Žodynėlis

Absurdas – beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, nesąmonė, niekai.

Administracinis stilius – šiuo stiliumi rašomi oficialūs raštai, sutartys, teismo dokumentai, adresai ant vokų ir pan. Čia svarbu laikytis nustatytos tvarkos.

Akrostichas – tai eilėraščio eilučių vienodose pozicijose (dažniausiai pirmosiomis raidėmis) įrašytas koks nors vardas, žodis ar posakis.

Alegorija – semantinė figūra, kurios perkeltinė reikšmė aiški ir nekintanti. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio fragmentas ar visas kūrinys. Alegorijos pavyzdys – pasakėčia, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų kalbama apie žmonių savybes.

Aliteracija – tapačių arba panašiai skambančių priebalsių pasikartojimas mažose teksto atkarpose – eilutėse, frazėse; aliteracija ne tik sukuria tam tikrą skambesį, bet ir padeda išryškinti, kas svarbu.

Anekdotas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys. Jame juokingai vaizduojamas vienas įvykis ar veikėjo poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų siekių.

Antitezė – priešingos reikšmės žodžių sugretinimas, kuriuo pabrėžiamos gyvenimo priešybės, reiškiama paradoksali mintis. Priešingų, bet susijusių minčių ar vaizdų gretinimas sustiprina įspūdį. Pavyzdžiui, Akių tamsoj, širdies šviesoj (Marcelijus Martinaitis).

Antonimai – žodžių poros, turinčios priešingas reikšmes, nusakančios priešingas sąvokas, žyminčios priešingas ypatybes.

Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų. Dažniausiai jis būna draugiškas arba priešiškas pagrindiniam veikėjui.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai plėtojama tik viena siužeto linija.

Aprašymas – pasakojimo būdas, vaizduojantis žmogų, daiktą, peizažą, patalpos vidų ar išorę, veiksmo aplinką.

Apsakymas – nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug veikėjų.

Asonansas – tapačių arba panašiai skambančių balsių pasikartojimas mažose teksto atkarpose – eilutėse, frazėse; asonansas ne tik sukuria tam tikrą skambesį, bet ir padeda išryškinti tai, kas svarbu.

Atomazga – paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsprendžiama problema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur link pakrypsta jų likimai.

Autobiografija – paties žmogaus parašytas savo gyvenimo ir veiklos aprašymas.

Autoironija – kritiškas požiūris į save, pasijuokimas iš savęs.

Autorius – asmuo, sukūręs literatūros, mokslo ar meno kūrinį.

Avangardas – menininkų judėjimas, Lietuvoje pasireiškęs XX a. 3-iajame dešimtmetyje, jam būdinga pasipriešinimas kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų efektingų raiškos formų paieškos.

Baladė – eiliuotas epinis kūrinys, turintis lyrikos bruožų, paprastai siužetinis pasakojimas su veikėjais, dažnai remiasi istoriniais nutikimais, legendomis, liaudies padavimais; vaizduojami paslaptingi, dažnai šiurpūs dalykai, tragiški žmonių likimai.

Buitinė pasaka – pasakos žanras. Šiose pasakose dažniausiai veikia žmonės. Buitinės pasakos veikėjų aplinka artima praeities kaimo žmonių gyvenimui. Čia kalbama apie kasdienio gyvenimo įvykius, kritikuojamos žmonių ydos, silpnybės. Neretai ir šiose pasakose žmonės bendrauja su gyvūnais, atsitinka nepaprastų įvykių.

Buitinis stilius – tai privataus gyvenimo, kasdienio žmonių bendravimo stilius, sietinas su sakytine kalba, kur gali pasitaikyti tarmybių, žargono.

Cenzūra – literatūros, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Deminutyvas, arba mažybinis žodis, – su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikšmę. Pavyzdžiui, vaikutis, dienelė, ąžuolėlis, mergytė.

Detektyvas – literatūros kūrinys, kino ar televizijos filmas apie seklius, nusikaltimų aiškinimą.

Dialogas – veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje tai pagrindinė raiškos priemonė, nes visas tekstas parašytas dialogu.

Dienoraštis – datuoti užrašai, fiksuojantys dienos įvykius, pastebėjimus, išgyvenimus.

