Dienoraščiai

1

1853

Apmąstymas. 1853 metų sausio 4 diena

Šiandien baigėsi 18[-ieji] mano gyvenimo metai. Ak, kokia tai man atmintina data! Kai savo mintyse atsigręžiu atgalios, arba į aštuoniolikos metų praeities laikus… Nebuvo manęs tada pasaulyje, aš nepažinau pasaulio, o jis manęs, tačiau pasaulis klestėjo be manęs, lygiai kaip ir dabar, kai aš užimu jo mažą dalį ir tariuosi esąs pagal Dievo paveikslą sukurta protinga būtybė. Savo kūdikystės amžiaus neatsimenu, ir tiktai atmintyje blykčioja pirma akimirka, kai tėvai man kalbėjo, kad aš „baigiu ketvirtus metus“, ir nuo tada atsimenu kiekvieną savo gyvenimo akimirką, ir keturiolikos metų bėgis visas įrėžtas mano atmintyje, ir pats laikas nepajėgs išdildyti ir užtemdyti. Bet kas iš to, kad aš gyvenu pasaulyje, jei nejaučiu jokios gyvenimo saldybės? Skaitau poeziją ir kitus žmogaus genijaus kūrinius, kuriuose dažnai užsimenama apie laimę šioje žemėje ir šiame pasaulyje, apie nepalyginamą laimę, apie laimę, kurios aš šioje žemėje nematau, nes nėra. Skaitydamas tokius vaizduotės kūrinius, kuriuose svajojama apie tai, ko patys autoriai niekados nepažino, tik pačioje vaizduotėje įžvelgiu laimę, nes pasaulyje jos nėra; tad ar galiu tikėti laime, kurios nė menkiausio šešėlio per tiek savo gyvenimo metų // nepastebėjau? Spindėjo man iš tikrųjų tos tariamos laimės šešėlis, kol negalėjau išnarplioti savo jausmų galių, kol mano protą, sąmonę ir visus dvasios pojūčius varžė ankšti rėmai, tuo metu tas pasaulis stovėjo man akyse ir mintyse kaip džiaugsmo ir laimės šventovė, bet kai ta migla, dengianti pačią esmę, išnyko, jau daugiau nieko nematau pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, kuriuos žmonės taip skubiai vejasi, regiu prieš save ir tai, kas pirma atrodė laimė, dabar tėra tiktai tušti sapnai, o gyvenimas šioje žemėje, man atrodo, yra tarsi vilionė ir bematant išnykstantis sapnas. Ir todėl ypač praeitieji metai buvo man labai nelaimingi, nes jų pabaigoje, svarstydamas ateitį, išvydau ją dengiamą storiausio liūdesio šydo. Eina metai po metų, aš likau be mokslo, be apšvietos, artėja laikas, kai išvysiu save neaprėpiamos amžinybės angoje! Apie tai pagalvojus virpa man plunksna rankoje… Su kuo pasirodysiu Tam, kuris išsiuntė mane į savąjį vynuogyną? Ką gera nuveikiau nuo savo gimimo ligi šiolei? Ir ką dabar veikiu? Iš tikrųjų nieko, ir tai mane labiausiai gąsdina. //

Taigi pats sveikinu save, pradedantį devynioliktus metus, ir linkiu sau sveikatos, fizinės, moralinės arba intelektualinės ir dvasinės. Linkiu sau laimės, tik ne tos laikinosios, bet amžinosios laimės užbaigus mūsų tremties kelionę, linkiu sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, savo aistras ir geidulius. Bet tai pranoksta mano prigimties jėgas, ir todėl, sėkme abejodamas, vadovu imuosi šiems metams tvirtą tikėjimą ir šaukiuosi Tavęs, o Viešpatie, kad teiktumeis uždengti mane savo gerumo skraiste, saugoti nuo visa pikta ir savo ranka paremti visose negalėse ir paskatinimais visada vesti į gerą. Amen.

Antanas Baranauskas

2

1853

Nr. 1. Sausis

4-tą [dieną] vakare gavau iš tėvų laišką, kurį sueiliavęs, čia įrašau:

Mielas sūnau Antanai, / Žemai tau lenkiuosi. / Ir tavo mums rašytą laišką / Gavau. Artėjant šventėms / Jonas norėjo / Pas tave nuvažiuoti, / Bet kely dargana siautė, / Dėl to turėjome atsisakyti / Šito sumanymo. Mes patys / Ligi šiol tebegyvuojame, / Ir sveikatos vis dar užtenka, / Todėlei visi laimingi. // Ir gyvuliai gerai laikosi, / Tiktai vienas arklys sirguliuoja, / Bet gal mano pastangos / Išgydys jam naryčią. / Šio gruodžio / Mėnesio ketvirtą dieną / Mirtis išplėšė iš laikinojo pasaulio / Antaną Steikūną. / Mano marti, tavo brolienė, / Visą savaitę sirgo, / Bet dabar jau sveika, / Kaip ir visa mūsų šeimynėlė. / Mielas sūnau, aš, tavo tėvas, / Tebesu rūpesčiuose paskendęs, / Jėgas savo tarnyboje praradau / Kasdien prakaitą liedamas.

Jonas Baranauskas

AB.

3

Sausio 27 d. Sutvarkiau šį dienoraštį, arba užrašus, nieko nauja nepatyriau. Vakare buvau išėjęs pasivaikščioti už Nemuno, bet anksti, dar prieblandoje, grįžau. Kiti ėjo naktį.

28. Ponas patarėjas Višnevskis už kitų vakarykštį naktinį pasivaikščiojimą kartu su visais griežtai įspėjo ir mane. Nekaltai įtartas visą dieną buvau nusiminęs dėl to. Ateičiai susidariau tokias elgesio taisykles:

Taisyklės, arba punktai 1853 metų kasdieniniams užsiėmimams, pramogoms ir kitiems dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje. //

1) Kadangi šiandien žvilgterėjau pats į save ir savo vidaus bei sielos būvį tiek dvasinių, tiek pasaulietinių pareigų vykdymo dorybės požiūriu palyginau su anuo metu, kai dar buvau tėvų namuose, matau, kad smarkiai klydau ir labai nutolau nuo man nurodyto kelio. Ir todėl Viešpats Dievas primindamas įsako dažnai ir nekaltai kentėti. O pasaulietiškumo sugadintų mano proto ir širdies kitaip neįmanoma sugrąžinti į pirmykštį kelią, kaip tik įvedus griežtą tvarką ir viskam nubrėžus deramas ribas. //

2) Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, susilpnindami protą, jį atbukina ir padarę žmogų panašų į žvėrį pagaliau sukelia įvairias ligas ir belaikę mirtį.

3) Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vargina krūtinę, reikalauja išlaidų ir yra džiovos šaltinis.

4) Laikytis griežtos dietos, nes per sotus maistas apsunkina skrandį ir protą daro nepajėgų darbui.

5) Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek natūraliai reikia (kokiam nors blogam įpročiui galima pasipriešinti platesniais įrodymais).

6) Laikytis tvarkos valgymo // laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados [nevalgyti] ne prie stalo. Ir nepradėti, ir nebaigti valgio, nepadėkojus Viešpačiui Dievui už jo dovanas.

29. Išklausinėjęs mokinius pamokos ir nebeturėdamas užsiėmimų toliau tęsiu savo taisykles.

7) Kasdien tuo pačiu metu keltis, atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė man gyvybę praėjusią naktį. Nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba protinio darbo. Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašyti kiek galint saugojantis dykinėjimo, // kaip viso blogio šaltinio, tuo pačiu metu gulti pirma Viešpačiui Dievui padėkojus už išlaikymą gyvybės bei sveikatos praėjusią dieną ir taip pat paprašius globos nakties poilsio metu.

8) Su niekuo, nei su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo, neįsivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis kandžių pokštų ir stengtis savo paslaugumu įsigyti visų pagarbą.

9) Apie nieką niekados blogai nekalbėti, o turint ką pasakyti, įsitikinti pirma tų žodžių nauda arba blogomis pasekmėmis nutylėjus. //

10) Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado, neplėšiant niekieno šlovės, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje.

<…>

Rašyčiau daugiau, bet kviečia muštis sniegais. Visi mokiniai žaidėme, pasidaliję į dvi grupes, kurių vienai vadovavo ponas patarėjas Višnevskis, o kitai – Mokytojas, // ir Patarėjo vaikai jai priklausė. Priešingai grupei vadovaujančio Mokytojo pagirtas, kad esu drąsus ir narsus, su visu smarkumu puoliau užsidegęs nuo kalnelio, kurį kiti atakavo, ir įsikarščiavęs išdrįsau vienas sulaikyti visą būrį, kai kiti išsilakstė. Buvau apibertas pagyrimais ir dar labiau sniego gniūžtėmis, paskui kelias dienas negalėjau pasukti sprando ir diegė šonus. Po pietų nurašinėjau ponui patarėjui eiles „Raižyba“ iš 1853 metų Gazeta Warszawska.

30. Baigiau nurašyti „Raižybą“, atidaviau ir vakare tame pačiame laikraštyje skaičiau apysaką „Žegota Milanovskis iš Milanovo“. //

31. Po pietų buvau pirtyje, o vakare skaičiau Dziennik Wileński.

1

Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.

Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.

Partizaniškas su Dievu​

Dzūkas

2

Birželio mėn. 30 d.

Prieš porą dienų buvo atvažiavęs Mikas, ir mes jį parsivedėm į savo bunkerį. Tikimės, kad neišduos. Na, o pagaliau reikia juk kuo pasitikėti!

Kas žino, kur likimas yra paruošęs mums spąstus.

Mikas truputį nusivylė, bent man taip atrodo, mūsų bunkeriu. Po lietaus jis visai bjauriai atrodė. Popieriai buvo visur nuo lubų atplyšę. Be to, bunkeryje buvo tamsoka, nes Genys atėjęs sudaužė lempos stiklą. Bet mes jo nebarėm, nes jis buvo atsinešęs didelę pintinę uogų, pyragaičių ir lašinių. Su maistu mums buvo nekaip, tad šiandien turėjom geras vaišes.

Mikas pas mus neliko. Atvažiuos po kelių savaičių. Su juo susitarėm dėl vieno „rašytojėlio“, kuris, anot jo, galįs rašyti vedamuosius, nes kadaise priklausęs Jaunųjų Rašytojų sąjungai, o dabar provincijoje „užsimaskavęs“ mokytojaująs. Dabar tokie visi.

<…> Prieš atvykdamas pas mus, gaus iš mūsų čemodaną su 25–30 kg užtaiso. Bandys sprogdinti NKGB būstinę. Jei viskas pasisektų, būtų neblogas dalykas.

Mikas puikus vyras. Nuoširdus, mūsų judėjimui tiesiog pasišventęs. Jis mane atvedė pas Malonę. Sėdėjo metus kalėjime už tai, bet tai jo neatbaidė.

Parašiau laišką R., kad jis visur, kur tik reikalas bus, Mikui padėtų. Žinoma, paminėjau drąsą, pasiaukojimą ir t. t. Na, jis kadaise taip kalbėjo. Dabar teks įsitikinti, ar tai tiesa. Mikas sako, kad jis dabar esąs gerokai bailus. Aš manau, kad mano laiškas jį išjudins.

3

Pabaigėm spausdinti ir laikraštėlį. Gaila, kad negalėjom įdėti paskutiniųjų žinių apie Kominformo pasiųstą prakeikimą maršalui Tito¹. Šiomis dienomis malonu ir radijo klausytis, kaip tie velniai pradėjo tarp savęs pjautis. Nesinori tikėti, kad Tito atsispirtų Maskvai. Užvakar kažkoks austrų apžvalgininkas kalbėjo tema „Aš netikiu, kad bus karas“. Savo išvedžiojimus jis parėmė tuo, kad Rusija, girdi, bijanti karo ir dėl to vengianti per daug išsišokti. Be to, rusai yra toli pažengę bakteriologinių tyrinėjimų srityje, dėl to patys amerikiečiai esą smarkiai suneraminti. Atseit ir viena pusė bijo, ir kita. Nėra ką ir bekalbėti, ką turėtų jausti lietuviai, girdėdami tokias kalbas. Mane tokie dalykai kažkaip veikia labai abejingai. Aš esu įsitikinęs, kad turi būti konfliktas. Žinoma, apie šiuos metus aš negalvoju. Jeigu tai žinotų partizanai, mane eretiku apšauktų. Jie visi, kaip ir žmonės, dienomis skaičiuoja, kada karas kils.

4

Liepos mėn. 7 d.

Pagaliau pas mus atvykęs Žaibas su Vanagu, o su jais Rugys ir Žilvis. Apie juos irgi buvau pradėjęs įvairiai spėlioti: mat iš jų apie 3 mėn. nebegavome pašto. Žaibas su Vanagu būtų juk vis tiek parašę, kad ir dideli trukdymai vyktų. Taip mes priėjom išvadą: Vanagas greičiausiai bus užmuštas, o Žaibas sužeistas. Likęs tik Guoba. Na, o Žilvitis bus žuvęs su Rimvydu. Tačiau, didžiausiam mūsų džiaugsmui ir nustebimui, viskas pasirodė netiesa. Net ir mūsų Rimvydas gyvas. Valio! Žilvio pasakojimu, Rimvydas niekaip negalįs prasimušti į Tauro apygardą. Ten labai daug žuvimų. Partizanai gęstą greičiau už žvaigždes. Bet šiaip daug gerų žinių. Gavom iš Tauro apygardos vado pranešimą apie išvykusius į užsienį. Viskas pavyko laimingai. Vyrai iš užsienio grįžo atgal. Atsiuntė visokių direktyvinių biuletenių, „Pro memoria“ ir t. t. Pasirodo, viskas vedama daug platesniu mastu, negu kad aš galvojau. Veikia ir mūsų diplomatiniai atstovai. Na, bet apie tai kitą kartą.

5

Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles. Atseit parodėm štabą darbo metu.

Šiaip niekas nerūpi, tik noriu brolio sulaukti, bet jis vis dar nesirodo. Jeigu šiandien ir ryt neatvyks, tada vargu ar teks susitikti.

Bevardis vis dar neparūpina pistoletų. Mikas prakeiks ten mane. Ir čemodanas su sprogstamąja medžiaga dar neparengtas. Tiesą pasakius, vienam Bevardžiui sunku visur ir aplakstyti. Jis neseniai atvežė mums mėsos – galima sakyti, stribams² iš panosės. Šiuo atžvilgiu jis tikrai apsukrus ir eina visur kaip arklys.

Šiandien per visą dieną rašiau apygardos mėnesinių žinių trumpą apžvalgą. Jau dvi dienos, kai nustojo lyti ir lauke toks gražus oras, taip saulė maloniai šviečia. Bet nebuvo kada išlipti iš bunkerio laukan. Taip beveik saulės ir netenka matyti.

6

Rugpjūčio mėn. ? d.

Mes ir vėl iškraustyti iš bunkerio. Prieš tai mus rado visi kaimynystėje gyvenantieji ūkininkai. Jų tarpe vienas buvo, tarybiniais žodžiais tariant, „vargingas valstietis“. Kai jis užtiko mūsų bunkerį, žinoma, nerimą mums kėlė ne jo vargingumas, bet tai, kad jis per visus trejus metus buvo visiškai nemokėjęs mokesčių ir neatlikęs jokių prievolių. Argi gali prie bolševikinės santvarkos kas mokesčių nemokėti ir kartu nenubaustas likti? Mūsų „gaspadoriaus“ išsireiškimu, turbūt būsiąs judošius, nors liežuviu jis labai didelis patriotas, karštas lietuvis.

Taigi minėtas pilietis prie mūsų greitai priprato. Bet mes – ne. Jo išvaizda, veidas ir kalba – tikro Judo. Prieš kelias dienas jis buvo atėjęs pas mus skųstis ir kartu lyg patarimo klausti dėl pyliavos reikalų. Esą jį jau verčią mokėti mokesčius. Bet kaip jis sumokės, neturėdamas nė rublio? Pagaliau mes duodam jam 300 rb, už kuriuos jis nusipirksiąs bent 10 kg sviesto, nunešiąs partorgui kaip kyšį ir galbūt atsipirksiąs. Praėjus keletui dienų, pilietis atėjęs pasakė, jog partorgas girtas jam išsitaręs, esą pas kaimyną prausęsi partizanai. Be to, partorgas taip pat žinąs, kad pas jo kaimyną „užsilaiko“ partizanai. „Užsilaiko“… Šitą žodį pilietis atsinešė užsirašęs ant popieriaus gabalėlio – atseit jis nesupratęs jo prasmės. Veidmainingas asilas! Jis turbūt nejaučia, kokį pavojingą žaidimą pradėjo. Nori ir vieniems geras būti, ir kitiems įtikti. Skundžia ir perspėjinėja. Šiaip ar taip, toliau čia būti negalima. Nutariam kraustytis. Yra ir K. Jis jau daugiau kaip savaitę laiko būna. Parašė temą. Yra ir Žaibas, ir Vanagas… Gaila su K. skirtis.

7

Daiktus tuo tarpu išveža pas Rugį, o mes tuo tarpu traukiam ieškoti naujam bunkeriui vietos. Lauke lyja lietus. Naktis tamsi. Mūsų apie 13 vyrų. Gaila palikti tokį gerą bunkerį. Buvom įsitraukę į darbą ir matėsi, kad padaryta nemaža pažanga. Dabar vėl kokiai savaitei ar daugiau darbas nutrūks. Persikeliam per ežerą pas Genį. Nedaug kelio, bet aš jaučiuosi visiškai pavargęs. Sėdėjimas bunkeryje sveikatą iščiulpia kaip ir kalėjimas.

Dienavojome kluone. Kartu su mumis ir Genio vyrai. Čia atvykęs ir Karvelis su savo vyrais iš Kar. Juozapavičiaus grupės. Dieną „padarom mitingą“. Vanagas prisaikdina naujokus. Rimvydas ir aš pasakom kalbas. Aš politinę apžvalgą papasakoju…

… Suradom jau bunkeriui vietą. Truputį per daug atvira. Jeigu nepamatys, kaip kasim, bus gerai.

Išeinam į susitikimą su Studentu. Tas vyriokas per daug ilgai nekontroliuojamas gyveno. Su juo reikia baigti.

