Migelis de Servantesas Saavedra

Bažnytkaimy La Mančos (nenoriu aš jo minėti) gyveno ne per seniausiai vienas tų bajorų, kurių visas labas – protėvių ietis, senovinis skydas, sunykęs kuinas ir šuo skalikas. Šutinys dažniau su jautiena nekaip aviena, mišrainė mažne kas vakaras, kiaušinienė su lašiniais šeštadieniais, lęšienė penktadieniais, balandis akims atsišviesti sekmadieniais – visa tai surydavo tris ketvirčius ištekliaus. Likutis išeidavo plonos gelumbės durtiniui, aksominėms kelnėms ir to paties audinio kurpėms – šventiniam apdarui, o šiokiomis dienomis gerbdavosi jis mileliu, žinia, pačiu geriausiu.

Turėjo jis šeimininkę, peržengusią ketvirtą dešimtį, dukterėčią, dar dvidešimties nesulaukusią, o namų ir lauko darbams – berną, gebantį ir kuiną pabalnoti, ir sodininko peiliu darbuotis. Mūsų bajoras jau artėjo prie penktos dešimties; buvo jis tvirtai suręstas, prakaulus, lieso veido, mėgo anksti keltis ir eiti į medžioklę.

<…>

Dera pažymėti, kad minėtasis bajoras laisvalaikiu (o laisvo laiko turėdavo jis kone ištisus metus) skaitydavo riterių romanus su tokiu įmėgiu ir atsidėjimu, jog beveik suvisam apleido ne tiktai medžioklę, bet ir ūkį; ir taip jam magėjo ir protą sumaišė tos knygos, kad pardavė kelias dešimtines ariamos žemės, idant galėtų jų įsigyti, o ilgainiui susipirko visas, kokių tik įmanė gauti; ir labiausiai patikdavo jam garsingojo Felisiano de Silvos² veikalai, nes jų stiliaus grožybė ir kalbos įmantrumas atrodė mūsų bajorui tobulumo viršūnė, o ypačiai meilės išpažinimo ar iškvietimo dvikovon scenos, kur dažnai rasdavai tokių sakinių: „Jūsų proto balsas taip neprotingai griauna mano samprotavimus, kad man temsta protas, ir, mano supratimu, visų protingiausia būtų supratingai nusiskųsti jūsų žavesiu“, arba štai tokių: „Dangaus aukštybės, drauge su žvaigždėmis aukštinančios jūsų dangišką grožį, maloningai apipylė jus tomis malonėmis, kurių nemalonėjo man suteikti jūsų malonybė…“

Skaitydamas tokius pasakymus, vargšas riteris ėjo iš proto ir suko galvą nemigo naktimis, stengdamasis įminti ir suvokti jų prasmę, kurios nebūtų išlukštenęs ir permanęs nė pats Aristotelis, jei tam tyčia būtų prisikėlęs iš numirusių.

<…>

Žodžiu, mūsų bajoras taip įgulė į knygas, kad skaitė kiauras naktis nuo žaros lig žaros ir kiauras dienas nuo tamsos lig tamsos, ir taip menkai bemiegant ir daug beskaitant sudžiūvo jam smegenys, ir jis galop išėjo iš proto. Prisikimšo galvą visų tų knygose išskaitytų dalykų: kerų, kivirčų, kovų, iškvietimų į dvikovą, žaizdų, meilės žodžių ir žygių, širdies kančių ir kitokių negirdėtų paikysčių; ir taip įsiteigė mintį, jog visa ta pyniava kvailų knyginių prasimanymų – gryna teisybė ir jog nieko tikresnio už tas istorijas pasaulyje nė būti negali.

<…>

Galiausiai, protui suvis pasekus, jis nusigriebė tokios keistos minties, kokia dar nebuvo atėjusi nė vienam pamišėliui pasaulyje, o būtent: tiek savo paties šlovei, tiek krašto labui jam dera ir netgi privalu tapti klajojančiu riteriu – apsiginkluoti, sėsti ant žirgo, iškeliauti į platųjį pasaulį nuotykių ieškoti ir daryti visa tai, ką knygose daro klajojantys riteriai, kitaip sakant, kovoti prieš bet kokią neteisybę, grumtis su negandais ir pavojais ir taip pelnyti sau nevystančią šlovę, įamžinti savo vardą.

<…> Pirmiausia šoko šveisti šarvų, kurie kitados priklausė proseniams ir ištisus šimtmečius gulėjo užmesti kertėje, apsitraukę rūdimis ir pelėsiais.

<…>

Paskum jis nuėjo apžiūrėti savo kuino ir, nors eiklumu šis galėjo varžytis nebent su apatiniu girnų akmeniu, o kliaudų turėjo daugiau nekaip Gonelos arklys, kuris tantum pellis et ossa fuit³, nustatė, kad jam neprilygsta nei Aleksandro Bucefalas, nei Sido Babjeka.

Keturias dienas svarstė, kaip pavadinti savo žirgą: juk tokio garsingo riterio ristūnas, kalbėjo jis sau, juo labiau toks taurus, negali būti be kokio iškilnaus vardo, tad geidė parinkti tokį, idant būtų aišku, kas buvo jis prieš tapdamas klajojančio riterio žirgu ir kas yra dabar, nes tvirtai laikėsi nuomonės, kad pasikeitus šeimininko būviui ir arkliui pridera keisti vardą į garsingą ir skambų, atliepiantį naują šeimininko luomą ir pašaukimą; ir taip jis rūšiavo ir perkratinėjo įvairius vardus rausdamasis atmintyje ir įtempdamas vaizduotę, atmesdamas vienus, paniekindamas kitus, durstydamas juos, narstydamas ir sudarinėdamas iš naujo, kol galiausiai išrado ROSINANTĄ⁴ – vardą, jo manymu, prakilnų, raiškų ir prasmingą, bylojantį, jog anksčiau tasai arklys buvęs paprasčiausias kuinas, o dabar pranokstąs visus ir esąs pirmasis pasaulio kuinas.

Taip šauniai, jo galva, pavadinęs savo arklį, mūsų bajoras panoro ir sau prasimanyti kokį vardą ir, pasvarstęs dar vieną savaitę, pagaliau nusprendė pasivadinti DON KICHOTU⁵ – štai kuo rėmėsi, kaip jau minėjome, šios neišgalvotos istorijos autoriai, tvirtindami, kad tikroji jo pavardė, be abejo, buvusi Kichada, o ne Kesada, kaip tikino kiti. Tačiau, prisiminęs, jog narsingasis Amadis laikė, kad per maža vadintis stačiai Amadžiu ir prie vardo prisidūrė savo karalystės ir tėvynės pavadinimą, idant pagausintų jos šlovę, tad ir mūsų bajoras, kaip doras riteris, panūdo prie vardo prisidurti savo tėvynės pavadinimą ir tapti DON KICHOTU LAMANČIEČIU – taip jis manėsi pasigarsinsiąs savo kilmę ir kraštą, o drauge pagerbsiąs tėvynę.

