Ilona Ežerinytė
Vaikams ir paaugliams rašanti Ilona Ežerinytė (g. 1964 m. Šiauliuose) lietuvių literatūroje debiutavo su pasakų knyga „Šunojaus diena“ ir 2016 m. Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė pirmąją vietą, taip pat Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią debiutą. Antrasis autorės kūrinys „Sutikti eidą“ apdovanotas Prano Mašioto premija kaip geriausia 2016 m. vaikų ir paauglių knyga. 2018 m. knyga „Verksnių klubas“, o 2019 m. „Skiriama Rivai“ išrinktos Metų knygomis paauglių kategorijoje, 2023 m. „Tetulė Liu“ tapo Metų knyga vaikų knygų kategorijoje. 2023 m. į Metų knygų nominantų paauglių kategorijoje sąrašą įtraukta naujausia autorės knyga „Dabar Marselis“.
I. Ežerinytės kūriniams būdingi įtraukiantys siužetai, tikrovės ir fantazijos susilietimas, įdomūs veikėjų charakteriai, jautrumas kitokiam žmogui, dėmesys detalėms.
Pagrindinė apysakos „Verksnių klubas“ veikėja Lina išgyvena nelengvą laikotarpį: ji lanko tėvą, besigydantį priklausomybių centre, apmąsto komplikuotus santykius su mama, su kuria vos prisiverčia pakalbėti telefonu, nes ją kaltina dėl iširusios šeimos.
Skaitydami kūrinio pradžios ištrauką, stebėkite, kaip jaučiasi Lina, kaip ima bendrauti su naujais žmonėmis, kaip vertina juos ir visą susiklosčiusią situaciją.
VERKSNIŲ KLUBAS (ištrauka)
<…>
1
Po pamokų namo negrįžo. Paėjo pėsčiomis kokias keturias stoteles iki senojo taksi parko. Iš ten važiuos į PC. Galėjo ir nuo mokyklos. Bet per daug rizikos. Dar įlips koks klasiokas. Taip jau buvo. „Kur varai?“ – „Į PC.“ – „Prekybcentrį?“ – „Aha“, – nusišypsojo ji ir atsisveikinusi išlipo. PC – Priklausomybių centras. Ne kiekvienam žinoti.
Dabar nusivilko uniforminį švarkelį ir sulanksčiusi įsidėjo kuprinėn. Liko su marškinėliais, nors nekaitino. Bet taip geriau. Autobusas tuoj. Tai kol kas stovėjo ir dairėsi. Anksčiau nebuvo čia buvusi, šiame mirusios pramonės rajone. Kažkas už nugaros nejaukiai nusijuokė, ir ji nesąmoningai grįžtelėjo pažiūrėti. Pamatė ne iš karto. Juokėsi mergina. Ji sėdėjo viršutiniame kažkokio sandėlio aukšte ant metalinio karkaso, kadaise buvusio balkonu. Sėdėjo ir kalbėjo mobiliuoju.
Visai nesilaikė. Kalbėjo ir juokėsi. Lina neištvėrė.
– Visai kvaila gal? – riktelėjo merginai.
– Tu man?
– Tau. Lipk žemyn, kol neišsitėškei!
– Gerai, mamyte! – ir vis dar juokdamasi mergina sumataravo rankomis, lyg netekusi pusiausvyros.
2
Privažiavo autobusas. Reikėjo lipti. Visų kvailių neišgelbėsi. Vis dėlto pasilenkusi ji dirstelėjo pro autobuso langą – merginos ant balkono platformos nebebuvo.
Su tėvu jie vaikščiojo po parką. Toliau jam negalima. Šiandien buvo gerai nusiteikęs, lyg atsigavęs. Pasakojo apie savo „kolegas“, kaip juos vadino. Kiekvieno vis kitokia istorija. Štai kad ir to kunigo. „Tu manai, jų gyvenimas lengvas? Laidoji ir laidoji… Ne visi gali svetimą skausmą ištverti.“
Lina džiaugėsi, kad šiandien jis kalba. Buvo beveik toks kaip anksčiau. Nors turbūt jis niekada nebebus toks kaip anksčiau.
O grįžtant nežinia kodėl jai šovė į galvą išlipti toje pramonės stotelėje. Norėjo įsitikinti, kad mergina iš balkono nežlegtelėjo žemėn? Galbūt.
3
Prie sandėlio sienos buvo pritaisytos gaisrininkų kopėčios. Nuo jų viršaus metaline atbraila galima pasiekti balkono karkasą. Pavojinga, bet įmanoma. Kaip užsiropšti, aišku. Tik ko? Koks tikslas taip rizikuoti gyvybe? Lina stovėjo užvertusi galvą.
– Ė! – riktelėjo kažkas.
Iš neįstiklintos lango angos sandėlio viršuje jai mojo toji mergina savižudė.
– Lipk čia! Ei, tau sakau! – dar kartą mostelėjo ranka.
– Ko? – garsiai atsiliepė Lina.
– Lipsi ar bijai? – vėl buvo paraginta.
Lina padvejojo. Tada tvirčiau susiveržė kuprinės diržus. Sunkiausia pasiekti pirmą kopėčių skersinį. Teko prisistumti į krūvą sukrautas pusplytes. Pasilypėjus jau paprasta. Jei nežiūri žemyn.
Mergina dabar stovėjo ant platformos ir tiesė Linai ranką.
– Šok, prilaikysiu.
Lina atsiminė – pradinėse klasėse vaikai žaisdavo tokį pasitikėjimo žaidimą: griūni atbulas ir tikiesi, kad tave pagaus. Visada kas nors pagaudavo. Bet dabar reikėjo pasitikėti nepažįstama.
– Aš pati, – pratarė. Ir stryktelėjo ant platformos.
– Eglė, – atsuko jai tą pačią ištiestą ranką mergina.
– Lina.
– Einam.
Į vidų patekti buvo nesunku – įmetei daiktus ir įsliuogei kiek pasispyręs.
– Welcome to Lizdas, – nusijuokė Eglė.
4
Erdvė buvo didelė. Daiktų mažai. Vidury – kažkokios dėžės. Kampe – metalinė spintelė, lyg šaltkalvių įrankiams sudėti. Ant žemės – skudurinis kilimas. Dvi antklodės, suvyniotos į ritinį. Palangės nustatytos žvakidėmis – vašku apvarvintais buteliais. Alijošius vazone. Ir buvusios baltos sienos, išmargintos kažkokiais rašmenimis. Lina žengtelėjo norėdama apžiūrėti juos iš arčiau, bet Eglė sulaikė – paėmė už rankos ir pasodino ant rytietiškų pagalvėlių.
– „Pasaulis tas, kurį tu palikai, / Tik balintos sienos, balintos sienos“, – uždainavo Marijoną ir vėl nusijuokė. – Ko gersi?
– O kokia pasiūla?
– Arbata, kava, duonos gira. O tu ką pamanei?
– Tą ir pamaniau, – šyptelėjo Lina. – Vandens turi?
– „Vytautas“ tiks?
– Suprantu, gyveni ne čia? – paklausė Lina dairydamasi ir gurkštelėjo. „Vytautas“. Tik nusidūkęs.
– Gyvenu pilyje, – kreivai nusišypsojo Eglė.
– Tai gali nesakyti, jei nenori, – gūžtelėjo pečiais Lina. Su ta nepažįstama mergina ji nesijautė puikiai, bet jos ir nebijojo. Tiesiog buvo smalsu patekus ten, kur niekada nemanė patekti.
– Aš rimtai gyvenu pilyje. Žinai tą privačių namų kvartalą prie šiaurinio išvažiavimo iš miesto? Mūsų sklypas galinis. Pilis, du garažai ir lauko baseinas.
– Tai kodėl tu čia, o ne savo rūmuose su freilinomis?
– Todėl, kad, – ir Eglė atsidarė skardinę giros. – Turi ko valgomo? Šeimininkutė šiandien įdėjo labai jau liesus priešpiečius.
– Nea, nieko. Bet tai šeimininkutė? Priešpietukai? Neblogai… – nustebusi nutęsė Lina.
5
– Mama gaminti nemėgsta. Bet gana apie mane. Apie save papasakok. Ko triniesi aplink mano tėvo sandėlius?
– Tavo tėvo? Nesitrinu. Autobusų stotelė čia man.
– Ir kur važiuoji?
– Namo.
– O iš kur?
