Atrasti kitą

1

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

– Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

– Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, – pasakiau ir ėmiau stropiai skaičiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendiksą ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasakė:

– Kai vagis vagia – nors sienos lieka, bet kai ugnis – ničnieko nelieka.

2

Ir tikrai, kai aš grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima – Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuka ir Peliūkštis – sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie stalo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

– Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

– Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, – tada įsakė Kaminskas.

Liuka prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

– Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? – paklausė Boleslovas.

– Nežinau, – pasakė Liuka.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik paglostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūdnom be antakių akim į Kaminską:

– O aš maniau, kad tamsta žmogus.

– Aš irgi maniau, – nusijuokė išprakaitavęs Kaminskas. – Aš gi ir neprašiau nė vieno šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo labai skaudu, kad negalėjau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio Kaminskams parduota karvė.

3

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl – velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Tą dieną atrodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, paskui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir, skatindami jį, sulinksėjo galvom.

– Boleslovai, – pasakiau, – jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

4

– Iš tikrųjų graži diena, – pasakė tada Boleslovas, žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

– Aš nenoriu valgyt, – pasakiau.

Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

– Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“

– Škac! – mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.

Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

– Škac, škac, – uždainavau, supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

1

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.

2

Liuka nusikerpa kasas, tuos šlykščius virvagalius, jos tėvas Kaminskas už tai įkrečia jai į kailį taip, kad ji net atsisėst žmoniškai tris dienas negali, bet Liuka nė kiek nesijaudina, apsiauna išeiginius batukus, šlaistosi koridoriais užvertus galvą ir giriasi visiems, kokia ji, atseit, žavinga. Žinoma, nieko sau atrodo mergaitė. Pakenčiama. Bet iš tikrųjų visos moterys į pavasarį išgražėja taip, kad su jomis net nesusišnekėsi. Sėdi Liuka per pertrauką ant palangės su Rimavičium – nemalonus tipelis, muilinas kažkoks, su akiniais – ir skaito abu iš vienos knygutės. Prieinu švilpaudamas ir klausiu:

– Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?

– Froidą, – teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius.

– A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas, – nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.

Žinom mes tokius profesorius: nespėtum mostelėt, iš karto akiniai aprasotų.

Dar buvo galima pakęst tą jų Froidą, bet paskui Liuka susigalvojo išeit į kiemą ir palikt vieną batą purve. Stovi ant vienos kojos, nors juokais plyšk, o su kitu jos batu jau futbolą berniukai spardo. Aš futbolo nežaidžiau, garbės žodis, liudininkų yra. Pagavau tą Liukos batuką ir nunešiau jai. Kvailas mano charakteris – pasigaili tokių raganų, o paskui krauju springsti.

– Pasiimk savo vyžą, – sakau. O Liuka žiūri, lyg aš jai būčiau skolingas, paskui griebia savo mylimiausiąjį batą ir kaip paskutinė gyvatė skelia lenkišku užkulniu man per nasrus.

Ak šitaip! – išlupu iš jos nagų batą.

– O ko tu šaipaisi? – sucypia tada Liuka ir užsidengia veidą rankom.

Žinoma, galima būtų ir jai, raganai, išakėt nasrus, bet aš ne iš tų, kurie moteris muša. Nusišluostau nosine ištryškusias ašaras, atsikrenkščiu ir išspjaunu pusę danties. O publika stovi aplink balą ir nekantriai laukia, kada aš ją pamurkdysiu į purvą. Bet aš tik pasispjaudau ir ta pačia nosine iš lėto, iki blizgėjimo nušveičiu jos brangų batą ir lediniu balsu kraujuotom lūpom sakau:

– O aš maniau, kad jūs – žmogus, mano miela.

3

Tačiau, kaip visados, atsiranda skundikų, be kurių kiekviena padori mokykla būtų ne mokykla, o angelų darželis. Dar neprasideda pamoka, ir jau atskrenda direktorė, visa atjaunėjusi po vėlyvų vedybų su gaisrinės viršininku, o jos aitriai geltona, skrandį gadinanti suknelė įkirpta viršuj ir apačioj.

– Parodykit savo dantis, – pražiodo mane direktorė, o Liuka nei gyva, nei mirusi.

Aš išsišiepiu, direktorė pasistiebia, ištiesia ranką, užsimerkiu, ir man atrodo, kad ji tuoj prakiš savo gelsvą nuo papirosų „Kazbekas“, bet mielą pirščiuką pro juodą lyg pragaro vartai mano dantų tarpą pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal. Direktorė mįslingai šypsosi, o Liuka dar labiau pabąla.

– Jūs, Šatai, dainuojat chore? – klausia direktorė.

– Deja, taip.

– Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaitymo čempionas, tai yra laureatas?

– Taip, pernai buvau, – kukliai sakau.

– Ar jūs šiemet nešvepluosit? – gudriai klausia direktorė, ir aš suprantu, kad dabar ji pradės dorot Liuką, po gabalėlį išmėsinės.

Kiekviena atjaunėjusi direktorė negali pakęst šiek tiek gražesnių mergaičių. Ką padarysi, reikia suprast žmogų.

– Aš seniai jus stebiu, Kaminskaite… Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet tokio įžūlumo neteko matyt…

Aš atsidūstu, o Liuka Kaminskaitė gailiai lemena:

– Aš daugiau taip nedarysiu…

– Matot, tamsta direktore, – šaltai nusišypsau ištinusiom lūpom, – man visai neskauda… Ir aš pats paprašiau Kaminskaitės, kad išmuštų dantį.

– Jūs pats? Paprašėt? – net žiopteli direktorė.

– Deja, taip, – atsidūstu, – nes sugedęs dantis gali užkrėsti sveikus.

Cha, neblogai pasakiau! O direktorė ėmė raudonuot nežmoniškai ir kartot kaip užsukta:

– Na ką gi… Na ką gi…

O man kas, šypsausi tėviškai, Liuka spokso į mane visa įsitempusi, ir nesuprasi – gal vėl trenkt į dantis ruošiasi.

– Eikit, Šatai, namo ir susitvarkykit, – vos girdimai ištaria direktorė.

4

Ir aš išeinu su portfeliuku ir geriu prie girdyklos iš aliuminio puoduko, grandine prirakinto, dezinfekuotą vandenį. Koridorium į klasę nubėga vėluodamas Ragaišis su žurnalu po pažastim ir ima turtint jaunimo žinių bagažą. Išgeriu antrą puodelį. Mokyklinis vanduo sveikas, naikina bacilas ir gydo anginą – bet žiūriu, išlekia iš klasės Liuka, o iš jos nosies kaip iš fontano švirkščia kraujas.

Liuka užsipila šalto vandens ir žiopso išvertus akis ir atlošus galvą. O man kas, negaila, tegul žiopso.

– Aš pati… Aš pati išsidraskiau nosį… – pagaliau neištveria Liuka ledinės tylos, – kad galėčiau išeit iš klasės.

Aš pagargaliuoju ir iššvirkščiu vandenį pro dantų plyšį į kibirą. Kitas, manim dėtas, ją, raganą, seniai būtų apipylęs žibalu ir sudeginęs.

5

– Nori, – staiga prabyla Liuka liūdnai, vos ne priešmirtiniu balsu, – aš suvalgysiu tą batą?

– Valgyk, jei patinka.

O ji žiūri gailiai į mane, nusiauna savo mylimą batuką ir ima kramtyti jį, net vandeniu neužgeria.

– O žinai, kas tu esi, atvirai šnekant? – pradedu sakyt ramiai, bet, vien pagalvojęs apie tai, kas ji galėtų būt, visiškai įtūžtu. – Man pats Rimavičius pasakojo… Penktoj klasėj tu jam už šimtą gramų saldainių galėjai nusimaut kelnaites.

Liuka sudreba visa, batukas iškrenta iš nasrų, ji prisileidžia į puodelį mokyklinio vandens, bet neišgeria nė lašo, nes žliumbia taip, kad net vanduo į šonus taškosi. Šiurpus reikalas.

– Aš ne tokia… Aš ne tokia, – kartoja Liuka.

Bet ir mano nervai ne geležiniai. Imu ramint Liuką, išsitraukiu nosinę, o ji nuo batų valymo juoda, tada pasirausiu portfelyje, surandu sąsiuviny melsvą spaustuką ir apsidairęs nusausinu jos ašaras.

– Pasižadėk, kad daugiau taip nešnekėsi, – rimtai, nemirksėdama sako Liuka.

Aš linkteliu galva.

– O dabar pabučiuok mane! – tyliai sako Liuka.

Tik spėjam, nuleidę galvas, užeiti už koridoriaus kampo ir, lyg kas būtų iš padangų išleidęs orą, palinkstam viens į kitą ir gražiai apsikabinam.

Toks jau yra gyvenimas, ir nieko čia gudriau neišgalvosi.

1

Šalta ir tamsu žvėriškai, kaime šunys plėšosi, o tu išeini ant kelio su juodu senelio dviračiu ir Liuka – lyg jaunas, pradedantis žmogžudys.

– Tai važiuojam, – sakau atsidusdamas, ir garas kyla lig mėnulio.

– O mūsų niekas nepamatys? – Liuka stovi pasikreipus, negalėdama žmoniškai atsitiest. Matyt, gerai trinktelėjo į akmenį.

– Be panikos, – sakau, pasiraitodamas kelnes. – Tu, Liuka, klausyk visados tiktai manęs, ir viskas bus gerai. Blogais keliais aš tavęs nenuvesiu.

– Gerai, aš tik tavęs klausysiu, – sako vos girdimai Liuka, ir taip graudu pasidaro, lyg peilis būtų po širdim.

Tokios, kaip Liuka, vienąkart per šimtą metų gimsta.