Dokumentinė literatūra – pirmiausia faktais grindžiami kūriniai, todėl kartais ji dar vadinama faktų literatūra. Dokumentiniuose kūriniuose siekiama kuo tiksliau atvaizduoti įvykius ir faktus, tačiau jie išplėtojami, papildomi pasitelkiant meninę išmonę.

Drama – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. lyrika, epika). Dramos veikalas skirtas vaidinti scenoje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant (žr. dialogas, monologas) ir veikiant. Dramos tekstą sudaro didesnės dalys – veiksmai, o šiuos – scenos. Nauja scena prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai. Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai dramos žanrai: tragedija, komedija, drama. Dramai būdingas sudėtingas konfliktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai.

Dramatizmas – įtampa dėl situacijos dvilypumo, netikėtos kaitos, kai yra įprasti santykiai, prarandama pusiausvyra. Dramatiški išgyvenimai būdingi kulminaciniams lūžiams, kritinėms situacijoms, nerimo, skausmo, sukrėtimo būsenoms. Dramatizmo apstu visoje literatūroje, bet dramoje jo vaidmuo ypatingas, nes prieštaringų pradų konfliktas sudaro dramos turinį ir yra veiksmo variklis.

Dramos scena – smulkioji dramos veikalo dalis.

Dramos veiksmas – stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma į scenas.

Eilėraščio kalbantysis, žr. lyrinis subjektas.

Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip įprasta lyrikai, bet jis gali turėti ir epo bruožų – platesnių vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdingas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiškos priemonių.

Ekspozicija – pradinė literatūros kūrinio dalis, kurioje skaitytojas supažindinamas su veiksmo aplinkybėmis, veikėjais ir pagrindinėmis konflikto jėgomis.

Epigrafas – posakis arba trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta kaip įžanga prieš literatūros kūrinį ar jo dalį.

Epika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. lyrika, drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Jis sudarytas iš veikėjų dialogų, veiksmo aplinkybių ir veikėjų aprašymų, pasakotojo komentarų. Epinis pasakojimas, palyginti su lyrika ir drama, artimiausias kasdieniam kalbėjimui. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Pagrindiniai epinės prozos žanrai – romanas, apsakymas, novelė.

Epilogas – baigiamoji epinio ar draminio literatūros kūrinio dalis, kurioje informuojama apie tolesnį veikėjų likimą, būsimus įvykius. Kartais (pvz., senovės graikų dramose) epiloge autorius aiškina kūrinio prasmę, savo sumanymus.

Epitetas – žodis, pridedamas prie asmens, daikto ar veiksmo pavadinimo ir nusakantis svarbiausią jo ypatybę, meniškai jį apibūdinantis. Pavyzdžiui, balti žirgai, balti žirniai.

Erdvė, arba veiksmo vieta, – literatūros kūrinyje pateiktas veiksmo aplinkos aprašymas.

Esė – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Šis rašymo būdas pasižymi laisvai plėtojama, išsišakojančia minties eiga, aiškiai išreikšta rašančiojo pozicija kuriuo nors klausimu. Esė autorius vadinamas eseistu, o esė kūrinių visuma – eseistika.

Ezopo kalba – tai užuominų ir nutylėjimų kalba, kuri vartojama, kai nėra žodžio laisvės arba nenorima ko nors tiesiogiai pasakyti. Ši kalba taip pavadinta pagal graikų pasakėčių kūrėjo Ezopo, gyvenusio maždaug VI a. pr. Kr., vardą.

Fantastika – literatūros, dailės, kino kūriniai, kompiuteriniai žaidimai, kurių veiksmo aplinka nepanaši į realų pasaulį. Juose gali būti vaizduojama ateitis arba praeitis, kitokia dabartis, veiksmas gali vykti kosmose, požemiuose, virtualioje kompiuterinėje erdvėje ar dar kur nors. Nors fantastiniuose kūriniuose atitrūkstama nuo tikrovės, veikėjai sprendžia tas pačias žmogiškąsias problemas.

Feljetonas – trumpas publicistikos ir grožinės literatūros žanras, kuriame naudojamos įvairios komizmo priemonės.

Frazeologizmas – pastovusis žodžių junginys, dažniausiai turintis perkeltinę reikšmę. Frazeologizmai sunkiai išverčiami į kitas kalbas. Pavyzdžiui, kaip šuniui penkta koja (taip sakoma apie nereikalingą daiktą arba veiksmą).