Ir štai, nušveitęs šarvus ir ginklus, iš atviro šalmo pasidaręs akliną, davęs vardą kuinui ir persikrikštijęs pats, mūsų bajoras priėjo išvadą, kad nieko kita nebelieka, kaip susirasti širdies damą ir ją įsimylėti, nes klajojantis riteris be meilės – tai lyg medis be lapų ir vaisių ar kūnas be dvasios. „Jei Apvaizda, bausdama mane už nuodėmes ar laimės linkėdama, – kalbėjo jis sau vienas, – skirs man susitikti kokį milžiną, kaip paprastai nutinka klajojantiems riteriams, ir aš nutrenksiu jį žemėn per pirmąjį susirėmimą arba perkirsiu pusiau, arba jau bent įveikęs priversiu melsti malonės, argi nebūtų gražu tokia proga turėti damą, kuriai galėčiau nusiųsti jį dovanų…“ <…> O, kaip nusidžiaugė mūsų gerasis riteris, išdrožęs tą prakalbą, o dar labiau – kai pagaliau susiprotėjo, ką paskelbsiąs savo širdies dama! Kaip mums žinoma, gretimame sodžiuje gyveno labai apveidi mergelė, kurią vienu tarpu jis buvo įsimylėjęs, nors jinai, savaime suprantama, to netgi nenujautė ir nė akių į jį nekreipė.

Vardu ji buvo Aldonsa Lorenso ir mūsų riteriui pasirodė verta jo godų valdovės titulo, ir, rinkdamas jai vardą, kuris ne per daugiausia skirtųsi nuo tikrojo, o drauge atlieptų ir primintų kokios kunigaikštienės ar didikės vardą, pavadino ją Dulsinėja Tobosiete⁶, – nes buvo kilusi iš Toboso, – vardu, jo manymu, giesmingu, negirdėtu ir prasmingu kaip visi kiti jo sugalvotieji vardai.

[Nusprendęs tapti klajojančiu riteriu, Don Kichotas privalėjo laikytis riterijos taisyklių. Pirmiausia jam reikėjo būti įšventintam į riterius. Apeigos vyksta smuklėje.]

Ir nerasdamas ramybės, Don Kichotas pasiskubino kuo greičiau baigti menką užeigos vakarienę, pasišaukė šeimininką, nusivedė arklidėn ir ten, puolęs prieš jį ant kelių, tarė:

– O narsingasai riteri, ašian iš vietos nepakilsiu, kolei jūsų malonė nesiteiks patenkinti manojo prašymo, kurį patenkinęs pelnysite amžiną šlovę ir pasitarnausite žmonijai.

Matydamas svečią prie savo kojų ir girdėdamas tokias kalbas, šeimininkas sutriko nesižinodamas nei ką daryti, nei ką sakyti; paskum puolė jo kelti, bet šis spyrėsi iš paskutiniųjų ir atsistoti sutiko tik tada, kai šeimininkas pasižadėjo patenkinti jo prašymą.

– Buvau tikras, mano viešpatie, kad ne veltui dedu viltis į begalinį jūsų taurumą, – atsiliepė Don Kichotas. – Taigi tebūnie jums žinoma, jog tasai prašymas, kurį meldžiau patenkinti ir kurį jūsų dosni širdis teikėsi išklausyti, yra toks: malonėkite rytoj rytą įšventinti mane į riterius; šią naktį praleisiu jūsų pilies koplyčioje budėdamas prie šarvų, o rytoj, kaip ką tik minėjau, įsikūnys mano karščiausias troškimas – teisėtai keliauti po visas keturias pasaulio šalis nuotykių ieškoti ir nuskaustųjų gelbėti, nes tokia tat yra priedermė visos riterijos ir klajojančių riterių, kurių, kaip ir mano, gyvenimo tikslas – panašius žygdarbius atlikti.

Šeimininkas, kaip sakėme, buvo ne pirštu penėtas ir numanė, kad svečiui ne visi namie, o sulig tais žodžiais galutinai tuo įsitikino ir, pasinešęs pritarti visoms jo užgaidoms, kad naktį turėtų skanaus juoko, pasakė Don Kichotui: kas be ko, jo troškimas ir prašymas esąs savaime suprantamas, nes šitoks siekis pritinkąs ir derąs riteriams, juo labiau tokiems kilmingiems, koks atrodąs Don Kichotas iš pažiūros ir didingo stoto <…>

Paskum šeimininkas pridūrė, kad pilies koplyčioje budėti prie šarvų svečias negalėsiąs, nes senąją įsakęs nugriauti, o naujos toje vietoje dar nespėjęs pastatyti, bet, kaip jis žinąs, iš bėdos esą leistina budėti kur širdis geidžia, tad Don Kichotas galįs šią naktį praleisti pilies kieme, o rytoj su Dievo padėjimu būsiančios atliktos deramos apeigos ir jis būsiąs įšventintas į riterius, tokius riterius, kokių pasaulyje neregėta.

Galiausiai jis pasiteiravo, ar Don Kichotas turįs pinigų, ir šis atsakė neturįs nė skatiko, nes nė viename riterių romane nesąs skaitęs, kad kuris nors būtų nešiojęsis pinigų. Į tai užeigos šeimininkas atsakė, kad svečias labai klystąs: romanuose, aišku, apie tai nerašoma, nes autoriams atrodę nereikalinga kalbėti apie tokius paprastus ir būtinus dalykus kaip pinigai ir švarūs marškiniai, bet iš to nederą daryti išvados, jog riteriai neturėdavę nei viena, nei kita; priešingai, jis tikrai ir tvirtai žinąs, kad visi klajojantys riteriai (apie kuriuos prirašyta tiek ir tiek teisingų knygų) dėl viso pikto pasiimdavę kietai prikimštus kapšus, taipgi švarių marškinių ir lygmalą puodynėlę tepalų žaizdoms gydyti – juk lygumose ir tyruose, kur jie stodavę į mūšį ir kraujuodavę sužeisti, ne visados prie rankų turėdavę kas gydo <…> Ir todėl šeimininkas patarė Don Kichotui (nors apskritai galėjo ir įsakyti kaip būsimam krikštasūniui) niekados netraukti žygin be pinigų ir minėtų atsargų: girdi, patsai pamatysiąs, kaip praverčia išteklius, kai mažiausiai to tikiesi.

Don Kichotas pažadėjo žodis žodin vykdyti šeimininko patarimą ir beregint subruzdo ruoštis nakties sargybai: susinešė visus šarvus į erdvų kiemą šalia užeigos, sukrovė juos prie šulinio į geldą, pasimovė skydą ir, apgniaužęs ietį, su didžiu orumu leidosi vaikščioti išilgai geldos; ir vos tik jisai stojo sargybon, stojo naktis.

