Kaip suprasti?
Skyriaus pradžioje jau minėjome, kad apie garbingą Lietuvos praeitį XIX a. rašė ne tik Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, bet ir lenkiškai kūręs Adomas Mickevičius, jis Lietuvą taip pat vadino savo tėvyne. Skirtumas tas, kad A. Mickevičius kalbėjo apie senąją Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kuriai priklausė tiek etninių lietuvių, tiek baltarusių, tiek ukrainiečių gyvenamos žemės. Paskutiniais šios valstybės gyvavimo amžiais viešajame gyvenime, bajorų namuose daugiausia buvo kalbama lenkiškai (nors Žemaitijoje kai kur ir lietuviškai). Kalba, religija nebuvo svarbiausios priklausymą LDK rodančios ypatybės. Svarbiausia – būti vertu LDK piliečiu: gerbti valstybės įstatymus, ginti šalį nuo priešų.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kūrėsi tautinė Lietuvos valstybė. Joje viena svarbiausių tautinės bendrijos jungčių yra lietuvių kalba. Bet neturėtume stebėtis, kad praeityje Lietuva galėjo būti vadinama tėvyne ir kitomis kalbomis, nes tai susiję su istorinėmis aplinkybėmis. Lietuvą savo tėvyne laikė ir joje nuo seno gyvenantys žydai. Jidiš kalba žydai Lietuvą vadino Lite, o patys buvusioje LDK teritorijoje gyvenę žydai iki šiol vadinami litvakais.
Taigi, prisimindami šią istorinę praeitį ir šiandien kalbėdami apie lietuvių tautinę tapatybę, greta pagarbos lietuvių – dabar jau valstybinei – kalbai, turėtume pripažinti tautinę ir kalbinę Lietuvos gyventojų įvairovę. Ji laikytina iki šių dienų išlikusiu mūsų valstybę turtinančiu istoriniu paveldu.
Adomas Mickevičius
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) – vienas žymiausių Lietuvoje gyvenusių poetų. A. Mickevičius gimė ir augo netoli Naugarduko (dabar Baltarusijos teritorija). Tėvas save laikė LDK piliečiu, kildino save iš garbingos lietuviškos giminės. A. Mickevičius vadins save lietuviu ne etnine, o istorinės Lietuvos prasme. Šeimos didžiavimasis savo kilme būsimam poetui buvo svarbi paskata domėtis krašto istorija, semtis iš jos medžiagos kūrybai. Nuo 1815 m. A. Mickevičius studijavo Vilniaus universitete, vėliau mokytojavo Kaune. Vilniuje pradėjo spausdinti savo poeziją, draminius veikalus. 1823 m. A. Mickevičius buvo suimtas ir kalinamas už dalyvavimą slaptojoje, prieš carinės Rusijos valdymą nukreiptoje, draugijoje. Po metų buvo priverstas vykti į Rusiją, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą ir į gimtinę nebegrįžo. Rašė poeziją, dramas, jo kūryba svarbi ne tik lenkų, bet ir lietuvių literatūrai.
Poemą „Ponas Tadas“ A. Mickevičius rašė Paryžiuje. Kūrinys radosi iš tėvynės ilgesio, o jis, pasak poeto, virto „chroniška, lėtine liga“.
Paantraštė nurodo, kad kūrinyje vaizduojami bajorų nuotykiai 1811–1812 m. (tiesa, į pasakojimo dabartį neretai įsiterpia dar ankstesni laikai). Taigi poetas grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę, kuria vaizdingą senosios bajorijos gyvenimo paveikslą, dėlioja praėjusių laikų buities, papročių epizodus, piešia įspūdingus istorinės Lietuvos peizažus. Per laiko nuotolį vaizduojamas pasaulis neretai primena idilę. Bajorų kivirčų, mūšių ir medžioklių, vaišių ir kasdienių darbų scenas persmelkia autoriaus ilgesys, žavėjimasis praeitin grimztančio gyvenimo vaizdais.
Poemoje pinasi „didžiosios“ istorijos įvykiai ir kasdienės buities vaizdai, nuosekliai rutuliojamos pagrindinės siužetinės linijos – dviejų bajorų šeimų nesantaika, Tado ir Zosės meilės istorija, vienuolio Robako likimas. Kūrinio pabaiga šviesi, pakili: kivirčai blėsta, su Napoleono žygiu siejamos viltys atkurti valstybę, Tadas, jaunasis dvaro šeimininkas, paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Taigi poemoje svarbūs patriotiniai motyvai, moralinės vertybės: drąsa, kilnumas, teisingumas. Didžiulis dvylikos knygų kūrinys atskleidžia žmogaus ir pasaulio darną, laimingos praeities, įsispaudusios atmintin, grožį.
Skaitydami pateiktas poemos ištraukas, atkreipkite dėmesį, kaip aprašomi pono Tado namai, jo gimtinė, kas kalbama apie Lietuvą ir jos praeitį.
Pirma knyga
Namų ūkis
- Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Šventoji motina, Čenstakavos gynėja,
Tavim ir Aušros vartai Vilniuje garsėja.
Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,
Išgydė ir mane šventa globa tavoji:
Kai sergantį mane motutė tau aukojo,
Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo,
Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti,
Kad grąžinai sveikatą, Dievui padėkoti, –
Taip tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.
Dabar tu neški mano ilgesingą sielą
Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,
Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;
Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,
Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai,
Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai,
O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia,
Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.
- Vidur tokių laukų kadaise, prie upelio,
Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras. Trobesiai mediniai
Su mūro pamatais baltavo žalumyne
Šakotų topolių, kur atokiau šlamėjo
Ir saugojo namus nuo rudeninių vėjų.
Pats rūmas ne per didis, bet kuplus, švarutis,
Didžiulė daržinė ir susigūžę kūtės,
Prie daržinės stūksojo trys nemažos stirtos,
Derlingų dirvų pertekliui sukrauti skirtos.
Matyti iš gubų, kur eilėmis stovėjo
Ir tartum žvaigždės tankiai ražienoj mirgėjo,
Matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų,
Kur juodus pūdymus iš anksto jau vagojo,
Iš sėjai paruošto lyg daržas lysių baro,
Kad esama čia gero, išteklingo dvaro.
Ir vartai taip vaišingai stovi atkilnoti,
Lyg tarsi kviestų jus viešnagei čia sustoti.
- Tikrai, štai įdardėjo jaunas ponaičiukas,
Apskriejęs aplink kiemą, greit prie gonkų sukas;
Iššoko iš vežimo, o arkliai palikę
Skabiot prie vartų ėmė augančią žolikę.
Namie, matyt, nėr nieko: durys uždarytos
Iš lauko, ir ąson virbelis įstatytas.
Atvykėlis tarnų ieškoti nenorėjo,
Duris patsai atsklendęs, greit į rūmą ėjo:
Pasveikinti jį troško, taip seniai palikęs,
Mieste pabaigęs mokslus, džiaugės vėl parvykęs.
Jis godžiai dairosi į seno dvaro sienas,
Čia jam pažįstamas daiktelis veik kiekvienas.
Tie patys baldai, ir apmušalai tie patys,
Jis čia nuo kūdikystės žaisti buvo pratęs;
Tik viskas tarsi suprastėjo, sumažėjo.
Tie patys atvaizdai kambariuose kabėjo.
Čia Kosciuška, dangun akis pakėlęs, žiūri
Ir rankoje suspaudęs nuogą kardą turi, –
Taip jis atrodė klaupęs priesaikos daryti,
Pasižadėjęs priešus kardu tuo išvyti
Ar kristi ant jo pats. Toliau Reitanas liūdi,
Kad laisvę jo tauta nesantarvėj pražudė,
Ranka jis spaudžia durklo smaigalį prie šono,
O prieš akis knyga – „Gyvenimas Katono“.
Toliau Jasinskis, iškilniai niūrus, nors jaunas,
Ir Korsakas – narsusis draugas jo kariaunos,
Ant Pragos pylimo jie kaunasi sustoję, –
Aplink lavonų krūvos, Praga gi liepsnoja.
Net seną laikrodį, deja, jau pagadintą,
Pamatė stovintį kampe medinėj spintoj,
Su vaikišku džiaugsmu pribėgęs tempė šniūrą,
Ar neišgirs Dombrovskio senajį mozūrą.
- Ieškojo rūme kambario, kuriam, kaip mena,
Seniai, prieš dešimt metų, vaikas dar gyveno.
Įbėgo ir nustebo: kas gi čia per burtai?
Nejau čia moteries taip jaukiai įsikurta?
Juk nevedė žmonos viengungis senas dėdė,
O prašmatni tetulė Peterburge sėdi.
Ne akmistrinės gi fortepijonas, natos,
Ir knygos paskleistos prabėgomis, kaip matos, –
Čia viską taip mielai galėjo padraikyti
Tiktai nerūpestinga ir jauna rankytė.
Štai ir balta suknelė, atnešta dar rytą,
Ir apsivilkti laukia, kėdėj ištaisyta.
O languose, puodeliuos, gėlės žydi, kvepia:
Žirneliai, balsamai, leukonijos išlepę.
Pro langą jis pamatė vėl stebuklą naują:
Kur būdavo vien dilgės, kiečiai viešpatauja,
Dabar gražus darželis, lysės nuravėtos,
O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos.
Greta žemos, lankeliais išpintos tvorutės
Kaip juosta vaiskiai švietė baltosios saulutės.
Ant lapų dar rasa spindėjo sidabrinė.
Stovėjo atokiau pilna vandens skardinė.
Ir daržininkės čia ne per seniausiai būta –
Turbūt ką tik išėjo. Dar palinkęs kruta
Prie pat vartelių krūmas, ir žymė matyti,
Kurią paliko ten maža basa kojytė,
Į smėlį kaip į sniegą įspausta baltutį.
Įspėti tuoj gali: lengva turėjo būti
Ir tekinais smulkių kojyčių žingsniais skrieti
Ta, kur nubėgdama beveik vos žemę lietė.
- Keleivis dar ilgai tylus lange stovėjo
Alsuodamas žiedais, kur taip mielai kvepėjo,
Prie žydinčių gėlių palenkęs veidą glaustė
Ir žvalgės į takelį, kur smėly įspausti
Mažyčiai pėdsakai jo akį nuolat traukė,
Bet atsako, kieno jie būtų, veltui laukė.
Staiga pamatė jis mergelę netoliese.
Dėvėjo tądien ji suknelę lengvą, šviesią –
Grakščiam jos liemenėliui tai labai pritiko,
O kaklas ir pečiai nepridengti paliko.
Lietuvės taip dėvėti tik iš ryto pratę.
Vyriškiai šitaip niekad nėr mergaitės matę.
Tad nors, kaip manė, čia nebuvo pašaliečio,
Suknelės iškarpą ranka pridengus liečia.