Funkcinis stilius – toks rašymo ir kalbėjimo būdas, kurio ypatybes lemia kalbos vartojimo sritis, turinys bei atliekama funkcija. Skiriami penki funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.

Futuristas – naujos literatūros ir meno srovės – avangardo – atstovas. Futuristai siekė kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino pramonės atnešamus pokyčius, didmiesčių gyvenimą.

Giesmė – iškilminga daina. Giesmės atliekamos per religines pamaldas. Tautine giesme vadinamas himnas. Neretai giesmėmis vadinami eiliuoti didelės apimties kūriniai ar jų dalys.

Greitakalbė – smulkiosios tautosakos žanras. Greitakalbės – paprastai trumpi posakiai, kuriuose yra dėl panašaus skambėjimo sugretintų žodžių, tarimą sunkinančių priebalsių. Greitai kartojami šie posakiai padeda mokytis sunkiau tariamų garsų.

Haiku – tradicinis japonų lyrikos žanras, trumpas eilėraštis, kuriame aprašoma žmogaus nuotaika stebint gamtą. Eilėraštį sudaro 17 skiemenų, sudėliotų į tris eilutes, kuriose yra atitinkamai 5, 7 ir 5 skiemenys.

Heroizmas, arba didvyriškumas, – reikšmingos veiklos, žygių atlikimas, reikalaujantis drąsos, ištvermės, sumanumo, aktyvumo.

Herojus, žr. Veikėjas.

Hiperbolė – tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo yra padidinamos vaizduojamo daikto ar reiškinio, veiksmo ypatybės. Gali būti perdedamas daiktų dydis, jų reikšmė ar svarba, kiekis, veiksmo ar būsenos trukmė, intensyvumas. Pavyzdžiui, Tegu lig saulės kyla jo daina (Bernardas Brazdžionis).

Humoras – komizmo forma, nepiktas pajuokavimas, geranoriškas pasišaipymas iš juokingų tikrovės reiškinių, kvailų situacijų, žmonių ydų, gyvenimo keistybių.

Humoristinė komedija – dramos žanras, kur vaizduojamas asmeninis žmonių gyvenimas, jų buitis. Veikėjai dažnai kelia juoką, sumišusį su liūdesiu, o jų poelgiai nėra žalingi visuomenei, nedaro didelės įtakos jos interesams.

Įasmeninimas, arba personifikacija, – reikšmės perkėlimo būdas, kai žmogaus savybės ir gebėjimai suteikiami gyvūnui, negyvam daiktui, gamtos reiškiniui ar abstrakčiam dalykui. Pavyzdžiui, parke braidžiojo vienatvė (Donaldas Kajokas).

Individualusis stilius – tai savita kalbine raiška paremtas rašytojo stilius. Norint jį suprasti, reikėtų lyginti su kitų rašytojų kalbėjimu. Literatūrinė tradicija siūlo tam tikrus išraiškos būdus, o individuali kalbinė raiška suprantama kaip atitrūkimas nuo gyvenamojo meto tradicijos, kalbos normų. Individualusis stilius tapo vertybe, kai kūryboje imta siekti naujumo, originalumo.

Interviu – žurnalistikos žanras; žurnalisto pokalbis su asmeniu ar asmenų grupe, pateiktas žiniasklaidos priemonėse. Gali vykti žodžiu, raštu, telefonu ar elektroninio ryšio priemonėmis.

Intriga – sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kūrinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio kovą.

Inversija – įprastos žodžių tvarkos keitimas sakinyje siekiant stilistiškai išskirti, pabrėžti kurią nors jo dalį. Pavyzdžiui, Nuostabus jūs žmogus (Juozas Grušas).

Ironija – minties reiškimo forma, kada žodis, frazė vartojama perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei: po tariamai teigiamu vertinimu slypi kritika, pašaipa, po tariamu priekaištavimu – geraširdiška šypsena, sąmojis, o po tariamu džiaugsmu – širdgėla, liūdesys. Pavyzdžiui, Pasiklausai dainos, kuri / galulaukėj pabaido kiškį, / ir tobulas eiles kuri, / kurias kur nori, ten ir kiški (Vladas Šimkus).

Klišė – sustabarėjusi, šabloniška frazė.

Kolizija – priešingų interesų, siekių, nuomonių, jausmų susidūrimas, kuriuo prasideda dramos veiksmas. Kolizija stimuliuoja tolesnius veikėjų konfliktus ir lemia tam tikrus poelgius.

