Viljamas Goldingas. „Musių valdovas“

Kiaukuto garsai

1

Šviesiaplaukis berniukas nusiropštė nuo uolos ir ėmė skintis kelią lagūnos link. Nors jis buvo nusivilkęs megztuką ir nešėsi rankoj, tempdamas žeme, pilki jo marškiniai buvo prilipę prie kūno, o plaukai prisiklijavę prie kaktos. Šiame ilgame, į džiungles įsirėžusiame uolyne kepino kaip pirtyje. Jam besibraunant per vijoklius ir išvirtusius medžius, staiga šmėstelėjo rausvai gelsvas paukštis ir, klaikiai suspigęs, nėrė aukštyn; šį jo riksmą tarsi atkartojo kažkieno šauksmas:

– Ei! Palauk truputį!

Uolyno pakraštyje sujudėjo krūmokšniai, ir nuo lapų pabiro rasos lašai.

– Palauk truputėlį! – vėl pasigirdo. – Aš įstrigau.

Šviesiaplaukis berniukas stabtelėjo ir nejučiom, tarsi būtų visai ne džiunglėse, o namie, timptelėjo aukštyn kojines.

Ir tas pats balsas vėl prašneko:

– Visai neįmanoma prasibrauti pro tuos vijoklius.

Kalbantysis lindo atbulas iš krūmokšnių, šakelės rėžėsi per įdėvėtą jo striukę. Nuogi putlūs pakinkliai buvo subadyti ir suraižyti. Berniukas pasilenkęs atsargiai išsirankiojo dyglius ir atsigręžė. Jis buvo žemesnis už šviesiaplaukį ir labai storas. Paėjo į priekį, atsargiai statydamas kojas, paskui pakėlė galvą ir pažvelgė pro storus akinius.

– Kur tas žmogus su megafonu?

Šviesiaplaukis berniukas papurtė galvą.

– Čia sala. Bent man taip atrodo, kad sala. O ten jūroje rifai. Ir čia, ko gero, visai nėra suaugusiųjų.

Storasis berniukas krūptelėjo išsigandęs.

– Pilotas juk buvo. Tik ne su keleiviais, o ten priekyje, kabinoje.

Šviesiaplaukis prisimerkęs žiūrėjo į rifus.

– O visi kiti vaikai? – dėstė storasis. – Tikriausiai kai kurie išsikapstė. Turėjo išsikapstyti, ar ne?

2

Šviesiaplaukis berniukas pamažėle pasuko prie vandens. Jis ėjo atsainiai, lyg niekur nieko, tačiau nenorėdamas parodyti per didelio abejingumo, bet storulis vis tiek bėgo įkandin.

– Negi iš tiesų nėra suaugusiųjų?

– Vargu ar yra.

Šiuos žodžius šviesiaplaukis berniukas pasakė iškilmingai; paskui jį staiga apėmė išsipildžiusių troškimų džiaugsmas, ir jis uolyno viduryje vikstelėjo kojas aukštyn ir atsistojo ant galvos, šypsodamasis storuliui, dabar tartum stovinčiam irgi žemyn galva.

– Nė vieno suaugusiojo!

Storasis berniukas susimąstė.

– Pilotas.

Šviesiaplaukis pamažėle nuleido kojas ir atsisėdo ant garuojančios žemės.

– Jis tikriausiai nuskrido sau, ir tiek, kai mus išmetė. Negalėjo gi čia nutūpti. Lėktuvu su ratais.

– Mus užpuolė!

– Jis sugrįš, pamatysi.

Storulis papurtė galvą.

– Kai leidomės žemyn, žvilgterėjau pro vieną langelį. Pamačiau lėktuvo šoną. Iš ten veržėsi liepsna.

Berniukas apžvelgė visą uolyną.

– Matai, ką korpusas padarė.

Šviesiaplaukis ištiesė ranką ir pačiupinėjo styrantį nuskelto medžio kamieną. Valandėlę jis atrodė susidomėjęs.

– Kas gi jam nutiko? Kur jis pasidėjo?

– Audra nunešė į jūrą. Tai bent buvo, kai visi tie medžiai ėmė griūti. Tikriausiai dar ir vaikai viduj sėdėjo.

Kiek patylėjęs, jis vėl prašneko:

– Kuo tu vardu?

– Ralfas.

Storasis berniukas tikėjosi, kad ir jis bus paklaustas, kuo vardu, tačiau taip ir nesulaukė pasiūlymo arčiau susipažinti; šviesiaplaukis Ralfas šyptelėjo, atsistojo ir vėl patraukė lagūnos link. Storulis nesiliko nė per pėdą.

– Tikriausiai čia ir daugiau yra mūsiškių pasklidę. Nė vieno nematei, a?

Ralfas papurtė galvą ir paspartino žingsnį. Jis užkliuvo už šakos ir pargriuvo.

Storulis sustojo prie jo, sunkiai alsuodamas.

– Tetutė neleisdavo man bėgioti, – paaiškino jis, – dėl astmos.

– As… ko?

– Dėl astmos. Negaliu atgauti kvapo. Aš vienintelis mokykloje turėjau astmą, – lyg didžiuodamasis pasakė storulis. – O akinius nešioju nuo trejų metų.

Jis nusiėmė akinius ir mirksėdamas su šypsena parodė Ralfui; paskui ėmė juos valyti į murziną striukę. Blyškus jo veidas tapo skausmingas ir susikaupęs. Nusibraukęs nuo skruos tų prakaitą, jis vėl greitai užsidėjo akinius.

– Ak, tie vaisiai. – Jis pažvelgė į uolyną. – Ak, tie vaisiai, – pakartojo, – gal…

Pasitaisęs akinius, berniukas kiek paėjo nuo Ralfo ir palindo po vešliu krūmu.

– Tuoj grįšiu.

Ralfas atsargiai išsinarpliojo iš brūzgų ir patyliukais pro šakas nusėlino tolyn. Netrukus už nugaros vėl pasigirdo storulio šniokštavimas. Ralfas skubėjo prie smėlio ruožo, skiriančio jį nuo lagūnos. Jis persiropštė per nulaužtą medį, ir džiunglės liko užpakaly.

3

Krantas buvo apaugęs palmėmis. Jos stiepėsi, linko, šliejosi į šviesų skliautą, o aukštai aukštai, už kokio šimto pėdų, šiuršeno jų žaliosios lapų plunksnos. Po palmėmis krantas buvo apžėlęs šiurkščia žole, vietomis išrausta griūvančių medžių, ir apibiręs pūvančiais kokosais, priaugęs palmių atžalų. Už jų juodavo tikrasis miškas ir dunksojo plikas uolynas. Ralfas stovėjo, atsirėmęs ranka į pilką medžio kamieną, ir prisimerkęs žiūrėjo į raibuliuojantį vandenį. Ten, už kokios mylios, į koralų rifus plakėsi baltaviršės bangos, o toliau mėlynavo atvira jūra. Netaisyklingos koralų arkos supama, rami lyg kalnų ežeras tyvuliavo lagūna – čia mėlynuojanti visais atspalviais, čia tamsiai žalia, čia violetinė. Paplūdimys, nutįsęs į kairę nuo Ralfo, tarp palmėmis apaugusios terasos ir vandens, atrodė siaura ir be galo ilga juosta, nes tik kažin kur baisiai toli palmės, paplūdimys ir vanduo susiėjo į vieną tašką; ir visur tas karštis, beveik apčiuopiamas karštis.

Ralfas stryktelėjo nuo terasos. Juodi jo batai paniro giliai į smėlį, o į veidą siūbtelėjo kaitra. Jis pajuto, kad drabužiai slegia, spirte nuspyrė batus ir nusiplėšė nuo kojų kojines guminiu krašteliu. Tada liuoktelėjo atgal ant terasos, nusivilko marškinius ir atsistojo tarp kokosų, panašių į kaukoles; nuo palmių ir miško krintantys žali šešėliai slankiojo jo kūnu. Ralfas atsisegė diržo sagtį su gyvatės galvute, nusimovė trumpikes ir apatines kelnaites ir stovėjo nuogutėlis, žvelgdamas į akinantį paplūdimio smėlį ir vandenį.

Jis jau buvo dvylikos su viršum metų ir nebe toks pilvūzas kaip maži vaikai, bet dar ir nepasidaręs negrabus kaip paaugliai. Iš pažiūros jis galėjo tapti boksininku – buvo tvirtų ir plačių pečių, tačiau jo lūpų išlenkime ir akyse slypėjo geras švelnumas. Berniukas lengvai patapšnojo palmės kamieną ir, galiausiai patikėjęs, kad tai ne sapnas, vėl džiugiai nusijuokė ir atsistojo ant galvos. Persivertęs kūlio, vikriai nušoko žemyn į paplūdimį, atsiklaupė ir, kiek apglėbdamas abiem rankom, surausė po krūtine smėlio krūvą. Tada atsisėdo ir įsmeigė blizgančias iš susijaudinimo akis į vandenį.

– Ralfai…

Storulis nusileido terasa ir atsargiai atsisėdo ant vienos pakopos – kaip ant suolo.

– Nepyk, kad taip užsibuvau. Ak, tie vaisiai…

Jis nusišluostė akinius ir tvirtai juos užsidėjo ant mažos lyg pupa nosies, ant kurios rėmeliai buvo įspaudę rausvą „V“ raidę. Storulis nužiūrėjo auksinį Ralfo kūną, o paskui pažvelgė į savo drabužius. Jo ranka pakilo prie užtrauktuko per visą krūtinę.

– Mano tetutė…

Galop pasiryžęs jis džirkštelėjo užtrauktuką ir per galvą nusimovė striukę.

– Na štai.

Ralfas pažvelgė į jį iš padilbų, bet nieko nepasakė.

– Man rodos, reikės sužinoti visų vardus, – tarė storulis, – ir padaryti sąrašą. Reiktų sušaukti susirinkimą.

Ralfas nepaisė jo žodžių, tad storulis aiškino toliau:

– O man vis tiek, kaip mane vadins, – nuoširdžiai pasakė jis, – kad tik ne taip, kaip mokykloje.

Ralfas kiek susidomėjo.

– O kaipgi tave vadino?

Storulis dirstelėjo atgal pro petį ir, pasilenkęs prie Ralfo, sušnabždėjo:

– Ogi vadindavo Kriuksiu.

Ralfas suspiegė iš juoko. Net pašoko.

– Kriuksis! Kriuksis!

– Ralfai… nereikia! – Išsigandęs Kriuksis sugniaužė rankas. – Aš juk sakiau, kad nenoriu…

– Kriuksis! Kriuksis!

Ralfas pasišokėdamas nubėgo įkaitusiu paplūdimiu ir grįžo kaip naikintuvas, suskliaudęs atgal sparnus, lyg iš kulkosvaidžio apšaudydamas Kriuksį.

– Š-š-iau!

Jis smigo į smėlį prie Kriuksio kojų ir kvatojosi gulėdamas.

– Kriuksis!

Storulis nenoriai nusišiepė, patenkintas, kad nors tiek dėmesio jam parodyta.

– Jei tik kitiems nepasakysi…

Ralfas sukikeno, įdūręs nosį į smėlį. Kriuksio veidas vėl pasidarė skausmingas ir susikaupęs.

– Palūkėk!

Jis vėl nuskubėjo į mišką. Ralfas atsistojo ir nubidzeno į dešinę.

4

Čia į smėlėtą krantą nelauktai buvo įsiterpęs kitokio peizažo kvadratas; didžiulė rausvo granito plokštuma smigo tiesiai per mišką, terasą, smėlį ir lagūną lyg koks iškilus keturių pėdų aukščio molas. Granito paviršių dengė plonas žemės sluoksnis, apaugęs šiurkščia žole ir jaunutėmis ūksmingomis palmėmis. Buvo per mažai žemės, kad jos išaugtų didelės, tad, vos pasistiebusios kokį dvidešimt pėdų, jos virsdavo iš šaknų ir nudžiūdavo – jų kamienai gulėjo susikryžiavę, labai patogūs atsisėsti. Tebestovinčios palmės atrodė lyg žalias stogas, iš apačios nutviekstas daugybės mirguliuojančių lagūnos atšvaitų. Ralfas užsikabarojo ant to granitinio molo ir iškart pajuto vėsą ir paunksnę; primerkęs vieną akį įsitikino, kad šešėliai ant jo kūno tikrai žali. Tada jis molu nusigavo iki pat jūros kranto ir stovėjo, žiūrėdamas į vandenį. Vanduo buvo permatomas iki dugno, visas švytėjo nuo žydinčių jūros žolių ir koralų. Būrys mažų blizgančių žuvyčių sklandė čia į vieną pusę, čia į kitą. Lyg palietus džiaugsmo stygą, iš Ralfo lūpų išsiveržė:

– Ajai!

