Kai žemė nebejungia

1

Devintame skyriuje pradėjau imti knygas iš miestelio viešosios bibliotekos. Iki to laiko savo malonumui skaitydavau lietuviškai, o pamokas ruošdavau anglų kalba. Gan jauna perskaičiau daug lietuviškų knygų iš gausios tėvų bibliotekos, kur vaikų literatūra sudarė labai nedidelę dalį. Skaičiau literatūros klasiką, tokią kaip „Vargdieniai“ ir „Kon-Tikis“, romanus apie Lietuvos kaimo ir miesto gyvenimą, žmonių santykius, istorinius konfliktus. Kiekviena knyga didino mano žinių aruodą. Naudojausi knygomis siekdama gilesnio savęs supratimo: kas aš, iš kur kilus, kaip čia atsiradusi. Ar tuomet pagalvojau, kodėl taip mažai skaitau angliškai? Nemanau. Tėvų bibliotekos kuriam laikui užteko.

2

Kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, ėmiau ryte ryti knygas anglų kalba. Pirmąją vasarą kasdien namo parsivilkdavau po aštuonias knygas, jas skubiai sukramtydavau ir prarydavau, kitą dieną jas pakeisdama dar aštuoniom. Taip tęsėsi tris mėnesius.

Po daugelio metų mudvi su mamyte kartą kalbėjomės apie lietuvių išeivių vaikų kalbines problemas ir dviejų kalbų įsisavinimo sunkumus, kai ji manęs paklausė:

– Ar žinai, kodėl taip gerai kalbi lietuviškai?

– Turbūt dėl to, kad kitaip namuose nekalbėdavom, – atsakiau gudriai.

– Iš dalies, – sutiko ji. – Bet praplėtei savo žodyną, skaitydama knygas.

Linktelėjau, nes tuo metu jau rašiau ir spausdinau eiles lietuviškoje spaudoje.

– O tiek daug skaitei lietuvių kalba, – tęsė mamytė, – kadangi aš uždraudžiau miestelio bibliotekai duoti tau angliškas knygas parsinešti į namus.

– Ką?! – surikau, negalėdama tikėti savo ausimis.

– Taip, – ramiai atsakė mama. – Visą dieną mokykloje kalbėjai angliškai, pamokas ruošei anglų kalba, tai aš pasakiau bibliotekininkėms, kad knygų tau į namus neduotų. Galėjai sėdėti ir skaityti bibliotekoje. Ir tikrai nemažai lietuviškų knygų perskaitei iki vidurinės.

Aš pakilau nuo kėdės, kelis kartus skersai išilgai perėjau virtuvę, murmėdama sau į pabarzdį, mesdama įnirtusius žvilgsnius į kėdę, kurioje sėdėjo mano autokratiška motina, despotė, sutrypusi Dievo man suteiktas teises ir laisves, ramiausiai skusdama bulves. Pamažu mano žingsniai sulėtėjo ir įpykis pradėjo atslūgti. Gal mama ir turėjo racijos. Mano žodynas tikrai buvo platesnis ir rečiau susidurdavau su lietuviškos gramatikos bei sintaksės sunkumais negu daugelis mano bendraamžių.

3

Buvo jau dvidešimt aštuoneri, kai mama man papasakojo apie savo sprendimą mano vaikystėje. Jau buvau išleidusi pirmą savo eilių knygą lietuvių kalba, turėjau gerai apmokamą lietuvišką darbą, bendradarbiavau įvairiuose išeivių leidiniuose ir gerai supratau, kokia man svarbi ši kalba, todėl buvo sunku išlaikyti gyvą apmilmintos, kaip žemaičiai sako, dvylikametės rūstybę. Ar buvau apgauta? Kažin. Blogiau būtų jaustis lietuve ir negalėti išsireikšti ta kalba.

Plačiau apie autorę skaitykite čia.