Komedija – dramos žanras, kuriame komiškai vaizduojamos žmonių ydos ir silpnybės, egoistiški, kitiems kenkiantys jų darbai ir siekiai. Komedijos veiksmas ir charakteriai yra komiški, atomazga dažniausiai laiminga: išjuokiami naivūs, kvaili ir niekingi veikėjai, laimi teisieji ir dorieji. Pagal vyraujantį juoko atspalvį skiriamos humoristinės ir satyrinės komedijos.

Komizmas – juoką sukelianti vertybių raiška, pagrįsta prieštaravimu, kai iš dviejų susijusių reiškinių vienas yra aiškiai teigiamas, o kitas jo vertę sumenkina. Prieštaringi gali būti žodžiai ir veiksmai, ketinimai ir galimybės, tikslai ir priemonės. Tokie neatitikimai sudaro komišką situaciją ir padeda atsiskleisti kritiškam požiūriui. Komizmo formos: humoras, ironija, satyra, sarkazmas, groteskas.

Konfliktas – nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl kurio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).

Kulminacija – pagrindinis pasakojimo įvykis. Čia pasakojimas pasiekia aukščiausią įtampą. Dažnai tai būna pagrindinio veikėjo kova su svarbiausiu savo priešininku. Šiuo metu įvyksta esminis pasakojamos istorijos pasikeitimas, pakinta pasakojimo pradžioje buvusi veikėjų padėtis. Didžiausių pokyčių patiria pagrindinis veikėjas.

Laikas – literatūros kūrinyje pateiktos laiko nuorodos. Jos kartu su erdvės nuorodomis apibūdina veiksmo aplinkybes. Veiksmo eiga kūrinyje neatsiejama nuo laiko sekos supratimo: vieni įvykiai vyksta anksčiau, kiti – vėliau.

Legenda – tautosakinis pasakojimas apie reikšmingus įvykius, žmones, vietoves, savo forma artimas padavimui. Dauguma legendų mus pasiekė per senąją raštiją. Rašytojai neretai remiasi legendomis, jas išplėtoja savo kūriniuose.

Literatūrinė pasaka – tai rašytojo sukurtas kūrinys, kuriame susipina tikrovė ir fantazija. Šio literatūros žanro ištakos dažniausiai yra liaudies pasakos.

Litotė – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamas reiškinys ar daiktas yra sumažinamas, sumenkinamas. Teigiama esant mažiau, negu yra iš tiesų, pavyzdžiui, šaukšte prigėrė.

Lyrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (greta epikos ir dramos). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai. Šis terminas šiandien vartojamas kaip poezijos sinonimas.

Lyrinis „aš“, žr. lyrinis subjektas.

Lyrinis eilėraštis – populiariausias lyrikos žanras, kuriam būdinga atvira jausmų raiška, santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis subjektyvus apmąstymas, momentinis įspūdžių fiksavimas.

Lyrinis subjektas – eilėraščio veikėjas, kurio vardu kalbama. Eilėraščio kalbantysis išsako savo mintis ir jausmus. Prozos kūrinyje eilėraščio kalbantįjį, arba lyrinį „aš“, atitinka pasakotojas. Eilėraščio kalbančiojo negalima tapatinti su eilėraščio autoriumi.

Lyrizmas – lyrikos bruožų visuma: atvirumas, nuoširdumas, jausmingumas, subjektyvumas. Lyrizmas būdingas ir epikos, ir dramos žanrams.

Melų, arba juokų, pasaka – smulkiosios tautosakos žanras, trumpi pasakojimai, imituojantys pasakos sekimą, norint pralinksminti klausytoją. Tokiose pasakose vaizduojamos neįtikimos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai. Vaizduojamų įvykių ir tikrovės neatitikimas kelia juoką, rodo, kad čia sąmoningai meluojama.

Memuarai – tai asmeniniai atsiminimai, paremti sava patirtimi ir parašyti po tam tikro laiko. Žvelgdamas į praeitį iš šalies, autorius plačiau komentuoja, vertina įvykius ir savo vaidmenį juose.

Meninės raiškos priemonės – grožinio arba negrožinio teksto stiliaus elementai, padedantys išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, veiksmo aplinkybes, eilėraščio kalbančiojo vidines būsenas ir pan.

