Svarbiausi išradimai, pakeitę žmonių gyvenimą

Šį vadovėlį parašė žmonės ar dirbtinis intelektas? Ar mokytojas šiandien užduos daug namų darbų? Į futbolo treniruotę važiuoti autobusu ar eiti pėstute? Kasdien mums kyla daugybė klausimų – taip norime geriau pažinti pasaulį arba pasilengvinti kasdienes užduotis. Per visą istoriją žmogaus smalsumas skatino klausti ir kurti išradimus. Galiausiai išradimai ne tik palengvino kasdienį gyvenimą, bet ir pakeitė visuomenes, civilizacijas. Kiekvienas išradimas pastūmėjo žmoniją link taško, kuriame esame šiandien. Tad pažvelkime, kaip jame atsidūrėme.

Ugnies įvaldymas yra viena svarbiausių civilizacijos radimosi sąlygų, siejamų su tolesniu žmonių tobulėjimu (16.1 pav.). Ugnis pradėta naudoti prieš maždaug milijoną metų, bet tiksliai nustatyti, kada žmonės įskėlė pirmąsias kibirkštis, – net archeologams sunkiai įveikiama užduotis.

Pradžioje ugnis buvo natūralus reiškinys, sukeltas žaibų ar ugnikalnių išsiveržimų. Tad žmonėms ji buvo matyta, neretai jos baimintasi kaip griaunančios jėgos. Ilgainiui žmonės pastebėjo, kad ugnis ne tik šildo, bet ir saugo nuo plėšrūnų, padeda kitaip paruošti maistą, todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip ją įkurti ir išsaugoti. Ugnies įkūrimo būdas – galbūt netyčia aptiktas, galbūt atrastas po daugybės bandymų trinant ar daužant akmenis – buvo perduodamas iš kartos į kartą. Tai leido žmonėms plėsti savo teritorijas, ieškoti naujų maisto šaltinių ir kurti sudėtingesnes bendruomenes.

Įvaldžius ugnį įvyko keli esminiai žmonių gyvenimo pokyčiai:

1. Ugnis leido virti ar kepti maistą. Taip apdorotas maistas, ypač pagrindinis medžiotojų valgis – mėsa, tapo ne tik skanesnis, bet ir lengviau virškinamas. Žmonės rečiau apsinuodydavo, tad mažėjo su tuo susijusių susirgimų ir mirčių.
2. Ugnis suteikė šilumą ir saugojo nuo plėšrūnų – tai leido žmonėms gyventi įvairiomis klimato sąlygomis, įskaitant šaltuosius regionus.
3. Ugnis buvo būtina metalams lydyti, keramikai žiesti, sudėtingesniems įrankiams ir daiktams gaminti.
4. Ugnis padėjo ir vėliau plėtojant žemės ūkį – ruošiant dirvožemį ir naikinant piktžoles. Tai prisidėjo prie sėslumo ir bendruomenių kūrimosi, žmonių būrimosi į didesnes grupes, kurias vienijo ta pati teritorija.

Kitas, jau ne gamtos, o žmogaus sugalvotas (nors, matyt, irgi įkvėptas gamtos formų) kūrinys – ratas. Šis vienas seniausių ir labiausiai žmonių gyvenimą pakeitusių išradimų, sukurtas apie 3500 m. pr. Kr. tuometėje Mesopotãmijoje (dabartinėje Irãko valstybės teritorijoje), palengvino keliones, krovinių gabenimą ir prekybą. Tačiau pirmieji ratai buvo naudojami ne transportui, o keramikos gamybai – paprasti mediniai diskai, pagaminti iš vientiso medienos gabalo, veikė kaip staklės puodams žiesti. Tik dar po 500 metų ratas pradėtas naudoti transporto priemonėms – vežimams (16.2 pav.). Pirmieji ratiniai vežimai, traukiami gyvūnų, leido patogiau vežti prekes ir žmones. Su laiku rato konstrukcija tobulėjo, jis buvo sustiprintas kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, metalu. Taigi ir vežimai tapo patvaresni, jais žmonės galėjo greičiau keliauti, pervežti prekes iš vienos vietos į kitą – atsirado galimybių plėstis civilizacijoms.

