Kaip suprasti?
Tarmė yra natūraliai susiformavusi kuriame nors šalies regione vartojama kalba, o bendrinė kalba – vienos kurios nors tarmės pagrindu sukurta visai tautai bendra kalba. Bendrinė kalba vartojama viešajame gyvenime, tai rašto kalba (nors, žinoma, ja ir kalbama), ji yra norminama, rašomos bendrinės kalbos gramatikos, žodynai. Tarmės dažniausiai vartojamos privačiame gyvenime, kalbantis šeimoje ar su kraštiečiais.
Kurios tarmės pagrindu kuriama bendrinė kalba, priklauso nuo istorinių sąlygų. XIX a. pradžioje stiprėjo Lietuvos šviesuomenės, ypač susijusios su Vilniaus universitetu, susidomėjimas lietuvių kultūra, praeitimi, lietuvių kalba. Tarp žemaičių bajorų kilo lietuvių tautinis judėjimas (sąjūdis). Tuo metu galvota ir apie bendrinę kalbą, kuri būtų paremta žemaičių tarme.
XIX a. pabaigoje, sustiprėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir rengiantis leisti lietuvišką periodinę spaudą, buvo būtina turėti visiems bendrą rašomąją kalbą. Dauguma tuomečio tautinio atgimimo veikėjų buvo kilę iš Suvalkijos, todėl šio regiono tarmės pagrindu buvo kuriama ir lietuvių bendrinė kalba. Šios kalbos kūrimo, norminimo darbus atliko kalbininkai, daugiausia Jonas Jablonskis, vadinamas lietuvių bendrinės kalbos tėvu. To meto rašytojai, pavyzdžiui, Žemaitė, rašė savo tarme – žemaitiškai, bet prieš spausdinant jų raštai buvo taisomi, priderinami prie bendrinės kalbos.
Vis dėlto, net ir sukūrus lietuvių bendrinę kalbą, turėtų būti suvokiama, kad tarmės yra kalbos turtas. Jų išsaugojimu rūpinasi kalbos tyrėjai. Kai kurie Lietuvos gyventojai greta tautinės tapatybės savo tarmės pagrindu puoselėja regiono tapatybę. Pastaraisiais dešimtmečiais tarmiškas kalbėjimas plūstelėjo į šiuolaikinę lietuvių literatūrą: įvairiomis tarmėmis rašomi eilėraščiai, prozos kūriniai. Viena vertus, tarmė suvokiama kaip kultūrinio paveldo dalis, išsauganti šios tarmės atstovams būdingą žvelgimo į pasaulį būdą, kita vertus, tarmiškas kalbėjimas drąsiai panaudojamas charakterizuojant veikėjus ar net pasakotoją. Visa tai susiję su šiuolaikinių rašytojų polinkiu kurti individualų stilių, kaip kūrybinę medžiagą naudoti šnekamosios kalbos išteklius.
Šiame poskyryje aptarsime kelis tarminius tekstus. Kai kurie iš jų – žemaitiškieji – nėra lengvai suprantami nemokantiems žemaičių tarmės, suprasti kitus tekstus nereikia didesnių pastangų.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Literatūrologė, kritikė, eseistė, Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė gimė 1945 m. Keiniškėje, Telšių rajone. Išleido keliolika monografijų, eseistinių apmąstymų apie kūrybą, mokomųjų knygų. 1993 m. apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Viktorijos Daujotės slapyvardžiu išleido keletą tarmiškų eiliuotų tekstų rinkinių.
Tarmiškai parašytos poezijos ir fotografijų rinkinys „Balsā ūkūs‘ = Balsai ūkuose“ pradedamas pasiaiškinimu, kuriame autorė komentuoja savo norą rašyti tarmiškai, apmąsto tarmės ir kraštovaizdžio, senojo gyvenimo būdo ryšį.
BALSĀ ŪKŪS‘ = BALSAI ŪKUOSE
PASIAIŠKINIMAS
Gal turėčiau paaiškinti ar pasiaiškinti.
Po motinos mirties ilgai galėjau tik apie ją galvoti, lyg pratęsinėti gyvenimą atsimindama, kartodama žodžius, posakius. 2008 m. rugsėjo pabaigoje pradėjau rašyti ir gana greit parašiau ilgoką tekstą, kurį ir pavadinau „Motina“.
Nemaniau, kad galiu rašyti žemaitiškai, tik motinos balso stengiausi, kiek įmanoma, neiškreipti. Nekalbėjo kitaip – tik žemaitiškai, kaip varniškiai, dūnininkai.