Užkeliu ją ant kartelės, apžergiu dviratį, ir važiuojam. Mano senelio dviratis sėda po truputį ant ratlankių, braška, džeržgia, bet aš nelabai girdžiu. Minu įsiklausęs į dešinę savo koją, kuri nenori lankstytis ir girgžda, nes kaulai tikriausiai čia iššoka iš savo vietų, čia vėl atsitaiso. Įvažiuojam į mišką, o ten kaip žarnoj tamsu. Kelias visur – į kairę, į dešinę, ir, žinoma, verčiamės į griovį. Guliu, ir toks nuobodulys užeina nuo tų avarijų, kad ir keltis nesinori. Bet kažkas šalia tankiai alsuoja ir atsargiai liečia pirštais, lyg kokie paukščiukai vaikštinėtų po širdį. Suprask, žiūri Liuka, ar aš dar gyvas.

– Viskas bus gerai, – tada sakau, – mes teisingai važiuojam.

2

Ačiū Dievui, miestelis tuščias kaip iššluotas, čia visi anksti gula ir anksti keliasi. Pagaliau nutrenkiu dviratį į bulves, atrakinu duris ir įvedu Liuką:

– Jauskis kaip namie… Mano tėvo namai – tavo namai. Be panikos.

Ir kažko, velniai griebtų, kai tavo namai tušti, suspaudžia širdį, ir pats nežinai, kodėl jautiesi, lyg būtum šlykštus, piktybinis auglys. Virtuvėj nedegu šviesos, kad nesimatytų užmerktų puodų ir lėkščių, ir nuvedu Liuką stačiai į savo viengungišką kambarį.

– Tai tu čia gyveni? – Liuka susijaudinusi apžiūrinėja mano urvą.

– Tenka gyvent, – atsakau ir nupučiu dulkes nuo stalo.

Žodžiu, aptvarkau viską, sustumdau į vietas, išpurtau patalą, bet susigėstu ir nueinu ieškot naujų paklodžių į savo motinos kambarį. Kai žmogus dirbi, ne visada užtenka laiko kojoms nusiplaut. Pervelku patalynę ir sumišęs pasakau:

– Tai gal tu gulkis, Liuka?

O ji man staiga sako:

– Ne, aš visiškai nenoriu miego.

– O mane – atvirkščiai – po avarijos visada miegas pjauna.

3

Įjungiu stalinę lempą ir nusuku į sieną:

– Negaliu tamsoj miegot, kažkaip dusina.

– Aš irgi, – Liuka nedrąsiai atsikelia nuo kėdės, – pabandysiu, gal ir pasiseks užmigt.

Liuka atsisėda ant lovos krašto, pagalvoja, nusiauna savo jau sunešiotus, kadaise kramtytus batukus.

Aš įjungiu Paryžių, švilpaudamas pataisau pagalvę, įkeliu jos kojas į lovą ir tebešvilpaudamas užkloju ją nenusirengusią. Liuka guli lyg pievoj, sudėjusi rankas už galvos, paskui apglėbia pagalvę ir džiugiai atsidūsta:

– O, tai tu čia visados miegi?

– Tenka miegot, – sakau tebešvilpaudamas, – čia stumiu bemieges naktis.

4

Ir staiga suabejoju ir niekaip negaliu prisimint, ar lauko durys užrakintos, ar, velniai trauktų, palikau jas atdaras. Liuka žiūri susirūpinus į mane ir, kai aš einu pažiūrėt durų, atsisėda lovoj:

– Kur tu? Išeini?

– Tuoj sugrįšiu, – sakau, – ir apskritai aš tavęs, Liuka, niekada nepaliksiu…

Nueinu į virtuvę, paklebenu lauko durų spyną ir sakau sau, kad Liuka irgi žmogus ir turi prieš guldama pavalgyt, ir užkaičiu arbatinį.

5

Kai grįžtu, man pasivaidena, kad Liuka dejuoja.

– Tau skauda? – klausiu susirūpinęs ir uždedu ranką jai ant kaktos, atseit, lyg matuodamas karštį.

– Skauda, – liūdnai sako Liuka, ir aš drąsindamas paglostau jos plaukus ir veidą.

Ji atsidūsta ir pašnibždom sako:

– Man iš tikrųjų labai skauda, garbės žodis…

– Nieko, – raminu, – pavyzdžiui, vienas mano pažįstamas be parašiuto…

Bet Liuka paima mano ranką ir prideda ją sau kažkur kairėj pusėj ant krūtinės.

– Čia kažkas atsitiko, – pašnibždom sako Liuka.

Aš stengiuosi per antklodę savo delnu pajust tą baisų Liukos kažkas atsitiko, ir, žinoma, galvoj man maišosi girdėti įvairūs smegenų sutrenkimai, apendicitai.

Bet tai, mano mieli, vaikų žaidimas, palyginus su tuo, kas yra ten… ten, po mano delnu.

1

Pavakary, kai išėjau į miestą nusipirkt šio bei to Liukos vardo pyragui, susidūriau su Peliūkščiu ir jo tėvu vienodais mėlynais kombinezonais, ir Kaminskas viešai mane pakėlė už plaukų. Ir aš, kaip tikras Judas, dar nesugiedojus gaidžiui, išsigyniau savo Liukos.

Peliūkštis žiūrėjo žiūrėjo į šitą graudų vaizdelį, pasitempė savo mėlyno kombinezono petnešas ir paniekinamai nusispjovė.

– Užteks, tėvai, – pasakė Peliūkštis, – manai, plaukuose Liuką pasislėpė. Verčiau eik miegot.

Kaminskas sustaugė, suriaumojo:

– Aš ją užmušiu!

Aš pačiupinėjau, ar dar vietoj mano degantis skalpas, ir, atvirai šnekant, tokia gyvuliška baimė apėmė, jog negalėjau ištart nė žodžio.

– Eik namo, tėvai, ir nejuokink žmonių. Čia tau ne cirkas! – dabar jau supyko Peliūkštis ir padavė iškritusią man kabant ore ir trūkčiojant kojomis piniginę.

– Cirkas? – vėl suriaumojo Kaminskas, lyg gavęs kirviu į tarpuragį. – Aš jums, kekšės vaikams…

– Kam kekšė, o kam motina, – Peliūkštis šalčiausiai susikišo rankas į kombinezono kišenes ir pakartojo: – Kam kekšė, o kam ir motina…

Aš baisiausiai nustebau ir net palioviau čiupinėjęs savo skalpą, o Kaminskas šimtąkart už mane labiau nustebo. Išpūtė degtinės garų debesėlį ir palenkė sprandą, lyg ketindamas Peliūkštį gyvą pamaut ant ragų. O Peliūkštis, matyt, puikiai žinojo, ką daro. Abejingu veidu įkišo ranką į užantį ir ištraukė pajuodusį nuo prakaito voką:

– Kam kekšė, o kam motina, o kam ir laišką parašo… Į cirką kviečia atvažiuot.

Kaminskas išplėšė laišką Peliūkščiui iš rankų, prisikišęs permetė jį akim, apuostė, suplėšė, sudraskė ir dar kojom skutelius patrypė.

Peliūkštis pamankštino raumenis, pasirąžė, stryktelėjo ir apsivertė ore:

– Gal dar vieną laišką duot tau suplėšyt? Vis tiek išvažiuosiu. Užteks… Ir Liuką palik ramybėj. Ji tau ne žmona… O tu, – jis paniekinamai parodė į mane, – nešdinkis, iš kur atėjai. Ir bučiuokis su mano seserim, jeigu tau patinka! Bučiuokis į sveikatą. Man negaila…

Kaminskas pašoko į orą, tačiau neapsivertė, kadangi jis nemėgo cirko, aš puoliau į pašto, Peliūkštis – į bažnyčios pusę.

Kaminskas nusivijo Peliūkštį, retkarčiais sustojantį ir tyčia persiverčiantį ore. Man praėjo visa baimė, bet burnoj buvo šleikštu, lyg kažkieno pridergta, virpėjo kojos ir ugnim degė skalpas. Atsisėdau patvory ir žiūrėjau, kaip Peliūkštis jau vikriai ropojo bažnyčios stogu, o Kaminskas stovėjo apačioj ir šluostėsi prakaitą. Peliūkštis lipo vis aukštyn, ligi pat kryžiaus. Paskui sumosavo rankom, kažką rėkdamas Kaminskui (bet vėjas nunešė jo žodžius), užsirioglino ant kryžiaus ir atsistojo ant jo ne kaip visi žmonės, kojom, o ant rankų. Ir pasityčiodamas pamosavo Kaminskui viena koja.

2

Aš grįžau namo nei šioks, nei toks, šlykštesnis sau nei rupūžė, ir neturėjau jokio noro kept pyragų ir rodytis vargšei Liukai. Susiradau vaistų nuo galvos skaudėjimo ir išgėriau iš karto keturias tabletes. Tada nuėjau į savo kambarį. Liuka ramiausiai miegojo, net nenujausdama, kad aš jos, kaip Judas, gaidžiui nesugiedojus, triskart išsižadėjau.

Sutemus Kaminskas slankiojo kaip dvasia, kuriai kapinėse nepakako vietos, aplink mūsų, Šatų, namus, tačiau nedrįso nei šūkaut, nei baladotis į duris.

– Tu žinai, koks jis, – pasakė Liuka, sulaikiusi kvapą, ir tyliai pravirko. – Toks jau mano likimas. Aš žinojau, kad jis mane kada nors vis tiek užmuš.

Mes tupėjom tamsoj lyg per bombardavimą, nedegdami šviesos iki pat vėlumos, kol Kaminskas, kažką niūriai ir grėsmingai murmėdamas, sunkiai nusivilko gatve.