Meninis stilius – tai grožinėje literatūroje vartojamas kalbos stilius, kuriam būdingas individualumas, vaizdingumas, meninis kalbos tikslumas. Šio stiliaus tekstai išsiskiria nepasakymu iki galo, nutylėjimu, todėl paliekama daug erdvės skaitytojo mintims ir vaizduotei.

Metafora – vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet panašių savybių turinčius dalykus. Pavyzdžiui, liūdnai krykščianti antelė gali būti laikoma verkiančios mergelės metafora.

Metonimija – perkeltinės reikšmės žodis, kai vieno daikto ar reiškinio vardas pakeičiamas kitu pagal daiktų loginius ryšius. Sąvokų keitimas susijęs su erdve, laiku, kiekybe, medžiaga, priežasties ir padarinio, veikėjo ir veiklos rezultato, dalies ir visumos santykiu. Pavyzdžiui, minime autorių, o turime galvoje jo kūrybą, minime padarinį, o turime galvoje priežastį. Metonimija dažnai sukonkretina, detalizuoja vaizduojamą daiktą ar reiškinį.

Metraštis – Viduramžiais įsigalėjęs įvykių aprašymas pamečiui. Šiais laikais metraščiais vadinami leidiniai, kuriuose aprašomi kurios nors srities metų įvykiai.

Mitas – liaudies kūrybos pasakojimas apie praeitį, netiesiogiai, per pasirinktus veikėjus, jų poelgius ir tarpusavio santykius paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę bei prasmę. Per mitus atsiskleidžia bendruomenės požiūris į save ir pasaulį. Ilgainiui mitai virto sakmėmis. Jų pėdsakų esama pasakose, kitų tautosakos žanrų kūriniuose. Mitų visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitologija.

Mokslinis stilius – tai mokslo darbų kalba, ja mokslininkas dėsto savo argumentus nepabrėždamas asmeninės nuomonės, todėl dažnai sakoma „mes“, o ne „aš“. Moksliniam stiliui būdinga terminų, tarptautinių žodžių gausa, objektyvumas, aiškumas, beasmenės konstrukcijos.

Monologas – vieno veikėjo kalba literatūros kūrinyje. Dramoje monologas – tai veikėjo, dažniausiai pagrindinio, kalba „sau pačiam“, tiksliau sakant – žiūrovams, nes veikėjas aiškina savo poelgius, pažiūras, apmąsto susidariusią padėtį, savo likimą.

Moralas – pasakėčios arba kito pamokomojo pobūdžio kūrinio pabaigoje esantis trumpas apibendrintas alegorinės reikšmės paaiškinimas.

Novelė – epikos žanras, trumpas prozos kūrinys. Jame veikia nedaug veikėjų, vaizduojamas pagrindiniam veikėjui svarbus įvykis, veiksmas dinamiškas, trunka neilgą laiko tarpą, dažnai baigiasi netikėtai.

Odė – eilėraštis, kuriuo kas nors garbinama.

Padavimas – pasakojamosios tautosakos žanras, pasakojimas apie gamtos ar istorijos paminklo kilmę, mitinių protėvių ar istorinių asmenybių darbus.

Pagrindinė mintis, arba idėja, – tai, ką norima pasakyti kūriniu. Pasakėčios moralas – geras pagrindinės minties pavyzdys.

Pagrindinis veikėjas – tai literatūros kūrinio veikėjas, kuris yra plačiausiai aprašomas ir kuris veiksmo metu patiria esminių pokyčių.

Pakartójimas – atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį. Pavyzdžiui, Pjaukit, mergelės, / Pjaukit rugelius, / Pjaukit baltuosius (lietuvių liaudies daina).

Palyginimas – vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas, remiantis panašumu, tam tikrais bendrais bruožais. Pavyzdžiui, Užkrykštė antelė, kaip užverkė mergelė.

Panegirika – iškilminga šlovinamoji kalba.

Paralelizmas – dviejų dalykų (pavyzdžiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.

Parodija – kūrinys, satyrinėmis ar komiškomis priemonėmis mėgdžiojantis kitą kūrinį; komiškas ar satyriškas sekimas kuriuo nors kūriniu.

Pasaka – pasakojamosios tautosakos žanras. Pasaką seka vienas pasakotojas. Tai pamokomojo turinio arba pramogai sekamas kūrinys. Pasakos perkelia į nesamą, fantastinį pasaulį. Pasakos gali būti įvairių žanrų: stebuklinės, buitinės, juokų (melų). Yra ir literatūrinių pasakų.