Maniau, kad baigiau, bet ne, nepaleido. Grįžau atgal, jau žemaitiškai, laisvu eiliavimu. Bet jau bendriau – į moteriškąją savo giminę, iš abiejų pusių – motinos ir tėvo. Bandau užrašyti, ką esu girdėjusi; kad ir silpniau, bet dar tebegirdžiu. Daug ką lyg pro ūkus – balsai ūkuose.
<…>
– Atsibudau, suvokiau, kad mes jau Europos Sąjungoje, užsikaičiau kavos ir pradėjau niūniuoti senąsias lietuvių dainas, – taip prieš penketą metų ištarė man profesionali solistė. Neužmirštu to – taip mus perspėja išlikimo instinktas. Susirinkime, ką dar turime. Liudykime, kad mums tai buvo ir tebėra svarbu. Kad daugiau galime įgyti tik neprarasdami to, ką turime, ką paveldėjome. Tarmė yra pirminė sąmonės kalba tam, kas ja yra kalbėjęs. Pėdsakas – neišnykstantis.
Pirminės patirties linijos – gal ir per vėlai jas gaivinu, daug kas primiršta. Bet rašant netikėtai kai kurios situacijos, žodžiai, intonacijos atsigaivina, atmintis suintensyvėja, pagilėja. Paprašiau profesoriaus Alekso Girdenio: paklausyk, ar dar tebekalbu tarme, ar tebegirdžiu? Ruoduos, ka dā gėrdi, – paguodė.
Pirminėj erdvėj išbuvau tik aštuoniolika metų, vėliau tik trumpam sugrįždama, dvidešimt penkeri metai, kai ir grįžti nebėra kur. Galvoju, kad taip ir yra: iki dvidešimties metų augame-užaugame, kaip kempinės sugeriame pasaulį, tą, kurį turime, ir tą, kurio ilgimės; paskui tik atmetimai ir papildymai, kristalizacijos, permąstymai. Nuo šešiasdešimties, jei jų sulaukiame, grįžtame: laikas, kai bandome suvokti, ką esame suvokę, patyrę. Kur buvome, kur buvo-yra mūsų laiko erdvė, ką matėme, girdėjome. Horizonto linijas palei girias, piliakalnius, vandenis. Amžinus, kaip atrodė, medžius. Kniūbsčius akmenis palei ąžuolinius, iškapotus slenksčius (babūnėlė išsineša kumpio kaulą, čekšt, čekšt kirviu… virs žirnynę). Mylimų žmonių balsus, medžių, vėjo, paukščių, gyvulių garsus, alsavimus, šnaresius. Lauke, o labiausiai miške, net ir miškelyje, pamiškėje. „Norint kartais būtų tylus oras ir be jokio vėjo, miške visados girdėti kaži koks ūžesys, kaip kokia nepermanoma kalba arba nepaprasta daina“, – sakė Žemaitė. Gamtos „nepermanoma kalba“, „nepaprasta daina“ yra gyvas, kintantis, besimainantis fonas, kuriame žmogus įrašinėja savo žodžius, sakinius, savo ir savo tautos istorijos fragmentus. Tarmių, patarmių ribos yra ir kraštovaizdžio ribos – ryškesnės ar vos vos tesiskiriančios. Kitaip ūžia miškai Žemaitijoje – žemiau, dusliau, tamsiau, lyg alsuotų iš giliau. Eglės, alksniai, juodalksniai. Kadaise stebėjausi, kai Marcelijus Martinaitis prasitarė, kad jo tėvų triobikė buvusi pastatyta iš alksnių rąstų, bet juk tikrai alksnynų Žemaitijoje daugiau, negu kitose Lietuvos vietose. Ir storų, žemose vietose stipriai į žemę įaugusių.
<…>
Aptariame tekstą
- Kada ir kodėl V. Daujotė ėmė rašyti žemaitiškai?
- Kaip galima paaiškinti eilėraščių rinkinio pavadinimą „Balsai ūkuose“?
- Kodėl autorei svarbus epizodas iš solistės gyvenimo? Apie ką perspėja „išlikimo instinktas“?
- Dėl ko autorę paguodė profesorius A. Girdenis?
- Kuo V. Daujotei svarbios dvidešimties ir šešiasdešimties metų ribos?
- Kaip suprantama „gamtos nepermanoma kalba“? Kaip ji susijusi su žemaičių tarme?