Užeigoje šeimininkas papasakojo savo svečiams, kad Don Kichotui pasimaišęs protas ir jis ketinąs praleisti naktį sargyboje budėdamas prie šarvų, o rytą įsišventinti į riterius. Visi nusistebėjo tokia keista pamišimo atmaina, išėjo pasižiūrėti ir iš tolo pamatė, kad Don Kichotas tai romiai vaikščioja, tai, ietimi pasirėmęs, nukreipia žvilgsnį į šarvus ir ilgokai nenuleidžia nuo jų akių.

Sutemo naktis, bet mėnulis švietė taip aiškiai, jog skaistumu galėjo varžytis su saule, teikiančia jam spindesį, tad visi puikiai matė, ką daro riteris naujokas.

Tuo metu vienas varovų, nakvojančių užeigoje, susimanė pagirdyti savo mulus, o tam reikėjo iškraustyti šarvus iš geldos, ir Don Kichotas, išvydęs jį artinantis, skambiai sušuko:

– Nors ir kas tu būtum, įžūlusai riteri, tiesiantis rankas į šarvus narsingiausiojo iš klajojančių riterių, kada nors juosėjusių kalaviją, pasvarstyki, ką darai, ir atitrauk ranką, nes galva užsimokėsi už savo įžūlumą!

Varovas tuos žodžius praleido pro ausis (o verčiau būtų nepraleidęs – tada niekas jam kailio nebūtų nuleidęs) ir, pastvėręs šarvus už šikšnų, nudrėbė juos toli į šalį. Išvydęs tai, Don Kichotas pakėlė akis į dangų ir, matyt, mintyse kreipdamasis į savo damą Dulsinėją, tarė:

– Padėkite, manoji valdove, atsiteisti už įžeidimą, pirmąsyk ištikusį jums atsidavusią širdį, šią pirmojo išmėginimo valandą nepalikite manęs be užtarimo ir apginties…

Ir, toliau šaukdamasis savo damos, Don Kichotas pasidėjo skydą, abiem rankomis suėmė ietį ir atsivėdėjęs taip smagiai dobė varovui per galvą, kad leisgyvį parbloškė žemėn; jei po to smūgio būtų sekęs antras, varovui nebebūtų reikėję kreiptis į gydytoją. Paskum Don Kichotas susikrovė atgal savo šarvus ir vėlei, ramybės sklidinas, leidosi vaikščioti po diendaržį.

<…>

Labai nepatiko svečio eibės užeigos šeimininkui, ir jis, ryžęsis padaryti tam galą, kad nenutiktų dar didesnės bėdos, nutarė tuoj atlikti tas prakeiktąsias įšventinimo apeigas, tad žengė artyn prie Don Kichoto, atsiprašė už tai, kad tie nedorėliai, jo, šeimininko, nepaisydami, išdrįsę taip akiplėšiškai elgtis su svečiu, bet už savo įžūlumą jau susilaukę pelnytos bausmės.

Paskum šeimininkas pakartojo tai, ką jau anksčiau buvo sakęs: girdi, pilies koplyčia nugriauta, bet dabar ir be jos kuo gražiausiai išsiversią; kaip jam žinoma, pagal ordino įstatus įšventinant riterį, reikia plaštaka tvoti jam per sprandą, o kardo plokštuma – per petį, ir visas tas apeigas esą leidžiama atlikti nors ir vidury lauko; na, o prie šarvų jis pakankamai budėjęs – įstatai reikalaują stovėti sargyboje dvi valandas, o jisai išstovėjęs daugiau nei keturias.

Don Kichotas patikėjo šeimininko žodžiais ir pareiškė esąs pasirengęs jo klausyti, kad tik viskas būtų padaryta kaip galima greičiau: mat jeigu jis, jau įšventintas į riterius, būsiąs iš naujo užpultas, pilyje nepaliksiąs nė vieno gyvo – iš pagarbos pilies valdovui pasigailėsiąs tik tų, kuriuos šis užtarsiąs.

Tos ištarmės įgąsdintas, šeimininkas, iš prigimties buklaus proto žmogus, tuoj atsitempė knygą, kurioje rašydavo, kiek šiaudų ir miežių duota mulų varovams, ir drauge su pusberniu, žvakigaliu nešinu, ir abiem minėtomis mergužėlėmis priėjęs prie Don Kichoto, paliepė jam klauptis, o paskum, dėdamasis, kad iš savo knygos skaito lyg ir kokią šventą maldą, kilstelėjo ranką, smagiai uždrožė įšventinamam riteriui per sprandą, daugiau, tarytum poterius narnėdamas panosėje, kardo plokštuma atsivėdėjęs sukirto per petį.

Tatai atlikęs, įsakė vienai damai prijuosti riteriui kardą, ir ši išpildė jo žodį su didžia pakanta ir ramybe, nors ir kaip turėjo tvardytis kiekvieną tų apeigų akimirką, kad nesprogtų juokais; beje, nė vienam nekilo noras prunkštelėti po tų žygdarbių, kuriuos riteris įvykdė prieš įšventinimą.

<…>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Remdamiesi III perskyrimu, pagrįskite arba paneikite teiginius.
   • Don Kichotas painioja riterių romanų ir gyvenimo tikrovę.
   • Smuklės svečiai, mulų varovai šaiposi iš Don Kichoto ir tyčia jį erzina.
   • Don Kichotas apsimeta riteriu ir puikiai suvaidina šį vaidmenį.
   • Šeimininkas įšventinimo į riterius apeigas atlieka rimtai ir oriai.
2. Savarankiškai užrašykite keturis teisingus teiginius, nusakančius III perskyrimo turinį.
3. Pasvarstykite, kas teisus: Don Kichotas, ginantis riterio garbę, ar mulų varovai, norintys pagirdyti savo gyvulius.
4. Kas šiame epizode sukelia juoką? Pagrįskite savo atsakymą.
5. Koks pasakotojo požiūris į Don Kichotą ir smuklės šeimininką? Pagrįskite savo atsakymą remdamiesi tekstu.
6. Pagalvokite, kuo tiki Don Kichotas – likimu, Dievo duota pasaulio tvarka ar… Baikite formuluoti klausimą ir į jį atsakykite.
7. Remdamiesi skaitytu epizodu, apibūdinkite Don Kichotą.

Aušo rytas, kai Don Kichotas išjojo iš užeigos toks patenkintas, toks susijaudinęs, toks išdidus dėl įšventinimo į riterius, jog paspręstė, ir ta braškėjo džiaugsmu netverdama. Tačiau, prisiminęs šeimininko patarimus, nutarė grįžti namo ir prisitiekti atsargų, kurias būtina imti į žygį, ypačiai pinigų ir švarių marškinių, o ginklanešiu ketino pasišaukti valstietį iš to paties bažnytkaimio, varganą žmogelį, vaikais apsikrovusį, bet tokioms pareigoms labai pritinkamą.

Taip taręs, Don Kichotas pasuko Rosinantą namų link, ir šis, sakytum užuodęs savo gardą, su tokiu pasimėgimu leidosi bėgti, kad, rodės, kanopos žemės nesiekia. Netoli tenujojus, po dešinei nuo kelio, miško tankmėje, pasigirdo silpna aimana, lyg ten būtų kas dejavęs.