Liuka sėdėjo sustingus, išplėtus akis ir nė karto nemirkteldama, lyg visai pamiršusi, jog čia pat, už kelių metrų, dar šiek tiek gyvas sėdi ir Andrius Šatas ugnim alsuojančiais plaukais. Ir aš jaučiausi dar labiau pažemintas, niekam nereikalingas, ir sakiau sau tada, jog kiekvienam skirta tai, kas skirta, ir kiekvienas, kaip įmestas į balą šuniūkštis, turi pats kapstytis, ir dar galybę visokių niekų prigalvojau tą liūdną, nors pasikark, naktį. Bet Liuka staiga krustelėjo, pažiūrėjo į mane ir atsiduso:

– Vis tiek galas… Vis tiek reiks grįžt.

Ir susijuokė, matyt, kažką pagalvojusi apie galą ar grįžimą, ir pagaliau kaip žmogus ramiai pažiūrėjo į mane ir atsiduso:

– Vis tiek galas, ar ne? – lyg kažko dar abejodama, paklausė manęs, ir aš liūdnai linktelėjau galva.

Tada ji išrišo kaspiną iš plaukų ir padavė man:

– Jeigu jis mane užmuš, nors kaspinas liks…

Aš laikiau kaspiną saujoj ir neatgniaužiau pirštų, lyg jie būtų suparalyžiuoti, visą šitą ilgą naktį, kurią prisiminus man pašiurpsta oda ir aš žiūriu tik į kampą arba niekur nežiūriu. Liuka dar sykį pakartojo, kad vis tiek, vis tiek galas. Aš dar sykį liūdnai linktelėjau galva. Ir tik tada supratau, ką reikės daryt. Ir man iš karto užtirpo kojos.

3

Mes, nežiūrėdami vienas į kitą, rengėmės tamsoj, ir aš, pamenu, nesusiprotėdamas atsegt savo marškinių, liūdnai plėšiau rankovę. Kažkur tamsoj mojavo nuo kryžiaus koja Peliūkštis, ir man atrodė, kad aš tebesiūbuoju pakabintas ant plaukų…

Apsikabinkit, šaukė naktis, bet man buvo liūdna lyg prieš mirtį, ir aš ėjau užtirpusiom kojom, užtirpusia galva link nuodėmės slenksčio ir niekaip negalėjau jo peržengt. Aš nemoku, sumurmėjau, bet Liuka tylėjo. Aš nemoku, dar beviltiškiau pakartojau, bet Liuka nė nekrustelėjo. Ir tada aš, pamenu, pravirkau ir pasakiau sau, kad štai atsikelsiu, nueisiu į virtuvę ir susirasiu stalinį duonai raikyti peilį. Ir aš iš tikrųjų atsikėliau, kai man atrodė, kad Liuka jau užmigo, ir ieškojau virtuvėj tarp puodų ir lėkščių to visai jau sudilusio, bet aštraus ilgo peilio. Prisiminiau savo tikrą tėvą, savo tikrą motiną ir pagalvojau, jog jiems tik palengvės, kai aš nebekainuosiu jau nė trisdešimties rublių. Juokai juokais, bet iš tikrųjų būčiau atgulęs šalia Boleslovo, jei ne Liuka. Ji priėjo tyliai, ištraukė peilį, įmetė jį atgal į puodą su vandeniu ir, lyg niekur nieko nebūtų atsitikę, nuvarė mane į lovą. Ir jau naktis nebešaukė apsikabinkit, ir Liuka sėdėjo galvūgaly, glostė mano įkaitusius plaukus.

– Liuka, ar tu dabar draugausi su manim? – paklausiau, bijodamas pažiūrėt į ją.

– Jeigu jis neužmuš manęs…

Ir mes gulėjom įsitempę, ir Liuka paėmė mane už rankos, lyg mes būtumėm susiruošę pasivaikščiot, ir žiūrėjom į tamsą, ir kažkur čia pat… kažkur čia pat, lyg dulkėtoj lentynoj tarp rašaluotų dienoraščių, apmusijusių Boleslovo medalių, spalvotų akmenukų, kažkur čia pat pašėlusiai daužėsi ir spurdėjo dar gyva vaikystės širdis.

4

Ir tada mes išgirdom lėtus žingsnius per tėvo, motinos kambarius, paskui jie nutilo, atsargiai girgžtelėjo senelio kambario durys – žingsniai artėjo prie mūsų, ir aš suspaudžiau Liukos ranką.

Kaminskas lėtai pravėrė duris ir sustojo prie slenksčio su lauko durų spyna rankoje. Jis žiūrėjo į mus paraudusiom nuo nemigos, iškankintom akim ir alsavo pravirom lūpom, ir mes jautėm slogų, spaudžiantį prie žemės vyriško prakaito ir degtinės kvapą, įkvėpėm jį lyg tirštus ir slogius chloroformo garus, ir tada pajutom, jog atėjo galas, – nes mūsų kojos buvo netoli nuodėmės slenksčio, – ir suskilusios lūpos prasivėrė ir išleido iš burnos riešutų kvapą, bet, užuot sakiusios ŠKAC, ŠKAC, MIRTIE, ištarė AMEN…

– Aš nieko nesulaužiau, – pasakė Kaminskas ir vėl nutilo, paskui padėjo spyną ant stalo, nusiėmė kepurę ir, įbedęs akis į Liuką, priėjo prie lovos, sugniaužė antklodės kampą ir iš lėto, atkakliai patraukė ją į save. Liuka susirietė į kamuoliuką, ir buvo girdėti tiktai dusulingas, chloroformu trenkiantis Kaminsko alsavimas. Kaminskas sustingęs žiūrėjo į nuogus ir liesus mano pečius, suriestas Liukos kojas ir alkūne braukė sau per plačią, prakaito lašeliais išpiltą kaktą. Jis apžiūrėjo visą kambarį, lyg mane patį, beginklį ir nuogą, – sienas, lubas, grindis, knygas lentynoje, burinį laivą su margom, iš skiautelių pasiūtom burėm, sutrūkusio būgno rėmus ir azoto rūgšties butelį, užkimštą guminiu žinduku. Tada jis paėmė nuo kėdės Liukos suknelę, išvertė ją. Paskui užmovė Liukai ant kaklo, suieškojo jos rankas, prakišo pro suknelės rankoves ir pasodino ją kaip negyvą, skudurų ir pjuvenų prikimštą lėlę ant lovos krašto.

– Aš nupirkau tau batukus, – pasakė Kaminskas ir nerangiai atsitūpė prie Liukos kojų, – pagalvojau, kad reikia naujus nupirkt, nes šituos visai sunešiojai.

Jis ištraukė iš kelnių kišenių po naują, laku ir varinėm grandinėlėm blizgantį batuką ir užmovė Liukai ant kojų.

– Nespaudžia?

– Ne, – vos girdimai atsakė Liuka.

– Tai galim eiti…

Kaminskas paėmė Liuką už rankos, pažiūrėjo į mane ir kita ranka užmetė antklodę:

– Aš nieko nesulaužiau… aš vėl įsuksiu spyną į duris…

Ir išėjo su Liuka ir spyna, palikęs tik neaiškų, lyg perdegusios degtinės, lyg vyriško prakaito kvapą, ir aš gulėjau suglebęs, tarytum negalėdamas atsigaut nuo narkozės, ir alsavau pravirom lūpom…

Kaminskas įstatė spyną į duris ir stropiai priveržė kiekvieną sraigtelį, o Liuka stovėjo lauke, už durų, su naujais blizgančiais batukais, kokių dar niekas neregėjo mūsų miestelyje.

– Tu esi… tu niekados… tu niekados už tai… – Liuka verkė be garso, tik trūkčiojo jos pečiai ir drebėjo lūpos, ir ji pašnibždom, visai praradusi balsą, rėkė Kaminskui į nugarą: – Tu niekados nepateksi į dangų!

<…>

1

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai, lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų, lyg mano senelis, keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena… Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus…

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks… – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

2

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo, pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit sugrįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt…

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei… nei…

3

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną, ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

4

Ir jie nuėjo miegot, gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir, lėtai kramtydamas riešutus, sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados…

1

Finkelšteinas nuo pat vaikystės buvo žydas ir nuo pat vaikystės kirpo plaukus. Finkelšteinas išskleidė naują paklodę, apgaubė mano rankas, kojas, pečius, palikdamas tik galvą, ir paklausė:

– Kaip?..

Aš pagalvojau ir liūdnai šyptelėjau:

– Plikai, varykit plikai…

Už krosnies džiūvo šlapios malkos ir iš sugadinto radijo taško stengėsi prasimušt tolima lyg vasaros žiogų čirškimas smuikų muzika.

2

Finkelšteinas suleido pirštus į mano plaukus, pakraipė galvą ir įjungė elektrinę kirpimo mašinėlę. Plaukai krito ir slydo iškrakmolyta paklode žemyn, ant grindų. Finkelšteinas papūtė į mano pakaušį ir pasakė uždusęs:

– Auksas, ne plaukas.

O aš velniai žino kodėl staiga pasiutusiai susigraudinau, suspaudžiau saujoj kuokštą nuosavų gaurų ir begėdiškai prieš veidrodį, viešai ir įžūliai apsižliumbiau, visa laimė, kad dar tyliai, be garso, kaip ciuckis, batu smagiai užvažiuotas.

3

Finkelšteinas išjungė elektrinę kirpimo mašinėlę, nupurtė plaukus ir, žiūrėdamas tik į veidrodį, nušluostė paklode mano drėgną veidą.

– Dešimt kapeikų, – pasakė Finkelšteinas ir išmušė kasoj kvitą.

Aš padaviau jam pinigus, apsivilkau paltu, Finkelšteinas atidarė duris, ir aš išmoviau balta ir šąlančia galva, o iš dangaus sukdamasis krito pirmas šių metų sniegas…

Tegu sninga, ir apskritai… Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu…

1

Pirmoji pasirodo Alina – ji niekada nevėluoja. Sėdasi prie lango, iš kuprinės išsitraukia virbalus ir pradėtą megzti šaliką. Alina mezga net per repeticijas. Visa šeima ir net kaimynai rengiasi jos sukurtais drabužiais. Jei galėtų – Alina apmegztų visą pasaulį tamsiai raudonais vilnoniais siūlais.