„Kai grįžtu į Sidnėjų, ilgiuosi Vilniaus nenuspėjamumo, upės, sruvenančios per jo širdį. Kai grįžtu į Vilnių, ilgiuosi Sidnėjaus saugumo ir spindėjimo.“ Tai sakinys iš Akvilinos Cicėnaitės-Charles romano „Anglų kalbos žodynas“, šiemet [2023 m.] pelniusio Jurgos Ivanauskaitės premiją. Aštuntoji rašytojos, vertėjos, religijos mokslų daktarės knyga įtraukia į kelionę po Australiją, kuri tampa kelione į save, aplankant praeities prisiminimus, ieškant namų jausmo, kai gyvenimas padalytas per du žemynus.

؜

1

Nors gyvenate Australijoje, esate pačiame lietuvių literatūros gyvenimo sūkuryje – Lietuvos leidyklose leidžiate knygas, jūsų knygos pelno nacionalinius apdovanojimus ir premijas. Galbūt gyvenimas užsienyje rašytojui turi privalumų? Kokių?

Toks gyvenimas turi ir privalumų, ir iššūkių – gyvendamas svetur, rašytojas atsiduria toli nuo savo kalbinės, kultūrinės aplinkos, literatūrinės bendruomenės, galiausiai ir nuo skaitytojų. Grįžtu dažniausiai tik kartą per metus, tad prarandu ir gilesnio ryšio su skaitytojais galimybę, ir ne tiek, kiek norėčiau, seku kolegų kūrybą, apskritai turbūt daugiau esu angliškai rašomos literatūros kontekste.

Kita vertus, atstumas leidžia į daugelį dalykų pažvelgti naujai, o anonimiškumas milijoniniame mieste padeda nesusireikšminti ir moko susitelkti į tai, kas svarbiausia, – į kūrybą. Nauji įspūdžiai, žmonės, kelionės, meno kūriniai, knygos – visa tai suteikia įkvėpimo. Buvimas toje tarpinėje erdvėje, tarp šalių, vėlgi gali būti savaip produktyvus, tapti akstinu mąstyti ir kurti. Kartais galvoju, kad jei nebūčiau išvykusi, būčiau rašiusi visai kitokias knygas. Nors išties ir sunku palyginti – beveik visos mano knygos, išskyrus pirmąją, parašytos jau gyvenant svetur, tad nė nežinau, ką reiškia būti rašytoja Lietuvoje.

2

Kuo skiriasi jūsų, kaip rašytojos, kasdieninė veikla būnant Australijoje ir būnant Vilniuje?

Labai skiriasi jau vien todėl, kad Australijoje dirbu – rašau, verčiu, o į Lietuvą dažniausiai grįžtu jau pristatyti naujos knygos. Vilniuje laukia pristatymai, renginiai, susitikimai, o Sidnėjuje – priešingai: didžiąją laiko dalį praleidžiu viena savo darbo kambaryje. Mano kasdienybė čia labiau nuspėjama, bet produktyvesnė.

<…>

3

Kur labiau jaučiatės viešnia – Lietuvoje ar Australijoje?

Kaip tik šiuo metu esu Vilniuje, mieste, kuris yra, buvo ir bus mano namai. Bet Sidnėjuje irgi yra mano namai, darbo erdvė, kasdienybė. Nei čia, nei ten nesijaučiu viešnia, gal tik tiek, kad kuo toliau, tuo man sunkiau keliauti tarp šių dviejų miestų – ir fizine, ir emocine prasme.

4

Ko ilgitės išvykusi iš Vilniaus ir ko – išvykusi iš Sidnėjaus?

Vilnius man visų pirma yra žmonės, su kuriais sieja meilė literatūrai; seni ir nauji draugai; šeima, literatūrinė bendruomenė. Išvykusi iš Vilniaus ilgiuosi viso to, kaip ir paties miesto, jo dvasios, kuri žodžiais nenupasakojama ir kituose miestuose neatkartojama.