– Šlovė aukštybėms už siunčiamą malonę, – sušuko Don Kichotas, vos tai išgirdęs, – už tai, jog taip veikiai suteikė man progą atlikti riterio priedermę ir pasimėgauti savo labų ketinimų vaisiais! Tai, be abejo, skundžiasi koks bedalis ar bedalė, kurių dalia – manojo užtarimo ir apginties susilaukti…

Ir, timptelėjęs pavadį, Don Kichotas pasuko Rosinantą ton pusėn, kur girdėjos dejonės; truputį pajojęs mišku, jis pamatė kumelę, prisietą prie vieno ąžuolo, o prie kito – prisietą kokių penkiolikos metų pusbernį, nuogą ligi juosmens, – tas pusbernis ir vaitojo, ir ne be reikalo, nes augalotas valstietis lupo jį diržu, sulig kiekvienu kirčiu vis pagraudendamas ir pamokydamas.

– Nežiopsok, – kalbėjo jis, – ir nelaidyk nasrų…

O pusbernis bliovė:

– Daugiau to nebedarysiu, pone, kaip Dievą myliu, nebedarysiu, prižadu jums, kad akių nuo bandos nenuleisiu…

Matydamas, kas ten darosi, Don Kichotas rūsčiai sušuko:

– Nedorasai riteri, nepritiklu pulti to, kuris gintis nestengia. Sėskitės ant savo žirgo ir imkite saujon ietį (mat valstiečio ietis stovėjo atremta į ąžuolą, prie kurio buvo pririšta kumelė), ir aš įrodysiu jums, kad tik bailiai šitaip elgias.

Išvydęs virš galvos šarvais apsidariusią žmogystę, kaišiojančią jam ietį panosėn, valstietis tarėsi žuvęs, tad prabilo kuo nuolankiausiu balsu:

– Garbusis riteri, šis pusbernis, kurį aš periu, – mano piemuo, gano laukuose bandą avių ir kasdien pragano po vieną, todėl ir periu jį už aplaidumą ar veikiau už šelmystę, nors jis tvirtina, jog mušu jį iš blogos valios, kad algos nereiktų mokėti. Prisiekiu Viešpačiu ir sielos išganymu, kad jis meluoja.

– Meluoja! Kaip jūs drįstate, niekšingasai storžievi, taip sakyti mano akivaizdoje? – sušuko Don Kichotas. – Prisiekiu saule, kuri mums šviečia, kad tuoj kiaurai jus perversiu štai šia ietimi. Be jokių kalbų sumokėkite jam, kas priklauso, antraip, kaip Dievas mato, vienu smūgiu jus patiesiu ir nudėsiu vietoje. Tuojau pat jį atriškite!

Valstietis nudelbė galvą ir, žodžio netardamas, atrišo piemenį, ir Don Kichotas jį paklausė, kiek jam skolingas šeimininkas. Šis atsakė, jog už devynis mėnesius, skaičiuojant po septynis realus per mėnesį.

Don Kichotas sudaugino, gavo šešiasdešimt tris realus ir paliepė valstiečiui nedelsiant pakratyti kapšą, jei nenorįs kojų pakratyti.

Persigandęs valstietis atsakė taip: esą jis jau prisiekęs (nors niekas tos priesaikos nebuvo girdėjęs) ir dabar galįs pasidievažyti, jog skola daug mažesnė, nes reikią turėti mintyje ir atskaičiuoti tris poras kurpių, kurias piemeniui davęs, ir dar vieną realą už du kraujo leidimus, darytus jam sunegalavus.

– Sutinku, – atsiliepė Don Kichotas, – tačiau už kurpes ir kraujo nuleidimus jis atsimokėjo savo kailiu, kurį nekaltai jam išavėjote: vadinasi, jeigu jis nuengė jūsų pirktas kurpes, jūs išengėte jam šonus, jei barzdaskutys nuleido jam, sunegalavusiam, kraują, jūs nuleidote jam, sveikam, kailį, žodžiu sakant, šiuo atžvilgiu judu vienas kitam atsiteisę.

– Visa bėda, garbusis riteri, kad aš nesinešioju pinigų: tegul Andresas eina kartu su manim į namus, ir aš sumokėsiu jam algą realas į realą.

– Kad aš su juo eičiau! – sušuko pusbernis. – To dar betrūko! Ne, pone, nieku gyvu! Jeigu tik atsidursiu su juo akis į akį, jis beregint nudirs man kailį kaip šventam Baltramiejui.

– To jis nedarys, – atsiliepė Don Kichotas. – Aš jam įsakysiu, ir jis nedrįs neklausyti, o jeigu prisieks riterių ordinu, kuriam priklauso, aš jį paleisiu būdamas tikras, kad jis tau sumokės.

– Dėl Dievo meilės, pone, ką jūs šnekat! – sušuko pusbernis. – Mano šeimininkas anaiptol ne riteris, jokiam ordinui nepriklauso, – juk tai Chuanas Bedorinas, Kintanaro bažnytkaimio turčius.

– Didelio čia daikto, – atvertė Don Kichotas, – ir Bedorinai gali būti taurūs riteriai, juo labiau kad kiekvienas žmogus vertas tokio vardo, kokį savo darbais yra pelnęs.

– Kas be ko, – pritarė Andresas, bet sakykit, kokio gi vardo vertas mano ponas, jeigu nenori mokėti algos ir atsilyginti man už išlietą prakaitą ir triūsą?

– Bene aš sakiau, kad nenoriu? – atkirto valstietis. – Padaryk malonę, brolau Andresai, eiki su manim, ir aš prisiekiu visais riterių ordinais, kiek tik jų esama pasaulyje, jog sumokėsiu tau viską, kaip jau esu sakęs, realas į realą, ir dar viršaus pridėsiu.

– Jau gana to, ką malonėjote pridėti, – atsakė Don Kichotas, – sumokėkite, kiek priklauso, ir daugiau aš nieko nereikalauju, bet žiūrėkite man, kad nesulaužytute savo priesaikos, nes ta pačia priesaika jums prisiekiu, jog sugrįšiu ir jus nubausiu, o surasti jus tikrai surasiu, nors ir slapstytutės kaip vinkliausias driežas. O jeigu pageidaujate sužinoti, kas tokį įsakymą jums duoda, idant kuo stropiau imtutės jį vykdyti, žinokite, jog aš – narsingasis Don Kichotas Lamančietis, nuoskaudų ir neteisybių lygintojas, tad likite su Dievu ir, mano žadėtosios bausmės baugėdamasis, nepamirškite duotojo žodžio ir priesaikos.

Taip taręs, pentinais paragino Rosinantą ir veikiai nutolo nuo jų. Valstietis nulydėjo riterį žvilgsniu, o kai pamatė, jog tasai išjojo iš miško ir dingo, pasisuko į savo piemenį Andresą ir tarė:

– Eikš čionai, vaikeli, tuoj įvykdysiu to nuoskaudų lygintojo paliepimą ir atmokėsiu tau, kas priklauso.