Vakarykštė ir ši diena man primena pirmas švelniąsias rudens dienas. Dangus truputį ūkanotas, ir oras toks vėsus, malonus. Ypatingai gražu, kai baigiasi diena. Atrodo, lyg tai būtų paskutinis atsisveikinimas su vasara. Šios dienos kažkaip veikia mano nuotaiką. Mane nuteikia truputį melancholiškai. Vėl kyla prisiminimai, ir darosi gaila praėjusių gražių dienų… Norėtųsi, rodos, mokytis, dar ko nors daugiau pasiekti. Ach, šitos gražiosios, ramiosios ir kartu tokiu liūdnumu dvelkiančios dienos! O galbūt tik man jos tokios liūdnos!.. Aš bandau šias dienas palyginti su praėjusio gyvenimo dienomis, ieškau praeityje panašių. Prisimenu Vidzgirio miške matytus vaizdus nuo didelio kalno. Iš jo matyti aplink besidriekią miškai ir tarp jų vingiuojąs Nemunas. Gražios Alytaus apylinkės, Kaunas šventadienio vakarą, Graco kalnai, Donbaso šachtos, Ukrainos lygumos ir niūri gamta – visa tai šiandien taip gražu atrodo ir taip toli, nepasiekiama… Net tos prakeiktos Ukrainos šachtos šiandien lyg būtų pridengtos ne tokiu niūriu šydu. Rodos, ir dabar girdžiu tas ukrainiečių moterų vyriškais balsais traukiamas dainas. Jos yra savotiškai gražios, liūdnos ir sunkios, kaip ir visas gyvenimas tų, kurie tame krašte gyvena. Daug per šias dienas ateina man į galvą dingusių praeities vaizdų. Ir visi jie gražūs ir tokie brangūs. Nejauti, kaip širdį nejučiomis suspaudžia: bėga laikas, bėga jaunystė, bėga meilė – viskas bėga… Prieš mus nežinia, ir baisi nežinia. Tie anglosaksiškieji diplomatai Maskvoje sprendžia milijonų likimą. Vargiai ar jie mus (čia turiu galvoje ne tik partizanus ir Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą) prisimena. Jie tikriausiai nepasidalina sferomis, o kuo galim rūpėti mes? Svarbu, kad imperiškasis britų liūtas nesuliesėtų, kad doleris būtų tvirtas… Nenoriu aš tokios bjaurios prozos – ji nesiderina su šitomis gražiomis dienomis.

Žaibą, matyt, taip pat panašios nuotaikos užklumpa. Mes su juo prisimenam, kad jau esam vyrai: man 23 metai, jam – 26. Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti – su šautuvu, su pavojais. Nejaugi mes jau vyrai? Rodos, dar taip neseniai buvom vaikai, gimnazistai. Kaip tas laikas bėga! Ketveri metai nuo tos dienos, kai apleidau Lietuvą. Po to viskas susimaišė. Kareivio duona, kelionės, nuotykiai, belaisvių lageriai – vienu žodžiu, gyvenimo kratinys. Ir vėl Lietuvoj… Bet jau nebe ta Lietuva, žmonės tarytum nebe tie, pažįstamų beveik nėra, o draugai – jie visi dingo. Užteks prisiminimais gyventi, nors tai labai gera.

8

Studento nesulaukėm. Iš jo būrio atvyko tik Vieversys (Ūselio brolis) ir Tankistas. Pasirodo, Vieversys vakar vos išbėgo. Jie buvo susitikę su tariamais partizanais. Na, ir tie, žinoma, visus išklojo. Pabėgo tik Vieversys. Tarzanas, Lakūnas ir dar vienas žuvo…

… Vakare išvykstam. Aš su Geniu išeinu vėliau. Ėjom per tokį tankų raistą, kad ir savo „pilotę“ pamečiau. Savo draugus randam miegančius kluone. Vanagas skundžiasi, kad jį labai blusos kankinančios, o jų šitame priekluonyje milijonai. Vietos daugiau nėra, ir aš su Geniu nueinu gulti kitur.

Vos pradėjus aušti, vėl keliaujam. Ilgiau pasilikti negalima, nes vakar čia visur pasalavo rusai. Pagaliau pasiekiam numatytą bunkeriui vietą. Apie 10 val. pradedam kasti. Žemė vidutiniška. Iki vakaro visiškai iškasam, lieka tik lentas sustatyti.

Bevardis su Giriniu tuojau po pietų išvyko parvežti lentų. Bunkeris didelis, ir, atrodo, vieno vežimo lentų nepakaks. Aš, Genys ir Vieversys išeinam į kaimą taip pat lentų parvežti. Už kelių kilometrų randam pas žmogų „dilių“. Jas supjaunam, sukraunam į vežimą ir traukiam atgal. Šiandien nepaprastai šviesi naktis. Žmonės visur miega, tik šunes loja. Jaučia mus. Parvažiuojam pas savo „gaspadorių“. Bevardžio dar nėra. Netrukus pasirodo ir jis, bet pėsčias; pasirodo, jis su Giriniu buvo tiek prisikrovę lentų, kad bevažiuojant ratas lūžo. Iškraunam savo lentas ir važiuojam jiems padėti. Važinėjam, pagalvoju, po kaimus, tarytum visiškai rusų nebūtų. Perkraunam lentas į savo vežimą ir spaudžiam atgal. Kol supjaunam ir sunešam lentas, visiškai išaušta. Pradėjus statyti lentas mus užtinka vienas pilietis. Tai tas pats, kuris jau kelinta diena įkyriai prašo Genį priimti į partizanus. Jo brolis buvo partizanas ir žuvo. Šis atsitikimas truputį sugadina mums nuotaiką. Apie 10 val. baigiam dirbti, ir šeimininko sūnus bunkerį užaria. Kad nesimatytų baltas smėlis. Kregždė pila ant vagų juodą žemę. Aš visiškai nesitikėjau, kad galima taip gerai bunkerį užmaskuoti. Angos padaryti nespėjam, nes praneša, kad už 1 km yra apsistoję rusai. Mes pasitraukiam į krūmus, o angą uždengiame šakom. Apie vakarą šiaip taip įrengiam ir angą. Šiandien visi išsiskirstom. Rimvydas su Geniu eina pas Vytą, aš su Vieversiu ir Bevardžiu – daiktų parsigabenti, o Vanagas su Žaibu – pas Studentą.

1

Rašyti dienoraštį – keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam kitam nebus įdomios trylikmetės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to – atvirai papasakoti visa, kas guli ant širdies.

2

„Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų. Buvau tokia ištižusi, kad niekaip negalėjau nuspręsti, ar eiti pasivaikščioti, ar būti namie. Taip ir prasėdėjau nepajudėjusi ir niekaip neapsisprendžiau. Iš tikrųjų, popierius bet ką gali pakęsti, o kadangi aš neketinu niekam rodyti šio sąsiuvinio kartoniniais viršeliais ir skambiu pavadinimu „Dienoraštis“ – nebent mano gyvenime kada nors atsirastų draugas arba draugė ir taptų tikru draugu arba drauge, – tai kas kam rūpi.

Štai ir priėjau prie paties svarbiausio: kodėl kilo mintis rašyti dienoraštį. Aš neturiu tikros draugės.

3

Kad būtų visai suprantama, reikia paaiškinti, nes niekas nepatikės, kad trylikmetė gali būti vienui viena visam margam pasauly. Aišku, tai netiesa. Turiu mylinčius tėvus, šešiolikmetę seserį ir krūvon sudėjus apie trisdešimt vadinamųjų draugų. Galybę gerbėjų, jie nuo manęs akių nenuleidžia, o per pamokas, kai jau nieko daugiau nebeišgalvoja, stengiasi sugauti mano žvilgsnį kišeniniame veidrodėlyje. Pažvelgus iš šalies – ko gi man betrūktų, išskyrus gerą draugę. Su visais mano draugais galima smagiai praleisti laiką, pasikalbėti apie kasdienes smulkmenas. Deja, artimiau bendrauti neįmanoma. Galbūt aš pati kalta, kad nerandam kalbos, bet tai faktas, ir nieko nepakeisi. Tai todėl ėmiau rašyti dienoraštį.

Bet kad prieš akis matyčiau tikrą draugę, apie kurią taip dažnai svajoju, neužrašinėsiu dienoraštin įvairiausių faktų, kaip visi daro: aš noriu, kad šitas sąsiuvinis taptų mano drauge – ir tą draugę aš vadinsiu Kite.

4

Niekas nieko nesupras, jei staiga nei iš šio, nei iš to pradėsiu rašyti laiškus Kitei, todėl trumpai papasakosiu savo gyvenimo istoriją, nors tai nėra malonu.

Tėtis, pats nuostabiausias iš visų tėčių, kokius esu mačiusi, vedė, kai jam jau buvo 36 metai, mano mamą, kuriai tada buvo 25-eri. Sesuo Margo gimė 1926 m. Frankfurte prie Maino, Vokietijoje. 1929 m. birželio 12 d. pasaulį išvydau aš. Mes žydai, todėl tėvas 1933 m. išvyko į Olandiją. Jis tapo Olandijos džemo bendrovės „Opekta“ direktoriumi. Mano mama, Edita Holender-Frank, rugsėjo mėnesį taip pat išvyko į Olandiją, o mudvi su Margo išvažiavom į Acheną, kur gyveno senelė. Gruodžio mėnesį Margo nuvyko į Olandiją, o mane atgabeno vasarį ir patupdė ant stalo kaip Margo gimtadienio dovaną.

Netrukus pradėjau lankyti darželį prie 6-osios Montesori mokyklos. Lankiau jį iki šešerių metų, paskui ėmiau mokytis pirmoje klasėje. Šeštoje klasėje mane mokė direktorė ponia Kuperus. Pasibaigus mokslo metams mudvi labai graudžiai atsisveikinom ir abi verkėm, nes man teko pereiti į žydų licėjų, kur jau mokėsi Margo.

5

Mūsų gyvenimas nebuvo lengvas. Vokietijoje pasilikusiems giminaičiams teko savo kailiu patirti Hitlerio įstatymus, nukreiptus prieš žydus. Po 1938 m. pogromų du mano dėdės, mamos broliai, bėgo ir sėkmingai pasiekė Šiaurės Ameriką. Senelė atvyko gyventi pas mus. Jai tada buvo septyniasdešimt treji metai.

Po keturiasdešimtųjų gegužės baigėsi geri laikai: iš pradžių karas, paskui kapituliacija, vokiečių įsiveržimas, ir mums, žydams, prasidėjo kančių keliai. Vieną po kito imta leisti įstatymus prieš žydus, mūsų laisvė dabar smarkiai suvaržyta. Žydai turi nešioti geltoną žvaigždę; žydai turi atiduoti dviračius; žydams draudžiama važiuoti tramvajumi; žydams draudžiama važiuoti automobiliais, net ir asmeniniais; žydams galima apsipirkti tik nuo trijų iki penkių; žydams leidžiama lankytis tik pas kirpėją žydą; po vakaro aštuntos ir iki šeštos ryto žydams draudžiama vaikščioti gatvėse; žydams draudžiama rodytis teatre, kine ir visose pasilinksminimų vietose; žydams draudžiama lankytis baseine, teniso kortuose, ledo ritulio aikštėje ir visose sporto aikštelėse; žydams negalima irkluoti ar kaip kitaip viešai sportuoti; po vakaro aštuntos žydams draudžiama sėdėti tiek savo, tiek bičiulių sode; žydams negalima svečiuotis pas krikščionis; žydų vaikai turi lankyti žydų mokyklas – ir kasdien vis kas nors nauja. Tai viena, tai kita uždraudžia, o gyventi vis tiek reikia. Žaki man sako: „Bijau ką nors daryti – o gal tai uždrausta?“

6

1941 metų vasarą senelė sunkiai susirgo. Ją reikėjo operuoti, ir mano gimtadienis beveik nebuvo švenčiamas. Taip pat ir 1940-ųjų vasarą, nes tuomet ką tik buvo pasibaigęs karas Olandijoje. Senelė mirė 1942-ųjų sausį. Nieks nė nenumano, kiek aš apie ją galvoju ir kaip stipriai iki šiol myliu. 1942-aisiais mes atšventėm ir ankstesnius gimtadienius, o senelės žvakutė degė greta kitų.

Mums keturiems kol kas viskas klojasi neblogai. Taigi priartėjau prie tos dienos, kai iškilmingai pradedu savo dienoraštį, tai yra 1942 metų birželio 20-osios.

1

Brangioji Kite!

Taip ir ėjom pliaupiant lietui – tėtis, mama ir aš, kiekvienas su kimšte prikimštu portfeliu ir krepšiu. Žmonės, anksti rytą važiavę į darbą, žiūrėjo į mus užjaučiamai; buvo matyti, kaip jiems nesmagu, kad negali pasiūlyti pasinaudoti transportu; geltona žvaigždė visiems krito į akis ir viskas buvo aišku.

Tik beeinant iš tėvų žodis po žodžio viską sužinojau. Jau keletą mėnesių į saugią vietą buvo gabenami namų apyvokos reikmenys ir drabužiai. Liepos šešioliktą buvo sutarta pasitraukti į slėptuvę. Bet dėl to Margo šaukimo šį planą reikėjo įvykdyti dešimčia dienų anksčiau. Vadinasi, turėsim susitaikyti su tuo, kad kambariai dar ne visai sutvarkyti.

Slėptuvė yra tėčio kontoroje. Nieko nežinantiems suprasti gana sunku, todėl paaiškinsiu smulkiau. Tėčio tarnautojų nedaug; Kiugleris, ponas Kleimanas ir Mipė, dar Bepė Voskeijl, dvidešimt trejų metų mašininkė. Visi jie žinojo, kad mes ateisim. Ponui Voskeijliui, Bepės tėvui, ir sandėlio darbininkams nebuvo pasakyta.

Namo planas toks: pirmame aukšte didelis sandėlis, jame dar ir dirbama. Jis sudalytas į keletą mažesniųjų patalpų, pavyzdžiui, yra patalpa, kur malami gvazdikėliai, pipirų pakaitai, cinamonas; sandėlis.

Greta sandėlio durų yra kitos laukujės durys, atskiras įėjimas į kontorą. Praėjęs pro jas ir pro dar vienas, atsiduri prie laiptų. Laiptų viršuje – matiniu stiklu įstiklintos durys, ant jų juodomis raidėmis užrašyta „Kontora“. Tai didysis kontoros priimamasis, labai didelis, labai šviesus, prigrūstas visokio gero. Dieną ten dirba Bepė, Mipė ir ponas Kleimanas. Per nedidelį pereinamąjį kambarį su seifu, drabužių spinta ir didžiuliu bufetu, kuriame laikomos atsargos, patenki į mažą, tvankų, tamsoką kabinetą. Anksčiau jame sėdėjo ponas Kiugleris ir ponas van Danas, o dabar liko tik ponas Kiugleris. Iš koridoriaus taip pat yra išėjimas tiesiai į pono Kiuglerio kabinetą, bet per stiklines duris, kurios atsiveria tik iš vidaus – iš išorės jas vargiai atidarysi. Iš pono Kiuglerio kabineto pereini ilgu siauru koridorium, einančiu greta anglių podėlio, užkopi keturis laiptelius ir įeini į viso pastato pasididžiavimą – direktoriaus kabinetą. Jame tamsūs, solidūs baldai, linoleumas ir kilimais išklotos grindys, radijo imtuvas, prašmatni lempa – žodžiu, viskas aukščiausios klasės. Greta erdvi virtuvė, joje boileris, dujinė viryklė, o toliau – tualetas. Visa tai antrame aukšte.

Iš apatinio koridoriaus paprasti mediniai laiptai kyla į trečią aukštą. Viršuje nedidelė aikštelė, iš jos durys į dešinę ir į kairę. Kairiosios veda žemyn, į prieskonių sandėlį, mansardą ir pastogę priekinėje namo dalyje. Kitoje pastato pusėje – dar vieni aukšti, baisiai statūs, tipiški olandiški laiptai veda į gatvę.

Pro dešiniąsias aikštelės duris patenki į slėptuvę, esančią užpakaliniame name. Ir neįtartum, kad už šitų paprastų pilkai dažytų durų yra tiek kambarių. Pasilypėji ant laiptelio ir tu jau viduj. Tiesiai priešais – statūs laiptai. Kairėje siauras koridorėlis ir kambarys – Frankų šeimos svetainė ir miegamasis, greta dar vienas, mažesnis – tai panelių Frank miegamasis ir darbo kambarys. Į dešinę nuo laiptų – mažas belangis kambarėlis su praustuve. Kampe durys į tualetą ir dar vienos – į mudviejų su Margo kambarį. Kai užkopęs laiptais atidarai duris, tiesiog nustembi, tokiam senam name prie kanalo aptikęs didelį, šviesų ir erdvų kambarį. Šiam kambary yra viryklė (tai todėl, kad anksčiau čia buvo pono Kiuglerio laboratorija) ir plautuvė. Čia bus virtuvė ir drauge ponios ir pono van Danų miegamasis, be to, bendra svetainė, valgomasis ir darbo kambarys. Mažutis kambarėlis greta – Peterio van Dano miegamasis. Čia, kaip ir priekinėj namo daly, yra mansarda ir pastogė. Na, štai aprašiau tau visą mūsų nuostabią slėptuvę!

Tavo Ana

2

Mieloji Kite!

Mamos nervai įtempti, tai ir aš nieko gero negaliu tikėtis. Ar atsitiktinai nei tėtis, nei mama niekuomet nebara Margo, o dėl visko puola mane? Pavyzdžiui, vakar vakare Margo skaitė knygą su labai gražiomis iliustracijomis; atsistojo ir padėjo ją, ketindama paskui vėl skaityti. Kaip tik neturėjau ką veikti, tai paėmiau tą knygą pasklaidyti. Margo grįžo, pamatė „savo“ knygą mano rankose, suraukė kaktą ir piktai pareikalavo atiduoti. O aš norėjau trupučiuką pavartyti. Margo dar labiau įpyko, tada įsikišo mama: „Knygą skaito Margo, atiduok jai.“

Į kambarį įėjo tėtis. Net neišsiaiškinęs, kas vyksta, nusprendė, jog Margo yra skriaudžiama, ir užsipuolė mane: „Pažiūrėčiau, kaip tu elgtumeisi, jei Margo vartytų tavo knygą!“

Nusileidau, padėjau knygą ir išėjau iš kambario, jų manymu, įsižeidusi. Bet visai neįsižeidžiau ir nesupykau, tik labai nuliūdau.