Sidnėjus mane įsuka į šiltą kokoną, užliūliuoja savo pažįstamumu, įprasta kasdiene rutina, tad išvykusi pasiilgstu savo namų erdvės ir patogumo, erdvės rašyti. Išties daug ir kur kas išsamiau, nei galėčiau sutalpinti šiame interviu, apie šias dvi ilgesio formas rašiau ir savo romane „Anglų kalbos žodynas“.

<…>

5

Kas padeda nepamesti savęs gyvenant tarp dviejų šalių? Esate minėjusi, kad kartais ima slėgti pasirinkimo svoris. Kas padeda su tuo išbūti?

Jau esu kalbėjusi ir apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau pastebiu, jog buvimas tarp dviejų šalių turi savo ribas, galiausiai ateina laikas rinktis. Pati kurį laiką tikėjau, kad įmanoma turėti dvejus namus, gal net kiek romantizavau tokį gyvenimą, tačiau pastarųjų metų įvykiai labai pakeitė tai, ką galvoju apie buvimą pasaulio piliečiais ir ką man reiškia namų sąvoka – namai kaip įsipareigojimas, kaip vertybinis pasirinkimas. Kai bandai būti ir čia, ir ten, galiausiai kyla pavojus nė vienai šaliai nepriklausyti iki galo.

<…>

6

Neišverčiamumo tema vis aktualesnė ir niekur neemigravusiems, visą gyvenimą gyvenantiems Lietuvoje. Jau ir prieš dvidešimt metų tarptautinėse įmonėse dirbę lietuviai bendraudavo neversdami angliškų darbinių terminų. O pastaraisiais metais Lietuvos moksleiviai dažnai tarpusavyje bendrauja išvis vien angliškai. Kaip manote, į ką veda ši globalizacija kalboje? Ar gali būti, kad tai keičia mūsų mentalitetą, o gal ir įgimtą temperamentą?

Šį klausimą kaip tik neseniai aptarėme, man viešint vienoje Vilniaus mokykloje, susitikime su moksleiviais. Viena mokytoja paklausė, kaip mokiniams paaiškinti, kodėl verta gerai mokėti lietuvių kalbą, mat jiems stinga motyvacijos mokytis, jie mano išvyksią studijuoti į užsienį, kur anglų kalba svarbesnė už lietuvių. Sunki užduotis: kaip surasti tinkamus žodžius paaiškinti mokiniams, kad būtent lietuvių kalba yra mūsų stiprybė, mūsų esmė, tai, nuo ko atsispiriame, net jei esame iškeliavę į pasaulį? Anglų kalbos įtaka neišvengiama net ir gyvenant Lietuvoje, ji užima vis daugiau teritorijos. Bet, man regis, svarbu ne tiek kovoti su anglų kalbos įtaka, kiek stiprinti tą jausmą, kad lietuvių kalba yra mūsų galia, savastis, mūsų istorija.

<…>

7

Ką patartumėte lietuviui, svarstančiam galimybę gyventi tarp dviejų šalių?

Turbūt skatinčiau pagalvoti ne tik apie naujos šalies trauką, egzotiką, atradimų džiaugsmą, bet ir apie to pasirinkimo kainą – paliktus artimus žmones, gyvenimą pasidalijus, ilgesį, keliavimą tarp dviejų šalių, kuris jau pats savaime nėra tvarus pasirinkimas.

