastų. Bet ar pasiseks,

330

Ar nepavyks jo rast, likimas tai nulems.

O tu nė kojos mano čia neberegėsi.

Nebeturėjęs šiandien nė jokios vilties,

Aš gyvas ir turiu dėkoti vien dievams.

(Nueina)

؜

؜

PIRMAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜

Daug nuostabių daiktų pasauly,

335

Bet nuostabiausias jų – žmogus.

Jūron pilkojon leidžias jis,

Kaukiančių vėtrų nepaisydamas,

Kai bangos šniokščia ir šoka

Lig padangių aukštų.

340

Ir deivių jis vyriausią, Žemę,

Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina,

Metai iš metų grąžydamas žambrį,

Arklio sau pasijungęs veislę.

؜

؜

I antistrofa

؜

Ir lengvasparnių paukščių pulką

345

Prisivilioja sau klastom

Ir žvėrių veisles visokias,

Ir gyvūnus gelmių juodų

Tinklais, kietai numegztaisiais,

Gaudo gudrus žmogus.

350

Sutramdo jis laukinį žvėrį,

Papūstakartį, kalnais kopinėjantį,

Sprandą po jungu palenkia jis arkliui

Ir kalnų nejaukintam jaučiui.

؜

؜

II strofa

؜

Balsu ir kaip vėjas lakiom

355

Mintim jis išmoko skrajot

Ir būti bendrijos nariu, jis moka

Gintis nuo šalto speigo

Ir čaižių lietaus strėlių.

Laimės vaikas,

360

Nelaimei jis kelią iš anksto

Pastoja. Tik vieno Hado

Išvengti jis bejėgis,

Nors vaistų prieš sunkias ligas

Prigalvojo.

؜

؜

II antistrofa

365

Gudrumas nepaprastas jį

Pamoko visokių menų

Ir lenkia į pikta arba į gera.

Krašto papročius gerbi,

Priesaikos dievams laikais

370

Kraštui laimė.

Nelaimę gi neša kiekvienas,

Pasukęs iš doro kelio.

Vietos jam prie židinio

Tegu nebus ir tam, kas jį

375

Drįs užtarti.

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Pirmame epeisodijuje naujasis valdovas Kreontas apibūdina situaciją ir išsako savo ketinimus. Kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi? Kas jam, kaip valdovui, svarbiausia? Kaip vertinate jo principus?
  2. Kaip Kreontas paaiškina pirmą savo įsaką – uždrausti laidoti Polineiką?
  3. Kodėl Kreontas būtent taip reaguoja į atneštą žinią?
  4. Raiškiai perskaitykite valdovo samprotavimą, kodėl nežinomi „piktadariai“ drįso palaidoti žuvusįjį. Kokį motyvą įžvelgia Kreontas? Ką tai sako apie jį patį?
  5. Ar skaitytojas patiki Kreonto aiškinimu? Kodėl?
  6. Kaip šioje scenoje jaučiasi sargybinis? Kodėl jis sako kojos daugiau čia nekelsiąs?
  7. Choras išsako visuomenės nuomonę. Kaip choro vadovas vertina Kreonto valią? Jo nuomonė tvirta ar keičiasi?
  8. Kokia choro giesmės tema? Kokias tiesas jis skelbia? Suformuluokite bent tris teiginius.
  9. Kaip choro giesmė susijusi su Kreonto ir sargybinio scena?

ANTRAS EPEISODIJAS

Veikėjai tie patys. Nuo lauko pusės sargybinis atveda Antigonę

؜

CHORO VADOVAS

Gal stebuklas čia koks, aš nebeišmanau,

Bet, regėdamas tai, kaip galiu nesakyt,

Kad mergaitė šita Antigonė tikrai?

O! Edipo, žmogaus nelaimingo, duktė

380

Nelaiminga! Iš kur tau drąsa negudri

Taip daryti? Sargai bus suėmę tave

Ir atvaro dabar

Nepaklususią valiai valdovo.

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Tas darbas padarytas šios nedorėlės

385

Mes ją pagavom laidojant. O kur Kreontas?

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Iš rūmų jis išeina štai pačiu laiku.

؜

؜

؜

Ateina Kreontas

؜

؜

؜

KREONTAS

O kas yra? Kam laimė neša čia mane?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Valdove! Žmogui niekad nedera prisiekti:

Ateis mintis kitokia – ir melagis tu.

390

Ir aš buvau prisiekęs nebegrįžti čion,

Nes tavo grasymai išgąsdino mane.

Bet netikėtam džiaugsmui juk ribų nėra

Ir jis pralenkia bet kokius malonumus.

Tad ateinu, nors dievagojausi pirma,

395

Ir atvedu mergaitę, kur nutvėriau aš

Betaisant kapą. Burto nereikėjo mesti:

Ne kito ji kieno, o mano radinys.

Dabar, valdove, kaip tu nori, imki ją,

Iškvoski ir nuteisk, o aš išteisintas

400

Ir laisvas jau esu nuo grėsusios bėdos.

؜

؜

؜

KREONTAS

Bet kaipgi ją tu atvedei? Kame radai?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Ji žmogų laidojo. Nūn viską jau žinai.

؜

؜

؜

KREONTAS

Ar tiesą tu sakai ir supranti, ką sakąs?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Radau ją laidojant numirėlį, kurį

405

Buvai uždraudęs. Aš suprantamai kalbu.

؜

؜

؜

KREONTAS

Kaip pastebėjai ir kaip vietoj sučiupai?

؜

؜

؜

SARGYBINIS

Įvyko viskas taip. Aš parėjau atgal,

Prislėgtas tavo žodžių ir grasinimų,

Nupurtėm dulkes, dengiančias numirėlį,

410

Ir kūnas tręštantis paliko nuogas vėl.

Tuomet susėdom ant kalvos visi mes taip,

Kad vėjas pūsdamas jo kvapo neatneštų,

Ir vienas kitą budinom ir barėme

Piktai, jei koks nenauda rengėsi užsnūst.

415

Taip slinko laikas, kol į vidurį dangaus

Žėrėdamas pakilo saulės skritulys

Ir ėmė kepint. Viesulas tuomet ūmai

Užėjo ir sumaišė dangų su žeme

Po visą lygumą, lapus nuo medžių plėšė

420

Ir nešė kaukdamas, ir buvo jų pilna

Padangė. Užsimerkę baisą kentėme

Kaip dievo bausmę. Kai aprimo vėtra kiek,

Mergaitė, matom, rauda taip graudžiu balsu,

It paukštė nuskriausta, kai randa grįžusi

425

Išplėštą savo lizdą ir vaikų vien pūkelius.

Taip verkė ir mergaitė, nuogą radusi

Numirėlį, ir siuntė prakeiksmą visiems,

Kas buvo jį taip baisiai vėl apnuoginę.

Užpylė rieškučias ji dulkių vėl sausų

430

Ir triskart liedama iš sklidino ąsočio,

Dailaus, varinio, pagerbė numirusį.

Pamatę viską šokome ir ją tuojau

Pastvėrėme, nė gintis nemėginančią.

Kai kaltinom už tai, ką šiandien darė ji

435

Ir ką anksčiau, stovėjo nesigindama.

Man malonu, tiesa, tačiau ir gaila jos.

Pačiam sveikam išeiti iš baisios bėdos

Labai smagu, bet savo artimuosius stumti

Į ją – skaudu. Tačiau gi viską reikia imt

440

Širdin mažiau už savąjį išganymą.

؜

؜

؜

KREONTAS (Antigonei)

Tai tu! Tai tu, nūn galvą taip nuleidusi,

Sakyk: prisipažįsti darius tai ar ne?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Prisipažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne.

؜

؜

؜

KREONTAS (sargybiniui)

Tu laisvas nuo sunkios kaltybės ir gali

445

Keliaut, kur širdį traukia, – į visas šalis.

(Antigonei)

O tu man pasakyk be smulkmenų, trumpai:

Įsakymą žinojai, kad to nevalia daryti?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Žinojau. Kaipgi nežinosiu. Skelbė jį.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tai kaip drįsai įstatymui tu nusižengti?

؜

؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

ANTIGONĖ

450

Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man.

Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais

Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms.

Įsakymo gi tavo nelaikau aš taip

Galingu, kad mirtingas, menkas būdamas

455

Pranoktų nerašytą amžiną dievų

Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar

Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas.

Todėl tavęs nepaisiau, nebijodama

Žmogaus rūstybės, kad nereiktų prieš dievus

460

Man atsakyt, nes mirti juk reikės, ar ne,

Nors nuosprendžio tu nepaskelbtum. Betgi jei

Prieš laiką gausiu mirt – laikysiu laime sau.

Vienuos varguos kaip aš gyvenantis žmogus

Ar gali nelaikyti laime sau mirties?

465

Likimo tokio susilaukti man, tikėk,

Nėra skaudu. Bet jeigu savo motinos

Sūnaus negyvo būčiau nepalaidojus

Skaudžiau už mirtį būtų. O dabar nė kiek.

Jei tau atrodau aš kvailai padariusi

470

Žinok: mane vien kvailas kaltins kvailumu.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Kaip tėvas buvo atkaklus, taip ir duktė

Jo atkakli: nemoka blogiui nusilenkti.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tačiau žinoki: būdas, atkaklus per daug,

Greičiau palūžta. Juo kietesnis plienas bus,

475

Karštam žaizdre laikytas ir užgrūdintas,

Juo jį lengviau nulauši ir sutrupinsi.

Mažučiais žąslais gali suvaldyt žmogus

Karščiausią žirgą, ir todėl nepridera

Per daug sau leisti tam, kas kito valdžioje.