Pasakėčia – nedidelės apimties eiliuotas arba prozine kalba parašytas pasakojimas. Pasakėčiose dažnai veikia gyvūnai arba gyvūnai ir žmonės. Joms būdingas reikšmės perkėlimas – kalbama apie gyvūnus, bet turimi galvoje žmonės ir jų santykiai. Pasakėčioje skaitytojui leidžiama pačiam suprasti, ko moko šis kūrinys, arba tai pasakoma kelių žodžių apibendrinimu, vadinamu moralu.

Pasakojimas – susijusių tikrų ar įsivaizduojamų įvykių perteikimas tam tikra seka, raštu arba žodžiu. Pasakojimai gali būti skirstomi pagal išraiškos būdus: proziniai, eiliuoti, draminės formos; taip pat pagal tematiką: labiau išmone pagrįsta literatūrinė kūryba; labiau faktais grindžiama publicistika, eseistika. Literatūriniai pasakojimai skirstomi į žanrus: literatūrinės pasakos, apsakymai, romanai ir kt.

Pasakotojas – tas, kieno vardu kalbama tekste. Pasakoti gali pats veiksme dalyvaujantis veikėjas. Tuomet jis pasakoja, ką pats daro, mato, supranta ar vertina. Jis kalba pirmuoju asmeniu, „aš“ vardu. Pasakoti galima ir žvelgiant į įvykius ar kitus veikėjus iš šalies. Tuomet kalbama trečiuoju asmeniu ir sakoma „jis“. Pabrėžtina, kad pasakotojas nėra kūrinio autorius. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, tačiau jų tapatinti nereikėtų. Juk pasakotojas gali kalbėti vaiko vardu, nors pats yra suaugęs žmogus ir pan.

Patarlė, priežodis – smulkiosios tautosakos žanrai. Tai nusistovėję pasakymai, kurie trumpai (patarlė – sakiniu, priežodis – trumpesniu žodžių junginiu) aptaria kurį nors bendresnį gyvenimo reiškinį, jį įvertina.

Poema – ilgas eiliuotas pasakojimo žanras su aiškiu veiksmu ir daugeliu veikėjų. Savo turiniu poema artima prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių poemų, taip pat dialogu parašytų draminių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epikos, lyrikos ir dramos bruožai.

Poezija, žr. lyrika.

Posmas, arba strofa, – pasikartojantis dviejų ar daugiau poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.

Prototipas – realus asmuo, pagal kurį rašytojas sukuria veikėjo paveikslą.

Proza – neeiliuoti pasakojamosios literatūros kūriniai. Proza dažnai laikoma epikos sinonimu.

Publicistika – literatūrai ir žurnalistikai artimas kalbėjimo bei rašymo būdas. Publicistikos kūriniuose aptariami svarbūs politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros klausimai, aiškiai reiškiama autoriaus nuomonė.

Publicistinis stilius – šiuo stiliumi rašo žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai; dažniausiai rašo straipsnius, kuriuose remiamasi faktais, minimi visuomenei svarbūs gyvenimo įvykiai, tačiau taip pat siekiama išsakyti savo nuomonę, įvertinti aptariamus įvykius, paveikti, įtikinti skaitytojus.

Rauda – tautosakos žanras, kuriame reiškiamas sielvartas netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu skausmingu gyvenimo momentu. Skiriamos laidotuvių, vestuvių, kareiviavimo, piemenų ir kitos raudos. Raudose daug sušukimų, klausimų, pakartojimų. Joms būdingas ritmiškas, į dainavimą nepereinantis kalbėjimas, neretai su pasikartojančiais kukčiojimais.

Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, skirta paveikti žmones taip, kad jų elgsena atitiktų šios informacijos užsakovo tikslus. Vienas esminių požymių, skiriančių reklamą nuo kitos informacijos, yra jos mokumas (reklamą visada apmoka jos užsakovai).

Remarka – autoriaus pastaba dramos tekste. Paprastai remarkos rašomos skliaustuose, kitokiu šriftu.