1

Vaikas – žmogaus tėvas ir mokytojas, sako anglų išmintis. Vaikai – maži, tačiau galingi magai, gebantys iš pagrindų pakeisti tėvų gyvenimus ir visą pasaulį. Prisiminiau šią išmintį, kai sunkiai susirgo Nefelė ir prireikė, kad ji parodytų man kelią iš klampaus akligatvio. Trylikametė dukra ilgus mėnesius negalėjo valgyti daugybės įprastų produktų, tarsi jos viduriai būtų nuausti iš voratinklių šilko ir trūkinėtų sulig kiekvienu kąsniu. Mūsų dienas užpildė ilgi valgymo ritualai, kurie veikiau priminė šventą maldą, kad tik pastangos susilauktų vaisių. Tai buvo keistas negalavimas, kuriam kasdienės medikų priežiūros ir ligoninių nereikėjo, tačiau netikėtai suvaržyta judėjimo laisvė, kai negali plačiai išskleisti sparnų, mano jaunėlę erzino labiau nei palatos sienos. Jai nedavė ramybės klausimas: „Kodėl kitiems galima tai, ko man vienai nevalia?“ Šito paklausus, uždrausto vaisiaus norisi dar labiau… Mano kasdieniai rūpesčiai ilgainiui virto išsamių mitybos kalendorių kūryba – maistingųjų medžiagų sąrašais su niūriais posmais „pavojinga“ ir „negalima“. Tuo tarpu Nefelė pasinėrė į kitokią kūrybą – ji ėmė piešti. Pradėjo lankyti piešimo pamokas kaimyniniame name pas vieną bulgarų dailininką. Jis mokė piešti portretus ir neregėtas gausių vaišių užstales: vaisius, mėsą, žuvį, pyragus, kuriuos bus galima valgyti, kai Nefelė pasveiks. Netrukus dukros pieštuko brūkštelėjimai ėmė smagiai juoktis iš negalios, vijosi į netikėtus šaržus, karikatūras, linksmino mokyklos sienas, vaikiškų parodų sales ir net meno kritikus. Kiekviena išvingiuota linija teikė jai daugiau gėrio už mano sudarytas valgių lenteles ir medikų nurodymus.

Vis dėlto nieko baisesnio už vaiko ligas motinos gyvenime nebūna, ypač kai jų kilmė neaiški. Aiškumo nedovanojo nei dusinančios valstybinės ligoninės, stokojančios pediatrų, tačiau turinčios akylai naujoves sekančių specialistų, kurie kiekvienas išmano tik savo siaurą sritį; nei ištaigingos privačios laboratorijos su baltų chalatų ir guminių pirštinių kvapais; nei šūsnis diagnozių, kurias išmokau skaityti kaip savo disertacijos puslapius. Atsakymo nežadėjo ir liaudiški gydymo būdai: kvapios kiprietiškos žolės ir eliksyrai, mano bičiulės rusės ekstraktai ir akmenys, šamaniški Nikosijos tadžiko užkalbėjimai… Paguodos ieškojau ir giliose, ašarotose kitų motinų akyse, kurias matydavau Kipro ligoninėse. Mamoms leidžiama rymoti prie vaikų per naktį, ir jos, susinešusios lauknešėlius ir pagalves, tyliai budi prie lovelių, tik protarpiais apsikeisdamos širdingais žodžiais. Jei kas nors sakys, kad motina – rami ir savimi pasitikinti vaiko slaugė, sunkiai patikėsiu. Išorinė ramybė būna apgaulinga. Susirgus vaikui, mamos gerokai kuoktelėja, ir nenuostabu, kad dauguma jų nebegrįžta į ligtolinį gyvenimą. Slaugančios mamos kelias – ne dramatiški Odisėjo išgyvenimai, kurie parplukdo neatpažįstamai pasikeitusį keleivį atgal į gimtąją Itakę. Niekas taip neišgrynina motinos pasirinkimo kaip vaiko liga.

2

„Aš paprašysiu savo giminės, kad melstųsi už Nefelę visose mečetėse. Mes šitaip išgydėme tetą“, – pasakė mano bičiulė Alev, atvykusi į Nikosiją iš Londono aplankyti savo giminaičių. Ji atnešė lauktuvių lėkštę savo tetos gamintų ντολμάδες, dolmades, kuriuos vadinu Kipro balandėliais. Turkai, kaip Alev teta, deda į juos daug ryžių, todėl dolmades išeina šviesesnės spalvos ir didesni nei pagaminti pagal graikų receptą. Graikai mėgsta juose daugiau maltos mėsos ir vynioja kiečiau tarsi mažyčius saldainius batonėlius.