480

O ji nepaisyt nieko ryžosi tuomet,

Kai laužė žinomą visiems įstatymą.

Dabar, po pikto darbo, vėl ji įžūli,

Didžiuojasi žygiu ir juokias į akis.

Ne vyras būsiu aš ir didvyrė bus ji,

485

Jei panieka ši valdžiai liks nenubausta.

Nors būtų artimesnė man už seserį

Ir už visus, kas Dzeusą gerbia mūs namuos

Nei ji, nei jos sesuo išvengti negalės

Rūsčios dalios. Ir ta vienodai bus kalta,

490

Kad brolio kapo supylimui pritarė.

Ir ją pašaukit, rūmuos neseniai mačiau

Iš proto einančią dėl sielvarto sunkaus.

Dvasia mat linkus greit kaltybę išsiduoti,

Kai būsi pikta ką sumanęs paslapčiom.

495

Nepakenčiu, kai nusikalstant užkluptas

Dar žodžiais savo kaltę gražina žmogus.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Tu nori man dar ko daugiau, ne vien mirties?

؜

؜

؜

KREONTAS

Nenoriu. Gavęs ją, aš viską būsiu gavęs.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Tai ko dar lauki? Tavo žodžiai nežada

500

Man gera nieko ir daugiau nebežadės.

O tau gi nepatinka mano poelgiai.

Bet argi būčiau nusipelnius kada nors

Didesnę šlovę kaip dabar, palaidojus

Į kapą brolį? Ir pagirtų jie visi

505

Už tai mane, tik baimė kausto liežuvius.

Vieniems valdovams laimė šypso visados:

Ką nori gali ir daryti, ir kalbėt.

؜

؜

؜

KREONTAS

Viena tu iš kadmiečių visa tai regi.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Ir jie regėtų, tik burna jiems užčiaupta.

؜

؜

؜

KREONTAS

510

Ne gėda tau galvot kitaip negu visi?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėti.

؜

؜

؜

KREONTAS

O kritusis nuo jo ne kraujo brolis tau?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Tikriausiai brolis: močios tos pačios ir tėvo.

؜

؜

؜

KREONTAS

Kodėl gi jam nerodai pagarbos jokios?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

515

Šių tavo žodžių nepatvirtins mirusis.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tu jį gerbi vienodai su nedorėliu.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Ne vergas žuvo koks, o tikras brolis man.

؜

؜

؜

KREONTAS

Šią žemę plėšdamas, o tas ją gindamas.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Bet Hado nuostatai vienodi jiems abiem.

؜

؜

؜

KREONTAS

520

Tu dorojo nelygink su nedorėliu.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

O kas gi žino, kaip tenai pažiūrima?

؜

؜

؜

KREONTAS

Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nuėjusi į ten, jei nori, juos mylėk.

525

O aš kol gyvas, moteriškė netvarkys.

؜

؜

؜

Ateina Ismenė

؜

؜

؜

CHORAS

Ir Ismenė antai atidarė duris,

Gailias ašaras dėl seseries liedama.

Akyse jai migla, o raudonį skruostų

Jau nuplovė seniai

530

Pro blakstienas prapliupusios srovės.

؜

؜

؜

KREONTAS

Įšliaužusi tu kaip gyvatė į namus,

Slapsteis ir gėrei kraują, o aš nemačiau,

Kad auga man dvi bėdos ir dvi priešės sostui.

Sakyk dabar: ir tu padėjai seseriai

535

Supilti kapą, ar sakysi – nežinau?

؜

؜

؜

ISMENĖ

Padėjau pilti aš, jei sako taip sesuo,

Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis.

Tu nenorėjai, tad nepriėmiau tavęs.

؜

؜

؜

ISMENĖ

540

Tačiau tu nelaiminga, tad ne gėda man

Nelaimių jūron plaukti su tavim drauge.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Kieno tai darbas, žino požemių dievai.

Bet nemiela man draugė, žodžiais mylinti.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Tik tu, o sese, nepaniekinki manęs,

545

Leisk mirti su tavim ir mirusį pagerbti.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Nemirsi su manim. Kur rankos nepridėjai,

To nesisavink. Bus gana, kad mirsiu aš.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Ar mielos dienos bus, kai liksiu be tavęs?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Kreontą klausk. Jis vienas tavo rūpestis.

؜

؜

؜

ISMENĖ

550

Kam užgaulioji tu mane be reikalo?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Kuo aš galėčiau tau dabar pagelbėti?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Save tu gelbėk. Nepavydžiu, kad gyva lieki.

؜

؜

؜

ISMENĖ

O vargše! Aš nebūsiu tau dalios sesuo?

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

555

Tu apsisprendei juk gyvent, o aš gi mirti.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Kalbėjau aiškiais žodžiais, ne užuominom.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Protinga tu. Kitiems ir aš gi nekvaila.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Tačiau kaltė vienoda mūsų abiejų.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Gyvensi, būk rami. O mano siela jau

560

Seniai numirus, kad padėtų mirusiems.

؜

؜

؜

KREONTAS

Abi pamišę jos, tik jų viena dabar

Neteko proto, o kita kai užgimė.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Tikra tiesa, valdove, protas, kiek turi,

Bėdon patekus žmogui, išgaruoja greit.

؜

؜

؜

KREONTAS

565

Kaip tau, kai blogo darbo stvėreis su blogaisiais.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Kaip vargšė aš gyvensiu vieniša be jos?

؜

؜

؜

KREONTAS

Nebesakyk „be jos“: daugiau jos nebėra.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Ir tu žudysi sužadėtinę sūnaus?

؜

؜

؜

KREONTAS

Yra taip pat vaisingų dirvų ir kitų.

؜

؜

؜

ISMENĖ

570

O kaip į porą tiko jiedu viens kitam!

؜

؜

؜

KREONTAS

Blogų žmonų sūnums aš savo nelinkiu.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Haimone mielas! Kaip paniekino tave!

؜

؜

؜

KREONTAS

Ir tu, ir tos vedybos įkyrėjot man.

؜

؜

؜

ISMENĖ

Ir drįsi tu atimti savo sūnui ją?

؜

؜

؜

KREONTAS

575

Taip, jų šitas vedybas Hadas išardys.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Tu pasiryžęs ją žudyti, kaip matau.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tikrai matai. Nėra ko laukti. Ei, tarnai,

Nuveskit jas į vidų, ir reikės žiūrėti,

Kad moterys šios neištrūktų iš akių.

580

Tikri drąsuoliai bėga, kai tik Hadas jiems

Pažvelgia į akis, prisėlinęs artyn.

؜

؜

؜

Antigonę ir Ismenę išveda sargybiniai

؜

؜

ANTRAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜

Laimingi, kurių gyvata nežino skausmų.

O kam dievo ranka namus sudrebino, tą

Aplaidžia lydės su kiekviena karta baisesnė.

585

Taip lygiai Trakijos vėjai

Jūroje blaško bangas,

Iš tamsių vandenyno gelmių padangėn išvertę,

Su juodu smėliu sumaišytas.

Aukštos gi uolos krantų

590

Nuo dūžių gaudžia ir sunkiai vaitoja.

؜

؜

I antistrofa

؜

Ir ant Labdakidų namų iš seno, regiu,

Baisūs negandai vienas po kito griūva ir griūva,

Iš kartos karton nesiliaudamas dievas juos baudžia,

Atgauti kvapo neduoda.

595

Štai ir dabar, vos šviesa

Daigus paskutinius Edipo namų pabučiavo,

Kraujuotu dalgiu juos pakirto

Požemių dievas rūstus,

Beprasmis žodis ir proto aptemimas.

؜

؜

II strofa

600

Visagalybės tavo, Dzeuse,

Žmogaus puikybė nepranoks.

Lenkias jai ir įveikiantis viską miegas,

Ir neilstančios dievų

Dienos. Amžinai jaunas tu valdovas

605

Aukštojo Olimpo,

Tvieskiančio skaisčią šviesą.

Ir praeičiai, ir ateičiai

Galioja įstatymas vienas visiems ir visad:

Žmogaus gyvata negando neišsilenks.

؜

؜

II antistrofa

610

Vilties galybe apgaulioji!

Vieniems palaimos tu versmė,

Kitiems – lengvasparnių svajonių dužimas.

Žmogų nejučiom supi,

Kol karšta liepsna papades nusvilins.

615

Išmintis dėl to mums

Pamoką duoda gerą:

Kas blogį pradeda laikyt

Gėriu, nusižengti to širdį dievas pats patrauks.

Tada gi jau greit negandas jį pasitiks.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

620

Ir Haimonas antai, mielas tavo sūnus,

Pats jaunasis, turbūt atsiskubina čion,

Nusiminęs begal

Dėl vestuvių ir dėl Antigonės dalios,

Dėl greitai nutrūkusios meilės.

؜

؜

TREČIAS EPEISODIJAS

Prie Kreonto prisiartina Haimonas

؜

KREONTAS

625

Tuoj sužinosime geriau už žiniuonis.

Sūnau, turbūt girdėjai mūsų ištarmę

Dėl sužadėtinės ir atskubi vainoti?

Ar gal aš mielas tau, bet ką darydamas?

؜

؜

؜

HAIMONAS

– tavo, tėve. Tu pamokymais gerais

630

Man rodai kelią, ir visad aš eisiu juo.

Jokių vestuvių nestatysiu aš aukščiau

Užu tave, kurs gėrio kelrodis esi.