– Iš vienos vietos.
– Visi mes turim paslapčių. Nesakyk, jei nenori, – draugiškai mostelėjo Eglė. – Ką veikiam?
– Nežinau. O ką tu paprastai čia veiki?
– Kol šviesu, skaitau. Rašau. Čia nėra elektros. Paskui užsidegu žvakes ir buriu…
– … taro kortomis, – juokdamasi pratęsė Lina.
– Kartais. O kartais iš žvaigždžių. Nori, ir tau išbursiu? – nesuprasi, Eglė juokavo ar ne.
– Nagi? – šyptelėjo Lina.
– Bet ne šiandien. Šiandien apsiniaukę.
– O šiaip tai man metas namo, – Lina pakėlė nuo žemės savo kuprinę ir grįžtelėjo link lango.
– Baik tu, einam kaip žmonės – pro duris, – timptelėjo nustebusią Liną Eglė. – Turiu visus raktus. Čia mano tėvo sandėliai, sakiau juk. Tik nenaudojami dabar, todėl tarsi ir mano.
*
6
Jos nesitarė vėl susitikti. Ir taip buvo aišku, kad Lina galės užeiti, jei norės. Dvi dienas buvo ką veikti – mokyklos visokie reikalai. O šiandien tuščia. Pamokos ir nuobodulys. Reikėtų užeiti pas tetą – jie sutarė, kad tėvui gyvenant PC Liną kuruos teta. Ji tikrai rūpestinga moteris. Ir neįkyri. Atėjusi tik atidaro šaldytuvą – ar Lina turi ko valgyti. Tada ištraukia iš krepšio kokių gėrybių ir palieka. Nelandžioja po kambarius. Nėra reikalo. Lina moka susitvarkyti. Su pinigais irgi. Tik su savimi sunkiau. Su nuotaikomis.
Todėl ir atėjo šiandien prie sandėlio. Lipti nesiryžo. Būtų nekas, jei šeimininkės nėra. Švilptelėjo. Iš angos išlindo galva.
– Tu?! Maniau, Mindas švilpia, klasiokas… Gerai varai.
– Turėjau šunį.
– Tai lipk aukštyn, ko stovi. Ar duris atidaryt?
– Užlipsiu.
Nors verčiau būtų ėjusi pro duris. Kuprinė šiandien buvo sunkesnė ir bateliai lygiu padu. Pavojingiausia per tą metalinę siją.
– Arbatos? – Eglė kilstelėjo didžiulį metalinį termosą.
– Gerulis, – įvertino Lina sėsdamasi ant žemės.
Juodu su tėvu buvo mėgėjai turistauti, įrangą pirkdavo kariškoje parduotuvėje. Kita kokybė. Čia panašus.
– Mano tėvas medžiotojas, – paaiškino Eglė. – Namai pilni tokio gėrio ir žudikiško šlamšto.
– Ir šautuvų?
– Tai ne, šakutėmis žvėris užbado! Žinoma, ir šautuvų. Tik jie užrakinti spintoj. Bet man ginklai nerūpi. Aš pacifistė ir vegetarė.
Lina supratingai linktelėjo.
– Nekenčiu medžiotojų. Nekenčiu savo tėvo, – Eglė galėjo to nesakyti, juk Lina neklausė. Bet kažkodėl pradėjo. – Jis šaudo stirnas, fotografuoja, deda tuos žvėriškus vaizdus į feisbuką ir namo velka kruvinus mėsos gabalus. Vimdo.
– Nuo mėsos?
– Nuo tėvo.
7
Lina tylėjo. Ją vimdo nuo motinos. Tik Eglei nereikia visko žinoti.
– Gardi arbata. Su bergamotėmis? – tepaklausė. Turėjo ką nors pasakyti, nuplauti Eglės žodžius.
– Pilkis dar. Nori riešutų? – pradarė skardinę sūdytų.
– Šiandien vėl liesi priešpiečiai? – pajuokavo Lina. – Kur tu mokaisi?
– „Aukselių“ gimnazijoje, – nusiviepė Eglė.
Lina žinojo, kuri mokykla taip vadinama. Ir kas ten išgali mokytis, privačioje.
– Ir kaip ten pas jus?
– Tai kaip visur, manau. Mokomės, ir tiek. Niekas dešimtukų už dyką nerašo. Mokytojai tik dažnai keičiasi. Direktorė labai griežta. Koks mokinys pasiskundė – ir nebėr mokytojo. Next!
– Įdomiai…
– O tu iš kurios mokyklos?
– Iš paprastos, mikrorajoninės, Aušriniškių. Aš nesureikšminu tų mokslų.
– O aš sureikšminu, – paprieštaravo Eglė. – Man ypač svarbu kalbos ir istorija. Pas mus gerai išmoko. Noriu stoti į filosofiją, reikia daug dirbti. Tėvas jau šiemet apkrovė korepetitoriais – matematika, istorija, anglų…
– Į filosofiją toks didelis konkursas?
– Kurgi tau! Leis man tėvas… Į tarptautinius santykius stumia. Bet aš nenoriu ir nestosiu. O jei neišeis kitaip, stosiu į dvi specialybes iš karto. Slapčia mokysiuos.
– Mat kaip… – sumurmėjo Lina. Štai kokia ta Eglė… Maištautoja. Bepigu maištauti, kai gyveni visko pertekęs. Jeigu, žinoma, tiesa, ką ji apie save pasakoja. Greičiausiai tiesa. Ant kilimo „Apple“ kompiuteris, telefonas prabangus, ausinės… Nereikia būti matematike, kad suskaičiuotum, kiek visa tai kainuoja. – Aš maniau, tu visai mokyklos nelankai, kad vis lizde.
8
– Einu tik ten, kur reikia, – išsisuko Eglė ir prašneko apie ką kita: – Ką šeštadienio vakarą veiksi?
– Nežinau… – sekmadienį Lina aplankys tėvą, o šeštadienį… – Vakare lyg ir nieko.
– Tai ateik į mūsų klubo sueigą. Septintą čia renkamės.
– Klubo? Kokio klubo? – susidomėjo Lina. Klubas – nieko sau…
– Pamatysi.
– Nežinau. Aš nelabai mėgstu kompanijas…
– Tai mes penkiese tik ir esame. Būtum šešta.
– Kas tie „mes“? Mindas, kuris švilpia?
– Ir Mindas. Ateik, supažindinsiu su kitomis merginomis ir Maruku.
– Nepažadu. Bandysiu…
Linai reikėjo pagalvoti. Keistokos Eglės draugai irgi galėjo būti keistoki. Jei dar visi iš „Aukselių“… Kita vertus, Lina niekada nebuvo buvusi jokiame klube. Dabar būtų. Gal ir nieko mintis… Eglė šįkart visai kitokia – be garsaus žvengo, be išsidirbinėjimų ant balkono platformos. Mergina kaip mergina. Jos galėtų būti draugės. Teoriškai.
*
9
Pačiame lizdo viduryje ant kilimėlio lotoso poza sėdėjo vaikinas. Jo susipynusios kojos buvo plonos lyg virvelės, kaklas ilgas su ant viršaus pamauta sudžiūvusia trumpai kirpta galva. Visas rusvas, jis buvo panašesnis į išsekusį prerijų švilpiką nei į žmogų. Tai čia tas Mindas?! Ar Eglės – grožybės priklijuotomis blakstienomis – draugas gali būti TOKS?
Lina nedrąsiai tūptelėjo ant vienos iš antklodžių. Stengėsi tyliai, bet vaikinas vis tiek lėtai atsimerkė ir mankštindamasis pasukiojo kaklą į abi puses.
– Kiek minučių? – kreipėsi į Eglę.
– Šįkart dvidešimt dvi, – atsakė ta, išjungdama telefone laikmatį, ir paaiškino Linai: – Mindaugas praktikuoja zen.
– Aišku… – nutęsė Lina.
Kažko panašaus ji ir tikėjosi. Jogos ar žaliosios arbatos klubas… Ar kitokios žolytės… Šiaip ar taip, kai kas netradiciško. Na, bus matyti.
– Čia ta Lina? – vėl kreipėsi vaikinas į Eglę, lyg pačios Linos čia nebūtų. Ir ką reiškia „ta“?
Eglė linktelėjo ir toliau šnarino polietileniniais maišais, traukdama kažkokius pakelius.
Mindaugas pažiūrėjo į Liną ir netikėtai nusišypsojo – visai draugiškai.
