Žinomiausi gyvūnai Lietuvos istorijoje

Tikriausiai daugelis esate girdėję pasakų ar matę filmų apie ypatingą augintinių ir jų šeimininkų ryšį. Ar tai būtų Dorotės šunelis Toto iš pasakos apie Ozo šalies burtininką (15.1 pav.), ar ėdrusis katinas Garfildas iš garsiojo animacinio filmo – pasakojimai apie šiuos išgalvotus augintinius žavi gausybę vaikų ir suaugusiųjų. Tačiau ne tik sukurti personažai įsirėžia skaitytojų ar žiūrovų atmintin, bet ir iš tiesų gyvenę šunys, katės ir kiti augintiniai palieka pėdsakų žmonijos istorijoje. Lietuvojè nebuvo augintinių, išgarsėjusių visame pasaulyje, tačiau lietuvių tradicijose, pasakose ir padavimuose didelė reikšmė teikiama žmonių ir gyvūnų draugystei. Lietuvos istorijoje žinomiausiais augintiniais, išgarsėjusiais būtent dėl savo šeimininkų – karalių, prezidentų ar menininkų, galime laikyti šunis. Apie juos ir papasakosime.

Prieš tūkstančius metų žmogus prisijaukino patį pirmąjį gyvūną – vilką, kartu su juo klajojo, medžiojo, gynėsi nuo priešų ir laikė jį puikiu pagalbininku. Maždaug prieš 12 tūkstančių metų nuslinkus ledynams, į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo pirmieji klajokliai su savo keturkojais palydovais – šunimis. Tačiau šuo, kaip naminis augintinis, laikomas dėl draugijos, o ne dėl naudos, dabartinės Lietuvos teritorijoje ir apskritai Euròpoje išpopuliarėjo tik Viduramžiais.

LDK bajorai ilgą laiką labiausiai mylėjo žirgus, bet šunys greitai užėmė antrą vietą. LDK kambariniai šunys laikyti jau XIV a. pabaigoje, tad kunigaikščių Vytauto, Kęstučio ar Algirdo aplinkoje jų tikrai buvo. Šunys dažniausiai buvo didikių ir jų vaikų numylėtiniai, nors pasitaikydavo atvejų, kai vyrai savo ištikimuosius medžioklinius šunis taip pat laikė augintiniais ir įsileisdavo į namų erdvę. Kadangi šunims prižiūrėti reikėjo papildomų lėšų ir laiko, LDK juos paprastai laikė turintieji pakankamai pinigų ir tarnų. Žinoma, vienas kitas valstietis taip pat turėjo šunį, tačiau jį vertino praktiškiau – ne kaip augintinį, o kaip pagalbininką nelegaliai medžiojant.

LDK didikai ir bajorai dažniausiai laikė medžioklinius šunis – skalikus (15.2 pav.) ir kurtus. Šunys vertinti kaip pagalbiniai gyvūnai ir tik įsivyravus Euròpos madoms, ypač Renesanso laikotarpiu (XVI a.), pradėti atskirti nuo šios grupės. Pavieniai šunys buvo įsileidžiami į namus, jiems skirtas didesnis dėmesys. Bajorams buvo įprasta šunis skolintis vieniems iš kitų, tačiau ilgainiui atsirado atskira naminių, arba kambarinių, šunų grupė. Tokius šunis augino ne dėl naudos ir jų neskolindavo. Kaip didikai nesirūpino savo kasdieniais poreikiais (maistu, švara, apranga ir pan.) – tai už juos darė patarnautojai, taip ir jų augintiniams buvo priskiriami šunininkai. Jų darbas buvo šerti, dresuoti, maudyti šunis, rūpintis jų sveikata ir panašiai. Didikų dvaruose gyvenantys šunys buvo šeriami sočiai ir sveikai – jų mityba buvo daug geresnė nei vietinių valstiečių!

XVI a. Lietuvos statutuose (pagrindinių įstatymų rinkiniuose) buvo išskirti naminiai sarginiai šunys. Tai buvo ne įprasti medžiokliniai skalikai, o įvairūs mišrūnai, iki šiol vadinami kiemsargiais. Jie saugodavo neturtingus ūkius. O didikai ir turtingi bajorai savo namams saugoti samdydavo žmones – čia kiemsargių nerasime, tik naminius augintinius.

XVI–XVII a. valdovai jau turėjo kambarinių šunų. Šie šunys keliaudavo drauge su šeimininkais ir buvo lepinami, netgi formavosi jų laidojimo tradicijos – visa tai leidžia manyti, kad didikai mylėjo ir vertino savo augintinius. Vilniaus Valdovų rūmuose laikomi kambariniai šunys galėjo visur laisvai lakstyti. Jie buvo puošiami aksominiais antkakliais, o šunininkų vedami pasivaikščioti – prisegami paauksuotais pavadėliais.

Karalius Žygimantas Senasis nuolat pašonėje laikė mažą baltą pudelį, kurį dėl baltumo vadino Bieliku (15.3 pav.). Karalius Bieliku itin rūpinosi (jo maudynėms net buvo tiekiamas muilas!), kartu keliavo, tad jo sūnus Žygimantas Augustas nuo vaikystės buvo pratęs prie kambarinių šunų. Kadangi tarp Europos valdovų XVI a. buvo įprasta dovanoti šunis, ir karalienė Bona tokių dovanų yra gavusi. Nors nėra išlikusių tikslių duomenų, kokie šunys tai buvo, tikėtina, kad iš Itãlijos ji gavo Máltos bišonų veislės šuniukų (15.4 pav.) ir jais džiaugėsi kartu su mažuoju Žygimantu Augustu. Jau suaugęs Žygimantas Augustas ir jo žmona Barbora Radvilaitė turėjo nemažai medžioklinių šunų, bet tik porą augino kaip naminius – kurtę Sibilę ir molòsą Grifą. Šių šunų priežiūrai buvo skirtas atskiras tarnas. Jis rūpinosi ne tik tokiais įprastais dalykais kaip ėdalas ir švara, bet ir keturkojų apranga, puošyba. Kad šie augintiniai nestokojo dėmesio, taip pat rodo faktas, jog Sibilei ir žiemą jos atsivestiems šuniukams buvo pasiūti kailinukai ir apklotai iš lapių uodegų, jiems gydyti pirkta brangaus aliejaus ir kiškių taukų, o Grifas netgi turėjo pasidabruotą antkaklį.

Ne tik Jogailaičiai, bet ir vėlesni Abiejų Tautų Respùblikos (ATR) karaliai džiaugėsi auginamais šunimis. Karalius Zigmantas Vaza (Sigismund) nuo mažų dienų turėjo draugą – papiljonų veislės šunelį (15.5 pav.). Vėliau užfiksuota, kad tapęs karaliumi į Vilnių jis vežėsi ir medžioklinių šunų. Kito karaliaus – Stepono Batoro (István Báthory) – kurtai taip pat buvo įsileidžiami į rūmus, galėjo laisvai juose bėgioti. S. Batoras daug nusimanė apie šunų priežiūrą ir dresūrą, todėl buvo laikomas tikru jų žinovu. Tačiau didžiausią susižavėjimą kambariniais šunimis rodė iš Prancūzijos kilęs ATR karalius Henrikas Valua (Henri de Valois), kuris savo dvare Parỹžiuje laikė net apie 200 mažųjų veislių šuniukų. Nors iš pradžių kambariniai šunys laikyti įprastais moterims, LDK ir Lénkijos valdovų istorija rodo, kad kambarinių augintinių draugija ilgainiui tapo visiškai priimtina ir vyrams.

Tikriausiai tik išdykėlė Pepė Ilgakojinė iš A. Lindgren pasakojimo savo arklį laikė namuose ir kvietėsi prie vaišių stalo, o tikrovėje žmonių ir arklių gyvenamosios erdvės paprastai būna atskirtos. Nors tikrai nedrįstume arklių vadinti kambariniais augintiniais, dėl išskirtinio ryšio su šeimininku tai neabejotinai vieni ištikimiausių gyvūnų.

Išskirtinai su mūsų kraštu siejama viena arklių veislė – žemaitukai (15.8 pav.), kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XIV–XV amžiaus. Manoma, kad šie arkliai pirmiausia darbams – tiek laukams dirbti, tiek kroviniams vežti – buvo naudojami Žemaitijoje. Taip jiems pritapo ir su vietos gyventojais – žemaičiais – siejamas vardas. Galbūt esate girdėję, kad žemaičiai apibūdinami kaip itin tvirto būdo, ištvermingi ir drąsūs žmonės. Žinoma, toks apibendrinimas tinka ne visiems žemaičiams, tačiau galime tvirtai sakyti, kad Žemaitijoje pradėti auginti žemaitukai garsėja stiprumu ir ištverme.

Žemaitukai – grakštūs, nedideli, dažniausiai 130–140 cm ūgio, arkliai, tad jūs tikriausiai juos jau praaugote. Jie puikiai prisitaiko prie įvairių sąlygų, gali dirbti sunkiai ir ilgai. Dėl to buvo labai vertinami kaip nepakeičiami ūkio darbų pagalbininkai, ilgose kelionėse, kariuomenėje. Ūkininkai juos naudojo plūgams tempti, kroviniams vežti ir kitoms kasdienėms užduotims atlikti. Istorinių faktų apie Lietuvos kunigaikščių augintus žemaitukus nėra, tačiau manoma, kad dauguma Lietuvos diduomenės, ypač iš Žemaitijos, augino šiuos nepaprastai ištvermingus arklius.

Tarpukariu Lietuvoje buvo siekiama dar labiau pagerinti žemaitukų veislės kokybę, todėl vyko įvairios žemės ūkio parodos ir konkursai, ūkininkus skatinantys auginti šiuos arklius. 1922 m. Plùngėje net buvo įsteigtas žemaitukų valstybinis žirgynas. Nepaisant pastangų, aptariamuoju laikotarpiu žemaitukų jau mažėjo, nes atsirado įvairių mechaninių įrenginių, skirtų ūkio darbams palengvinti, vietoj vežimų pradėti naudoti automobiliai. Žemaitukų praktinė svarba žmonėms menko. Po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945 m.), nualinusio Lietuvą, žemaitukų skaičius buvo stipriai sumažėjęs, nes svetimi kariai, žygiuodami per šį kraštą, neretai šiuos arklius pasiimdavo su savimi.

Siekiant atkurti žemaitukų populiarumą ir paskatinti žmones vėl juos auginti buvo rengiamos parodos. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šia linkme nukreiptos pastangos dar sustiprėjo, įsteigta ir Žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuri aktyviai dirba, kad ši veislė būtų išsaugota. XXI a. pradžioje žemaitukai (15.9 pav.) priskirti tarptautiniu mastu saugomų arklių veislėms ir įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Dabar žemaitukai dažnai dalyvauja įvairiose žirgų sporto varžybose, renginiuose – konkūruose, paradiniuose žygiuose (B šaltinis).