؜

؜

؜

KREONTAS

Teisingai sprendi savo širdyje, sūnau:

Aukščiau už viską tėvo turi būt valia,

635

Dėl to karštai geidauja žmonės visados

Savoj šeimoj turėti paklusnius vaikus,

Kurie gebėtų priešui atmokėt piktu

Ir gerbtų bičiulius, kaip tėvas gerbia juos.

O ką sakysi dėl žmogaus, kurio vaikai

640

Nenaudos auga? Ar ne tai, kad auga jam

Vieni vargai, o priešams proga pasijuokti?

O tu, sūnau, dėl malonumo nepamesk

Galvos, dėl moters nesuklupki ir žinok,

Jog vietoj meilės dvelkia amžinu šalčiu,

645

Kai namuose bloga žmona. Ar gali būti

Labiau už blogą draugę peršinti opa?

Tu kaip nuo priešo nusigręžk nuo tos mergaitės,

Tegu Hade ji už ko kito ištekės.

Juk ją sugavo, ir įrodymai tikri:

650

Iš viso krašto nepakluso ji viena.

Todėl neliksiu prieš visus aš melagiu,

Turės ji mirt. Lai Dzeuso, savo protėvio,

Pagalbos šaukias. Jei savus auginsiu aš

Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi.

655

Kas savo namuose yra be priekaišto,

Ir miesto reikaluos tas sąžiningas bus.

Ir drąsiai pasakyt galiu, kad toks žmogus

Mokės gražiai valdyt ir pats valdžios klausys.

Toks audroje visad kaip ąžuolas stovės,

660

Bičiulis geras tau ir patikimas bus.

O kas įstatymus ims mindžiot išdidžiai

Ir valdžią turintiems pradės nurodinėti,

Negaus toks pagyrimo niekad iš manęs.

Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti

665

Lig smulkmenų, ar bus teisingas jis ar ne.

Nėra didesnio blogio už anarchiją1,

Miestus sužlugdo ji, į prapultį namus

Įtraukia ir pasukusias atgal eiles

Kovos metu pražudo. O kas laikosi

670

Tvirtai – pulkais gyvybes gelbsti tiems drausmė.

Mes turim ginti tvarką ir įstatymus

Ir niekad nesilenkti moters užgaidoms.

Geriau nuo vyro rankos žūti, jei reikės,

Nei moteriškės vergo vardą užsitraukti.

؜

؜

1 Anárchija (ἀν-αρχία) – tiesiogiai verčiant bevaldystė.

؜

CHORO VADOVAS

675

Jei dėl senatvės savo mes neklystame,

Atrodo, tavo lūpom kalba išmintis.

؜

؜

؜

HAIMONAS

Dievai žmonėms suteikia, tėve, išmintį,

Tarp žemės gėrių tai didžiausia dovana.

Kad neteisybė visa tai, ką tu kalbi,

680

Nei aš galėčiau, nei mokėčiau pasakyti.

Bet ir kitaip galvojant gali būt tiesos.

Man buvo proga už tave anksčiau regėti,

Kaip nusiteikęs kas, ką giria ir ką peikia.

Eiliniam žmogui tavo žvilgsnio juk baisu,

685

Jis nesakys, kas tau girdėti nesmagu.

O aš gi iš šalies galiu pasiklausyti,

Kaip tos mergaitės visas miestas gailisi,

Kad ji, tauriausia žemės moterų visų,

Už šaunų žygį turi negarbingai mirti.

690

Mat ji neleido broliui, kritusiam kovoj,

Nelaidotam palikt, kad šunys alkani

Draskytų kūną jo arba plėšrūnai paukščiai.

Ar ji nenusipelnė žėrinčios šlovės?

Tai tokios kalbos sklinda tarp žmonių slapta.

695

O man už tavo laimę ir gerovę, tėve,

Nėra brangesnių turtų niekur ir nebus.

Ar gali būt pasauly sūnui kas gražiau

Už tėvo šlovę, kaip ir tėvui už sūnaus?

Tačiau tu nelaikyk vien savo poelgių

700

Tiesos mastu, pareiškęs, kad jos nėr kitur.

Kas tariasi išminčius vienas esantis

Ir iškalbesnis, ir gabesnis už visus,

Kai tokį pakedensi – tuščias pasirodys.

O kas išminčius tikras, tam ne gėda bus

705

Ir kito paklausyt, ir nesispirt per daug.

Regėjai juk medžius per potvynį prie upės:

Palinkę lieka sveikos jaunos atžalos,

O atkaklius stuobrius išrauna su šaknim.

Kas jūroje įtempia per kietai bures

710

Ir neatleidžia jų nė kiek, tas plaukia tuoj

Dugnu į viršų apsivertusiu laivu.

Todėl suminkštink širdį tu ir nusileisk.

Tiesa, aš jaunas, bet, jei mano nuomonė

Tau reiškia ką, gali laikyti vyresniu.

715

Žmogus iš prigimimo pilnas išminties.

O trūkstant jos (ir šitaip būna juk dažnai),

Ir kito patarimų paklausyt gražu.

؜

؜

Haimonas (akt. Arnas Ašmonas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.
Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

CHORO VADOVAS

Valdove, paklausyk, teisybę sako jis.

Ir tu, ir jis – abudu kalbate gražiai.

؜

؜

؜

KREONTAS

720

– senas jau žmogus ir mokytis dabar

Turėčiau iš jaunuolio šito išminties?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Ne išminties, o teisingumo. Jaunas aš,

Tačiau ne metų, o dalyko reik žiūrėti.

؜

؜

؜

KREONTAS

Dalykas gi – pagerbti tvarką ardančius?

؜

؜

؜

HAIMONAS

725

Nesiūlau aš blogiesiems rodyt pagarbą.

؜؜

؜

؜

KREONTAS

O ji neapimta blogumo šio ligos?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Kas Tėbuos ją pažįsta, niekas to nesako.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nurodinės man žmonės, ką turiu daryti?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Žiūrėki, tu kaip mažas pradedi kalbėt.

؜

؜

؜

KREONTAS

730

Ar kitas kas, ar aš valdovas šioj šaly?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Kur vienas šalį valdo – ne valstybė ten.

؜

؜

؜

KREONTAS

Ar ne valdovams turi priklausyt šalis?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpatauti.

؜؜

؜

؜

KREONTAS (chorui)

Matau, iš vieno eina jis su ta merga.

؜

؜

؜

HAIMONAS

735

Jei ta merga man – tu. Aš rūpinuos tavim.

؜

؜

؜

KREONTAS

Prieš tėvą stoji tu už ją, nenaudėli!

؜

؜

؜

HAIMONAS

Nes aš matau, kaip tiesai tu nusikalsti.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nusikalstu, kad valdžią savąją ginu?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Jos negini, jei mindai priesakus dievų.

؜

؜

؜

KREONTAS

740

Prakeiktas būdas toks! Už moterį pikčiau.

؜

؜

؜

HAIMONAS

O ką aš padariau taip baisiai negražiai?

؜

؜

؜

KREONTAS

Kiekvienas tavo žodis sukas apie ją.

؜

؜

؜

HAIMONAS

Apie tave, mane ir požemių dievus.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tačiau tu niekuomet nevesi jos gyvos.

؜

؜

؜

HAIMONAS

745

Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką.

؜

؜

؜

KREONTAS

Grasindamas tikies, jog tavo bus viršus?

؜

؜

؜

HAIMONAS

Ar grasymas kalbėt prieš ištarmes tuščias?

؜

؜

؜

KREONTAS

Kai verksi, atsigosi proto neturįs.

؜

؜

؜

HAIMONAS

Nebūtum tėvas – pavadinčiau bepročiu.

؜

؜

؜

KREONTAS

750

Mergos pajungtas, dar kalbės jis prieš mane!

؜

؜

؜

HAIMONAS

Kalbi tu vienas, kito nemanai klausyti.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tiesa? Olimpu aš prisiekiu, tu žinok:

Nepasidžiaugsi užgauliodamas mane.

Atveskit tą nenaudėlę, ji čia tuojau

755

Turės man galą gaut jaunikio akyse.

؜

؜

؜

HAIMONAS

O ne! Negaus. Nė negalvoki apie tai.

Nemirs ji mano akyse, ir tu manęs

Daugiau neberegėsi savo akyse.

Ieškoki beprotystę mėgstančių draugų.

(Nueina į lauko pusę)

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

760

Iš įniršio, valdove, nūn pabėgo jis,

O tokis sielvartas jo metuos pavojingas.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tebėga nors daryt, ko nevalios žmogus,

Tačiau mergaitė nuo likimo nepabėgs.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Abidvi jas galvoji bausti mirtimi?

؜

؜

؜

KREONTAS

765

Kur nekalta, tos ne. Gerai, kad pasakei.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

O kokia mirtimi galvoji baust aną?

؜

؜

؜

KREONTAS

Išsiųsiu dykumon, kur jokio nėr žmogaus,

Ir uždarysiu akmeniniame urve,

Palikęs valgio tiek, kiek leidžia jai kaltė,

770

Kad miesto nesuterščiau aš žmogaus krauju.

Ji garbina vien Hadą iš visų dievų,

Tegu tad prašo jį išgelbėt nuo mirties

Arba teįsitikins, būdama tenai,

Koks tuščias darbas garbint požemių dievus.

(Nueina)

؜

؜

TREČIAS STASIMONAS

؜

CHORAS

Strofa

775

Erote neįveikiamas!

Erote, ieškantis aukų!

Tu ilsiesi, viešėdamas

Ant švelniųjų skruostų mergaitės,

Tu plazdeni virš vandenų

780

Ir prastoje lūšnoj.