– Nėmaž tuo neabejoju, – atsiliepė Andresas, – ir gerai padarysite, jūsų malonybe, jei įvykdysite tai, ką paliepė tasai lemtasis riteris – Dieve duok jam gyventi tūkstantį metų; jis toksai narsus ir teisingas, jog, prisiekiu šventuoju Roku, jeigu man neatmokėsite, jisai sugrįš ir tesės savo žodį!

– Ir aš nėmaž tuo neabejoju, – tarė valstietis, – bet tu man taip patinki, kad man patiktų dar labiau tau įsiskolinti, idant galėčiau didesnę skolą atmokėti.

Ir, nutvėręs už rankos, iš naujo pririšo pusbernį prie ąžuolo ir taip nuplakė, jog tasai vos neišleido paskutinio kvapo.

– Dabar šaukitės nuoskaudų lygintojo, pone Andresai, – tarė valstietis, – pamatysite, kaip jisai išlygins jums šią nuoskaudą, kuri, man regis, dar prašosi padidinama, nes man kniečia nagai jums gyvam kailį nunerti, kaip to neseniai baiminotės.

Bet galiausiai atrišo piemenį ir leido keliauti savojo teisėjo ieškoti, idant šis įvykdytų paskelbtąją ištarmę. Andresas surūgęs nuėjo savo keliu žadėdamas susirasti narsingąjį Don Kichotą Lamančietį ir išpasakoti jam iš panagių, kas nutiko, idant priverstų šeimininką šimteriopai skolą atmokėti. Šiaip ar taip, jis nuėjo ašarodamas, o šeimininkas liko besijuokiąs…

Šitaip išlyginęs nuoskaudą, narsingasis Don Kichotas, be galo patenkintas nutikimu, kuriuo tarėsi gražiai ir sėkmingai pradėjęs riterio žygdarbių kelią, žavėdamasis savimi, jojo namo ir pats vienas kalbėjo:

– Iš tiesų gali teisėtai vadintis laimingiausia visų moterų, nūnai gyvenančių žemėje, o gražuolių gražuole Dulsinėja Tobosiete, nes likimo tau skirta turėti savo valioje tokį nuolankų ir atsidavusį vergą ir visų tavo norų ir pageidavimų vykdytoją – dabar ir per amžius narsingą ir šlovės gaubiamą riterį Don Kichotą Lamančietį, kuris, kaip visiems žinoma, vakar buvo įšventintas į riterius, o šiandie išlygino didžiausią nuoskaudą ir neteisybę, kokių dar niekad nebuvo prasimaniusi nedorybė ir pridaręs žiaurumas: šiandie jis išplėšė bizūną iš rankos tam beširdžiui nevidonui, čaižiusiam niekuo dėtą gležną jaunikaitį.

Taip jis prijojo keturių kelių kryžkelę, ir mintin atėjo jam klajojantys riteriai, paprastai sustodavę tokiose vietose ir svarstydavę, kuriuo keliu pasukti; ir, jais sekdamas, irgi sulaikė arklį, palūkuriavo, o paskum, svariai viską pasvėręs, atleido pavadį ir, kliaudamasis Rosinantu, davė jam valią, ir Rosinantas nepakeitė ankstesnio nusistatymo – nurisnojo keliu, vedančiu tiesiai į arklidę.

<…> [G]arsingasis Don Kichotas Lamančietis, su ginklanešiu Sanču Pansa pasikeitęs kai kuriomis mintimis, išdėstytomis dvidešimt pirmo perskyrimo pabaigoje, kilstelėjo akis ir pamatė, kad tuo pačiu keliu, kuriuo jojo, priešais ateina kokia dvylika žmonių, it rožinio karoliukai suvertų ant ilgos geležinės grandinės, prisietos kiekvienam prie kaklo, o visų rankos surakintos pančiais.

Tą virtinę lydėjo du raiteliai ir du pėsti vyrai: raiteliai ginkluoti muškietomis, o pėstieji – akstimis ir kardais. Vos tik juos išvydęs, Sančas Pansa tarė:

– Tai katorgininkai, karaliaus belaisviai, varu varomi į galeras.

– Varu varomi? – paklausė Don Kichotas. – Nejaugi karalius imasi prievartos prieš žmones?

– Ne tai turėjau omeny, – atsakė Sančas. – Stačiai tie žmonės už savo nusikaltimus nuteisti priverstinai tarnauti karaliui galerose.

– Žodžiu, – tarė Don Kichotas, – šiaip ar taip, tie žmonės ne laisva valia eina į galeras, o varu ten varomi.

– Kas be ko, – pritarė Sančas.

– Tokiu atveju, – tarė jo ponas, – man pridera atlikti savo priedermę: kovoti prieš prievartą, gelbėti ir globoti nelaiminguosius.

– Turėkit galvoj, jūsų malonybe, – tarė Sančas, – teisingumas, kitaip sakant, karalius, nei prievartauja, nei skriaudžia tuos žmones, o tiktai baudžia už nusikaltimus.

Tuo metu priartėjo grandinė katorgininkų, ir Don Kichotas nepaprastai mandagiai paprašė palydos vyrus vienos paslaugos: pasakyti ir paaiškinti, dėl kokios priežasties ar dėl kokių priežasčių tie žmonės šitaip varomi keliu.

Vienas raitelis atsakė, kad tai katorgininkai, žmonės, esantys jo didenybės žinioje, – tiek jis galįs pasakyti, o daugiau jam nevalia ir žinoti.

<…>

Virtinės gale ėjo kokių trijų dešimčių metų amžiaus vyriškis, labai išvaizdus, tik jo akys niekaip negalėjo viena kita atsižiūrėti. Sukaustytas jis buvo truputį kitaip negu jo bendrai: kojos supančiotos geležiniais, tokiais ilgais, kad jų ganėjo visam liemeniui apvynioti, ant kaklo du lankai – vienas prisietas prie grandinės, kitas, vadinamas draugo sargu arba draugo glėbiu, ties juosmeniu dviem virbais pritvirtintas prie antrankių, surakintų sunkia spyna, kad jis negalėtų nei rankų pakelti prie burnos, nei galvos prilenkti prie rankų.

Don Kichotas paklausė, kodėl tas žmogus labiau apkaustytas negu kiti.

Palydovas į tai atsakė, kad jis vienas pridaręs daugiau nusikaltimų negu visi kiti drauge, be to, esąs toks nutrūktgalvis ir apsukruolis, jog, netgi šitaip supančioję, jie neturį ramybės ir vis nuogąstaują, kad galįs pabėgti.

– Kokių gi jis nusikaltimų pridarė, – paklausė Don Kichotas, – jeigu nusipelnė tik galerų?

– Jis nuteistas dešimčiai metų, – atsakė palydos vyras, – o tai tolygu civilinei mirčiai. Jau gana ir to, jog tasai gerulis – tai garsusis Chinesas de Pasamontė, kitaip vadinamas Chinesilju de Banditilju.