Nederėtų tėčiui spręsti neišsiaiškinus, kas vyksta. Pati būčiau atidavusi knygą Margo, ir net greičiau, jei tėtis su mama nebūtų kišęsi ir nebūtų puolę ginti Margo, tarsi ją kas baisiai skriaustų.

Suprantama, kad mama užtaria Margo, – jos visada viena kitą palaiko. Aš taip prie to pripratau, kad nebekreipiu dėmesio nei į mamos išpuolius, nei į Margo nervus. Myliu jas tik kaip Margo ir mamą, o kaip žmonės jos man tuščia vieta. Dėl manęs tegul jos kad ir nusiskandina. Kas kita tėtis. Kai jis palaiko Margo, pritaria viskam, ką ji daro, skatina ją, būna jai švelnus, man viduj kažką gelia, nes tėtis – man viskas! Aš seku juo ir nieko visam pasauly taip nemyliu kaip tėtį. Jis nė nesupranta, kad su manimi elgiasi kitaip nei su Margo. Juk Margo yra pati protingiausia, mieliausia, gražiausia ir geriausia. Bet ir su manimi derėtų rimtai elgtis, aš irgi turiu tokią teisę. Šeimoje visada buvau klounas, išdykėlė, už visus prasižengimus man reikėjo mokėti dukart; pirmiausia išklausyti priekaištus, o paskui dar ir savimi nusivilti. Man jau nebepatinka nei apsimestinis švelnumas, nei vadinamieji rimti pokalbiai. Trokštu to, ko tėtis man nepajėgia duoti. Nepavydžiu Margo, niekada nepavydėjau, nereikia man nei jos grožio, nei jos proto, tik norėčiau, kad tėtis mane iš tikrųjų mylėtų – ne vien dėl to, kad esu jo dukra, bet ir kad esu Ana.

Kabinuosi į tėtį, nes neapykanta mamai kasdien vis auga, vienas tėtis palaiko dar ne visai išblėsusią mano meilę šeimai. Jis nesupranta, kad kartais turiu išsikalbėti apie mamą. Jis nenori kalbėti, vengia net užuominų apie mamos ydas.

O kaip tik dėl mamos su visais jos trūkumais labiausiai ir vargstu. Nežinau, kaip man elgtis, negaliu garsiai išlieti savo apmaudo dėl jos šiurkštumo, sarkazmo ar kietaširdiškumo, bet ne visad galiu sau prisiimti kaltę.

Esu mamos priešingybė, taigi mudvi ir nesutariam. Nesiimu jos teisti, tai ne mano nosiai, kalbu apie ją tik kaip apie motiną. Bet ji nėra tokia motina, kokios man reikėtų. Turiu pati sau būti motina. Atsiskyriau nuo jų, skinuosi savo kelią, pamatysim, kur jis mane nuves. Kitos išeities nėra. Žinau, kokia privalo būti mama ir žmona, bet tai neturi nieko bendra su moterimi, kurią turiu vadinti motina.

Visąlaik stengiuosi nekreipti dėmesio į blogąsias mamos savybes, noriu matyti tik tai, kas gera, ir ieškoti savy to, ko trūksta mamai. Deja, nepavyksta. Blogiausia, jog nei mama, nei tėtis nesupranta, kad negali man duoti to, ko reikia, ir kad juos dėl to kaltinu. Ar išvis yra tokių tėvų, kurių vaikai laimingi?

Kartais galvoju: Dievas man siunčia išbandymus, taip, matyt, bus ir ateity. Pati turiu stengtis tapti gera, be niekieno pavyzdžio ir įkalbinėjimų, tik taip įgysiu stiprybės.

Kas gi, be manęs, kada skaitys šituos laiškus? Kas gi paguos mane, jei pati nepasiguosiu? Man dažnai reikia paguodos, dažnai nukabinu nosį, tankiau pasirodau kaip nevykėlė nei kaip šaunuolė. Aš tai žinau, ir kasdien, diena iš dienos, stengiuosi pasitaisyti.

Su manimi elgiamasi čia vienaip, čia kitaip. Vieną dieną Ana – protinga mergaitė, ir jai viską galima žinoti, o kitą dieną girdžiu sakant, kad Ana dar maža kvaila avelė, kuri nieko neišmano ir vaizduojasi stebėtinai daug išmokusi iš knygų! Bet aš jau ne kūdikis ir ne lepūnėlė, kad iš visų mano poelgių būtų galima juoktis. Turiu savo idealus, idėjas ir planus, tik jų nemoku žodžiais išsakyti.

Tiek to. Vakarais, kai būnu viena, visokios mintys mane užplūsta, o kartais ir dieną, kai turiu ištverti bendriją žmonių, kurių negaliu pakęsti ir kurie manęs visai nesupranta. Todėl galop aš vis tiek grįžtu prie savo dienoraščio – juo pradedu ir baigiu, nes Kitė kantriai mane išklauso. Aš pažadu jai, kad ir kas nutiktų, ištversiu iki galo, prasiskinsiu sau kelią, o ašaras užgniaušiu. Tik labai jau norėčiau pamatyti bent kokius rezultatus arba kad nors kartą mane padrąsintų mylintis žmogus.

Nesmerk manęs, suprask, kad kartais tiesiog trūksta kantrybė!

Tavo Ana

3

Brangioji Kite!

Didi naujiena! Į slėptuvę priimsim aštuntą asmenį!

Tikrai! Visąlaik manėm, kad čia užteks vietos ir maisto aštuntam, tik nenorėjom apsunkinti pono Kiuglerio ir pono Kleimano. Bet pranešimai apie susidorojimus su žydais kasdien darosi vis baisesni, todėl tėtis pasitarė su tais dviem gerbiamais žmonėmis. Jų nuomone, planas puikus. „Septyniems čia slėptis taip pat pavojinga kaip ir aštuoniems“, – jie pasakė tikrą tiesą. Kai jau buvo nuspręsta, mes ėmėm mintyse rikiuoti pažįstamus ir ieškoti kokio vienišo žmogaus, kuris gražiai pritaptų prie šitos gausios šeimynos. Pasirodė, kad visai nesunku rasti tokį žmogų. Kai tėtis atmetė visus van Danų pažįstamus, pasirinkom dantų gydytoją Alfredą Diuselį. Jis gyvena su viena miela gerokai jaunesne krikščione. Jie veikiausiai nesusituokę, bet tai nesvarbu. Jį visi pažįsta kaip ramų ir mandagų žmogų. Sprendžiant iš paviršutiniškos pažinties, ir mums, ir van Danams jis pasirodė simpatingas. Mipė irgi jį pažįsta, taigi ji gali padėti įgyvendinti pasitraukimo slėptuvėn planą. Kai ponas Diuselis ateis, miegos mano kambary vietoj Margo, o ji turės tenkintis sulankstoma lovele. Paprašysim, kad jis atsineštų ko nors užplombuoti mūsų kiauriems dantims.

Tavo Ana

4

Brangioji Kite!

Kaip mes ir manėm, ponas Diuselis – malonus žmogus. Jis, aišku, mielai sutiko gyventi drauge su manimi; tiesą pasakius, nelabai smagu, kad svetimas naudojasi mano daiktais, bet juk turi aukotis kilniam tikslui, ir aš laiminga, kad galiu tai daryti. „Jei galim išgelbėti nors vieną bičiulį, tai visa kita yra smulkmenos“, – pasakė tėtis, ir jis visiškai teisus.

Jau pirmą dieną čia pakliuvęs ponas Diuselis smulkiai išklausinėjo manęs apie įvairiausius dalykus, pavyzdžiui: kada ateina valytoja, kada mes prausiamės, kada galima naudotis tualetu. Gal tau juokinga, bet kai slapstaisi, tai viskas darosi sudėtinga. Dieną mes turim netriukšmauti, kad neišgirstų esantys apačioje, o jei yra kas svetimas, pavyzdžiui, valytoja, turim būti ypač atsargūs. Smulkiai viską išaiškinau, bet mane nustebino tai, kaip sunkiai ponas Diuselis susigaudo. Viską po du kartus perklausia ir vis tiek neatsimena.

Gal tai praeis, gal jis tiesiog neatsitokėjo. Visa kita klostosi gerai.

Ponas Diuselis mums daug papasakojo apie tą pasaulį, kurio mes taip ilgai nematėm. Naujienos liūdnos. Daugybė draugų ir pažįstamų dingo, jų likimas baisus. Kas vakarą gatvėmis važinėja žalios arba pilkos kariškos mašinos. Beldžiasi į kiekvienas duris ir klausinėja, ar ten negyvena žydai. Jei gyvena, tuoj pat paima visą šeimą, jei ne – važiuoja toliau. Niekas negali išvengti jų gniaužtų, nebent pasislėptų. Dažnai vaikšto su sąrašais ir beldžia tik ten, kur žino esant didelį laimikį. Siūlo net užmokestį – kažkiek pinigų už vieną žmogų. Tai panašu į vergų medžioklę senovėj. Ir visai nejuokauju – dedasi pernelyg tragiški dalykai, kad galėčiau juoktis. Dažnai matau gretų gretas gerų, niekuo nenusikaltusių žmonių, vedinų verkiančiais vaikais, jie eina ir eina, o varo juos keletas tų tipų. Žmones muša, kankina, kol jie pargriūva. Nieko nepasigaili. Seneliai, vaikai, kūdikiai, nėščios moterys, ligoniai – visi eina drauge į mirtį.

Kaip mums čia gera ir ramu. Mes negalvotume apie tas kančias, jei nesibaimintume dėl visų mums brangių žmonių, kuriems jau nebegalime padėti. Man gėda, kad guliu šiltoj lovoj, kai kažkur mano mylimiausios draugės galbūt susmuko išsekusios ar griuvo nuo smūgio.

Baisu pagalvoti apie tuos žmones, su kuriais jaučiausi taip tvirtai susijusi ir kurie dabar pakliuvo į rankas nuožmiausių budelių – tokių dar pasaulis nebuvo regėjęs.

Ir tik dėl to, kad tie žmonės žydai.

Tavo Ana

5

Brangioji Kite!

Per daug išdeginom elektros, viršijom savo normą. Pasekmės tokios: ypatingas taupymas, o perspektyva – elektra gali būti išjungta. Dvi savaitės be šviesos – malonumas, ar ne? Bet nežinia, gal dar išsisuksim! Nuo keturių ar pusės penktos jau per tamsu skaityti. Mes visaip bandom trumpinti laiką: menam mįsles, mankštinamės tamsoje, kalbamės angliškai ir prancūziškai, aptarinėjam knygas, kol pagaliau viskas nusibosta. Vakar vakare sugalvojau kai ką nauja: žiūrėti per stiprų žiūroną į kaimynų langus. Dieną mums negalima atitraukti užuolaidų nė per centimetrą, užtat vakare ne taip pavojinga.

Niekuomet nebūtų atėję į galvą, kad kaimynai, bent jau mūsų, tokie neįdomūs žmonės. Kai kuriuos užtikau vakarieniaujančius, viena šeima žiūrėjo filmą, o dantų gydytojas priešais taisė dantį senai baikščiai poniai.

Ponas Diuselis, žmogus, apie kurį visi sakydavo, kad jis puikiai sutaria su vaikais ir labai juos myli, pasirodė esąs baisiai senamadiškas auklėtojas. Jis amžinai skaito moralus apie gerą elgesį. Kadangi mane ištiko tokia nepaprasta laimė (!) į savo, deja, labai ankštą kambarį priimti Jo Didenybę ir kadangi esu pripažinta nemandagiausia iš visų trijų jaunuolių, tai man gana sunku išvengti nuolatinių seniokiškų priekaištų bei pamokymų ir apsimesti kurčiai. Dar kažkaip ištverčiau, jei jis nebūtų siaubingas skundikas ir nenukreiptų savo skundų mamos adresu. Vos gaunu nuo jo porciją, tuoj pat ir mama, įsitikinusi, kad to maža, prideda dar, o jei man ypač gerai sekasi, tai po penketo minučių pasikviečia ponia van D. ir savo ruožtu atskaito moralą.

Nemanyk, kad taip lengva būti blogų manierų įsikūnijimu priekabioj mūsų nelegalų šeimynėlėj.

Vakare, gulėdama lovoje, galvoju apie nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, nepelnytus priekaištus ir visiškai susipainioju toj gausybėj dalykų, kuriuos turiu apsvarstyti. Pradedu juoktis arba verkti – priklauso nuo nuotaikos. Ir užmiegu galvodama, jog noriu būti ne tokia, kokia esu, ir ne tokia, kokia noriu, galbūt ne taip elgtis, kaip elgiuosi ar kaip noriu.

Ak, brangioji, dabar jau ir tau galvą susukau. Atleisk, nemėgstu braukyti, o išmesti popierių šiais laikais, kai jo taip trūksta, griežčiausiai draudžiama. Todėl galiu tau tik patarti štai ką: tik jau neskaityk ankstesnės pastraipos dar kartą ir jokiu būdu į ją nesigilink, nes vis tiek nesusigaudysi!

Tavo Ana

6

Mieloji Kite!

Visa slėptuvė džiaugsmingai sutiko žinią, kad Kalėdoms gausim papildomai po ketvirtį svaro sviesto. Tiesa, laikraštyje parašyta – po pusę svaro, bet tai tie laimingieji, iš valdžios gaunantys maisto korteles, o ne vargšai besislapstantys žydai, kurie tas korteles perka juodojoj rinkoj, ir ne aštuonias – kiek reikėtų, o tik keturias, nes labai brangu. Kiekvienas kažką su tuo sviestu nori iškepti. Šįryt iškepiau du pyragus ir skardą sausainių. Viršuj baisus šurmulys, todėl mama man liepė nesimokyti ir neskaityti, kol bus baigti visi namų ruošos darbai.

Ponia van Dan guli lovoje – vis dėl to šonkaulio. Ji kiaurą dieną dejuoja, nuolat reikalauja perrišti ir apskritai viskuo nepatenkinta. Džiaugsiuosi, kai ji vėl galės atsikelti ir pati apsiruošti, nes turiu pripažinti, kad ji tikra darbštuolė ir švaruolė, o kai jos dvasia ir kūnas sveiki, tai dar ir linksmuolė.

Negana, kad visą dieną tik ir girdžiu „šš, šš“, nes atseit visada „per daug triukšmauju“, – mano kambario kaimynui šovė į galvą ir naktį mane tramdyti. Pagal jį išeitų, kad negaliu nė ant kito šono persiversti. Nė nemanau į tai kreipti dėmesio, kitą kartą pasakysiu, kad pats nekeltų triukšmo.

Kasdien jis darosi vis bjauresnis ir savanaudiškesnis. Dosniai pažadėtų sausainių, išskyrus pirmą savaitę, taip ir nemačiau. Ypač jis mane siutina sekmadieniais, kai apyaušriu įjungia šviesą ir dešimt minučių mankštinasi.

Man atrodo, kad tas kankinimas trunka valandų valandas, nes kėdės, kurias pristačiusi pasiilginu lovą, visąlaik juda po mano apsunkusia nuo miego galva. Baigęs lankstumo pratimus keliais energingais rankų mostais, Jo Didenybė ima rengtis. Apatiniai pakabinti ant kablio, todėl pirmiausia persisveria per mano lovą jų pasiimti. Kaklaraištis guli ant stalo. Stumdydamas kėdes ir už jų užkliūdamas iriasi jo link, o paskui taip pat vikriai atgal.

Bet kam aušinu burną skųsdamasi senais bjauriais žmonėmis. Nuo to geriau nebus. Visi mano keršto planai – išsukti lemputę, užrakinti duris, paslėpti drabužius, – deja, turi būti atšaukti taikos labui.

Ak, aš tampu tokia supratinga! Kiekvieną žingsnį čia turi pasverti: mokytis, klausyti, laikyti liežuvį už dantų, padėti kitiems, būti gera, nusileisti – ir dar dievažin ką! Bijau tik, kad greitai išeikvosiu savo ne kažin kokio didumo protą ir karui pasibaigus nebeturėsiu nė trupinėlio.

Tavo Ana

7

Brangioji Kite!

Pyktis mane tiesiog sprogdina, tačiau negaliu išsiduoti. Norėčiau rėkti, verkti, trypti kojomis, bent kartą papurtyti mamą ir net nežinau, ką dar jai padaryti už piktus žodžius, pašaipius žvilgsnius, kaltinimus, kuriais ji mane kasdien apiberia tarsi strėlėmis iš įtempto lanko; tas strėles man taip sunku išsitraukti. Norėčiau sušukti mamai, Margo, van Danams, Diuseliui, net ir tėčiui: „Palikite mane ramybėj, leiskit man bent vieną naktį pamiegoti taip, kad pagalvė nebūtų šlapia nuo ašarų, kad man neperštėtų akys ir neplyštų galva. Paleiskit mane, aš nenoriu nieko matyti, nenoriu išvis būti šiam pasauly!“ Bet negaliu. Negaliu pasakot jiems savo abejonių, parodyti žaizdų, kurias jie patys padarė. Neatlaikyčiau jų užuojautos ar geraširdžių pašaipėlių. Nuo to tik dar garsiau norėčiau rėkti.

Vos prabylu, visiems ima rodytis, kad maivausi, jei tyliu – esu juokinga, jei atsakau – akiplėša, jei į galvą šauna gera mintis – gudri, jei pavargstu – tinginė, jei atkandu kąsnelį viršaus – savanaudė, kvaila, bailė, viską apskaičiuojanti ir t. t.

Visą dieną girdžiu, koks nepakenčiamas aš vaikas, ir, nors aš tik juokiuosi ir apsimetu neimanti širdin, iš tikrųjų man ne vis tiek. Būtų gerai, jei galėčiau paprašyti Dievo mane pakeisti taip, kad nesukelčiau visų žmonių priešiškumo.