Rato reikšmė svarbi įvairiose kultūrose, jis sudarė kelionių ir vėlesnės mašinų pažangos pagrindą. Nuo rato išradimo neatsiejamas ir po kelių tūkstančių metų sukurtas automobilis. Jis XIX a. pabaigoje iš esmės pakeitė žmonių santykį su pasauliu (16.3 pav.): suteikė judėjimo laisvę, skatino miestų pertvarką ir plataus kelių tinklo tarp valstybių kūrimą, o svarbiausia – leido sausuma pasiekti net tolimiausias vietas.

Elektra kaip reiškinys buvo žinoma jau senovėje. Dar 600 m. pr. Kr. gyvenęs graikų filosofas Talis Miletietis (Thalēs ho Milēsios) pastebėjo, kad patrintas į audinį gintaras gali pritraukti lengvus daiktus, t. y. turi elektrinių savybių. Tačiau žmonės dar ilgai užtruko, kol rado būdą, kaip išgauti (ir panaudoti) elektrą. Tik XVIII a. pab. – XIX a. pr. italų fizikas Alesandras Džuzepė Volta (Alessandro Giuseppe Volta) sukūrė pirmąjį nuolatinės elektros srovės šaltinį – Voltos elementą (bateriją). Juo sekusiam britų fizikui Maiklui Faradėjui (Michael Faraday), kuris XIX a. pradžioje daug eksperimentavo su elektra, pavyko sukurti pirmąjį elektromagnetinį elektros srovės generatorių. Elektros energijos naudojimas leido paspartinti fabrikų gamybos procesus, skatino ekonomikos plėtrą ir stipriai prisidėjo prie geresnės žmonių buities. Elektra ilgainiui tapo daugelio kitų išradimų – kompiuterių, ryšio sistemų (interneto), medicinos įrangos ir panašiai – pagrindu.

Su elektra susijusius išradimus vainikavo XIX a. pabaigos išradimas, paprastai siejamas su Jungtinių Amèrikos Valstijų (JAV) išradėju Tomu Alva Edisonu (Thomas Alva Edison, 1847–1931). Šis amerikietis sukūrė ir patentavo daugiau nei tūkstantį išradimų (16.7 pav.), tačiau šiandien geriausiai žinomas dėl elektros lemputės (16.8 pav.). Juk elektros lemputes matome ir naudojame kasdien! Pramankštinkite akis ir kaklą – apsižvalgykite ir suskaičiuokite, kiek klasėje matote elektros lempučių. Dabar grįžkime prie jų atsiradimo.

Dar prieš T. Edisonui imantis darbo, XIX a. pirmoje pusėje elektros lemputę sukūrė britas Vorenas de la Riu (Warren de la Rue). Jo lemputė turėjo ploną platininį siūlelį, todėl buvo per brangi gaminti, juolab naudoti. Beveik po pusės šimto metų T. Edisonui pavyko sukurti pigesnę elektros lemputę su angliniu siūleliu. Elektros lemputės tapo prieinamos visiems, atsirado galimybė jomis apšviesti tiek privačius namus, tiek viešąsias erdves, todėl žmonės galėjo patogiau dirbti ar ilsėtis ir tamsiuoju paros metu.

Kiekvienas šių išradimų yra svarbus žingsnis žmonijos istorijoje. Jie rodo ne tik žmonių kūrybingumą, veržlumą, bet ir gebėjimą prisitaikyti, keistis (A šaltinis). Nauji išradimai prisideda prie buities supaprastinimo, leidžia žmonėms daugiau laiko skirti kūrybai, bendravimui. Be abejo, išlieka iššūkis suderinti pažangą su atsakomybe, užtikrinti, kad kiekvienas naujas išradimas būtų panaudotas geriems tikslams.