– Pone komisare, – prabilo katorgininkas, – prašom prilaikyti liežuvį! Nėra ko perkratinėti svetimų vardų ir pravardžių. Aš vardu Chinesas, o ne Chinesiljas, ir esu kilęs iš Pasamončių giminės, o ne iš Banditiljų, kaip tvirtina jūsų prakilnybė. Kai kam būtų ne pro šalį ir į save pasižiūrėti – labai praverstų.

– Nekelkit tono, pone neprilygstamasai plėšike, – atkirto komisaras, – jei nenorit, kad piktuoju jums burną užčiaupčiau.

– Kas be ko, žmogus šaudo – Dievas kulkas gaudo, – tarė katorgininkas, – bet kada nors kai kas sužinos, ar aš vadinamas Chinesilju de Banditilju, ar kaip nors kitaip.

<…>

– Kaip matau, esi nepėsčias, – tarė Don Kichotas.

– Ir nelaimingas, – atsiliepė Chinesas, – nes nelaimės be atlydos spaudžia šviesius protus.

– Nelaimės spaudžia nevidonus, – įsiterpė komisaras.

– Aš jau sakiau, pone komisare, kad liežuvį prilaikytute, – tarė katorgininkas. – Ne tam vyresnybė įdavė jums štai šitą buožę, kad skriaustute mus, bėdžius, o kad nuvestute ir pristatytute mus tenai, kur jo didenybės nurodyta. Kitaip, kaip Dievą myliu… Tiek to, gana, galbūt vieną gražią dieną kai kas susipras, bet laiko neberas. O kolei kas verčiau patylėkim, gyvenkim gražiai, kalbėkim dar gražiau ir galų gale traukim toliau: pasilinksminom, ir užtenka.

Komisaras užsimojo buože ir jau kirs Pasamontei už jo grasinimus, bet Don Kichotas, užtvėręs katorgininką, paprašė jo neskriausti: girdi, anokia čia bėda, jeigu šitaip tvirtai surištam žmogui atsirišęs liežuvis. Paskui, kreipdamasis į katorgininkų grandinę, tarė:

– Iš jūsų žodžių, mieliausieji broliai, aiškiai supratau, kad jūs, nors ir pelnytai nubausti už savo nusižengimus, toli gražu nesidžiaugiate varomi kančiomis jų išpirkti, netgi priešingai – labai nenoriai ir anaiptol ne iš geros valios einate į bausmės vietą. Ir, gali būti, tik todėl nenugalėjo teisybė, jūsų pusėje buvusi, ir ištiko jus nedalia, kad vienas silpnadvasiškai neištvėrė kankinimų, kitas pristigo pinigų, trečias neturėjo užtarytojo, o pagaliau ir teisėjas paskelbė šališką sprendimą…

Visa tai dabar itin gyvai piešia man vaizduotė, tarytum akstindama, liepdama ir netgi versdama įrodyti jums, kad dangus dovanojo man gyvastį, idant duočiau riterio įžadą, kurį ir daviau, ir prisiekčiau globoti ir ginti galiūnų skriaudžiamus ir engiamus silpnuosius. Tačiau, turėdamas galvoje, kad vienas esminių išminties požymių – neimti piktuoju to, ką galima paimti geruoju, aš kreipiuosi į godingąją palydą ir poną komisarą prašydamas malonėti nukaustyti grandines ir duoti jums ramybę, nes niekados nepritrūks žmonių, pasirengusių tarnauti karaliui palankesnėmis aplinkybėmis, o versti vergais tuos, kuriuos Dievas ir gamta sukūrė laisvus, man atrodo žiauru ir nežmoniška…

Juo labiau, godingoji palyda, – toliau kalbėjo Don Kichotas, – jog tie nelaimingieji nieko bloga jums nepadarė. Tegu kiekvienas atsako už savo nuodėmes: danguje yra Dievas, ir jis nedovanoja nenubaudęs už bloga ir neatlyginęs už gera, o doriems žmonėms nedera būti budeliais ir galuoti savo artimo, ypač kai iš to neturi jokios naudos. Prašau to romiu ir nuolankiu tonu, idant, jeigu mano prašymą išklausytute, turėčiau už ką jums dėkoti, o jeigu geruoju to nepadarysite, ši ietis ir šis kalavijas sykiu su narsingosios mano rankos galia tatai padaryti jėga jus privers.

– Kokie paiki juokai! – sušuko komisaras. – Jūs tik paklausykite, kaip nusišneka tasai juokdarys! Jis pageidauja, kad mes paleistume karaliaus vardu nuteistus piktadarius, lyg mes turėtume teisę juos išlaisvinti, o jisai – mums komanduoti. Laimingos kelionės, ponuli, pasitaisykite sau ant galvos puodą ir traukite toliau, o kur ne jūsų kiškis, ten ir nesikiškit.

– Tuojau jūs pats dumsite kaip kiškis, akiplėša! – sušuko Don Kichotas.

Pasakyta – padaryta: jis taip staigiai puolė komisarą, jog tasai, nespėjęs nė ginklo griebtis, ietimi nutrenktas, krito žemėn, ir Don Kichotui labai pasisekė, nes tai buvo vienintelis palydos vyras, apsiginklavęs muškieta.

Taip netikėtai pakrypus reikalams, kiti palydos vyrai apstulbo ir sutriko, tačiau akimoju atsipeikėjo: raiteliai stvėrėsi kardų, pėstieji – aksčių, ir visi urmu puolė Don Kichotą, kuris laukė jų, sklidinas nedrumsčiamos ramybės. Ir tikriausiai jam būtų buvę riesta, jei katorgininkai, sumetę, kad pasitaikė puiki proga ištrūkti laisvėn, nebūtų pasiryžę ja pasinaudoti ryžtingai nutraukdami grandinę, ant kurios buvo suverti.

Kilo neregėta sumaištis: palydos vyrai blaškėsi puldinėdami tai prie išsivaduojančių katorgininkų, tai prie juos puolančio Don Kichoto, – ir nieko doro nenuveikė.

Tuo tarpu Sančas savo ruožtu padėjo išsilaisvinti Chinesui de Pasamontei, ir šis, pirmas nusikratęs pančių ir atgavęs laisvę, prišoko prie parblokšto komisaro, išgriebė jam iš rankų kardą ir muškietą, tuoj vieną nusitaikė nukirsti, kitą – nušauti, bet nespėjo paleisti nė šūvio, nes mūšio lauke nebeliko priešų: visi paspruko išsigandę Pasamontės muškietos, taipgi krušos akmenų, kuriais apsvaidė juos išsivadavę katorgininkai.

Tasai nutikimas nepataisomai sugadino Sančui nuotaiką: jisai tarytum jau matė, kaip bėgliai duoda žinią Šventajai brolijai, toji beregint sukelia visus ant kojų ir puola gaudyti nusikaltėlių. Tomis mintimis jis pasidalijo su savo ponu ir pasiūlė kaip galima greičiau traukti šalin ir pasislėpti netolies kalnuose.