Deja, tai neįmanoma. Su tokiu charakteriu gimiau. Vis dėlto jaučiu, kad nesu blogas žmogus. Iš visų jėgų stengiuosi visiems įtikti, daug labiau, nei kas kada galėtų tikėtis. Viršuj būdama bandau viską nuleisti juokais, nes nenoriu parodyti savo nerimo.

Ne kartą po nepelnytų priekaištų griūties mamai tiesiai į akis rėžiau: „Man visai tas pat, ką sakai. Verčiau paliktum ramybėj – aš esu beviltiškas atvejis.“ Aišku, tada man priekaištaudavo, kad atsikalbinėju, ir keletą dienų iš tikrųjų palikdavo ramybėj. Paskui staiga viskas užsimiršdavo ir su manimi imdavo elgtis kaip ir su visais kitais.

Neįmanoma vieną dieną būti mielai, o kitą dieną lieti pyktį. Jau geriau rinksiuos aukso vidurį, nors jis visai ne auksinis, o savo mintis pasilaikysiu sau. Elgsiuos su kitais taip pat niekinamai, kaip ir jie su manimi. Ak, kad tik man tai pavyktų!

Tavo Ana

1

Brangioji Kite!

Nauja idėja: valgant kalbu daugiau pati su savim nei su kitais, tai patogu dviem atžvilgiais. Pirmiausia, jie visi patenkinti, kad nemalu be perstogės, o antra, man nereikia nuolat irzti dėl jų išvedžiojimų. Sava nuomonė man visai nekvaila, o kitiems atrodo priešingai, todėl geriau jau pasilaikyti ją sau. Tiksliai taip elgiuosi ir tada, kai turiu valgyti kažką nepakenčiama. Prisitraukiu lėkštę arčiau, įsivaizduoju, kad tai kažkas be galo skanaus, stengiuosi kaip įmanydama nežiūrėti į patiekalą ir nepastebimai viską suvalgau. Keltis ryte irgi baisiai nemalonus dalykas. Šokdama iš lovos galvoju: „Greitai vėl atsigulsiu.“ Einu prie lango, pastumiu tamsias užuolaidas ir traukiu pro plyšelį gryną orą tol, kol atsibundu. Kuo skubiausiai pakloju lovą, kad nebūtų jokių pagundų vėl į ją šmurkštelėti. Žinai, kaip tai vadina mama? Gyvenimo menu. Ar tau neatrodo, kad tai juokingas pasakymas?

Tavo Ana

2

Brangioji Kite!

Šįryt, neturėdama ką veikti, sklaidžiau savo dienoraštį ir radau krūvą laiškų, kuriuose „mamos“ tema aptariama tokiais rinktiniais žodžiais, kad amo netekau. Klausinėjau savęs: „Ak, Ana, ar tai tu kalbėjai apie neapykantą? Kaip galėjai, Ana?“

Sėdėjau su atverstu dienoraščiu rankose ir galvojau, kaipgi galėjo atsitikti, kad pagieža, neapykanta many liejosi per kraštus ir turėjau visa patikėti tau. Pabandžiau suprasti tą Aną, kokia buvo prieš metus, ir už ją atsiprašyti, nes kol nepaaiškinsiu, kas pastūmėjo mane išsakyti šitiek kaltinimų, tol negalėsiu nurimti. Mane kamavo (ir tebekamuoja) nuotaikos, verčiančios, perkeltine prasme, laikyti galvą panardinus į vandenį ir matyti viską labai asmeniškai, užuot ramiai apgalvojus priešingos pusės, – kurią aš su savo kunkuliuojančiu temperamentu užgavau ir kuriai suteikiau skausmo, – žodžius ir pabandžius atsidurti jos vietoj.

Pasislėpiau savy, žiūrėjau tik pati į save ir visus savo džiaugsmus, patyčias ir širdgėlą negalvodama liejau dienoraštin. Daugeliu atžvilgių jis yra memuarų knyga, todėl man labai svarbus; bet dabar ant kai kurių puslapių galėčiau užrašyti „praėjo“.

Pykau ant mamos (ir dabar dažnai pykstu). Ji manęs nesuprato, tas tiesa, bet ir aš nesivarginau jos suprasti. Ji mane mylėjo, buvo man gera, bet dažnai per mane pakliūdavo į nemalonias situacijas. Dėl to ir dėl kitų liūdnų aplinkybių buvo nervinga ir sudirgusi, todėl ir rėkė ant manęs. Aš įsižeisdavau, viską imdavau pernelyg giliai į širdį, buvau jai šiurkšti ir priešiška, o tai ją dar labiau liūdindavo. Apskritai mudvi abi buvom įsisukusios į užburtą piktumų ir nuoskaudų ratą. Malonumo nepatyrė nė viena, bet pagaliau tai praeina. Galima suprasti ir tai, kad nė matyt nenorėjau, kas iš tikrųjų vyksta, vien savęs gailėjausi.

Tie šiurkštūs išpuoliai ant popieriaus – tik pykčio išlydžiai, su kuriais įprastinėmis sąlygomis susidoročiau, užsirakinusi kambary ir keletą kartų treptelėjusi arba išsiplūdusi mamai negirdint.

Laikotarpis, kai aš springdama ašaromis smerkiau mamą, baigėsi, tapau protingesnė, be to, ir mamos nervai kiek aprimo. Kai sudirgstu, dažniausiai tylomis praryju nuoskaudą. Ji elgiasi taip pat, todėl, regis, sutariam geriau, bet vieno dalyko neįstengiu – mylėti mamą iš tikrųjų, kaip vaikas.

Raminu savo sąžinę mintimi, kad verčiau jau šiurkštiems žodžiams likti popieriuje, negu nugulti mamos širdin.

Tavo Ana

3

Brangioji Kite!

Gal tu man galėtum paaiškinti, kodėl visi žmonės taip rūpestingai slepia nuo kitų vidinį pasaulį? Arba kodėl aš elgiuosi visai kitaip, kai esu žmonėse? Kodėl žmonės taip nepasitiki vienas kitu? Suprantu, kad tikriausiai ne be priežasties, bet mane gąsdina, kad niekuo, net pačiais artimiausiais žmonėmis, negali pasikliauti.

Man regis, kad po tos nakties, kai susapnavau sapną, labiau subrendau, tapau savarankiškesnė. Tikriausiai išpūsi akis išgirdusi, kad pasikeitė ir mano požiūris į van Danus. Lioviausi vertinusi visus ginčus ir barnius pagal išankstines mūsų šeimos nuostatas. Paklausi, kas atsitiko, kad taip smarkiai pasikeičiau? Matai, man staiga toptelėjo į galvą: jeigu mano motina būtų kitokia, jeigu ji būtų tikra mama, mudviejų santykiai irgi būtų visai kitokie. Aišku, ponios van Dan negali laikyti simpatinga, nė nesiginčiju, bet jei mūsų motina nebūtų tokia užsispyrusi, kai kalbama apie opius dalykus, pusės barnių būtų išvengta. Mat ponia van Dan turi vieną gerą savybę – girdi, kas jai sakoma. Nors ir egoistė, gobšuolė ir intrigantė, ji nesunkiai leidžiasi įtikinama, jei tik jos nepykdysi ir neišprovokuosi elgtis nelogiškai. Tiesa, ši taktika gali nepasiteisinti, bet reikia kantrybės, reikia bandyti dar kartą – o gal pasiseks.

Visi ginčai apie auklėjimą, apie mūsų išlepimą, apie valgį ir dar apie daugelį dalykų visai kitaip klostytųsi, jei kalbėtume atvirai ir draugiškai, o ne tik ieškotume vienas kito trūkumų.

Gerai žinau, ką tu man nori pasakyti, Kite: „Ana, ar tie žodžiai tikrai iš tavo lūpų? Juk ko tik neprisiklausei iš savo kaimynų! Ar tikrai taip sakai tu, patyrusi tiek skriaudų?“

Vis dėlto tai mano žodžiai. Noriu savaip viską pamatyti ir pati viską išsiaiškinti, o ne aklai sekti tėvus, kaip toj patarlėj – obuolys nuo obels netoli terieda. Noriu susidaryti savo nuomonę apie van Danus ir nuspręsti, kur mano tėvai teisūs, o ką jie perdeda. Jeigu nuomonė bus prasta, visada galiu vėl atsistoti tėvų pusėn. O jeigu ne, pasistengsiu jiems įrodyti savo tiesą, net jeigu ir neįstengsiu, vis tiek laikysiuosi savo. Pasitaikius progai atvirai aptarinėsiu įvairius ginčytinus klausimus su ponia van Dan. Tegul ji vadins mane visažine, bet vis tiek sakysiu savo nešališką nuomonę. Kritikuoti savo šeimos visai neketinu, ir jeigu kas juos puls, būtinai ginsiu, be to, nuo šiandienos niekados nieko neapkalbinėsiu.

Iki šiolei buvau įsitikinusi, kad dėl visų barnių kalti van Danai, bet dabar manau, kad tai ir mūsų kaltė. Mes būnam teisūs iš esmės, bet iš protingų žmonių (tokių kaip mes) galėtum tikėtis didesnio takto ir sugebėjimo bendrauti.

Tikiuosi, aš to šiek tiek išmokau ir rasiu progą savo sugebėjimus pritaikyti.

Tavo Ana

4

Brangioji Kite!

Šviečia saulė, dangus mėlynas mėlynas, pučia švelnus vėjelis, o aš noriu – labai labai noriu – visko; noriu pasikalbėti, noriu laisvės, noriu draugų, noriu pabūti viena. Noriu… paverkti! Atrodo, kad mano širdis tuoj pat plyš. Jei paverkčiau, palengvėtų, bet pravirkti negaliu. Nerandu vietos, vaikštau iš kambario į kambarį, prigludusi traukiu orą pro lango plyšį, o mano širdis daužosi ir, atrodo, sako: „Kada gi pagaliau atsiliepsi į mano troškimus…“

Pavasaris. Jaučiu bundant pavasarį, jaučiu visam savo kūne ir sieloj. Reikia tvirtai save suimt į rankas, kad atrodyčiau ir elgčiausi kaip paprastai, nes esu kaip nesava. Nežinau, ką skaityti, ką rašyti, ką daryti. Žinau tik, kad kažko ilgiuosi…

Tavo Ana

5

Brangioji Kite!

Kai dabar prisimenu savo gyvenimą 1942-aisiais, jis man atrodo visiškai nerealus. Ta Ana Frank, gyvenusi kaip rojaus paukštė, buvo visai kita, ne aš, kuri tiek išminties įgijo tarp šių sienų. Taip, tai buvo tikras rojaus gyvenimas. Ant kiekvieno kampo po penkis gerbėjus, bent dvidešimt draugių ir pažįstamų, aš buvau daugelio mokytojų numylėtinė, mama ir tėtis lepino mane, daugybė gardumynų ir ganėtinai pinigų – ko gali dar norėti?

Tu tikriausiai paklausi, kuo aš tais laikais nukariaudavau žmonių širdis. Peteris sako, kad esu patraukli, bet manau, kad tai dar ne viskas. Mokytojams patiko mano šmaikštūs ir protingi atsakymai, linksmos pastabos, mano besišypsantis veidas ir kritiškas protas. Tokia tada ir buvau: žavinga koketė ir flirtininkė. Bet turėjau tokių bruožų, už kuriuos mane mylėjo ir mokytojai, ir draugai: aš buvau stropi, sąžininga ir negobšuolė. Visada duodavau nusirašyti, visus iš eilės vaišindavau gardumynais ir nebuvau pasipūtusi.

Tikriausiai galų gale būčiau pasikėlusi į puikybę dėl to visuotinio susižavėjimo. Gal ir neblogai, kad savo šlovės viršūnėj atsidūrusi buvau įmurkdyta realybėn. Turėjo praeiti daugiau nei metai, kol pripratau, kad manimi niekas nesižavi.

Kas aš buvau draugų ir mokytojų akyse? Klasės juokdarė, amžina išdaigininkė; niekas nėra matęs manęs susiraukusios ar verkiančios. Tai ko gi nepasivažinėti dviračiu drauge ar neparodyti kokio dėmesio ženklo?

Žiūriu į andainykštę Aną Frank kaip į linksmą, šmaikščią, bet paviršutinišką mergaitę, kuri su manimi neturi nieko bendra. Kažkada Peteris pasakė: „Kai tik tave pamatydavau, tu visuomet būdavai apsupta dviejų trijų vaikinų ir gaujos mergaičių, visada juokeisi ir buvai dėmesio centre.“ Taip iš tikrųjų ir buvo.

Kas dabar liko iš tos Anos Frank? Aišku, nepamiršau juoktis ir šmaikščiai atsikirsti, aš taip pat, o gal net dar geriau įžvelgiu trūkumus, taip pat galiu flirtuoti ir linksminti klausytojus, jei tik norėčiau…

Bet tai ir yra svarbiausia. Kodėl gi nepraleisti štai taip, iš pažiūros nerūpestingai ir linksmai, kokį vakarą, dieną kitą ar savaitę? Bet savaitės pabaigoj man visa tai taip nusibostų, kad pasakyčiau ačiū pirmam sutiktam, jei jis pakalbėtų su manimi apie ką nors rimta. Man reikia ne gerbėjų, o draugų, aš noriu, kad manimi žavėtųsi ne dėl mielos šypsenos, o dėl mano elgsenos ir charakterio. Puikiai žinau, kad būrelis aplink mane smarkiai sumažėtų – na, ir tegu; man gana dviejų trijų tikrų draugų.

O juk 1942-aisiais nesijaučiau visiškai laiminga, kartais būdavau visai vieniša. Bet nuo ryto iki vakaro būdavau kažkuo užsiėmusi ir apie tai tiesiog negalvojau. Stengiausi kuo daugiau linksmintis, sąmoningai ar ne visokiomis pramogomis užpildyti tuštumą.

Dabar žiūriu atgal į savo gyvenimą ir matau, kad vienas jo laikotarpis galutinai baigėsi – nerūpestingi ir linksmi mokykliniai metai niekuomet negrįš. Aš jų nesiilgiu, tiesiog išaugau, jau negaliu tiek laiko skirti niekams, nes didžioji mano sielos dalis visada rimta.

Tyrinėju savo buvusį gyvenimą iki pat 1944-ųjų Naujųjų metų tarsi per stiprų didinamąjį stiklą, namie – ištisa šventė, o paskui, 1942-aisiais, – staigi permaina: slėptuvė, vaidai, kaltinimai. Aš nieko nesupratau, buvau užklupta, pasidariau šiurkšti, nežinojau, kaip elgtis.

Pirmasis 1943-iųjų pusmetis. Karčios mano ašaros, vienatvė. Pamažu ėmiau suprasti savo trūkumus, jie man rodėsi dukart didesni, nei buvo. Bandžiau užpildyti dienas plepėjimu, bandžiau patraukti savo pusėn Pimą. Nepavyko. Turėjau viena susidoroti su sunkiu uždaviniu – taip pasikeisti, kad daugiau negirdėčiau priekaištų, nes jie mane labai slėgė.

Antrąjį pusmetį jau buvo kiek lengviau. Aš tapau paaugle, ir visi mane pamažu ėmė laikyti suaugusia. Pradėjau galvoti apie įvairius dalykus ir rašyti pasakojimus. Pagaliau priėjau išvadą, kad kiti žmonės nieko bendra su manimi neturi. Jie neturi teisės blaškyti manęs čia į vieną, čia į kitą pusę kaip laikrodžio švytuoklės. Norėjau keisti save, kaip pati manau geriausia. Supratau, kad galiu apsieiti be mamos, visiškai ir galutinai. Skaudu tai buvo suvokti, bet dar skaudesnė mintis, kad ir tėtis niekuomet netaps man artimu draugu. Nebeturėjau kuo pasikliauti, tik savimi.

Po Naujųjų metų įvyko dar vienas didelis pasikeitimas mano gyvenime – aš susapnavau tą svarbųjį sapną. Po jo supratau, kad ilgiuosi… vaikino; kad man reikia ne draugės, o draugo. Po linksmu išoriniu kiautu aptikau vidinę laimę. Tarpais aprimstu. Dabar esu gyva vien Peteriu, nuo jo priklauso, kas manęs laukia!

Vakarais, jau gulėdama lovoje, meldžiuosi ir savo maldą baigiu šiais žodžiais: Ich danke dir für all das Gute und Liebe und Schöne.

Ir džiaugiuosi galvodama: gera, jog slapstomės – aš sveika; sakydama „miela“ galvoju apie Peterį, tą vos užgimusį ir dar labai gležną jausmą, kurio dar nedrįstam pavadinti meile, ir būsimą laimę; „gražu“ – tai pasaulis, visas pasaulis, gamta, apskritai grožis, kuris niekada neišnyks.

Tomis minutėmis negalvoju apie bėdas, galvoju apie grožį, jis niekur nedingo, liks amžiais. Tuo ir skiriamės mudvi su mama. Pakliuvusiam į bėdą ji pataria: „Pagalvok apie visus šio pasaulio vargus ir džiaukis, kad visa tai neatsitiko tau.“ O aš patariu ką kita: „Važiuok iš miesto, į laukus, į gamtą, į saulutę. Važiuok iš miesto ir pabandyk atgaivinti savy laimės jausmą; prisimink visa, kas gražu, kas tarpsta tavy ir šalia tavęs, ir būk laimingas.“

Manau, kad mamos patarimas niekam tikęs. Ką tada daryti žmogui, kurį ištiko tikrai didelės bėdos? Jis neturi jokios išeities. Priešingai, aš manau, grožis yra amžinas, net bėdoj jis išlieka. Žiūrėk į tai, kas gražu, atgausi pusiausvyrą ir vėl būsi laimingas. O tas, kas pats laimingas, gali ir kitam suteikti laimę, kas drąsus ir tiki gyvenimu, to jokie vargai nepalauš.

Tavo Ana M. Frank

6

Mano Brangioji Kite!

Galėčiau daug prirašyti apie politiką, bet šiandien turiu tau krūvą naujienų. Pirmiausia, mama, galima sakyti, uždraudė man vaikščioti viršun, nes, jos žodžiais tariant, ponia van Dan pavydinti. Antra, Peteris pakvietė ir Margo ateiti viršun kartu su manimi, nežinau, ar iš mandagumo, ar jis tikrai to nori. Trečia, paklausiau tėčio, ar turiu paisyti to pavydo, o jis atsakė – ne.

Ką man dabar daryti? Mama pyksta, nenori manęs leisti viršun, liepia man mokytis sėdint kambary su Diuseliu. Gal ji ir pati pavydi? Tėtis nepriekaištauja, kad keletą valandų praleidžiam kartu, mano, jog puiku, jei mudviem kartu gera. Margo taip pat patinka Peteris, bet ji jaučia, kad trims neišeis taip atvirai kalbėtis kaip dviem.

Dar mama mano, kad Peteris mane įsimylėjęs. Tiesą pasakius, norėčiau, kad taip būtų. Tada mudu su Peteriu būtume lygūs ir lengviau vienas kitą suprastume. Mama sako, neva jis į mane žiūri neatplėšdamas akių. Kas tiesa, tas tiesa – mes vis susižvalgom ir susimerkiam. Na, o jei jam malonu žiūrėti į mano skruostų duobeles, tai aš jau čia nieko negaliu padaryti. Argi ne?

Mano padėtis labai kebli. Mama prieš mane, o aš prieš ją. Tėtis apsimeta nepastebįs mūsų tylaus karo. Mama nusiminusi, nes vis dar myli mane, o man visai nė motais, nes ji man išvis tuščia vieta.

Na, o Peteris… Jo nė už ką neatsisakysiu, jis toks mielas, juo aš taip žaviuosi. Mudviejų santykiai gali būti puikūs, jei tik suaugusieji nekištų nosies į mūsų reikalus. Dar gerai, kad išmokau slėpti nuo visų savo vidinį pasaulį, ir man puikiai pavyksta neišsiduoti, kaip smarkiai esu jį įsimylėjusi. Ar prabils jis kada? Ar kada nors jo skruostas priglus prie manojo, kaip prigludo Peterio Šifo skruostas sapne? Ak, Peteriai, jūs abu susiliejot į vieną! Suaugusieji mūsų nesupranta, jiems net galvon netopteli, kad mums užtenka tik tylomis sėdėti greta. Nesuvokia, kad mus traukia vieną prie kito. Ak, kada gi mes įveiksim visas tas kliūtis? O vis dėlto gerai, kad turim sunkumų – juo smagiau bus paskui. Kai jis guli, užsimerkęs ir pakišęs delnus po pakaušiu, – tikras vaikas. Kai kalbina Mušę ar žaidžia su ja, matau, koks jis mielas. Kai neša bulves ar kitus sunkius dalykus – toks stiprus. Kai stebi šaudymus arba tamsoj eina pasižiūrėti, ar nėra vagių, – drąsus. O kai sutrikęs ir nerangus – be galo brangus. Man daug maloniau, kai jis ką nors aiškina, nei kai aš jį mokau. Labai norėčiau, kad jis visais atžvilgiais būtų pranašesnis už mane.

Kas man rūpi tos visos mamos! Kad tik jis man ką nors pasakytų!

Tėtis mane vis vadina kokete, bet tai netiesa – aš tuščiagarbė! Nedažnai buvau vadinta gražia, tik vienas berniukas mokykloj sakė, kad smagu į mane žiūrėti, kai šypsausi. Vakar Peteris pasakė man tikrą komplimentą ir juoko dėlei apytikriai atpasakosiu mūsų pokalbį.

Peteris dažnai man sako: „Šypsokis!“ Man tai atrodė keista ir vakar paklausiau:

– Kodėl tu nori, kad vis šypsočiausi?

– Todėl, kad skruostuose tau atsiranda duobutės. Kaip tau taip išeina?

– Tokia gimiau. Ant smakro irgi turiu duobutę. Tik tiek ir teturiu gražaus.

– Ne, ne, tai netiesa!

– Tiesa. Žinau, kad nesu graži. Niekada nebuvau ir nebūsiu!

– Nesutinku. Tu graži.

– Ne.

– Sakau, kad taip, mano žodžiais gali patikėti.

Žinoma, tada aš tą patį pasakiau apie jį.

Tavo Ana M. Frank

7

Brangioji Kite!

Vakar ministras ponas Bolkešteinas, kalbėdamas per olandų radiją iš Londono, pasakė, kad po karo bus surinkti šio karo liudijimai – dienoraščiai ir laiškai. Aišku, visi čionykščiai tuoj ėmė kalbėti apie mano dienoraštį. Gali įsivaizduoti, kaip bus įdomu, jei išleisiu romaną apie slėptuvę. Iš pavadinimo visi iškart pamanys, jog tai detektyvas.

O jei rimtai, tai praėjus kokiam dešimtmečiui po karo bus įdomu skaityti, kaip mes, žydai, čia gyvenom, ką valgėm ir apie ką kalbėjom. Nors daug pasakoju apie mus, vis tiek tu pažįsti tik menką dalį mūsų gyvenimo. Tu nežinai, kaip mūsų damos miršta iš baimės per antskrydžius, pavyzdžiui, sekmadienį, kai 350 anglų lėktuvų numetė ant Ilmuideno 500 tonų bombų, o namai virpėjo kaip smilgelės vėjyje. Arba kiek čia kyla epidemijų.

Apie tai tu visiškai nieko nežinai, o, kad galėčiau tau iškloti visas smulkmenas, reikėtų rašyti nuo ryto iki vakaro. Prie daržovių ir kitų produktų nutįsusios eilės, gydytojai negali lankyti ligonių, nes, vos jiems nusigręžus nuo savo dviračių ar automobilių, šie tuoj pat dingsta; vagystės ir įsilaužimai tapo kasdienybe. Imi stebėtis – kas gi nutiko olandams, kas gi privertė juos staiga tapti ilgapirščiais. Aštuonerių–vienuolikos metų vaikai daužo butų langus ir tempia, kas po ranka pakliuvę. Niekas negali palikti tuščio buto nė penketui minučių – vos išėjus dings ir tavo geras. Kasdien laikraščiuose spausdinami skelbimai, žmonės prašo grąžinti rašomąsias mašinėles, persiškus kilimus, laikrodžius, audinius ir pan. už atlyginimą. Įsigudrina išmontuoti elektrinius gatvių laikrodžius, taksofonai išnarstyti iki paskutinės vielelės.

Vargu ar gali žmonės būti sąžiningi, kai jie alkani, – savaitės maisto davinio pagal korteles užtenka vos porai dienų, išskyrus galbūt kavos pakaitalą. Sąjungininkai vis atidėlioja įsiveržimą, vyrus veža į Vokietiją priverstiniams darbams, vaikai serga ir alksta, visi apsirengę skarmalais, apsiavę nudrengtais batais. Juodojoj rinkoj vienas puspadis kainuoja pusaštunto guldeno. Be to, daugelis batsiuvių apskritai neima taisyti batų arba paėmę liepia ateiti po keturių mėnesių. Tada paaiškėja, kad batai dingę.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: juo prastesnis maistas, juo griežtesnės valdžios taikomos priemonės, juo stipresnis pasipriešinimas. Maisto skirstymo tarnybos, policija, valdininkai arba padeda savo tėvynainiams, arba juos įskundžia ir šie pakliūna už grotų. Laimei, tik nedidelė dalis olandų priešų pusėj.

Tavo Ana

1

Brangioji Kite!

Klausi apie mano hobius ir interesus. Atsakysiu į tavo klausimą, bet iškart perspėju, kad neišsigąstum: jų visas vagonas ir dar vežimėlis iš paskos.

Pirmų pirmiausia – rašymas, bet tai jau nebe hobis, o rimtesnis dalykas.

Antra – genealogija. Visuose laikraščiuose, knygose ir dokumentuose ieškau žinių apie prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, austrų, rusų, norvegų ir olandų kilminguosius. Atsekiau gana tolimas daugelio jų linijas, nes jau seniai darau išrašus iš skaitomų biografinių ir istorinių knygų. Dažnai perrašau ištisus istorijos skyrius.

Trečias mano hobis – istorija. Tėtis pripirko man daug istorinių knygų. Laukiu nesulaukdama to laiko, kai galėsiu kiek tinkama knistis viešojoj bibliotekoj.

Ketvirtas iš eilės – graikų ir romėnų mitologija. Šia tema irgi turiu įvairiausių knygų. Galiu nė nemirktelėjusi iškloti devynių mūzų ar septynių Dzeuso meilužių vardus. Vidury nakties galėčiau išvardyti Heraklio žmonas ir t. t.

Dar domiuosi kino žvaigždėmis ir šeimos nuotraukomis. Labai patinka skaityti, mėgstu knygas. Domiuosi meno istorija, pirmiausia rašytojų, poetų, dailininkų biografijomis. Muzikantais, matyt, imsiu domėtis vėliau. Man didžiai atkari algebra, geometrija ir aritmetika. Visas kitas mokyklines disciplinas mokausi mielai, bet visų mėgstamiausia man istorija!

Tavo Ana M. Frank

2

Mano Brangioji Kite!

Įsidėmėk vakarykštę dieną – ji be galo svarbi mano gyvenime. Argi gali būti nesvarbi pirmojo bučinio diena mergaitei? Na, štai ir man ta diena atėjo. Tas kartas, kai Bramas pabučiavo man į skruostą, nesiskaito, kaip ir tas, kai Vudstra pakštelėjo į dešinę ranką. Tuojau papasakosiu, kaip tai atsitiko.

Vakar vakare, aštuntą valandą, atsisėdau šalia Peterio ant sofos jo kambary. Netrukus jo ranka apglėbė man pečius. (Jis buvo be kombinezono, nes šeštadienis.)

– Gal šiek tiek pasislinkim, – pasiūliau aš, – tada nebumpčiosiu galvos į lentyną.

Jis pasitraukė vos ne į patį kampą. Užkišau ranką jam už nugaros ir apkabinau. Sėdėjau jo glėby, visiškai užgožta, nes jo ranka buvo ant mano pečių. Ne kartą esam panašiai sėdėję, tik ne taip arti kaip vakar. Jis stipriai mane prispaudė prie savęs, kairioji krūtis prigludo prie jo krūtinės, širdis ėmė plakti vis sparčiau. Bet tai dar ne viskas. Peteris nenurimo, kol nepadėjau galvos jam ant peties, o jis savo galvos – ant manosios. Po kokių penkių minučių pabandžiau atsitiesti, bet jis apglėbė mano galvą abiem rankom ir vėl prisitraukė. Tai buvo taip puiku, negalėjau ištarti nė žodžio – tokia buvo apėmusi palaima; jis kiek negrabiai glostė man skruostą ir ranką, žaidė garbanėlėmis. Beveik visą laiką sėdėjom suglaudę galvas.

Kite, nemoku papasakoti tau, ką tada jaučiau. Buvau neapsakomai laiminga. Man atrodo, kad jis irgi.

Pusę devintos atsistojom. Peteris avėsi sportbačius, kad, kai apeis namą, nesigirdėtų žingsnių. Aš stovėjau šalia. Pati nežinau, kaip man išėjo padaryti reikalingą judesį, – prieš nulipant žemyn jis mane pabučiavo: per plaukus, tarsi į dešinįjį skruostą, tarsi į ausį. Nuskriejau žemyn be atodairos ir dabar nekantraudama laukiu, kas bus šiandien.

Sekmadienio rytas, tuoj vienuolikta.

Tavo Ana M. Frank

3

Mieloji Kite!

Tėtis manimi nepatenkintas. Jis manė, kad po mūsų sekmadieninio pokalbio nebevaikščiosiu viršun kas vakarą. Jis pageidautų, jog tas Knutscherei baigtųsi. Tas žodis mane labai užgavo, ir taip jau visas pokalbis man buvo nemalonus, kam jis dar labiau stengėsi jį apkartinti? Šiandien su juo pakalbėsiu. Margo davė gerą patarimą. Maždaug tai norėčiau jam parašyti.

4

Tėti, regis, tu lauki mano pasiaiškinimo. Taigi pasiaiškinsiu. Tu manimi nusivylei, tikėjaisi, kad būsiu kur kas santūresnė. Tikriausiai nori, kad elgčiausi, kaip dera keturiolikmetei. Bet esi neteisus!

Nuo to laiko, kai čia atsidūrėm, nuo 1942 metų liepos, iki pat pastarųjų savaičių man buvo labai sunku. Kad tu žinotum, kaip verkdavau naktimis iš nevilties, kokia jaučiausi nelaiminga ir vieniša, tuomet gal suprastum, kodėl mane traukia viršun. Dabar jaučiu, kad galiu gyventi ir be mamos ar kieno kito pagalbos. Ne per vieną dieną viskas pasikeitė. Kovojau ilgai ir atkakliai, slėpiau savo ašaras, kol tapau nepriklausoma. Gali juoktis, gali netikėti – man vis tiek, bet žinau, kad esu nepriklausomas žmogus ir tėvams neturiu jokių įsipareigojimų. Papasakojau tau apie mudu su Peteriu, kad nemanytum, jog kažką darau slapčiomis, bet už savo poelgius atsakau tik pati sau.

Kai man buvo sunku, jūs – ir tu taip pat – užmerkėt akis ir užsikimšot ausis. Užuot sulaukusi pagalbos, girdėjau tik priekaištus, kad esu pernelyg triukšminga. Kėliau triukšmą, kad nebūčiau visą laiką prislėgta, elgiausi akiplėšiškai, kad nors trumpam užslopinčiau vidinį balsą. Pusantrų metų, kasdien ir kas valandą, vaidinau spektaklį, nesiskųsdama ir nė minutei nepamiršdama savo vaidmens, o dabar… dabar mūšis baigtas. Aš laimėjau. Mano siela ir kūnas nepriklausomi. Man nebereikia mamos. Kovodama užsigrūdinau, įgijau jėgos.

Dabar, kai išplaukiau, kai pergalė jau mano, toliau savo keliu eisiu viena. Eisiu pačios pasirinktu keliu. Nelaikyk manęs keturiolikmete, negandos subrandino mane; nesigailėsiu dėl savo poelgių, elgsiuos taip, kaip man atrodys geriausia!

Mandagiais įkalbinėjimais nesulaikysi manęs apačioj. Arba uždrausk lankytis viršuj, arba pasikliauk manimi. Bet vienaip ar kitaip – palik mane ramybėj!

Tavo Ana M. Frank

5

Mieloji Kite!

Vakar pavakare ilgai kalbėjomės su tėčiu. Ašaros man liejosi dviem upeliais, jis irgi verkė. Ar žinai, Kite, ką jis man pasakė?

– Daug laiškų esu gavęs gyvenime, bet nė vienas nesukėlė tiek skausmo. Tu, kuri esi patyrusi tokią tėvų meilę. Tu, kurios tėvai visuomet pasiryžę tau padėti, kurios tėvai visuomet tave gynė, kad ir kas nutiktų. Tu kalbi, kad neprivalai atsiskaityti mums už savo veiksmus! Jautiesi esanti nuskriausta ir apleista. Ne, Ana, tai tu mus užgavai, tai tu mums labai neteisinga! Gal tu taip ir nemanai, bet parašei taip. Ne, Ana, mes tikrai nenusipelnėm tokių priekaištų!

Ką gi aš pridirbau! Nieko baisesnio nesu padariusi per visą savo gyvenimą! Parašiau tą laišką, kad pelnyčiau taškų savo ašaromis ir raudomis, kad parodyčiau, kokia esu svarbi ir gerbtina. Man tikrai buvo labai negera, ir apie mamą parašiau gryną tiesą, bet kaltinti gerąjį Pimą, kuris daro mano labui, ką tik išgali, – tai neapsakomas žiaurumas.

Ir labai gerai, nusipelniau, kad pagaliau būčiau nustumta iš savo nepasiekiamų aukštumų, kad mano didybė nors kartą gautų sprigtą kakton – pernelyg jau aš vaizdavausi. Paaiškėjo, kad panelė Ana Frank toli gražu ne visada elgiasi teisingai! Taip nuskriausti kitą žmogų, o dar sąmoningai, o dar žmogų, kurį, pačios žodžiais, myli, – tai niekšybių niekšybė!

Dar labiau man gėda dėl to, kad tėtis viską atleido, prižadėjo išmesti laišką į krosnį. Jis man toks geras, tarsi pats būtų kaltininkas. Taip, Ana, tau dar reikia daug ko išmokti, taigi imkis darbo, užuot žvelgusi į žmones iš aukšto ir juos kaltinusi.

Patyriau daug širdgėlos, bet kas mano amžiaus jos nepatiria? Vaidinau spektaklį, dažnai net nesuvokdama. Jaučiausi vieniša, bet nepasidaviau nevilčiai! Tėtis kartą buvo išlėkęs gatvėn su peiliu, norėdamas pasidaryti galą. Man toli gražu nebuvo taip blogai.

Turėtų būti labai gėda, ir iš tikrųjų gėda; tai, kas padaryta, neatšauksi, bet man pamoka visam gyvenimui. Pradėsiu viską iš pradžių ir dabar bus lengviau, nes turiu Peterį. Turėdama tokią atramą, žinau, įstengsiu! Jau nesu vieniša. Jis myli mane, aš – jį, turiu savo knygas, rašymą ir dienoraštį. Nesu gi kokia išsigimėlė ar paskutinė kvailė, prigimties man duota džiaugtis gyvenimu, aš noriu išsiugdyti gerą charakterį!

Taip, Ana, tu ir pati puikiai supratai, kad tavo laiškas žiaurus ir neteisingas, bet juo didžiavaisi! Imsiu pavyzdį iš tėčio ir būtinai pasitaisysiu.

Tavo Ana M. Frank

6

Brangioji Kite!

Gegužės 20-ąją tėtis per lažybas ponui van Danui pralošė penkis indelius jogurto: sąjungininkai dar neįsiveržė. Galiu tikrai pasakyti, kad visas Amsterdamas, visa Olandija, negana to – visa Europos vakarų pakrantė iki pat Ispanijos dieną naktį kalba tik apie įsiveržimą, ginčijasi, lažinasi ir… tikisi.

Įtampa pakilusi kone iki aukščiausio taško; toli gražu ne visi, priskiriami „geriesiems olandams“, vis dar pasitiki anglais, toli gražu ne visi laiko, kad anglų blefavimo taktika yra tobula, žmonės pagaliau nori pamatyti kokius nors veiksmus, didžius ir didvyriškus žygius.

Niekas nemato toliau savo nosies, negalvoja, kad anglai kaunasi už save ir savo šalį; visi kažkodėl įsitikinę, kad anglai privalo kuo greičiau išvaduoti Olandiją. Kokios galėtų būti anglų pareigos mums? Kuo gi olandai bus užsitarnavę tą kilniaširdę pagalbą, kurios laukia nė kiek nedvejodami? Iš tikrųjų olandai smarkiai klysta. Nepaisant visų blefų, anglų dėl karo negalima kaltinti labiau nei kitų šalių, didelių ir mažų, kurias dabar okupavę vokiečiai. Nėra ko tikėtis, kad anglai pultų atsiprašinėti, nors jie, aišku, pramiegojo visą tą laiką, kol Vokietija ginklavosi; betgi ir kitos šalys, beje, Vokietijos kaimynės, taip pat pramiegojo. Anglija ir kitos šalys suprato, kad galvą įkišus į smėlį vargiai ką laimėsi, dabar visos, o ypač Anglija, turi mokėti baisią kainą už tą stručio taktiką.

Nė viena šalis veltui neaukos savo kareivių, ypač dėl svetimų interesų, o Anglija irgi ne išimtis. Vieną dieną tai ateis – įsiveržimas, išvadavimas ir laisvė; bet ta diena bus parinkta Anglijos, o ne okupuotų šalių nuožiūra.

Dideliam mūsų liūdesiui ir siaubui, yra žinių, kad daugelis žmonių pakeitė pažiūrą į mus, žydus. Girdėjom, kad antisemitizmas sklinda tokiuose sluoksniuose, kur anksčiau jo nė iš tolo nebūta. Visas mūsų slėptuvės aštuonetas labai įskaudintas. Neapykantos priežastis aiški, gal net žmogiška, bet tai nepateisinama. Krikščionys kaltina žydus tuo, kad šie, pakliuvę į vokiečių rankas, paleidžia liežuvį, išduoda savo gelbėtojus, kad daugeliui krikščionių per žydų malonę teko baisi lemtis ir siaubinga bausmė. Visa tai tiesa. Bet kaip ir į viską pasaulyje, reikėtų žvelgti iš abiejų pusių: ar krikščionys, atsidūrę mūsų vietoje, elgtųsi kitaip? Ar gali žmogus – kad ir kas jis būtų, žydas ar krikščionis, – tylėti, kankinamas vokiečių? Visi žino, kad tai neįmanoma, tai kodėl gi reikalauja iš žydų neįmanomų dalykų?

Nelegalų sluoksniuose sklando gandas, kad Vokietijos žydai, emigravę į Olandiją, o dabar atsidūrę Lenkijos koncentracijos stovyklose, nebus įleisti atgal į Olandiją, – ši šalis esą suteikusi jiems prieglobstį, bet kai Hitlerio nebebus, lai visi grįžta Vokietijon.

Girdint tokias kalbas, kyla klausimas – dėl ko gi vyksta šis ilgas ir sunkus karas? Mus vis tikina, kad kovojama už laisvę, tiesą ir teisingumą. Bet dar nesibaigus kovai prasidėjo rietenos, o žydai vėl laikomi žemesnėmis būtybėmis. Labai liūdna, kad jau nebe pirmą kartą pasitvirtina sena tiesa: už tai, ką padarė vienas krikščionis, atsako jis pats, už tai, ką padarė vienas žydas, kaltė krinta visiems žydams.

Tiesą pasakius, man galvoj netelpa tokie dalykai, kad olandai, ta gera, sąžininga ir teisinga tauta, tokios nuomonės apie mus, labiausiai engiamą, nelaimingiausią pasaulio tautą; tautą, kuriai visų labiausiai reikia užuojautos.

Turiu viltį, kad atšiaurumas žydams praeis, kad olandai vėl bus tokie kaip anksčiau, kad nei dabar, nei vėliau neišduos savo teisingumo jausmo, juk antisemitizmas – tai tokia neteisybė!

O jeigu šitas baisus gandas pasitvirtins, išlikęs apgailėtinas žydų būrelis pasitrauks iš Olandijos. Mes irgi drauge – vėl surišim į ryšulėlius savo gerą ir keliausim kuo toliau iš šitos puikios šalies, kadaise taip geraširdiškai pasiūliusios mums priebėgą, o dabar atgręžusios nugarą.

Aš myliu Olandiją, tikėjau, kad aš, tremtinė, rasiu čia tėvynę. Vis dar tuo tikiu!

Tavo Ana M. Frank

7

Mano Brangioji Kite!

Na, pagaliau ramiai įsitaisiau prie savo stalelio šalia vos vos praviro lango ir galiu viską tau iškloti.

Taip nusiminusi nebuvau jau daug mėnesių, net po įsibrovėlių antpuolio nesijaučiau tokia palūžusi ir kūnu, ir siela. Iš vienos pusės – suimtas van Huvenas, nuolat aptarinėjamas žydų klausimas, atidėliojamas sąjungininkų puolimas, bjaurus maistas, įtempti nervai, nusivylimas Peteriu; iš kitos – Sekminės, gėlės, pono Kiuglerio gimtadienis, tortai ir pasakojimai apie kabaretą, filmus ir koncertus. Koks didžiulis skirtumas, visai kitas gyvenimas – tai mes nepaliaujamai jaučiam. Vieną dieną galim pasišaipyti iš komiškų slėptuvės buities dalykų, bet kitą dieną (o tokių dienų daugybė) mus apima baimė, kiekvieno veide tos baimės, įtampos ir nevilties įspaudas.

Dėl to, kad mes čia slapstomės, daugiausia rūpesčių tenka Mipei ir ponui Kiugleriui. Mipei vis daugėja darbų, o ponas Kiugleris jaučia sunkiai pakeliamą atsakomybę už mus aštuonis. Kartais jis taip nervinasi, kad bemaž negali kalbėti. Ponas Kleimanas ir Bepė taip pat mumis labai rūpinasi, bet jie nors kartkarčiais, nors dienai kitai gali išmesti iš galvos slėptuvę. Jie turi ir savų rūpesčių – ponas Kleimanas dėl sveikatos, o Bepė – dėl sužadėtuvių, kurių ateitis, bent jau kol kas, neatrodo rožine spalva piešta. Be šitų rūpesčių, jie dar kažkur vaikšto, važinėja, lankosi svečiuose, nors tarpais gyvena kaip normalūs žmonės, jiems įtampa bent trumpam atslūgsta, o mums niekada, nė minutei, štai jau dveji metai. Kiek ji dar slėgs mus vis didėjančiu, vargiai bepakeliamu svoriu?

Kanalizacija vėl užsikimšo, negalima nuleisti vandens, nebent po lašelį. Pasirinkimas toks – arba išvis nevaikščioti į tualetą, arba pasiimti šepetį; nešvarų vandenį pilam į didžiulį molinį puodą. Šiandien dar kaip nors išsiversim, bet kas bus, jei šaltkalvis nesugebės pataisyti – juk miesto remonto tarnybos nepakviesi anksčiau nei antradienį.

Mipė atsiuntė mums duonos su razinomis, ant jos užrašyta: „Linksmų Sekminių.“ Atrodo kaip patyčios – kokios gali būti linksmybės, kai visi nusiminę ir išsigandę.

Po to, kai taip atsitiko ponui van Huvenui, mus dar labiau apėmė baimė, iš visų pusių girdi vien „ššš“, stengiamės laikytis tylos. Policija išlaužė pono van Huveno duris, vadinasi, ir mums taip gali atsitikti! Jeigu ir mus kada nors… ne, negaliu pabaigti frazės, bet šiandien tos minties neįmanoma atsikratyti. Vis stingstu, prisimindama išgyventus siaubus.

Aštuntą vakaro teko vienai eiti apačion į tualetą. Ten nieko nebuvo, visi sėdėjo prie radijo. Drąsinausi kaip įmanydama, bet maža iš to naudos. Čia, viršuj, vis dėlto jaučiuosi saugiau nei būdama viena dideliam tuščiam name. Apačioj, atsidūrus paslaptingų garsų iš viršaus ir automobilių signalų iš gatvės apsupty, mane ima krėsti drebulys, jei nepaskubu kuo greičiausiai sprukti ir nenuveju šalin minčių.

Pasikalbėjusi su tėčiu, Mipė tapo kur kas mielesnė ir nuoširdesnė. Tiesa, tos istorijos dar nesu tau pasakojusi. Vieną gražią dieną Mipė atėjo pas tėtį raudona kaip vėžys ir be užuolankų paklausė, ar jis mano, kad ir jie užsikrėtę antisemitizmu. Tėtis labai išsigando, bandė ją įtikinti, kad taip nėra, bet Mipė, matyt, ne visiškai juo patikėjo. Dabar jie dažniau mums kažko atneša, labiau domisi mūsų vargais, nors, aišku, mes neturim įkyrėti savo skundais. Ak, jie tokie nuostabūs, tokie geri žmonės!

Nuolatos savęs klausiu: gal visiems būtų geriau, jei nebūtume slapstęsi, jei dabar mūsų jau nebūtų gyvų ir nereikėtų taip kentėti, o svarbiausia – kitiems užtraukti pavojaus. Bet ir apie tai baisu pagalvoti, mes dar mylim gyvenimą, mes dar nepamiršom gamtos šauksmo, mes vis dar tikim. Tikim, kad viskas bus kitaip.

Kad bent kas vyktų, ir kuo greičiau, nors ir antskrydžiai. Net ir jie mūsų taip neslėgtų kaip ta pavojaus grėsmė. Tegul ateina galas, kad ir žiaurus; tada bent jau paaiškėtų, nugalėjom ar tapom aukomis.

Tavo Ana M. Frank

8

Brangioji Kite!

Dar vienas gimtadienis praėjo, taigi dabar man penkiolika. Gavau visai nemažai dovanų: penkiatomę Špringerio meno istoriją, apatinių drabužių komplektą, du diržus, nosinę, du indelius jogurto, džemo, du nedidelius meduolius, botanikos knygą nuo tėčio ir mamos, auksinę apyrankę nuo Margo, lipnaus popieriaus bloknotėlį nuo van Danų, maltozės ir pelėžirnių nuo Diuselio, saldėsių nuo Mipės, saldėsių ir sąsiuvinių nuo Bepės, o pati didžiausia dovana – knyga „Marija Teresė“ ir trys riekelės riebaus sūrio nuo pono Kiuglerio. Peteris įteikė gražią bijūnų puokštę; vargšelis, taip jis stengėsi ką nors gauti, bet nepavyko.

<…>

Visokiausi norai, mintys, kaltinimai ir priekaištai sukasi mano galvoj. Iš tikrųjų nesu tokia pasipūtusi, kaip daug kas mano; matau visus savo trūkumus ir klaidas, bet žinau ir tai, kad noriu pasitaisyti, pasitaisysiu ir nemaža jau pasiekiau!

Dažnai savęs klausiu, kodėl visi ir dabar mano, jog esu išdidi ir visažinė? Argi tikrai tokia esu? Ar tikrai aš viena išdidi, o gal ir kiti tokie patys? Skamba keistai, suprantu, bet vis dėlto neišbrauksiu šios frazės, nes, geriau pagalvojus, tai nelabai ir keista. Ponia van Dan ir Diuselis, svarbiausi mano kritikai, abu garsėja kaip neinteligentiški žmonės, o tiesiai tariant – kvailiai. Kvailys paprastai pakęsti negali, jei kiti daro ką nors geriau už jį, pats akivaizdžiausias pavyzdys – būtent šita kvailių porelė: ponia van Dan ir Diuselis. Ponia van D. laiko mane kvaišele dėl to, kad nesergu ta liga taip sunkiai kaip ji; sako, kad man stinga kuklumo, nes to kuklumo pati dar mažiau turi; mano, jog vilkiu pernelyg trumpas sukneles, nes jos pačios suknelės dar trumpesnės; vadina mane visažine, nes dukart dažniau kiša savo dvylekį, kai kalbama apie jai visiškai nesuprantamus dalykus. Tas pat tinka ir Diuseliui. Bet viena iš mano mėgstamiausių patarlių: nėra dūmų be ugnies. Todėl nesiginčydama sutinku – esu išdidi.

Mano charakteris sunkus tuo požiūriu, kad ne kas kitas, o pati daugiausia save plūstu ir kaltinu. O kai dar ir mama prideda savo gerų patarimų, ant manęs užvirsta toks kalnas, jog netenku vilties išsikapstyti. Iš sielvarto tampu šiurkšti ir priešgyna, kol pagaliau ima skambėti sena ir labai gerai pažįstama giesmelė: niekas manęs nesupranta.

Ta mintis tūno many; aišku, gal pasirodys, jog klystu, bet yra joje tiesos kruopelė. Kartais taip užverčiu save kaltinimais, jog be paguodos žodžio negaliu išsikapstyti. Kad bent vienas žmogus suprastų mano jausmus. Deja, kol kas jo neturiu, reikės dar ieškoti.

Žinau, dabar paklaustum apie Peterį, ar ne, Kite? Taip, Peteris man draugas, bet ne mylimasis. Kasdien jis vis labiau prisiriša prie manęs. Vis dėlto kažkokia slėpininga siena tarp mūsų, pati negaliu suprasti, kas tai.

Kartais pagalvoju, kad tas mano ilgesys nėra toks stiprus. Betgi negaliu nė dienos prabūti nenuėjus pas jį, kaip ir anksčiau, imu jo be galo ilgėtis. Peteris mielas ir geras, vis dėlto negaliu nuneigti, kad daug kas mane nuvilia. Pirmų pirmiausia man nepatinka, kad jis atmeta religiją, kad nuolat kalba apie valgį ir dar apie kai kuriuos panašius dalykus. Bet mes davėm vienas kitam žodį nesipykti, aš įsitikinusi, jog taip ir bus. Peteris mėgsta ramybę, jis tolerantas, labai lengvo būdo. Galiu jam sakyti tokius dalykus, kokių savo motinai neleistų. Jis uoliai stengiasi išvalyti rašalo dėmes iš savo sąsiuvinio ir palaikyti tvarką. Kodėl vis dar neatskleidžia man slapčiausių minčių, kodėl gi niekaip neįstengiu jo palenkti? Peteris kur kas uždaresnio būdo nei aš – kas tiesa, tai tiesa; bet žinau iš patirties (nors nuolat man priekaištaujama, kad visos mano žinios grynai teorinės, negyvenimiškos), kad ir uždariems žmonės kartais reikia – gal net labiau nei kitiems – kam nors išsipasakoti.

Mudu su Peteriu slėptuvėj praleidom tuos metus, kai žmogus labiausiai linkęs į apmąstymus. Dažnai kalbam apie ateitį, praeitį ir dabartį, bet, kaip jau sakiau, iki kažko tikro nenusigaunu, nors žinau, kad tai yra!

Tiesiog iš proto kraustausi dėl gamtos – gal todėl, kad taip ilgai esu įkalinta ir negaliu net nosies iškišti laukan. Gerai prisimenu, kad anksčiau mano žvilgsnis vargiai užkliūdavo už skaistaus žydro dangaus, mėnesienos, žydinčių gėlių ir čiulbančių paukščių. Čia, slėptuvėj, viskas pasikeitė. Kad ir per Sekmines – buvo taip karšta, akis man lipdė miegas, bet išlaukiau pusės dvyliktos, kad nors kartą per atvirą langą viena pasigrožėčiau mėnesiena. Deja, mano auka pasirodė bergždžia: mėnuo taip ryškiai švietė, kad bijojau atverti langą. Kartą, tai buvo jau seniai, prieš keletą mėnesių, atsitiktinai atsidūriau viršuj vakare, kai buvo vėdinama. Neišėjau, kol neuždarė lango. Mane tiesiog užbūrė tas tamsus vėjuotas ir lietingas vakaras, audra, padange skriejantys debesys; pirmąkart per pusantrų metų atsidūriau akistatoje su naktimi. Po to vakaro troškimas pamatyti visa tai dar kartą nustelbė vagių, tamsos, žiurkių, antskrydžių baimę. Vienut vienutėlė nusileidau žemyn ir žiūrėjau pro direktoriaus kabineto ir pro virtuvės langą. Daugelis grožisi gamta, kai kas net miega po žvaigždėtu dangumi, ne vienas ligoninėj ar kalėjime svajoja apie tą dieną, kai vėl galės laisvai gėrėtis pasauliu. Bet maža tokių, kurie įkalinti drauge su savo ilgesiu, kuriems atimta teisė džiaugtis gamta – o šito trokšta ir vargeta, ir turtuolis.

Tai ne išsigalvojimas, kad žvelgdama į dangų, debesis, mėnesį ir žvaigždes įgyju kantrybės, nurimstu. Tai daug geresnė priemonė nei valerijonai ar bromas – gamtos akivaizdoj nurimstu ir įgyju ryžto pakelti visus smūgius!

Taip susiklostė, kad pasaulį galiu matyti – išskyrus ypatingus atvejus – pro dulkėtus langus ir nešvarias užuolaidas; maža džiaugsmo taip žiūrėti. Gamta yra niekuo nepakeičiama!

Vienas iš daugelio man rūpimų klausimų – kodėl moters padėtis anksčiau buvo, o ir dabar dar daugelyje tautų išliko žemesnė nei vyro. Kiekvienas pasakys, jog tai neteisinga, bet man to nepakanka, turiu žinoti tokios siaubingos neteisybės priežastį!

Greičiausiai vyras kadaise užvaldė moterį fizine jėga; vyras uždirba gyvenimui, vyras pradeda vaikus, vyrui viskas leidžiama… Vos ne iki mūsų dienų moterys tylomis kentė tokią padėtį, o taip elgtis kvaila – juk juo ilgiau paprotys išlieka, juo labiau jis įsišaknija. Laimei, moterims atsivėrė akys, kai jos pradėjo mokytis, dirbti, lavinti protą. Daugely šalių moterys gavo lygias teises su vyrais; daug žmonių – pirmiausia moterys, bet taip pat ir vyrai, – suprato, kaip klydo pasaulis, taip ilgai toleruodamas tokią tvarką. Šiuolaikinė moteris nori turėti teisę būti visiškai nepriklausoma!

Bet ir tai dar ne viskas. Moteris turi būti gerbiama! Didžiojoj pasaulio daly vyrai yra labiau gerbiami, kodėl gi ir moterys negali atsistoti greta jų? Kariai ir karo didvyriai garbinami ir šlovinami, išradėjai apgaubiami nemirtinga šlove, prieš kankinius nulenkiama galva, bet ar daug kas pasaulyje supranta, jog moteris – tas pats karys?

Knygoje „Žmogus prieš mirtį“ perskaičiau mintį, kuri mane sukrėtė. Ten sakoma maždaug taip: moteris jau vien gimdydama vaikus pakelia daugiau skausmo, negalių ir kančių nei bet koks karo didvyris. Ir kokį gi atlygį gauna moteris už tokias kančias? Kai gimdymai pasiglemžia sveikatą, ji nustumiama šalin, greitai ir vaikai ją palieka, ir grožis nuvysta. Moterys, kovojančios ir kenčiančios už žmogaus padermės išlikimą, daug tvirtesnės ir drąsesnės karės nei pagyrūnai kovotojai už laisvę!

Visai nemanau, kad moterys turi negimdyti vaikų, priešingai – taip gamtos sutvarkyta ir taip turi būti. Tik kaltinu pasaulio tvarką ir vyrus, kad didi, sunki, bet drauge nuostabi moters dalia nenusipelnė deramos visuomenės pagarbos.

Visiškai sutinku su minėtos knygos autoriumi Pauliumi de Kreifu: civilizuotuose kraštuose vyrai turi išmokti vertinti gimdymą visai kitaip, nelaikyti jo savaime suprantamu ir kasdieniu dalyku. Bepigu vyrams kalbėti – jiems netenka ir niekada neteks moters daliai kliuvusios naštos.

Aš tikiu, kad per kitą šimtmetį pažiūra, jog moters priedermė – gimdyti vaikus, pasikeis, visokeriopą pagalbą ir žavėjimąsi pelnys ta, kuri kantriai ir be skambių žodžių neša šitą naštą ant savo pečių.

Tavo Ana M. Frank

Vertė Audra Kairienė

1941 BIRŽELIS

1

Darbas mokykloje baigėsi. Dienos saulėtos, šiltos. Norisi bėgti iš miesto. Mes, pionieriai, einame į sueigą mokyklos parke. Vienintelė mūsų tema – kelionės į vasaros stovyklas. Visa mūsų grupė svajoja apie žaliuojančius laukus ir stovyklų gyvenimą. Veržiamės iš miesto.

Garlaiviu plaukiame į Verkius. Mus pasitinka saule spindinti žaluma. Vakare grįžtame į miestą.

Dar niekad gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą.

2

LIEPOS 8 d.

Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm ant manęs tupinčiom rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino. Tegu jie nutvilko kiekvieną sąmoningą vokietį, galvojantį apie savo tautos ateitį.

3

VASAROS PABAIGA, 1941

Nežinome, kas mūsų laukia. Dienos vis neramesnės. Rekvizuojami žydų baldai. Žmonės kalbasi apie getą. Staiga pasklinda baisi naujiena apie provokaciją Vokiečių, Šiaulių, Šv. Mikalojaus, Dysnos ir kitose gatvelėse. Naktį jose gyvenusius žydus kažkur išvarė. Vėliau sužinojome, kad į Panerius, kur jie buvo sušaudyti. Mūsų kiemo žydai puola į neviltį. Jie dalina savo daiktus kaimynams krikščionims. Liūdnos dienos, bemiegės naktys, pilnos neramaus rytdienos laukimo. Naktis iš rugsėjo 5-osios į 6-ąją – bemiegė ir graži ankstyvo rudens naktis. Žmonės sėdi su ryšuliais it šešėliai, beviltiškai ir skausmingai laukdami. Rytoj mus varys į getą.

4

RUGSĖJO 6 d.

Išaušo graži saulėta diena. Gatvės užtvertos lietuvių. Jose neramu. Žydų darbininkus praleidžia. Vilniaus žydams įrenginėjamas getas.

Namuose visi kraunasi daiktus. Aplink blaškosi moterys, grąžydamos rankas, verkdamos, butai atrodo kaip nusiaubti pogromo. Netrukus pamatome pirmą eitynių į getą vaizdą. Viduramžių vaizdą. Plaukia didelė, juoda žmonių minia. Žiūriu į sujauktą kambarį, į ryšulius, į nelaimingus žmones. Matau, kaip daiktai, buvę man tokie brangūs, dabar tiesiog mėtosi. Išvelkame savo nešulius į kiemą. Šalimais stovi krikščionys. Žydai samdo krikščionių berniukus, kad padėtų jiems tempti naštas. Iš kaimyno vieną ryšulį staiga kažkas pavagia. Sena moteris stovi sutrikusi tarp savo ryšulių, nepajėgdama su jais susidoroti, dejuodama ir laužydama rankas. Žmonės verkia, žiūrėdami į maišus, kurių nebegali pakelti. Staiga kažkieno ryšulys išyra.

Dangų aptraukia debesys. Ima lynoti. Slenkame kartu su minia. Žmonės tempia ryšulius grindiniu. Griūva. Ryšuliai išsibarsto. Moteris suklumpa po sunkia našta. Iš jos ryšulio ant gatvės pasipila ryžių srovelė. Einu apsikrovęs. Lietuviai varo pirmyn, neleidžia pailsėti. Mano galva tuščia. Nebematau prieš save gatvės, nebematau praeivių; tik jaučiu, kad degu iš pažeminimo ir skausmo. Norisi verkti. Štai pagaliau geto vartai. Jaučiu, lyg mane būtų apiplėšę: pavogę laisvę, mano namus, mano Vilniaus gatves, kurias šitaip myliu. Viską iš manęs atima. Prie vartų spūstis. Pagaliau atsiduriu kitoje vartų pusėje. Žmonių srautas įbloškia mane pro vartus. Nusimetu pečius pjaunančius ryšulius. Susirandu tėvus – ir štai mes jau geto kambaryje.

5

Vakarėja. Prietema. Lyja. Gatvės: Rūdninkų, Mėsinių, Šiaulių, Ligoninės, Dysnos – tai getas. Tos gatvės atrodo kaip skruzdėlynas: visur kruta ir krebžda žmonės. Atvykėliai mėgina apsitvarkyti, kiekvienas jam tekusiame vietos plotelyje, ant savo ryšulių. Be paliovos plūsta nauji žydai. Apsitvarkome savo vietoje. Kartu su mumis keturiais kambaryje dar vienuolika žmonių. Kambarys purvinas ir tvankus. Ankšta. Pirmoji geto naktis. Trise gulime ant dvejų nuo staktų nuimtų durų. Negaliu užmigti. Ausyse ūžia šiandienos triukšmas. Girdžiu neramų alsavimą žmonių, su kuriais staiga esu sumestas į krūvą, kurie lygiai kaip aš su šaknimis išrauti iš savo namų.

6

Pirmoji diena gete. Išbėgu į lauką. Gatvelėse vis dar pilna žmonių. Sunku prasibrauti. Jaučiuosi kaip dėžėje. Nėra kuo kvėpuoti. Ieškau giminių ar pažįstamų. Daugelis vis dar neturi kambarių. Jie apsistoję parduotuvėse, ant laiptų. Staiga visa masė sukrunta, ima bėgti: vokiečių karininkai ateina fotografuoti kreivų gatvelių, persigandusių žmonių. Mėgaujasi Viduramžiais, kuriuos perkėlė į dvidešimtąjį amžių!

Greitai jie pasitraukia. Viskas nurimsta. Nusprendžiu, kad reikia burtis draugėn. Netrukus surandu Benkę Najerį, Gabiką ir dar kelis. Pirma diena praeina toliau tvarkantis, susirandant vieniems kitus. Antrąjį vakarą gete jau kiek jaukiau, ramiau. Mano draugija spėlioja, kiek metų mes čia sėdėsim. Naktį vėl sumaištis. Į getą įsiveržia vokiečių kareiviai. Baladoja duris. Žmonės skubiai šoka rengtis. Pas mus įpuola trys kareiviai. Jie kažko naršo, verčia kojomis patalus, ieško žiedų ant žmonių pirštų, viską išgriozdžia, išdrasko. Pagaliau išeina, nieko nepešę. Moterys šaukia jiems pavymui: „Ačiū jums, brangūs ponai, labanakt!“ Man nuo viso to šlykštu. Esu paniuręs. Įpykdyti žmonės linki vienas kitam geros, ramios nakties ir vėl sugula.

Prabėga pirmosios geto dienos. Tėtis toliau vaikšto dirbti į amunicijos sandėlius. Kambaryje ankšta, pilna dūmų. Vaikštau, kaip daugelis kitų, ieškoti medžio kūrenimui. Laužom duris, plėšiam grindis ir tempiam visokius medgalius. Vienas bando juos atimti iš kito, ima tarpusavyje draskytis dėl medžio gabalo. Žmonės tampa menki, egoistiški ir netgi žiaurūs vienas kitam. Netrukus pamatome pirmuosius žydų policininkus. Jie turi prižiūrėti tvarką gete. Tačiau pamažu virsta kasta, padedančia mūsų budeliams atlikti savo žudikišką veiklą. Daugybę nusikaltimų gestapas įvykdė padedamas pačios žydų policijos.

Vakare žydai grįžta iš darbų išsekę, nusiminę. Einu pasitikti tėčio. Aplink geto vartus žmonės grūdasi eilėje. Jie leidžia praeiti grįžtantiems darbininkams. Paima iš jų maišelius bulvių, miltų, kuriuos šie išsimaino mieste.

Dažnai išeinu su tėčiu į darbą. Jo būrys žygiuoja į Ribiškių amunicijos sandėlius. Kelias tenai gražus. Amunicijos sandėliai stovi gražiame aptvertame miške. Oras čia gaivus, malonus. Vyrai stoja prie darbo. Vakarais grįžtu kartu su jų būriu atgal į getą.

7

Praslinko jau dvi geto gyvenimo savaitės. Svarbiausių vokiečiams būrių darbininkai gauna savo pažymėjimuose profesionalių darbininkų antspaudus. Negavusieji tokių pažymėjimų turi su šeimomis persikelti į antrąjį getą. Gyvenimas, kuris ką tik šiaip taip nusistovėjo, vėl išardomas. Vėl išsigandę žmonės, apsikrovę ryšuliais, kraustosi į antrąjį getą. Šiandien Jom Kipuras. Nesveikuoju, man kyla karštis. Šiandien gete pilna smogikų³. Jie galvojo, kad per šventę žydai neišeis į darbą, todėl atėjo jų išvaryti. Naktį staiga kyla sumaištis. Žmonės nubunda, atsidaro vartai, triukšmas. Gete lietuviai. Žiūriu į kiemą. Matau, kaip išvaro žmones, girdžiu, kaip kaukši batai ant laiptų. Tačiau greitai viskas nurimsta. Lietuviams sumokėjo pinigų ir jie pasitraukė. Rytą pasklinda baisi žinia: naktį iš geto buvo išvaryti keli tūkstančiai žmonių. Tie žmonės niekada taip ir nebesugrįžo.

Vėliau pasiekia žinia apie antrojo geto likvidaciją. Ten viskas įvyko taip pat, kaip ir pas mus. Prasidėjo neramios dienos. Kai kurie žmonės iš ano geto gelbėdamiesi atbėgo į šitą. Taigi antrasis getas buvo paverstas spąstais tūkstančiams žydų sugauti. Pas mus irgi labai nesaugu. Balti pažymėjimai keičiami geltonais, bet jų išduodama labai nedaug,

Geltonas pažymėjimas! Kruvina iliuzija, kuri iš tiesų vedė į Vilniaus žydų tragediją! Dienos, kupinos įtampos. Dienos prieš audrą.

Žmonės, bejėgiai sutvėrimai, blaškosi gatvelėse lyg gyvuliai, jaučiantys artėjančią perkūniją, kiekvienas ieško, kur pasislėpti, kaip išsigelbėti. Jie registruojasi kaip geltonų pažymėjimų savininkų šeimų nariai. Likimas staiga padalijo geto žmones į dvi dalis. Viena dalis su geltonais pažymėjimais – tikintys to popiergalio galia, atseit jis suteikia teisę gyventi; antra dalis – sutrikę, nuleidę rankas. Žmonės, jaučiantys artėjant pražūtį ir nežinantys, kur jiems dėtis.

Mes neturime geltonų pažymėjimų. Tėvai, kaip šimtai kitų, bėgioja aplink it per karštinę.

8

Ore tvyro kažkas baisaus. Tuoj tuoj sprogs. Ateina baugus vakaras. Gatvelės pilnos žmonių. Registruojami geltonų pažymėjimų savininkai. Kas gali, slepiasi. Visiems svarbiausias žodis: „malina“⁴. Slėptis! Pasilaidoti rūsyje, užsikalti palėpėje. Gelbėtis. Dešimtys žmonių maldauja stovinčių eilėje geltonus pažymėjimus turinčių išrinktųjų įrašyti juos tarp savo šeimos narių. Už įrašymą siūlo pinigų, aukso.

Mūsų kaimynai lenda į maliną slėptis. Ta malina – tai į du aukštus padalintas sandėliukas. Į ją įlendama pro skylę buto sienoje, kuri prakirsta į antrąjį sandėliuko aukštą. Tuomet skylė sumaniai užstumiama spinta. Viena vidinė spintos sienelė atsidaro kaip durelės į skylę. Pati skylė iš vidaus užbarikaduojama akmenimis. Kambarys, iš kurio patenkama į maliną, yra šalia mūsų buto. Grupelės žmonių su ryšulėliais lenda vidun. Netrukus mes irgi įlendame. Malinoje prisirinkę labai daug žmonių. Kaip šešėliai jie šliaužioja žvakių šviesoje palei šaltas, plikas rūsio sienas. Kiekvienas bando įsitaisyti savo kampelyje ar kur nors ant laiptų. Ant kietų plytų pasideda pagalvėles, ryšulėlius, lentas ir ant jų užmiega. Žvakių liepsnelės gęsta. Viską apgaubia tamsa. Girdisi tik miegančiųjų knarkimas, dūsavimas, neramus murmesys. Nėra kuo kvėpuoti. Protarpiais kas nors uždega degtuką, tada jo šviesoje išvystu, kaip žmonės tįso skuduruose, purve, ant plytų. Mąstau, į kokį bejėgį, užguitą gyvulį gali pavirsti žmogus. Man pasidaro labai bloga. Vos pratempiu iki ryto. Tada žmonės išlenda lauk. Rytas atneša naują žinią: geltonų pažymėjimų savininkai su šeimomis palieka getą. Jie išeina, o čia prasidės žaidimas. Žiūriu į minią žmonių su ryšuliais, plaukiančią vartų link. Jie iškeliauja į gyvenimą. Kaip aš jiems pavydžiu! Dabar irgi taip norėčiau ištrūkti iš to prakeikto geto, virtusio baisiais spąstais. Norėčiau, kaip ir jie, geltono pažymėjimo, norėčiau išeiti lauk, išgelbėti savo gyvybę.

Sutinku savo draugą Benkę Najerį. Jis išblyškęs, neišsimiegojęs, irgi nakvojęs malinoje. Tai paskutinis kartas, kai jį matau…

9

Mes vėl malinoje. Šiaip taip atsigulęs ant ryšulių, užmiegu. Mane pažadina šurmulys. Suprantu, kad gete jau lietuviai. Malina vis pilnesnė ir pilnesnė. Pagaliau mus taip suspaudžia, kad negalime net pajudėti. Maliną uždaro. Mano tėvai kažkur viršuje. Aš apačioje su dėde. Kažkas uždega žvakę. Žmones vieni kitus ramina. Staiga pasigirsta žingsniai, visi ima spaustis, grūstis, ir vėl viskas nurimsta. Juoda tyla. Taip tylu, kad per storas sienas girdisi, kas vyksta lauke, tiksliau sakant, galima jausti štormą, dabar siautėjantį gete. Širdis plaka it kūjis pagal pasigirstančių lauke šūvių taktą. Netrukus pajuntu, kad audra artėja prie mūsų. Galva svaigsta, išmuša šaltas prakaitas, širdis visiškai sustoja. Mes kaip žvėrys, užvyti medžiotojo. Pokši laužiamos spynos, girgžda durys, kaukši kirviai, laužtuvai. Jaučiu, kaip priešas vaikšto po lentomis, ant kurių stoviu. Pro plyšius įsismelkia elektrinio žibintuvėlio spindulys. Visur baladojasi, laužo, plėšia. Tuomet triukšmas pasigirsta iš kitos pusės. Staiga viršuje pravirksta vaikas. Mes prapuolę. Vaikui į burną kiša cukrų – nepadeda. Jį užspaudžia pagalvėmis. Vaiko motina verkia, klaikiai išsigandę žmonės rėkia, kad reikia tą vaiką pasmaugti. Vaikas klykia dar garsiau, lietuviai dar stipriau daužo sienas. Staiga viskas nutyla. Mums atrodo, kad jie išėjo. Paskui pasigirsta balsas iš kito malinos galo: jūs išgelbėti! Širdis smarkiai suplaka iš didžiulio džiaugsmo. Aš likau gyvas!

Gelbėti savo gyvybę bet kokia kaina, net kitų savo brolių gyvybės sąskaita… Gelbėti savo gyvybę ir nebandyti kartu apsiginti… Mirti klusniai kaip avims… Mūsų tragiškas susiskaldymas, mūsų bejėgiškumas…

Išlendame iš malinos, kalėję joje šešiolika valandų. Dabar aštunta vakaro. Viskas kaip po kokios katastrofos. Po visą kiemą mėtosi daiktai, viskas sulankstyta, sulaužyta. Atlapos visos durys. Buto nebegalima pažinti. Viskas išblaškyta, išvartyta. Vidury kambario – sudaužytas spirito butelis. Ryšuliai subadyti peiliais. Išeinu į gatvę. Tamsu ir šiurpu. Mėtosi išdraikyti ryšuliai, kruvinas pėdsakas tų, kurie ką tik buvo išvaryti į mirtį. Įeinu į kiemą, kur gyveno mano pusbroliai. Matau, kad šviečia du dideli langai. Žiūriu vidun – butas baisiai nusiaubtas, elektra dega, bet jame nė gyvos dvasios. Įeinu į dėdės butą. Tamsu. Užlipu ant išmėtytų daiktų. Tylu. Tiksi vienišas laikrodis. Nieko nėra…

Grįžtu namo. Iš visokių pakampių ima lįsti persigandę žmonės. Jie išsigelbėjo.

Vidurnaktį pradeda grįžti geltonų pažymėjimų savininkai. Vakar iš geto pagrobta apie penkis tūkstančius žmonių. Moterys, vaikai, tėvai, motinos. Juos išvarė į Lukiškių kalėjimą. Getas pilnas raudančių ir palūžusių. Šeimos išdraskytos. Bėgu pas Benkę Najerį, jo nėra! Nutraukta tiek daug jaunų gyvybių! Praradau tokį gerą draugą. Nuolat galvoju apie šį šaunų bičiulį. Gete jis nuolat kartodavo: aš nevažiuosiu į Panerius. Bet atrodo, kad išvažiavo. Aš visada tave atsiminsiu, Benke! Mes už tave dar atkeršysim.

Sutinku Gabiką. Nueiname pas mokytoją Mirą. Ir čia – atvira žaizda. Buvo išvaryti mokytojos tėvai.

Pasirodo mano dėdė su pusbroliais, išlindę iš malinos. Jie bėgo šokinėdami stogais, į juos šaudė. Tada prisiglaudė palėpėje pas krikščionį ir išsigelbėjo. Jie visi dulkėti. Žmonės šiaip taip susiranda vieni kitus ir kartu sužino apie vis naujas nelaimes.

Praėjo kelios dienos. Žaizdos tebekraujuoja… Dalis sugautųjų buvo išvaryti į antrąjį getą. Didesnė dalis – į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – į Panerius. Paneriai… milžiniškas kapas. Žalios apylinkės, į kurias veda Pohulianka, – tūkstančių žydų skerdykla. Paneriai persisunkę žydų krauju. Paneriai – tai pasyvi mirtis. Ne! Mes neisim į Panerius!

10

Gyvename gete, turėdami tik baltus pažymėjimus. Skerdynių nuotaika dar neatslūgo. Tai, kas įvyko, netrukus vėl kartosis. Baltų pažymėjimų savininkai neina į darbą. Gete viskas pabrango. Vaikštinėju po jį vakarais. Nuo vartų grįžta geltonų pažymėjimų savininkai, nešini ryšulėliais. Žiūriu į juos su pavydu. Staiga kyla triukšmas. „Mes irgi norim valgyti!“ – ima rėkauti kažkokie žmonės. Jie rėkdami plėšia ryšulėlius iš grįžtančiųjų. Matau, kaip vienas prapjauna bulvių maišelį, kito žmogaus nešamą ant pečių. Bulvės pabyra ant gatvės. „Mes irgi norim valgyti!..“ Kyla sąmyšis. Policija ima mušti, vaikyti. Naktimis dažniausiai nakvojame malinoje. Jau taip norėtųsi nusirengti, išsitiesti lovoje. Malinoje šalta ir kieta gulėti. Aplink šmirinėja pelės. Tačiau joje yra ir ponų, kurie miega atskiruose švariuose sandėliukuose.

Mama išeina su darbo būriu, gal jame pavyks gauti geltoną pažymėjimą. Tuo tarpu vakare paskelbiamas įsakymas, kad visi baltų pažymėjimų savininkai turi tučtuojau persikelti į antrąjį getą, kuris nuo šiol skirtas jiems. Dabar turi išsikraustyti mūsų gatvė, Šiaulių. Jaučiame, kad neturėtume tenai keltis. Vis dėlto vėl kraunamės ryšulius. Mūsų kieme pilna žmonių, ryšulių. Policininkai varo visus lauk, kad tik greičiau pajudėtume. Išsigandę žmonės nujaučia, kad neturėtų eiti. Aš jau perpratau naikintojų rafinuotumą. Tačiau žydų policija tikina, jog reikia eiti, nes Mureris pažadėjęs, kad tai būsiąs atskiras getas su Judenratu. Ir masė tuo tiki, ir eina aklai. Bet aš šaukiu tėčiui, kad mums reikia prasmukti tarp policininkų ir patekti į Ligoninės gatvę, kitaip mama nežinos, kur pradingome. Prasmunkame. Dėdė išeina į antrąjį getą. Vakare grįžta nieko nepešusi mama. Mes sunerimę, neišsimiegoję. Nežinome, ką daryti toliau. Visi kiti žmonės mūsų kambaryje turi geltonus pažymėjimus. Su pavydu stebiu jų ramybę. Tame pačiame bute gyvena policininkas. Jis giriasi, kad žydų policijai pavyko per tris valandas pervaryti šešis šimtus šeimų. Mureris patenkintas. Esą dėl to getas dabar apsaugotas.

Rytą žmonės toliau kraustosi į antrąjį getą. Mama išeina su darbo būriu. Dieną kėlimasis į antrąjį getą sustoja. Jame prasideda žaidimas. Jis ir vėl pavirto spąstais aklai žydų masei. Negaliu pamiršti dėdės, kuris ten persikėlė. Visą laiką buvo kartu su mumis ir staiga atsiskyrė, net neatsisveikino. Mes pasukome į dešinę, jis į kairę – tiesiai į spąstus. Vakare grįžta mama – ir vėl be nieko. Rytojaus dieną sutinku Kasrilkės Krauzės brolį. Jis liko vienas. Mama, sesuo ir Kasrilkė išėjo į antrąjį getą. Jis pasiliko visiškai vienišas, nežino, ką daryti be jokių daiktų ir be pinigų. Visą dieną laukiu mamos. Ir ji parneša geltoną pažymėjimą, suteikiantį teisę gyventi. Aš patenku tarp daugmaž ramių žmonių – į geltonų pažymėjimų grupę.

Gauname dėdės laiškelį iš antrojo geto. Jie lindi malinoje. Be paliovos vykdoma antrojo geto likvidacija.

11

Kasdien matosi grupelės žmonių, su mažais ryšulėliais bėgančių iš geto. Jie bėga, kur tik akys veda – į kaimus, pas krikščionis. Gete vėl darosi neramu. Geltonų pažymėjimų savininkai su šeimomis dar kartą palieka getą. Gatvelės staiga apmiršta. Žmonės išsislapsto malinose. Pasiimame mažus ryšulėlius ir šįkart įsiliejame į išrinktųjų, išeinančių iš geto, srautą. Su mumis eina ir pusbroliai, prirašyti kaip mūsų šeimos nariai. Diena debesuota ir drėgna, krinta šlapdriba. Ilgai užtrunka, kol pasiekiame geto vartus. Ten griežta kontrolė. Aplink sklinda aimanos. Žmonės atsisveikina su saviškiais, liekančiais čia, malinose. Staiga sužinome, kad pro vartus nebepraleidžia senų žmonių, kurie priregistruoti kaip tėvai. Močiutė nebegali eiti kartu. Mes apimti nevilties. Į maliną mūsų kieme jau nebeįleidžia. Ką daryti? Tuo tarpu žmonių eilė susiūbuoja. Mūsų grupę jau leidžia pro vartus. Žmonių srautas mus pasigriebia, ir paskubom atsisveikiname su močiute – jau amžinai. Paliekame ją vieną vidury gatvės ir skubame gelbėtis. Niekad nepamiršiu jos dviejų maldaujančių delnų ir jos akių, šaukusių: pasiimkit mane! Mes paliekame getą. Į neapsaugotas gatveles tuoj įpuls sulaukėję lietuviai. Einame prie vartų – išrinktųjų minia, bėganti nuo artimųjų, palikusi juos Dievo valiai. Iš abiejų pusių stovi vokiečių karininkai. Jie mus ragina, varo. Prie barjero – kontrolė. Pagyvenusius žmones įstumia pro gretimas sargybos saugomas duris. Prasibrauname. Tikrina pažymėjimus. Lietuvių karininkai genamus pro vartus, pakelia gumines lazdas, veja išrinktuosius į gyvenimą…

Štai mes jau gatvėje. Pamatome budelius. Širdis ima daužytis. Lietuvių daliniai supa getą. Mums leidžia eiti, kur norime: arba į darbo vietas, arba į antrąjį getą. Gatvė pilna žydų grupelių, lyg kokių pasiklydusių bandų. Einame gatvės viduriu. Pro šalį važiuoja mašinos, taškydamos mus purvu. Kartu su mama ir jos būriu nueinu į darbą. Ten sėdime visą dieną. Sėdėdamas stebiu sočius, patenkintus vokiečius, vaikštinėjančius pirmyn ir atgal. Žiūriu į išvargusius žydų darbininkus, nerimaujančius dėl artimųjų, paliktų gete. Jie siūlo pinigus vokiečių žandarams, kad šie nueitų į getą ir išvestų ten likusius brolius, seseris ar tėvus.

12

Vakare einame į antrąjį getą. Susitinkame su dėde. Jis daugiau nei savaitę praleido slapstydamasis malinoje, mažame kambarėlyje, užstatytame spinta. Sugulame ant ryšulių. Dėdė verkia. Mes palūžę ir nusikamavę. Verkia ir mama. Negalime pamiršti močiutės. Skaudančiomis širdimis gulamės miegoti naujoje vietoje.

Antrojo geto gatvelės pilnos žmonių. Jie pasakoja apie siaubingą akciją. Daugelis malinų buvo surastos. Šimtai žmonių, dabar jau iš pirmojo geto, buvo išvaryti į Lùkiškes. Tuo tarpu Vaiskopas⁵, siuvyklos šefas, čia suka neblogą verslą. Už dideles pinigų sumas su vokiečių žandarais jis eina vaduoti žmonių, pakliuvusių į kalėjimą. Vaikštau po antrojo geto gatveles. Didžiosios sinagogos kiemas – it nusiaubtas pogromo. Tefilinai, religinės knygos, paskiri šventraščių lapai – viskas mėtosi po kojomis. Išdaužyta, sulaužyta ir apleista. Visur čia sklando išvežtųjų dejonės. Paneriai… Paneriai…

13

Prabuvę antrajame gete tris dienas, grįžtame į getą numeris vienas. Čia visiškas siaubas. Išverstos durys, išplėšytos grindys. Pareiname į savo namus. Viskas išlaužyta, išdraskyta. Žmonės lenda iš malinų it numirėliai – išbalę, purvini, su juodais ratais paakiuose. Jie tris dienas dusdami pragulėjo visokiose skylėse ir rūsiuose. Močiutės nėra. Mūsų namai prisipildo verksmo ir šauksmo. Pabėgu iš jų, bastausi gatvelėmis. Degu iš skausmo ir įniršio. Jaučiu – mes kaip avys, mus šaudo ištisais tūkstančiais. Priešai mus naikina tiksliai pagal planą. Esame bejėgiai, pasmerkti.

Dabar žydai turi gyventi „blokais“ pagal savo darbo būrius. Mes irgi persikeliame į tokį „bloką“.

Gyvenimas pamažu pradėjo „normalizuotis“. Išlikusi žydų sauja ima apsiprasti naujomis sąlygomis. Tėvai dirba, o aš tapau namų šeimininke. Išmokau gaminti maistą, plauti grindis, taip ir prabėga mano dienos. Vakare nueinu pasitikti tėvų. Žydų darbininkai grįžta būriais pajuodę, išsekę.

Įeinant iš miesto pro vartus, draudžiama įsinešti maisto. Bet žydų darbininkai sugalvoja tam būdų. Prie vartų juos apieško ir atima viską, ką randa. Šį garbingą darbą irgi vykdo žydų policija.

Artėja žiema su naujais kasdieniais rūpesčiais: reikia šiltų drabužių, malkų. Kartu su žiema pasirodo ir nauji pažymėjimai. Rožiniai šeimų pažymėjimai. Juos gauna tiktai geltonų pažymėjimų savininkų šeimos nariai. Vėl pasidaro neramu. Gruodžio pabaigoje įvykdoma nauja akcija, išplėšusi dar porą šimtų žmonių.

14

Speiguota diena. Neleidžiama išeiti į gatvę. Lietuviai vaikšto po namus ir suiminėja visus, kas neturi rožinių pažymėjimų. Sėdime namuose ir pro langus matome, kaip žmones išvaro į mirtį.

Paskui viskas ir vėl aprimsta. Prasideda sunki žiema. Anksti rytais einu stovėti eilėse. Dar tamsu. Gatvelės sukaustytos šalčio. Vos aušta, o palei sieną jau driekiasi ilga žmonių eilė.

Dieną užsiimu namų ruoša. Vakare einu pasitikti tėvų. Jau tamsu. Apsnigti ir sušalę grįžta žydų darbininkai. Einu geto gatvelėmis. Žmonės žingsniuoja greit, labai šalta. „Žvakė, kam reikia žvakės?“ – gatve prabėga iš šalčio tirtėdamas berniukas. Nebesutinku jokių draugų. Mus išskyrė pilka geto kasdienybė. Vienintelė paguoda liko naujausios žinios iš fronto. Mes čia kenčiame, bet ten, toli Rytuose, dabar prasideda pakilimas. Raudonoji armija pradėjo kontrpuolimą. Sovietai užėmė Rostovą, smogė nuo Maskvos ir žygiuoja tolyn. Vis atrodo, kad jau tuoj sugrįš laisvė.

15

[1942 m.]
PIRMADIENIS, 5 d.​

Pagaliau sulaukiau! Šiandien einame į mokyklą. Diena praėjo visiškai kitaip. Buvo kartu susodintos abi šeštos klasės. Mokykloje linksma. Pagaliau atsidarė jos klubas. Gyvenimas man atrodo jau visai kitoks! Švaistome mažiau laiko.

TREČIADIENIS, 7 d.

Gyvenimas kiek įdomesnis. Prasidėjo klubo veikla. Subūrėme literatūros ir gamtos mokslų ratelius. Ten linksma, leidžiame laiką didelėje kompanijoje. Dienos trumpesnės, gatvėje jau tamsu, ir kai mūsų draugija išeina iš klubo su klegesiu ir triukšmu, policininkai šaukia, bet mes jų neklausome.

PENKTADIENIS, 9 d.

Šiandien man buvo sunki diena. Ploviau grindis, kapojau malkas, vėdinau patalynę, viriau. Visą dieną pralaksčiau suprakaitavęs, išvargęs, beveik nebuvo laiko pasimokyti. Naktį pasijutau prastai. Atrodo, persišaldžiau. Turėjau temperatūros.

TREČIADIENIS, 14 d.

Šiandien visą dieną rašiau rašinį apie mane sužavėjusią knygą Lapkričio 9-oji.

ŠEŠTADIENIS, 17 d.

Nuobodi diena. Galvoju: kas būtų, jei negalėčiau eiti į mokyklą, į klubą, skaityti knygų. Turbūt tarp geto sienų numirčiau iš liūdesio. Šiandien neiname į mokyklą. Tačiau kai visi grįžta iš darbo, pasidaro linksmiau. Žmonės pasakoja naujienas: šįkart geras. Sovietai forsavo Doną. Visi jaudinasi ir ginčijasi kalbėdami, kad vokiečiai niekaip negali paimti Stalingrado, vis stovi ir stovi vietoj. „Turbūt todėl iš geto ir išvežė visas kėdes – jau nori prisėsti“, – pajuokauja kažkas. Išeinu į gatvę – sąmyšis prie kepyklos; kažkokia žydė pagriebė iš krosnies puodą⁶ ir su juo pabėgo. Ją pasivijo ir primušė. Manyje sukilo pasišlykštėjimas. Žmonės plėšte plėšia kąsnį vienas kitam iš burnos.

Man gaila tos alkanos moters; galvoju, kokie žeminantys dalykai vyksta gete: iš vienos pusės – kaip šlykštu vogti svetimą puodą maisto, iš kitos – kaip žema tokią moterį mušti per veidą.

SEKMADIENIS, 7 d.

Mūsų geto tyrimų rateliuose nusprendėme pagaliau nustoti vaikščioję po butus su apklausos lapais. Imsimės nagrinėti atsakymus, remdamiesi surinkta medžiaga.

Šiandien su draugu lankiausi dar viename bute. Mums labai gerai atsakinėjo. Šitaip vaikščiodami tarp geto gyventojų ir kalbėdamiesi su jais apie gyvenimą, mes pažįstame geto žmogų, jo mąstyseną ir kalbėjimo būdą. Paprastai klausinėjant mums nereikalinga pavardė. Bet yra žmonių, kurie būtinai nori, kad jų pavardė būtų užrašyta ir patektų į istoriją. Kiti, priešingai, yra baisiai atsargūs ir nepaprastai diplomatiški. Jie žiūri į mus kaip į kokius mokesčių rinkėjus. Geto žmogus kupinas nepasitikėjimo. Tačiau paprasti žydai atsakinėja draugiškai. Jie suinteresuoti mums atsakyti. Jie išlieja mums savo širdis, su visomis smulkmenomis aiškina savo nelaimes. „Ir ką gi jūs pasakysit, vaikai, štai ką tas fiureris iš mūsų padarė – kad ir jam lygiai taip pat nutiktų! Rašykit, rašykit, vaikai, gerai darot.“

Baigiame apklausinėti šeimą ir jiems dėkojame. „Ai, nedėkokit mums, geriau pažadėkit, kad gyvi išeisim iš geto, tai jums triskart tiek papasakosim, varge vargeli.“ Dešimt kartų tą moterį patikinome, kad tikrai iš geto išeisime.

TREČIADIENIS, GRUODŽIO 10 d.

Susigriebiau, kad šiandien mano gimtadienis. Man suėjo penkiolika metų. Tiesiog nepastebime, kaip lekia laikas. Šiandien rimtai susimąsčiau. Nusprendžiau gete nebešvaistyti laiko tuščiai, be to, jaučiuosi linksmesnis, kai galiu mokytis, skaityti, tobulėti ir jausti, kad laikas ne stovi, o, kaip įprasta, eina kartu su manimi.

Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…

Vertė Mindaugas Kvietkauskas