Trumpadienis žmogus nei amžini dievai

Niekas tavęs neišvengs,

O ką aplankai – pamyšta.

؜

؜

Antistrofa

؜

Tu ir doras širdis verti

785

Tapt nedorom ir pražudai.

Tu ir gimines šiuos dabar

Priešais pavertei, kad kovotų.

Tačiau šviesus ir patrauklus

Žvilgsnis mergaitės šios

790

Viršų ims: ta galia jai amžinų duota

Nuostatų, ir neįveiks

Žmogus Afroditės žaismo.

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Siedami antrą ir trečią epeisodiją, paaiškinkite, kaip Sofoklis stiprina draminę įtampą.
  2. Palyginkite Antigonės ir Kreonto, tėvo ir sūnaus pokalbių scenas.
    1. Kuo panaši jų kompozicija?
    2. Kokia Antigonės ir Haimono laikysena valdovo akivaizdoje?
    3. Kaip keičiasi veikėjų būsena, jausmai?
  1. Dirbdami poromis išsiaiškinkite, kaip veikėjai pagrindžia savo poelgius, sprendimus.
  1. Tyrinėdami veikėjų kalbas bei replikas, savais žodžiais suformuluokite ir įrašykite dar po tris argumentus.
  2. Savo darbą pristatykite bendraklasiams. Atidžiai klausydamiesi kitų, papildykite ir patikslinkite savo formuluotes.
  3. Palyginkite veikėjų argumentus: kurio teiginiai yra svariausi, kuris silpniausiai pagrindžia savo poziciją.
  4. Pasvarstykite, kokios vertybės svarbiausios veikėjams. Suformuluokite kiekvieno veikėjo kalbos pagrindinę idėją.

؜

ANTI­GONĖ

KREON­TAS

HAIMO­NAS

1.

Priva­lu laiky­tis per am­žius nusisto­vėjusių papro­čių.

Niekam neva­lia lau­žyti vald­žios įsaky­mų.

Visi miesto gyven­tojai gai­lisi Antigo­nės.

2.

؜

؜

؜

3.

؜

؜

؜

4.

؜

؜

؜

PAGRINDI­NĖ MIN­TIS

؜

؜

؜

  1. Aiškindami ir grįsdami savo sprendimus, veikėjai kartu apibendrintai išsako ir požiūrį į žmogų. Raskite ir raiškiai perskaitykite tas vietas, kur reiškiamos jų esminės moralinės nuostatos.
  2. Ar veikėjai įsiklauso į oponento žodžius? Ar jų konfliktas gali būti išspręstas taikiai? Kodėl taip manote?
  3. Scenoje antrą kartą pasirodžiusi Ismenė elgiasi kitaip nei prologe. Kodėl ji nori būti be kaltės kalta? Kokios jos elgesio paskatos?
  4. Haimonas išsako Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė nestipri, jei valdovas savivaliauja. Ar Kreontas iš tiesų gina autokratinį, tironišką valdymą? Atsakymą pagrįskite jo žodžiais.
  5. Patyrinėkite trečią stasimoną.
    1. Remdamiesi skaitytomis scenomis, pasvarstykite, kodėl giesmė pradedama kreipiniu į neįveikiamą Erotą. Kodėl jis neįveikiamas? Koks jo poveikis žmogui?
    2. Apie kokią Antigonės galią užsimena choras?

Diskutuojame

  1. Sofoklio „Antigonę“ itin mėgo Atė žiūrovai. Jie audringai reaguodavo į veikėjų ginčus, į aktorių vaidybą. Kaip manote, kuriam iš veikėjų ir kodėl jie labiausiai pritardavo?
  2. Kurio veikėjo poziciją palaikytumėte jūs? Naudodamiesi užpildyta lentele ir epeisodijų aptarimu, pagrįskite pasirinkimą.

KETVIRTAS EPEISODIJAS

Sargybinių lydima, iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Antigonė

؜

CHORO VADOVAS

O! dabar iš visų santūrumo ribų

Aš galėčiau išeit, kai šį vaizdą regiu,

795

Ir bejėgis esu akių versmes užtvenkt:

Antigonė įžengs į jaunikio namus,

Kurie amžiams visus nuramina.

؜

؜

KOMAS

I strofa

؜

ANTIGONĖ

Pažvelkite, gimtojo miesto žmonės,

Į paskutinę

800

Išeinu kelionę, paskutinį

Kartą regiu aš saulę

Ir daugiau neberegėsiu. Hadas

Veda gyvą mane

Į Acheronto

805

Krantą, nesulaukusią

Vestuvių, nebelydės jų giesmės

Niekad manęs jau:

Esu Acherontui aš pažadėta.

؜

؜

؜

CHORAS

Tave lydi šlovė ir žmonių pagarba,

810

Negyvųjų šalin iškeliaujančią nūn,

Ir dienas tu baigi ne ligos pakirsta,

Ne nuo priešo aštraus kalavijo, oi ne:

Savo noru gyva, kaip nė vienas žmonių,

Išeini tu į Hado šešėlius.

؜

؜

I antistrofa

؜

ANTIGONĖ (svajingai)

815

Žuvus liūdnai, sako, Tantalo duktė,

Viešnia iš Frigijos,

Prie aukštųjų gūbrių Sipilo.

Tenai akmens atskala

Ją pastvėrė lyg vijoklis kibus

820

Ir, kaip žmonės kalba,

Jos nenustoja

Plovę lietūs ir sniegas.

Ašarom vilgo jos vargšės akys

Keteras kalno.

825

Taip lėmė dievas užmigti ir man – amžiams.

؜

؜

؜

CHORAS

Betgi deivė jinai, nemirtingų duktė,

O mes žmonės menki, mirtingųjų vaikai.

Tau, mirtingai, tačiau su dievais amžinais

Pažadėta dalia, tai didis dalykas

؜

؜

II strofa

؜

ANTIGONĖ

830

Taip juoktis iš manęs? Dievai senolių mano!

Tyčiotis iš nemirusios,

Šviesą reginčios?

O mieste! O garsingi

Turtais miesto didžiūnai!

835

O Dirkės vandenys ir gojau,

Puošiąs Tėbę gražiaratę

Jūs būkite liudytojai man:

Kieno įsakymu einu aš duobėn,

Savų neapverkta, – kapan,

840

Kokio dar neregėjo nieks.

O nelaiminga!

Nebe saviškė aš gyviesiems

Nei mirusiems, nei vieniems, nei kitiems.

؜

؜

؜

CHORAS

Drąsumo ribą peržengus,

845

Prie teisingumo sosto tu,

Mieloji dukra, suklupai.

Taip tėvo kaltę atperki.

؜

؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir choro vadovas (akt. Povilas Budrys) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

II antistrofa

؜

ANTIGONĖ

Tu palietei skaudžiausią mano sielvartą

Nedalią tėvo, kritusią

850

Ant trijų kartų

Ir ant visos šlovingos

Labdakidų giminės.

O motinos prakeiktas guoli,

Pasidalytas su sūnum,

855

Su mano tėvu močios vargšės,

Iš jų esu aš gimus nelaiminga.

Pas juos nūn amžiams išeinu,

Prakeikta aš, netekėjus.

O broli mielas!

860

Per nelaimingas vestuves

Tu pats žuvai ir mane pražudei…

؜

؜

؜

CHORAS

Pagerbti – priedermė šventa.

Tačiau valdžios, kieno ji bus,

Nepaklausyti nevalia:

865

Tu sauvaliaudama žuvai.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ (liūdnai)

Be raudų ir be vestuvinės giesmės

Lydi vargšę į paskutinę kelionę,

Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai

Nebevalia regėti.

870

Mano dalios neapraudotos nė

Ašara nepalydi.

؜

؜

؜

Iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Kreontas. Muzika nutyla

؜

؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

KREONTAS

Jūs žinot, kad prieš mirtį raudos nesiliaus,

Jei žmogui leisi aimanuoti ir vaitot?

Nuveskite greičiau ir uždarykit ją

875

Skliautuotame kape, kaip jums aš įsakiau,

Tegu ten liks viena ir, jei norės, numirs,

Arba galės gyvent pastogėj toj tamsioj.

O mes prieš tą mergaitę nesame kalti:

Nežudom jos, tik nuo gyvųjų atskiriam…

؜

؜

؜

ANTIGONĖ (išėjusi į scenos vidurį)

880

O kapo duobe! O vestuvių kambary!

O būste amžinai tamsus! Einu į jus

Pas savo gimines, kurių be skaičiaus jau

Priglobė Persefonė mirusių šaly.

Iš jų aš paskutinė ir nelaimingiausia

885

Žengiu į Hadą, amžiaus nepabaigusi.

O kai nužengsiu, tvirtą viltį gaivinu,

Kad būsiu ten ir tėvui aš miela, ir tau,

O motina brangi, ir tau, bedalis broli,

Nes mirusius aš savo rankomis abu

890

Jus numazgojau, aprengiau ir atnašas

Ant kapo jums nuliejau. O ką nūn turiu,

Kad tavo kūną, Polineikai, pridengiau?

Dorųjų akimis – aš pagerbiau tave.

Jei būčiau buvusi aš motina vaikų,

895

Arba jei vyras būtų buvęs užmuštas,

Dėl jų nebūčiau krašto valios laužiusi.

Kas duoda teisę šitokius žodžius kalbėti?

Jei būtų žuvęs vyras, kitą gaučiau sau,

Netekusi sūnaus, galiu sulaukt ir kito,

900

O kai ir motina, ir tėvas ilsisi

Man brolis niekados nė joks nebeužgims.

