Renesansas LDK

XVI a. Renesanso idėjos ėmė plisti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jas skleidė ir patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose, ir į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona, puikiai išsilavinusi italė Bona Sforca (Bona Sforza, 1494–1557). Daug užsieniečių Lietuvoje įsikūrė XVI a. viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui apsistojo Žygimanto Augusto dvaras.

Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios veikėjai, mokslo ir kultūros žmonės pradėjo kaupti knygų kolekcijas. Daugiausia brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie keturis tūkstančius knygų.

Šis klausimas XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais tampa svarbus išsilavinusiems didikams, politiniam elitui. LDK kanclerio Alberto Goštauto aplinkoje subręsta mintis aprašyti, kaip kūrėsi Lietuvos valstybė, taip pagrindžiant savo tapatybę. Jau žinote, kad Renesanso laikais itin vertinama visa, kas susiję su Antikos kultūra. Tad ir Lietuvos metraščiuose XVI a. pradžioje randasi pasakojimas apie pačią pradžią – lietuvių kilmę iš romėnų.

Pasakojama apie kilmingą romėną Palemoną, kuris, su keliais šimtais palydovų pabėgęs iš Romos, ilgai plaukė jūromis, kol pasiekė Nemuno žiotis. Toliau plaukdami Nemunu, jie rado plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus. Miškuose knibždėję įvairiausių žvėrių, o upėse buvo gausu nepaprastų žuvų. Derlingose žemėse prie Nemuno ir Dubysos atvykėliai ir įsikūrę.

Kodėl ši legenda XVI a. buvo itin populiari? Visų pirma, ja remiantis didžiuosius kunigaikščius ir didikų gimines buvo galima kildinti iš romėnų (kiekvienas bajoras galėjo „rasti“ savo protėvį tarp gausių Palemono palydovų). Be to, romėniška kilmė leido LDK bajorams jaustis kilmingesniems už lenkų bajorus. Galiausiai Palemono mitas įtvirtino luominį visuomenės susiskaidymą: metraščiuose iš romėnų kildinamas tik valdantysis luomas, o žemdirbiai, matyt, kilę iš vietos gyventojų, kuriuos čia jau rado atplaukę Palemonas su bendražygiais.

Vadinasi, Lietuvos bajorai ir nekilmingieji – ne to paties kraujo žmonės. Ši legendinė istorija kaimynams ir saviesiems turėjo paaiškinti ir patvirtinti garbingą Lietuvos pradžią.

Kultūrinį gyvenimą ypač suaktyvino apie šimtmetį Lietuvoje plitęs reformacijos judėjimas. LDK žemėse nuo seno gyveno skirtingų tikėjimų žmonių, tad jau buvo nusistovėjusi tam tikra religinės tolerancijos atmosfera. Nors iš pradžių Lietuvoje buvo draudžiama skelbti reformacijos idėjas ir platinti protestantų raštus, amžiaus viduryje religiniai ginčai vyko gana taikiai. Protestantai turėjo įtakingų globėjų – Radvilų ir kitų LDK didikų gimines. Be to, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto privilegijos sulygino krikščioniškųjų tikybų bajorų teises. Kai kuriuose Europos kraštuose kilo religiniai karai, liepsnojo inkvizicijos laužai, tačiau Lietuvoje bajorai galėjo išpažinti tiek katalikybę, tiek protestantizmą, nebijodami valdžios persekiojimų. Anot kultūrologo Vytauto Kavolio, galima didžiuotis, kad XVI a. antroje pusėje Lietuva kurį laiką buvo krikščioniškosios Europos liberalumo centras.

Vis dėlto XVI a. pabaigoje kontrreformacija ima viršų. Kovai su reformacija į Lietuvą pakviečiamas jėzuitų ordinas. Jėzuitai aktyviai ėmėsi veiklos, kad Katalikų Bažnyčiai būtų grąžintas autoritetas. Jie įsteigė kolegiją, o 1579 m. ją pertvarkė į Vilniaus akademiją (universitetą). Švietimo stiprinimas buvo kelias ugdyti išsilavinusius katalikybės gynėjus. Akademijos spaustuvėje išspausdintos pirmosios lietuviškos knygos – Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ ir „Postilė“.

Taigi reformacijos šalininkams ir Katalikų Bažnyčiai varžantis dėl įtakos visuomenei, susidarė palankios sąlygos švietimui, mokslui, menui plėtotis. Galima teigti, reformacija ir kova su ja pažadino Lietuvą iš kultūrinio sąstingio: paskatino leisti literatūrą lotynų ir lenkų kalbomis, kurti raštiją lietuvių kalba ir pradėti vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose.

Nuo XVII a. pradžios reformacijos sąjūdis Lietuvoje ėmė silpnėti. Valstybės valdovai rėmė Katalikų Bažnyčią, dalis bajorų ir didikų ar jų sūnų grįžo prie katalikų tikėjimo.

Gyvendami nuošaliai nuo kultūros centrų, lietuviai ilgiausiai Europoje išlaikė savo senąjį tikėjimą ir gana uždarą kultūrą. Nekrikščioniškas tautas raštas pasiekdavo kartu su krikščionybe, todėl lietuvius, ilgai nepriėmusius krikšto, raštas pasiekė vėlai. XIII a. susikūrus Lietuvos valstybei, iškilo būtinybė bendrauti su Vakarų Europos valstybėmis ir Rytų Europos slavų kraštais. Šioms reikmėms Lietuvos valdovai dvare laikė raštininkus. Pavyzdžiui, didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje dirbo keliolika ar net kelios dešimtys žmonių, mokėjusių rusų, lotynų, vokiečių, lenkų, totorių kalbas.

Didelę dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų sudarė rytų slavai, todėl slaviškoji rašto tradicija Lietuvoje buvo itin svarbi. Susiformavo netgi unikali senosios slavų rašytinės kalbos atmaina – rusėnų kalba, kuri skyrėsi nuo Maskvos valstybėje vartojamos raštų kalbos. Patys rusai ją vadino „lietuvių kalba“, nes joje buvo nemažai lietuviškų žodžių. Rusėnų kalba parašyti Lietuvos metraščiai, Lietuvos Statutas, iki XVII a. pabaigos ji buvo oficiali LDK raštų kalba, vėliau ją pakeitė lenkų kalba.

Be rusėnų kalbos, Lietuvoje teisiniai ir diplomatiniai raštai buvo rašomi lotynų kalba. Ji išpopuliarėjo XVI a., kai lietuviai pradėjo daugiau domėtis Vakarų Europa. Šio amžiaus antroje pusėje lotyniškai šnekėdavosi Vilniaus universiteto auklėtiniai, šia kalba buvo rašomi akademiniai darbai, sukurta reikšmingų grožinių kūrinių: Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbrą“, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija, Jono Radvano „Radviliada“ ir kt.

Pamažu stiprėjo lenkų kalbos pozicijos. Ja buvo rašomi publicistiniai, istoriniai, grožiniai kūriniai: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“, M. Daukšos „Postilės“ prakalba ir kt. Lenkų kalba tapo plačiai vartojama kaip buitinė aukštesniųjų visuomenės sluoksnių kalba.

Lietuvių kalbos padėtis tuo metu buvo apgailėtina. Iki XVI a. vidurio lietuviai neturėjo savo spausdinto žodžio, jų kalba buvo išstumta iš valstybinio gyvenimo – lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai ir dalis smulkiosios bajorijos. Todėl protestantų, o vėliau ir katalikų dėmesys lietuvių kalbai, spausdintam lietuviškam žodžiui pasirodė esąs gyvybiškai svarbus. Pirmasis žinomas lietuviškas tekstas – malda „Tėve mūsų“ – ranka įrašytas XVI a. pradžios knygos paskutiniame puslapyje. Suprantama, kodėl pirmasis lietuviškas tekstas – poteriai: tikintiesiems būtina turėti užrašytus ir nekintančius maldų tekstus.