– Sveika atvykusi į verksnių klubą.
10
– Verksnių? – pašaipiai pakėlė antakius Lina ir grįžtelėjo į Eglę. – Tu man nesakei…
– Čia Mindas sugalvojo, – tarstelėjo ta ir išėjo pro duris kažkur į sandėlio tamsybes.
Lina visai nenorėjo likti viena su nepažįstamu vaikinu. Reikėjo ką nors veikti, nes kalbėtis lyg ir nebuvo apie ką, tad atsistojo ir lėtai nuėjo prie aprašinėtų sienų.
– Dar neskaitei? Čia Eglės, – pasivijo ją Mindaugo balsas.
Ne
gy
va
ant žemės liejasi kava
šalta
juoda
sugrubus siela
ir niekas visiškai nemiela
sumauta viskas
nuo pradžios
belieka laukti pabaigos
žiūrėt į vystančias gėles
ir uogeles kurias nules
atskridę vienakojai paukščiai
jų nevilioja svaigūs aukščiai
jų akyse seniai ruduo
rašau
bet reiktų eit namo
11
Koridoriuje suaidėjo žingsniai ir Lina atsitraukė – nenorėjo, kad Eglė žinotų, jog skaitė. Mindas linktelėjo – neišduos.
Eglė nešėsi dujinį primusą ir aliumininį puodą.
– Būkit geručiai, uždekite žvakes, – paliepė mesteldama degtukų dėžutę ant kilimo.
Lauke temo, o lizde buvo jauku – ir nuo galybės žvakių žvakučių, ir nuo mėlynos primuso liepsnos, ir nuo saldaus smilkalų aromato. Šilta ir jauku. Kaip namie. Mindas buvo pristatytas raikyti prancūziško batono, Lina – tepti ant riekučių lydyto sūrelio. Tokios ir vaišės.
Vėliau atėjo dar trys žmonės: dvi merginos ir vaikinas. Ne pro langą. Eglė nuėjo jų įleisti pro duris.
12
Merginos kaip merginos – nieko ypatinga. O štai vaikinas… Kol merginos glėbesčiavosi su Egle ir Mindaugu, jis neramiai trypčiojo ir vis gūžčiojo pečiais, lyg norėdamas nusipurtyti prie raumeningos nugaros prilipusią naštą.
– Čia Marukas, – pristatė Linai jį viena iš merginų.
– Guodos vaikinas, – pridūrė Eglė.
Marukas bandė šypsotis. Linai jo pagailo – matyt, žmogus irgi pirmąkart pakliuvo į bohemišką aplinką ir nežino, kaip elgtis. Jo skustoje galvoje vargu ar buvo kokių išskirtinių žodžių, tinkamų pažinties proga.
Merginos – tai Guoda ir Evelina.
Dabar jau visi buvo susirinkę ir susėdę ratu ant kilimo. Raumenų kalnas Marukas bandė pariesti po savimi storas šlaunis – jam ant žemės buvo nepatogiausia.
13
– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus… – prabilo Eglė. Visi persižegnojo. Lina stengėsi neišsiduoti, kad yra priblokšta tokios vakarėlio pradžios. – Pradėsime apeigas. Prašau užsimerkti.
Apeigas?!
– Aukščiausiasis Prote, Aukščiausioji Sąmone, Aukščiausioji Valia, palaimink mus, čia susirinkusius…
Ji mostelėjo ranka ragindama visus kartoti, ir Lina suvapėjo:
– … čia susirinkusius…
Tada ėjo kažkokie žodžiai apie sielų vienybę, dvasinę bendrystę, amžiną liūdesį, keitimąsi energijomis, aurų švytėjimus, kančios kelią, sielvarto upes ir panašiai… Lina prasimerkė ir dar spėjo sutikti keistą Maruko žvilgsnį. Tas tuoj užsimerkė ir toliau su visais murmėjo magiškas formules. Ne, jis čia ne naujokas.
– Atverkite sielas, kaip verksnių klubas atveria duris, – iškilmingai tarė Eglė, ir ritualas buvo baigtas.
14
– Bet kodėl verksnių? – išdrįso paklausti Lina. – Ar jūs… atsiprašau, bliuviai?
– Juk esi girdėjusi posakį, kad gyvenimas – tai ašarų pakalnė? – ramiai prabilo Mindas. – Ką pirmiausia padaro gimęs žmogus? Apsiverkia, nes…
– Na, taip, – nutraukė jį Lina, – nes jam pliaukšteli per užpakalį. Ir jei iš tikrųjų, tai ne apsiverkia, o rėkia, kūdikiai gal tik nuo antro mėnesio ima verkti ašaromis.
– Tai nekeičia esmės. Viskas, ką veikia žmogus per savo gyvenimą – tik vaduojasi iš liūdesio, daro viską, kad užmirštų.
– Užmirštų?
– Užmirštų skausmo priežastį. Gyventi yra skaudu. Mes įmesti į šią žemę ir priversti išgerti jūras ašarų.
– Jei jūs tokie pesimistai ir gyvenimas toks jau blogas, tai ko nesižudote? Savižudžiai irgi turi klubus, – Lina niekaip negalėjo patikėti, kad kalbama rimtai, ir leido sau ironizuoti.
– Lina, – uždėjo ranką jai ant plaštakos Guoda. – Mindaugas sakė – išgerti jūras ašarų. Tai reiškia – išlaikyti išbandymą, atlikti užduotį. Nusižudyti – tai pabėgti, pasiduoti. Verksniai nėra bailiai. Verksniai – tai žmonės, manantys, kad liūdesio gyvenime daugiau nei džiaugsmo.
– Bent jau jų gyvenime, – patikslino Eglė.
– Gerai, supratau, – užsičiaupė Lina.
15
Niekas čia nejuokauja. Ji be reikalo veliasi į diskusiją. Penki prieš vieną. Jokių šansų. Ir negali sakyti, kad liūdesio teorija nelogiška. Tai net labai panašu į tiesas, kurias tikybos pamokose jai kalė blyški vienuolė pilku abitu. „Dievas myli mus“, – sakydavo ji, bet Lina visada norėjo paklausti, kodėl pati ta vienuolė nesidžiaugia esanti mylima – ji kalbėdavo vos girdimu virpančiu balsu ir atrodė, kad ją kasdien vis labiau slegia viso pasaulio nuodėmės. Kažkokioje reklamoje Lina buvo mačiusi, kaip vienuolės linksmai su vaikais spardo kamuolį. Ji sunkiai įsivaizdavo seserį Severiją su sportbačiais. Net žiemą ji avėjo ortopedines basutes, iš kurių kyšojo pamėlę pirštai storais grublėtais nagais.
– Kiekvienam, kuris tai supranta, – toliau aiškino Guoda, – reikia palaikymo. Blogai, kai žmogus verkia vienas.
„Tai jūs susirenkate paverkti drauge?“ – taip ir norėjosi pasišaipyti, bet Lina prikando liežuvį.
– Mums pasirodė būtina turėti vietą, kur galėtume pasidalinti išgyvenimais, ir draugų, kurie nepasijuoktų iš mūsų liūdesio.
16
Liną erzino tokios pakylėtos kalbos, ji nė kiek netikėjo jų nuoširdumu. Nuskaityta, nusiklausyta, pamaiviškai išmintinga… Neatrodo, kad šitie iš pažiūros tokie skirtingi žmonės galėtų būti kokia atrama bėdai ištikus ar užjaučiantys guodėjai. Na, bet tegu. Tai jų žaidimas.
– Jei linksma, reikia juoktis, jei liūdna, reikia verkti – tai elementaru. Nukištas į pasąmonę liūdesys vėliau išlenda didesnėmis problemomis, – aiškino Mindas. – Taigi mes – tam tikra prasme savigalbos klubas, ar ne, Mariau?
– Kaip ir taip, – linktelėjo Marukas.
– Tam, kad dalyvautum klubo sueigose, reikia būti tikruoju jo nariu, tai yra išlaikyti testą (kokį – paaiškinsiu vėliau), bet tau, kadangi jau čia esi, padarėme išimtį. Pabūk su mumis, o paskui pasakysi, lieki klube ar užmiršti kelią į lizdą, – išdrožė Eglė. – Nors aš manau, tu ne šiaip sau atsiradai tą dieną prie sandėlio, o buvai atvesta. Evelina, ar tu pasiruošusi?