Toks buvo pagrindas pagerbti man tave,

Tačiau Kreontas tai palaikė nuodėme,

Baisiu įžūlumu, o broli mylimas.

905

Ir šiandien štai už rankų veda jau mane,

Jaunutę, netekėjusią, nežinančią

Šeimos palaimos nei vaikų auginimo.

Be artimųjų nelaiminga aš gyva

Žengiu į šaltą kapą mirusių šalin.

910

Kokiam dievų įstatymui nusižengiau?

Kaip nelaimingai man bežvelgti į dievus,

Kurio pagalbos šauktis, kai sulaukiau štai

Už darbą šventą šventvagiško atpildo?

Bet, jeigu akyse dievų bus tai gražu,

915

Nukentus pripažinsiu, kad suklydau aš.

O jeigu jų kaltė – lai ne daugiau atkęs

Jie už mane, padarę didžią skriaudą man.

؜

؜

؜

CHORAS

Ta maištinga audra su smarkiais viesulais

Jos sieloje vis nenurimsta.

؜

؜

؜

KREONTAS

920

Už tai tie atsakys, kam nuvesti liepiau,

Jie vaitos man visi, kad nerangūs tokie.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

Šie žodžiai, deja, mane stumia kaskart

Vis artyn prie mirties.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nuraminti tavęs ir paguost negaliu,

925

Kad ne visa bus taip, kaip nusprendžiau iškart.

؜

؜

؜

ANTIGONĖ

O Tėbai, mano gimtas mieste,

Ir dievai mūs tėvų!

Veda mane, ir negaliu neiti.

Tik pažiūrėkit, Tėbų didžiūnai,

930

Kaip karalaitė jūs paskutinė

Ir nuo kokių žmonių tur kęsti,

Kad priedermę šventą atliko.

؜

؜

؜

<…>

Antigonę išveda

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Įrodykite, kad ketvirtas epeisodijas – lyriškiausias iš skaitytųjų.
  2. Kaip manote, kokius žiūrovų jausmus siekė pažadinti Sofoklis tokia scena?
  3. Antigonės išgyvenimus atskleidžia skirtingo pobūdžio tekstai – pakaitomis su choru giedama rauda (komas) ir veikėjos monologas. Kokie motyvai sieja abu tekstus?
  4. Dėl ko labiausiai sielojasi Antigonė, atsisveikindama su gyvųjų pasauliu?
  5. Į kokį kapą Antigonei lemta įžengti? Kodėl raudoje ji prisimena Niobės likimą?
  6. Kaip į graudžius Antigonės žodžius reaguoja choras? Ar jis stengiasi paguosti, nuraminti, suprasti? O gal priešingai – smerkia ir kaltina?
  7. Kodėl Antigonės dalia atrodo dar liūdnesnė nei jos mirusių artimųjų? Ar yra kas paguostų, sustiprintų Tėbų karalaitę?

Diskutuojame

Choras priekaištauja Antigonei peržengus ribą. Kaip manote, ar žmogus, be atodairos pasielgęs pernelyg drąsiai ir kitų laikomas išsišokėliu, visada nusipelno bausmės?

PENKTAS EPEISODIJAS

Kreontas sėdi akmens sėdynėje, paskendęs nelinksmose mintyse. Pasigirsta lazdos bilsmas į akmens grindinį ir pasirodo berniuko vedamas aklas žiniuonis Teiresijas

؜

TEIRESIJAS

Drauge mes du ateinam, Tėbų viešpačiai,

Nes veda vienos akys ir akliems žmonėms

990

Tėr vienas kelias – sekti paskui kelvedį.

؜

؜

؜

KREONTAS

Ką nauja pasakysi mums, Teiresijau?

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Aš pasakysiu. Tu tik žiniuonies klausyk.

؜

؜

؜

KREONTAS

Aš tavo žodžio niekuomet neniekinau.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Todėl mūs miestą ir vedi geru keliu.

؜

؜

؜

KREONTAS

995

Turiu aš pripažint: naudingas man buvai.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Tu atsidūrei vėl ant ašmenų lemties.

؜

؜

؜

KREONTAS

O kas yra? Nuo tavo žodžių man šiurpu.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Ženklai tau mano meno viską pasakys.

Sėdėjau aš spėjimų vietoje senoj,

1000

Kurion visokių paukščių priskrenda pulkai,

Ir štai girdžiu – jie klykia nesuprantamai,

Neaiškiais ir baisiais iš įniršio balsais.

Iš to aš supratau, jog drasko jie nagais

Viens kitą, ir sparnų girdėjos švokštesys.

1005

Pagautas baimės, aš ėjau prie aukuro,

Jį kūriau tiesai sužinoti, bet ugnis

Nebedavė liepsnos, tiktai į žarijas

Srove iš kulšių skystis liejosi riebus

Ir smilkdamas spragsėjo, sprogusi tulžis

1010

Ištiško į visas puses, o riebalai,

Pridengę kulšis, smuko tirpdami šalin.

Berniukas matė viską ir pasakė man.

Likau be atsako po apeigos šventos.

Berniukas man vadovas, kaip ir aš kitiems.

1015

Dėl tavo nuosprendžio mūs miestas kenčia nūn.

Ir aukurai visi, ir židiniai namuos

Subjauroti visi ir paukščių, ir šunų,

Kurie Edipo sūnų draskė žuvusį.

Tai štai dėl ko dievai nepriima aukos

1020

Nei mūs maldų, nei kulšių degančių liepsnos

Ir paukščiai klykia nesuprantamais balsais,

Prilesę tiršto kraujo žuvusio žmogaus.

Todėl apsigalvoki, vaike, nes žmonėms

Visiems juk prigimta daryt klaidas nesyk.

1025

O jei žmogus suklydo kartą, dar nebus

Beprotis jis ir nelaimingas, jei bėdon

Įpuolęs negulės ir stengsis pasikelti.

Užsispyrimas rodo neišmanymą.

Būk atlaidesnis mirusiam ir žuvusio

1030

Neliesk. Ar dera baust mirtim numirusį?

Tau noriu gera, tad sakau, o mokytis

Iš to, kas pataria gerai, juk malonu.

؜

؜

؜

KREONTAS

O seni! Kaip šauliai į taikinį visi

Jūs taikot į mane ir pranašystėmis

1035

Neduodat man ramybės, jūsų padermė

Seniai įkainojo ir pardavė mane.

Pelnykitės, prekiaukit Sardų elektru,

Jei norą turite, ir auksu indišku,

Bet kapo jam jūs niekad nesupilsite.

1040

Tegu ereliai Dzeuso nūn suplėšo jį

Ir gabalais prie sosto jo nusineša

Ir bjaurasties tokios nenusigąsiu aš,

Ir laidoti neleisiu, nes gerai žinau:

Dangaus dievus suteršti – ne žmogaus jėgoms.

1045

Ir taip, Teiresijau, suklumpa daugelis

Ir baisiai negarbingai, kėslus nedorus

Dangstydami gražiausiais žodžiais dėl naudos.

؜

؜

Teiresijas (akt. Vytautas Anužis) ir Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

TEIRESIJAS

Ek, žmonės!

Ar žino jų bent vienas, ar supranta kas…

؜

؜

؜

KREONTAS

1050

Ką nori pasakyti? Tiesą nusibodusią?

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Kiek sveikas protas yr už viską mums verčiau.

؜

؜

؜

KREONTAS

Kiek neišmanymas didžiausia yda – tiek.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

O tu, deja, gi pilnas ydos šios esi.

؜

؜

؜

KREONTAS

Žiniuoniui aš nenoriu atsakyt piktai.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

1055

O atsakai, pareiškęs, kad meluoju aš.

؜

؜

؜

KREONTAS

Visokia žiniuonystė – meilė pinigo.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

O iš valdovų sauvaliavimo telauk.

؜

؜

؜

KREONTAS

Ar nežinai, kad tu su valdovu kalbi?

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Žinau. Tu miestą per mane išgelbėjai.

؜

؜

؜

KREONTAS

1060

Gudrus tu žiniuonis, tik mėgsti pameluot.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Priversi pasakyt, kas sieloj slypi dar.

؜

؜

؜

KREONTAS

Sakyk! Tik pelno nedarykim sau iš to.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

Ir iš tiesų aš toks atrodau? Taip sakai?

؜

؜

؜

KREONTAS

Žinoki: mano valios nenupirksi tu.

؜

؜

؜

TEIRESIJAS

1065

Tada įsidėmėk: nebe kelias varsnas

Danguj greitieji saulės nušuoliuos žirgai,

Ir atiduosi mirusį už mirusius

Tu vieną vaiką, savo kūno atžalą,

Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas tu,

1070

Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan,

O mirusio neduodi požemių dievams,

Laikai nelaidotą, be apeigų šventų.

Žinok: nei tu gi, nei šviesos dievai tokios

Neturi teisės, smurtas tavo darbas šis.

1075

Už tai tau atmokės kerštu ir prapultim

Dievų ir Hado dukterys erinijos,

Ir negandai šitie užkris ir ant tavęs.

Regėsi pats, ar aš čia papirktas kieno

Kalbu. Matau, kad valandėlė nepraeis,

1080

Ir tavo namuose jau žmonės ims raudoti.

Visur įniršę miestai kyla prieš tave,

Nes kūnus jų vaikų ištąsė gabalais

Didsparniai paukščiai, žvėrys, šunys alkani,

Ir kvapas nešvankus užtvino šventą miestą.

1085

Strėles aš tokias kaip šaulys (tu privertei)

Paleidau ir pataikiau tiesiai tau širdin,

Ir niekur nuo jų skausmo nepabėgsi tu.