- Kaip supratote paskutinį ištraukos sakinį?
Apibendriname
- Ar pritariate V. Daujotės minčiai apie būtinybę išsaugoti savo tarmę ir kitokį kultūrinį paveldą globalėjančiame pasaulyje? Pateikite bent kelis argumentus.
- Kaip manote, ar tik žemaičiai jaučia savitą miško ūžimą? Jei galite, pateikite pavyzdžių.
Diskusija
Ar žmogus, kuris bendrauja ir lietuvių bendrine kalba, ir gimtąja tarme, yra turtingesnis?
***
- keturuolėktuoms Kūčiuoms – gimtadīniū
babūnelė iš Keinėškės atnešė mon duovena,
suvīniuota i skepeta, ka nasodožto,
pacėdabrūto puopieroko apklijūts abruozdžioks - jūdās riemukās: žmuogaus gīvenėms esons
gīvībės ė mirtīs prisėsunkės, anū keliuonė,
kap išlėnkts lonks: pėrmo maža, paskiau paugosė,
pana so kavalierio (patė vėršūnė, gražiau nabibūn),
paskiau mažas unt ronku, viel paaugosė,
viel vīrs, viel bačiučiūjontė, bavīstontė,
ė tāp vės rato stomas; gimsti ė vīsti, - žėnuok, vakali, tāp ī ė tau tāp turies būtė,
žmuonis aug, sēst, smertis vėsus nušīnaun,
ė viel žuolėkė švieži, ė viel naujės viežės
***
- keturioliktoms Kūčioms – gimtadieniui
babūnėlė iš Keiniškės man atnešė dovaną,
suvyniotą į skepetą, kad nesudužtų,
pasidabruotu popierėliu apklijuotas paveikslėlis - juodais rėmeliais: žmogaus gyvenimas esąs
gyvybės ir mirties prisigėręs, jų kelias,
kaip išlenktas lankas, pirma maža, paskui paaugusi,
panelė su mylimuoju (pati viršūnė, gražiau nebūna),
paskiau mažas ant rankų, vėl paaugusi,
vėl vyras, vėl besūpuojanti, bevystanti,
ir taip vis ratu stumiasi; gimsti ir vysti, - žinok, vaikeli, taip yra ir tau taip turės būti,
žmonės auga, sensta, mirtis visus nušienauja,
ir vėl žolelė šviežia, ir vėl naujos vėžės
Aptariame tekstą
- Kokią dovaną Kūčioms gavo kalbančioji?
- Kaip dovana buvo papuošta?
- Kaip pavaizduotas gyvybės ir mirties kelias?
- Kas laikoma gyvenimo kelio viršūne?
- Kodėl gyvenimo kelias yra ratas?
- Kokiais žodžiais palydimas dovanos įteikimas?
Apibendriname
- Kodėl šį tekstą galima laikyti eilėraščiu? Pasakykite bent porą priežasčių.
- Perskaitykite tarmišką ir bendrine kalba parašytą teksto variantą. Kaip manote, kuris teksto variantas labiau atitinka jo temą?
- Kokie jūsų įspūdžiai skaitant tarminį tekstą? Kokia tokio rašymo prasmė?
Povilas Girdenis
Povilas Girdenis (g. 1969 m.) – istorikas, publicistas, dainuojamosios poezijos atlikėjas.
Nuo 2005 m. įsijungė į tarmiškai dainuojančių dainuojamosios poezijos atlikėjų gretas. Parašė dainų pagal savo tėvo Alekso Stanislovo Girdenio žemaitiškus eilėraščius, taip pat pagal savo, poetų Aido Marčėno, Rimo Buroko, Antano A. Jonyno, Josifo Brodskio, Vytauto Sirijos Giros eiles.
2020 m. išleido istorinių rašinių, prisiminimų bei apybraižų knygą „Artima praeitis“.
ŽEMAITIJOS PLANETA (I) (ištraukos)
Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą.
Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais.
Aptariame tekstą
- Kaip apibūdinami skirtingų Lietuvos regionų gyventojai? Ar pritartumėte tokiam apibūdinimui?
- Pasiaiškinkite, ką reiškia stereotipinis apibūdinimas.
- Pasidomėkite, kokiose vietovėse (miestuose, miesteliuose) kalbama šiaurės žemaičių – dounininkų – tarme. Iš kokio žodžio tarimo atsirado šios tarmės pavadinimas?