Turkiškomis draugės vaišėmis tada pasigardžiuoti negalėjome, nors jos suteikė širdžiai džiaugsmo… Alev paminėjus musulmonišką maldą, apkabinau ją, nors mudvi esame ne iš tų, kurios tiki kasdieniais maldos namų stebuklais. Mes tikime kitaip, nes gerbiame žodžio galią, kurią pažinome darbe ir kūryboje. Alev man kaip sesuo, nors matau ją vos kartą per metus ir tikros sesers neturiu. Gal jos ir nebūtina turėti, kad atpažintumei seserį kitoje moteryje? Panašiai tėvų meilės stokojantis vaikas atpažins mamos ir tėvo jausmus senelių arba giminių rate, o kartais ir svetimų, bet mylinčių žmonių pasaulyje. Alev padovanojo savo eilių rinktinę Mano mirusi sesuo / 1974. Jos herojė maža mergaitė aksominiu žvilgsniu ir daugybe vardų – Ofelija, Euridikė, Gertrūda, Šarlotė Saloman ir jūron nuskendusi antikinė statula – skilusios Alev tėvynės simbolis. Kipras – tarsi jos mirusi sesuo, kadaise ji išlydėjusi mano draugę į kitą šalį šiais žodžiais: „Mano spalvas išplovė jūra / tik lūpos dar skaisčiai raudonos / nuo kraujo ir granato sulčių / nuo neišsakytų žodžių.“

3

Nefelės ligą priėmiau kaip savo pačios kūno negalią, kuri vedė mane į nuolatinį nerimą. Ieškodama nepaprastų atsakymų išorės pasaulyje, ragavau net dukrai skirtus vaistus, kapsules, kurios mano viduje sproginėjo it brandžios akacijų ankštys, keldamos dar didesnį sąmyšį. Vertinau ir visa siela sugėriau seserišką Alev rūpestingumą, lankiau jos išraiškingus poetinius spektaklius, kurie puošė rudeniškus Nikosijos vakarus. Gaivioj prietemoj, nuspalvintoj mėnesienos, mintimis keliaudavau tolyn nuo namų rutinos prie paguodos, kad mano dukra – kitas, man nepriklausantis žmogus. Jos gyvenimo aš negyvensiu ir jos kūnas niekados nebus man pavaldus. Susigrąžinau kadais girdėtas bičiulių pastabas, jog prisiimti visą atsakomybę už kito žmogaus sveikatą yra nepadoru ir kvaila. Deja, būna gyvenimo tarpsnių, kai negirdi kitų, nes esi pavojingai arti savęs. Kasdienis mano rūpestis ir artumas žeidė Nefelės laisvės jausmą, pamažu keisdamas mūsų santykius ir atskleisdamas dukrai visa, kas buvo susikaupę tarp mudviejų nuo jos gimimo. Pirmiausia – mūsų skirtingas kalbas.

4

Vaikai turi puikią tėvų silpnybių nuojautą ir numano, kas labiausia tėvus išgąsdintų. Tąkart Nefelė sukilo prieš lietuvių kalbą, nusprendusi išmesti ją kartu su sausomis alyvmedžių šakelėmis į didžiulį laužą lauke šalia namų. Kipre artėjo stačiatikių Velykos. Vaikai iš visų pakampių tempė lentgalius, sausas žoles, šakas ir krovė į gigantišką stirtą Judui deginti. Per Velykas pavojingi paauglių ritualai nusiaubia salą taip, kad paskui miestų ir kaimų tarnybos valo gatves ir parkus visą mėnesį. Kiekvienas kiprietis, išgirdęs savo atžalos „eisiu Judo deginti“, žino tikėtiną šio nuotykio kainą ir neretai stoja piestu. Per velykines ugnies orgijas padūkėliai, būna, susižeidžia akis, netenka dalies plaukų, ausų, susižaloja galūnes, sukelia gaisrus, išdegina ir taip reto miško plotus. Φωτιά ƒotia (ugnis) Kipre nėra nekaltas žodis.