(Berniukui)

Dabar mane parveski tu namo, sūnau,

Tegu išlieja pyktį ant jaunesnių jis

1090

Ir mokos laisvės tiek liežuviui nebeduoti,

Tegu daugiau gaus proto, nei turėjo nūn.

؜

؜

؜

Teiresijas su berniuku nueina

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Nuėjo žiniuonis su ištarme baisia.

Valdove, daug jau metų, kai mana galva

Pražilo, nubolavo, bet nepamenu,

1095

Kad būtų miestui pamelavęs jis kada.

؜

؜

؜

KREONTAS

Žinau aš tai ir pats, ir dreba man širdis.

Bet nusileisti juk baisu, o dar baisiau,

Kad užsispyrus negandos palauš mane.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Tau reikia šalto proto, Menoikėjo vaike.

؜

؜

؜

KREONTAS

1100

Sakyki, ką daryti. Paklausysiu aš.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Nueiki ir paleisk mergaitę iš olos,

O mirusiam jos broliui kapą pats supilk.

؜

؜

؜

KREONTAS

Tu taip galvoji ir liepi man nusileisti?

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Ir kuo greičiau, valdove, nes dievų bausmė

1105

Nutraukia veikiai pikta geidžiančių dienas.

؜

؜

؜

KREONTAS

Oi oi! Sprendimą savo man pakeist sunku.

Tačiau su būtinybe stot į kovą nevalia.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Eik pats ir padaryk, kitiems to nepaveski.

؜

؜

؜

KREONTAS

Nedelsdamas einu. Tarnai, greičiau visi,

1110

Ir čia kur esat, ir kur nesate, kirvius

Pastverkit ir – į kalvą, kur iš čia matyti.

O aš, kadangi jau kitaip nuspręsta nūn,

Pats mazgą užmezgiau, pats ir atmegsiu jį.

Baisu pamanius, jog dienas geriausia baigti,

1115

Įvykdžius amžių duotus mums įstatymus.

(Nueina)

<…>

؜

؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kodėl pasirodo žynys? Kokie pranašingi ženklai jį paskatino ateiti?
  2. Palyginkite senojo žynio ir Haimono priekaištus Kreontui: kokį valdovo elgesį abu laiko ydingu, trumparegišku?
  3. Nebe pirmą kartą valdovas teisina savo sprendimą. Jis stengiasi rasti paaiškinimą, kodėl kiti elgiasi ne pagal jo valią. Kuo jis kaltina žynį?
  4. Įsiskaitykite į paskutinį žynio monologą.
    1. Pasirenkite suvaidinti monologą, tarsi būtumėte aktoriai. Kaip jį sakysite? Kodėl žynys kalbėtų kaip tik taip?
    2. Tik pasirodęs Teiresijas giria Kreontą, vedantį miestą geru keliu. Kaip pasikeičia žynio nuomonė? Dėl kokių priežasčių?
    3. Paaiškinkite žynio ištarmę, kad valdovas nusikalto šviesai ir tamsybėms.
  1. Remdamiesi visu epeisodiju, paaiškinkite, kam skirta pirma Teiresijo replika – sau ar Kreontui? Aptarkite tiesioginę ir perkeltinę jos reikšmę: apie kokį žmonių aklumą ir kokį kelvedį jis kalba?
  2. Kaip jaučiasi Teiresijo pranašystės priblokštas Kreontas? Kodėl jam sunku apsispręsti? Ar galima teigti, kad valdovas pagaliau praregi?
  3. Apibendrinkite.
    1. Kaip ir kodėl scenoje pasikeičia žynio ir Kreonto santykiai?
    2. Koks vaidmuo skaitytame epizode tenka choro vadovui?
    3. Kokias veikėjų savybes atskleidžia penktas epeisodijas?

Diskutuojame

Remdamiesi šiuo ir kitais kūriniais bei savo patirtimi, apsvarstykite, ar atkaklumas, užsispyrimas visada žmogui padeda.

Rašome

Parašykite samprotaujamojo rašinio „Principingumas ir užsispyrimas – tas pat?“ pastraipą: iškelkite problemą, svarstymą pagrįskite dviem trimis argumentais, suformuluokite pagrindinę mintį

EGZODAS

Vakaras. Iš lauko pusės ateina susijaudinęs Kreonto šauklys, vienas tų, kurie su juo buvo nuėję laidoti Polineiko

؜

ŠAUKLYS

1155

Kaimynai Kadmo jūs ir Amfiono rūmų!

Žmogus kol žemėj gyvas, tokio meto nėr,

Kurį galėčiau laimint arba peikti aš.

Likimas iškelia, likimas ir sužlugdo

Laimingą lygiai kaip ir nelaimingąjį,

1160

Ir kas žadėta žmogui, nieks nepasakys.

Kreontui, rodės, verta buvo pavydėti.

Nuo priešų išvadavo Kadmo žemę jis,

Paskui, paėmęs valdžią į savas rankas,

Laimingai valdė, džiaugdamasis ainija.

1165

Ir šiandien viskas dingo. O kada žmogus

Praranda šviesų džiaugsmą, jį tuomet laikau

Nebe gyvenančiu, bet gyvu mirusiu.

Teprisikrauja turtų, kiek tik nori, jis

Ir tegyvena kaip karalius, bet jei laimės

1170

Jis neturės – tik dūmų vien šešėlis bus

Gėrybės visos jo, su laime lyginant.

؜

؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

CHORO VADOVAS

Tu kokį skausmą atneši valdovams vėl?

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

Mirimo. Ir gyvieji dėl mirties kalti.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

O kas žudikas ir kas užmuštas, sakyki.

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

1175

Haimonas žuvo. Guli kraujo klanuose.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Nuo tėvo rankos krito jis ar nuo savos?

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

Pats nuo savos, iš keršto tėvui už jos mirtį.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

O! kaip teisingai tu, žiniuoni, pasakei!

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

Jei toks dalykas, kitką turime aptarti.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

1180

O aš matau – ateina Euridikė čion,

Žmona Kreonto. Ar iš rūmų taip sau dar

Išeina, ar išgirdus negandą sūnaus?

؜

؜

؜

Prieina Euridikė

؜

؜

؜

EURIDIKĖ

Gerieji žmonės! Aš naujieną išgirdau,

Vos slenkstį peržengus, maldom ketindama

1185

Pagarbinti Paladę, deivę didžiąją.

Aš velkę tik atšaunu durų užsklęstų,

Ir štai nelemtas klyksmas mūs namų žmogaus

Man pervėrė ausis. Iš išgąsčio kritau

Tarnaičių aš glėbin ir apmiriau visa.

1190

Kokia naujiena toji, pakartokit man,

Daug negandų patyrus, išklausysiu ją.

؜

؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

ŠAUKLYS

Mieloji viešpate! Aš viską pats mačiau

Ir tiesą pasakysiu tau neslėpdamas.

Kam švelninti žodžiu, jei paaiškės ir aš

1195

Melagis liksiu? Juk tiesa visad tiesi.

Kaip tarnas paskui vyrą tavo aš ėjau

Už lygumos į kalvą, kur be pagarbos

Gulėjo kūnas Polineiko, visas jau šunų

Suplėšytas. Mes, deivę kryžkelių tuomet

1200

Ir niūrųjį Plutoną melsdami karštai,

Idant rūstybę savo teiktųsi palenkti,

Nuplovėm vandeniu šventu jo palaikus,

Paguldėm ant žalių alyvmedžio šakų

Ir žemėje gimtoj supylėm aukštą kapą.

1205

Tuomet priėjome prie akmenim grįstos

Vestuvių menės Hado sužadėtinei.

Iš mūsų kažkuris išgirdo aimanas

Graudžias begal iš kapo to nešventinto

Ir paskubėjo tai Kreontui pasakyti.

1210

Tas greit artyn priėjo ir, išgirdęs pats

Gailingą skundą, suvaitojo ir tuojau

Sušuko nusiminęs: „Vargas man dabar!

Ar nejautė širdis? Ar ne pačiu sunkiuoju

Iš nueitų kelių turiu šiandieną eiti?

1215

Sūnaus man balsas glosto ausį. Bėkite

Greičiau į viršų prie to kapo jūs, vaikai,

Ir pro kiaurymę ten, išlupę akmenį,

Įlįskite ir pažiūrėkit, ar tikrai

Haimonas skundžias ar klaidina mus dievai.“

1220

Paklausėme valdovo nusiminusio

Ir pažiūrėjom. O ten kapo gelmėje

Kabojo ji už kaklo pasikorusi

Ant virvės, iš paklodės rėžių susuktos,

Šalia gi jis, apglėbęs kūną mirusį,

1225

Raudojo savo sužadėtinės mielos,

Dėl tėvo žingsnio ir dėl meilės prarastos.

Tik suvaitojo tėvas, kai išvydo juos,

Įbėgo tuoj vidun ir šaukė verkdamas:

„O nelaimingas! Ką darai? Kas šovė tau

1230

Į galvą nūn, dėl ko tu proto netekai?

Išeik, sūnau, maldauju ir prašau tave.“

Baisiom akim į jį tepažvelgė sūnus,

Nusuko veidą ir, netaręs nieko jam,

Pastvėrė durklą dviašmenį. Tėvas dar

1235

Pašoko draust, bet per vėlai, nes jau sūnus,

Įtūžęs ant savęs, įtempdamas jėgas

Suvarė šonan durklą ir su sąmone

Dar apglėbė mergaitę rankom kruvinom.

Tuomet, dar sykį sunkiai atsidusdamas,

1240

Nudažė baltus skruostus raudonais lašais.

Prie kūno guli kūnas nūn, ir santuokos

Palaimą jis patyrė Hado namuose,

Parodęs mums, kad proto nepaklausymas

Tikrai visų didžiausia žmogui nedalia.

؜

؜

؜

Euridikė nueina

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

1245

Ką tai galėtų reikšti? Moteris nuėjo,

Netarus gero anei blogo žodžio mums.

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

Ir aš nustebęs, bet guodžiuosi viltimi:

Išgirdusi sūnaus nelaimę, ji neleis

Mieste pakilt raudoms, bet moterims palieps

1250

Šį sielvartą naminį rūmuose išlieti.

Galvos ji nepametus, nesielgs kvailai.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Aš nežinau. Bet slegia šitokia tyla

Juk ne mažiau kaip tuščias klyksmas ir verksmai.

؜

؜

؜

ŠAUKLYS

Mes pamatysim, ar kokių sumanymų

1255

Slaptų neturi ji suaudrintoj širdy,

Tuojau įėję į namus. Gerai sakai,

Nelaimę gali reikšti šitokia tyla.

(Išeina pro vidurines duris)

؜

؜

؜

CHORAS

Ir valdovas aure pats ateina pas mus

Ir ant rankų savų teisingumo ženklan

1260

(Jei sakyti valia) ne kaltės svetimos

Savo nuodėmės atneša auką.

؜

؜

؜

Nuo lauko pusės ateina Kreontas su Haimono kūnu ant rankų. Už jo tarnai neša mirusią Antigonę

؜

؜

KOMAS

I strofa

؜

KREONTAS

Aiman!

Proto negudraus nuodėme baisi,

Užsispyrusi, mirtį nešanti!

1265

! Pažvelkite jūs į žudikus

Ir į žuvusius kraujo gimines!

Vargas man dabar dėl tų nuosprendžių.

Jaunas tu, sūnau, jauna mirtimi

Oi oi oi!

1270

Miręs išėjai

Dėl neišminties mano, ne tavos.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Deja, tu per vėlai teisybę pamatei.

؜

؜

II strofa

؜

KREONTAS

Deja!

Vargšas supratau, kai sunkių bėdų

1275

Naštą ant galvos dievas užvertė

Ir nuožmiais keliais pakreipė žingsnius,

Vargšui sutryptam džiaugsmą atėmė.

Deja! deja!

O, žmogaus vargai! Galo jums nėra!

؜

؜

؜

Įeina antras šauklys

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

1280

Jau daug, valdove, negandų prigyvenai,

Grįžti su pilnu jų glėbiu, tačiau namuos

Netrukus pamatysi dar didesnių tu.

؜

؜

؜

KREONTAS

Koks negandas begali dar didesnis būti?

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Valdovė žuvo, šio velionio motina,

1285

Ji ką tik mirė, nelaiminga, nuo žaizdų.

؜

؜

I antistrofa

؜

KREONTAS

Aiman!

O, niūri, juoda Hado prieplauka,

Trauki tu mane prapultin baision.

Pranaše bėdų, buvusių pirmiau,

1290

Kokią žinią man atnešei dabar?

Vargšą žmogų, oi! antrąkart žudai.

Ką gi nauja nūn pasakyt gali?

Oi oi oi!

Mirtį po mirties,

1295

Jog ir motina pasekė sūnum?

؜

؜

؜

Prasiveria vidurinės durys, ir matyti ant aukuro parkritusi Euridikė

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Gali štai pažiūrėti, ji ne menėje.

؜

؜

II antistrofa

؜

KREONTAS

Deja!

Bėdą antrąją vargšas aš matau.

Kokis negandas laukia dar manęs?

1300

Sūnų vargšas aš rankose laikau

Ir štai prieš akis ji nebegyva.

Deja! deja!

Vargšė motina, vargas man, sūnau!

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Ant stačio durklo kritusi prie aukuro,

1305

Tamsias blakstienas ji sudėjo, apraudojus

Pirmiausia šlovę Megarėjo žuvusio,

Tada šio antrojo, galop blogos sėkmės

Dar palinkėjo tau, žudytojau sūnaus.

؜

؜

III strofa

؜

KREONTAS

Oi oi oi!

1310

Siaubas apėmė. Ko į širdį man

Durklo aštriojo nesuvaro nieks?

Kaip baisi dalia buvo man skirta,

Baisūs negandai krito ant manęs.

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Velionė iš tiesų apkaltino tave,

1315

Tu kaltas ir dėl šios, ir dėl anos mirties.

؜

؜

؜

KREONTAS

O kaip ji sau pati gyvybę atėmė?

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Į širdį durklą susivarė ji pati,

Kai tik išgirdo mirtį liūdnąją sūnaus.

؜

؜

IV strofa

؜

KREONTAS

O, deja! deja! Niekas šios kaltės

1320

Nuo mano galvos nesuvers kitam.

Juk aš pats tave, vargšas, pražudžiau,

Tai tikra tiesa. O mieli tarnai,

Veskite mane, veskite greičiau,

Menkas aš buvau ir virtau nieku.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

1325

Naudingi žodžiai, jei naudos yr iš bėdų.

Visų geriausia gi trumpiausioji bėda.

؜

؜

III antistrofa

؜

KREONTAS

O! ateik!

Atskubėk, lemties valanda graži,

Ir atneški man šio gyvenimo

1330

Dieną pastarą. O! ateik, ateik!

Kad aušros daugiau neišvysčiau aš.

؜

؜

؜

ANTRAS ŠAUKLYS

Tai ateitis. Tu šiandienius gi reikalus

Tvarkyk. Rytojum pasirūpins, kam reikės.

؜

؜

؜

KREONTAS

Į maldą šią sudėjau norus aš visus.

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

1335

Dabar tu nieko nemaldauk, nes kas lemties

Žadėta, jokis mirtingasis neišvengs.

؜

؜

IV antistrofa

؜

KREONTAS

Paiką žmogų šį veskite šalin.

Jis tavęs užmušt negeidė, sūnau,

Nei tavęs, žmonos. Nelaimingas aš,

1340

Nedrįstu akių kelt į jus dabar.

Viešpats aš buvau, bet sunki dalia

Šiandien krito man, vargšui, ant galvos.

؜

؜

؜

Pamažu eisena su Kreontu priešaky slenka pro vidurines duris į rūmus. Scenoje likęs choras vadovo lūpomis palydi juos anapestais

؜

؜

؜

CHORO VADOVAS

Sveikas protas yra pirmutinė kloties

Atrama, ir žmogus tenedrįsta dievams

1345

Prieštarauti. Žodžiu įžūliu išdidus

Skaudžią rykštę visad užsitrauks ant savęs,

Kad pamokytų jį

Išminties nors senatvėj žiloj.

؜

؜

؜

Durys užsiveria. Choras palengva išeina

Vertė Antanas Dambrauskas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Graikų teatre žiaurios scenos nebuvo rodomos, tad ir čia apie įvykius praneša ir juos komentuoja antraeiliai personažai. Nuosekliai papasakokite, kas įvyko išėjus žyniui Teiresijui.
  2. Kaip baisią žinią atnešęs šauklys vertina ir apibendrina įvykius?
  3. Finalinėse scenose sužinome apie Antigonės mirtį ir Kreontą ištikusias nelaimes. Kokius valdovo jausmus atskleidžia komas? Ką dabar suvokia Kreontas?
  4. Choras egzodo giesmėje paprastai apibendrina tai, ką matė žiūrovai, išsako autoriaus požiūrį. Kokią tiesą choras skelbia pabaigoje?