Retorinės figūros – išraiškingi, vaizdingi žodžių junginiai ar sakiniai, nutolę nuo įprasto minčių reiškimo ir vartojami siekiant kuo įtaigiau perteikti mintį. Skiriamos sintaksinės (pakartojimas, laipsniavimas ir kt.) ir minties (retorinis klausimas, retorinis sušukimas ir kt.) figūros. Nuo tropų jos skiriasi tuo, kad reiškiamos ne vienu žodžiu, o žodžių junginiais ar sakiniais ir gali neturėti perkeltinės reikšmės.

Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo; klausimo forma pasakomas savaime suprantamas teiginys.

Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuriuo itin emocingai išreiškiama mintis.

Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poetinio teksto eilučių pabaigoje.

Ritmas – sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pasikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas.

Romanas – epikos žanras, didelės apimties prozos kūrinys. Dažniausiai romane veikia daug veikėjų, veiksmas gali vykti skirtingose vietose ir nevienodu laiku.

Romansas – jausmingas, melodingas eilėraštis meilės tema, jame paprastai kalbama apie jaunystę, atsiskyrimą nuo mylimosios ar mylimojo, ištikimybę, ilgesį, kraštutines, dramatiškas situacijas (viskas arba nieko, meilė arba mirtis ir pan.).

Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinio turinio kūrinys. Jame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

Satyra – atvirai neigiantis, pašaipus ir vaizduojamiems dalykams priešiškas juokas. Satyra kritiškai vertinamos žmonių ydos, tariamos vertybės, išjuokiami neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai.

Satyrinė komedija – dramos žanras, kur vaizduojamos socialinio ar politinio visuomenės gyvenimo aktualijos, apnuoginamos aštriõs ir negailestingos kritikos nusipelnančios žmonių ydos, veikėjai dažniausiai yra valdantieji, turintys kokios nors galios kitiems.

Scenovaizdis – vaidinimui kuriamas scenos vaizdas (dekoracijos, kostiumai ir kt.).

Simbolis – sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tikru panašumu.

Sinonimas – skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.

Siužetas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

Slengas – tai šnekamojoje kalboje vartojami žodžiai ar posakiai, kurie nebūdingi bendrinei kalbai. Jie neteiktini formaliose viešojo bendravimo situacijose, tačiau gana dažni šnekamojoje kalboje, nes suteikia gyvumo, žaismės, laisvumo.

Smulkioji tautosaka – tautosakos žanras. Tai nedidelės apimties tautosakos kūriniai: patarlės, priežodžiai, mįslės, melų pasakos, anekdotai, greitakalbės ir kt.

Sonetas – griežtos sandaros ir griežto rimavimo eilėraštis, dėliojamas kaip skirtingų temų, jausmų ar dvasinių būsenų sugretinimas, supriešinimas. Tradicinį sonetą sudaro du ketureiliai, surimuoti pagal schemą abba (rimuojasi pirma ir ketvirta bei antra ir trečia eilutės), ir du trieiliai, surimuoti pagal schemą cdc dcd (rimuojasi pirma ir trečia pirmo trieilio eilutės ir antra pirmo trieilio eilutė su pirma ir trečia antro trieilio eilute). Gali būti rimuojama ir pagal kitas schemas, bet jų stengiamasi laikytis. Ketureiliuose paprastai aprašomas koks nors dalykas, o trieiliuose pateikiamas aprašyto dalyko apmąstymas, apibendrinimas. Minties judėjimo požiūriu keturi posmai sudaro tezę, jos vystymą, priešingą tezei tvirtinimą (antitezę), abiejų temų jungimą (sintezę); arba užuomazgą, temos vystymą, kulminaciją, atomazgą.

Stebuklinė pasaka – pasakos žanras. Šiose pasakose kalbama apie nepaprastas būtybes arba žmones, apdovanotus nematytomis savybėmis. Dažnai tojepačioje pasakoje gyvūnai veikia šalia žmonių ir nepaprastų būtybių: laumių, velnių, slibinų. Tokiose pasakose įvyksta daug stebuklų, veikėjai atlieka negalimus žygius, atsiduria tolimiausiose vietose, pakeičia savo pavidalą.

Stilius – kalbos vartojimo būdas.

Stilizacija – sekimas ar mėgdžiojimas, būdingų kūrinio stiliaus bruožų suteikimas kitam kūriniui.

Šiurpė – šiuolaikinis vaikų tautosakos žanras, trumpa istorija, kurioje pasakojama apie paslaptingą, žiaurią, nemotyvuotą mirtį ar kitus baimę keliančius dalykus. Jos pasakojamos nuošalioje tamsioje vietoje, kad negirdėtų tėvai ar vyresni vaikai.