O už molo slypėjo dar didesni stebuklai. Kažkokia Apvaizdos galia – gal taifūnas, o gal audra, siautėjusi jiems skrendant, – sustūmė lagūnoje smėlį taip, kad paplūdimy susidarė ilgas gilus ežerėlis, galu besiremiąs į aukštą rausvo granito molą. Ralfas jau kartą buvo apsigavęs, palaikydamas giliu panašų paplūdimio ežeriuką, todėl prie šio artėjo nieko gero nesitikėdamas. Bet šioje saloje viskas pasirodė besą tikra, ir šis abejotinas ežeriukas, atsiradęs tik per jūros potvynį, viename gale buvo gilus, net tamsiai žalias. Ralfas nuodugniai apžiūrėjo visą trisdešimties jardų ilgio ežeriuką ir pagaliau įšoko. Vanduo buvo šiltesnis už jo kūną, ir berniukas plaukiojo tarsi didžiulėj vonioj.

Iš kažkur vėl atsirado Kriuksis, atsisėdo ant uolos briaunos ir pavydžiai žiūrėjo į žalsvą Ralfo kūną.

– Na ir plauki.

– Kriuksi!

Kriuksis nusimovė batus ir puskojines, surikiavo juos gražiai ant briaunos ir įkišo kojos pirštą į vandenį.

– Karštas!

– O ką tu manei?

– Nieko nemaniau. Mano tetutė…

– Papūsk tai savo tetutei!

Ralfas niurktelėjo ir nuplaukė po vandeniu atmerktom akim; priešais lyg kalvos atšlaitė bolavo smėlėtas krantas. Jis apsivertė ant nugaros, užspaudęs nosį, o auksiniai spinduliai blykčiojo jam ant veido. Kriuksis pagaliau apsisprendė ir ėmė mautis kelnaites. Kaipmat jis jau stovėjo nuogas: toks baltas ir tuklus. Galupirščiais nustypčiojo smėlėtu ežeriuko krantu ir atsisėdo į vandenį iki kaklo, išdidžiai šypsodamasis Ralfui.

– Tai neplauksi?

Kriuksis papurtė galvą.

– Aš nemoku plaukti. Man neleisdavo. Mano astma…

– Papūsk tai savo astmai!

Kriuksis pakančiai išklausė Ralfo.

– Na, žinai, ir plauki!

Ralfas yrėsi atbulas palei šlaitą, panėrė burną, iššmirkštė aukštyn į orą vandens čiurkšlę. Paskui pakėlė smakrą ir pasakė:

– Aš jau penkerių būdamas mokėjau plaukti. Tėtis išmokė. Jis pirmojo rango kapitonas laivyne. Kai tik jis gaus atostogų, tuoj atvyks mūsų gelbėti. O kas tavo tėvas?

Kriuksis staiga paraudo.

– Mano tėtė miręs, – jis skubriai tarė, – o mamytė…

Berniukas nusiėmė akinius ir dairėsi, nerasdamas, kuo čia juos nuvalyti.

– Aš gyvenau su tetute. Ji turėjo saldumynų krautuvėlę. O, kiek gaudavau saldainių! Kiek tik norėdavau! O kada tavo tėtis mus išgelbės?

– Kai tik galės.

Kriuksis išlipo ant kranto ir nuogas valėsi akinius kojine, o vanduo varvėjo nuo jo. Tą kaitrų rytmetį tebuvo girdėti tik šaižus ir pratisas rifus daužančių bangų riaumojimas.

– O iš kur jis žino, kad mes čia?

Ralfas tįsojo ant vandens. Jį apėmė mieguistumas, kaip tie miražai, gaubiantys lagūną ir besigalynėjantys su jos atšvaitais.

– Iš kur jis žino, kad mes čia?

Ogi, galvojo Ralfas, ogi… ogi…

Bangų riaumojimas nutolo.

– Aerodrome pasakys.

Kriuksis papurtė galvą, užsidėjo blizgančius akinius ir pažvelgė į Ralfą.

– Tik jau ne jie. Argi negirdėjai, ką sakė pilotas? Apie atominę bombą? Jie visi žuvo.

Ralfas tingiai išlipo iš vandens ir, stovėdamas veidu į Kriuksį, svarstė šią nepaprastą problemą.

Kriuksis šnekino toliau:

– Juk čia sala, ar ne?

– Aš buvau užsilipęs ant uolos, – lėtai atsakė Ralfas, – ir man atrodo, kad sala.

– Tenai visi žuvo, – tarė Kriuksis, – o čia sala. Niekas nežino, kad mes šičia. Nei tavo tėtė, nei niekas… – Jo lūpos suvirpėjo, akiniai apsitraukė migla. – Galim čia ir iki mirties palikti.

5

Sulig šiais žodžiais kaitra pasidarė nebepakenčiamai slogi, o švytinti lagūna akinamai spigino.

– Pasiimsiu drabužius, – burbtelėjo Ralfas. – Štai ten.

Jis pustekinis pasileido per smėlį, svilinant saulei, perbėgo į kitą granitinio molo pusę ir susirinko išmėtytus drabužius. Buvo malonu vėl užsitempti pilkus marškinius. Tada jis užkopė ant granito ir atsisėdo žaliam pavėsy ant patogaus išvirtusio medžio kamieno. Pasibrukęs po pažastimis veik visas savo drapanas, čia užsikabarojo ir Kriuksis. Jis atsargiai įsitaisė ant kito kamieno, šalia nedidelės uolos, priešais lagūną; per jį visą mirguliavo lagūnos atšvaitai.

Galiausiai jis prašneko:

– Mums reikia susirasti kitus. Reikia ką nors daryti.

Ralfas nieko neatsakė. Čia koralų sala. Jis sėdi šešėly, apimtas malonių svajų, ir visai nesiklauso Kriuksio būgštavimų.

Kriuksis nenusileido.

– Kaži, kiek čia mūsų yra?

Ralfas žengtelėjo į priekį ir atsistojo šalia jo.

– Nežinau.

Prasiskverbęs pro padūmavusią kaitrą, vėjelis tai šen, tai ten sušiaušė glotnų vandens paviršių. Prasigavęs iki molo, jis sujudino plunksnotas palmių viršūnes, o šioms siūruojant berniukų kūnais lyg kokie sparnuoti padarėliai šokinėjo saulės zuikučiai.

Kriuksis pakėlė akis į Ralfą. Visi šešėliai ant Ralfo veido atsišvietė aukštyn kojom: žali – aukščiau, o šviesūs lagūnos atšvaitai – žemiau. Per plaukus sliuogė saulės zuikutis.

– Reikia ką nors daryti.

Ralfas žvelgė pro šalį. Štai galiausiai tampa tikrove tai, kas tiek kartų vaizduotasi, tačiau niekada nebuvo įgyvendinta. Jis džiaugsmingai nusišypsojo, o Kriuksis, manydamas, kad toji šypsena išreiškia jam draugiškumą, irgi patenkintas nusijuokė.

– Jeigu čia iš tiesų sala…

– O kas ten?

Ralfas liovėsi šypsojęsis ir parodė į lagūną. Tarp išsikerojusių vandens žolių gulėjo kažkoks gelsvas daiktas.

– Akmuo.

– Ne. Kiaukutas.

Staiga Kriuksis sukruto, vos nespringo iš susijaudinimo.

– Tikras dalykas! Kiaukutas! Esu tokį matęs! Pas draugą ant sienos. Kriaukle jį vadino. Papūsdavo į ją, ir ateidavo jo mama. Tai labai brangus daiktas…

Ralfui po ranka, pasvirusi virš lagūnos, augo palmės atžala. Savo svoriu ji baigė atplėšti plonytį žemės luitą ir išgriūti. Ralfas išrovė ją ir ėmė badyti vandenį; į visas puses šmėseliavo blizgančios žuvelės. Kriuksis pasilenkė, rodės, tuoj nukris.

– Atsargiau! Sudaužysi!

– Užsičiaupk.

Ralfas pasakė tik šiaip sau. Kiaukutas, žinoma, viliojantis, gražus ir vertingas žaislas, bet svajingos vaizduotės sukurti reginiai dar skyrė jį nuo Kriuksio, kuris prie jų kažkaip nesiderino. Sulinkusiu palmės stiebeliu jis traukė kiaukutą per žoles. Paskui, prilaikydamas stiebelį viena ranka, kita pamažėle kėlė kiaukutą, kol šis iškilo į paviršių, visas varvantis, ir Kriuksis jį lengvai pačiupo.

Dabar, kai kiaukutą jau ne tik matė, bet galėjo ir paliesti, Ralfas taip pat sukruto. Kriuksis vapėjo sau:

– … kriauklė, ir dar tokia brangi. Kertu lažybų, jeigu norėtum tokią nusipirkti, turėtum galybę pinigo pakloti… Ji kabojo sode ant mūrinės sienos, ir mano tetutė…

Ralfas paėmė iš Kriuksio kiaukutą, ir jam per ranką kliūstelėjo vanduo iš vidaus. Kiaukutas buvo vos vos rusvas, kai kur pereinąs į blausų rausvumą. Nuo jo smaigalio, besibaigiančio maža skylute, iki rausvų lyg pražiota burna pakraštėlių koks aštuoniolika colių – kiaukutas platėjo lyg spiralė ir buvo išmargintas švelniais įsispaudusiais raštais. Ralfas iškratė iš vidaus smėlį.

– … kriauklė baubė lyg karvė, – kalbėjo Kriuksis. – Turėjo jis ir baltų akmenukų, ir narvelį su žalia papūga. Na, žinoma, jis nedūdavo su tais baltais akmenukais ir sakydavo…

6

Kriuksis stabtelėjo atsikvėpti ir paglostė Ralfo rankose blizgantį kiaukutą.

– Ralfai!

Ralfas pakėlė akis.

– Mes galim su juo visus sušaukti. Į susirinkimą. Jie ateis, kai tik mus išgirs…

Visas švytėdamas jis nusišypsojo Ralfui.

– Tu irgi apie tai pagalvojai, ar ne? Todėl ir ištraukei kriauklę iš vandens?

Ralfas nusibraukė nuo kaktos šviesius plaukus.

– Tai kaip tasai tavo draugas pūsdavo tą kiaukutą?

– Na, tarsi spjaudamas, – paaiškino Kriuksis. – Tetutė man neleisdavo pūsti dėl astmos. Jis sakėsi, kad pučia iš pat šičia, – Kriuksis uždėjo ranką ant pūpsančio savo pilvo. – Tu pabandyk, Ralfai. Visus sušauksi.

Abejodamas Ralfas prisidėjo smailąjį kiaukuto galą prie lūpų ir papūtė. Iš kiaukuto žiočių pasigirdo šnypštimas, bet nieko daugiau. Ralfas nusibraukė nuo lūpų sūrų vandenį ir vėl pabandė, tačiau kiaukutas tylėjo.

– Jis tarsi spjaudavo.

Ralfas sustatė lūpas ir vėl papūtė į kiaukutą, ir dabar pasigirdo duslus plerpimas. Berniukai prapliupo kvatotis ir ilgai negalėjo nutilti – vos tik Ralfas papučia, abu tuoj ir leipsta iš juoko.

– Jis pūsdavo štai čia, iš apačios.

Galiausiai Ralfas suprato ir lyg dumplėmis iš visos krūtinės papūtė. Staiga kiaukutas sugaudė! Žemas, šaižus garsas suskambo po palmėmis, nuskardeno po visus miško kampelius ir atsikartojo aidu, atsimušęs į rausvą kalno granitą. Iš medžių viršūnių pakilo debesys paukščių, kažkas suspigo ir niro į brūzgynus.

1

Galiausiai Ralfas liovėsi pūtęs ir atsisėdo, nuleidęs galvą ant kelių, vienoje rankoje tebelaikydamas kiaukutą. Nutilus aidams, dingo ir juokas, įsiviešpatavo tyla.

Per žėrinčią paplūdimio miglą slinko kažkas juoda. Ralfas pirmasis tai pastebėjo ir ėmė žiūrėti taip atidžiai, kad ir visi pasuko galvas į tą pusę. Keistoji būtybė išniro iš miglos į aiškią šviesą, ir jie pamatė, kad ten juoduoja ne šešėlis, bet drabužiai. Tai berniukų būrys; jie beveik koja kojon žengė dviem lygiom eilėm, apsikarstę keisčiausiomis drapanomis. Trumpikes, marškinius ir kitokius apdarus jie nešėsi rankose, o ant galvos buvo užsimaukšlinę juodas kampuotas kepures su sidabriniais ženkliukais. Visi buvo apsigobę juodom ir ilgom ligi kulnų mantijom, kairėje krūtinės pusėje švysčiojo ilgi sidabriniai kryžiai, prie kaklo mantijas puošė paraukti apkraštėliai. Jie buvo taip suplukę nuo tropikų karščio, iškamuoti nusileidimo, maisto ieškojimo ir štai šio ėjimo įkaitusiu paplūdimiu, kad jų veidai atrodė tarsi ką tik nuplautos slyvos. Berniukų vadas buvo apsirengęs taip pat, kaip ir visi, tik ant kepurės turėjo auksinį ženkliuką. Kai būrys priartėjo prie granito plokštumos per kokį dešimt jardų, jis sukomandavo, ir berniukai sustojo, graibstydami orą, apsipylę prakaitu, svyruodami nuo negailestingai kepinančios saulės. Vadas žengė į priekį, užšoko ant granito plokštumos, – jo mantija plevėsavo užpakaly, – ir pažvelgė nieko nematančiomis akimis.