Apibendriname

  1. Ką per trumpą laiką patiria Kreontas? Surašykite, kokius vaidmenis jam tenka atlikti.
    • Griežtas valdovas, besirūpinantis tvarka ir tai ka mieste.
  1. Abu pagrindiniai veikėjai išgyvena tragediją. Kurio iš jų dalia jums atrodo skaudesnė? Kodėl?
  2. Veikėjai ne kartą vienas kitą kaltina kvailumu, beprotyste. Koks elgesys laikomas išmintingu, o koks – kvailu?
  3. Kieno poziciją išsako choras? Ar jo vertinimai „Antigonėje“ visada aiškūs, vienaprasmiai? Atsakydami pasiremkite ir šia citata: „Pagerbti – priedermė šventa. / Tačiau valdžios, kieno ji bus, / Nepaklausyti nevalia…“
  4. Pagrįskite teiginį, kad Antigonė gina tradiciją, bet elgiasi netradiciškai.
  5. Dažnai sakoma, kad Antigonė – viena svarbiausių figūrų Vakarų kultūros istorijoje. Kuo ji imponuoja dramos žiūrovams ir skaitytojams?
  6. Ką reiškia žodis autsaideris? Pasvarstykite, kodėl režisierius G. Varnas Antigonę priskiria prie autsaiderių.
  7. Aptarkite 2016 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyto G. Varno spektaklio „Oidipo mitas“ nuotraukas (fotogr. Dmitrijus Matvejevas).
    1. Kurios scenovaizdžio detalės patraukė jūsų dėmesį? Ką jomis siekiama perteikti?
    2. Scenovaizdį išplečia vaizdo projekcijos. Kam jos naudojamos? Išsamiau aptarkite, kaip spektaklyje kuriama laidojimo scena. Kaip vertinate tokį režisieriaus sprendimą?
    3. Kaip manote, kodėl scenoje stūkso didžiulės tuščiavidurės dėžės? Ką jos primena? Kokią simbolinę reikšmę jos įgauna keičiantis dramos scenoms?
    4. Ar galima iš scenovaizdžio detalių, aktorių kostiumų nustatyti veiksmo laiką? Ką manote apie tokius spektaklio kūrėjų sprendimus?
  1. Jei yra galimybė, pažiūrėkite Birutės Mar monospektaklį „Antigonė“ pagal Kultūros paso programą arba apie šį spektaklį „Solo teatro“ sukurtą dokumentinį filmą.
    1. Kokia tema akcentuojama spektaklyje? Kodėl ji tebėra aktuali ir mūsų laikais?
    2. Spektaklis yra kolektyvinis darbas. Kuo svarbus kompozitoriaus, dailininkės, vaizdo projekcijų kūrėjo įnašas?
    3. Kurie antikinio teatro elementai atpažįstami spektaklyje?
    4. Kuo šis pastatymas modernus, originalus?
    5. Aptarkite, kaip aktorei B. Mar pavyko sukurti šešis skirtingus charakterius. Iš ko žiūrovas atpažįsta vaizduojamus personažus?
    6. Ar B. Mar komentarai padėjo suvokti spektaklio sumanymą, gal ir pačią dramą? Paaiškinkite išsamiau.
  1. Remdamiesi visu kūriniu, aptarkite tragedijos žanrinius ypatumus. Pasidalykite darbą grupėmis ir pasirenkite paaiškinti, pagrįsti po vieną teiginį.
    • Pasak Aristotelio, tragedija vaizduoja užbaigtą tam tikros apimties veiksmą (prisiminkite veiksmo, vietos ir laiko vienovės principą). Apimtis pakankama, jei įvyksta peripetija – esminis pokytis, lūžis, pavyzdžiui, kai laimė virsta nelaime ar priešingai.
    • Tragedijos siela yra fabula, kurios dalys taip tvirtai susijusios, kad jas sukeitus ar kurią pašalinus suyra visas kūrinys.
    • Dramos veiksmo variklis yra konfliktas. Tragedijos konfliktas – nesutaikomų požiūrių, etinių principų, gyvenimo sampratų susirėmimas.
    • Tragiškasis herojus atsiduria tragiškoje situacijoje, kurios negali nei išvengti, nei pa keisti. Kaip tik šioje situacijoje atsiskleidžia jo žmogiškoji esmė.
    • Aristotelis teigia, kad svarbu mąstymas – sugebėjimas kalbėti iš esmės, atsižvelgiant į situaciją. Kitaip tariant, veikėjai kalba kaip oratoriai.
    • Įvykius drama vaizduoja kaip vykstančius dabar, jie perteikiami dialogais. Dialogai informuoja, stumia veiksmą į priekį, charakterizuoja veikėjus.
Spektaklio „Antigonė“ scena, rež. Birutė Mar, 2018 m.

Kuriame

Pasirinkite įdomų „Antigonės“ epizodą ir pasiruoškite jį suvaidinti. Pasiskirstykite darbus, suburkite kūrybines grupes: režisieriaus ir jo asistentų, aktorių ir choro, scenografijos ir kostiumų dailininkų, muzikinio fono kūrėjų, reklamos (galima kurti skelbimą, anotaciją, recenziją, vaizdo projekciją ir pan.).

Marija Meilė Kudarauskaitė

Marijos Meilės Kudarauskaitės (g. 1932) poezijoje regime ir darnaus kaimo gyvenimo pasiilgimą, vaikystės, jaunystės prisiminimus, ir karo bei pokario realijas, ir moters vienatvės, našlystės ar seserystės patirtį. Meilė, ištikimybė, rūpestis, laukimas – tokia M. M. Kudarauskaitės poezijos moterų dalia. Ciklą „Patarnavimai karaliui“ sudaro moterų išpažintys. Kiekviena istorija savita, o visos kartu kuria daugiaspalvį moters paveikslą.

Marija Meilė Kudarauskaitė

PATARNAVIMAI KARALIUI

Karalienė iš Žemaitijos

Bronei Venskienei iš Klausgalvų

Išsikasiau tave aš, mano vyre,
​Apgraužtą kalkių. Savo rankom.
​Spalio naktį. Žybčiojant liktarnai.
​Sargyba buvo papirkta. Ji puto
​Ruginę su dešrom ir vėdarais.
​(Užteko tik bidono ir bekono.)
​Gerai, kad dar ne gruodas. Kad arkliai,
​Nors ne savi, bet, dėkui Dievui, ramūs.
​Žmogelis važnyčiotojas tipena
​Ir vis už krūmo bėga. Paprašiau
​Padėt įkelt tave. Į šiaudus. Baltą gultą.
​Suvyturiojau į drobulę. O pati
​Guluos šalia. Ir patalais lig kaklo apsiklostau.
​Važiuojam. Viešpatie, padėk!
​Naktis juk su galu. Ta Kretingos giria 
​Tai lyg juoda bedugnė. Ties kumpąja pušimi
​Sustabdė. Kas tokie, ką vežat?
​Pas daktarą. Marinama žmona.
​Nekratė patalo. Pašvysčiojo. Paleido.
​Ir vėl kiek įkerta arkliai. Net dantys birbia.
​Prieš antrus gaidžius
​Kalnalio kapines pasiekėm.
​Prarausta duobė ir karstas krūme.
​Nuglosčiau lyg prieš naktį. Peržegnojau.
​Ir drėgnu moliu uždengiau.
​Tik tiek. Žinau, kur tu esi
​Ir kad šalip padėsiu savo kaulus.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Perskaitykite eilėraštį.
    1. Pasirinkite, kaip skaitysite: kaip sakmę, išpažintį, laišką ar dar kitaip.
    2. Pasiklausykite, kaip eilėraštį tarmiškai skaito autorė. Kaip apibūdintumėte poetės skaitymą?
  1. Koks siužetas plėtojamas eilėraštyje?
  2. Kurios nuorodos patvirtina, kad pasakojimas remiasi tikru praeities įvykiu? Kaip manote, ar jos svarbios skaitytojui?
  3. Išsiaiškinkite, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis vyksta veiksmas.
    1. Kodėl vyrą reikia iškasti, papirkus sargybą? Kodėl tiesiai nepasakoma, kas jis?
    2. Kodėl kapą saugo sargybiniai? Kas jie? Kaip jie vertinami?
  1. Palyginkite moters ir vadeliotojo elgesį. Apibūdinkite padėjėją.
  2. Kodėl skubama grįžti? Kokiu palyginimu apibūdinama Kretingos giria? Ką tai sako apie kelionę, apie žmonių būseną?
  3. Kas sustabdo vežimą su palaikais? Kaip pavyksta įveikti ir šią grėsmę?
  4. Kokius laidotuvių ritualus atlieka moteris?
  5. Kokiu apibendrinimu baigiamas eilėraštis? Paaiškinkite paskutinį sakinį.
  6. Kodėl eilėraščio antraštėje „Karalienė iš Žemaitijos“ moteris pavadinta karaliene?
  7. Palyginkite „Antigonės“ ir eilėraščio siužetą, pagrindinę veikėją.
    1. Kuo panašūs ir kuo skiriasi pagrindiniai įvykiai?
    2. Kas paskatina Antigonę ir eilėraščio moterį rizikuoti gyvybe, kad palaidotų artimą žmogų kaip pridera? Kokius artimųjų santykius atskleidžia abu kūriniai?
    3. Ar eilėraščio moterį galima vadinti Antigone iš Žemaitijos? Paaiškinkite savo atsakymą.
  1. Pasvarstykite, kodėl Antigonės poelgis nepraranda reikšmės ir mūsų laikais. Kuriuo atžvilgiu apie moters dalią kalba skirtingų epochų ir kultūrų kūriniai?

Apibendriname

  1. Prisiminkite skaitytus mitinius pasakojimus, literatūros kūrinius ir konkrečiais pavyzdžiais pagrįskite mintį, kad Antikos laikais žmogui buvo svarbu paklusti dievų nustatytai tvarkai ar bendruomenės papročiams.
  2. Vakarietiškos demokratijos ir laisvės sampratos ištakų paprastai ieškoma senovės Graikijos kultūroje. Kaip manote, ar tų tolimų laikų ir mūsų laisvės samprata turi panašumų?
  3. Kurį iš antikinės literatūros veikėjų nurodytumėte kaip idealaus žmogaus pavyzdį? Pasirinkimą pagrįskite.

Tiriame

Klasikiniu Antikos laikotarpiu suklestėjusi filosofija kreipia dėmesį į žmogaus laisvą valią, jo savimonę. Vienas garsiausių pasaulio filosofų Sokratas (469–399 m. pr. Kr.) buvo įsitikinęs, kad jo užduotis – siekti gyvenimo išminties, tam skatino ir atėniečius. Paieškokite medžiagos apie šį filosofą, perskaitykite Josteino Gorderio (Jostein Gaarder, g. 1952) knygos „Sofijos pasaulis“ skyrių apie Sokratą, išsiaiškinkite, kaip gyveno filosofas, kodėl jis nepaliko jokių raštų, už ką buvo nuteistas ir t. t. Parenkite pateiktį ir ją pristatykite bendraklasiams.

Rašome

Remdamiesi per pamokas aptartais ir savarankiškai skaitytais tekstais, parašykite rašinį pasirinkta tema.

  • Ar siekis laisvai apsispręsti svarbus individui?
  • Ar atkaklumas, užsispyrimas visada žmogui padeda?
  • Kodėl svarbu ginti savo tiesą?
  • Prometėjas ir Antigonė – maištautojai prieš neteisybę ar ramybės drumstėjai?
Prašau palaukti