Po maldos Evelina dar nebuvo ištarusi nė žodžio, tad ir dabar tik linktelėjo galvą. Ji lėtai baigė gerti arbatą ir tik paskui prabilo, laikydama puodelį priešais save kiek nenatūraliai. „Indelis ašaroms subėgti“, – mintyse nusišaipė Lina. Bet garsiai vėl nieko nepasakė.
– Na, ką gi, šiandien mano eilė pasakoti savo istoriją. Mes taip esame sutarę, – kreipėsi ji į Liną, – kad klubas sužino pagrindinę tavo liūdesio priežastį, ir tas išklausymas kartu yra ir pažadas niekada niekam nepasakoti, kas išsakyta ir išgirsta.
Aptariame tekstą
- Kodėl Lina nelaukia autobuso stotelėje prie mokyklos? Kas jai kelia įtampą? [1]
- Kaip Lina elgiasi mažai pažįstamame miesto rajone, pastebėjusi keistai besielgiančią merginą? [1]
- Kaip į Linos pastabą sureaguoja mergina? Pakomentuokite jos frazę „Gerai, mamyte!“ [1]
- Ką pagalvoja ir kaip elgiasi Lina, įlipusi į autobusą? [2]
- Ką Lina veikė su tėvu? Kas ją džiugino, o kas kėlė abejonių? [2]
- Kodėl Lina grįždama sumano išlipti toje pačioje stotelėje? [2]
- Ką svarsto Lina, atsidūrusi prie sandėlio sienos? Kaip atsiliepia į anksčiau jau matytos merginos kvietimą? [3]
- Kas ir kodėl šioje situacijoje Linai primena vaikystėje žaistą žaidimą? [3]
- Pakomentuokite detales, kaip Linai prisistato Eglė. [3]
- Smulkiai papasakokite, kokią erdvę pamato į viršų užlipusi Lina. [4]
- Kaip Eglė Linai pristato šią vietą? Kaip ji elgiasi su Lina? [4, 5]
- Kaip jaučiasi ir elgiasi Lina? Ką ji sužino apie Eglę? [4, 5]
- Kaip Linai sekasi gyventi savarankiškai? Ką mergina išmoko, o kas jai sunku? [6]
- Kodėl Lina vėl sugrįžta prie sandėlio? Kaip jaučiasi prie jo ir vėl patekusi į vidų? [6]
- Kokia detalė paskatina Eglę pasakoti apie savo tėvą? Kas sužinoma apie jų santykius? [6]
- Ką pagalvoja Lina klausydamasi Eglės komentarų apie tėvą? [7]
- Ką merginos sužino apie viena kitos mokyklas ir mokymąsi? [7]
- Ką Lina pagalvoja apie Eglės maištingumą? [7]
- Ką galvoja Lina, gavusi kvietimą į klubo sueigą šeštadienį? [8]
- Pirmuoju asmeniu Linos vardu smulkiai papasakokite, ką ji pamato ir patiria šeštadienio vakarą atėjusi į lizdą. [9]
- Kokia pirmoji Linos reakcija, kai ji sužino klubo pavadinimą? [10]
- Aptarkite ant sienos užrašytą eilėraštį. Ar galima šį eilėraštį laikyti klubo manifestu? Kaip į eilėraštį žvelgia Mindas? [10]
- Kaip klube sukuriama jauki atmosfera? [11]
- Kuo išskirtinis iš visų klubo narių Linai pasirodo Marukas? [12, 13]
- Kokį įspūdį Linai daro prasidėjusios apeigos? [13]
- Kas ir ką Linai paaiškina apie verksnių klubo principus? [14]
- Kodėl Lina niekaip negalėjo patikėti, kad kalbama rimtai? Kodėl ji ima ironizuoti? [14]
- Ką Lina pamano apie liūdesio teoriją? [15]
- Kaip Lina vertina pakylėtas kalbas? [16]
- Kodėl Lina priimama į klubą dar neišlaikiusi testo? [16]
- Kas dar apie klubo taisykles sužinoma tik prabilus Evelinai? [16]
Apibendriname
- Kokiose erdvėse vyksta ištraukos veiksmas? Apibūdinkite kiekvieną iš jų. Kaip ir kodėl Lina jose atsiduria?
- Kuo ypatingas ištraukoje aprašomas Linos gyvenimo laikotarpis?
- Kaip užsimezga Linos ir Eglės pažintis? Pasekite, kada kuri mergina ištraukoje parodo iniciatyvą. Ar galima teigti, kad viena iš jų yra aktyvesnė?
- Kaip manote, kodėl Eglė taip lengvai priima Liną į tokį uždarą klubą? Raskite tekste ir pacituokite vietą, kur Eglė apie tai užsimena.
- Bendraudama su Egle ir stebėdama klubo veiklą, Lina linkusi į situaciją žiūrėti ironiškai. Raskite ir pacituokite vietas, kur nuskamba ironiški Linos komentarai, o kur ji ironizuoja mintyse.
Linos ironiškos mintys ? ? | Linos ironiški komentarai ? ? |
- Kodėl Linos juokelis apie savižudybę pasirodo nevykęs? Iš ko ji pati tai supranta?
- Kaip į Linos ironišką repliką sureaguoja klubo narė Guoda? Atkreipkite dėmesį į Guodos kūno kalbą Linai aiškinant verksnių klubo principus.
- Kaip klubo susitikimo metu keičiasi Linos nuostatos dėl tokio pobūdžio veiklų?
- Apie ką ištraukoje ironiškai kalba Eglė?
- Kaip manote, kodėl ir Lina, ir Eglė tam tikrose situacijose renkasi ironizuoti? Atkreipkite dėmesį į jų dialogų stilių.
- Charakterizuokite verksnių klubo narius ir užpildykite lentelę.
Vardas | Citata (kaip elgiasi? kaip atrodo?) | Citata (ką kalba?) | Komentaras |
Eglė | | | |
Mindas | | | |
Marukas | | | |
Guoda | | | |
Evelina | | | |
- Kas sieja verksnių klubo narius? Atsakykite jų pačių citatomis.
- Kuris klubo narys jums pasirodė įdomiausias? Argumentuokite.
- Kuo verksnių liūdesio teorija Linai pasirodo įdomi? Ką jūs apie tai manote? Kuriam veikėjų komentarui pritartumėte, o su kuo nesutiktumėte?
- Kaip suprantate Mindo mintį apie tai, kad „nukištas į pasąmonę liūdesys vėliau išlenda didesnėmis problemomis“?
Diskusija
Viena iš verksnių klubo narių Guoda sako, kad „blogai, kai žmogus verkia vienas“. Padiskutuokite, ar tikrai blogai išgyventi liūdesį vienam.
Tyrimas
Pasidomėkite, į kokias tarnybas galima kreiptis užklupus liūdesiui, su kuriuo sunku gyventi. Kokie specialistai mokyklose gali suteikti informacijos apie tai?
Kuriame tekstą
Toliau bendraudama su verksniais, Lina daug galvoja apie gyvenimą. Pratęskite šį Linos pradėtą galimybių sąrašą: „Būti gyvam – vadinasi, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti…“ Pasidalykite su bendraklasiais savo sąrašu ir sudarykite svarbiausių jūsų šiuo metu turimų galimybių penketuką.
Diana Ganc
Diana Ganc (Gancevskaitė, g. 1983) – literatūros tyrėja, vertėja, rašytoja, aktorė, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė. Apysaka jaunimui „Lota“ – pirmoji autorės knyga, išleista 2020 metais. Visuose pokalbiuose ši kūrėja užsimena, kad visą gyvenimą yra aistringa skaitytoja; viename interviu ji taip kalba apie skaitymą: „Esu asmeniškai ir nuoširdžiai dėkinga visiems tiems autoriams už jų knygas, vertėjams – už vertimus, už bendrystę, atrastas galaktikas, už vienatvę drauge, už galimybes ilgas valandas nedalyvauti realiame gyvenime.“
Apysakos „Lota“ pasakotoja – jau beveik penkiolikmetė mergina Lota (Loreta). Ji išgyvena itin sunkų laikotarpį po mamos mirties. Jiems su tėčiu reikia išmokti gyventi dviese, o tėtis turi vis palikti Lotą, nes reikia išvažiuoti – jis tolimųjų reisų vairuotojas. Tėtis stengiasi rūpintis dukra: rašo žinutes, domisi jos kasdienybe, palieka pripirkęs pilną šaldytuvą maisto, bet jis Lotai atgrasus (vištienos gabalai, kuriais ji nori kuo greičiau atsikratyti). Lotai padeda, ja rūpinasi šalia gyvenančių kaimynų pora, tačiau jų nuoširdumu mergina abejoja. Dėmesingos Lotai ir mokytoja bei auklėtoja, bet Lotą visa tai erzina. Draugė Sonata, turinti valgymo sutrikimų, atsiduria ligoninėje ir reikalauja dėmesio, bet dabar Lota nesijaučia galinti pakankamai jo skirti draugei. Lota nuolat svarsto, „kodėl su žmonėmis taip sudėtinga“, dabar ji norėtų tiesiog būti viena namuose su savo senu šunimi Lyru.