Plaukai, nepaleisti, tik smulkiai suraityti,
Baltom, švelniom sruogelėm apie galvą švyti.
Puiki tai puošmena: kai saulė juos paliečia,
Lyg karūna šventajam paveikslėly šviečia.
Bet veido nematyt. Į lauką nusisukus,
Lyg laukė pasirodant ko tenai netrukus.
Staiga delnais suplojo – ten kažkas matyti –
Nuskriejo į pievelę lyg balta paukštytė,
Įbėgo į darželį iš beržų alėjos
Ir, atremta langan lenta pasišokėjus,
Vos spėjai susivokt, jau ji tiesiog į vidų
Lengvutė ir šviesi kaip spindulys įskrido.
Suknelę griebusi, prie veidrodžio skubėjo;
Staiga čia svetimą jaunuolį pastebėjo
Ir nusigando taip, kad net visa nublanko,
Ir rūbas nejučiom iškrito jai iš rankų.
Bet ir keleivio veidas raudo kaip ugninis, –
Taip debesėlis rausta nuo aušros rytinės.
Kuklus jaunuolis, veidą rankomis pridengęs,
Kažką norėjo tart, atsiprašyti rengės
Ir negalėjo; ji vien gailiai sudejavo,
Lyg kūdikis, kuris kažką baisaus sapnavo.
Jaunuolis nusigando. Bet jau jos nebuvo.
Širdis jam garsiai plakė, mintys maišės, kliuvo,
Ir pats nebežinojo, kaip toliau jam dėtis:
Ar dėl to nuotykio reik džiaugtis, ar gailėtis.
<…>
Aptariame tekstą
- Poema pradedama poetišku kreipimusi į Lietuvą. Kokius jausmus šiais pakiliais žodžiais išreiškia autorius? Kaip kuriama šviesi tėviškės vizija? [1]
- Kaip piešiamas Lietuvos peizažas, kokios detalės išryškinamos? [1]
- Antras posmas – lyg dar viena, tik kitokios intonacijos įžanga. Kuo svarbi pirmoje eilutėje esanti laiko nuoroda „kadaise“? [2]
- Koks kuriamas seno dvaro paveikslas? Kokie apibūdinimai rodo jo vertinimą? [2]
- Kaip jaučiasi į dvarą grįžęs Tadas? Ką jis pastebi žvalgydamasis po namus? [3]
- Ką apie dvaro šeimininkus atskleidžia jo vidaus aprašymas? [3]
- Kas vaizduojama kambariuose kabančiuose paveiksluose? Ką tai sako apie dvaro šeimininkų politines pažiūras, vertybes? [3]
- Jaunasis ponaitis randa neįprastai pasikeitusį savo vaikystės kambarį. Kaip autorius kuria intriguojančios paslapties nuotaiką? Iš kokių detalių ryškėja, kas galėtų būti pasikeitimų kaltininkas? [4]
- Skaitytoje ištraukoje radote idealizuotą paslaptingos mergaitės paveikslą. Kaip ją apibūdina portreto detalės, elgesys? [5]
- Iš ko galima numanyti, kad šis susitikimas bus reikšmingas Tado gyvenimo epizodas? [5]
Ketvirta knyga
Diplomatija ir medžioklė
- Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!
Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo,
Čia geležinį vilką jis sapne regėjo.
Ir kai dievų valia sapnu tuo paaiškėjo,
Pastatė Vilniaus miestą; giriom apsisupęs,
Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės.
Jisai kaip Romos vilkė glaudė ir maitino
Kęstutį ir narsius vaikaičius Gedimino.
Medžioklėj ir kare šlovė jų skaisčiai žėri –
Ar priešą vijosi, ar gaudė girioj žvėrį.
Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
- Miškai! Tai jūs tankmėj karalius tas medžiojo,
Kurs paskutinis šalmą Vytauto nešiojo,
Atstovas paskutinis Jogailaičių galios
Ir paskutinis mūs medžiotojas karalius.
Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų,
Kad laimė grįžt tėvynėn man nepavėluotų,
Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti,
Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?
Ir gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas
Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?
Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.
O gojus, kur prie Mindaugo pilies žydėjo?
O Ukrainoje, prie Holovinskio rūmo,
Ar tebestovi liepa nuostabaus didumo?
Jos ūksmėje erdvės nebuvo niekad stoka:
Ten, būdavo, porų bent šimtas žaidžia, šoka.
- Paminklai mūsų! Kiek tai jūs lig šiol nuvirto,
Valdžios ir pirklio kirviai kiek tai jūs iškirto!
Nei girios giesmininkam vietos nebeliko,
Nei dainiam, kuriem ūksmės, kaip tiem paukščiam, tiko.
Juk liepa Kochanovskiui įkvėpė tiek rimų!
Kazokų dainius mums pro ąžuolo ošimą
Jo ūksmėje dainas dainavo stebuklingas!
- Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!
Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau, –
Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.
Tyloj ant kupsto sėdęs miško tankumyne,
Aš, būdavo, raizgau svajų žavingą pynę.
Aplinkui samanos štai pūpso sidabrinės,
Pamargintos sunka sutraiškintos mėlynės.
Tenai paraudę viržiai driekiasi pro žolę –
Jų kupstelius dabina spalgenų karoliai.
Aplinkui prieblanda. Čia šakos nusikorę
Kaip žalias debesis žemai pakibo ore,
O viesulas taip šėlsta kažkur virš to skliauto,
Lyg tūkstančiai garsų dejuotų, kauktų, griautų.
Didingas, keistas triukšmas! Kartais man vaidenos,
Kad ties manim pakibęs šėlsta jūros tvanas.
<…>
Aptariame tekstą
- Kokios tautinio pasakojimo detalės paminimos šiame epizode? [1]
- Kaip suprantate mintį apie pirmoje eilutėje minimus medžius, kurie jungia Lietuvos praeitį ir dabartį? [1]
- Apie medžius ir miškus kalbama ir toliau. Pacituokite šias vietas ir paaiškinkite, kas išryškinama pabrėžiant medžių didumą. [2]
- Poetas kalba apie galingus Lietuvos medžius ir mini Baublį bei Ukrainoje augusią didžiulę liepą. Ką norima pasakyti šiomis metaforomis? Paaiškinkite, kodėl tai laikoma Lietuva. [2]
- Kaip manote, kodėl miškai pavadinami paminklais? Kaip kalbama apie jų nykimą? [3]
- Kaip keičiasi pasakojimo būdas paskutiniame epizode? Kieno vardu kalbama? [4]
- Aptarkite šiame epizode kuriamą miško vaizdą. Kaip jaučiasi pasakotojas aprašomame miške? [4]
Apibendriname
- Palyginkite abi ištraukas pagal pasakojimo būdą. Koks išryškėja pasakotojo santykis su aprašomais dalykais?
- Nusakykite pasakotojo būseną. Kurie žodžiai rodo, kaip jis jaučiasi?
- Antros ištraukos paskutinis epizodas prasideda žodžiais apie kalbančiojo skolą „saviems miškams“. Kaip manote, kas čia turima galvoje?
- Kaip šiose ištraukose suvokiama Lietuva? Ką ji aprėpia?
- Kaip manote, ar šiose ištraukose galima įžiūrėti garbingos Lietuvos praeities kontrastą su apgailėtina A. Mickevičiaus laikų dabartimi?
Oskaras Milašius
Lietuvos rašytojas, diplomatas, rašęs prancūzų kalba, Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz) gimė 1877 m. Čerėjos dvare dabartinėje Baltarusijoje, mirė 1939 m. Prancūzijoje. Kilęs iš LDK bajorų, mokėsi Paryžiuje, studijavo senąsias kalbas ir kultūras. 1920–1925 m. oficialus Lietuvos atstovas Paryžiuje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas. Rašė eilėraščius, romanus, sukūrė dramų, išvertė į prancūzų kalbą lietuviškų dainų, pasakų, taip pat parašė mistinių, metafizinių veikalų.
Vytautas Kubilius. „OSKARO MILAŠIAUS LYRIKA“ (ištraukos)
Čerėjos dvaras su Mūrinės pilies liekanomis ir teatru, kitados Sapiegų giminės tėvonija, o nuo 1802 m. valdomas iš pakaunės atsikėlusių Milašių, su ežero saloje pastatyta balta cerkve ir vienuolynu melancholiško svajotojo akyse virsdavo „karališka rezidencija“, pilna praeities legenda. Vladislavas Milašius, poeto tėvas pagal bajorišką tradiciją tebevadino šį kraštą Lietuva, nors aplinkui gyveno baltarusių valstiečiai. Jis aiškino sūnui, kad Milašių giminė yra lietuvių kilmės ir demonstratyviai nepasitikėjo Lenkija, nors kalbėjo namuose lenkiškai arba vokiškai. Tai buvo iššūkis giminėms, kurie niekino „gėdingą“ jo santuoką su neturtinga žydaite Marija Rozental, hebrajų kalbos mokytojo dukra.
<…>
1919 m. O. Milašius viešai pareiškė esąs lietuvis. Jis rašo apie Lietuvą – „mano kraštas“, „mano tauta“, „mano baltiška tėvynė“. Jis skelbia Vilnių neginčijama politine ir kultūrine Lietuvos sostine.
<…>
1920 m. jis prisiima Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas. Nuo 1925 m. patarėjas ir diplomatinis redaktorius. Tada tik O. Milašius ir ėmėsi savo tikrosios misijos, kuriai buvo reikalingas jo literatūrinis talentas, – skinti lietuvių kultūrai kelius į platesnį pasaulį, kur ji tebebuvo nežinoma. Jis išvertė į prancūzų kalbą pluoštą lietuvių liaudies dainų, išleido du pasakų rinkinius. <…> Lietuviškos pasakos pasaulį, perdėm valstietišką, O. Milašius perkėlė į aristokratišką aplinką: ceremoningas dvaro etiketas, žaismingi apdarų aprašymai, galantiški dialogai, ironiškos dviprasmybės, lotyniški posakiai. <…> O. Milašiaus išverstos ir perkurtos lietuviškos pasakos iki šiol tebeleidžiamos Prancūzijoje iliustruotomis knygomis. Ir prancūzų vaikai dažnai susipažįsta su Lietuva pirmiausia iš šių knygų.
<…>
„Įstabios praeities atsiminimas apšviečia mane“, – sakė poetas viename eilėraštyje. Jis ieškojo savęs praeity, nes jautėsi išstumtas iš dabarties savo aristokratiškos genealogijos (tokios svetimos revoliucijų epochai), amžino svetimšalio padėties (Prancūzijoj jis – lietuvis, Lietuvoj – prancūzas), dekadentiškų nuovargio ir nykumos nuotaikų, būdingų praėjusio amžiaus [turimas galvoje XIX a.] pabaigai. Eilėraščiuose jis nuolat grįžta į vaikystę. Tai vienintelis palaimos kraštas, regimas poetinės vizijos spinduly, vienintelis tapatybės su pasauliu laikas, nukeltas anapus istorijos ir nesikeičiantis. <…> Šitą svajonės ir vilties kraštą, realų ir nerealų, O. Milašius pavadino Lietuva kaip ir Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“.