Antroji – Neringa. Ji skambina pianinu, dainuoja mokyklos chore ir globoja viso rajono benamius šunis. Kartu su ja Matas, gyvenime neperskaitęs nė vienos knygos, o visus rašinius skolinąsis iš metais vyresnės sesers. Sklinda gandai, kad juodu draugauja, mat iš repeticijų visada išeina kartu. Bet kas žino – juk Matas ir Neringa gyvena tame pačiame dvylikaaukštyje.

Įvirsta Gediminas ir Tomas, jiems iš paskos – Saulius; galvą dedu, jog ši trijulė vaikšto į repeticijas tik todėl, kad retsykiais mus dėl spektaklių išleidžia iš pamokų. Saulius į kampą numeta savo apdaužytą riedlentę.

Plačiai atsiveria durys ir įeina Kostas. Mudviejų žvilgsniai susiduria, bet aš nusuku akis pirmoji. Nuo vasaros mudu dar nesikalbėjome. Tiesa, valgykloje jis prieina pasisveikinti, bet aš visuomet sėdžiu su Agne ir nežinau, ar tas pasisveikinimas nebūna skirtas vien tik jai. Vaikinai, kuriems patinka Agnė, prisigalvoja keisčiausių būdų atkreipti jos dėmesį. Kostas sėdasi šalia Sauliaus, tas trinkteli jam per petį. Alina pakelia akis nuo mezginio. Užeina dar pora naujokių, kurių nepažįstu. Agnė pasirodo paskutinė, klesteli šalia manęs į paskutinį suolą ir į ją atsisuka visi vaikinai.

Viskas kaip ir praėjusiais metais. Tie patys veidai, tie patys judesiai, tie patys juokeliai. Užplūsta palengvėjimo jausmas tarsi grįžus namo.

Trinktelėjo durys, į klasę įskriejo mokytoja Laima besiplaikstančiais kaštoniniais plaukais ir švytinčiu šokoladiniu įdegiu. Kaskart ją pamačiusi pagalvoju, ką ji veikia mūsų suknistoje mokykloje mokydama lietuvių kalbos ir statydama spektaklius. Juk galėtų būti kino žvaigžde, filmuotis užsienyje, keliauti po visą pasaulį ir galbūt net ištekėti už žymaus aktoriaus. Visi žinojome, kad mokytoja Laima gyvena su senute motina, kuriai kartais pasimaišo protas: tada ji išlipa pro pirmo aukšto langą ir laksto po visą rajoną vienais naktiniais. Gal vieną dieną, kai senutė numirs, mokytoja Laima nusipirks lėktuvo bilietą į vieną pusę ir išskris į Holivudą. Gal tada prasidės tikrasis jos gyvenimas, visai nepanašus į šitą skylę, kur pro langus į mus smelkiasi melancholiška rudens prieblanda.

2

Mokytoja Laima pažvelgė į mus, lyg išgirdusi mano mintis šyptelėjo, akys trumpai stabtelėjo ties kiekvienu.

– Negaliu patikėti, kad vasara baigėsi, – tarė ji. – Ar žinote, kad šie metai ypatingi? Jūs – istorinė karta, kuriai lemta gyventi tūkstantmečių sandūroje!

– Iki tol, kol ateis pasaulio pabaiga? – paklausė Gediminas. Kitiems tai kažkodėl pasirodė labai juokinga.

Apie artėjančią pasaulio pabaigą niekam nereikėjo aiškinti. Visi jau buvo girdėję apie programinės įrangos gamintojų paliktą spragą ir pranašystes, kas dėl to nutiks per šiuos Naujuosius. Linksniavo pačius blogiausius scenarijus: kai ateis 2000-ieji ir trys paskutiniai skaičiaus 1999 devynetukai pasikeis nuliukais, lygiai vidurnaktį kompiuteriai išeis iš rikiuotės. Nustos veikę bankai, akcijų biržos, ligoninės, gaisrinės, policija ir Parlamentas, parduotuvės, įmonės ir net mokyklos. Prasidės visuotinė suirutė, pinigai taps beverčiai, išbadėję žmonės eis daužyti parduotuvių langų ir vogti maisto, išplis epidemijos ir persipildys ligoninės. Įsitvyros tikras chaosas, žmonija tokios nelaimės neatlaikys ir ateis pasaulio pabaiga.

– Kokia įdomi pastaba, verta diskusijos, – tarė mokytoja Laima. Pamaniau, kad net pati kvailiausia replika jai pasirodo verta svarstymo: šito niekada nesuprasiu. – Žmonėms atrodo, kad tai, jog baigiasi vienas tūkstantmetis ir prasideda kitas, yra magiškas ženklas. Riba, už kurios pasaulis nustos egzistuoti. O ką jūs apie tai galvojate?

– Nesąmonė, – rėžė Gediminas. – Netikiu.

– Kodėl gi? – šypsodamasi paklausė mokytoja.

– Tai kad tikroji naujo tūkstantmečio pradžia – 2001-ųjų sausio pirmoji, – sududeno Gediminas. – Tik visi kažkodėl galvoja, kad šiemet! Nulinių metų gi nėra.

– Viskas dėl tų nuliukų, – tarė Neringa. – Žmonės dėl jų baigia išeiti iš proto.

– O jūs tuo tikit? – paklausė Alina, pakėlusi akis nuo mezgamo šaliko.

Mokytoja neskubėjo atsakyti. Ji atsišliejo į palangę, dirstelėjo per langą – lauke dulkė smulkus lietus, kažkur už kampo nematomas skalijo šuo.

– Tikiu, kad naujajame tūkstantmetyje prasidės patys geriausi dalykai, – galiausiai pasakė ji. – Bet iki tol dar turime daug laiko. Daugiau, negu mums atrodo.

– Ir dar turime pastatyti spektaklį, – pridūrė Kostas.

– Visiškai teisingai, – nusišypsojo mokytoja Laima. – Ar esate kuris skaitęs Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“? – paklausė iškėlusi knygą, bet skaičiusiųjų neatsirado. – Tad iki kitos savaitės perskaitykite šią apysaką, o susitikę viską aptarsime.

<…>

3

Šią savaitę mokytoja Laima atėjo į mokyklą. Jos sušalusią, išsigandusią ir alkaną motiną rado miškelyje. Protui prašviesėjus ji prisiekinėjo, kad daugiau niekada nesiropš pro langą ir nebėgs. Rėksmingoji virėja visiems tvirtino netikinti – pailsės ir vėl pabėgs, tokie pasimaišiusiu protu vienoje vietoje ramiai nenusėdi, jos vyro senelio broliui taip buvę. Niekas neprieštaravo, nes visi, įskaitant mokytojas, šaižaus jos balso truputį bijojo.

Man atėjus į salę Neringa jau grojo pianinu. Aukštus langus dengiančios užuolaidos vos praskleistos, per langus sklindanti rugsėjo šviesa glostė tamsius jos plaukus. Neringa grojo užsimerkusi, lyg šviesa trukdytų. Iš kuprinės išsitraukiau knygą ir padėjau ant pianino. Su niekuo ja taip ir nepasidalinau. Norėjau, kad istorija, kaip ir vaidmuo, būtų tik mano.

Neringa liovėsi skambinusi ir atsimerkė.

– Ar skaitei? – paklausė. – Aš tik šiandien gavau bibliotekoje, bet spėjau perversti.

Pasijutusi kalta nieko neatsakiau. Salė pamažu pildėsi balsų – Mato, Kosto, Gedimino, Sauliaus, Tomo. Pastebėjau, kad nėra Alinos, o ji niekada nevėluoja. Bet ne, ji visą laiką buvo čia, sėdėjo salės kampe ir mezgė, tik šįsyk ne šaliką, o kojines.

Agnės dar nebuvo. Įdomu, ar Neringa jai priminė, kad šiandien dramos būrelis? Aš nepasakiau nė žodžio, nors per ilgąją pertrauką valgykloje sėdėjome kartu. Nepasakiau nė žodžio, nes…

Nes nenorėjau, kad ji ateitų, štai kodėl.

4

Iš pradžių išgirdau lengvai kaukšint kulniukus, o tada pasirodė ir ji – mokytoja Laima įskriejo į salę ryški kaip rudeninis klevo lapas. Ji dėvėjo tamsiai raudoną suknelę, šokoladinis įdegis jau pablyškęs, bet akys vis tiek tarsi Sofijos Loren jaunystėje. Šypsojosi mums taip, lyg nė negalvotų apie savo motiną, nespėliotų, ar dabar, šią pat minutę, ji nelipa pro langą ir neiškeliauja ieškoti laimės, o gal ieškoti savo pamiršto vardo. Gal dėl tos šypsenos mokytojai Laimai vienintelei mokykloje niekas taip ir neprilipdė pravardės.

– Ar visi perskaitėte knygą? – paklausė mokytoja sėsdamasi. Kėdes buvome sustatę puslankiu. Agnės vis dar nebuvo. (Neateik, Agne. Neateik.)

– Skaitėm, – atsiliepė visi, išskyrus, žinoma, Matą. Jam užteko įžūlumo paklausti, apie ką ta knyga.

Mokytoja Laima nekantriai subarbeno pirštais.

– Matai, tai neteisingas klausimas. Niekada negalima pasakyti, „apie ką“ yra kūrinys. Literatūros kūrinys netelpa – ir neprivalo sutilpti – į kelių sakinių santrauką.

– Bet iš kur aš sužinosiu, apie ką? – nenurimo Matas.

– Žinok, neįsivaizduoju. Gal pabandyk paskaityti? – prabilo Kostas.