Pateikiamos dvi kūrinio ištraukos (viena iš apysakos pradžios, o kita – iš pabaigos), kaip Lota bando iškęsti niūrias rudens dienas. Skaitydami jas, stebėkite, ką ir kaip išgyvena Lota, ką ji galvoja ir ką sako, kas jai padeda išbūti sunkias akimirkas.
LOTA (ištraukos)
1
<…> Man išvis nieko nebereikia, tik kad niekas prie manęs nebelįstų – jokie sumauti kaimynai, mokytojai, psichologai. Norėčiau išvis niekur neiti ir nieko nebedaryti, tik sėdėti namie, ant sofos arba lovoje, ir galbūt skaityti. Bet geriau, kad ir to nereikėtų. Tiesiog būti kaip pagalvei. O kai namie būna tėtis, galiu kiek pabūti Lota, kad jam nebūtų taip liūdna. Jam tikriausiai būtų sumautai liūdna, jei būčiau pagalvė. O dabar, tėti, ar tau liūdna? Tikriausiai liūdna, tėti, aš suprantu. Atleisk man, tėti.
Trumpam iškiškim nosį, Lyrai, seni, su pavadėliu, tik dėl reikalų. Juk tu irgi nenori niekur eiti ir lakstyti, Lyrai. Ir grįžkim į lovą. Dabar jau be striukės. Galim ilgai gulėti. Skaityti ir valgyti vis tiek nėra ką. Pilnas šaldytuvas nevalgomų daiktų. Nors sūris, taip, iš bėdos sūris tinka. Ilgai gulėkim su tavim ir sūriu. Nėra visiškai jokios prasmės keltis.
tėtis 09:16
Kaip naktis? Pamokose jau?
Aš pagaliau eisiu miegoti:)
aš 09:19
Valio. Normali lova?
tėtis 09:21
Jo, net kambarys tas pats, kaip paskutinį kartą! Dar ant pusryčių spėjau.
aš 09:21
Jėga.
tėtis 09:23
Tai pamokose? Nepramiegojai?
aš 09:21
Nea.
Mes nieko nepramiegojom ir niekur nepavėluosim, Lyrai. Mes esame tieji du, kurie bus kartu ir vienas kito neišduos, ir nepaliks. Niekada, taip? Niekur nepabėgsi, taip, Lyrai? Mažas žilas seni, mes juk beveik vienmečiai. Taip, tu šiek tiek vyresnis už mane, vos vos, tau beveik penkiolika. Paauglys. Bet iš namų nebėk. Aš, pavyzdžiui, nebėgu. Nes namie gerai. Bent geriau nei kitur. Namie mes pasislėpę.
Šiandien jau reikės išeiti. Neilgam. Ratu kaip nors. Nors ne, užsukti į kepyklėlę. Tada nereikės eiti į parduotuvę. Tiesiog į kepyklėlę, o paskui bus galima padaryti lanką ir nieko nesutikti. Taip. Ne, juk dar biblioteka. O galbūt jokio skirtumo. Galbūt. Tikriausiai jokio. Eiti tiesiog, ir tiek.
*
2
Apuoko akys, bibliotekos knygos, Sonatos megztinis. Ir dar tie likę žali gabalai. Nesvarbu, miške kur numesiu, koks man skirtumas.
Lyrai, aš greitai grįšiu. Pats matai, kad niekur neičiau, nekur niekada neičiau. Ir neisiu. Kai grįšiu, ilgai niekur neisiu. Nebebus ko. Nebebus kur. Palauk manęs. Ir nesumanyk numirti, seni.
Automobilių nėra. Šaunieji kaimynai išvykę. Darbuose ir sporto klubuose, ar koks sumautas skirtumas.
Per miškelį. Jokių mikroautobusų man nereikia. Per miškelį.
Kur nors čia tiesiog numesiu. Kur nors tolyn, toliau nuo takelio.
Velniava, neišlupau juk iš pakuočių.
Kam man visas šitas glitesys ir šlykštesys. Servetėlių, aišku, vėl neturiu. Kodėl, kodėl, kodėl jaučiuosi taip, lyg pati būčiau nudobusi šitas puspaukštes, o dabar slepiu įkalčius? Jėzaukristau, tėti, tu tikras kvailys. Ar tu visada toks buvai? Ar toks tapai dabar, per vasarą? Nieko, mes išmoksim. Tu išmoksi ir aš gal išmoksiu. Būti dviese, ne, trise, su Lyru. Būti visada truputį atskirai, nes taip lengviau. Gerai jau gerai, aš galiu visada susitvarkyti su tuo, ką man paliksi, tik tu važiuok, važinėk, nebūk namie kuo ilgiau, nes taip lengviau, taip labiau tave myliu, taip geriau tylėti.
Štai, mėsos, skriskite. Kas nors jus būtinai suės, tikrai. Kitaip viskas išties būtų visiškai beprasmiška. Ir tai būtų didelė mano kaltė. Bet kas nors ateis. Nežinau, gal voverės. Viskas, man nesvarbu. Kas nors suras. Nes aš turiu eiti. Likit sveikos, dalys, likit sumautai sveikos.
tėtis 15:04
Baigėsi jau pamokos? Ką veiki?
aš 15:07
Einu pas Sonatą.
tėtis 15:08
Ji dar serga? Linkėjimų nunešk.
aš 15:10
Ją vakar į ligoninę paguldė. Ta prasme, lankyti einu.
tėtis 15:14
O kur paguldė? Kas nutiko?
aš 15:16
Vėliau parašysiu. Kai aplankysiu.
tėtis 15:17
Ok. Šaunuolė, kad eini.
3
Šaunuolė Lota. Lota rado savo šunį, pabėgo nuo dėdės kaimyno, paliko voverėms vištgabalių ir eina aplankyti sergančios draugės. Triskart valio šaunuolei Lotai.
Ate, miške, ate, voverės, sveiki, žmonės. Visi kažkur eina, kažkuo susirūpinę, visi bijo kažko nepadaryti ir kur nors pavėluoti. Visiems labai svarbu būti dabar šioje vietoje, šitoje stotelėje, kažko laukti, kažkur būtinai važiuoti. Kelti triukšmą. Aš turėčiau norėti būti tokia pat, taip? Mokytis ir gyventi, ir visa kita tam, kad paskui kažkur skubėčiau, kažko nespėčiau. Gal aš geriau irgi vairuosiu fūras. Stovėsiu milijonus valandų ant visokių sienų ir skaitysiu. O paskui važiuosiu. Tada susitaupysiu daug daug pinigų ir išplauksiu į Australiją. Ir ten turėsiu savo namelį. Aš juk dar to noriu, taip? Ar nebenoriu? Būtų geriau tvirtai žinoti.
4
Kepyklėlė. Pagrindinis taškas. Ir dar biblioteka. Galėtų juk kas nors viską atvežti iki namų. Bandeles, knygas. Ir palikti prie durų. Tiesiog. Mums visiems būtų geriau, tikrai. Kainuotų gal ne daugiau nei tėčio išleista suma nevalgomiems daiktams, kurių prikimšo šaldytuvą.
Ir visiems reikia būti susigrūdus čia. Visiems būtent dabar reikia duonos ar sausainių, ar sumautų džiūvėsių. Stovėk eilėje kantriai, Lota. Stovėdama eilėje išreiški tavęs laukiančios duonos ir bandelių būtinumą tavo gyvasčiai. Galbūt be jų mirtum. Kaip ir jie visi tikriausiai numirtų be savo sausainių, morengų, duonos, grybukų ir vafliukų. Nes ko mes čia visi stovėtume. Mes čia stovime, vadinasi, mums reikia, vadinasi, mes negalime be to apsieiti, nes jeigu galėtume, mūsų čia nebūtų. Viešpatie, Lota, štai tu stovi šitoj eilėj, nes tau gyvybiškai svarbu nusipirkti keptos duonos ir bandelių. Didelė prabanga žmogui, norinčiam nebūti, ar ne.