– Matai laužą? Tą tavo kalbą ten ir išmesiu! – suriko Nefelė pyktelėjusi, kad nuolatos priekaištauju už tai, jog lietuvių kalbos žodyne liko tik trys žodžiai: nusibodai, uždaryk duris. Paauglystė – maniau.

– Dabar tu pasakysi, kad kalti mano trylika metų, – perskaitė mintis dukra.

– Kodėl? – klausiu.

– Todėl, kad tu esi kaip gimnazijos mokytoja, kuri kabo virš galvos, kai rašau. Man gėda prieš draugus kalbėti ta tavo kalba. Ir man sunku pasakyti lietuviškai, ką galvoju.

– O ką tu galvoji?

– Matai? Tu visai χαζη, khazi (kvaila): juk ką tik sakiau, kad sunku. Geriau tylėk.

Gilinausi į kiekvieną man skirtą dukters ištartį tarsi į neatšaukiamą nuosprendį, reikalaujantį keisti „tapatybę“, – jei ne, dukrai ir liksiu nepritapėlė. Pati kone virtau aikštinga ir reiklia paaugle – dramatiškai deklaruodavau šeimos nariams: „Manęs visi nekenčia“, reikalaudavau paaiškinimo: „Už ką?“ ir siūlydavau neginčijamą išvadą: „Šito nenusipelniau.“ Niršau nuo kiekvieno durų bilsmo ir stingau it žaibo trenkta nuo bet kokio aštraus garso.

5

Diena iš dienos Nefelė jautėsi vis geriau, gijo, stiprėjo, o aš kasryt pakirdusi ir išleidusi ją į mokyklą vaikščiojau iš vieno kambario į kitą po vis mažiau jaukius savo namus, negalėdama susikaupti niekam, tik tolesniam gydymui. Nieko nebedirbau, neberašiau ir nebeverčiau tekstų, neatsakinėjau į sutrikusių savo studentų klausimus, tik vaikščiojau ir vaikščiojau… Sakoma, kad pakvaišusi galva neduoda ramybės kojoms. Net automobilis, pavargęs nuo stovėjimo, pakrypo, o ant purvino jo lango kažkas nupiešė liūdną smiley ir užrašė wash me. Kuo stipriau dukra priešinosi mano slaugymui, tuo aistringiau ėmiausi naujų valgiaraščių. Dariau tai ne tam, kad įsiteikčiau Nefelei gardesniais pietumis, o kad ši istorija, tarsi ilgai rašomas tekstas, sulauktų išsvajotos pabaigos ir, svarbiausia, mane išvaduotų.

6

Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kad motina negali būti savo vaiko gydytoja, nes šis, ypač paauglystėje, ja netikės. Suvokiau ir tai, kad motina nėra tik malonumų upė. Tada koks gi jos vaidmuo? Atsisakyti motiniškų dogmų ir būti žaismingai? Būti racionaliai ir nuolatos kurti saugią tarpinę erdvę tarp šeimos narių? Kad ir koks turtingas būtų klausimynas, atsakymo, ko vaikui labiausia reikia, niekas nesuteiks. Turbūt mes nuolatos ieškome atsakymų vienas kitame, nes mus – kaip ir vaikus – baugina išorinis pasaulis. Vis dėlto labiau už viską mus vilioja vienas kito paslaptys, kurias įminę, regis, tapsime stipresni. Pamenu, babytė kartą juokavo, kad daug paslapčių iš jaunų žmonių galima išvilioti, kai jie grimzta į miegą ir būna palankios būsenos tarp budrumo ir sapno. Tokį žaidimą žaisti su dukra atrodė pernelyg šventvagiška, nors atsakymų į savo klausimus ieškojau pirmiausia jos, o ne savo pasaulyje. Vienu metu siekiau Nefelės tėvo pagalbos ir prašiau jo būti mano pusėje. Tačiau Chrisantas puoselėjo savo gyvenimo viziją, mano supratimu, skirdamas per daug dėmesio natūraliam chaosui ir žaismui. Visą tą laiką, įvariusį man tiek baimės, jis elgėsi, tarsi nieko baisaus nevyktų. Atrodė, tyčia ardo mano gydomąjį įdirbį ir siūlo dukrai išvykas, kinus, keliones, uždraustus hamburgerius, tavernas ir linksmybes. Jie skrido į Londoną lankyti Elektros, sesers studentės, kurios Nefelė ilgėjosi labiau už viską pasaulyje ir mėgdžiodavo ją kiekviename gimnazistės žingsnyje. Tėvas buvo malonumas, mama – pareigos, tėvas kalbėjo suprantama kalba, o mama – „nesąmones“.

7

Pagaliau – kaip visada – vadinamojon mano pusėn stojo tėvynė. Galbūt dėl to, kad visados kreipdavausi į ją, ir ji man atsiliepdavo. Tai būdavo įvairiausi signalai – laiškai, skambučiai, darbai, svečiai, artimųjų žinios. Venk vieno metodo, venk vieno gyvenimo; kai negali rašyti, parašyk bent vieną sakinį per dieną, kad neprarastumei kalbos jausmo; per daug nesirūpink kitais – kiti patys apie save pagalvos… Panašiai kalbėjo ir Sigitas, tada, mano dramatišku dukros slaugymo metu, atvykęs į Europos poetų seminarą Kipro universitete. Man buvo pavesta parengti poezijos vertimo dirbtuves ir sukviesti Kipran poetus iš įvairių Europos šalių, tačiau visą kūrybinę atsakomybę tuo metu perleidau kitiems. „Ne ta būsena.“ Profesorius Stefanas, stojęs į seminaro vėžes vietoje manęs, išrėžė man ilgą tiradą atviraširdiškos kritikos, pavadino mano būseną „niekur nevedančia“, o seminarą, dėl laiko ir idėjų stokos, „Niekieno žeme“. Gal ir gerai, kad mums kartais rodomas sveikas negailestingumas – šiek tiek laisvai, šiek tiek juokais ir draugiškai… Šiuo atžvilgiu mano kiprietis kolega pasirinko deramą toną. Renginys virto dokumentiniu filmu apie salos svečius, poetus, mąstančius tarp padalytos Kipro sostinės griuvėsių… Toks man ir buvo seminaras – persmelktas neparengtų, skubotų scenarijų ir dukters ligos, tačiau jis pakeitė mano būklę į didį išblaivėjimą, į sunkenybių nusikratymą. Tėvynė… Sigitas atvežė man lietuviško šaltalankių aliejaus ir sugrąžino kolegišką kasdienybės klegesį. Vėl grįžo tikra ir nerūpestinga nuotaika, kai galima juoktis iš smulkmenų – tiek iš liūdnų katinų, murkiančių Žaliosios linijos laukymėse, tiek iš seminaro kuriozų. Smaginausi neįprastais ir kontrastingais Sigito pastebėjimais, pati šaržuodama pažįstamą Nikosijos aplinką, keliaudama vaizduotės žvilgsniu nuo viena prie kita, lyg atrasdama, kad aplink vyksta kažkas džiugaus ir kad norisi kvatoti. Tai nebuvo man įprastas juokas, o, sakytum, nervingas krizenimas, bet jis tarsi gera iškrova leido man išsijuokti už keletą sunkių metų. Tiesa, Sigitas kiek su nuostaba, kiek su užuojauta kraipė galvą: „Matyti, kad tavyje daug visko prisikaupę…“ Jis neprašė mano turistinės pagalbos, kipriečių eiles išvertė, pasitelkęs tik būtiniausią mano kaip vertėjos pagalbą, savarankiškai, lengvai, iš gilios poetinės nuojautos. Kai manęs klausia, ką reiškia geras vertėjas, pagalvoju apie kalbos skambumo jausmą, apie tuos, kurie verčia iš klausos – kaip kadaise graikų poetas Janis Ritsas, gerai nemokėdamas rusų kalbos, tobulai perkūrė Vladimirą Majakovskį.

8

Kad išgydytum kitą, pirmiausia reikia sveikų emocijų, kuriose tarsi veidrodyje atsispindi žmogaus santykis su aplinka, su vadinamąja objektyvia tikrove. Atsitiko taip, kad Nefelė ėmė tikrinti, bandyti, gydyti ir stebėti mane, o ne aš – ją. Savo elgesiu ji paneigė mano teorijas apie įgimtą charakterį ir kultūrą. Prigimties ir instinktų, susijusių su konkrečia kultūra, tikriausiai nebūna. Šeima, kurioje gimstame, labai skiriasi nuo tos, kurią vėliau sukuriame patys su žmogumi iš svetur. Tarp tų dviejų šeimų neretai esama rimtos prieštaros. Nauja šeima – nauji išbandymai, todėl nenuostabu, kad tarp vaikų ir tėvų, dukros ir motinos būna susidūrimų. Nefelei rūpėjo artimiausia Kipro aplinka ir ji norėjo matyti mane tos aplinkos dalimi, garantija, o ne nuolatine pavojaus sirena. Ji sukilo prieš visa, kas mane nuo jos pasaulio skyrė, net prieš save kaip mano dukrą. Staiga tai, kas ji dar buvo vakar, šiandien nustojo egzistavę. Jos mėgstamas piešimas irgi buvo užmestas. Visa savo esybe ji judėjo link sudėtingo maišto, pliekiančio pirmiausia valdžią – mokytojus ir tėvus. Ji nustojo vilkėti gimnazistės uniformą ir sulaukusi direktoriaus papeikimo nunešė jam savo sukurtą „žmogaus teisių deklaraciją“. Ji stojo ginti nubaustų už rūkymą savo klasiokų, nors pati nerūkė. Ji priminė gimnazijos vadovams, jog šie irgi buvo jauni ir seniai pamiršo, ką veikė gimnazijos laikais. Ji priekaištavo graikų mokytojai, kad pasaulio literatūros šedevrus josios pamokos paverčia nuobodybe, ir siūlė jai verčiau dainuoti lopšines. Lietuviškai tuo metu Nefelė norėjo bendrauti tik su pussesere Agne iš Šiaulių, „skaipino“ ir mėgavosi šiauliečių tarme, pritardama, kad šiauliečiai vartoja žodžius taupiai, aiškiai, tiksliai. Už tai ji neva mėgstanti ir kipriečių dialektą, nes, lyginant su atėniečių kalbos maniera, jis yra „kietesnis“.

Nuo savo negalavimų, kuriuos medicina įvardijo kaip neišgydomus, Nefelė visiškai išsivadavo, išvykusi iš Kipro dar vienai savo lietuviškai vasarai. Sakoma, kad geriausiai išgyji, kai gydaisi tuo, dėl ko susirgai. Lietuvoje ji valgė viską, ko negalima, tarsi bandydama mano kantrybę ir savo pačios nuostabą, tačiau Lietuva su jos gydomąja galia buvo nepaneigiamos. Tada pajutau, kad triumfuoju tarsi olimpinių žaidynių čempionė. Mano širdis krykštavo iš laimės: nugalėjome.