– Oi, koks gudrus, – išsišiepė Matas.

Mokytoja šyptelėjo. Ji žinojo, kad ginčytis su Matu – beviltiška. Gal jis serga liga, kuri vadinama skaitymo fobija. Neabejojau, kad toji liga turi ir neištariamą lotynišką pavadinimą.

– Specialiai tau, Matai, padarysiu išimtį – papasakosiu, apie ką ji: tai lyriška, nostalgiška istorija apie vaikystės pabaigą ir pirmąją meilę. Kaimynystėje gyvenantys Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą, bet kadangi jų tėvai dėl menkniekio susipykę, jie išskiriami. Liuka išvyksta į miestą, Andrius lieka kaime.

– Labai banali istorija, – pasakė Matas.

– O apie ką aš kalbu? – mokytoja Laima dramatiškai pakėlė rankas. – Neįmanoma šio kūrinio perteikti keliais sakiniais. Reikia jį perskaityti. Kad man perskaitytum, Matai, ar girdi? Nors, aišku, visi žinome, kad ši tikimybė artima nuliui, – pridūrė ji.

5

Pasigirdo žingsniai, bet aš neatsigręžiau. Nenorėjau atsigręžti. Nenorėjau jos matyti. Gal tai ne ji. Gal jei nežiūrėsiu, žingsniai nutols, lyg nė nebūtų pasigirdę.

– O kuo čia dėta riešutų duona? – paklausė Matas.

– Tai simbolis, – atsakė Agnė sėsdamasi ant kėdės šalia Kosto. Slogutis man kone užspaudė gerklę. Norėjau prasižioti, papasakoti apie simbolį, paaiškinti, kodėl iš mūsų visų Liuką suvaidinti galėčiau geriausiai, bet burna lyg surakinta, nepasigirdo nė žodžio.

– Koks simbolis? – paklausė Matas.

Mokytoja neteko kantrybės.

– Vaikystės, pirmosios meilės, pirmųjų jausmų… To nepamirštamo skonio, kuris niekada nebepasikartos. Ar dabar aiškiau? Dar kartą kartoju – paskaityk arba ne juokais susipyksime.

Nereikėjo būti genijumi, kad iš Mato veido išraiškos suprastum – nieko jis neskaitys.

– Ar dar turite klausimų? – mokytoja Laima dirstelėjo į laikrodį. Šiandien ji buvo vos pastebimai suirzusi. Gal vis dėlto galvojo apie savo motiną, gal spėliojo, ar šią pat minutę toji nelipa pro langą ir nekeliauja ieškoti laimės. O čia dar Matas su savo kvailais klausimais. Pati mielai būčiau jį priplojusi.

Niekas klausimų neturėjo.

6

– Šiandien pasiskirstykime vaidmenis. Žinau, kaip labai trokštate kalti tekstus mintinai, tad galiu jus nudžiuginti – teksto čia bus nedaug…

– Valio, vadinasi, galime skirstytis, – tarė Kostas, ir trijulė nusijuokė.

– Šmaikštu, – mestelėjo mokytoja. – Gudruoli, ar nori vaidinti Andrių Šatą?

– Jei jau taip reikia, – nutęsė Kostas.

Pasijutau taip, lyg kas būtų atėmęs iš manęs gelbėjimosi ratą ir stumtelėjęs iš laivo į audringą jūrą. Burną sėmė vanduo, įnirtingai kapanojausi rankomis ir kojomis, bet jaučiau – skęstu. Jei dabar pasisiūlysiu vaidinti Liuką, visi pagalvos, kad vaidmens noriu dėl Kosto. O juk viskas ne taip. Slogutis užgniaužė gerklę ir neleido ištarti nė žodžio.

O tuo tarpu kiti skirstėsi vaidmenis. Peliūkštį vaidinti teko Gediminui. Matas bus Aliukas Šovinis. Irenos Meškutės vaidmuo pasiūlytas Neringai, ši kažkodėl ėmė kikenti. Andriaus Šato tėvą vaidins Saulius. Mokytojai teko įkalbinėti Tomą vaidinti Andriaus Šato senelį, kuris scenoje numiršta, o juk niekam nepatinka vaidinti lavoną.

Neįtikėtina, bet Liuką visi pamiršo, išskyrus mane. Ir tik pavarčiusi savo užrašus mokytoja Laima susigriebė:

– Pala, Liuką praleidome, – tarė ji. – Kas nori šito vaidmens?

Ir man pasidarė nebesvarbu, kad nuskęsiu.

– Aš, – ištariau, ir tuo pat metu išgirdau Agnės balsą:

– Aš noriu.

7

Mokytoja Laima dirstelėjo į mane, į Agnę, į savo užrašus. Padėjo sąsiuvinį į šalį.

– Agne, pastaruoju metu tu tiek keliauji. Ar tik nebūsi išvykusi?

Būk išvykusi, Agne, nebyliai maldavau. Juk tu būsi Parỹžiuje, vaikščiosi po podiumus ir kavinukėse gersi nakties juodumo kavą. Rytais Parỹžiaus skvereliuose elegantiškai rūkysi plonytes cigaretes, tavo akys bus paskendusios rūke, mįslingos ir nesuprantamos. Būk išvykusi, Agne, neleisk man nuskęsti.

Bet Agnė tik papurtė galvą ir pasakė, kad nesiruošia niekur keliauti.

Mokytoja suraukė kaktą.

– Gile, Agne, ar teisingai suprantu, kad jūs abi norite šio vaidmens? Dar yra norinčiųjų?

Daugiau norinčiųjų neatsirado. Visi žiūrėjo į Agnę ir mane, o mes viena į kitą nežiūrėjome: aš įdėmiai tyrinėjau savo nagus, Agnė apie pirštą suko plaukų sruogą. Mokytoja vis dar raukė kaktą. Galiausiai pasiėmusi rankinę išsitraukė piniginę, joje suieškojo monetą.

– Herbas – vaidmuo atitenka tau, Gile. Skaičius – vaidmuo atitenka Agnei.

Palaukit, mokytoja Laima. Vaidmenų niekas taip neskirsto. Jei vaidmens norime abi, vadinasi, reikėtų rengti atranką – mudvi turėtume paskaityti ištraukų, o gal pasakyti monologą.

Nežinau, kodėl viso to neištariau balsu, – regis, dar pernai būčiau nenutylėjusi. Būčiau įrodžiusi mokytojai, kad ji klysta. O dabar jau per vėlu. Mokytoja Laima švystelėjo monetą į lubas. Pinigas žybtelėjo ore ir po akimirkos nukrito ant grindų, kiek pariedėjęs atsitrenkė mokytojai į batelį.

8

Skaičius. Žinoma, kad tai buvo skaičius. Išleidau paskutinį oro gurkšnį, šis burbulais pakilo į paviršių man sparčiai grimztant į jūros dugną. Aš vėl buvau skenduolė, o Agnė – undinė palaidais plaukais ir šviečiančiomis akimis. Tai buvo man jau pažįstamas scenarijus.

– Burtais vaidmuo atiteko tau, Agne, – tarė mokytoja Laima. – Bet, Gile, dar ne visus vaidmenis paskirstėme. Gal nori vaidinti Elytę Šatienę, Andriaus Šato motiną?

Dabar jau į mane sužiuro visi. Mokytoja Laima, Irena Meškutė, Aliukas Šovinis, Peliūkštis, Andrius Šatas, jo tėvas ir jo mylimoji Liuka Kaminskaitė.

Papurčiau galvą.

– Nenoriu, – pasakiau. – Kaip tik prisiminiau, kad gali būti, jog būsiu… išvykusi.

– Kaip gaila, Gile, bet gal turėsi laiko mums padėti kurti dekoracijas?

Linktelėjau galvą. Žinoma, padėsiu, mokytoja, kaipgi ne: didžiausia mano gyvenimo svajonė lindėti užkulisiuose ir kurti dekoracijas.

Alina pagaliau pakėlė galvą nuo mezginio ir pasisiūlė suvaidinti Elytę Šatienę. Laikrodis išmušė būrelio pabaigą. Agnė atsisuko į mane.

– Kur tu ruošiesi važiuoti? – paklausė ji.

Apsimečiau neišgirdusi. Išėjau iš salės nesidairydama, skubėjau koridoriumi, beveik bėgau, lyg kažkas kažkur manęs lauktų. Išbėgau į lauką, nulėkiau per mokyklos kiemą ir nėriau į daugiabučių labirintus. Niekas manęs nelaukė ir niekas nesužinos, kaip labai troškau vaidinti Liuką. Mokytoja Laima suklydo, ji turėjo surengti atranką, galvojau jausdama, kaip smilkiniuose tvinksi pyktis: pykau ant mokytojos, pykau ant Agnės. Man turėjo bent suteikti progą. Šitaip išmesti monetą buvo neįtikėtinai kvaila.

Ir tik beveik priėjusi namus supratau, kodėl nebuvo jokios atrankos. Jos nebuvo, nes nėra tokios atrankos, kokios Agnė neįveiktų. Visi tai žinojo, įskaitant mokytoją Laimą.

Jai paprasčiausiai manęs pagailo.

9

<…> Todėl tąnakt prastai miegojau. Sapnavau, kad esu undinė, pametusi savo uodegą. Net ir dieną mokykloje negalėjau atsikratyti sapno prisiminimo.

Gal dėl to sapno beveik po dviejų mėnesių nuėjau į dramos būrelį. O gal tiesiog pavargau save apgaudinėti. Tiesa ta, kad man beprotiškai trūko teatro. Jei jau burtai lėmė, kad nelipsiu ant scenos, bent būsiu šalia jos. Be to, juk pažadėjau sukurti dekoracijas. Todėl karpiau ir klijavau, lanksčiau ir vėl karpiau, dairiausi į sceną, galvojau apie pamestą undinės uodegą ir svarsčiau, ar mano sapnas ką nors reiškia.