– Kur tas žmogus su trimitu?

Ralfas, supratęs, kad po skaisčios šviesos jis nieko nemato, atsakė:

– Čia nėra jokio žmogaus su trimitu. Tik aš.

Berniukas priėjo arčiau ir, suraukęs antakius, įdėmiai nužvelgė Ralfą. Išvydęs šviesiaplaukį berniuką su gelsvu kiaukutu ant kelių, jis nusivylė. Greitai pasisuko, net juoda mantija suplevėsavo.

– Tai nejaugi nėra laivo?

Jo kūnas po ilga plačia mantija buvo aukštas, plonas ir prakaulus; iš po juodos kepurės kyšojo rausvų plaukų kuokštas. Susiraukęs strazdanotas berniuko veidas atrodė atgrasus, bet nekvailas. Iš jo žvelgė šviesiai mėlynos akys, kupinos nusivylimo ir pykčio arba bent nekantrumo.

– Tai čia nėra jokio žmogaus?

– Nėra, – atsakė Ralfas, stovėdamas jam už nugaros. – Mes sušaukėme susirinkimą. Eikšekit ir jūs.

2

Mantijomis apsigobusių berniukų būrys pradėjo skirstytis. Aukštasis berniukas riktelėjo:

– Choras! Ramiai!

Nenoromis, stumdydamiesi choristai susirikiavo į eilę ir vos besilaikydami stovėjo saulėje. Vienas kitas net ėmė nedrąsiai atsikalbinėti:

– Bet, Meridijau… Klausyk, Meridijau… negi negalima?..

Staiga vienas berniukas susmuko kniūbsčias į smėlį, ir rikiuotė suiro. Jie užkėlė sukniubusį berniuką ant granito plokštumos ir paguldė. Meridijus tik dėbtelėjo į juos išverstom akim, ir jam nieko daugiau nebeliko, tik nusileisti.

– Na, gerai, gerai. Sėskit. Palikit jį ramybėj.

– Bet, Meridijau…

– Jis amžinai apsimeta alpstąs, – pasakė Meridijus. – Ir Gibraltare, ir Adis Abeboje, ir rytais per pamaldas giedant.

Choristai, kurie lyg juodvarniai kėksojo ant išsivarčiusių medžių ir susidomėję stebėjo Ralfą, suprunkštė išgirdę minint pamaldas. Kriuksis liovėsi klausinėjęs vardų. Pabūgęs to uniformuoto pranašumo ir šiurkštaus Meridijaus balso valdingumo, jis užlindo už Ralfo ir įniko valytis akinius.

Meridijus atsigręžė į Ralfą.

– Nėra nė vieno suaugusiojo?

– Nėra.

Jis atsisėdo ant kamieno ir apžvelgė ratu sėdinčius berniukus.

– Vadinasi, reikės patiems savimi pasirūpinti.

Jausdamasis saugiai Ralfo pašonėje, Kriuksis nedrąsiai prabilo:

– Ralfas tam ir sušaukė visus. Kad nuspręstume, ką daryti. Ir vieni kitų vardus jau žinome. Štai Džonis. Šitie dvynukai – tai Semas ir Erikas. Kuris gi Erikas? Tu? Ne, tu Semas…

– Aš Semas…

– O aš Erikas.

– Geriau būtų, kad visų vardus žinotume, – tarė Ralfas, – taigi aš – Ralfas.

– Daugelio jau žinom, – pasakė Kriuksis. – Ką tik dabar sužinojom.

– Vaikiški vardai, – tarė Meridijus. – Kurių galų turėčiau vadintis Džeku? Aš – Meridijus.

Ralfas atsigręžė į jį. Meridijus kalbėjo lyg koks visažinis.

– O štai, – parodė Kriuksis, – anas berniukas… pamiršau…

– Per daug plepi, – pertraukė jį Džekas Meridijus. – Užsičiaupk, Lašinini.

Visi prapliupo kvatotis.

– Jis ne Lašininis, – šūktelėjo Ralfas, – jo vardas Kriuksis!

– Kriuksis!

– Kriuksis!

– Ooch, Kriuksis!

Vėl kilo juoko audra, kvatojosi net patys mažiausieji. Šią akimirką visi berniukai buvo kaip vienas, tik Kriuksis liko nuošaly. Jis išraudo, nunėrė galvą ir vėl ėmė valytis akinius.

Galiausiai juokas nutilo, ir berniukai toliau sakėsi vardus. Choristas Moris buvo antras pagal ūgį po Džeko, tiktai plačiapetis ir visą laiką išsišiepęs. Vienas liesas, drovus berniukas, kurio niekas nepažinojo, aiškiai visų šalinosi ir buvo labai užsidaręs. Jis tik murmtelėjo, kad jo vardas Rodžeris, ir vėl nutilo. Toliau sekė Bilis, Robertas, Haroldas, Henris. Priėjo eilė choristui, kuris buvo apalpęs. Sėdėdamas atsirėmęs į palmę, jis blausiai nusišypsojo Ralfui ir pasakė, kad jo vardas Saimonas.

3

Paskui prakalbo Džekas:

– Reikia nutarti, kaip mums išsigelbėjus.

Berniukai subruzdo. Vienas iš mažiukų, Henris, pasakė norįs namo.

– Nutilk, – atsainiai tarė Ralfas ir pakėlė prie lūpų kiaukutą. – Man rodos, mums reiktų vado, kuris viską spręstų.

– Vado! Vado!

– Aš turėčiau būti vadas, – įžūliai pasisiūlė Džekas, – nes giedu kapitulos chore ir esu vyresnysis. Aš lengvai išdainuoju do diezą.

Vėlei bruzdesys.

– Na tai, – tarė Džekas, – aš…

Jis sudvejojo. Tada galiausiai sukruto ir prakalbo tamsiaplaukis Rodžeris:

– Balsuokim.

– Žinoma!

– Balsuokime už vadą!

– Balsuokime…

Balsavimo žaidimas bemaž taip pat masino kaip ir kiaukutas. Džekas bandė prieštarauti, tačiau šūkalojimai, kurie pradžioj išreiškė visų norą turėti vadą, galiausiai virto Ralfo kandidatūros kėlimu. Vargu ar bent vienas berniukas būtų galėjęs paaiškinti, kodėl taip; jeigu čia kas parodė kiek išminties, tai tik Kriuksis, na, Džekas šiaip iš visko geriausiai tiko į vadus. Tačiau sėdintis Ralfas išsiskyrė savotišku ramumu: imponavo jo ūgis, patraukli išvaizda, ir bene labiausiai visus traukė kiaukutas, nors jie patys to nė nesuvokė. Ir tą, kuris juo trimitavo, o paskui kantriai jų laukė, sėdėdamas ant granito uolos ir laikydamas šį gražutį daiktą ant kelių, jie dabar pasirinko.

– Už tą su kiaukutu!

– Už Ralfą! Ralfą!

– Tegul tas su trimitu būna vadas.

Ralfas pakėlė ranką, kad visi nutiltų.

– Gerai, kas nori, kad vadas būtų Džekas?

Choristai paniuro, tačiau pakėlė rankas.

– O kas nori manęs?

Tučtuojau visų rankos pakilo į viršų, tik choristai ir Kriuksis susilaikė. Paskui ir Kriuksis nenoromis pakėlė.

Ralfas suskaičiavo.

– Vadinasi, aš vadas.

4

Berniukų ratas ėmė ploti. Netgi choristai plojo; ir Džekas iš nuoskaudos taip nukaito, kad nė strazdanų nebebuvo matyti. Jis pašoko, bet, staiga apsigalvojęs, vėl atsisėdo, tebeaidint plojimams. Ralfas pažvelgė į jį, trokšdamas ką nors pasiūlyti.

– Choristai, žinoma, priklauso tau.

– Jie galėtų sudaryti kariauną…

– Arba būti medžiokliai…

– Galėtų būti…

Džeko nuraudimas atslūgo. Ralfas vėl mostelėjo ranka, prašydamas tylos.

– Džekas – choro vyresnysis. Jie gali būti… na, kuo norėtum, kad jie būtų?

– Medžiokliai.

Džekas ir Ralfas droviai nusišypsojo, parodydami, jog vienas kitu patenkinti. Kiti berniukai ėmė karštai šnekučiuotis.

Džekas atsistojo.

– Choristai, klausyt komandos! Nusiimt togas!

Tarsi po skambučio, pasibaigus pamokai, choristai atsistojo ir šnekučiuodamiesi sukrovė savo juodas mantijas ant žolės. Džekas savąją padėjo ant medžio, šalia Ralfo. Jo pilkos trumpikės buvo net prilipusios nuo prakaito. Ralfas gėrėdamasis pažvelgė į jas, o Džekas, pastebėjęs šį žvilgsnį, paaiškino:

– Bandžiau nusigauti už tos kalvos, norėjau pažiūrėti, ar iš visų pusių vanduo. Bet tavo trimitas mus sugrąžino.

5

Ralfas nusišypsojo ir iškėlė kiaukutą, prašydamas tylos.

– Pasiklausykit dabar. Man reikia laiko viskam apgalvoti. Negaliu taip ūmai nuspręsti, ką daryti. Jeigu čia ne sala, tai mus, ko gero, netrukus išgelbės. Taigi turim ištirti, ar čia sala, ar ne. Visi likite čia krūvoj ir laukite, neišsivaikščiokit. Mes eisim trise, – daugely tik susimaišytume ir pasimestume, – taigi trise leisimės į žygį ir viską ištirsim. Eisiu aš, Džekas ir… ir… – jis nužvelgė nekantrių veidų ratą. Buvo iš ko pasirinkti. – Ir Saimonas.

Šalia Saimono sėdintys berniukai sukikeno, ir jis atsistojo, truputį šypsodamasis. Alpulio blyškumui praėjus, šis prakaulus berniukas atrodė vikrus, jo akys gyvai žvelgė po nukarusiu lygių juodų plaukų kuokštu.

Jis linktelėjo Ralfui.

– Einu.

– Ir aš…

Džekas išsitraukė iš makšties didoką peilį ir sviedė jį į kamieną. Peilis suzvimbė įsmigęs ir nutilo.

Kriuksis sujudo:

– Aš irgi eisiu.

Ralfas atsigręžė į jį.

– Tu visai tokiam žygiui netinki.

– Vis tiek…

– Mums tavęs nereikia, – trumpai atšovė Džekas. – Užtenka ir trijų.

Kriuksio akiniai sublizgėjo.

– Aš buvau kartu su juo, kai jis rado tą kriauklę. Buvau, kol nė vieno dar nebuvo.

Nei Džekas, nei kiti nekreipė dėmesio. Visi ėmė urmu skirstytis. Ralfas, Džekas ir Saimonas nušoko nuo granito plokštumos ir patraukė smėlynu pro ežeriuką. Kriuksis ėjo bambėdamas iš paskos.

– Saimonas tegul eina viduryje, – tarė Ralfas, – tada laisvai galėsim šnekučiuotis per jo galvą.

Berniukų trejetas nužingsniavo koja į koją. Todėl Saimonas kartkartėmis turėjo pabėgėti, kad galėtų su anais sutaikyti. Netrukus Ralfas stabtelėjo ir atsigręžė į Kriuksį.

– Klausyk.

Džekas su Saimonu dėjosi nieko nepastebį. Jie žengė toliau.

– Neik su mumis.

Kriuksio akiniai vėl apsitraukė migla – šį kartą nuo pažeminimo.

– Tai ir pasakei jiems. Nors ir prašiau… – Jo veidas visas liepsnojo, lūpos virpėjo. – Nors ir sakiau, kad nenoriu…

– Ką tu čia sapalioji?

– Ogi dėl pravardžiavimo. Aš juk sakiau, kad man vis tiek, kaip mane vadins, kad tik ne Kriuksiu, ir prašiau nesakyti, o tu ėmei ir viską išplepėjai…

Abu tylėjo. Įdėmiau pažvelgęs į Kriuksį Ralfas suprato, kad šis įskaudintas ir priblokštas. Jis dvejojo, kaip čia pasielgti, – atsiprašyti ar dar labiau įžeisti.

– Geriau Kriuksis negu Lašininis, – pagaliau pasakė jis tiesiai, kaip pridera tikram vadui. – Na ką gi, man labai gaila, kad tu šitaip viską imi į galvą. O dabar grįžk atgal, Kriuksi, ir sužinok visų vardus. Tai tavo darbas. Iki!

Ralfas apsigręžė ir nusivijo anuos du berniukus. Kriuksis liko bestovįs; pasipiktinimo nutvieksti jo skruostai pamažėle atvėso. Jis pasuko atgal prie granito plokštumos.