– Gerai jau, gerai, – tarė Don Kichotas. – Aš pats žinau, kas dabar pritinka daryti…

Ir sušaukė visus katorgininkus, kurie, jau spėję švariai apiplėšti ir netgi nuogai išrengti komisarą, slampinėjo išsisklaidę po lauką, ir jie apstojo jį ratu, laukdami, ką jis pasakys, o Don Kichotas prabilo tokiais žodžiais:

– Taurios dvasios žmonės laiko savo pareiga atsidėkoti už labą darbą, nes iš visų nuodėmių labiausiai rūstina Dievą nedėkingumas. Tatai sakau todėl, kad jūs, ponai, iš savo netolimos patirties žinote ir savo akimis įsitikinote, ką nuveikiau aš jūsų labui. Aš pageidauju – ir tokia mano valia, – idant jūs atsidėkodami užsidėtute šią grandinę, kurią nuėmiau jums nuo pečių, ir tuojau keliautute į Toboso miestą pas valdovę Dulsinėją Tobosietę, o ten, stoję jos akysna, atiduotute labas dienas nuo josios riterio, atseit nuo Liūdnojo Vaizdo riterio, ir kuo smulkiausiai papasakotute jai šitą jo garsingąjį žygdarbį, davusį jums geidžiamą laisvę, o tada jau galėsite keliauti kur akys veda ir kur kojos neša.

Už visus katorgininkus atsakė Chinesas de Pasamontė.

– Jūsų malonybė, valdove ir vaduotojau mūsų, reikalaujate neįmanomo ir neįvykdomo dalyko, – tarė jis, – nes anaiptol ne urmu pridera mums urėti keliais, o sėlinti po vieną, skyrium, kas sau, pasirengus skradžiai žemes prasmegti, kad tik neužtiktų Šventoji brolija, kuri, savaime suprantama, netrukus išsiruoš mūsų gaudyti…

Verčiau jūsų malonybė teįsako – ir tai bus protingiausia, – užuot garmėjus visu būriu prie valdovės Dulsinėjos Tobosietės kojų, sukalbėti tiek ir tiek „Sveikamarijų“ ir „Tikiu“, ir mes sukalbėsim tuos poterius į jūsų malonybės sveikatą, nes tokį dalyką galima daryti dieną ir naktį, dumiant ir ilsintis, tiek karo veiksmų, tiek paliaubų metu. Na, o manyti, kad panorėsime grįžti Egiptan prie pilnų puodų, atseit užsidėti grandinę ir vilktis Toboso keliu – tai lygu manyti, jog dabar naktis, nors saulė dar viršugalvy, ir kreiptis į mus tokiu prašymu – tai lygu guobon sliuogti kriaušių pasiskinti.

– Tai va, aš prisiekiu, – sušuko įtūžęs Don Kichotas, – kad jūs, done Chinesiljau de Banditiljau, ar kaip jus ten šaukia, done Nevidone, keliausite ten vienas – uodegą paspaudęs ir su grandine ant kupros!

Pasamontė, niekad negarsėjęs kantrumu (o juo labiau sumetęs, kad Don Kichotui ne visi namie, nes tik papaikėliui būtų galėjusi šauti mintis juos išlaisvinti), matydamas taip nepagarbiai su juo elgiantis, pamerkė bendrams ir pasitraukė su jais keletą žingsnių į šalį, ir tada mūsų riterio pusėn pliūptelėjo tokia akmenų kruša, kad jisai vos įmanė dangstytis skydu, o vargšas Rosinantas nė kiek nepaisė pentinų dūrių, lyg iš bronzos būtų nulietas.

Sančas užlindo už asilo ir juo atsitvėrė nuo audrinio akmenų debesio, pratrūkusio viršum jųdviejų galvų.

Don Kichotas turėjo prastesnę priedangą, tad keli akmenys vis dėlto jį kliudė, ir taip smarkiai, kad jis nuvirto nuo arklio; ir vos tik jis atsidūrė žemėj, beregint prišoko studentas, nuvožė dubenį nuo galvos, trejetą ar ketvertą kartų užtvojo juo mūsų riteriui per nugarą, tiek pat kartų trinktelėjo į žemę ir ko nesukūlė. Paskum katorgininkai nuplėšė apsiautalą, kuriuo jis vilkėjo viršum šarvų, būtų numovę ir kojines, tik antblauzdžiai neleido.

Nuo Sančo jie nutraukė rudinę ir paliko jį vienais apatiniais, paskum, pasidaliję karo grobį, išsisklaidė kas sau, daugiau rūpindamiesi nepakliūti grasiajai Brolijai į nagus, negu užsidėti grandinę ir keliauti pas valdovę Dulsinėją Tobosietę.

Mūšio lauke liko tiktai asilas ir Rosinantas, Sančas ir Don Kichotas: asilas, nukoręs galvą ir susimąstęs, retkarčiais karpė ausimis, matyt, vis dar girdėdamas švilpiant akmenų viesulą; Rosinantas, irgi akmenimis partrenktas žemėn, tįsojo šalia savo šeimininko; Sančas drebėjo vienais apatiniais, baimindamasis Šventosios brolijos; o Don Kichotas liūdėjo be galo sukrėstas, kad žmonės, kuriems jis padarė tiek gero, taip nelabai su juo pasielgė.

Diskutuojame

Surenkite diskusiją „Ar Don Kichotas – laimingas žmogus?“

[Keliaudami Don Kichotas ir Sančas Pansa sutinka medžiojančią kunigaikščių porą, jau skaičiusią pirmąją Liūdnojo Vaizdo riterio nuotykių knygą. Supratę, kad gavo progą smagiai pasijuokti, kunigaikštis su kunigaikštiene iškrečia pokštą – pasitelkę savo šeimynykščius, surengia vaidinimą riterių romanų siužetais. Kad išvaduotų piktųjų burtininkų užkerėtą Dulsinėją, Sančas turi ryžtis kruvinai nusiplakti rimbu (jam už tai pažadama salos valdytojo pareigybė). O Don Kichotui reikia drauge su ginklanešiu išgelbėti kitas burtininkų aukas – barzdotas merginas. Tad jie ropščiasi užrištomis akimis ant medinio žirgo, prikimšto petardų, ir nuskrieja dangumi tris tūkstančius mylių. Kunigaikščių tarnai jiems į veidą dumplėmis pučia vėją, deglais svilina plaukus, kad skrydis atrodytų kuo tikroviškesnis. Galų gale, savo vasalams nurodęs, kaip dera elgtis su naujuoju valdytoju, kunigaikštis dovanoja Sančui salą.]

Tuo tarpu įėjo Don Kichotas ir, sužinojęs, apie ką šnekama ir kad Sančas turėsiąs skubinai sėsti prie valdžios, Don Kichotas paėmė jį už parankės ir kunigaikščiui neprieštaraujant nusivedė į savo kambarį pamokyti, kaip pridera eiti naujas pareigas.