Aptariame tekstą
- Kuo ypatinga O. Milašiaus šeimos gyvenamoji vieta? Kaip ji atrodė ir kaip ją įsivaizdavo poetas? Kaip jį vadina straipsnio autorius?
- Kokios buvo O. Milašiaus tėvo politinės pažiūros ir kaip jos derėjo su šeimos pasirinkta kalba?
- Kada O. Milašius pareiškė esąs lietuvis ir kokiais žodžiais bei darbais paliudijo savo tapatybę?
- Aptarkite, kaip keitėsi Lietuvos samprata, lyginant, ką Lietuva vadino O. Milašiaus tėvas ir kuo ji tapo pačiam poetui, prisidėjusiam prie tautinės valstybės steigimo.
- Kodėl ir kuo O. Milašiui buvo svarbi Lietuva?
- Ką bendro tarp A. Mickevičiaus ir O. Milašiaus įžvelgia straipsnio autorius? Pacituokite ir paaiškinkite jo mintį.
LIETUVA
1 | Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. Aš trokštu jums atskleisti ją. Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį... Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą. |
2 | Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai… Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti. |
3 | Po septynių žiemos mėnesių letargo ji nubudus šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą. Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yr lyg siela Lietuvos, – |
4 | Saldžiarūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias. Balzgana šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant miškų. Tylų saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas. |
5 | Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės. Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai. Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno miško, skendinčio rūkuos. |
| Vertė Antanas Vaičiulaitis |
Aptariame tekstą
- Kur ir kodėl skaitytoją kviečia eilėraščio kalbantysis? [1]
- Kokie pirmieji krašto, kurį kviečiama aplankyti, apibūdinimai? [1]
- Kaip manote, kodėl šalies vardas užrašomas ne tik lietuviškai, bet ir prancūziškai? [2]
- Kaip apibūdinama šalis? Kaip suprantate pasakymus „pirmapradės giminės gaivumas“ ir „ji nepažįsta prabangos <…> subręsti“? Kaip manote, ar tai teigiami aprašomos šalies vertinimai? [2]
- Paaiškinkite pasakymą „žiemos letargas“. Kodėl žiemai Lietuvoje skiriama tiek mėnesių? [3]
- Kaip manote, kodėl „siela Lietuvos“ laikomas ne pavasaris ar vasara, o būtent „rudeninis dvelksmas“? [3]
- Aptarkite, kokie pojūčiai pasitelkiami kuriant rudeninės Lietuvos paveikslą. [4]
- Atkreipkite dėmesį į paskutinę ketvirto epizodo eilutę. Kaip rudeninės aplinkos aprašymas pereina prie „įkyrių minčių nykumo“? Kaip paaiškintumėte, kodėl atsiranda ši liūdesio tema? [4]
- Kaip aprašomas žiemos laukimas? Prisiminkite, kas apie žiemą jau buvo kalbėta šiame eilėraštyje. [5]
- Ką simbolizuoja šunų ir vilkų „šneka“, vilkų kaukimas „iš seno miško“? Kaip tai susiję su Lietuvos vaizdu? [5]
Apibendriname
- Dar kartą perskaitykite eilėraštį ir išrinkite, kokiais vaizdais, kvapais, garsais, o vienoje vietoje ir kokiu skoniu apibūdinama Lietuva.
- Kaip manote, kodėl, pasakojant apie Lietuvą, taip sureikšminamas ruduo?
- Eilėraštis pradedamas pakylėtai kviečiant aplankyti nepažįstamą šalį, o baigiamas gana niūriai, paslaptingai. Kaip tai suderinti?
- Aptarkite lyrinio subjekto jausmus, kuriuos jis nori išreikšti kalbėdamas apie Lietuvą.
- Ar anksčiau skaitytos V. Kubiliaus straipsnio apie O. Milašių ištraukos jums padėjo suprasti šį eilėraštį? Jei taip, kuo?
- Prisiminkite A. Mickevičiaus „Pono Tado“ ištraukas ir palyginkite su O. Milašiaus eilėraščiu „Lietuva“. Ar tarp jų yra kas nors bendro? O gal esama kokių nors esminių Lietuvos apibūdinimo skirtumų?
- Koks Lietuvos vaidmuo O. Milašiaus ir A. Mickevičiaus kūryboje? Kokių pastebite bendrumų ir kokių skirtumų?
Abraomas Suckeveris
Abraomas Suckeveris (Avrom Sutzkever, gimė 1913 m. Smurgainyse, dabartinėje Baltarusijoje, mirė 2010 m. Tel Avive) – žydų rašytojas, rašė jidiš kalba. Nuo 1920 m. gyveno Vilniuje, studijavo literatūrą Vilniaus universitete. Nacių okupacijos metais kalėjo Vilniaus gete, 1943–1944 m. su kalinių grupe išsiveržė iš geto ir kovojo sovietų partizanų dalinyje. Nuo 1947 m. gyveno Palestinoje. Rašė poeziją, prozą, atsiminimus apie Vilniaus getą.
Apsakymas „Chalefo dukra“ išspausdintas A. Suckeverio prozos rinkinyje „Žaliasis akvariumas“. Kūrinyje pasakojama jauno vaikino ir merginos meilės istorija. Veiksmas vyksta tarpukario Vilniuje, kai šis miestas priklausė Lenkijai. Apsakyme minima žydų bendruomenei svarbi tradicija – ritualinis gyvulių skerdimas. Chalefas – labai aštrus, specialiai gyvuliams ir paukščiams skersti pritaikytas peilis. Pagal šoichet (žydiškas gyvulių skerdimas) taisykles, skerdžiama labai greitai, be skausmo. Tai atliekantis žmogus – šochetas – yra specialiai išmokytas, iš jo reikalaujama atitinkamų religinių tekstų išmanymo. Apsakyme taip pat minimas Purimas – linksma pavasario šventė, kuria paminimas žydų išsigelbėjimas.
Skaitydami apsakymą, atkreipkite dėmesį į žydų papročius, jų reikšmę pasakotojui.
CHALEFO DUKRA
א
1
Ji buvo mano pirmoji meilė, liekna raudonplaukė mergaitė su žaviom strazdanėlėm, lyg ant mažos užriestos nosytės būtų pabarstyta aguonų. Tada net galvojau, kad ji turi tiek strazdanėlių, kiek metų, ir kad kasmet, padėk Dieve, jai atsiranda po naują strazdanėlę.
Kai pirmąkart susipažinom, suskaičiavau ant jos nosies devynias strazdanėles.
Gatvė, kurioje mudu augome, prasidėjo nuo Žaliojo tilto ir uždususi kilo vis aukštyn palei smėlėtą Vilijos krantą, kol pasiekdavo Šeškinės kalvas, o ten pavirsdavo vieškeliu, kuris bėgo tolyn net iki Ukmergės. Dauguma mano gatvės vaikų, net ir suaugusiųjų, raudonplaukę mergaitę vadino ne kaip kitaip, tik pravarde: „chalefo dukra“.
Už ką jai taip kliuvo? Kodėl žmonės tokią pravardę prilipdė našlaitei? Gal todėl, kad jos tėvas, reb Elija, buvo šoichetas? Jeigu taip, tai juk būtų teisingiau ją vadinti „skerdiko dukra“. Bet eik ir ieškok teisybės, kai nebėr pas ką…
Praėjus daugeliui metų, man vis kildavo noras nutapyti žodžiais savo pirmąją ar beveik pirmąją meilę. Bet gėdijausi, kaip čia pasakius, savo nagingos rašytojo rankos, kurioje mergaitė atsispindėdavo kaip debesėlis saujoje vandens, o aš net nebeatsiminiau jos vardo – tikrojo vardo. Ir todėl ji vis nuslysdavo nuo popieriaus lapo kaip nuo ledo lyties.
Bet garbė atminčiai – šiandien ji išgirdo mano maldavimus ir pašnabždėjo man į ausį pamirštą vardą:
– Glikelė.
Akmuo nusirito man nuo širdies. Jau galiu apie ją papasakoti, nutapyti ją žodžiais.
ב
2
Nuo šios akimirkos atmintis man nebėra ypatinga ponia. Aš atsimenu tai, kas įvyko, ne ką prasčiau, negu ji pati.
Nei žiema, nei pavasaris. Purimo laikas, diena dienon turi prasidėti linksmoji šventė, bet ji kažko nesiskubina. Ji jau kaba ant paties pavasario nosies galiuko, bet tas vis nesugeba nusičiaudėti. Šventiniai pyragaičiai, homentašai, kol kas tik svajonėse. Bet reikalas aiškus: pernai mama juos pasėjo gretimame darželyje, ir jie jau tuoj tuoj turi išdygti iš žemės.
O tuo tarpu, kol išdygs homentašai, mama mane siunčia pas Roize Eidlę nupirkti silkės. Mano geroji mama pastebėjo, kad nuo tada, kai silkininkė Roizė Eidlė ėmė vynioti riebias silkes į laikraščius, aš ypač pamėgau šią misiją; mane ne tiek traukia sidabrinė silkės sūrumėlė, kiek saldūs meilės žodžiai laikraštinio romano herojaus ar herojės lūpose. Bet ne visad krautuvininkė man suteikia tą malonumą. Kartais grįžtu namo apkvailintas: be laikraščio su sodria romano ištrauka, tik su viena silke.
Šiandien manęs laukia nepaprastas džiaugsmas: Roizės Eidlės krautuvėlėje susitinku su Glikele. Aišku, mes jau ilgesnį laiką pažįstami. Kaip galim nebūti pažįstami, jeigu žaidžiam toje pačioje gatvėje, o iš mano kiemo pro pilką aplūžusią tvorą galima pralįsti tiesiai į jos kiemą. Bet kadangi Glikelės tėvas reb Elija – skerdikas, ir aš pats girdėjau, kaip Jom Kipuro šventės išvakarėse jį keikia visi gaidžiai, tai nieko nuostabaus, kad jis įstatė į tvorą papildomą lentą, kad atskirtų mane nuo savo dukters.
Tačiau dabar, Roizės Eidlės krautuvėlėje, visos užtvaros griūva. Kuo kalta Glikelė, kad visi gaidžiai keikia jos tėvą? Ar ji tą savo tėvą pagimdė? Kad gaidžiai Glikelės nekeikia, tą aš tikrai žinau. O gal net ją laimina. Vos prieš metus nuo kokliušo mirė jos mama. Iš gailesčio Glikelei lydėjau jos mamos karstą net iki Žaliojo tilto. Laimei, mergaitė dar turi senelę, bobutę Cvioklę, kuri labai myli Glikelę, o ši myli Cvioklę kur kas labiau už savo tikrą tėvą.