1

Berniukų trejetas žvaliai sau ėjo per smėlyną. Buvo atoslūgis, ir jūros žolėmis nusėtas paplūdimio ruožas atrodė kietas kaip kelias. Viską aplinkui gaubė kažkoks slėpiningas žavesys; berniukai jautė jį ir buvo laimingi. Jie ėjo, linksmai žvilgčiodami vienas į kitą, juokėsi, klegėjo ir visiškai nieko nesiklausė. Oras buvo vaiskus. Ralfas tiesiog nebesitvėrė iš džiaugsmo ir, negalėdamas to niekaip kitaip išreikšti, apsivertė kūlvirsčia. Kai visi trys prisikvatojo iki valiai, Saimonas nedrąsiai paglostė Ralfui ranką, ir vėl visi prapliupo juoktis.

– Eime, – po valandėlės tarė Džekas, – juk mes žvalgai.

– Paėjėsim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir apsidairysim aplinkui.

– Jeigu čia sala…

Dabar, į pavakarę, miražai nyko. Berniukai priėjo salos galą, kuris jau buvo aiškiai matyti ir neatrodė beformis vaizduotės padarinys. Tai buvo kampuotų uolų sąvarta, o viena didžiulė uola telkšojo lagūnoje. Ten sukosi lizdus vandens paukščiai.

– Kaip glajus ant rausvo torto, – tarė Ralfas.

– Iš čia nieko gero nepamatysi, – tarė Džekas, – nes tai ne kyšulys, o tik nežymus vingis, o štai ten uolos jau statesnės…

Ralfas prisidengė ranka akis, ir jo žvilgsnis nuklydo dantytom uolom, kylančiom aukštyn. Ši paplūdimio vieta buvo labiausiai priartėjusi prie kalno.

– Pamėginsim iš čia įkopti į kalną, – pasakė Ralfas. – Man atrodo, čia bus lengviausias kelias. Ne tokios tankios džiunglės, daugiau rausvo granito. Eime.

Trys berniūkščiai ėmė ropštis aukštyn. Kažkokia nežinoma jėga kadaise išjudino ir suskaldė granitą į kubus, ir dabar jie gulėjo, suvirtę pražambiai vienas ant kito, dažniausiai su mažesniais ant viršaus. Daugiausia uolos šitaip atrodė: ant rausvo luito pražambiai riogso kitas, ant to kitas ir dar kitas, kol susidaro aukšta rausva kaugė, apsupta fantastiškais lianų raizginiais. Žemėje palei pat šitas stačias rausvas uolas dažniausiai vingiuoja aukštyn siauri takeliai. Berniukai ėjo jais į augalijos pasaulį skersom, prisiploję prie pat uolų.

– Kas pramynė šį takelį?

Džekas stabtelėjo, šluostydamasis nuo veido prakaitą. Ralfas sustojo šalimais, sunkiai alsuodamas.

– Žmonės?

Džekas papurtė galvą.

– Gyvūnai.

Ralfas įbedė žvilgsnį į tamsią medžių paunksnę. Miškas vos pastebimai virpėjo.

– Eime.

Ne tiek vargino šis status kelias, vingiuojantis palei uolas, kiek tie neperžengiami atvašynai, pro kuriuos reikėjo prasibrauti, norint patekti iš vieno takelio į kitą. Lianų šaknys ir stiebai buvo taip susiraizgę, kad berniukai turėjo lyg vijurkai landžioti pro juos. Vienintelis jų kelrodis, be rudos žemės ir protarpiais pro lapus sublyksinčios šviesos, buvo skardžio reljefas: reikėjo žiūrėti, ar prieitoji vieta, visa užnarpliota lianų virvėmis, yra aukščiau už aplenktąją, ar ne.

Vargais negalais jie kapstėsi aukštyn.

2

Vieną kartą, įstrigęs į tokius raizgynus, – o tai buvo bene pats sunkiausias momentas, – Ralfas atsigręžė patenkintas į draugus, net jo akys blizgėjo.

– Tai bent šaunu!

– Stebuklas!

– Fantastiška!

Sunku pasakyti, ko jie taip džiūgavo. Visi trys buvo suplukę, purvini, nusikamavę, Ralfas – visas apsidraskęs. Lianos, sulig jų šlaunim storumo, taip suaugusios, kad berniukams buvo likę tik siauri tuneliai. Ralfas šūktelėjo, ir jie visi sustoję klausėsi duslaus aido.

– Tai bent ekspedicija! – tarė Džekas. – Kertu lažybų, kad čia niekas dar nebuvo kojos įkėlęs.

– Mums reiktų nupiešti žemėlapį, – pasakė Ralfas, – tik kad popieriaus neturim.

– Galėtume išraižyti žievėje, – įsiterpė Saimonas, – o paskui kuo nors juodai nudažyti.

Ir prieblandoje berniukai vėl reikšmingai susižvalgė žibančiomis akimis.

– Tai bent šaunu.

– Stebuklas.

Atsistoti ant galvos nebuvo vietos. Tad Ralfas, norėdamas išlieti jausmų perteklių, apsimetė ketinąs partrenkti Saimoną žemėn; netrukus jie visi klegėjo krūvoj, suvirtę į unksnėtą atvašyną.

Kai jie liovėsi ristis, Ralfas pirmas prabilo:

– Reikia eiti toliau.

Kita smailėjanti rausvo granito uola dunksojo kiek atokiau nuo lianų ir medžių, tad berniukai galėjo paspartinti žingsnį įkalnėn. Takas įvingiavo į praretėjusį mišką, ir berniukai pamatė tvyrančią jūrą. Proskynoje pasirodė saulė; ji bematant išdžiovino jų drabužius, permirkusius nuo prakaito, beeinant per tokį tvankų pavėsį. Pagaliau jau atrodė, kad į viršūnę bus galima užropoti rausvu granitu ir nebereikės daugiau brautis pro tamsius brūzgynus. Berniukai pasuko per tarpeklius ir uolas, nužertas aštriomis nuolaužomis.

– Žiūrėkit! Žiūrėkit!

Šiame salos gale aukštai kyšojo rausvųjų granitinių kaugių viršūnės it kokie kaminai. Tas luitas, į kurį buvo atsirėmęs Džekas, jiems stumtelėjus sugirgždėjo.

– Eikšekit!

Tačiau šis „eikšekit“ ne į viršų kvietė. Viršūnę jie šturmuos vėliau, kai visi trys susidoros su šia pagunda. Uolienos gabalas buvo maždaug automobilio dydžio.

– Opa!

Įsiūbuos pirmyn ir atgal – ritmingai.

– Opa!

Kaskart vis greičiau, greičiau, stipriau įsiūbuos ir nustums… stipriau… stipriau…

– Opa!

Didžiulė uola susverdėjo, pakibo ant briaunos lyg dvejodama, paskui perskrodė orą, atsitrenkusi apsivertė ir pasišokėdama nudardėjo žemyn net zvimbdama, kol galiausiai žnektelėjo žemėn, išmušusi didžiulę duobę žaliame miško kilime. Nuskrido aidas, suplasnojo paukščiai, pakilo balkšvai rausvos dulkės, žemumoje sudrebėjo visas miškas, lyg kokiai siautėjančiai pabaisai praūžus, – ir vėl viskas saloje nutilo.

– Na ir šaunu!

– Kaip bomba!

– Bum bum bum!

Keletą minučių jie negalėjo atsidžiaugti tokiu savo laimėjimu. Bet pagaliau vėl išsiruošė tolyn.

3

Kopti į viršų dabar buvo lengva. Kai jie paėjo dar galą, Ralfas sustojo.

– O jergutėliau!

Jie stovėjo prie pusapvalio duburio kalno šlaite. Duburys mėlynavo, pilnas priaugęs kalnų gėlių; nebetilpdamos tos gėlės buvo tarsi išsiliejusios per duburio kraštus ir įsipynusios į miško kilimą. Ore buvo net tiršta peteliškių: jos čia kilo, pleveno, čia vėl leidosi.

Anapus duburio gunksojo kampuota kalno viršūnė, ir netrukus berniukai jau buvo ten.

Jau anksčiau jie manė, kad čia sala; ropšdamiesi per rausvas uolas, kur abipus buvo jūra ir beribis krištolinis dangus, jie instinktyviai jautė, kad iš visų pusių tyvuliuoja vanduo. Tačiau jiems vis dar norėjosi susilaikyti nuo galutinio sprendimo, kol pasieks viršūnę ir pamatys, kad aplinkui ligi pat horizonto tikrai jūra.

Ralfas atsigręžė į draugus.

– Čia viskas mūsų.

Sala buvo šiek tiek panaši į laivą: šitas jos galas, kur smailios uolos už berniukų nugaros stačiai leidosi į jūrą, buvo kupročiausias. Iš abiejų pusių – uolos, pakriūtės, medžių viršūnės ir statūs skardžiai, priekyje, į laivo galą, skardžiai slėsnesni, apaugę medžiais, kur ne kur raudonuoja uoliena; galiausiai tamsiai žalių džiunglių žemuma, besibaigianti smailėjančiu rausvo granito kyšuliu. Kur sala siekė vandenį, buvo tarsi kita sala; tenai, nelyginant kokia tvirtovė, stūksojo uola, ir tas vienišas rausvas bastionas drąsiai žvelgė į berniukus pro žalumą.

Berniukai viską atidžiai apžiūrėjo, paskui jų akys nukrypo į jūrą. Jie stovėjo aukštai, buvo jau gerokai po pusiaudienio, bet miražai nė trupučio neblankino reginio ryškumo.

– Antai rifai. Koralų rifai. Paveikslėliuose esu tokių matęs.

Rifai juosė didesnę salos pusę; jie buvo nusitęsę į jūrą gal kokią mylią, lygiagrečiai su paplūdimiu, kurį berniukai vadino savuoju. Koralai raizgliojosi jūroje: atrodė, tarsi koks milžinas būtų bandęs kreida ant vandens išvedžioti salos kontūrus, bet pavargo ir nebaigė. Vanduo šiapus rifų buvo melsvai žalsvas, uolos ir jūros žolės atrodė tarsi akvariume; už rifų jis buvo įprastai mėlynas. Jūra tvino, nuo rifų driekėsi putų skaros, ir akimirką berniukams atrodė, kad šis jų laivas juda atbulas.

Džekas parodė žemyn.

– Štai ten mes nutūpėm.

Anapus pakriūčių ir smailių uolų vienoje vietoje tarp medžių žiojėjo lyg iškirsta proskyna; medžiai nubrazduoti, o toliau didžiulė brydė, už kurios – tik siauras palmių ruožas, skiriantis uolyną nuo jūros. Dar toliau, irgi įsirėžusi į lagūną, rausvavo toji granito plokštuma, kur lyg vabaliukai šmižinėjo vaikai.

Nuo plikos uolos viršūnės, kur jie stovėjo, Ralfas paskubom apmetė akimis tarpeklį, vingiuojantį žemyn gėlėtomis kalno pakriūtėmis iki pat uolyno pradžios.

– Šit kur trumpiausias kelias atgal.

Berniukų akys blizgėjo, lūpos buvo praviros, jie nesitvėrė džiaugsmu, mėgaudamiesi teise viską valdyti. Jie buvo laimingi – buvo draugai.

– Nematyti nei kaminų dūmų, nei valčių, – samprotavo Ralfas. – Vėliau įsitikinsim, tačiau man atrodo, kad čia negyvenama sala.

– Ieškosim maisto, – sušuko Džekas. – Medžiosim. Prisigaudysim visko… kol mus suras.

Saimonas švytinčiu veidu žiūrėjo į juos, netardamas nė žodžio, tik linksėjo galva, net juodi jo plaukai kresčiojo.

Ralfas pažvelgė į kitą pusę, kur rifų nebuvo.

– Čia stačiau, – tarė Džekas.

Ralfas sudėjo rankas.

– O štai ten tas miškelis… tarsi įaugęs į patį kalną.

Visos kalno pakriūtės buvo apaugusios medžiais – medžiais ir gėlėmis. Miškas dabar susiūravo, suūžė, sulingavo. Čia pat augančios kalnų gėlės suvirpėjo, ir į veidus berniukams pūstelėjo vėsus vėjo gūsis.

Ralfas plačiai išskėtė rankas.

– Viskas mūsų!

Jie kvatojo, vartaliojosi ir šūkavo iš džiaugsmo.

– Aš noriu valgyti…

Kai tik Saimonas užsiminė apie valgį, Ralfas su Džeku taip pat pasijuto išalkę.

– Einam, – tarė Ralfas. – Jau sužinojom, ko norėjom.

4

Jie nusikabarojo nuo uolos, klestelėjo tiesiai į gėles ir atsikėlę patraukė tolyn pro medžius. Kiek paėjėję, stabtelėjo ir ėmė smalsiai dairytis į aplink augančius krūmus.

Saimonas pirmasis prašneko:

– Lyg žvakės. Žvakių krūmai. Ir pumpurai lyg žvakės.

Tai buvo amžinai žaliuojantys krūmai, tamsūs ir kvapnūs, o juos aplipę pumpurai – žalsvos vaškinės spalvos, susiskleidę dienos šviesoje. Džekas šmykštelėjo vieną peiliu, ir aplink pasklido skanus kvapas.

– Žvakės.

– Bet jų neuždegtum, – tarė Ralfas. – Tik atrodo kaip žvakės.

– Žalios žvakės, – paniekinamai įsiterpė Džekas, – negi jas valgysi? Einam.

Jie jau ėjo mišku link tankumyno, sunkiai vilkdami kojas, tik staiga išgirdo kažkokį triukšmą – kažkas žvygčiojo, kažkas tarsi kaukšėjo taku. Jiems besibraunant į tankmę, tas žvygčiojimas kaskart vis garsėjo ir pagaliau net ausis užspengė lyg patrakęs. Jie pamatė šerniuką, įsipynusį į lianas: beprotiškai persigandęs, jis blaškėsi liaunų šakelių raizginy. Ir be paliovos žviegė plonu, spigiu balsu. Berniukai kaipmat visi trys prišoko prie jo, ir Džekas vėl teatrališku mostu išsitraukė peilį. Jis iškėlė ranką. Stojo tyla. Bet šerniukas tuoj vėl sužvigo, ėmė virpėti lianos, o peilio ašmenys žvilgėjo sustingusioje kaulėtoje rankoje. Per tą trumpą tylos akimirksnį berniukai spėjo suvokti, koks baisingas būtų tasai smūgis peiliu. Staiga šerniukas išsikapstė iš lianų ir smuko galvotrūkčiais į krūmus. Berniukai liko bespoksą vienas į kitą ir į tą siaubo vietą. Strazdanotas Džeko veidas buvo baltutėlis. Susizgribęs, kad tebelaiko aukštai iškeltą peilį, jis nuleido ranką ir įsikišo jį į makštį. Susigėdę berniukai nusijuokė ir vėl pasuko į taką.

– Aš taikiausi, – aiškino Džekas. – Žiūrėjau, kur geriau smeigti.

– Kiaulę duria, – pataisė įsikarščiavęs Ralfas. – Visada sako, kad kiaulę nudūrė…

– Šernui reikia perpjauti gerklę ir nuleisti kraują, – paaiškino Džekas, – kitaip mėsos negalima valgyti.

– Tai kodėl tu ne…

Jie puikiausiai suprato, kodėl jis to nepadarė: pernelyg baisu matyti peilį smingant į gyvą kūną, regėti bėgantį kraują.

– Aš jau norėjau, – tarė Džekas. Jis ėjo prieky, todėl nebuvo matyti jo veido. – Aš taikiausi. Kitą kartą tai…

Jis griebė iš makšties peilį ir atsivėdėjęs smeigė į medžio kamieną. Kitą kartą pasigailėjimo nebus. Atsigręžęs nužvelgė draugus grėsmingu žvilgsniu, ar neims kuris prieštarauti. Tada visi trys išniro į saulę ir leidosi uolynu žemyn link granito plokštumos pas draugus; pakeliui jie gerą valandą skynė vaisius ir godžiai juos rijo.

Duoklė tamsai

1

Kriuksis nusiminęs pakėlė akis nuo aušroje boluojančio paplūdimio į tamsų kalną.

– Ar tu tikras? Na, visiškai tikras?

– Jau dešimt kartų sakiau, – tarė Ralfas, – kad matėme jį.

– O kaip tu manai, ar čia mums negresia pavojus?

– Iš kur, velniai griebtų, turėčiau žinoti?

Ralfas ūmai nusisuko nuo Kriuksio ir žingtelėjo kelis žingsnius paplūdimiu. Džekas klūpojo ir smiliumi braižė smėlyje ratilus. Jie vėl išgirdo prislopintą Kriuksio balsą:

– Ar tu tikras? Visiškai?

– Užlipk pats ir pasižiūrėk, – su panieka pasakė Džekas, – bent bus ramybė.

– Ir užlipsiu.

– Tas žvėris su dantimis, – tarė Ralfas, – ir didelėm juodom akim.

Jis nusipurtė. Kriuksis nusiėmė akinius su vieninteliu apvaliu stiklu ir ėmė jį šluostyti.

– Tai ką dabar darysim?

Ralfas atsigręžė į granito plokštumos pusę. Tarp medžių blykčiojo kiaukutas – baltas lopinėlis juodame fone, kur tučtuojau turėjo patekėti saulė. Jis nusibraukė nuo kaktos susivėlusius plaukus.

– Nežinau.

Berniukas prisiminė, kaip jie lyg be galvos nėrė kalno šlaitu.

– Atvirai sakant, aš abejoju, kad mes nugalėtumėm tokį didelį padarą. Galima daug plepėti, tačiau net tigro neįveiktume. Spruktume kas kur. Net Džekas slėptųsi.

Džekas vis tebežiūrėjo į smėlį.

– O mano medžiokliai?

Iš palapinių šešėlio išslinko Saimonas. Ralfas negirdom praleido Džeko klausimą. Jis parodė į gelsvuojantį dangų virš jūros.

– Kol šviesu, mes visi narsūs. O paskui? Štai tas padaras tupi ten prie laužavietės, lyg tyčia norėdamas, kad mes neišsigelbėtume…

Pats to nejausdamas, grąžė rankas. Jo balsas pasidarė garsesnis:

– Dabar negalim užkurti ten laužo… Viskas baigta.

Virš jūros išniro auksinis taškelis, ir beregint visas dangus nutvisko.

– O mano medžiokliai?

– Vaikėzai, apsiginklavę pagaliais.

Džekas pašoko. Visas iškaitęs nuėjo šalin.

Kriuksis užsidėjo akinius su vieninteliu stiklu ir pažvelgė į Ralfą.

– O dabar tu kaltas. Negražiai pasakei apie jo medžioklius.

– Ak, nutilk!

2

Jų kalbą nutraukė neįgudusiai pučiamo kiaukuto garsai. Tarsi sveikindamas tekančią saulę, Džekas vis pūtė, kol visi šėtrose sujudo ir ant granito plokštumos ėmė rinktis medžiokliai, o mažyliai verkšleno, kaip paprastai pastaruoju metu. Ralfas paklusniai atsistojo, atsistojo ir Kriuksis, ir abu nuėjo ant plokštumos.

– Šnekos, – tarė Ralfas su kartėliu, – vien šnekos, šnekos, šnekos.

Jis paėmė iš Džeko kiaukutą.

– Šis susirinkimas…

Džekas jį pertraukė:

– Aš jį sušaukiau.

– Jei nebūtum sušaukęs tu, būčiau sušaukęs aš. Tu tiktai pūtei kiaukutą.

– Argi tai nereiškia, kad…

– Ak, imkis! Kalbėk sau, kalbėk.

Ralfas įbruko Džekui į rankas kiaukutą ir atsisėdo ant kamieno.

– Sušaukiau susirinkimą, – pradėjo Džekas, – dėl daugelio priežasčių. Pirma, jau žinote, kad matėme žvėrį. Prišliaužėm prie pat jo. Buvom vos už poros žingsnių. Žvėris pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mus. Nežinau, ką jis gali padaryti. Netgi nežinom, koks ten žvėris…

– Jis išlenda iš jūros…

– Iš tamsos…

– Medžių…

– Nutilkit! – sušuko Džekas. – Klausykitės. Nesvarbu, iš kur tas žvėris, bet dabar jis tupi ten ir…

– Gal laukia…

– Tyko…

– Taip, tyko.

– Tyko, – pasakė Džekas. Jis prisiminė tą seną virpulį, kuris apimdavo jį miške. – Taip. Tas žvėris tyko grobio. Tiktai… patylėkit! Antras dalykas – mes jo negalėjome užmušti. Ir dar vienas – Ralfas pasakė, kad mano medžiokliai niekam tikę.

– Visai taip nesakiau!

– Aš laikau kiaukutą. Ralfas mano, kad jūs bailiai, bėgat nuo šerno ir nuo žvėries. Ir tai dar ne viskas.

Tarsi koks atodūsis nuskriejo granito plokštuma, lyg kiekvienas būtų suvokęs, kas jų laukia. Visiems nejaukiai tylint, Džekas kalbėjo toliau kiek drebančiu, bet ryžtingu balsu:

– Jis kaip Kriuksis. Pasako kartais visai kaip Kriuksis. Ne toks turi būti vadas.

Džekas prisispaudė prie krūtinės kiaukutą.

– Jis pats bailys.

Kiek patylėjęs, jis kalbėjo toliau:

– Kalno viršūnėje, kai mudu su Rodžeriu šliaužėme į priekį, jis pasiliko užpakaly.

– Aš taip pat šliaužiau!

– Tik vėliau.

Abu berniukai pro užkritusius plaukus piktai įsmeigė akis vienas į kitą.

– Aš irgi toliau šliaužiau, – pakartojo Ralfas, – o paskui pabėgau. Tu irgi pabėgai.

– Na, tad vadink mane bailiu.

Džekas atsigręžė į medžioklius.

– Jis ne medžioklis. Niekada mums nebūtų parūpinęs mėsos. Net ne klasės seniūnas, ir nieko mes apie jį nežinom. Jis tik įsakinėja ir nori, kad mes jo klausytume taip be niekur nieko. Visos tos šnekos…

– Visos tos šnekos! – sušuko Ralfas. – Šnekos, šnekos! O kas jų įsigeidė? Kas sušaukė susirinkimą?

Džekas atsigręžė, jo veidas buvo išraudęs, smakras atsikišęs. Jis tulžingai pažvelgė į Ralfą iš padilbų.

– Na, gerai, – pasakė jis grėsmingai, – gerai.

3

Viena ranka jis laikė prispaudęs prie krūtinės kiaukutą, o kitos rankos smiliumi mosikavo ore.

– Kam atrodo, kad Ralfas netinka būti vadu?

Jis viltingai peržvelgė ratu stovinčius berniukus, kurie buvo tarsi suakmenėję. Po palmėmis įsiviešpatavo kapų tyla.

– Pakelkit rankas, – sukomandavo Džekas, – tie, kurie nenori, kad Ralfas būtų vadas.

Niekas nesutrikdė bežadės, slegiančios, gėdingos tylos. Pamažėle raudonis Džeko veide atslūgo, bet netrukus vėl skaudžiai jį nutvilkė. Jis lyžtelėjo lūpas ir kiek pakreipė galvą, kad netektų degti iš gėdos, sutikus kieno akis.

– Kas iš jūsų mano, kad…

Jo balsas nutrūko. Rankos su kiaukutu ėmė drebėti. Jis atsikrenkštė ir garsiai pasakė:

– Na, gerai.

Džekas atsargiai padėjo kiaukutą prie kojų, ant žolės. Iš akių kampučių jam pabiro karčios ašaros.

– Daugiau nebežaidžiu. Ne.

Dauguma berniukų dabar sėdėjo nudelbę akis – vieni į žolę, kiti į savo kojas. Džekas vėl atsikrenkštė.

– Nebebūsiu Ralfo būry…

Jis perbėgo akimis rąstgalius dešinėj, skaičiuodamas medžioklius, kadaise buvusius savo choristus.

– Išeinu vienas. Tegul sau pats šernų prisigaudo. Jeigu kas įsinorės medžioti kartu su manim, gali prisidėti.

Jis iškrypavo iš trikampės aikštelės ir patraukė žemyn, kur bolavo smėlis.

– Džekai!

Džekas atsisuko ir pasižiūrėjo į Ralfą. Valandėlę jis stabtelėjo, o paskui suriko aukštu įtūžusiu balsu:

– Ne!

Jis nušoko nuo plokštumos ir ėmė bėgti paplūdimiu, nepaisydamas be paliovos plūstančių ašarų; Ralfas stovėjo ir lydėjo jį akimis, kol šis nuniro į mišką.

Kriuksis buvo pasipiktinęs.

– Aš vis sakau Ralfai, Ralfai, o tu stovi lyg…

Žiūrėdamas į Kriuksį ir jo nematydamas, Ralfas tyliai, tarsi pats sau, pasakė:

– Jis sugrįš. Kai saulė nusileis, ims ir sugrįš. – Jis pažvelgė į kiaukutą Kriuksio rankoje. – Ką?

– Nieko!

Kriuksis nebebandė priekaištauti Ralfui. Jis vėl patrynė akinių stiklą ir grįžo prie nutrauktos kalbos:

– Apsieisime ir be Džeko Meridijaus. Yra dar ir kitų saloje. Tiktai dabar, kai iš tiesų žinom, kad žvėris yra, nors man ir sunku tuo patikėti, turėsim per daug nenutolti nuo granito plokštumos, – tada mažiau bus reikalingas ir Džekas su savo medžioklėmis. Tad dabar mums būtina nutarti, kas ir kaip.

– Nieko iš to nebus, Kriuksi. Nieko nepadarysi.

Kurį laiką visi sėdėjo tylėdami ir nusiminę. Staiga atsistojo Saimonas ir paėmė iš Kriuksio kiaukutą; šis taip nustebo, jog ir liko bestovįs. Ralfas pakėlė akis į Saimoną.

– Saimonas? Kas gi nutiko?

Ratu perbėgo pašaipus kuždesys, ir Saimonas susigūžė.

– Pagalvojau, sakau, gal būtų galima ką nors padaryti. Ką nors, kas…

Ir vėl susirinkusiųjų žvilgsniai užkando jam žadą. Jam reikėjo pagalbos, pritarimo, ir jis pasirinko Kriuksį. Spausdamas kiaukutą prie įdegusios krūtinės, kreipėsi į jį:

– Manau, kad turėtume kopti į kalną.

Ratas sudrebėjo iš baimės. Saimonas užsikirto ir pasisuko į Kriuksį, kuris žiūrėjo į jį, nieko nesusigaudydamas.

– Kokia prasmė kopti ten prie to žvėries, kai nei Ralfas, nei tie du nieko negalėjo jam padaryti?

Saimonas sušnabždėjo:

– O kas mums daugiau belieka?

Savo pasakęs, Saimonas leido Kriuksiui paimti iš rankų kiaukutą. Paskui nuėjo kuo toliau nuo visų ir atsisėdo.

Kriuksis dabar kalbėjo kur kas labiau pasitikėdamas ir, – kaip berniukai ne tokią kritišką valandą būtų pasakę, – net su džiaugsmu.

– Jau sakiau, kad puikiausiai apsieisim be tam tikro asmens. O dabar sakau, kad turim nuspręsti, ką daryti. Ir, man regis, galėčiau pasakyti, ką Ralfas ketina pasiūlyti. Svarbiausias dalykas saloje – dūmai, o be laužo dūmų nebus.

Ralfas sujudėjo.

– Nieko iš to nebus, Kriuksi. Nebeturim laužo. Tas padaras tupi ten, ant kalno… teks čia pasilikti.

Kriuksis kilstelėjo kiaukutą, lyg norėdamas suteikti savo žodžiams didesnį svarumą.

– Nebeturim laužo ant kalno viršūnės. O kas blogo, jeigu čia, apačioje, užkurtume?

Būtų galima užkurti ten ant tų uolų. Netgi ant smėlio. Vis tiek būtų dūmų.

– Teisingai!

– Dūmai!

– Prie ežeriuko!

Berniukai įsiklegėjo. Tik Kriuksis galėjo taip išmintingai sugalvoti – perkelti laužą nuo kalno.

– Vadinasi, užkursime laužą čia, – pasakė Ralfas. Jis apsidairė. – Galim sukurti jį tarp ežeriuko ir granito plokštumos. Žinoma…

Suraukęs kaktą jis nutilo ir dar kartą viską apgalvojo, nejučiom grauždamas ir taip nugraužtą nagą.

– Žinoma, dūmai ne taip gerai matysis, ne iš tiek toli. Tačiau artyn eiti nereikia, artyn to…

Visi palinksėjo galvomis, kad puikiai supranta. Jokiu būdu tenai nesiartins.

– Tučtuojau sukrausim laužą.

4

Genialiausios mintys esti paprasčiausios. Turėdami aiškų tikslą, visi dirbo su užsidegimu. Džekui pasitraukus, Kriuksį apėmė toks džiaugsmas ir nevaržomos laisvės jausmas, toks pasididžiavimas savo įnašu į visuomenės labą, kad net ir jis ėmė malkas tempti. Medis, kurį atnešė, buvo čia pat po ranka – jis gulėjo granito plokštumoj, bet vaikai per susirinkimus ant jo nesėdėdavo; šiaip kitiems berniukams net nereikalingi daiktai, kurie čia gulėjo, buvo neliečiama šventenybė. Netrukus dvynukams toptelėjo, kad laužas arti palapinių bus didžiulė paguoda naktį, o kai kurie mažyliai tai išgirdę ėmė šokti ir rankomis ploti.

Malkos čia nebuvo tokios sausos kaip kuras kalno viršuje. Dauguma rąstigalių buvo drėgni ir sutrūniję, pilni knibždančių vabzdžių; juos reikėjo atsargiai kelti nuo žemės, kad visiškai nesubyrėtų į trūnis. Be to, kad nereiktų leistis gilyn į mišką, berniukai triūsė čia pat, rinkdami bet kokias išvartas, nors ir kaip apraizgytas atvašomis. Miško bei uolyno pakraščiai – pažįstami, čia pat kiaukutas, palapinės, ir visi čia dieną jautėsi jaukiai. Niekas nenorėjo galvoti, kaip bus, kai sutems. Tad visi dirbo energingai ir linksmai, nors ilgainiui ta jų energija jau slėpė baimę, o linksmumas darėsi isteriškas. Plyname smėlyje prie granito plokštumos išaugo lapų, šakelių, šakų ir medgalių piramidė. Pirmą kartą saloje Kriuksis pats nusiėmė akinius su vieninteliu stiklu, atsiklaupė ir nutaikė saulės spindulį į prakurus. Netrukus lyg lubos pakibo dūmai ir iškilo geltonos liepsnos krūmas.

Mažylius, kuriems po didžiojo gaisro retai tekdavo matyti ugnį, apėmė nesuvaldomas azartas. Jie šoko ir dainavo, ir visus pagavo šventiška nuotaika.

Galiausiai Ralfas liovėsi dirbęs ir atsistojo, atgalia purvina ranka braukdamas nuo veido prakaitą.

– Reikės sumažinti laužą. Tokį bus sunku visą laiką kūrenti.

Kriuksis atsargiai atsisėdo ant smėlio ir ėmė blizginti akinių stiklą.

– Galim išbandyti. Pamėginkim užkurti mažutį laužą, o kai jis gerai įsidegs, uždėsim žalių šakų, kad būtų dūmų. Pažiūrėsim, kurie lapai geriau smilksta.

Kartu su ugnimi užgeso ir azartas. Mažyliai liovėsi dainavę ir šokę ir ėmė sklisti: vieni prie jūros, kiti prie vaismedžių, treti į palapines.

Ralfas klestelėjo ant smėlio.

– Reikės sudaryti naują sąrašą, kas budės prie laužo.

– Jei tik bebus kam.

Ralfas apsidairė. Tik dabar jis pamatė, kiek nedaug dičkių, ir suprato, kodėl taip nesparčiai ėjo darbas.

– Kur Moris?

Kriuksis vėl ėmė šluostytis akinius.

– Gal… ne, negi jis vienas eitų į mišką?

Ralfas pašoko, greitai nubėgo į kitą laužo pusę ir atsistojo prie Kriuksio, laikydamas subrauktus aukštyn plaukus.

– Betgi mums būtinai reikia sąrašo! Štai tu, aš, Semerikas ir… – Nežiūrėdamas į Kriuksį, jis lyg niekur nieko paklausė: – O kurgi Bilis su Rodžeriu?

Kriuksis palinko į priekį ir užmetė ant laužo pagalį.

– Man regis, nuėjo. Man regis, jie irgi nebenori su mumis žaisti.

Ralfas atsisėdo ir ėmė pirštu bedžioti skylutes smėlyje. Nustebo, pamatęs vienoje kraują. Įdėmiai apžiūrėjęs nugraužtą nagą, pastebėjo, kaip prie gyvuonies tvenkiasi kraujo lašelis.

Kriuksis toliau kalbėjo:

– Mačiau juos vogčiomis sėlinant, kai rinkau malkas. Nuėjo į aną pusę. Į tą pačią, kur ir jis.

Ralfas apžiūrėjo pirštą ir pažvelgė į viršų. Dangus, tarsi prisiderindamas prie visų didelių jų permainų, buvo kitoniškas ir toks ūkanotas, kad vietomis įkaitęs oras atrodė balkšvas. Saulės diskas buvo dulsvai sidabrinis, lyg priartėjęs ir ne toks karštas, tačiau oras tiesiog dusino.

– Juk su jais tik amžinas vargas būdavo, ar ne?

Tie žodžiai pasigirdo Ralfui prie pat ausies ir buvo kupini nerimo.

– Galim ir be jų išsiversti. Bus dar geriau, ar ne?

Ralfas tebesėdėjo. Dvynukai atvilko didžiulį rąstigalį ir triumfuodami šypsojosi. Jie įmetė rąstigalį į žarijas, kad net žiežirbos šūstelėjo į viršų.

– Kuo puikiausiai vieni patys susitvarkysim, ar ne?

Rąstigalis spėjo išdžiūti, užsidegti ir suliepsnoti, o Ralfas vis sėdėjo ant smėlio ir netarė nė žodžio. Nematė nei kaip Kriuksis nuėjo pas dvynukus ir kažką šnabždėjosi su jais, nei kaip visi trys patraukė į mišką.

– Čia tau.

Ralfas krūptelėjo ir atsitokėjo. Šalia jo stovėjo Kriuksis ir abu dvynukai su pilnais glėbiais vaisių.

– Pagalvojau, sakau, gal kartais vertėtų kokias vaišes susiruošti, – pasakė Kriuksis.

Visi trys berniukai susėdo. Jie turėjo atsinešę galybę vaisių, ir puikiausiai prinokusių. Kai Ralfas paėmė kelis ir pradėjo valgyti, berniukai nusišypsojo.

– Ačiū, – tarė jis. O paskui, maloniai nustebęs, dar pridūrė: – Ačiū!

– Kuo puikiausiai vieni išsiversim, – pasakė Kriuksis. – Tai jie lyg be galvų, ir gyva bėda su jais čia, saloje. Sukursime nediduką kaitrų laužą…

Staiga Ralfas prisiminė, kas jam visą laiką nedavė ramybės:

– Kur Saimonas?

– Nežinau.

– Ar tik nekopia į kalną, kaip tu manai?

Kriuksis prapliupo garsiai kvatotis ir pasiėmė dar vaisių.

– Visko gali būti, – Kriuksis nurijo pilną burną. – Jis kiek kuoktelėjęs.

Saimonas praėjo pro vaismedžių plotą, bet mažyliai taip triūsė paplūdimy apie laužą, kad nė vienas nesekė iš paskos. Jis ėjo sau tolyn pro lianas, kol galiausiai priėjo tą jų didžiulę susipynusią kerkutę ties laukyme ir įšliaužė į vidų. Čia, už lapų uždangos, saulė krito tiesiai žemyn, o vidury savo nepabaigiamą šokį šoko peteliškės. Saimonas atsiklaupė, ir jį pervėrė saulės spindulių strėlė. Aną kartą oras tarsi virpėte virpėjo nuo kaitros, tačiau dabar atrodė net baisus. Greitai iš po ilgų šiurkščių berniuko plaukų ėmė srūti prakaitas. Jis neramiai sujudėjo, bet nebuvo kur pasislėpti nuo saulės. Netrukus pajuto troškulį, o paskui troškulys pasidarė tiesiog nežmoniškas.

Taip ir liko besėdįs.

5

Toli paplūdimy prieš nedidelį berniukų būrelį stovėjo Džekas. Jis visas švytėjo iš laimės.

– Tai ką, medžiosim? – paklausė jis ir nužvelgė visus nuo galvos ligi kojų. Jie tebedėvėjo juodas sudriskusias kepuraites, o kadaise, būdavo, stovi, kukliai išsirikiavę dviem eilėm, ir jų balsai skamba kaip angelų choras.

– Medžiosim. Aš būsiu vadas.

Visi palinksėjo galvomis, ir krizės kaip nebūta.

– O dabar… dėl to žvėries.

Berniukai krūptelėjo, pasižiūrėjo į mišką.

– Šit ką jums pasakysiu. Nesuksim sau galvos dėl to žvėries. – Džekas palinksėjo. – Stengsimės pamiršti tą žvėrį.

– Teisingai!

– Žinoma!

– Užmirškim žvėrį!

Jeigu Džeką ir nustebino šitoks jų užsidegimas, tai jis to neparodė.

– Ir dar viena. Čia mes tiek neklajosim. Esame beveik pačiame salos gale.

Išsikamavę berniukai visa širdim pritarė.

– O dabar paklausykite. Vėliau gal persikelsim į Pilies Uolą. Bet dabar man norisi pabandyti atitraukti daugiau dičkių nuo kiaukuto ir visko. Nudobsim šerną ir iškelsim puotą. – Jis kiek patylėjo ir toliau jau lėčiau dėstė: – Ir dar dėl to žvėries. Dalį laimikio paliksim jam, kai nudobsim šerną. Tada gal jis mums duos ramybę.

Džekas staiga atsistojo.

– Dabar eisim miškan ir medžiosim.

Jis apsisuko ir nubėgo tekinas, o netrukus ir kiti paklusniai nusekė iš paskos.

Susijaudinę jie pasklido po mišką. Bematant Džekas aptiko suknistą žemę ir prikramtytų šaknų, liudijančių, kad būta šernų, o netrukus užėjo ir šviežius pėdsakus. Džekas davė ženklą kitiems medžiokliams, kad netriukšmautų, o pats nuėjo į priekį. Jis buvo laimingas, ir drėgna miško tamsa jį gobė lyg senas mielas drabužis. Jis nušliaužė skardžiu žemyn į pajūrį, kur dunksojo uolos ir šen ten augo medžiai.

Šernai lyg išpampę riebalų maišai gulėjo, lepindamiesi medžių paunksnėje. Vėjo nebuvo, ir jie nenujautė artėjant pavojaus, o medžiodamas Džekas išmoko vaikščioti tyliai lyg šešėlis. Jis nutykino atgal ir pasakė pasislėpusiems medžiokliams, ką daryti. Tuoj pat jie ėmė pamažėle slinkti į priekį, toje tyloje ir karšty juos pylė prakaitas. Po medžiais tingiai plekštelėjo šerno ausis. Kiek atokiau nuo kitų, kupina motinystės palaimos, gulėjo visų didžiausia šernė. Ji buvo degla, ant didelio išsipūtusio pilvo gulėjo paršiukai: vieni snaudė, kiti baksnojo snukučiais, treti žvygavo.

Už kokių penkiolikos jardų Džekas stabtelėjo ir, ištiesęs ranką, nusitaikė į šernę. Jis klausiamai atsigręžė, lyg norėdamas įsitikinti, ar visi suprato, o berniukai jam linktelėjo galvomis. Ir visų dešinės rankos sutartinai užsimojo.

– Jau!

Šernai sujudo. Į nusižiūrėtą šernę iš kokių dešimties jardų atstumo pasipylė ugnyje užgrūdintos medinės ietys. Vienas paršiukas klaikiai žviegdamas puolė su visa Rodžerio ietimi į jūrą. Šernė dusliai sukriūkė ir sverdėdama pašoko su dviem ietim, įsmigusiom į riebų šoną. Medžiokliai suriko ir puolė į priekį, paršiukai išlakstė, o šernė, prasiveržusi pro pirmas linijas, nuūžė per mišką.

– Vejamės!

Vaikai dūmė šernų taku, bet miškas buvo labai tamsus ir tankus, todėl Džekas keikdamas sustabdė visus ir ėmė pats naršyti tarp medžių. Kokią valandėlę jis nieko nesakė, tik taip šniokštė, kad jiems net baisu pasidarė, ir jie susižvalgė sunerimę ir sužavėti. Staiga Džekas bakstelėjo pirštu žemę:

– Štai kur…

Kiti dar nespėjo nė gerai pamatyti kraujo lašelio, o Džekas jau bėgo išsukęs į šoną, žiūrinėdamas pėdsakus, liesdamas palinkusias šakas. Ir jis vis sekė, įsitikinęs, kad neklysta, o medžiokliai neatsiliko nuo jo.

Jis sustojo prie aklos tankynės.

– Šičia.

Jie apsupo tankynę, bet šernė vėl paspruko, nors jie dar vieną ietį įvarė jai į šoną. Kyšančios ietys kliudė šernei bėgti, o užaštrinti jų galai skaudžiai dūrė. Šernė atsikorė į medį, ir ietis įlindo dar giliau – dabar jau bet kuris medžioklis galėjo lengvai ją sekti pagal šviežius kraujo lašus. Miglota ir kankinamai tvanki diena krypo vakarop; šernė bėgo priešais juos svirduliuodama, žliaugdama krauju ir apkvaitusi, o medžiokliai sekė iš paskos, patrakę nuo kraujo troškimo ir įkaitę nuo ilgo vijimosi. Dabar jie jau matė šernę ir buvo bepasiveją, bet ši pasispyrė iš paskutiniųjų ir vėl užbėgo gerokai į priekį. Medžiokliai jau tiesiog lipo šernei ant kulnų, kai ji išliumpsėjo į laukymę, kur žydėjo margaspalvės gėlės, o tyliam kaitriam ore pleveno peteliškės.

Čia, kaitros priblokšta, šernė parkrito, o medžiokliai urmu užgriuvo ant jos. Užpulta baisių įsiveržėlių iš nežinomo pasaulio, ji paklaiko: žviegė, spardėsi. Vien prakaitas, riksmas, kraujas, išgąstis. Rodžeris bėgiojo aplink ir vis taikėsi įdurti. Užsigulęs ant pat viršaus, Džekas badė šernę peiliu. Pagaliau, radęs kur, Rodžeris įsmeigė ietį ir iš visų jėgų ėmė spausti. Ietis pamažėle lindo gilyn, ir šernė jau, rodės, plyš nuo baisaus žviegimo. Galiausiai Džekas pataikė šernei į gerklę, ir karšto kraujo čiurkšlė kliūstelėjo per rankas. Staiga šernė susmuko, ir medžiokliai patenkinti sudribo ant jos. Peteliškės toliau sau nerūpestingai pleveno vidury laukymės.

6

Medžioklės įkarštis atslūgo. Berniukai atsitraukė, Džekas atsistojo ir atkišo rankas:

– Pažiūrėkit.

Jis sukikeno ir papurtė jas, o berniukai ėmė juoktis, pamatę nuo kraujo garuojančius jo delnus.

Tuomet Džekas čiupo Morį ir ištrynė jam skruostus. Rodžeris ėmėsi traukti savo ietį, ir berniukai tik dabar pastebėjo, kur jis buvo ją įvaręs. Čia Robertas paaiškino, ir visi kaip padūkę ėmė kvatotis.

– Tiesiai į pauodegį.

– Ar girdėjot?

– Ar girdėjot, ką jis pasakė?

– Tiesiai į pauodegį!

Šį kartą du pagrindinius vaidmenis atliko Robertas su Moriu; Moris taip juokingai imitavo šernės pastangas išsisukti nuo artėjančios ieties, kad berniukams net ašaros bėgo iš juoko.

Ilgainiui ir tai atsibodo. Džekas nusitrynė kruvinas rankas į uolą ir pradėjo darinėti šernę: išskrodė, išvertė garuojančius margų žarnų gumulus ir sustūmė į krūvą, o berniukai įdėmiai jį sekė. Triūsdamas Džekas kalbėjo:

– Mėsą nusinešim į paplūdimį. O aš sugrįšiu į granito plokštumą ir pakviesiu juos į puotą. Bus mums proga.

Prašneko Rodžeris:

– Vade…

– Aha?

– O kaip užsikursim laužą?

Džekas atsitūpė ir suraukęs kaktą pažiūrėjo į šernę.

– Ogi užpulsim juos ir pasigrobsim ugnies. Eisite keturiese: Henris, tu, Bilis ir Moris. Išsitepliosim veidus ir nueisim. Kol aš su jais kalbėsiuos, Rodžeris pačiups kokį nuodėgulį. Kiti tuo metu nunešite į vietą. Ir užkursim laužą. O paskui…

Džekas nutilo ir atsistojo, žiūrėdamas į šešėlius po medžiais. Po valandėlės prašneko tylesniu balsu:

– Vis tiek truputį mėsos paliksime…

Jis vėl atsiklaupė ir toliau darbavosi peiliu.

Berniukai apspito Džeką ratu. Grįžtelėjęs jis per petį įsakė Rodžeriui:

– Paimk pagalį ir nusmailink abu galus.

Jis tuoj pat pakilo, laikydamas rankose varvančią šernės galvą.

– Kur tas pagalys?

– Štai čia.

– Įkalk vieną galą stipriai į žemę. Ak, tiesa, čia uola. Na, tad įsprausk gerai į tą plyšį. Šitaip.

Džekas pakėlė šernės galvą aukštyn ir pasisvydėjęs žnektelėjo minkštą pažandę ant nusmailinto kuolo, suvarydamas iki pat žiaunų. Paskui atsitraukė, o galva liko kaboti ant pagalio, kuriuo ėmė sroventi kraujas.

Berniukai instinktyviai taip pat atsitraukė, ir miške pasidarė kažkaip labai tylu. Jie įsiklausė, tačiau tik musės zvimbė virš išverstų žarnų.

Džekas sušnabždėjo:

– Paimkit šernę.

Moris ir Robertas pamovė skerdieną ant iešmo, užsivertė ant pečių ir sustojo laukdami. Stovėdami tylomis prie apdžiūvusių kraujo latakų, jie pasijuto lyg ką negero padarę.

Džekas garsiai pasakė:

– Galva tebūnie žvėriui. Tai duoklė.

Tą jų duoklę priėmė tyla, ir jiems pasidarė nejauku. Galva taip ir liko pamauta: pastėrusiom akim, prasišiepusi, nuo sukrešėjusio kraujo pajuodusiais dantimis. Ūmai visi šoko bėgti ir nėrė kiek įkabindami per mišką prie atviro pajūrio.

7

Saimonas tebebuvo vis ten pat – lyg maža bronzinė statulėlė tarp lapų. Net užsimerkęs jis matė tą šernės galvą. Pusiau primerktose pastėrusiose šernės akyse atsispindėjo beribis suaugusiųjų gyvenimo cinizmas. Jos sakė Saimonui, kad viskas blogai.

– Žinau.

Saimonas pasijuto garsiai ištaręs šį žodį. Jis greitai atsimerkė, ir vėl čia toji galva – išsišiepusi keistoje dienos šviesoje, nesvarbu jai musės nei išverstos žarnos, netgi kad pati taip nepagarbiai pamauta ant pagalio.

Saimonas nukreipė žvilgsnį kitur ir apsilaižė sukepusias lūpas.

Duoklė žvėriui. Ko gero, žvėris gali ateitiprie jos? Galva tarytum pritarė. Bėk, – kalbėjo galva be garso, – grįžk pas kitus. Tai tik juokai, nėra čia ko jaudintis. Paprasčiausiai tau truputį negera, ir viskas. Kiek suskaudo galvą, gal ką nors suvalgei. Grįžk, vaikeli, – tarė galva patyliukais.

Saimonas pakėlė akis, jausdamas, kokie sunkūs šlapi jo plaukai, ir pažvelgė į dangų. Ten aukštai nors kartelį pasirodė debesys, didžiuliai dunksantys bokštai, kylą virš salos, pilki, gelsvi, rausvi lyg varis. Debesys užgulė salą, slėgė ją, ir vis labiau ir labiau didėjo tvanki, dusinanti kaitra. Net peteliškės išskrido iš laukymės, kur iššiepusi dantis kėpsojo ta varvanti šlykštynė. Saimonas nuleido galvą, stengdamasis neatsimerkti, o galiausiai prisidengė akis ranka. Šešėlių po medžiais nebebuvo, tik visur tvyrojo balkšva tyla, todėl viskas aplinkui atrodė iliuziška ir neapčiuopiama. Žarnų krūva juodavo nuo aplipusių musių, kurios zvimbė lyg pjūklas. Po valandėlės musės apniko Saimoną. Prisirijusios jos nutūpė ant berniuko ir, malšindamos troškulį, siurbė srūvantį jo prakaitą. Kuteno šnerves, ropinėjo, šokinėdamos viena per kitą ant šlaunų. Jų buvo visa aibė – juodų, žalsvų; o prieš Saimoną, pamautas ant pagalio, iššiepęs dantis kabojo Musių Valdovas. Galiausiai Saimonas neišlaikė ir pažvelgė; pamatė baltus dantis, pastėrusias akis, kraują – ir tas suvokimas kažko neišvengiamo, einančio iš amžių glūdumos, tartum prikaustė jo žvilgsnį. Dešinysis Saimono smilkinys ėmė smarkiai tvinksėti.

8

Ralfas su Kriuksiu gulėjo smėlyje ir, žiūrėdami į laužą, tingiai svaidė akmenukus į patį jo vidurį.

– Ta šaka jau visai sudegė.

– Kur Semerikas?

– Reikia pasiieškoti malkų. Visai pasibaigė žalios šakos.

Ralfas atsiduso ir atsistojo. Granito plokštumoj po palmėmis visai nebuvo šešėlių, vien tik keista šviesa sklido iš visų pusių. Viršuje tarp susigrūdusių debesų lyg patranka sugriaudėjo perkūnas.

– Matyt, pils kaip iš kibiro.

– O kaip bus su laužu?

Ralfas pasileido pustekinis į mišką, grįžo su didžiuliu glėbiu žalių šakų ir švystelėjo jas ant laužo. Šakos ėmė spragsėti, lapai susiraitė, ir pasklido geltoni dūmai.

Kriuksis susimąstęs pirštais braižė smėlyje kažkokius raštus.

– Bėda, kad neturim, kas visą laiką kurstytų laužą. Semerikas tai juk viena pamaina. Juodu juk viską drauge daro…

– Taigi.

– Bet kur čia teisybė? Juk jie turėtų atbudėti dvi pamainas. Ar tau taip neatrodo?

Ralfas tik pagalvojęs suprato. Jam buvo pikta, kad nesugeba guviai protauti kaip suaugęs, ir jis vėl atsiduso. Sala kaskart darėsi vis atgrasesnė.

Kriuksis žiūrėjo į laužą.

– Tuoj vėl reikės žalių šakų.

Ralfas apsivertė ant nugaros.

– Kriuksi, ką mes darysim?

– Tiesiog turėsim kaip nors verstis be jų.

– Betgi… laužas.

Suraukęs kaktą, Ralfas žiūrėjo į juodų ir baltų pelenų krūvą, kur ruseno baigiantys smilkti nuodėguliai. Jis stengėsi surikiuoti mintis.

– Man baugu.

Kriuksis pasižiūrėjo į viršų, ir Ralfas postringavo toliau:

– Ne žvėries. Žinoma, žvėries taip pat baugu. Tačiau niekas nesupranta, kas yra laužas. Jis mums taip pat svarbu kaip virvė, numesta skęstančiam. Arba jeigu gydytojas pasakytų: išgerk vaistus, o jeigu neišgersi, mirsi… Ir gertum žmogus, argi ne?

– Žinoma, gertum.

– Negi jie nemato? Negi jie nesupranta? Kad be dūmų signalo čia mirsime? Tik pažiūrėk!

Virš laužo verpetavo karšto oro srovė, bet dūmų – nė žymės.

– Negalim vieno laužo dorai prižiūrėti. O jiems į viską tik nusispjaut. Bet svarbiausia… – Jis įdėmiai pažvelgė į prakaitu apsipylusį Kriuksio veidą. – … svarbiausia… kad ir aš pats kartais imu nebesijaudinti. O jeigu taip imčiau ir pasidaryčiau kaip kiti – spjaučiau į viską. Kas tada būtų su mumis?

Didžiai sunerimęs, Kriuksis nusiėmė akinius.

– Nežinau, Ralfai. Mes tiesiog turime ištverti, ir tiek. Taip darytų suaugusieji.

Jau kartą atvėręs širdį, Ralfas kalbėjo toliau:

– Kriuksi, kas atsitiko?

Kriuksis pažiūrėjo nustebęs.

– Ar turi omeny tai…

– Ne, ne tai… tik… kas čia kaltas, kad viskas taip irsta?

Kriuksis galvojo, iš lėto valydamas akinius. Supratęs, kokiu artimu bičiuliu jį laiko Ralfas, kad tiek daug patiki, jis net nuraudo iš pasididžiavimo.

– Nežinau, Ralfai. Man atrodo, kad tai jis.

– Džekas?

– Džekas.

Šis vardas jau darėsi nebeminėtinas.

Ralfas rimtai palingavo galvą.

– Taip, – tarė jis, – tikriausiai taip ir yra.

9

Mišką šalia jų perskrodė baisus rėksmas.

Lyg velniai, išsiteplioję veidus baltai, raudonai ir žaliai, iš tankmės klaikiai rėkdami iššoko kažkokie padarai; mažyliai net spiegdami spruko į šalis. Akių kampučiu Ralfas pamatė, kad Kriuksis taip pat bėga. Dvi baidyklės pripuolė prie laužo, ir Ralfas jau pasiruošė gintis, bet jos tik pagriebė po nuodėgulį ir vėl nubildėjo paplūdimiu. Kitos trys stovėjo ramiai, sekdamos Ralfą; ir jis pažino, kad aukščiausias iš jų, visiškai nuogas, tiktai išsidažęs ir su diržu, – Džekas.

Ralfas atgavo žadą ir prašneko:

– Na?

Džekas, tarsi jo neišgirdęs, pakėlė ietį ir sušuko:

– Klausykitės visi. Aš ir mano medžiokliai gyvename paplūdimy prie plokščios uolos. Medžiojam, puotaujam ir linksminamės. Jei norite prisidėti prie mūsų genties, ateikit apsilankyti. Pažiūrėsim, gal leisiu prisidėti, o gal ir ne.

Džekas stabtelėjo ir apsidairė. Po dažų kauke jis nejautė nei gėdos, nei drovumo, tad drąsiai žiūrėjo į visus iš eilės. Ralfas klūpojo prie išblėsusio laužo kaip sprinteris prie starto; suodinas jo veidas buvo pusiau užkritęs plaukais. Semerikas žvilgčiojo sutartinai iš už palmės miško pakrašty. Prie ežeriuko išsižiojęs ir įraudęs bliovė kažkuris mažylis, o Kriuksis stovėjo ant granito plokštumos, rankom spausdamas prie savęs kiaukutą.

– Šįvakar ruošiam puotą. Nudobėm šerną ir turim mėsos. Galit ateiti ir pavalgyti su mumis, jeigu norit.

Virš galvų, debesų properšose, vėl suriaumojo perkūnas. Džekas ir tuodu bevardžiai laukiniai krūptelėjo, pažvelgė aukštyn, tačiau greit susitvardė. Mažylis tebebliovė. Džekas kažko lūkuriavo. Jis įsakmiai sušnabždėjo savo bendrams:

– Nagi, sakykit!

Abu laukiniai kažką murmtelėjo. Džekas griežtai pakartojo:

– Sakykit!

Abu laukiniai susižvalgė, pakėlė ietis ir sutartinai išpoškino:

– Vadas tarė savo žodį.

Tada visi trys apsisuko ir pustekiniai nubėgo.

Ralfas ūmai pakilo, žiūrėdamas ten, kur nuniro laukiniai. Baikščiai šnabždėdamiesi, priėjo dvynukai.

– Aš pamaniau, kad tai…

– … o aš taip…

– … išsigandau.

Kriuksis stovėjo ant granito plokštumos ir vis tebelaikė kiaukutą.

– Tai buvo Džekas, Moris ir Robertas, – tarė Ralfas. – Nieko sau linksminasi!

– Aš maniau, kad man užeis astmos priepuolis.

– Papūsk tai savo astmai.

– Kai tik pamačiau Džeką, tuoj pagalvojau, kad kiaukuto atėjo. Pats nežinau kodėl.

Berniukai pažvelgė į baltą kiaukutą su meile ir pagarba. Kriuksis padavė jį Ralfui, ir mažyliai, pamatę tą pažįstamą simbolį, palengva ėmė artintis.

– Ne šičia.

Ralfas pasuko prie granito plokštumos, jausdamas, kad reikia iškilmingumo. Jis ėjo priešaky, glausdamas rankose baltą kiaukutą, paskui jį labai rimtai nusiteikęs Kriuksis, dvynukai, o už jų mažyliai ir kiti.

– Sėskite visi. Jie užpuolė mus, norėdami pasigrobti ugnies. Linksminasi sau. Tačiau…

Ralfas staiga nutilo, užmiršęs, ką norėjo pasakyti. Jam tarsi kokia uždanga užkrito ant akių.

– Tačiau tai…

Visi žiūrėjo į jį rimtai, jie dar tikėjo, kad Ralfas viską gali. Ralfas nusibraukė nuo akių tuos prakeiktus plaukus ir pažvelgė į Kriuksį.

– Tačiau tas… ak… nagi laužas! Žinoma, laužas!

Jis susijuokė, bet tuoj nutilo ir toliau jau sklandžiai kalbėjo:

– Laužas – pats svarbiausias dalykas. Be laužo niekaip neišsigelbėsim. Man taip pat norėtųsi išsidažyti veidą ir žaisti laukinį. Betgi mes turim visą laiką kūrenti laužą. Laužas – pats svarbiausias dalykas saloje, nes, nes…

Jis vėl užsikirto, tik šį kartą tyla buvo kupina abejonių ir nusistebėjimo.

Kriuksis lyg paskatindamas sušnabždėjo:

– Išsigelbėjimas.

– Na, taip. Be laužo nė kalbos negali būti apie išsigelbėjimą. Mes privalom neatsitraukti nuo laužo, vis kurstyti jį, kad būtų dūmų.

Ralfas nutilo, tylėjo ir kiti. Po tiek puikių kalbų, pasakytų toje pačioje vietoje, Ralfo žodžiai nuskambėjo kažkaip blankiai netgi mažyliams.

Galiausiai Bilis ištiesė rankas prie kiaukuto.

– Dabar, kai nebegalime kūrenti laužo viršūnėje, – nes viršūnėje negalima, – reikia, kad mūsų daugiau tą laužą prižiūrėtų. Tad nueikime pas juos į puotą ir pasakykim, kad mums vieniems per sunku. O medžioklė ir visa kita – na, tas žaidimas laukiniais – tikriausiai labai smagu.

Semerikas paėmė kiaukutą.

– Tikrai smagu, kaip Bilis sako… o kadangi mus pakvietė…

– … į puotą…

– … prie mėsos…

– … tokios čirškančios…

– … mielai suvalgyčiau gabalą mėsos…

Ralfas pakėlė ranką.

– O kodėl mums patiems mėsos nepasirūpinus?

Dvynukai tik susižvalgė. Bilis atsakė:

– Mes nenorim eiti į džiungles.

Ralfas susiraukė.

– O jis… žinot kas… tai eina.

– Bepigu – jis medžioklis. Jie visi medžiokliai. Tai visai kas kita.

Valandėlę nė vienas nepratarė nė žodžio, paskui Kriuksis sumurmėjo į smėlį:

– Mėsos…

Mažyliai sėdėjo, ir jiems net seilė bėgo apie mėsą galvojant. Virš galvų vėl sudrioksėjo patrankos, ir staigus karšto vėjo gūsis sučeženo sausus palmių lapus.

10

– Tu mažas kvailelis, – kalbėjo Musių Valdovas, – tiesiog neprotingas padarėlis.

Saimonas pajudino sutinusį liežuvį, bet nieko nepasakė.

– Nesutinki su manim? – paklausė Musių Valdovas. – Argi tu ne mažas kvailelis?

Saimonas atsakė tuo pat nebyliu balsu.

– Todėl, – kalbėjo Musių Valdovas, – geriau bėk žaisti su kitais. Jie mano, kad tu kuoktelėjęs. O tu juk nenori, kad Ralfas galvotų, jog tu kuoktelėjęs? Tau labai patinka Ralfas, ar ne? Ir Kriuksis, ir Džekas?

Saimono galva buvo truputį užversta aukštyn. Jis negalėjo atitraukti akių, ir Musių Valdovas tarsi kabojo prieš jį pakabintas.

– Ką čia veiki vienui vienas? Ar nebijai manęs?

Saimonas sudrebėjo.

– Niekas čia tau negali padėti. Tiktai aš. O aš Žvėris.

Saimonas vargais negalais pajudino lūpas, išsiveržė vos girdimi žodžiai:

– Šerno galva ant pagalio, ir tiek.

– Pamanyk tik, įsivaizduoja, kad Žvėris yra tik tai, ką galima patykojus nudobti! – kalbėjo galva. Kokią valandėlę ar daugiau miškas ir visos kitos pusiau pažįstamos vietos aidėjo nuo kraupaus juoko. – Bet juk žinojai, tiesa, kad esu jūsų dalelė? Artima, artima, artima! Kad per mane jums viskas griūva? Kad per mane viskas yra taip, kaip dabar?

Vėl nuskardėjo juokas.

– Na, užteks, – tarė Musių Valdovas. – Grįžk pas kitus, ir mes viską pamiršim.

Saimono galva sutabalavo. Akys buvo pusiau primerktos, lyg mėgdžiojant tą pamautą ant pagalio šlykštynę. Jis žinojo, kad jam vėl užeina… Musių Valdovas ėmė pūstis lyg balionas.

– Tai juokinga. Tu gi puikiai žinai, kad mane vėl sutiksi tenai, apačioje, – tad nė nebandyk pasprukti!

Saimono kūnas išsilenkė lanku ir pastiro. Musių Valdovas prašneko mokyklos direktoriaus balsu:

– To jau nepakęsiu. Vargšas neišmanėli, negi tu galvoji, kad daugiau supranti už mane?

Stojo tyla.

– Įspėju tave. Kad neišvestum manęs iš kantrybės. Aišku? Mums čia tavęs nereikia. Supranti? Mes čia pasilinksminsim saloj. Supranti? Pasilinksminsim šioje saloje! Taigi nesistenk nieko pakeisti, mano vargšas neišmanėli, mes vis tiek…

Saimonas pasijuto bežiūrįs į didžiulius nasrus. Priešais jį juodavo kiaurymė – ji vis didėjo ir didėjo.

– ... Vis tiek, – kalbėjo toliau Musių Valdovas, – tave sudorosim. Aišku? Džekas ir Rodžeris, ir Moris, ir Robertas, ir Bilis, ir Kriuksis, ir Ralfas. Sudorosim. Aišku?

Saimonas atsidūrė tuose nasruose. Jis parkrito ir neteko sąmonės.

Vertė Aleksandra Dantaitė

Gintaras Grajauskas

* * *

Mes daug dirbame,
​nes reikia išgelbėt pasaulį.

Mes diskutuojame
​apie didžiojo blogio prigimtį.
​Analizuojame blogio priežastis,
​baisimės blogio pasekmėmis.

Ieškome, ką tokio galėtume
​jam pasakyti,
​kad jis galų gale liautųsi.

Gal pasakyti jam, kad jis
​iš tiesų geras, tik to nežino?
​Ir jis susidrovės ir išeis.

O gal pasakyti jam, kad
​dabar XXI amžius, ir jau niekas
​taip seniai nebedaro, kaip jis?
​Pasakyti jam, kad jis archajiškas,
​kad jis visiškas anachronizmas?

O gal pasakyti jam –
​utiutiu, koksai putlutis,
​ir jis ims krykšti ir guguoti,
​ir jo kruvinos iltys iškris,
​ir jis pradės mums šypsotis
​bedante burna?

Mes diskutuojame, ir pasiekiame
​konsensusą, ir prieš pat balsavimą
​su triukšmu atsidaro dvivėrės durys.
​Ir įeina blogis pro jas.

Ir juokiasi, nes mes tokie juokingi,
​ir šitaip juokingai mirštame.

2024