Kai tik juodu atsidūrė kambaryje, Don Kichotas užrakino duris, kone prievarta pasisodino Sančą šalia savęs ir prabilo įtaigiu balsu:

– Kuo nuolankiausiai dėkoju Dievui, bičiuli Sančai, kad anksčiau ir pirmiau, nei laimė nusišypsojo man, tau kliuvo ir tavajai daliai teko tokia sėkmė. Aš, dėjęs viltis į gerąjį likimą, jog kada nors deramai atsiteisiu tau už dorą tarnybą, tik tik pradedu kopti aukštyn, o tavo lūkesčiai jau išsipildė lenkdami laiką ir blaivaus proto dėsnius.

Vieni neša kyšius, lenda į akis, brūžuoja slenksčius, keliasi su gaidžiais, klebina, kaulija ir nepasiekia tikslo, o kitas ateina ir nežinia kaip ir kodėl iškart gauna ir tarnybą, ir vietą, kurios daugelis geidė. Ir čia labai tinka ir dera priežodis, kad nieko nelaimėsi, jei laimės neturėsi.

Mano galva, tu – stačiai kelmas, ir tiek, nei kėleisi su saule, nei naktų nemiegojai, nei iš kailio nėreisi, bet apdvelkė tave klajojančios riterijos dvasia, ir še tau – kaip niekur nieko gauni į rankas salą.

Visa tai sakau tau, Sančai, kad gautos malonės nelaikytumei savo nuopelnu, bet dėkotumei Dievui, kuris pamažu viską kreipia į gera, o paskum dėkotumei klajojančių riterių ordinui, pilnam neprilygstamos didybės.

Taigi stenkis visa širdimi įtikėti tuo, ką tau sakiau, o dabar, vaikeli, atidžiai pasiklausyki savojo Katono, geidžiančio duoti tau patarimų ir būti tavo kelrode žvaigžde ir gaire, kuri nurodytų tau kelią ir nuvestų į saugų uostą iš šiosios audringos jūros, kurion rengiesi išplaukti, nes aukšti postai ir rangai – tai ne kas kita kaip bedugnis sumaišties vandenynas.

Pirmiausia, vaikeli, tau pridera bijoti Dievo, nes dievobaimingumas – didi išmintis, o būdamas išmintingas išvengsi klaidų.

Antra, tau pridera nukreipti žvilgsnį į save patį ir stengtis save patį pažinti, o tai viena sunkiausių pažinimo rūšių, kokių tik esama. Pažinęs save, nustosi pūstis kaip varlė, panūdusi prilygti jaučiui, o jeigu nenustosi, tai lyg tas povas, kuris suskleidžia puikią uodegą, pamatęs savo bjaurias kojas, turėsi nejučia suskleisti savo neprotingos puikybės uodegą, prisiminęs, jog kadaise savo sodžiuje ganei kiaules.

<…>

Didžiuokis, Sančai, savo žema kilme ir nerausdamas visada prisipažinki, kad esi iš ūkininkų, nes jeigu pats to nesigėdysi, niekam į galvą neateis prikišti tau šitos gėdos, ir apskritai būki verčiau nusižeminęs teisuolis nei išpuikęs nusidėjėlis.

<…>

Įsidėmėki, Sančai: jei pasirinksi dorybės kelią ir stengsies daryti labus darbus, tau nereikės pavydėti kunigaikščiams ir valdovams jų darbų, nes kraujas – paveldimas, o dorybės įgyjamos, ir jos pačios savaime turi tokią vertę, kokios neturi kraujas.

O kad šitaip yra, tad jeigu kartais giminaičių kuriam atsitiks aplankyti tave saloje, neginki jo šalin ir neskriauski, bet, priešingai, svetingai priimki jį, pavaišinki ir pamaloninki, ir šitaip įtiksi Dievui, nes jis nemėgsta, kai menkinami jo padarai, ir sykiu būsi atlikęs priedermę, dorai prigimčiai privalomą.

<…>

Tegu vargšo ašaros sukelia tau didesnę užuojautą negu turtuolio skundai, bet tegu nenukenčia teisingumas nei vienu, nei kitu atveju.

Visokeriopai stenkis atskleisti tiesą, nors ir ką žadėtų ir dovanotų tau turtuolis, nors ir kaip dejuotų ir guostųsi vargšas.

Tais atvejais, kada įmanu ir privalu būti nešališkam, nebauski nusikaltėlio visu įstatymo griežtumu, nes rūstaus teisėjo vardas ne ką geresnis nei gailestingo teisėjo vardas.

Jeigu kartais nusvirs į vieną pusę tavojo teisingumo svarstyklių lėkštė, tegu nusveria ją ne dovanos, bet gailestingumas.

Jeigu teks kada nors nagrinėti kokio nedraugo bylą, ginki nuo savęs mintį apie tau padarytąją nuoskaudą ir žiūrėki tik, kieno tiesa.

Spręsdamas ginčus, nesivadovauki simpatijomis, nes pridarysi klaidų, kurių dažniausiai neįmanu atitaisyti, o jeigu įmanu – tatai gali pakenkti tavo geram vardui ir netgi ištekliui.

Jei gražuolė ateis pas tave ieškoti teisybės, nematyki jos ašarų ir negirdėki jos aimanų – šaltakraujiškai įsigilinki į josios prašymo esmę, kitaip tavo protą nustelbs josios raudos, o dorybę – josios atodūsiai.

Jei bausi ką nors veiksmu, nebauski jo ir žodžiu, nes nelaimingajam bus gana ir kūno bausmės, ir nebūtina dar aitrinti jam širdies rūsčiais priekaištais.

Į kaltinamąjį, atiduotą tavo teismui, žiūrėki kaip į užuojautos vertą žmogų, mūsų sugadintos prigimties silpnybių vergą, ir stenkis, priešingai šaliai nepakenkdamas, būti jam maloningas ir gailus, nes, nors visos Dievo dovanotos savybės vienodai brangios, mūsų akimis žiūrint, gailestingumas spindi skaisčiau ir aiškiau už teisingumą.

Jeigu tu, Sančai, laikysies šitų pamokymų ir taisyklių, gyvuosi ilgus metus, šlovė tavoji neblės per amžius, būsi atlygintas su kaupu ir džiaugsies neapsakoma palaima.

<…>

Visi šie pamokymai turi praversti tavo sielos grožiui.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kokią bičiulio Sančo sėkmės priežastį nurodo Don Kichotas? Kam, pasak jo, Sančas turi būti dėkingas?
2. Kaip Don Kichotas vertina valdžią – aukštus postus ir rangus?
3. Ką ir kaip Liūdnojo Vaizdo riteris sako apie žmogaus kilmę? Paaiškinkite turinį siedami su raiška.
4. Don Kichotui labiausiai rūpi, kad Sančas gebėtų nešališkai atskleisti tiesą ir būtų visiems lygiai teisingas. Išanalizuokite riterio pamokymus ir pirmas teiginių dalis, pradedamas neiginiu, surašykite į schemą; paisykite sakinio nuoseklumo.

1. Kokią vertybę Don Kichotas iškelia aukščiau už teisingumą? Kodėl? Ką tai sako apie riterį?