Ėdimas-jėdimas
1
Dabar jau beveik visoje Žemaitijoje paplito neva mandagus bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodis valgyti, kurį vaikystėje, vasarodamas viename Mažeikių rajono kaime, išgirsdavau nebent iš kelių didelius ponus vaizduodavusių tolimų giminaičių. Tie giminaičiai ir jų vaikai kalbėdavo keistu žemaičių tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos kratiniu, nei į tvorą, nei į mietą vartojo tarptautinius žodžius, su panieka žiūrėjo į kaimą ir mužikiškai kalbančius kulkozninkus. Kai kartą teta juos pakvietė prie stalo jiestė, man pasirodė, kad net apetitas nuo tokio baisaus žodžio jiems prapuolė, o darbuodamiesi stalo įrankiais, visi ne kartą įkyrokai kartojo, kad ne jėda, o valgo.
„Tas yra jėdamas“, – laužyta bendrine lietuvių kalba „paaiškino“ teta mano žmonai, apžiūrinėjusiai darželyje dailiai išsikerojusį šparago krūmą, o valgymo-jėdimo esmę nuosekliausiai išaiškino tėvas, papasakojęs epizodą iš savo ankstyvosios vaikystės.
2
Tėvui buvo gal kokie penkeri, kai pas juos svečiavosi jo mylimas dėdė. Tėvas, paprašytas pakviesti dėdę prie stalo, gavo rimtą pamoką, kai mandagiai pasakė:
– Diedēlė, atēik valgytė.
Linksmas, su vaikais bendrauti mėgdavęs dėdė staiga apsiniaukė, trenkė kumščiu per stalą ir netikėtai piktai suriko:
– Atmīnk vėsam omžiou, pėimēns šmuōtė! Kiāulė valga, vuo žemāitis jied!
Persistengė dėdelė, žinoma. Ėdė-jėdė Žemaitijoje ir kiaulės, ir žmonės, bet per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis žmonių priprato nebe kaimietiškai jėsti, o dailiai, mandagiai valgyti.
<…>
Aptariame tekstą
- Kas pasakotojo vaikystėje vartojo žodį valgyti? [1]
- Dėl ko svečiams buvo prapuolęs apetitas? [1]
- Kaip, dar vaikas būdamas, pasakotojo tėvas mandagiai pakvietė dėdę prie stalo? [2]
- Kaip atsakė dėdė į kvietimą valgyti? [2]
- Kaip šį tėvo prisiminimą komentuoja pasakotojas? [2]
Nesusipratimas teisme
1
Kai kurie bendrinėje lietuvių kalboje ir kitose tarmėse vartojami žodžiai žemaičiams turi kitokią ar net priešingą reikšmę. Smagus žemaičiams reiškia sunkus. Žodis įvairus paprastai turėtų būti vartojamas apšnekant žmogų ir reikšti keistas, savotiškas. Jeigu daugeliui lietuvių brėkšta švinta rytas – žemaičiams brėkšta temsta vakaras. Seniau žemaičiai kiek kitaip vartodavo žodį puikus (pōikos) ir reikšdavo jis jiems tiesiog gražus. Aukštesnė žavėjimosi stadija būdavo reiškiama pridedant šiandien bendrinio vertalo labā vis labiau išstumiamą žodį dėdlē ar siekiant akcentuoti garsiau ir daug lėčiau, kone skiemenuojant, tariamu dė-de-lē.
2
Apie teisme įvykusį kuriozą kadaise tarsi guosdamasis tėvui papasakojo jo pažįstamas nežemaitis teisininkas, pradėjęs prokuroro karjerą Kretingos rajone.
Nagrinėjant apysunkio ar net sunkaus kūno sužalojimo bylą, liudininku pakviestas bendrinės lietuvių kalbos nemokėjęs kažkurio Kretingos rajono kaimo gyventojas teisme buvo priverstas kelis kartus kartoti liudijimą, kad savo akimis matė, kaip keli vyrai susikivirčijo, susimušė, vienas jų stvėrė pakelėje gulėjusį kūlį (akmenį) ir juo praskėlė oponentui galvą.
Prokuroras, kuriam žodis kūlis aiškiai asocijavosi su šiaudais, klausė vieną kartą, klausė antrą, pagaliau neištvėręs pasiteiravo:
– Ar jūs galvojate, kad su kūliu galima praskelti galvą?