3
Roizė Eidlė išlenda iš už prekystalio lyg iš silkių statinės. Ji dėvi alavo spalvos prijuoste, o gal ta jos prijuostė iš skardos – niekas nedrįsta paliesti ir patikrinti. Ant aukštyn sušukuotų perlamutro spalvos plaukų ji ryši skarelę, papuoštą sidabriniais žvynais.
Roizės Eidlės vardas garsus visoje apylinkėje. Penktadienį, turgaus dieną, aplink jos krautuvėlę susispiečia tiek arklių ir vežimų, kaip aplink smuklę. Čia atvyksta valstiečiai iš tolimų vietovių. Žmonės sako, kad pas Roizę Eidlę pasitaiko pirkėjų net iš Ukmergės – miesto, kuris priklauso jau Lietuvai. Jie pervažiuoja per sieną slapta, nes Roizės Eidlės silkės – tai silkės, savo skoniu garsėjančios net dviejose valstybėse. Valstiečiai tiki, esą jos silkės tokios skanios todėl, kad tikrai košerinės.
Kai pardavėja pamato prieš save du svarbius klientus, pirma pasuka druskuotą veidą į mane, nes aš vyresnis.
– Tai ką pasakysi, bernužėli?
Noriu čia pat išrėžti Roizei Eidlei pamokslą: taip negražu. Pirmiausia ji turėtų kreiptis į Glikelę, nes mergaites reikia gerbti labiau. O be to: koks aš jai bernužėlis? Bet man neužtenka riteriškos drąsos jos paprotinti, tad piktoku balsu sakau:
– Duokit man tokią pat riebią silkę, kaip anądien…
Roizė Eidlė šiandien aiškiai išlipo iš lovos kaire koja. Iš pradžių ji kažką suburba, o tada žodžiai iš jos burnos pasilieja srautu:
– Klausyk, bernužėli, andainykštę silkę anądien ir suvalgei. Ką tu sau manai? Kad jūra – tai mašina? Iš kur jai tiek jėgų, kad be perstojo penėtų tave riebiom silkėm? Jau užkimau čia visiems beaiškindama, kad šiemet susivėlino lietūs, todėl užsikimšo šaltiniai jūros dugne. Be lietaus nesubręsta gerų ikrų, o be gerų ikrų nėra riebių silkių. Šiemet ir prasta silkelė, liesa kaip plokštė, turi aukso kainą.
Tikriausiai atrodžiau net pažaliavęs nuo šitokių jos plepalų, nes Glikelė paskubėjo labai mandagiai įsikišti:
– Tai pasakykit, kokių silkių jūs turite, tada mes žinosim, ką išsirinkti.
Tas žodelis „mes“ mane pakerėjo. Pajutau, kad jis mus tarsi suriša. Pirštų galiukais paliečiau vėsią Glikelės ranką.
Roizė Eidlė panyra anapus prekystalio, bet tuojau pat išnyra kitoje jo pusėje tarp statinių, apaugusių druska kaip maurais, pamaišo jose, paieško, patapšnoja ir pagaliau ištraukia kažką, kas atrodo kaip supuvusi morka:
– Va, ką turiu, tą parduodu: silkė su smirdalu.
– Tai pati ir ėsk! – surinku dvigubai įžeistas dėl to, kad silkininkė leidžia sau mėtytis tokiais žodžiais girdint nekaltai našlaitei. Griebiu už rankos Glikelę ir mes greitai išbėgam iš krautuvėlės į Purimui besirengiančią pavasario gatvę, kur mus pasitinka saulė, sudužusi į daugybę šukių vandens latakuose, lyg jaunas smuikas į skambančias skeveldras.
Barnis silkininkės krautuvėlėje pasklido tolyn ir platyn per visą mūsų gatvę. Gink Dieve, kad aš arba Glikelė būtume prie to prisidėję. Tai ji pati, Roizė Eidlė, nežmoniškai išpūtė tą nutikimą. Ji net paleido apkalbas, kad, girdi, aš pagriebęs pageltusią silkę ir šveitęs jai tiesiai į veidą.
Bet jeigu tikrai įsimyli, tai turi pasiruošti apkalboms ir patyčioms: dabar Glikelė yra mano meilė ir mes kartu vakarais einame pasivaikščioti iki plytinės arba palei upę, ypač kai mėnulis įsmunka į debesies kišenę.
ג
4
„Vasaros laimė. Meilės palaima. Zum zum zum.“ Gal tai kokia bitė dūzgia mano kraujyje? Kaip ten bebūtų, retkarčiais ir mes turime atvėsinti savo kraują Vilijoje. Bet ne ten, kur visi maudosi ir kitų vaikinų knibžda kaip skruzdėlių. Mane erzina, kad jie greitais žvilgsneliais nuolat glosto pusnuogį mano mylimosios kūną. Ypač tada, kai Glikelė iššokusi iš upės eina pakrante, ir gali pamanyti, kad ji apsirengusi ne marškinėliais, o tik upės banga. O kai ji bėga, atrodo, kad nori pavyti greitesnes už save krūteles.
Todėl mes traukiame tolyn nuo piktos akies, už poros varstų pasroviui, kur niekas jau nebesimaudo. Ten upės vaga suka kairėn, o kitame jos krante aukštomis tamsmėlynėmis eglėmis prasideda Vingio miškas, kuriame net vasaros vidurdienį vėsu ir tamsu kaip šuliny.
Nors Glikelė nori, kad mes pabandytume perplaukti upę iki kito kranto, aš bijau. Bijau sūkurių upės vidury ir mumyse pačiuose. Jie mus gali įsukti ir nuskandinti į dugną.
Tai ką daryti? Geriausia – nieko negalvoti. Vasaros laimė sapnuoja mus, o ir mes ją sapnuodami leidžiame dieną ir naktį.
Guliu šalia Glikelės ką tik nusimaudęs, ant šilto, saulės ir vasaros nuglostyto kranto smėlio. Švelnios bangelės laižo mums pėdas. Skambioje mėlynėje draikosi šviesios vasaros gijos. Abudu panyram į skanią tylą. Aš palengva pilu smėlį ant Glikelės kūno. Nespėjusi nė susivokti, mažoji jau visa užkasta. Virš smėlio – tik jos veidas ir išdraikyti saulės raudonumo plaukai. Taip atrodo saulėgrąža, kai vėtra nulaužia jos galvą ir bejėgę numeta ant sodo žolės. Virš mūsų skimbteli ir nutrūksta plieno spindulys. Eglės nuo priešingo kranto virsta į vandenį žemyn galva. Glikelės akys padidėja labiau nei visad ir įgyja švelniai rožinę spalvą lyg paukščių pienas.
Pasilenkiu virš jos veido ir pats išsigąstu netikėto pjūvio tyloj:
– Jeigu tu nebepajudi, jeigu tavo rankos užkastos, tai aš galiu leisti savo lūpoms daryti tai, ką jos nori.
Užuot supykusi, mergaitė pratrūksta juoku, net per garsiu, nei pritiktų našlaitei. Juokas išdykėliškai strykteli į vandenį, keliskart atsimuša nuo jo paviršiaus kaip akmenukas ir nubėga ten, kur jau rausta saulėlydis:
– Tai gaila, kad mano rankos užkastos, negalėsiu tavęs apkabinti.
Bandau kartu nusijuokti iš jos įžūlaus atsakymo, bet mano lūpos paimtos į nelaisvę. Tai ne Glikelė – tai aš esu užkastas smėlyje iki kaklo, o ji turės pasigailėti ir mane išvaduoti.
ד
5
Aišku kaip dieną – manimi rūpinasi gerasis angelas. Sklando virš mano palėpės ir džiaugiasi, kai man sekasi. Mano priešus jis suvysto kaip šiltą vilną. Štai, pavyzdžiui, jis įkalbėjo reb Eliją, kad tas sutiktų dirbti skerdiku Varnionių miestelyje ir grįžtų namo tik per šventes. O man šventė, kad reb Elija – Varnionyse. Man nebereikia slankioti su Glikele po svetimus sodus, slėptis nuo pavyduolių akių patvorių dilgėlynuose arba sėdėti upės pakrantėse priešais gilias sietuvas. Galiu kada tik noriu, netgi naktį, užeiti pas Glikelę į namus ir lieti jai savo širdį tol, kol ant stogo užgiedos gaidys – irgi iš laimės, kad nėra reb Elijos.
O dėl bobutės Cvioklės – tai senučiukė be lašo tulžies. Reikia būti galvažudžiu, kad ant jos dėl ko nors pyktum. Ji pilna pasakų, kaip aguonos galva grūdelių. Bėda tik, kad bobutė Cvioklė paralyžiuota, nebegali krutėti po namus. Ji guli, vargšelė, mažoje medinėje lovoje, visada apsirengusi juodo šilko suknele su blizgančiais karoliukais.
Mėgstu užeiti į tuos namus netgi tada, kai žinau, kad Glikelės nėra – išėjusi pas siuvėją ar apsipirkti. Tėvas kaip tėvas – nepamiršta jai iš Varnionių atsiųsti poros auksinių.
Bobutė Cvioklė atpažįsta mane jau iš to, kaip atidarau duris. Aš jas atidarau ir pamažu, ir su jaunatviška nekantra. Durys man įeinant sugergždžia „labas rytas“ arba „labas vakaras“ taip, lyg pjūklas pjūklą pjautų.
Bobutė Cvioklė nebeprisimena savo gimimo metų, nes metrikose išbluko data. Bet ji gerai prisimena, kad ten, kur dabar teka Vilija, kadaise buvo beržynas, o jo medžiai buvo išstypę aukščiau už Pilies kalną. Ji buvo dar mergaitė, mažesnė už Glikelę, kai su drauge eidavo į tą beržyną rinkti žemuogių. Kiekviena žemuogė buvo didumo sulig kumščiu – ne taip, kaip dabar. Žemuoges rinkdavo ne į mažas pintinėles, o į maišus, kuriuos parsinešdavo ant pečių.
– Kada visa tai buvo? – klausiu bobutę Cvioklę stebėdamasis.
– Pirmosios taikos metais, – palinguoja ji galva, ir man pasirodo, kad priešais mane lopšyje guli žilas kūdikis. – Paskui buvo didelis badas, ir žmonės suvalgė visas žemuoges iki vienos kartu su jų šaknimis. Tada atėjo karalius Napoleonas ir padegė mišką, nes jam reikėjo beržų savo rūmams statytis. Bet užėjo didelė liūtis ir užgesino gaisrą. Iš tos liūties ir užgimė Vilija.
Kiek beklausyčiau tos pasakos, niekad ji man nepabosta, kaip nepabosta valgyti duoną. O kad bobutė Cvioklė atsimena viską su gražiausiom smulkmenom taip, lyg tai būtų buvę vakar ar užvakar – tikras įrodymas, kad nemeluoja.
Kita pasaka, kurios mėgstu klausytis, yra apie tai, kaip ji kartu su jaunikiu pabėgo iš po vestuvių padangtės.
– Kuo jis buvo vardu, tas jaunikis? – klausiu, apsimesdamas kvaileliu, nors man net ausys dega iš suktumo.
– Kai mano jaunikis buvo berniukas, tai jį vadino Kuške, kai suaugo į vyrą, jį vadindavo Kušeliu, o kai paseno, tai liko Kušas.
– Gražus vardas, labai gražus.
– Vardas tai niekniekis. Galima vadintis Gute ir būti žiežula, o galima vadintis Chaja ir būti angelu. Bet Kuškė buvo tikra išimtis. Dabar tokių jau nebesutiksi.
– Gaila, kad aš jo nepažinojau, – sakau neva nusiminęs.
– Tikrai gaila. Kas tik su juo pašnekėdavo, pats tapdavo išminčium.
Iškart praryju išsprūdusį žodį ir traukiu siūlą toliau.
– Jeigu jis buvo toksai Saliamonas, tai kodėl nuo jo per vestuves pabėgot?
– Kvaileli, ką čia kalbi? Mes abu pabėgom!
– Tai tikriausiai jums klezmeriai nepatiko?
– Klezmeriai-šmezmeriai, nedaryk tu iš manęs kvaišos. Mes gėdijomės tuoktis, ir viskas.
– O kur jūs pabėgot?
– Į Trakų gatvę, į karaimo Šapsalo palėpę. Bet ir ten neturėjom ramybės, nes užpuolė mus katės.
– Tai kiek tų kačių buvo, bobute?
– Koks šimtas.
– Neišgirdau, kiek?
– Aš gi neskaičiavau, bet koks šimtas tai buvo.
ה
6
Veltui stačiau iš smėlio svajonių pilis, kai reb Elija, tapęs skerdiku Varnionyse, padarė man aukso vertės paslaugą: kad galėsiu netrukdomas šeimininkauti jo namuose, kad galėsiu žiūrėti į Glikelės sielos veidrodį tiek, kiek tik panorėsiu, ir ištirti, kas darosi juodose dėžutėse, kur skerdikas laiko savo senus ritualinius peilius. Tėvo chalefai, kaip man pasakė Glikelė, užkišti aukštai, virš kamino sklendės, tarp krosnies ir lubų sijos, ir mane apėmė baisi pagunda atidaryti jų dėžutes.
Bet, kaip sako Faivkė balandininkas, jaunuolis ševro batais ir didžiausias mūsų gatvės eretikas: „ar yra Dievas šiam pasauly, aš nežinau, bet kad yra kažkas, kas amžinai visiems kenkia – tuo esu tikras.“ Nuo tada, kai reb Elija paliko savo šeimyną ir iškeliavo į Varnionis laimės ieškoti, tas kažkas, amžinas kenkėjas, prikibo būtent prie manęs. Pasislėpęs iš timpos laido į mane aštrius akmenukus ir blogiausia, kad nuolat pataiko.
Pirmiausia tas piktadarys pajudino kopėčias, kai aš jomis kaip voras siūlu kilau aukštyn iki kamino sklendės, kad iš slėptuvės ištraukčiau bent vieną chalefą. Kritau žemyn ir susilaužiau kairę ranką. Bet tai dar ne pati didžiausia bėda. Mylėti galima ir su viena ranka.
Mano sulūžusią ranką sugipsavo ir pakabino ant virvelės už kaklo, o aš ją glaudžiu prie širdies kaip našlė savo kūdikį. Bet ko tas piktadarys nori iš Glikelės? Staiga ji pasikeitė, ėmė atrodyti kaip pelenais apibertas balandis. Kas pavogė jos šypseną? Tarp išdraikytų plaukų nebesublyksi rožinis paukščių pienas. Apsiniaukė net jos strazdanėlės. Kas atsitiko? Iš bobutės Cvioklės nesugebu išpešti nieko doro, o pati Glikelė tartum prisisėmė vandens į burną.
Tvanki vasaros naktis siurbia man kraują tarsi dėlė. Baisiai noriu užmigti, net jeigu ji išsiurbtų mane iki paskutinio lašo. Labai noriu – bet maža ko aš noriu. Mano miegas išėjo pasivaikščioti po sapnų karalystę ir neberanda tako atgal. Po sulūžusios rankos gipsu kirba toks įkyrus niežulys, kad man norisi tai juoktis, tai verkti. Pro mano palėpės plyšius plūsta sodrūs kvapai. Būna tokių gėlių, kurių niekas nemato, ir tiktai jų dvasios, kvapai, praneša apie jų žydėjimą ir apie slaptą sodą, kur uždrausta įžengti kiekvienam, kas turi uoslę…
Apkvaitęs nuo keistų kvapų it lunatikas nusileidžiu mediniais laipteliais. Stogais riduliuoja pažiręs gyvsidabris. Per visą gatvę juodom supynėm supasi šikšnosparniai. Naktinis dangus atrodo tokios pat spalvos, kaip mano sugipsuota ranka. Lunatiškai plaukiu pas Glikelę, jai reikia mano pagalbos…
ו
7
Lange, už kurio savo kambarėlyje per sapnus kalba bobutė Cvioklė, tamsu kaip kamine. Bet greta, kitame lange, už kurio alsuoja Glikelė, mano dėmesį patraukia ilga liepsnelė anapus užuolaidos. Kaip duoti žinią savo draugei, kad stoviu už lango, ir jos neišgąsdinti? Gal pabelsti, sušukti jos vardą? Dar niekada negirdėjau, kad šitaip plaktų mano širdis. Regis, manyje kala kažkoks genys. Tas kvaiša mano, kad aš pušis. Ir užsispirk tu man šitaip! Betgi naktį jokie geniai nekala. Kvaiša – tai aš pats, ne kitaip.
Bet staiga užuolaida prasiskleidžia ir mano lūpos atsiduria tiesiai prieš Glikelės lūpas. Tarp mudviejų – tik plonytis stiklas. Po akimirkos ir jis išnyksta. Mano kairė ranka pamiršta apie savo nelaimę ir kartu su Glikele padeda mano dešinei rankai persisverti per palangę.
Ant kėdės prie lovos kaba mėlynas Glikelės sarafanas su raudonais taškais kaip uogom – nors imk ir paragauk. Ji pati apsirengusi švytinčiais naktiniais marškiniais, panašiais į tą deimantinę upės bangą, kuria prisidengusi iššoka iš vandens. Kai ganėtinai atitokstu, imu ją už rankos ir klausiu:
– Iš kur žinojai, kad šniukštinėju už tavo lango?
– Turėjau būti kurčia, kad negirdėčiau, kaip daužosi tavo širdis, – sako ji. Tuomet išgirstu plakant mūsų abiejų širdis kaip du laikrodžius ant priešingų sienų, sukabintus grandinėmis: kai vienas ištaria „tik“, tai kitas pritardamas iškart atsiliepia „tak“. Staiga vienas laikrodis sustoja, tikriausiai mano, ir girdžiu tiktai jos, jau vos betiksintį, nutylantį prieš ašaroms pratrūkstant.
Man dingteli: turbūt kažkokia nelaimė atsitiko bobutei Cvioklei. Bet dar neištarus spėjimo balsu, kitapus plonos sienos pasigirsta bobutės balsas. Ji kalba per miegus, kažkam sapne pasakoja apie Viliją, kai šios vietoje dar augo miškas su didžiulėmis jos vaikystės žemuogėmis.
Šaltą Glikelės ranką spaudžiu savo dešine, bet ji niekaip nesušyla. Tik dabar pastebiu, kad kambario grindys pabarstytos šviežiomis pjuvenomis. Pagalvoju: gal čia prisnigo, todėl ir Glikelės ranka tokia šalta. Bet kas gi tame sniege? Juk ten banknotai, suplėšyti zlotai! Sniego provėžos pilnos pinigų. Gal juos pametė koks turtuolis? Bet keistas dalykas: pinigai sudraskyti, suglamžyti taip, kad ant jų vos įmanoma įžiūrėti erelius ir lenkų didvyrius. Ji ištraukia savo ranką ir susigūžia lovos kampe:
– Nereikia man jo pinigų. Tegu siunčia man net milijonus, visų jų lauks tas pats galas. Manai, kad mano tėvas išvažiavo į Varnionis geresnio uždarbio? Senos pasakos. Jis išvažiavo ten susirasti žmoną, va kas! Geriau eisiu pas žmones skalbti arba vaikų prižiūrėti, pati užsidirbsiu sau duoną. Man čia ne koks šakar makar. Mama yra viena. O jeigu tėtis čia lįs su kita – su žalia šluota ją iš namų išvarysiu – – –
Toliau sakiniai pradėjo trūkinėti, pakibę ant vienų jos ašarų. Iš tų, kuriuos pats sujungiau, susidėstė tokia seka: Glikelė po bobutės Cvioklės pagalve netyčia aptiko tėvo laišką, kuriame tas gyrėsi atradęs tikrą aukso gyslą. Moteris, su kuria jam lemta iškelti vestuves, kilusi iš labai aukštos giminės, aukštesnė už juos visa galva. Jeigu Aukščiausiasis duos, tai Šavuoto šventei sugrįšiąs namo su naujai iškepta nuotaka.
ז
8
Kol kas dar tik Lag Baomero išvakarės, iki Šavuoto turime pakankamai laiko pasiruošti batalijai. Tegu man nudžiūsta sulaužyta ranka, jeigu aš leisiu, kad manoji Glikelė eitų skalbti ar prižiūrėti svetimų vaikų. Dangus ant žemės dar nenugriuvo. Ji su manim nebadaus. Pirmiausia aš jai neva paskolinsiu, o iš tiesų atiduosiu visą savo turtą: penkis dolerius, kuriuos turtingas dėdė man atsiuntė iš Amerikos. Tada parduosiu savo Bar micvos laikrodėlį (mamai pasakysiu, kad pamečiau), o pinigus įteiksiu Glikelei, ir jai užteks pragyvenimui dar kokį pusmetį. Vėliau eisiu dirbti, o visus pinigus perleisiu našlaitei. Mokykloje man ir pačiam jau įkyrėjo. Hebrajų kalbos mokytojas, tegu jis man atleidžia, yra kaip maišu trenktas, vos išstena vieną kitą žodį. Tarp dviejų jo žodžių galėtų pravažiuoti vežimas šieno. Aritmetikos mokytojas – aršus kerėpla, labai mažo ūgio, todėl mokiniai pravardžiuoja jį kurdupeliu. O lenkų kalbos mokytoją, galicijietį, vaikai vadina tik Žalga ir net nebeatsimena, kad jis turi kitokį vardą. Man gaila tik mokytojo su mėlynais akiniais. Jį aš tikrai mėgstu. Jis vienintelis, turintis proto daugiau už savo mokinius. Mane ypač žavi, kad jis žino visų žvaigždžių vardus.
Tai, kad be išlygų stojau į Glikelės pusę, kad parodžiau šitiek užuojautos, apmalšino jos žaizdas. Ir vėl jos akyse sublizga rožinis paukščių pienas, ir vėl ant noselės šokčioja strazdanėlės – viena daugiau negu pernai.
Taip, laimės ratas vėl pasisuko, ir man tenka tikras lobis: Glikelė vėl yra manoji Glikelė, ir ji ypač pralinksmėja, kai aš pasiūlau per Lag Baomero šventę visai dienai kartu iškeliauti už miesto. Pas ją kaip tik atvažiavo pasisvečiuoti tolima giminaitė iš Adutiškio, vaistininkė, atgabenusi į namus valerijonų bei ramunėlių kvapus ir kažkokį keistą dvelksmą lyg iš dantų gydytojo kabineto. Išgirdusi, kad reb Elija dabar skerdžia gyvulius net Varnionyse, vaistininkė labai susiraukė, bet vis dėlto nusprendė pasilikti per Lag Baomerą. Paskui nuspręsianti, ką daryti toliau. Taigi atsirado, kas vietoj mūsų gali prižiūrėti bobutę Cvioklę, o mes tapom laisvi kaip paukščiai. Pačiu laiku sugijo ir mano kairė ranka. Nuo jos nulupo gipsą, pasibaigė ir bjaurusis niežulys.
Sakau Glikelei:
– Kur norėtum praleisti šventę – Vingio miške, prie Žaliųjų ežerų ar Verkiuose?
Glikelė suraukia kaktą taip, kad net nuvinguoja mergaitiška raukšlė, kokios anksčiau nesu matęs: nuo šviesių pūkelių viršukaktyje iki pat strazdanėlių ant nosies.
– Vingio miške per daug varnų. Žalieji ežerai dar neperžydėjo, todėl negalėsim maudytis. Tegu bus Verkiai. Miškas ten ir jaunas, ir tankus, medžiais teka šilti sakai.
– Gerai, Glikele, mūsų mintys sutampa. Pasiimsime tavo tėčio chalefą ir aš išpjausiu iš medžio dvi kelionines lazdas, tau ir sau.
Glikelė taip apsidžiaugia dėl mūsų rytojaus iškylos, kad net nesusipranta paklausti, kodėl lazdoms pjauti man reikia būtent chalefo, o ne paprasto peiliuko.
ח
9
Mano gatvės vaikai pasitinka Lag Baomerą, užkūrę laužą prie Vilijos. To laužo negalima užgesinti vandeniu. Jo liepsna paleidžia upėn daugybę auksinių žuvelių.
Laužas žarsto Lag Baomerą išsigandusiuose namų languose.
Pagaliau ateina akimirka, kai Glikelė, vykdydama neaiškią mano valią, užsikaria kopėčių skersiniais nuimti tarp krosnies ir lubų sijos paslėptą chalefą mūsų rytojaus iškylai. Stoviu apačioje, prie krosniadangtės, ir abiem rankom laikau kopėčias, kad jos nepaslystų ir Glikelė, neduokdie, nenukristų žemyn. Jos basų kojų piršteliai pataiko man į pravirą burną, ir man gaila paleisti iš lūpų jų medų. Kuo ilgiau mėgaujuosi jų saldybe, tuo labiau auga mano alkis.
– Kurį chalefą man paimti, gyvuliams ar paukščiams? – išgirstu iš viršaus Glikelės balsą, prislopintą, kad per ploną kambario sieną neišgirstų bobutė Cvioklė ir vaistininkė iš Adutiškio.
– Pakaks to, kur paukščiams, – atsakau neva ramiai, o iš tiesų pajuntu, kaip nugara perbėga skruzdėlytės. Vos pajėgiu sulaukti, kol Glikelė palengva nusileidžia nuo kopėčių.
ט
10
Jauname tankiame pušyne, varvančiame sakų upeliais, vasara irgi jauna ir tiršta. Šviesios, garbanotos, drovios samanos – it balta puta. Saulė ir šešėliai žaidžia slėpynes. Medžiai iš vidaus skleidžia šviesą. Jų šaknys geria žalią požemio liepsną ir spinduliuoja ją iš kamienų vidaus.
Tylu. Glikelė pirmoji atsisėda ant samanų ir iš krepšio mudviem išvynioja juodą duoną su sūriu. Valgydamas mėgstu žiūrėti į jos pilnus skruostus, judančius su ritmišku malonumu. Pavydžiu duonai, kurią ji pabučiuoja ir nuryja su tokiu apetitu.
Tarp žolių, ant balto kaip kreida akmens, priešais mus pasirodo driežas su deimantine galvute ir besikilnojančiu kaip dumplės kaklu. O gal mes su Glikele rojuje, ir čia ne driežas, bet vylingas žaltys, įkalbėsiantis mus paragauti uždrausto vaisiaus?
– Paklausyk, kaip plaka mano širdis, – paima Glikelė mano kairę, ką tik išvaduotą iš gipso ranką, ir švelniai prideda ją prie šilto lizdo su vos prasikalusio jauniklio snapeliu.
Aš išgirstu ne tik jos nekaltos širdies plakimą, bet ir jo aidą miške. Karšti jauno tankaus pušyno sakai varva į mano gyslas.
Dėl visko kaltas tas driežas. Prilipo prie balto akmens ir nužiūrinėja mus kerėtojo akimis. Randu žolėje vytelę ir pabandau jį nuvaryti: eik šalin, užteks tų kvailų triukų! Bet kur tau – apsimeta mirusiu. Tada man dingteli: gaila, kad neturiu lazdos. Gero jos švilptelėjimo ir velnias pabūgtų.
Tą mintį man įteigė driežas: kai tik pagalvojau apie lazdą, iš karto prisiminiau chalefą juodoje dėžutėje, kurią Glikelė mano noru ištraukė iš slėptuvės virš kamino sklendės, tarp krosnies ir lubų sijos, kad mums abiem išpjaučiau dvi kelionines lazdas.
Iki tol chalefo dar nebuvau matęs. Kaip Glikelė jį ištraukė pailgoje juodoje dėžutėje, taip neatidariusi ir atnešė į mišką.
Vos tik atidariau dėžutę, tarp medžių tarsi kas trūko: lyg tyla būtų įkritusi į gilią duobę. Man ant delno sužvilgo žydra upokšnio vaga violetiniais kraštais. Pasigirdo „oi“, tik nesupratau, ar aiktelėjo Glikelė, ar aš.
Nusidėjau, labai nusidėjau. Atvėriau pušyne nuogą paslaptį, užantspauduotą juodoje dėžutėje. Kai tik ją pamato gyva akis, gali ant jos nors kalną užritinti, bet niekaip nebeuždengsi.
Dabar suprantu, kad driežas sekė mus visą kelią, kol atėjom į mišką. Tai jis dar mieste mane įkalbėjo pradėti žaidimą su chalefais.
Ne, aš nepasiduosiu. Esu jau suaugęs vyras. Būtų gražiausia, jeigu kažkoks driežas sugadintų man puikią vasaros dieną ir mano palaimą būti su Glikele. Apsidairau ir surandu pušelę su šviesiai žalia, drėgna žieve ir šviežiais pumpurais. Tokia tinka išpjauti lazdelei su ornamentu.
– Pirmiausia, Glikele, aš išpjausiu tau…
Ji atsuka į mane veidelį ir klausia su baikščiu smalsumu:
– Kam man ta lazda, aš gi ne koks berniukas?
– Kai prie tavęs kabinėsis Faivkė balandininkas, galėsi jam duoti į kaulus.
Tokios juoko salvės dar nebuvau girdėjęs. Juokiasi ne tik strazdanėlės ant jos nosies, juokiasi jos basos pėdos, jos mažytės krūtys; juokiasi saulės raudonumo sruogos virš blyksinčių jos akių; juokiasi zylės ir alksninukai, kurie iš tiesų turėtų čiulbėti; iš juoko net virpa pušelės, aptekusios upeliukais sakų.
Glikelė juokiasi. Juokiasi viršūnės ir šaknys, o labiausiai už visus juokiasi driežas. Ir tegu juokiasi, tesprogsta iš juoko. Aš vis tiek suleidžiu chalefo ašmenis į jauną medelį.
Staiga kažkas rikteli. Juokas nutrūksta. Iš pjūvio ties šaka lyg iš perpjautos gerklės pliūpteli raudonis. Chalefas jau nebe žydras, upokšnio vaga nusidažė saulėlydžiu, tokia pat spalva, kaip išdraikyti Glikelės plaukai.
Miške kyla vėtra. Gargiančių balsų šurmulys. Gaidžių giedojimas, žąsų gagėjimas, karvių ir veršelių mykimas išardo miško ramybę. Lūžta šakos.
Žolėje guli chalefas, apsiliejęs tokia pat spalva, kaip išdraikyti Glikelės plaukai.
11
Po driežo vilionių ir miške kilusios vėtros tarp mūsų su Glikele įsiterpė nematomi chalefo ašmenys. Mylėjau ją ir vėliau, bet tai tebuvo meilė iš tolo. Bijojau prie jos priartėti. Jos plaukai man vis primindavo aną spalvą. Kaip dabar juos galėčiau paglostyti? Turbūt susipjaustyčiau pirštus.
Laikui bėgant, pamiršau jos tikrąjį vardą. Vadinau ją kaip ir visi mūsų gatvės vaikai: chalefo dukra.
12
Per Šavuoto šventę reb Elija grįžo namo iš Varnionių su savo žėrinčia nuotaka. Bet chalefo dukrai nebeteko griebtis žalios šluotos ir vyti iš namų naujos šeimininkės. Pačiose šventės išvakarėse žalia šluota pavirto į dūmus.
Nutiko štai kas. Chalefo dukra buvo išėjusi maudytis, o vaistininkė iš Adutiškio išbėgo atnešti pjuvenų, kad prieš šventę namie naujai pabarstytų grindis. Tuo metu iš po palikto ant ugnies trikojo iškrito deganti skiedra, nuo jos ugnį pagavo medinė ližė.
Kai ugnis rėkė, kad ją reikia gesinti, nes jau pati dūsta nuo savo dūmų – niekas iš pradžių negirdėjo. Kai atlėkė vyrai su variniais šalmais ir vandens žarnomis, pusė namo kartu su visu gaisru jau buvo savaime užgesę.
Medinė lova, kurioje gulėjo bobutė Cvioklė, užsidegė iš apačios, nuo keturių kojų. Pati bobutė tebegulėjo lovoje juoda kaip nuodėgulis.
Kai atlėkė vyrai variniais šalmais, ji atsuko į juos savo suodiną veidą:
– Atrodo, čia dvokia smalkėmis.
Ir tai buvo paskutiniai jos žodžiai.
1971–1972
Vertė Mindaugas KvietkauskasAptariame tekstą
- Kas buvo Glikelė? Kodėl ji buvo vadinama chalefo dukra? [1]
- Kodėl pasakotojas – rašytojas – ilgai apie ją neparašė? [1]
- Kaip aprašomas linksmos pavasario šventės – Purimo – laukimas? Raskite informacijos, kas yra homentašas ir kaip jis susijęs su Purimu. [2]
- Kodėl pasakotojui taip patikdavo eiti pirkti silkių? [2]
- Ką sužinote apie Glikelės šeimą? [2]
- Kaip supratote, kodėl visi gaidžiai keikia Glikelės tėvą? [2]
- Kuo garsi buvo Roizė Eidlė? [3]
- Kokios istorinės aplinkybės turimos galvoje paminint silkių pirkėjus iš Ukmergės? [3]
- Dėl ko kyla ginčas tarp pasakotojo ir Roizės Eidlės? [3]
- Ką rodo į pasakotojo ir pardavėjos ginčą įsikišusios Glikelės pavartotas žodis mes? [3]
- Kuo baigėsi ginčas silkių parduotuvėje? Kaip tai susiję su pasakotojo paaiškinimu, kad jis yra įsimylėjęs? [3]
- Kaip vasarą leido laiką pasakotojas ir Glikelė? Kas pabrėžiama kalbant apie jų „vasaros laimę“ ir maudynes? [4]
- Kaip supratote šį pasakotojo prisipažinimą Glikelei pasiūlius perplaukti upę: „Bijau sūkurių upės vidury ir mumyse pačiuose. Jie mus gali įsukti ir nuskandinti į dugną.“? [4]
- Kaip manote, kodėl pasakotojas, kalbėdamas apie savo sėkmę, pasakoja ne apie Glikelę, o apie jos bobutę Cvioklę? [5]
- Kuo ypatingos Cvioklės pasakos? Ar galima sakyti, kad Cvioklė – sena vilnietė? Prisiminkite, kam dalį tarpukario priklausė Vilnius. [5]
- Kas vadinama pasakotojo svajonių pilimis ir dėl ko jos ima griūti? [6]
- Kur Glikelės tėvas laiko senus ritualinius peilius? Kodėl jie slepiami? [6]
- Kaip suprantate, kodėl pasakotojas taip trokšta paimti bent vieną peilį? Kaip manote, ar tai nusižengimas draudimams? Kas nutinka jam siekiant peilių? [6]
- Kaip aprašoma nemigo naktis? Apie kokį slaptą sodą, į kurį uždrausta įžengti, kalbama? [6]
- Kaip manote, kodėl tiek daug šnekama apie širdžių plakimą: iš pradžių pasakotojo, vėliau abiejų? Dėl ko nutrūksta tas plakimas? [7]
- Ką atranda Glikelė ir kaip dėl to jaučiasi? Kaip protestuoja prieš tėvo veiksmus? [7]
- Kaip supratote užuominas apie erelius ir lenkų didvyrius, išspausdintus ant banknotų? [7]
- Kaip pasakotojas planuoja gelbėti Glikelę? [8]
- Kaip ruošiamasi išvykai į Vilniaus apylinkes? Kodėl prisimenamas Glikelės tėvo chalefas? [8]
- Pasidomėkite, kaip žydai švenčia Lag Baomero šventę. [9]
- Kaip manote, kodėl pasakotojas taip nori į iškylą pasiimti ritualinį peilį? [9]
- Kas rodo ypatingą pasakotojo jaudulį, kai Glikelė paklausia, kurį chalefą paimti? Ar argumentas, kam reikalingas peilis, įtikinamas? [9]
- Kuo ypatingas jauno pušyno aprašymas, kokios detalės kartojamos? Kas leidžia buvimą jauname pušyne palyginti su rojumi? [10]
- Kaip intymią sceną pertraukia driežas? Kodėl pasakotojas jį nori nuvyti? [10]
- Kokius draudimus pažeidė pasakotojas? Dėl ko jis save kaltina? [10]
- Kaip manote, ar Glikelės pastaba, kad jai nereikia lazdos, negali būti laikoma dar vienu bandymu sustabdyti pasakotoją, kad šis nepjautų jauno medelio? [10]
- Iš ko, jūsų nuomone, juokiasi Glikelė? [10]
- Kas pasikeičia, kai pasakotojas „suleidžia chalefo ašmenis į jauną medelį“? [10]
- Dėl ko miške staiga pakyla vėtra? Ką tai reiškia? [10]
- Kaip supratote pasakymą, kad po apsilankymo miške tarp pasakotojo ir Glikelės įsiterpė „nematomi chalefo ašmenys“? [11]
- Kuo baigiama pasakojama istorija? Kaip manote, kodėl paskutinis žodis suteikiamas bobutei Cvioklei? [12]
- Pasvarstykite, ar gaisras namuose yra bausmė šiems namams už ką nors. [12]
Apibendriname
- Aptarkite pasakotojo paveikslą (ką apie jį sako epizodas su silkėmis, noras turėti chalefą, kodėl jis buvo pamiršęs, o vėliau prisiminė Glikelės vardą ir kt.).
- Apibūdinkite Glikelę ir užpildykite lentelę.
Klausimai | Citata | Komentaras |
Kaip atrodė Glikelė? | | |
Kaip ji elgėsi su pasakotoju? | | |
Koks jos santykis su tėvu? | | |
- Koks vaidmuo šioje istorijoje tenka bobutei Cvioklei?
- Kaip piešiamas Glikelės tėvo paveikslas? Koks jo požiūris į Glikelės ir pasakotojo draugystę?
- Pasakotojas patenka į merginos namus, kur galioja draudimai (ritualiniai peiliai nėra lengvai prieinami), bet jų nepaiso. Kodėl jis taip daro? Ar šio bei kitų draudimų nepaisymas nulemia meilės pabaigą?
- Pasvarstykite, kiek apsakymui svarbi biblinė Adomo ir Ievos istorija.
- Ar tekste pasakojama laimingos ar nelaimingos meilės istorija? Kodėl taip manote?
- Kokie tradicinio žydų gyvenimo papročiai minimi apsakyme?
- Kas rodo, kad veiksmo vietą – Vilnių ir jo apylinkes – pasakojimo veikėjai laiko savo tėviške ir Lietuva jiems yra gimtoji žemė?
Kuriame tekstą
Parašykite pasakojimą apie pasiruošimą tradicinei šventei. Jame, skirdami dėmesio jausmams apibūdinti, išsamiai aprašykite šventės laukimą, pasiruošimą jai, patiekalų gaminimą ir pan.
Matilda Olkinaitė
Matilda Olkinaitė (1922–1941) – Lietuvos žydų poetė, rašiusi lietuvių kalba. Gimė Panemunėlyje, mokėsi Kupiškyje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. 1941 m. liepos viduryje nacių talkininkai lietuviai ją kartu su savo ir dar kita žydų šeima sušaudė Kavoliškio miškelyje. Matilda vertė, rašė eilėraščius, prozos kūrinėlius, dienoraštį, kurį nacių okupacijos metais išsaugojo Olkinų šeimos draugas miestelio klebonas.
Kaip suprasti?
M. Olkinaitės poezija dramatiška, slegianti, bet tai, kas kelia siaubą, nėra įvardijama, lieka numanoma. Eilėraštį „Mano tauta“, matyt, galima skaityti kaip labai apibendrintą ištisus amžius besitęsiantį žydų tautos persekiojimą, siekimą ją pažeminti. Antrasis eilėraštis „Žydiška lopšinė“ parašytas jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjus žydų tautybės žmonių persekiojimams ir žudynėms. Nemažai nuo nacių bėgančių žydų tuo metu plūstelėjo iš Lenkijos į Lietuvą. Tad Lietuvos žydai gerai žinojo, kokį pavojų kelia naciai. Visa tai – M. Olkinaitės eilėraščių perskaitymo istorinis kontekstas. Žinant šį kontekstą, galima geriau suprasti eilėraščiuose esančias užuominas.
Skaitydami eilėraštį, atkreipkite dėmesį į lyrinio subjekto skausmo priežastį.
MANO TAUTA
- Dvi juodos akys vėl užsiliepsnojo
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.
O jie – pro šalį eina ir praeina,
O man, o Viešpatie, taip neapsakomai klaiku.
- Jūs girdit? Girdit klaikų juoką –
Kalnai, kalnai drebės nuo jo –
Ir upės alps, ir jūros alps – – –
Ir verks akmuo, ir verks akmuo…
- Jūs juokiatės? Jūs einat ir praeinat,
O man, o Viešpatie, taip neapsakomai baugu.
Tas juokas – toks klaikus… Ir akys juodos dega
Negęstančiu, nemirštančiu skausmu.
Aptariame tekstą
- Ką simbolizuoja, kokios tautybės požymis šiame eilėraštyje yra „juodos akys“?
- Kaip manote, kodėl „akys vėl užsiliepsnojo“? Ką čia reiškia dalelytė vėl?
- Kokiais epitetais apibūdinamas skausmas? Kaip jie susiję su dalelyte vėl?
- Kaip manote, kas yra tie, kurie „eina ir praeina“? Kas pabrėžiama šiais dviem veiksmažodžiais? Kaip suprantate, kad klaikumo jausmą kelia „pro šalį praeinantys“?
- Pagalvokite, kokiomis aplinkybėmis praėjimas pro šalį gali kelti baimę, siaubą. Kaip jaučiasi ir į ką kreipiasi lyrinis subjektas?
- Kaip manote, į ką kreipiamasi „Jūs girdit?“ Ar į tuos, kurie juokiasi?
- Kaip nusakomas klaikus juokas? Kokį juoką žmogus gali laikyti klaikiu?
- Paaiškinkite veiksmažodžių alps reikšmę. Kas jais nusakoma? Atkreipkite dėmesį į eilutės pabaigos skyrybos ženklus, aptarkite juos.
- Kaip suprantate įasmeninimą verks akmuo? Kokį įspūdį sukuria jo pakartojimas?
- Kaip manote, ar trečio posmo pradžioje kreipiamasi į tuos pačius, į kuriuos buvo kreipiamasi antro posmo pradžioje?
- Ar lyrinis subjektas priešina savo ir tų, kurie praeina, jausmus? Kaip manote, kodėl?
- Trečiame posme daug kas kartojasi iš pirmo ir antro posmų. Palyginkite, ar tai tik pasikartojimai, ar pasikartojimai su pokyčiais.
Apibendriname
- Savais žodžiais nusakykite, apie ką kalbama šiame eilėraštyje. Kas jame įvyksta?
- Kaip galėtumėte apibūdinti, kas kalba šiame eilėraštyje?
- Kiek siejimas su poetės biografija ir istoriniu kontekstu gali padėti atsakyti į klausimą, kokia problema iškeliama šiame eilėraštyje?
- Kaip apibūdinami tie, kurie sukelia skausmą ir klaikumos jausmą? Kas tai galėtų būti?
- Eilėraštis pavadintas „Mano tauta“. Apie kokią tautą kalbama ir kokios skriaudos jai minimos?
- Anksčiau aptarto A. Suckeverio apsakymo scenoje, kuri vyksta miške, Glikelė irgi labai juokiasi. Kaip manote, ar tarp Glikelės ir eilėraštyje aprašyto juoko yra kas nors bendro?
Kaip suprasti?
Lopšinė – tai lopšyje gulinčiam kūdikiui dainuojama daina. Paprastai tai nedidelės apimties, ramios nuotaikos kūrinys. Šiam žanrui būdingas lėtas tempas, dažni pakartojimai. Lopšinės žodžiai turėtų nuraminti vaiką, jais patvirtinama, kad vaikas yra mylimas ir apsaugotas. Kai šis žanras panaudojamas poezijoje, jam gali būti suteikiama ir kitų bruožų, kita prasmė.
Skaitydami šį eilėraštį, prisiminkite pavadinime paminėtą žanrą ir atkreipkite dėmesį, ar keičiama jo prasmė, ar atitrūkstama nuo tradicijos.
ŽYDIŠKA LOPŠINĖ
- Mano mažas kūdikėlis
Kažkodėl užmigt negali.
Ilgesys šią naktį budi…
Ilgesys – prie jo lopšelio.
- Tokios ilgos tamsios naktys,
Ir į tolį tiesias kelias.
Tokią naktį tu išeisi,
Mano mažas kūdikėli.
- Ir lyg draugo numylėto
Lauks tavęs kančia prie vartų.
Kančią didelę ir sunkią
Tyliai neša ilgos kartos.
- Ilgos kartos neša kančią
Nuo lopšelio lig kapinių –
Kančią didelę ir sunkią,
Ir lyg naktį – begalinę…
- Tu užmik. Į tamsią naktį
Tiesias ilgas ilgas kelias…
Tu užmik. Aš tau – dainuosiu,
Mano mažas kūdikėli.
1940 III 1
Aptariame tekstą
- Kieno vardu kalbama pirmame posme?
- Kaip suprantate pasakymą, kad šiandien prie lopšio budi ilgesys?
- Kaip manote, ar tai, kad šią naktį prie lopšio budi ilgesys, gali būti susiję su kūdikio nemiegojimu?
- Apie ką galvoja budinčioji prie kūdikio lopšio?
- Ką turėtų reikšti metafora į tolį tiesias kelias?
- Kaip supratote pasakymą „Tokią naktį tu išeisi“? Apie ką čia kalbama?
- Žodžio numylėtas reikšmė slepia dviprasmybę: tai mylimas ir ne visai mylimas žmogus. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamas toks pavyzdys: „Aną, kuri nebuvo mylima, pavadinsiu numylėta.“ Tad ir trečiame posme minimą numylėtą draugą reikėtų suprasti dviprasmiškai, galbūt ironiškai. Kas yra tas prie vartų lauksiantis draugas? Ir kaip tuomet reikėtų suprasti pirmas dvi trečio posmo eilutes?
- Kaip apibūdinama kančia? Ar taip numatoma tik kūdikėlio ateitis?
- Kaip išplėtojamas kančios apibūdinimas ketvirtame posme? Kaip perteikiama mintis, kad kančia nenutrūkstama?
- Į ką kreipiamasi penktame posme?
- Kas pabrėžiama kalbant apie kelią? Kaip manote, ar žodžiai apie ilgą kelią bent kiek ramina?
- Kaip manote, kokie motinos jausmai vaikui išreiškiami žodžiais „Aš tau – dainuosiu“?
Apibendriname
- Aptarkite kalbančiosios (motinos) savijautą šiame eilėraštyje.
- Iš pradžių eilėraštyje tarsi girdimas skundas, ieškoma paguodos. Koks pokytis įvyksta paskutiniame posme?
- Kaip manote, ar motinos pažadas „Aš tau – dainuosiu“ gali būti laikomas meilės ir vilties spindulėliu „tamsią naktį“?
- Aptarkite šio eilėraščio santykį su tradicine lopšine. Kas jame perimta iš šio žanro? O kas jame pateikiama kitaip, nei įprasta: ar lopšinės žodžiai ramina, ar motinos galvojimas apie vaiką yra šviesus?
- Apibendrinkite tai, ką kalbėjote apie šį eilėraštį, ir pasakykite, kuo ypatinga „Žydiška lopšinė“. Ar joje išreikštas liūdesys gali būti siejamas su istorinėmis aplinkybėmis ir žydės motinos nuojautomis (kaip minėjome, Antrasis pasaulinis karas jau buvo prasidėjęs)?
- Kaip manote, ką M. Olkinaitės žydiškos tematikos eilėraščiams suteikia tai, kad jie parašyti lietuvių kalba?
Sigitas Parulskis
Šiuolaikinis lietuvių rašytojas Sigitas Parulskis gimė 1965 m. Rokiškio rajone, Obeliuose, ten ir baigė vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Dramas, scenarijus, poeziją ir prozą kuriantis, daug iš užsienio kalbų verčiantis rašytojas debiutavo 1990 m. eilėraščių rinkiniu „Iš ilgesio visa tai“, už kurį apdovanotas Zigmo Gėlės literatūrine premija. 2004 m. rašytojas gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
S. Parulskio poezijoje dažnai kalbama apie tai, kas gali atrodyti negražu, nemalonu ir todėl neverta dėmesio, tačiau poeto žvilgsnis atveria ir parodo savotišką pasaulį.
Skaitydami eilėraštį „Biblioteka“, atkreipkite dėmesį, kur ir kaip įvyksta nepaprastas susitikimas, ką jam įvykus supranta eilėraščio kalbantysis.
BIBLIOTEKA
„staiga atsiveria lentynos
ir įeina berniukas…“
K. P.
1 | Sėdėjau bibliotekos skaitykloj, didelėj salėj |
2 | Vėliau, jau į pavakarę prie manęs priėjo niekad |
3 | Siūlė pirkti laikrodį, 1908 metų gamybos, pone, sakė |
Aptariame tekstą
- Kuriuo laiku ir kieno vardu kalbama eilėraščio pradžioje?
- Ką ir kur veikė lyrinis subjektas?
- Kaip apibūdinama biblioteka? Kokios jos detalės išryškinamos?
- Kokius jausmus išgyvena lyrinis subjektas bibliotekoje? Įvardykite ir paaiškinkite tai nusakančias metaforas.
- Kas atrodė lyriniam subjektui? Ką tai išryškina?
- Kas nutiko į pavakarę?
- Kuo ypatingas priėjęs vyriškis?
- Kas sakoma apie vyriškio tartį? Kas iš tiesų tokiu būdu išryškinama?
- Kuo ypatingas prekiautojo siūlomas laikrodis: iš ko jis pagamintas, koks jo pavadinimas?
- Kaip turėtų pasikeisti gyvenimas įsigijus laikrodį?
- Kaip pasikeis prekiautojo gyvenimas pardavus laikrodį? Ką ir kada jis galės atsiminti?
- Kur ir kokiu būdu 1943 m. prekiautojas bus varomas? Kaip pabrėžiamas jo beteisiškumas ir koks istorinis įvykis šitaip nusakomas?
- Išsiaiškinkite, ką reiškia tarptautiniai žodžiai patetika, patetiškas. Kaip paaiškintumėte šį lyrinio subjekto komentarą?
Apibendriname
- Nuo ko bibliotekoje svaigsta lyrinis subjektas?
- Kuo ypatingas bibliotekos vaizdas? Pasvarstykite, kas apskritai yra biblioteka, kaip ji susijusi su laiku.
- Kodėl pabrėžiama, kad bibliotekos lankytojas yra vienas patalpoje?
- Kokios laiko nuorodos minimos eilėraštyje? Kaip manote, kada įvyksta lyrinio subjekto ir vyriškio susitikimas? Ar jis yra realus?
- Apibūdinkite lyriniam subjektui pasirodžiusį vyriškį. Išrašykite ir paaiškinkite detales, kuriomis nusakoma vyriškio tautybė. Kaip tam pasitelkiami stereotipai?
- Kodėl prekiautojui svarbu parduoti būtent laikrodį (atkreipkite dėmesį į laikrodžio pavadinimą, jis, išvertus iš italų kalbos, reiškia „vienintelis“). Kieno metafora jis tampa?
- Kodėl laikrodžio pardavėjas ima kalbėti patetiškai?
- Kas bendro tarp bibliotekos lankytojo ir prekiautojo? Kaip pamažu naikinamas jų priešingumas ar skirtingumas (atkreipkite dėmesį ir į jų laiko patyrimą)?
Kuriame tekstą
Remdamiesi S. Parulskio eilėraščiu, sukurkite pasakojimą.
- Kokių dar istorinių veikėjų vizijos galėtų aplankyti vienišą bibliotekos skaitytoją?
- Kokį daiktą tie veikėjai galėtų pasiūlyti, ką tas daiktas galėtų priminti?
Tyrimas
Kornelijaus Platelio eilėraštis
S. Parulskio eilėraštis pradedamas epigrafu – „staiga atsiveria lentynos ir įeina berniukas…“ Jis paimtas iš Kornelijaus Platelio eilėraščio „Susitikimas prieblandoje“. Susiraskite šį K. Platelio eilėraštį ir paanalizuokite, kuo jis artimas aptartam S. Parulskio tekstui ir kuo šie kūriniai skiriasi. Kodėl S. Parulskis epigrafui pasirinko būtent šią eilėraščio eilutę?
Kuriame tekstą
Žodžiu arba raštu pasamprotaukite, koks yra skirtingų tautinių mažumų indėlis į Lietuvos kultūrą.
Diskusija
Kodėl svarbu prisiminti tragiškus praeities įvykius, nepamiršti M. Olkinaitės, jos šeimos, apskritai žydų tautos likimo Antrojo pasaulinio karo metais?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"