Tautosaka – žodinė liaudies kūryba. Ją sudaro dainuojamoji (dainos, raudos, sutartinės), pasakojamoji (pasakos, sakmės, padavimai) ir smulkioji tautosaka (patarlės, priežodžiai, mįslės, anekdotai, greitakalbės ir kt.).

Tekstas – bet koks rišlus kalbos darinys. Teksto turinys gali būti perteikiamas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Tekstas yra perteikiamas ženklais, kurie suprantami skaitytojui.

Tema – tai, apie ką kalbama kūrinyje. Tikroviškais įvykiais pagrįstuose pasakojimuose tema dažnai sutampa su pagrindine kūrinio mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis dažniausiai nesutampa.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiantis aštrius, visuomenei reikšmingus prieštaravimus; jos herojai, ryškios asmenybės, susiduria su likimu, dievais, visuotinai vyraujančia tvarka; veikėjų aistros tragedijoje labai stiprios, kraštutinai įtemptos, įvykiai neretai pasibaigia vieno ar kelių veikėjų mirtimi; tragiška baigtis dažnai laikoma esminiu tragedijos bruožu.

Tragizmas – neišsprendžiamų konfliktų, lemtingų aplinkybių sampyna, padėtis be išeities bet kurio žanro kūrinyje.

Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis arba žodžių junginys. Tropas pagrįstas daiktų ar reiškinių sugretinimu atskleidžiant naujas tų daiktų ar reiškinių savybes. Tropams priskiriamos šios meninės priemonės: metafora, metonimija, įasmeninimas (personifikacija), hiperbolė, litotė, ironija, alegorija, simbolis.

Užkalbėjimas – smulkiosios tautosakos žanras, trumpas, dažnai eiliuotas, neretai nesuprantamų žodžių turintis kreipinys, artimas burtažodžiams. Juo siekiama žodžiais padaryti realų poveikį, pavyzdžiui, užkalbėjimu kreipiamasi į gyvatę, kad būtų apsisaugota nuo jos įgėlimo.

Užuomazga – pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pradžioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos.

Veikėjas, arba personažas, – literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė. Skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai. Pagrindinis veikėjas – išsamiausiai aprašomas literatūros kūrinio veikėjas, apie kurį sukasi visas veiksmas. Kai kurie pagrindiniai veikėjai vadinami herojais. Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų, vaizduojamas tik kai kuriuose epizoduose.

Veiksmas – viena iš pagrindinių pasakojimo sudėtinių dalių. Veiksmas ypač svarbus epikai ir dramai, ne toks svarbus lyrikai. Veiksmo pasakojimą sudaro kelios dalys: užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet jų eilės tvarka dažniausiai išlieka tokia pati. Taip vadinama ir dramos kūrinio dalis.

Veiksmo atomazga, žr. atomazga.

Veiksmo eiga – pasakojamas veiksmas, kai įvykiai, tolydžio stiprėjant įtampai, pasiekia kulminaciją.

Veiksmo užuomazga – tai pasakojimo pradžia, kurioje supažindinama su veikėjais, veiksmo vieta, laiku, pasakoma, su kokia problema susiduria veikėjai.

Vyksmas – poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyrikos kūrinyje. Lyrinis vyksmas – eilėraščio kompozicijos pagrindas.

Žanras – meninės kūrybos (literatūros, dailės, muzikos) forma, kuriai būdingi saviti ir nekintantys požymiai. Literatūroje žanrą lemia tema, kalbėjimo ir vaizdavimo būdas (eiliuota kalba, prozinis pasakojimas, draminis dialogas), kūrinio apimtis (ilgas, kelių šimtų puslapių prozinis pasakojimas paprastai vadinamas romanu, trumpas prozinis pasakojimas – apsakymu; ilgas eiliuotas kūrinys vadinamas poema, trumpas – eilėraščiu). Pavyzdžiui, lyrikos žanrai – eilėraštis, odė, daina, poema; epikos – apsakymas, apysaka, romanas; dramos – tragedija, komedija.

Žargonas – tam tikrų profesijų ar visuomenės sluoksnių vartojama šnekamoji kalba, kuri vadinama specialiuoju slengu.

Žiedinė kompozicija – pirmųjų eilučių ar pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje.