Šokinėjimas per istorijos periodus ir epochas

Įsivaizduokite, kad turite galimybę nusikelti 100, 200, 1 000 ar net 2 000 metų į praeitį. Ten galite susitikti su savo bendraamžiais, pamatyti miestus, lankytis pilyse. Kaip manote, ar pavyktų susikalbėti su žmonėmis iš praeities, ar jie domėtųsi tais pačiais dalykais kaip ir jūs, ar kalbėtų ta pačia kalba? Deja, laiko mašinos dar niekas nesukūrė, todėl mes pamėginsime praeitį pažinti kitais būdais – pasitelkdami mintis ir vaizduotę. Taip pat pasidomėsime istorijos epochomis, jų bruožais, nes net ir laiko mašina keliaudami į konkretų praeities laikotarpį privalėtume juo pasidomėti.

Susipažinti su pagrindiniais praeities epochų bruožais yra labai naudinga, nes, skaitydami knygas, žiūrėdami filmus, keliaudami po įvairius miestus ir šalis, galėsite atpažinti praeities ženklus, orientuotis tūkstantmetėje istorijoje. Visa tai darysime ne tik šioje temoje, bet ir visame 6-os klasės vadovėlyje. Kad ir kokią temą šiais mokslo metais nagrinėsite, visada prisiminkite istorijos periodus ir kiekvieną įvykį priskirkite konkrečiam periodui.

Penktoje klasėje jau išsiaiškinome, kad istorikai praeitį suskirstė į tam tikrus laikotarpius. Tokį praeities suskirstymą į laikotarpius vadiname istorijos periodizacija. Smulkesnės istorijos laikotarpių dalys vadinamos epochomis – jos pasižymi ryškiais akcentais, pavyzdžiui, išsiskiria architektūra, menu, pasaulio suvokimu. Taigi praeities ženklus, įvykius ir žmones galime priskirti ne tik konkretiems amžiams, bet ir periodams bei epochoms.

Būtina pasakyti, kad toks laiko skaičiavimas ir skirstymas, apie kurį kalbėsime, būdingiausias europiečiams, arba Vakarų pasauliui. Kodėl taip yra? Periodai išskiriami labiausiai atsižvelgiant į Europos, o ne kitų žemynų istoriją. Pavyzdžiui, mes Viduramžius užbaigiame, o Naujuosius laikus pradedame geografiniais atradimais, kuriuos atliko europiečiai. Kinijos, Ìndijos ar Amèrikos civilizacijų laikas gali būti skaičiuojamas neatsižvelgiant į mūsų – europiečių – supratimą. Gyvename Lietuvojè, Euròpoje, todėl didžiausią dėmesį ir skirsime mums įprastam laiko skaičiavimui.

Šiandien gyvename Naujausiaisiais laikais. Svarbu suprasti, jog prieš šimtus ar tūkstančius metų gyvenę asmenys nelaikė savęs senovės ar Naujųjų laikų žmonėmis, – šie pavadinimai atsirado vėliau. Kada baigėsi vienas periodas ir prasidėjo kitas, istorikai nusprendė atsižvelgdami į reikšmingus įvykius, kurie itin smarkiai pakeitė žmonių gyvenimą. Prie tokių svarbių įvykių galime priskirti rašto išradimą, kurios nors didelės valstybės (pavyzdžiui, Vakarų̃ Ròmos imperijos) žlugimą, knygų spausdinimo pradžią, geografinius atradimus ar vieną iš pasaulinių karų (1.1–1.3 pav.).

Kaip nėra konkrečios dienos, kai vaikas tampa suaugusiuoju, taip nėra ir tikslaus laiko, kada vienas istorijos periodas keičia kitą. Tai tik mokslininkų susitarimas. Taigi, galbūt po tūkstančio metų istorikai mūsų laikus vadins visiškai kitaip nei mes dabar: ne Naujausiaisiais laikais, o, tarkim, žmonių, svajojusių apsigyventi Marse, periodu.

Svarbu pabrėžti, kad visi istorijos laikotarpiai ir epochos yra unikalūs. Jie nėra vienas už kitą geresni ar blogesni, anuomet gyvenę žmonės nebuvo protingesni ar kvailesni negu kad dabar. Teigiamų ar neigiamų bruožų galime rasti visais laikais, kiekvienoje epochoje, todėl svarbu suprasti ir vertinti praeityje gyvenusių žmonių unikalumą ir padėkoti jiems už tai, kad išrado, sugalvojo, aprašė daug įdomių bei įspūdingų dalykų, pastatė daugybę statinių.