Viešpatie. Rankovė. Striukės rankovė ištepta pridžiūvusiais vėmalais. Aš miegojau su šita striuke, o dabar stoviu su tetulėm vanile ir cinamonu kvepiančioje kepyklėlėje. Ačiū, Dariau, už nuoširdžią tamstos pagalbą. Galbūt būčiau mirtinai apsinuodijusi tomis morkomis. Stoviu eilėj sumautoje kepyklėlėje, laukiu, kol gausiu man būtinos keptos duonos ir bandelių, mano striukės rankovė puošta vėmalais ir aš keliausiu aplankyti draugės į Vasaros gatvę. Mielos tetos, prasiskirkit, man tai gyvybiškai svarbu, man reikia kuo greičiau, nagi. Nenusivalo. Ir tiek to. Nemačiau ir netrukdė. Tetos, traukitės iš kelio, tetos, man gyvybiškai svarbu.
5
– Sveikutė, Loreta!
Negi Lota taip visiškai praslystų. Mokytojų yra visur, o pirmiausia – kepyklėlėse, kur skaniausia kepta duona ir bandelės su migdolų kremo įdaru.
– Laba diena.
– Ir tu čia?
Aišku, savaime suprantama. Jeigu jums reikia Lotos, tai visada rasite ją kepyklėlėje, ji miršta stovėdama eilėje ir remiasi į prekystalį vėmaluota rankove.
– Mhm.
– Vakar nebuvai chemijoj. Išvis mokykloj nebuvai? Ir šiandien, jei neklystu?
– Apsinuodijau.
– Vargšiukė. Gydytoją kvieteisi?
Taip, dar paglostyk man galvą. Bet tu tokia mažytė, teta chemijos mokytoja, o aš tokia didelė, visa į tėtį.
– Ne, gulėjau lovoj tiesiog.
– Mes su tavo auklėtoja nerimaujam. Dėl tavęs ir dėl Sonatos.
– Mhm. Šiandien jau geriau. O Sonata ligoninėje.
– Taip, žinom. Baisu, Loreta. Baisu. Auklėtoja tau dar paskambins. Juk tavo tėtis išvažiavęs?
– Jo, dabar išvažiavęs.
– Mums tu labai rūpi, Loreta.
– Mhm.
– Tai lauksim tavęs rytoj, sutarta?
– Taip, viso gero.
6
Aš vargšė nelaiminga mergaitė, mano mama yra angelas, o mano tėtis – fūrų karalius.
– Laba diena. Norėčiau dvi, ne, tris dėžutes keptos duonos su sėklom ir tą bandelę su migdolų įdaru. Taip, vieną. Ačiū.
Aš norėjau dviejų bandelių. Dvi bandelės yra geriau nei viena, čia kiekvienam aišku. Dvi bandelės būtų labai gerai, bet būtų per gerai, Lota. Nes nuo dviejų bus gera pilve ir galvoje. Ir nežinosi, ką su tuo gerumu daryti. Jo dabar nereikia. Laba diena, mergaite, prašau pasakyti, nuo ko jums būna gera? Nuo bandelių su migdolų kremo įdaru. Bet juk gėda, mergaite, pasaulyje vyksta baisūs dalykai, kažkur badauja vaikai, net visai šalia badauja jūsų draugė, o jūs džiaugiatės bandelėmis su migdolų įdaru? Nukirsti jai galvą!
Eiti ir niūniuoti, eiti ir nieko negirdėti, eiti ir nieko nematyti, nes reikia tik nueiti ten ir ten, padaryti tą ir tą ir grįžti namo, tik tiek, ir kliūčių ruožas įveiktas. Aš nieko nemąstysiu, aš nieko nematysiu, aš eisiu prisimerkusi, susikūprinusi, aš kupranugaris apuoko akimis.
7
Aha, skambina. Tai jau viską išklojo. Austėja, mieloji, sutikau Loretą kepyklėlėj, žinok, jai tikriausiai ne viskas gerai. Taip, taip, manau, tu jai greičiau paskambink. Ar jos kreipiasi viena į kitą „mieloji“? Ne, tikriausiai ne. O gal ji sakė – Auste, klausyk, sutikau Veršeliūtę?
Ką dabar daryti. Kodėl dabar taip turi būti. Aš nenoriu kalbėti, su niekuo.
– Klausau.
– Sveika, Loreta. Kaip gyvuoji?
– Laba diena. Gerai, ačiū.
– Ar nesergi? Nebuvai nei vakar, nei šiandien.
– Nesergu. Buvau truputį apsinuodijusi. Viskas jau gerai.
– Tai rytoj ateisi?
– Galbūt.
Čia juk ne melas. „Galbūt“ reiškia gali būti, o gali ir nebūti. Paklauskit chemikės. Ir faktas, kad „galbūt“ šiuo atveju reiškia, kad nebus, ir tiek. Juk taip.
– Tėtis išvažiavęs?
– Taip, išvažiavęs.
– Aš jam tuomet neskambinsiu, netrukdysiu. Tu juk pasakytum, jei kas būtų blogai ar reikėtų pagalbos?
– Taip.
Bet ne jums. Lyrui. Gal Sonatai. Ne, Sonatai ne. Lyrui.
– Skambinau Sonatos mamai. Tu juk žinai, kad Sonata ligoninėje?
– Mhm.
– Noriu su tavimi pasikalbėti. Rytoj juk ateisi?
– Galbūt.
– Na, laikykis, Loreta. Žinok, gali man paskambinti, jeigu kas, tikrai. Labai noriu tau padėti.
– Ačiū. Viso gero.
Galima pabandyti kažkaip iš tiesų susirgti. Bet ne, tai būtų labai vaikiška tikriausiai. Aišku, vaikiška. Tiesiog neiti, ir tiek. Ir nieko jie nepadarys. Žmogus turi teisę neiti ten, kur nenori eiti. Žmogus turi teisę sėdėti po antklode ir niekur neiti, ir su niekuo nekalbėti. Žmogus turi į tai teisę. Į ramybę galbūt. Aš nežinau, gal į ramybę. Bet tai ne ramybė. Nežinau, aš nenoriu apie tai galvoti. Neiti, ir tiek, ir tegu viskas kažkaip būna. Aš noriu būti po antklode, o visa kita tegu būna, kaip bus.
8
Štai. Čia man reikia knygų. Grąžinti perskaitytas ir pasiimti neskaitytas. Arba skaitytas, bet skaitysimas dar kartą. Nes to irgi reikia. Pasiimti skaitytą knygą ir rasti joje savo užlankstytus kampučius, riebaluotų pirštų atspaudus. Žinoti, kad niekas kitas jos neskaitė taip, kaip Lota. Nes niekas kitas jos taip nesuprato, niekam kitam ji nebuvo tai, kas ji buvo Lotai. Galbūt niekas kitas jos išvis neskaitė. Ir tai yra stebuklas. Knyga, kurią parašė man. Parašė žmogus, kuris nelindo prie manęs su noru padėti, kuris nežadėjo paskambinti, kuriam nusispjauti, buvau aš mokykloje ar nebuvau. Ir mes niekada su tuo žmogumi nesusitiksime, ir tai yra geriausia. Kuo labiau mes nesusitiksime, tuo jis man bus brangesnis, aš jį galbūt net mylėsiu. Nes tik jis ir aš žinome, kad jis rašė man. Ir tai didelė sumauta paslaptis. Tsss.
– Čia grąžinu, o šitas imu.
– Taip greitai perskaitei? Ar nepatiko?
– Patiko. Vienos dar negrąžinu. Tėčiui… Ta prasme, dar negrąžinu.
– Nieko tokio, pratęsiu. Ooo, šita labai gera. Turėsi daug malonumo skaitydama.
Viską sugadinot, teta, ačiū. Bet aš jumis tikiu, po velnių. Jūs neturėtumėte sėdėti čia visa tokia. Tokia. Ką aš žinau, visa tokia šilta. Tokia rami, graži. Minkšta. Tokia mama.
– Tikriausiai.
9
– O gal nori lankytis skaitytojų klube? Šiaip ten renkasi kiek vyresni žmonės, bet tu tiek daug skaitai, manau, kad ir tau būtų įdomu.
– O ką ten veikia?
Aš labai mandagi. Man labai neįdomu ir aš labai mandagi. Teta, prašau, tiesiog užregistruok mano knygas ir leisk man eiti. Manęs laukia bandelė, manęs laukia Sonata, manęs laukia Lyras, manęs laukia antklodė. Teta, prašau tavęs, teta, būk gera. Nes aš tuoj atsisėsiu, apsiverksiu ir pasakosiu tau, kaip aš nieko nenoriu, tik namo. Arba papasakosiu apie savo mamą, ir kad ji mirė, ir tada viskas grius, nes tau irgi bus manęs gaila.
– Susirenkam… Ir aš ten būnu. Čia pas mus vyksta, skaityklėlėj. Susirenkam darbuotojos, kai kurie skaitytojai, geriam arbatą, kas nors kokį pyragą ar sausainių atneša. Kalbam apie knygas. Kartais net pasikviečiam kokį poetą ar rašytoją, bet retai, tiesą sakant.
Jėzaukristau, ačiū, teta. Ne. Viešpatie, gerti arbatą su sausainiais ir kalbėtis apie knygas. Ką kalbėtis apie knygas? Ar apie knygas kalbamasi? Teta, tu juk dirbi bibliotekoj, po velnių. Apie knygas nesikalbama. Knygos skaitomos. Kaip ir muzika klausoma. Vienas pats juk klausaisi muzikos. Kai nori. Aš visai nenoriu, kad visokios tetos ir kažkoks poetas ar rašytojas kištųsi į mano skaitymą, aš išvis nenoriu matyti jokių poetų ar rašytojų, jie viską sugadina. Kai buvo atvažiavęs į mokyklą tas kažkoks poetas, viešpatie, juk jis sugadino visą malonumą. Ta prasme, aišku, aš ir šiaip nelabai mėgstu poeziją, nes ją tikriausiai geriausia yra tik kurti, o ne skaityti, bet kartais visai įmanoma ir paskaityti, ir apsidžiaugti, kad tu ir poetas kažkuo panašūs. Bet čia viskas melas. Atvažiuoja koks poetas, ta prasme, tas poetas atvažiavo, ir iš pirmos eilės matėsi, kaip jam iš šnervių ir ausų kyšo plaukai. Aišku, tai normalu, nes jis senas ir visa kita, bet jis ten stovėjo su tais styrančiais plaukais ir skaitė savo eilėraščius visai ne taip – lyg išvis jis ne pats būtų juos parašęs arba parašęs jaunystėje ir dabar stebėtųsi, kokių nesąmonių pripaistė, ir dar kosčiojo visą laiką, ir vis šnirpštė nosį. Ir man nebepatinka jo eilėraščiai apie tylą ir vienatvę, ir vakarą, nes atrodo, kad juose knibžda tų styrančių plaukų ir prišnirpštų nosinių, ir dar tikriausiai kokių nors vaistų kepenims arba nežinau kam. Aš nenoriu. Nesvarbu. Ačiū, teta, ne.
– Aha, įdomu. Pagalvosiu.
– Skelbimų lentoje yra surašytos datos. Renkamės kartą per mėnesį, tiksliau, antrąjį mėnesio antradienį, septintą. Ateik, pamatysi, labai jauku būna.
Nesišypsok, teta. Atrodai tokia gera, tokia švelni, ir ta tavo segė, ir auskarai. Tavo rankos tikriausiai kvepia kremu, jos nesuskeldėjusios ir minkštos, ir visuomet šiltos. Taip?
– Mhm, pagalvosiu. Ačiū. Viso gero.
10
Kaip visa tai sutalpinti, o kaip. Kam man tie trys pakeliai keptos duonos. Po velnių, dar tos gabalų pakuotės. Dabar teta žiūri į mane, o aš į ją nežiūrėsiu. Taip, man žliaugia prakaitas, varva nosis, mano rankovė vėmaluota, nešiojuosi vištų gabalų pakuotes, turiu daug keptos duonos, vaikiško dydžio megztinį ir esu mielai kviečiama į skaitytojų klubą. Netelpa, viešpatie, netelpa.
– Gal duoti maišelį?
– Ačiū, nereikia.
Galiu rankose neštis knygas arba galiu rankose neštis keptą duoną, štai, žiūrėkit, matot, kiek keptos duonos prisipirkau, kol mano draugė badauja. Arba galiu rankose neštis gabalų pakuotes ir bandelę, nes štai, va kaip, aš jau sušlamščiau žalias paukščių dalis ir manęs dar laukia desertas. Arba galiu visa tai suvynioti į Sonatos megztinį. Viešpatie.
– Imk maišelį. Kitąkart atneši.
– Ačiū.
Drobinis maišelis su Mike Pūkuotuku, o, teta. Štai kokia aš žavi mergytė, vėmaluota rankovytė. Ačiū, teta. Į maišelį – knygos, ir dar megztinis puikiai telpa. Gal nepamatė tų pakuočių. Viešpatie, teta. Tuoj apsižliumbsiu, įsikibsiu į tave ir niekada niekur iš čia neisiu. Teta, juk tu man leisi niekur neiti, tik būti su tavim? Tu man leisi neiti į mokyklą, taip, teta?
– Viso gero.
– Iki.
Kaip aš noriu namo. Kaip aš noriu namo. Kaip aš noriu namo. Bet aš ateinu, Sonata. Labiausiai už viską noriu namo, bet ateinu pas tave.
Dabar kiemais, kiemais. Svarbiausia dabar ne palei gatvę. Svarbu kiemais. Noriu valgyti.
sonata granata 16:37
Ateisi?
aš 16:39
Jo, ateinu.
<…>
11
Ta bibliotekininkė, jos megztinis. Kodėl ji neina kur nors iš mano minčių. Kodėl ji ten sėdi su savo mėlynu megztiniu ir kviečia mane į sumautą skaitytojų klubą. Klubas. Tai turėtų būti įdomu? Prasminga? Kodėl gi ne. O jei mano gyvenimo prasmė būtų tiesiog kas antrą ar kokį ten pirmadienį kepti sausainius, pyragus, gaminti želė ar dar ką ir tada kitą dieną, antradienį, eiti į tą klubą? O kodėl ne? Tai būtų gal prasmingiausias dalykas gyvenime. Dabartiniame, taip. Tokiame sumautame, kokiu jis pavirto ar gal vis dar tebevirsta. Gerai, kaip ji ten sakė? Vyresnio amžiaus žmonės. Ar kažkaip panašiai. Tai juk net valio, Lota. Jie mėgsta saldumynus. Nežinau, iš kur tai žinau, bet žinau. Būtų šaunu. Būčiau naudinga. Mano knygų vartojimas galiausiai taptų naudingas. Prasmingas ir visa kita. Ruoščiau jiems saldumynų puotas, jie sakytų – kokia šauni mergaitė ir panašiai. Ir koks skirtumas, man gal netgi būtų smagu. Taip, Lyrai, galbūt aš net išmokčiau pati kepti bandeles su migdolų kremo įdaru. Kepta duona jiems tikriausiai netiktų. Tikriausiai ne, berods, tame amžiuje, vyresniame ir visa kita, jie nešioja protezus arba jų dantys trapūs, aš tiksliai nežinau. Ir kepta duona nėra saldi. O jie mėgsta saldumynus. Kažkur skaičiau, kažkodėl žinau. Aš juk turiu tetai grąžinti maišelį. Taip, gal neskubu, bet juk galiu grąžinti anksčiau ir visgi sutarti, kad ateisiu. Galbūt ateisiu. Ten juk nebus visų tų atseit bendraamžių, niekas manęs nevertins pažymiais, tie vyresnio amžiaus žmonės ar kaip ten jie džiaugsis manimi, mano saldumynais.
aš 09:37
Tėti, kažkaip neprisimenu – ar tau pavyko sutaisyti orkaitę?
tėtis 09:41
O tau ne pamokos? Pask parašysiu. Dab negaliu.
Aptariame tekstą
- Ko šią akimirką nenori ir ko nori Lota? [1]
- Kaip ir kodėl ji elgtųsi, jei namuose būtų tėtis? [1]
- Ko žinutėmis teiraujasi Lotos tėtis? [1]
- Ką atsakydama į tėčio žinutes Lota atskleidžia apie save? Ar atsako į jo klausimus? [1]
- Ką Lota išsako savo senam šuniui Lyrui? [1]
- Ką šiandien padaryti yra nusprendusi Lota? Ar jai tai lengva? [1]
- Dėl ko Lota teisinasi Lyrui? [2]
- Kaip Lota jaučiasi atsikratydama tėčio nupirktų vištienos gabalų? [2]
- Ką Lota galvoja apie save ir tėtį? Ką jie turi išmokti? [2]
- Ko žinutėmis klausinėja tėtis? Už ką pagiria Lotą? [2]
- Ką pasako, o ko nepasako tėčiui Lota? [2]
- Kaip Lota reaguoja į tėčio pagyrimą, kad ji šaunuolė? [3]
- Ką Lota galvoja apie žmones ir apie save tarp jų? [3, 4]
- Kokias savo gyvenimo galimybes svarsto Lota? Ar iš tikrųjų ji to nori? [3]
- Apie ką Lota galvoja stovėdama kepyklėlės eilėje? Kokia mintis ją palaiko, o kas sutrikdo? Ką apie Lotą galima numanyti paminėjus vėmalais išteptą striukės rankovę? [4]
- Kas ir kodėl Lotą užkalbina kepyklėlėje? [5]
- Kaip Lota reaguoja į mokytojos klausimus ir ką į juos atsako? [5]
- Ką ir kam apie save papasakoja Lota? [6]
- Ką Lota nusiperka priėjusi prie kasos? Kodėl nusiperka ne dvi bandeles? Kodėl ji nenori patirti malonumo? [6]
- Pacituokite, ką apie savo šios dienos maršrutą galvoja Lota. Skaitydami intonacijomis perteikite Lotos būseną. Pabandykite ją įvardyti. [6]
- Kodėl auklėtoja paskambino Lotai? Kaip ji šnekasi su mergina? [7]
- Kaip Lota kalba su auklėtoja? Kaip pasiaiškina, kodėl nebuvo mokykloje? [7]
- Su kuo Lota sakosi galinti būti nuoširdi? [7]
- Kodėl Lota atmeta kilusią pagundą susirgti, kad nereikėtų eiti į mokyklą? [7]
- Kokias žmogaus teises įvardija Lota? Kuria iš jų dabar labiausiai norėtų pasinaudoti? [7]
- Ką, atėjusi į biblioteką, Lota galvoja apie tos pačios knygos skaitymą dar kartą? Ką ji laiko stebuklu? [8]
- Kodėl Lota grąžino ne visas knygas? [8]
- Kaip mintyse Lota vadina bibliotekininkę? Kaip merginą paveikia bibliotekos darbuotojos mielumas? [8]
- Ką ir kodėl bibliotekininkė pasiūlo Lotai? [9]
- „Mes“ vardu papasakokite, kaip veikia bibliotekos skaitytojų klubas. [9]
- Kaip Lota klausosi bibliotekininkės pasakojimo? [9]
- Ką apie knygas ir susitikimus su rašytojais, klausydamasi pasakojimo apie skaitytojų klubą, galvoja Lota? [9]
- Su kokia problema, bibliotekoje pasiėmusi knygų, susiduria Lota? [10]
- Ką jai pasiūlo bibliotekininkė? Kaip Lota pasijunta iš bibliotekininkės paėmusi drobinį maišelį su Mike Pūkuotuku ir kodėl iš bibliotekos grįžta kiemais? [10]
- Ko labiausiai norėtų Lota, o ką vis dėlto daro? Pacituokite Sonatos ir Lotos žinutes. [10]
- Ką po keleto intensyvių, sudėtingų dienų Lota galvoja apie bibliotekininkės kvietimą į skaitytojų klubą? Kaip manote, ar ji rimtai ketina nueiti? [11]
- Kas Lotą trauktų apsilankyti tame skaitytojų klube? [11]
- Kuo svarbus Lotos klausimas apie orkaitę? [11]
Apibendriname
- Kas yra šio teksto pasakotojas? Kuo ypatingas jo pasakojimo stilius? Ką tai suteikia pasakojimui?
- Užpildykite schemą ir apibūdinkite Lotą.
- Kodėl nesutampa Lotos mintys ir sakomi žodžiai?
- Raskite tekste, kur Lota jaučia tuoj pat pravirksianti. Ką reikštų šis verksmas? Kaip manote, ar tai pagalbos prašymas, ar savęs gailėjimasis, ar nevilties suvokimas, ar dar kas nors?
- Surašykite į schemą citatas, atskleidžiančias, kaip tam tikroje erdvėje jaučiasi Lota. Apibendrinkite, kur ir kodėl Lota jaučiasi geriausiai.
- Aptarkite Lotos ir tėčio santykius remdamiesi jų susirašinėjimu ir Lotos mintimis. Kaip suprantate jos galvojimą, kad geriau „būti visada truputį atskirai“? Iš ko galima suprasti, kad Lota stengiasi palaikyti artimą ryšį su tėčiu?
- Kas nutiko Lotos draugei Sonatai? Kaip dėl draugės stengiasi Lota? Kaip manote, ar Lotos pagalba Sonatai nuoširdi, ar tik iš mandagumo?
- Kokios pagalbos Lota nenori? Kaip manote, kodėl? Kaip suprantate jos norą būti „po antklode“?
- Kepyklėlėje Lota nusiperka tik vieną bandelę, nes dvi bandelės būtų „per gerai“. Kaip manote, kodėl Lota stengiasi, kad jai nebūtų „per gerai“?
- Kas apskritai Lotai yra gerai ir kas blogai? Prisiminkite rašytojus: vienas tik jai rašo knygą, kitas, skaitantis savo eiles, yra atgrasus; tėtis: kai yra greta ir kai yra nutolęs ir t. t.
- Kaip manote, kodėl iš visų sutiktųjų bibliotekininkė Lotai pasirodo mieliausia?
- Kokią perkeltinę prasmę įgyja bibliotekoje ištarta Lotos frazė „Netelpa, viešpatie, netelpa“?
- Raskite tekste vietas, kur kalbama apie knygas ir skaitymą, ir jas aptarkite. Ką šiame gyvenimo etape knygos reiškia Lotai? Kodėl, anot jos, knygos geriau nei žmonės?
- Kaip manote, kodėl Lota ima galvoti apie dalyvavimą skaitytojų klube?
- Ir anksčiau skaitytoje I. Ežerinytės apysakos „Verksnių klubas“ ištraukoje, ir šioje kalbama apie poeziją. Raskite tekstuose tas vietas ir aptarkite, ką poezija tuo metu reiškia pagrindinėms ištraukų veikėjoms Linai ir Lotai.
- Palyginkite I. Ežerinytės apysakos „Verksnių klubas“ ir D. Ganc apysakos „Lota“ pagrindines veikėjas.
- Kokiose gyvenimo situacijose abi yra atsidūrusios?
- Kodėl jųdviejų santykis su pasauliu komplikuotas?
- Kodėl abi, galvodamos apie santykius su žmonėmis, ironizuoja?
- Kodėl abi, pakviestos į klubus, nors tokią veiklą vertina skeptiškai, vis dėlto jais susidomi?
- Kokios panašios charakterio savybės sieja abi merginas?
- Kaip vertintumėte abiejų merginų kritiškumą savo aplinkai? Kiek abiejų merginų savijautą veikia susiklosčiusios aplinkybės?
- Kaip manote, ar merginų elgesį galima vadinti prieštaringu: jos ir bėga nuo bendravimo, ir jo ieško?
- Pabandykite įsivaizduoti, kaip šios merginos vertintų šiame vadovėlyje pateiktus V. Mačernio laiškus ir jo poeziją. Ar šio poeto stilius neatrodytų joms pernelyg „pakylėtas“, lyrinis subjektas susireikšminęs? O gal V. Mačernio dualizmas joms atrodytų patrauklus ir artimas?
Kuriame tekstą
Dirbdami poromis arba grupėmis, sugalvokite, kokį klubą norėtumėte įkurti:
- sugalvokite klubo pavadinimą;
- surašykite klubo koncepciją (kokia idėja, pomėgiai turėtų vienyti klubo narius, kas jais gali tapti, kaip vyks priėmimas į klubą, kur, kada ir kaip vyks susitikimai);
- suformuluokite klubo taisykles, kurių svarbu laikytis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"