Liudininkas, tikriausiai pakraipė galvą, žemaičiams būdingu maniera kreivai šyptelėjo ir atsakė klausimu į klausimą:
– Vuo su kou tad, puonāli, bepraskėlsi?
Aptariame tekstą
- Kokių pavyzdžių pateikia pasakotojas, aiškindamas, kad bendrinėje lietuvių kalboje ir žemaičių tarmėje tie patys žodžiai turi kitokią reikšmę? [1]
- Ką seniau žemaičiams reikšdavo žodis puikus? [1]
- Apie kokį atsitikimą teisme pasakoja nežemaitis teisininkas? [2]
- Kaip tą patį žodį suprato liudininkas ir prokuroras? [2]
Apibendriname
- Įvadiniame pasakotojo komentare toliau pateikti pasakojimai vadinami dokumentiniais. Ką tai reiškia ir kodėl juos galima laikyti dokumentiniais?
- Kuo juokingas kiekvienas iš šių pasakojimų?
- Prisiminkite kokį nors pasakojimą ar anekdotą apie nesusipratimus, kurių sukelia tarminiai žodžiai ar posakiai, ir papasakokite bendraklasiams.
- Galbūt žinote daugiau pavyzdžių, kai tarminė žodžio reikšmė neatitinka to žodžio reikšmės bendrinėje kalboje? Pateikite jų ir aptarkite.
Vladas Braziūnas
Vladas Braziūnas (g. 1952 m. Pasvalyje) – poetas, vertėjas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, dirbo laikraščiuose, žurnaluose, yra parašęs eilėraščių savąja, aukštaičių, tarme.
Eilėraščių rinkinys „Saula prė laidos“ („Saulė prie laidos“) parašytas šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme. Ten pat yra pridėti ir, kaip autorius rašo, nepoetiniai eilėraščių vertimai į bendrinę kalbą. Perskaitykite V. Braziūno eilėraštį ir jį aptarkite.
***
so sava tarmės’ siaurok gal’ nebaisė tol’ novažiuočio
a kor man’ važiuot’, ka vyskas galvo, kas tykэr
vyskas prė Svalios, vadynkiom dėdiongэ, žiočiu
rymu arymэ nedėngė ė rytmэ so ryta postykэl
***
savo tarmės siauruku gal nebaisiai toli nuvažiuočiau
o kur man važiuoti, kai viskas galvoje, kas tikra
viskas prie Svalios, vadinkim didingai, žiočių
rimų arimai nedingę ir ritmai su ryto pustykle
Fabijoniškės, 2007
Aptariame tekstą
- Pasidomėkite, kokį garsą žymi tarminiams tekstams užrašyti mokslininkų vartojama raidė э.
- Kas yra išlikę kalbančiojo galvoje?
- Kaip suprasti metaforą – savo tarmės siauruku toli nenuvažiuosi?
- Kas yra Svalia ir apie kokias žiotis čia kalbama? Kaip manote, kodėl įterpiamas pasakymas „vadinkim didingai“?
- Pasvarstykite, kas bendro tarp eilėraštyje minimų rimų ir arimų bei tarp ritmų ir ryto pustyklių garsų. Pasiaiškinkite, kas yra pustyklė ir pustymas. Kaip tai susiję su rytu ir su ritminiu pasikartojimu?
- Savais žodžiais persakykite, apie ką kalbama šiame eilėraštyje.
Apibendriname
- Kokia prasmė kūryboje remtis gimtąja tarme? Ar taip nėra susiaurinamas skaitytojų ratas?
- Aptarkite neįprastą tarmiškų eilėraščių užrašymą. Paaiškinkite, kodėl pasitelkiami papildomi ženklai, kurie nebūdingi bendrinei kalbai?
Rimantas Kmita
Rimantas Kmita (g. 1977 m.) – lietuvių poetas, prozininkas, eseistas, literatūrologas. Vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose, Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją, ten ir dėstė. Vėliau dėstė Vilniaus universitete. Šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirba mokslinį darbą, yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius. 2016 m. pasirodė R. Kmitos tarmiškai parašytas romanas „Pietinia kronikas“, kuris Lietuvoje tapo viena skaitomiausių knygų. 2020 m. išleido romaną „Remyga“.
Romane „Pietinia kronikas“ vaizduojami pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos metai (1993–1996 m.). Veiksmas vyksta pietiniame Šiaulių rajone, kuriame gyvena šios knygos herojus ir pasakotojas. Jam patinka žaisti regbį, bet visiškai nemėgsta skaityti knygų, tačiau romano pabaigoje nusprendžia studijuoti literatūrą universitete. Tai šmaikštus, juokingas ir intriguojantis pasakojimas apie jaunuolio savęs ieškojimą, vidinius pokyčius, dvasinio brendimo kelią.
Skaitydami šią ištrauką, atkreipkite dėmesį į veikėjų kalbą ir jų bendravimą.
PIETINIA KRONIKAS (ištrauka)
1
Ai, da viena nauja mokytoja – lietuvių. Juokinga tokia. Klaus’, a mes namuose skaitom. Aš tai sakau, ka skaitau. Klaus’, ką. Laikraščius, sakau. Ta šypsos. Saka, laikraščiai gerai, bet tai ne tai. Kas „ne tai“, nepagaunu. Knygas reik’ skaityt’, saka.
2
– O kas iš to skaityma? Aš ką – perskaitęs Anykščių šilelį ką nors sužinosiu? Ko nors išmoksiu?
– O kas iš tų laikraščių? Po metų nieko neatsiminsi, – sako mokytoja.
Nu nežinau, man Džordanas fotke iš Šiaulių krašta taip įstriga galvoj, ka aš jos ilgai neužmiršiu. Stov’ rankas an pilva sunėrus, šonu pasisukus, panašiai kaip Sabrina, tik tos papai didesni. Džinsai i toks staniks su kažkokiais nėriniais, i viskas. Plaukai palaidi, lūpikes… Bet aš to, aišku, nesakau.
– Nu bet žinias, naujienas, žinai, kas vykst…
3
– Skaitymas padeda žmogui suprasti, kam jis gyvena, o ne tik kas vyksta aplink jį.
– O jums neaišku? Man tai aišku.
– O kam?
– Sau.
Jeigu be bajeria, tai nelabai kada dėl to sukau sau galvą.
4
– Skaitymas gali padėti suprasti kitus žmones, surasti bendrą kalbą su jais.
– Jokių problemų. Man kažkaip viskas aišku. Aš susišneku.
Nu bet rimtai. Man i tie iš centra aiškūs, pankai visokie, i tie ukrainiečiai, i pirkiejai Rygos turguj, o i ką ten aiškintis – dėl kainas mes kažkaip sutariam, galvoju.
5
– Skaitant knygas akiratis tampa platesnis ir galima atrasti ir pasimėgauti tuo, kuo pasimėgauti net nesugalvotumėt.
Nu i kuom, tu vargše, čia jau pasimėgausi, man įdomu. Aš tai žinau, kuom noriu pasimėgaut’. Viską paroda MTV, RTL i kiti normalūs kanalai.
6
– Skaitymas gali sukelt daug juoko, gali pakelti nuotaiką, – toliau šnek ji. Kaip iš rašta.
– Čia Anykščių šilelis? Žinot, jeigu aš jums pasakyč’, ka žvengiau skaitydams Anykščių šilelį, tai kiek jūs man už tai parašytumėt?
– Jeigu paaiškintum, kodėl juokeisi, parašyčiau dešimt. Ir dar parašyčiau dešimt už dešimt perskaitytų knygų. Atneši sąrašą, aš gal užduosiu vieną kitą klausimą apie tas knygas iš sąrašo – ir dešimt.
Va čia man patinka. Čia jau konkretu. Gal i nebloga makle. Prisirenki kokių brošiūrų, perverti, i vsio. Kiek čia užtruksi.
– Gerai, – sakau. – O katros čia knygas gal’ pakelt’ nuotaiką?
– Erlicką pabandyk, – saka mokytoja taip, ka atruoda, lygtais būtų koks sąmokslas tarp mūsų.
– Nu gerai, pažiesiu.
Aptariame tekstą
- Kieno vardu ir kaip pasakojama apie pokalbį su mokytoja? Kuo ši kalba neįprasta? [1]
- Kuo skiriasi mokytojos ir pasakotojo supratimas apie skaitymą? [1]
- Kaip pasakotojas ir mokytoja reaguoja į vienas kito klausimus bei atsakymus? Kas atskleidžia jų požiūrį į vienas kitą? [1]
- Kokiais mokytojos teiginiais ir kodėl abejoja pasakotojas? [2]
- Kaip jis pats atsako į savo klausimus? Kokiu pavyzdžiu remiasi? [2]
- Pasakotojas mokytojos argumentui bando prieštarauti garsiai ir mintyse. Palyginkite šiuos jo atsakymus turinio, išsamumo ir kalbos požiūriu. Kaip manote, kodėl pasakotojas garsiai nepasako mokytojai, ką iš tiesų mano? [2]
- Kas šiame pokalbyje kelia šypseną? Kodėl? [2]
- Kokiu argumentu mokytoja prieštarauja pasakotojo nuomonei? Ar pritariate jos požiūriui? [3]
- Ką pasakotojas atsako mokytojai? Ar jis atsako rimtai? Iš ko tai suprantate? [3]
- Kokiu argumentu mokytoja toliau prieštarauja pasakotojo teiginiams? [4]
- Ką mokytojai atsako pasakotojas garsiai ir ką mintyse? Palyginkite abu atsakymus. Kodėl ir vėl ne viskas pasakoma garsiai? [4]
- Kuo skiriasi mokytojos ir pasakotojo supratimas apie tai, kas yra bendravimas? [4]
- Kokiais argumentais mokytoja toliau bando įtikinti pasakotoją skaitymo nauda? Ką apie tai manote? [5]
- Pagrįskite, kad pasakotojas ironizuoja mokytojos argumentus. [5]
- Kokius žodžius pasakotojas ir mokytoja supranta skirtingai? Kodėl skirtingas jų supratimas atrodo komiškas? [5]
- Kokį kitą argumentą apie skaitymo naudą pateikia mokytoja? [6]
- Kaip šį argumentą vertina pasakotojas? Įrodykite, kad jis ironizuoja. [6]
- Koks sandoris įvyksta tarp mokytojos ir pasakotojo? Kodėl pasakotojui jis patrauklus ir kokiu žodžiu įvardijamas tas patrauklumas? [6]
- Ką pasakotojo klausimas atskleidžia apie jo kaip skaitytojo patirtį ir skaitymo motyvus? [6]
- Kokį rašytoją skaityti pasiūlė mokytoja? Kaip manote, kodėl? [6]
- Ištarkite mokytojos žodžius „Erlicką pabandyk“ taip, kad jie atrodytų lyg sąmokslo siūlymas. [6]
Apibendriname
- Paklausykite rašytojo skaitomos šios ištraukos garso įrašo ir aptarkite, ar jis padėjo geriau pajusti teksto nuotaiką, suprasti veikėjų charakterius.
- Perskaitykite šį pokalbį vaidmenimis. Atkreipkite dėmesį, kaip tekste susipina trys kalbos atmainos: bendrinė kalba, šiauliečių šnekta ir jaunimo gatvės kalba (slengas, žargonas). Apmąstykite, kaip perteiksite skirtingo kalbėjimo intonacijas.
- Pasirinkite kurį nors epizodą ir perrašykite jį normine kalba su taisyklingais dialogą perteikiančiais skyrybos ženklais. Palyginkite abu tekstus ir įvertinkite, kur glūdi romano pasakojimo savitumas.
- Apibūdinkite mokytojos ir mokinio požiūrį į vienas kitą.
- Kaip mokytoja ir kaip pasakotojas supranta grožinės literatūros paskirtį? Surašykite pasakotojo ir mokytojos argumentus pateiktoje lentelėje. Įvertinkite juos (pritariate +; nepritariate –; abejojate ?).
Mokytojos ir pasakotojo pokalbis apie literatūros paskirtį | |||
Pasakotojo argumentai | Vertinimas | Mokytojos argumentai | Vertinimas |
+ / – / ? | + / – / ? | ||
| | | |
| | | |
- Pasakotojas keletą kartų mini „Anykščių šilelį“. Kodėl jis tai daro? Ar pritariate jo požiūriui?
Kaip suprasti?
Romanas „Pietinia kronikas“ parašytas ne bendrine lietuvių kalba, o šiauliečių šnekta, kuria kalba pagrindinis kūrinio veikėjas ir pasakotojas – vienuoliktos klasės mokinys Rimantas Kmita. Jo kalboje nemažai ir nenorminių žodžių (slengo, žargono), kurių gausu paauglių kalboje.
Sumanymas rašyti tarmiškai rašytojui kilo siekiant papasakoti apie savo laiką ir paskatinti žmones nesigėdyti tarmės. Savo herojų rašytojas pavadino Rimantu Kmita, nes, jo teigimu, „vis tiek visi sakys, ka autobiografinis tas romans. Nu, tai šekit, turiekites. Autobiografinis i yra. Bet autobiografija yra tokia pati fikcija kaip i visas kitas, nes tu pasakoji, o kai pasakoji, tau reik’ visokių motyvacijų, visokių šalutinių personažų, katrų nebuva.“
Slengas – šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai ar posakiai, kurie nebūdingi bendrinei kalbai. Jie neteiktini formaliose viešojo bendravimo situacijose, tačiau gana dažni šnekamojoje kalboje, kuriai suteikia gyvumo, žaismės, laisvumo. Dėl šių ypatybių slengas gali tapti labai vertinga stiliaus priemone grožinėje literatūroje, atskleisti vaizduojamo veikėjo charakterį.
Žargonas – tam tikrų profesijų ar visuomenės sluoksnių vartojama šnekamoji kalba, kuri vadinama specialiuoju slengu.
Pasakojimo komiškumą gali lemti slengo, žargono vartojimas. Šiauliečių šnekta parašytas R. Kmitos romanas yra puiki kalbos komiškumo iliustracija. Čia juokiamės ne tik iš pasakojamos istorijos, bet ir iš pačios pasakotojo kalbos, kuri perteikia aprašomo laiko realijas, bręstančio paauglio mąstymą, jo požiūrį. Slengas, kontrastuodamas su normine bendrine lietuvių kalba, kuria kalba mokytoja, tampa komiškumo šaltiniu.
Diskusija
Dirbdami grupėmis, aptarkite, kuriuos lentelėje surašytus mokytojos ir pasakotojo argumentus laikytumėte svariais, o kuriuos – ne. Kurio veikėjo argumentai buvo svaresni? Kodėl? Kokių pateiktumėte savų argumentų, pastiprinančių veikėjų argumentus ar jiems prieštaraujančių? Grupės diskusijos rezultatus pristatykite klasės draugams.
Apibendriname
- Palyginkite pasakotojo garsiai sakomus žodžius su jo mintimis ir aptarkite.
- Palyginkite mokytojos ir pasakotojo kalbą: kokiems funkciniams stiliams priskirtumėte šias kalbas, ar šie stiliai dera? Ar mokytojos ir pasakotojo kalba atitinka komunikacinę situaciją? Koks įspūdis sukuriamas maišant stilius?
- Apibūdinkite pasakotoją. Iš kokio savęs jis šmaikščiai pasijuokia? Kaip kalba atskleidžia jo mąstymą, vertybes, gyvenimo patirtį?
Diskusija
Ar visuomet skiriasi tai, ką žmogus galvoja, ir tai, ką garsiai sako? Kada ir kodėl tai vyksta? Kodėl dažnai galvojimo ir kalbėjimo sugretinimas kelia juoką?
- Apibendrinkite ir pasakykite, kas šiame pasakojime yra juokinga.
- Pasvarstykite, kada tarmės vartojimas kelia skaitytojų ar klausytojų juoką.
- Dėl kokių priežasčių poetai ir rašytojai pasitelkia kalbėjimą savo tarme?
- Ar buvo įdomu skaityti tarmiškus tekstus? Argumentuokite.
Kuriame tekstą
Pasirinkite vieną iš siūlomų užduočių ir ją atlikite.
- Pasirinkite vieną jums labiausiai įstrigusį pokalbio fragmentą ir perrašykite pasakotojo žodžius pasirinktinai: savo tarme, šiuolaikine jaunimo gatvės kalba. Perskaitykite šiuos tekstus klasėje ir juos palyginkite su originaliu tekstu. Ką supratote apie kalbą?
- Pasirinkta tema sukurkite humoristinį dialogą. Kūrybiškai pasinaudokite žiniomis apie funkcinius stilius, motyvuotai vartokite nebendrinės lietuvių kalbos išteklius: savo tarmę, slengą, žargoną. Prisiminkite, kaip kuriamas komiškumo efektas. Suvaidinkite šį dialogą klasėje. Ruošdamiesi vaidinimui, atkreipkite dėmesį į kalbėjimo intonaciją, aprangos detales, kūno kalbą. Visa tai svarbu siekiant komiškumo efekto.
Diskusija
Ar pritariate minčiai, kad tarmės yra gausus tautinės kalbos aruodas, kuris turi būti puoselėjamas?
Kuriame tekstą
Jei mokate tarmiškai kalbėti, pasiruoškite savo tarme papasakoti kokį įdomų atsitikimą. Galite papasakoti tą atsitikimą ir savo amžiaus jaunimo kalba nevengdami slengo ir žargono.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"