– Daugiau tikrumo, Kostai, daugiau aistros! – šūktelėjo mokytoja Laima. Kostas su Agne jau trečią sykį kartojo dialogą. – Tu juk ne koks medinis Buratinas. – Tu Andrius Šatas. O tai, – pridūrė rodydama į Agnę, – tavo mylima mergina Liuka. Žiūrovai turi patikėti pirmąja meile! Aš tavimi netikiu. O jūs tikit?

Visi sukikeno. Kostas paraudo. Agnė buvo susipynusi kasą, jos veidas – ramus, gražus, neįskaitomas, o ji pati – tokia liekna, kad net apsivilkusi storą megztinį atrodė perregima, ir kam jai skaičiuoti kalorijas? Mintinai mokėjau Liukos ir Andriaus žodžius. Mintinai mokėjau užrašus ant „Love is…“ popierėlių. Love is watching TV together. Love is washing the dishes. Love is trying to make our world a better place. Bet Kostas vis pamiršdavo tekstą. Nagi, galvojau, nebūk kvailys, čia tik keli žodžiai. Gal jis tiesiog nori vis kartoti sceną su Agne. Gal tik nori būti šalia jos, sakyti savo žodžius tol, kol ji patikės – tekstu, meile, juo.

Norėjau, kad Agnė suklystų, pamirštų žodžius, scenoje nueitų į priešingą pusę, paslystų ir dribtelėtų. Pikti norai kilo ir pūtėsi, sproginėjo tarsi muilo burbulai atsimušę į salės lubas. Jei ji žinotų, ką galvoju… Jei tik Agnė žinotų, niekada su manimi nebesikalbėtų. Bet ji nežinojo. Agnė mokėjo savo žodžius. Ji nepamiršdavo, į kurią pusę eiti, kur laikyti rankas, kaip pakreipti galvą. Ji viską atliko be pastangų – vaidino tobulai, kaip pasakė mokytoja Laima.

Taip neteisinga. Aš turėjau vaidinti tobulai, o ne karpyti prakeiktas snaiges iš spalvoto popieriaus. Susierzinusi dėl savo minčių nutrenkiau žirkles kaip tik tada, kai prie manęs prisėdo Neringa.

10

– Kaip tau neatsibosta? – Neringa pažvelgė į ištisus kilometrus mano suklijuotų girliandų. – Jei man reikėtų, mirčiau vietoje.

– Nesąmonė, – atkirtau, nes ir Neringa mane suerzino. Visi šiandien mane pykdė. – Juk tai – irgi kūryba. Teatras juk ne tik scenoje. Visa tai irgi yra teatras. Teatras yra visur!

– Aišku…

Neringa pakilo ir dingo anksčiau, nei galėjau užbaigti savo teoriją apie teatrą ir dekoracijas. Nuėjau į sandėliuką atsinešti daugiau popieriaus, o kai grįžau, visi jau buvo išėję, šviesa salėje užgesinta. Niekas manęs nepasigedo, niekas nepalaukė. Buvau nematoma kaip ir visi tie, kurių neapšviečia scenos šviesa. Tamsoje užlipau laipteliais, perėjau sceną taip, kaip eina Liuka, kaip eina Agnė, atsistojau viduryje, prie pat krašto, kad mane pamatytų. Įsmeigiau akis į patį salės galą, viršum įsivaizduojamų žiūrovų galvų. Apsimečiau išrišanti kaspiną iš plaukų ir paduodanti įsivaizduojamam Andriui Šatui: Jeigu jis mane užmuš, nors kaspinas liks…

– Ką tu ten darai?

Apačioje stovėjo ir į mane keistai žiūrėjo Kostas.

– Mes jau išėjom, – pridūrė jis.

– Mačiau. Ačiū, kad palaukėt, – atkirtau jam paskubomis lipdama nuo scenos.

Griebiau savo daiktus ir jau eidama link durų vilkausi striukę, aplink kaklą vyniojau šaliką, per petį persimečiau kuprinę. Apsimečiau, kad stovėti ant scenos ir kalbėti įsivaizduojamiems žiūrovams – nieko tokio. Gal Kostas nieko negirdėjo.

11

Lauke buvo tamsu – toji lapkričio tamsa be jokios prošvaistės, kai telieka laukti, kol iškris pirmasis sniegas, kol jo sidabrišką blizgesį apšvies gatvės žibintai. Tolumoje pamačiau grupelę, kurios viduryje visa galva aukštesnė už kitus žingsniavo Agnė – ji spindi net vakare, gūdžiausioje lapkričio tamsoje.

– Kodėl nevaikščiojai į repeticijas? – paklausė Kostas mane pasivijęs.

Tau tikrai nerūpi, kodėl nevaikščiojau į repeticijas, Kostai. Jei tik būtų buvę įdomu, būtum jau anksčiau paklausęs – kad ir valgykloje per ilgąją pertrauką. Jei būtų buvę įdomu, būtum ką nors padaręs.

– Nes neturiu vaidmens, – paaiškinau akivaizdų faktą.

Kostas patylėjo.

– O ko nenorėjai vaidinti Elytės? – vėl paklausė.

– Nenorėjau, ir tiek, – atkirtau.

Ko jis prikibo? Nenorėjau su juo apie tai kalbėtis. Jei atvirai – gailėjausi, kad nesutikau vaidinti Elytės. Nežinojau, kaip jam paaiškinti, kad man trūksta Liukos vaidmens. Trūksta bet kokio vaidmens. Trūksta gyvenimo, kuris nebūtų mano. Ilgiuosi to jausmo, kai visa galva pasineri į personažą, pamiršti savo vardą ir namus.

Kaip keista, kad gali trūkti to, ko neturi. Undinės uodegos. Tikros šeimos. Išgalvoto personažo gyvenimo.

– Čia tik burtai, – tarė Kostas. – Tu lygiai taip pat galėjai suvaidinti Liuką. Ir gal net geriau – visiems taip atrodo. Einam žaisti pulo. Prisidėsi?

Sustojome prie kampo: Kostas mins link tolstančios grupelės, mirgančių sankryžos šviesų, o aš nersiu į tamsius daugiabučių labirintus, prišnerkštą liftą, džiovinta žuvimi trenkiančią virtuvę. Kažin ką būčiau atidavusi, kad tik atitolinčiau neišvengiamą grįžimą namo. Virš pulo stalų kyla cigarečių dūmai, dusliai kaukši lazdos ir porą valandų man nereikia niekur eiti. Nereikia galvoti apie nieką, tik apie kamuoliuką, skriejantį į tikslą.

Bet tada prisiminiau, kad Agnė man taip ir nepasakė, jog jie eina žaisti pulo. Nors ką tik kalbėjomės būrelyje, nors kasdien šnekamės mokykloje susitikusios per ilgąją pertrauką, – Agnė su vandeniu stikliniame buteliuke, aš su saldinta arbata, – mane ji kažkodėl pamiršo. Tamsoje vėl pamačiau spindinčius draugės plaukus ir supratau, kad šįvakar negaliu būti jos šešėlyje. Negaliu galvoti apie nelemtus burtus. Apie savo kamuoliukus, vis nepasiekiančius tikslo. Apie dalykus, kurių man trūksta. Negaliu matyti bekraščio spindėjimo, kuriam, po velnių, netrūksta nieko.

Todėl tik papurčiau galvą, be žodžių mostelėjau Kostui atsisveikindama ir nėriau į tamsų daugiabučių labirintą.

12

Iki oficialios pasaulio pabaigos likus penkiolikai dienų įsiręžusi stumdžiau dekoracijas. Kosto tėtis mums atvežė palečių, kurios turėjo tapti ir lova, ir tvora, ir pakyla. Gediminui buvo liepta man padėti, bet, užuot pagelbėjęs, jis tik trukdė. Spektaklis prasideda trečią, ir jis vis aiškino, kad turime apsčiai laiko. Tiesą sakant, man trukdė visi, nes aktoriai tik painiojosi po kojomis, krizeno ant scenos ir lamdė dekoracijas.

– Lauk nuo scenos! – galiausiai neiškentusi surikau.

Turbūt atrodžiau kaip beprotė: plaukuose įsipainioję voratinkliai belandžiojant į sandėliuką, veidas ištepliotas dažais. Bet Gediminas, sukinėdamas pirštą prie smilkinio, pirmas nulipo nuo scenos, paskui jį išsinešdino ir kiti. Jiems pasitraukus galėjau ramiai darbuotis toliau. Scenoje nebūna nieko atsitiktinio, sako mokytoja Laima. Spektaklis prasideda nuo pirmosios dekoracijos, nuo pirmojo pasiūto kostiumo… Ir nuo pirmojo žiūrovo, prisiminiau, o šie pradės rinktis jau netrukus.

– Ar kas matėte Agnę? – paklausė mokytoja Laima.

Niekas jos nebuvo matęs.

Tik tak, tik tak, tik tak – laikrodis ant sienos tiksėjo priekaištingai ir nenumaldomai. Spektaklio laikas artėjo, visi buvo persirengę ir pasiruošę. Agnės ieškoti išbėgo Neringa, vėliau ir Alina, bet abi grįžo skėsčiodamos rankomis. Agnės niekur nebuvo.

– Liu-ka! Liu-ka! – dramatiškai šūkčiojo Tomas, ir man norėjosi vožti jam per galvą – galės tikroviškai suvaidinti lavoną. Bet tik pusbalsiu pasiūliau užsičiaupti. Mokytoja Laima čiupo man už rankos ir paklausė, ar aš tikrai nežinanti, kur Agnė, juk mes draugės. Mums būtinai reikia paskutinį kartą parepetuoti finalinę dainą! Bet tegalėjau tik gūžtelėti pečiais. Mokytoja, neturiu supratimo, kur Agnė. Gal ji Londone, o gal Paryžiuje, gal sklendžia podiumu kaip angelas, kojomis nesiekdama žemės?

13

Bet man nespėjus papasakoti savo teorijos atsidarė salės durys ir įėjo Agnė. Rankose nešėsi smulkiais langeliais margintą trumpą suknelę – tokią turbūt vilkėjo mano močiutė, kai buvo jauna. Plaukus buvo susipynusi į dvi per pečius permestas kasas.

– Agne! Kur tu pradingai? Nagi, lipkit ant scenos. Agne, galėsi persirengti vėliau, – mokytoja Laima susierzinusi lakstė iš vieno scenos galo į kitą.

– Maniau, spektaklis prasideda tik trečią? – pakėlė antakius Agnė.

Jos veidas buvo išblyškęs ir pavargęs. Pirmą kartą pamačiau, kad Agnės paakiai tokie tamsūs, jog atrodo kone juodi. Agnė pažvelgė į mane ir šyptelėjo, priėjusi perregimomis rankomis nubraukė voratinklius man nuo plaukų. Švelniai nuo megztinio nupurtė dulkes. Vos neapsiverkiau pajutusi jos delno šilumą.

– Atrodai labai gražiai, Agne, – sušnibždėjau taip tyliai, kad galėjo girdėti tik ji viena. – Tu pati geriausia Liuka, kokią tik galėjome išburti.

Tą akimirką tikrai taip galvojau. Slogutis, kurį nešiojausi šiuos suknistai ilgus mėnesius, ištirpo nuo saulės spindulių, ir man neapsakomai palengvėjo. Turėjau tiek daug pasakyti Agnei. Papasakoti viską, ką nutylėjau per šį laiką. Troškau vėl svečiuotis jos namuose, balkone rūkyti su ja cigaretes ir matuotis jos sukneles. Troškau nebesimatuoti jos gyvenimo. Moneta niekada nebuvo nukritusi, Agne. Burtai mus sujungė, o ne išskyrė.

Bet dabar tam nebuvo laiko.

Mokytoja Laima suginė aktorius ant scenos. Finalinę dainą jie turėjo atlikti išėję į scenos priekį, susikibę už rankų. Mokytoja davė ženklą pradėti ir Neringa ėmė skambinti pianinu. Stebėjau juos iš scenos gilumos. Mačiau, kaip Neringa pakelia akis nuo pianino, kaip žvelgia į Matą, lyg regėtų tik jį vieną. Nesuprantu, kuo ją patraukė. Jis net neskaito knygų. Meilė – keistas dalykas: myli, ką myli. Myli, nes myli. Niekas dėl to nekaltas. Mačiau, kaip mokytoja Laima užsimerkia, kaip smulkios rūpesčio raukšlelės jos veide ištirpsta, dar akimirka – ir ji pasileis prie lango, atlapos jį iki galo ir iššoks, bėgs sniegu į nežinomą tolį tol, kol pribėgs oro uostą, kur sės į lėktuvą, išskraidinsiantį ją į Holivudą. Mačiau Aliną, apsiavusią raudonus aukštakulnius batelius, laikančią Agnę už rankos. Nors kartą Alina nemezga nei šaliko, nei kojinių, nei megztinio. Mačiau Kostą, laikantį kitą Agnės ranką. Kostas pasisuko, akimis susirado mane scenos gilumoje, parodė galva į Agnę, o ji tuo pat metu paleido jo ranką, susvyravo ir tyliai, beveik negirdimai susmuko ant medinių scenos grindų. Tik pačią paskutinę akimirką Kostas spėjo sugauti Agnę ir dabar klūpėjo ant grindų laikydamas ją rankose. Viskas įvyko taip greitai, tyliai ir nepriekaištingai, lyg būtų šimtąsyk repetuota.

Neringa aiktelėjusi liovėsi groti.

– Agne? – mokytoja Laima puolė ant scenos. – Kas nors atneškit vandens!

Kažkas – gal Alina – nuskuodė vandens. Kažkas – gal Neringa – nulėkė kviesti mokyklos medicinos seselės. Agnė gulėjo ant mano iš palečių suręstos lovos, jos veidas buvo blyškus, bejausmis, užgesęs. O mano kojos – tarsi vatinės, nepajudinamos, tik širdies dūžiai tokie smarkūs, kone kurtinami. Kažką kalbėjo mokytoja Laima, bet aš nieko negirdėjau.

Netrukus greitoji išsivežė Agnę. Ji buvo trumpam atsimerkusi ir vėl užsimerkė – išblyškusi, papilkėjusi, kone besvorė. Agnę užkėlė ant neštuvų ir atsargiai nunešė nuo scenos, mes visi tarsi užhipnotizuoti lydėjome neštuvus iki pat lauko, kur ant šaligatvio buvo užvažiavęs greitosios pagalbos automobilis.

14

Mokytoja Laima nuėjo į mokytojų kambarį paskambinti Agnės tėvams, o kai grįžo, scenoje ją pasitiko chaosas. Neringą ištiko isterija, ji nevaldomai kūkčiojo, lyg būtų mirusi jos motina. Niekas neišmanė, kaip ją nuraminti.

– Neringa, gana, – maldė ją mokytoja. – Agnei nieko nenutiko. Tiesiog nualpo. Šitoje salėje amžinai trūksta oro.

– Bet kodėl ją išvežė į ligoninę? – raudojo Neringa, lyg tai ji būtų geriausia Agnės draugė.

15

Mokytoja Laima nusišluostė kaktą, nupurtė dulkes nuo elegantiškos palaidinės, tik sutrikusio veido negalėjo paslėpti. Iki spektaklio liko vos valanda, bet buvo aišku, kad jokio spektaklio nebus. Man staiga pasidarė nežmoniškai liūdna.

– Gile, – staiga prabilo mokytoja Laima. – Gile! Kur tu?

Aš buvau čia pat, sėdėjau ant scenos krašto kartu su kitais spoksodama į savo tuščius delnus, galvodama apie Agnę ir spektaklį, kuris neįvyks.

– Gile, mums reikia, kad tu suvaidintum Liuką, kitaip spektaklį reikės atšaukti. Įdėjome tiek darbo. Negalime dabar tiesiog visko mesti!

Visi aktoriai pakėlė galvas, jų akys nukrypo į mane.

– Kaip aš? Kodėl aš? – žioptelėjau. Mokytoja Laima tikrai išsikraustė iš proto. Juk burtas mestas ir vaidmuo atiteko ne man. Netrukus pradės rinktis žiūrovai, kuriems reikės pranešti, kad spektaklio nebus. – Aš net nerepetavau su jumis. Tai Agnės vaidmuo, ne mano!

– Gile, tas vaidmuo – jūsų abiejų, – atsakė mokytoja Laima. – Abi jo norėjote. Abi galėjote jį gauti. Mes tau padėsime. Visi padėsime, ar ne? – Ir ji apsidairė. Mačiau, kaip Neringa su Alina linksi. Kaip Kostas atsisėda ant kėdės ir atsišlieja į sieną nesakydamas nė žodžio. Mačiau, kaip Gediminas gūžteli pečiais, lyg ir jis manytų, kad mokytoja pamišo.

– Bet kaip aš… Kaip aš galiu…

Kaip aš galiu lipti ant scenos, jei mano draugė ligoninėje ir net nežinau, kas jai nutiko?

– Viskas bus gerai. Ir tau, ir Agnei. Teksto per valandą neišmoksi, bet mes…

Vos balsu nenusikvatojau. Liukos tekstą? Aš visą spektaklį mokėjau mintinai. Nusiraminkit, bičiuliai, aš galiu suvaidinti. Galiu suvaidinti geriau, nei jūs galvojate. Tik pirmiau turiu pabaigti ruošti dekoracijas.

؜

*

؜

16

Jeigu jis mane užmuš, nors kaspinas liks, mintyse kartojuosi Agnės vaidmens žodžius. Dar kartą permetu akimis sceną, kad įsitikinčiau, jog nieko nepamiršau, ir einu persirengti Agnės suknele, susipinti dviejų kasų, tokių kaip Agnės, ir apsiauti nutrintų medžiaginių batelių. Dar yra laiko pabėgti. Galiu negrįžti pro salės duris, kurias jau varsto patys nekantriausieji. Bet grįžtu.

Spektaklis prasideda nuo pirmojo žiūrovo: salės durys vis varstosi, žiūrovai įeina, šurmuliuodami sėdasi. Salė pamažu užsipildo, atrodo, susirinko pusė mokyklos. Gal čia net mano brolis, nors nustebčiau, jei būtų pasirodęs. Jau veikiau trauktų į biliardinę žiūrėti rungtynių. Maga padirsčioti, kas atėjo, bet nesidairau. Neleidžiu sau nė žvilgtelėti pro scenos uždangą. Vėl kartojuosi vaidmens žodžius, nors ir žinau, kad jų tikrai nepamiršiu. Neringa prabėgdama paliečia man petį – gal norėdama padrąsinti, o gal įsitikinti, kad tikrai esu čia. Aš čia, Neringa. Aš savo vietoje. Užsimerkusi matau Agnę. Mano akių vokai išrašyti Agnės žodžiais. Liukos žodžiais. Agnė yra saulė, o aš visuomet jos šešėlyje. Bet galbūt šiandien vieną trumpą, magišką akimirką man pavyks suprasti, ką reiškia būti ja.

Į sceną išeina mokytoja Laima, ir šurmulys pamažu nutyla, nes tai mokytoja, kuriai neprilimpa jokia pravardė. Ji ilgai kalba, bet negirdžiu nė vieno žodžio, negirdžiu nė savo kvėpavimo, nė širdies plakimo. Visi tylime. Gal mes nieko negirdime. Gal kvėpuojame – bijome – laukiame – tuo pačiu ritmu.

Po milijono metų mokytoja baigia kalbėti, pasigirsta plojimai.

Ir tada metas.

17

Scenoje pasirodo Peliūkštis rankose laikydamas didžiulę atverstą knygą. Ji atrodo įspūdingai, bet aš žinau, kad joje tėra įdėtas tik vienas lapelis su „Riešutų duonos“ ištrauka:

؜

… Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.

؜

Spektaklis prasideda, ir tada nutinka stebuklas. Nelieka nei manęs, nei Agnės, nei Kosto, nei Neringos, nei Alinos, nei Gedimino, nei Mato. Yra tik Liuka Kaminskaitė ir Andrius Šatas. Skamba žodžiai, kuriuos mokame mintinai, kuriuos tariame taip lengvai, tarsi būtume repetavę šimtus, tūkstančius kartų. Mus susieja teatras – suveja, suriša, supina į neatrezgamą kamuolį, ir man taip gera, kad noriu pravirkti. Gyvenu ne savo gyvenimą, bet tai ir yra mano gyvenimas. Velnias, net norėdama negaliu to paaiškinti. Nerandu reikiamų žodžių. Todėl daugiau nieko nebesakysiu.

(ištrauka)

Titanikai turi skęsti

1

Kai kurių savo poelgių ir veiksmų kartais aš niekaip nesugebu paaiškinti. Ir negaliu būti už juos atsakingas. Pats niekaip nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Net negaliu patikėti, kad aš tai padariau. Ir man dėl jų siaubingai gėda.

Pavyzdžiui, sekmadienį iš atsarginio telefono paskambinau Živilei. Jeigu kas, numerio niekas neatpažins – apsidraudžiau. Tylėjau kaip žioplys ir tik klausiausi jos balso. Aišku, jai greitai nusibodo mano idiotiški žaidimėliai, ir ji išsijungė, nes neketino turėti jokių reikalų su nevispročiais. Kodėl taip padariau – nieku gyvu negalėčiau paaiškinti. Gal aš nenormalus?

Kita vertus, kai pagalvoji, argi troškimas mylėti ir būti mylimam yra nenormalus? Manęs dar niekas nėra mylėjęs, išskyrus tėvus ir baltą katiną Rafaelį, kurį laikėm, kai mokiausi pradinėse klasėse. Aš netgi linkęs manyti, kad katinas mane mylėjo labiau nei tėvai. Prisimenu, kaip jis murkdavo ir glaustydavosi man apie pečius it kailinė apykaklė. Visada miegodavo mano kambaryje, užsikabarojęs ant knygų spintos, o naktį atslinkdavo į lovą ir susirangydavo ne ant kojų, o ant pagalvės, šalia skruosto, ir jo ūsai kutendavo man nosį. Tačiau katinas pastipo, suėdęs kažko netinkamo kiemo konteineryje, ir nuo to laiko man liko tik tėvų meilė. O jų meilė kitokia. Sakyčiau, labai savanaudiška, savininkiška. Esu linkęs manyti, kad katinas vienintelis mane mylėjo iš tikrųjų.

2

O dabar aš noriu mylėti. Esu pasiruošęs. Ir kas gi čia blogo? Aišku, nežinant, kas tai yra, truputį baisu, nes meilė, ko gero, yra kaip antidepresantai, nuo jos tampi priklausomas, netgi truputį nebe toks, koks buvai anksčiau, ir tai labai matyti.

Tuo įsitikinti visai nesunku. Užtenka atidžiau apsidairyti mokykloje. Pavyzdžiui, Lilė ir Simonas. Jis mokosi devintoje klasėje, o ji – aštuntoje. Visi juos pažįsta. Jie įsimylėję, abu – iki ausų. Labiau neįmanoma. Paskutinė meilės stadija. Jau apie porą mėnesių. Kiekvieną pertrauką susitinka pirmo aukšto fojė ir bučiuojasi. Jis atsišlieja į palangę, ji atsistoja priešais, jis ją apkabina per juosmenį, ir prasideda. Nesunku pastebėti, kad abiejų akys kažkokios keistos, o žvilgsniai apduję ir nieko neregintys. Prisipažinsiu, pro juos net nejauku praeiti, lyg ruoštumeis ką nors vogti. Arba būtum nuogas. Tiktai visai be reikalo: jie, tie du žmonės, nieko negirdi ir nemato. Net nuskambėjus į pamoką kviečiančiam skambučiui, sunkiai atsiplėšia vienas nuo kito ir apsiblaususiomis akimis dairydamiesi aplinkui bando susivokti, kas čia darosi. Visi skuba, sparčiai kopia laiptais. Pagaliau jis ją palydi iki kabineto durų, kur vyks pamoka, ji pabučiuoja jį atsisveikindama. Iki kitos pertraukos. Jie išsiskiria. Viso labo keturiasdešimt penkioms minutėms. O tai reiškia – visai amžinybei. Ištisiems šviesmečiams. O kai baigiasi septynios pamokos ir mokykla ištuštėja, jiedu ilgam užsiglaudžia savo kertėje, kol neapsikentusi valytoja šepečiu stukteli jiems į batus valydama grindis.

Mokytojai griebiasi už galvų ir šnypščia, kad tai jau nenormalu, ne mokykla, o stačiai kažkoks viešnamis, ir ką tie vaikai sau leidžia? Kas iš jų išaugs? Čia jau net nebe meilė, o kažkoks seksualinių poreikių tenkinimas vidury baltos dienos. Reikia kelti klausimą, svarstyti tokius dalykus. Reikia uždrausti šitas orgijas, šitą meilę. Uždrausti! Uždrausti! Uždrausti! Gali uždrausti šimtą kartų, o Simonas ir Lilė vis tiek ateina į mokyklą mylėti vienas kito. Jų meilė didžiulė, apimanti visą pasaulį, galinga kaip vandenynas, kaip gaivalas, tokia, kuri vieną dieną nuskęsta kartu su „Titaniku“, apie kokią kuriami filmai.

Visai nenoriu būti panašus į Lilę arba į Simoną. Jei mylėsiu, tai protingai ir gražiai, jokiu būdu neišskysiu kaip koks silpnaprotis.

3

Živilę matau kasdien. Ji šnekučiuojasi su draugėmis: viena tokia ilganosė moksliukė, nosį pasibalnojusi akiniais, o kita – linksma raudonskruostė, kasdien mūvinti džinsus ir avinti konversus, šiek tiek panaši į bernioką. Jos visur vaikšto kartu kaip sulipusios, ir aš neturiu nė menkiausios progos prisiartinti. Kita vertus, ką pasakyčiau? Žinau, kad reikėtų kur nors pakviesti ar šiaip kuo nors sudominti, bet kas tai galėtų būti? Aš jai visiškai neįdomus.

Ir vis dėlto vieną dieną nutaikau, kai ji lieka viena. Visi mano hormonai akimirksniu sukyla ir pradeda skanduoti drąsinančius šūkius. Pirmyn, pirmyn, šaukia jie! Be viso šito, man dar ir sekasi. Kopdama laiptais į antrą aukštą, ji pameta šalikėlį. Plonytį, lengvą šalikėlį su drugeliais ir margaspalviais kutais! Kaip patrakęs, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė, puolu įkandin, stveriu šalikėlį ir ištiesiu jai:

– Prašau.

Ji žiūri nustebusi. Paima.

– Ačiū.

– Nėra už ką.

؜

Man pasivaidena, ar ji nusišypso – tik vos vos, tik vienu lūpų kampučiu, bet ta drovi, vos pastebima jos šypsena tokia žavinga, tokia miela, kad aš nuo galvos iki kojų iškaistu iš džiaugsmo ir skubu nepraleisti tokios puikios progos:

– Kokia pamoka? – klausiu. 

– Geografija…

– Man irgi… aš ir… man taip pat… – veblenu kažin ką padrikai, o iš tiesų tik noriu pasakyti, kad ir man pakeliui, kad lekiu į chemiją ir kabinetas taip pat antrame aukšte, bet nesugebu suregzti jokio rišlaus sakinio.

Ji nepaveja manęs į šalį, kaip derėtų, o maloniai leidžiasi lydima ir net sako „iki“ – nejaugi tai reiškia, kad mudu dar pasimatysime? Jei taip nutiktų, tada, ko gero, išdrįsčiau pasakyti, kokia ji graži, kokia žavinga, miela, vienintelė… O dabar? Jos laukia geografija, manęs – chemija, bet aš stoviu, mane šiek tiek krečia elektros srovė, nuo prakaito drėksta delnai, jie jau šlaput šlaputėliai, o širdis sprogsta krūtinėje.

4

Jos plaukai – kaip švelnus debesėlis. Jei juos paliesčiau, jei tik juos paliesčiau… Tikriausiai jie ištirptų man tarp pirštų ir paliktų tik svaigų, panašų į vasarvidžio medaus kvapą. Ir atrodo, kad kvapnios žiedadulkės nutupia man ant pirštų, čia pat jaudinamai smelkiasi į šnerves, mano mintys aptingsta, apsunkusios nuo medaus, o visą kūną nusmelkia virpėjimas.

– Ko tu nori? – staiga atsitraukia ji nustebusi ir truputį išsigandusi.

Kas gi čia? Kas įvyko? Argi aš ką padariau? 

– Aš… aš tik norėjau pasidaryti asmenukę… – išlemenu.

Ir kaip paskutinis žioplys ėmiau maigyti telefoną ieškodamas kameros. Nežinau, ar ji patikėjo.

Praėjus dar mėnesiui, Simonas ir Lilė išsiskiria. Simonas, kaip ir anksčiau, kumščiuojasi ir žvengia su berniokais koridoriuje, o Lilė kaip niekur nieko čiaumoja kramtomąją gumą pirmame aukšte prie palangės. Jie vėl tampa normaliais žmonėmis.

Tačiau titanikai vis tiek turi skęsti, kad tokiai didžiai meilei būtų pastatyti paminklai.