Markas Hedonas
Britų rašytojas Markas Hedonas (Mark Haddon) gimė 1962 m. Nortamptone. Studijavo anglų kalbą, po studijų dirbo su neįgaliais žmonėmis, kūrė iliustracijas įvairiems žurnalams ir laikraščiams.
2003 m. M. Hedonas parašė romaną „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Romano pasakotojui sunku suprasti, kada kiti žmonės pyksta ar džiaugiasi, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, kada juokauja, šaiposi ar kalba perkeltine prasme. Jis jautrus bet kokiam triukšmui, nepakenčia pokyčių ir sustingsta iš siaubo, kai kas nors prie jo prisiliečia. Kūrinys su tokiu neįprastu herojumi pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą, yra išverstas į daugybę kalbų, įvertintas garbingomis premijomis.
Pagrindinis veikėjas penkiolikmetis Kristoferis Bunas, be minėtų savybių, dar labai pastabus, įsidėmi įvairias, mūsų akimis, nereikšmingas detales, puikiai įsimena taisykles, kuria griežta logika grįstas sistemas ir jomis vadovaujasi, be to, itin gabus matematikai. Jis svajoja tapti astronautu, bet dėl bendravimo sutrikimo sunkiai mezga ryšius su aplinkiniais. Tarp žmonių jis jaučiasi svetimas ir labiausiai mėgsta svajoti arba sapnuoti, kaip lieka visai vienas pasaulyje.
Berniukas beveik nebendrauja su svetimais žmonėmis, tik su mokytojais ir kartais su kaimyne, ponia Šiers, kurios šunį neseniai kažkas nužudė. „Buvo 7 minutės po vidurnakčio. Šuo gulėjo pievelės viduryje ant žolės priešais ponios Šiers namą. Jo akys buvo užmerktos. Gulėjo ant šono, todėl atrodė pasiruošęs bėgti, kaip šunys lekia sapnuodami, kad vaikosi katę. Bet šuo nei bėgo, nei miegojo. Šuo buvo negyvas“, – taip prasideda romanas ir kartu Kristoferio Buno rašoma knyga, kurioje, aiškindamasis šuns Velingtono žiaurios baigties aplinkybes, jis papasakoja ir apie savo gyvenimo įvykius, tapusius tikru išbandymu. Radęs sūnaus užrašus, tėvas labai supyksta ir juos atima, nes supranta, kad berniukas gali sužinoti nuo jo slepiamą tiesą.
TAS KEISTAS NUTIKIMAS ŠUNIUI NAKTĮ (ištrauka)
149
1
Kai pirmadienį nuėjau į mokyklą, Siobenė paklausė, kodėl mano skruostas nubrozdintas. Pasakiau, kad Tėvas supyko ir sugriebė mane, taigi aš jam smogiau, o tada mes susimušėme. Siobenė paklausė, ar Tėvas smogė man, o aš atsakiau, kad nežinau, nes tada labai perpykau ir praradau atmintį. O paskui ji paklausė, ar Tėvas sudavė man dėl to, kad buvo supykęs. Ir aš pasakiau, kad jis man nesudavė, tik sugriebė, bet buvo tikrai supykęs. Ir Siobenė paklausė, ar stipriai jis mane sugriebė, o aš atsakiau, kad jis sugriebė tikrai stipriai. Ir Siobenė paklausė, ar bijau eiti namo, ir aš pasakiau, kad nebijau. O tada ji manęs paklausė, ar dar norėčiau apie tai kalbėti, ir aš pasakiau, kad nenorėčiau. Ir tada ji pasakė „gerai“, ir daugiau mes apie tai nebekalbėjome. Kadangi galima sučiupti už rankos arba už peties, kai supyksti, bet negalima griebti už plaukų arba veido. Bet negalima ir smogti, nebent jau esi pradėjęs su kuo nors peštis, tai tada gal ir galima.
Ir kai grįžau namo iš mokyklos, Tėvas dar buvo darbe, taigi įėjau į virtuvę ir pasiėmiau raktą iš mažyčio porceliano ąsotėlio, savo forma panašaus į vienuolę, ir atsirakinau duris į kiemą, ir išėjau, ir pasižiūrėjau į šiukšlių dėžės vidų, ieškodamas savo knygos.
Norėjau atgauti savo knygą, nes man patiko ją rašyti. Man patikdavo daryti projektus ir ypač – jeigu tas projektas sunkus, toks, kaip knygos rašymas. Be to, vis dar nežinojau, kas užmušė Velingtoną, o visus galimus įtarimus, kuriuos buvau išsiaiškinęs, buvau surašęs savo knygoje ir nenorėjau, kad jie būtų išmesti į šiukšlyną.
Bet mano knygos šiukšlių dėžėje nebuvo.
Vėl nuleidau šiukšlių dėžės dangtį ir nuėjau į sodą pažiūrėti į kitos dėžės vidų, kur Tėvas laiko visokias sodo šiukšles, pavyzdžiui, nupjautą vejos žolę ar nuo medžių nukritusius obuolius, bet ir ten mano knygos nebuvo.
Pagalvojau, ar Tėvas kartais neįsidėjo knygos į savo mašiną ir neišvežė jos į sąvartyną, kad išmestų į kurį nors ten esantį šiukšlių konteinerį, bet man nesinorėjo, kad taip būtų įvykę, nes tokiu atveju jos niekada daugiau nebepamatyčiau.
Buvo dar viena galimybė, kad Tėvas paslėpė mano knygą kur nors namie. Taigi nutariau atlikti detektyvo tyrimą ir pažiūrėti, ar sugebėsiu ją surasti. Tik turėjau nuolat įtempęs ausis klausytis, kad išgirsčiau, kada Tėvo furgonas privažiuos prie namo, kad jis manęs nenutvertų tuo metu, kai atlieku tyrimą.
Pradėjau ieškoti virtuvėje. Mano knyga apytikriai buvo 25 cm × 35 cm × 1 cm, taigi jos neįmanoma paslėpti labai mažoje vietoje, o tai reiškė, kad nebuvo reikalo ieškoti tikrai mažose vietose. Apžiūrėjau ant spintelių viršaus ir stalčiuose, ir už jų, ir po orkaite, ir naudojausi savo specialiuoju Maglite prožektoriumi ir veidrodžio šuke iš sandėliuko, kad geriau matyčiau tamsiose vietose, spintelių kampuose, kur apsigyvendavo ir vesdavo vaikus iš sodo atklydusios pelės.
Tada apieškojau sandėliuką.
Tada apieškojau valgomąjį.
Tada apieškojau svetainę ir ten po sofa radau pamestą ratą nuo savo Airfix Messerschmitt Bf 109 G-6 modelio.
<…>
Paskui užlipau į viršų laiptais, bet savo kambaryje jau nieko nebeieškojau, kadangi nusprendžiau, kad mano paties kambaryje Tėvas nuo manęs nieko neslėptų, nebent labai stipriai gudrautų ir darytų tai, kas vadinama dvigubu blefu, kaip rašoma tikrame romane apie paslaptingą žmogžudystę, taigi ir nutariau ieškoti savo paties kambaryje tiktai tuo atveju, jeigu knygos negalėsiu rasti niekur kitur.
Apieškojau ir vonioje, bet vienintelė vieta, kurioje buvo galima ko nors ieškoti, buvo vėdinimo spinta, o joje nieko nebuvo.
2
Tai reiškė, kad vienintelė likusi vieta, kurioje reikėjo ieškoti, buvo Tėvo miegamasis. Nežinojau, ar man derėtų ten ieškoti, kadangi anksčiau jis man buvo sakęs nieko jo kambaryje nesuversti. Bet jeigu jis norėjo ką nors nuo manęs paslėpti, tai geriausia vieta ir būtų jo kambarys.
Taigi aš pats sau tariau, kad jo kambaryje nesuversiu jokių daiktų. Aš juos tik patrauksiu ir paskui vėl padėsiu į vietą. Ir jis niekad nesužinos, kad aš taip padariau, taigi ir nesupyks.
Pradėjau ieškoti ir apžiūrėjau, kas yra po lova. <…>
Tada apžiūrėjau jo drabužių spintą. Ji buvo prikabinta drabužių. Viršuje buvo maža lentyna, ir ją apieškoti galėjau tik užsilipęs ant lovos, taigi turėjau nusiauti batus, kad nepalikčiau nešvarių pėdsakų, kurie galėtų mane išduoti, jei Tėvas nuspręstų atlikti detektyvo tyrimą. Bet ant lentynos buvo tiktai <…> sulūžusi sumuštinių krosnelė ir 12 vielinių pakabų apsiaustams, ir senas plaukų džiovintuvas, kuris kažkada priklausė Motinai.
Po spinta buvo didelė įrankių dėžė, pilna namų meistro įrankių, ten buvo grąžtas ir teptukas, ir keletas atsuktuvų, ir plaktukas, bet visa tai mačiau ir neatidaręs dėžės, nes ji buvo pagaminta iš permatomos pilkos plastmasės.
Tada pamačiau, kad po įrankių dėže dar yra kita dėžė, todėl paėmiau įrankių dėžę ir iškėliau ją iš spintos. Ta kita dėžė buvo seno kartono, dar vadinama marškinių dėže, nes žmonės jose pirkdavo marškinius. Ir kai atidariau tą marškinių dėžę, pamačiau joje savo knygą.
Tada nebežinojau, ką daryti.
Pasijutau laimingas, nes Tėvas neišmetė mano knygos, bet jeigu paimčiau tą knygą, jis sužinotų, kad jo kambaryje rausiausi po jo daiktus, ir labai supyktų, o jo kambaryje aš buvau pažadėjęs nieko neliesti.
Tada išgirdau privažiuojant prie namo jo furgoną ir supratau, kad turiu galvoti greitai ir gudriai. Taigi nusprendžiau, kad paliksiu knygą ten, kur yra, nes pagalvojau, kad Tėvas neketina jos išmesti, jeigu padėjo į šitą marškinių dėžę, o aš toliau galiu rašyti į kitą knygą, kurią laikysiu visiškai slaptai ir tada, vėliau, galbūt jis persigalvos ir vėl leis man atgauti savo pirmąją knygą, ir aš galėsiu į ją perrašyti viską iš savo naujosios knygos. O jeigu jis man niekad neatiduotų knygos, aš vis tiek sugebėsiu prisiminti didžiąją dalį to, ką jau esu parašęs, ir galėsiu perrašyti į savo antrąją slaptą knygą, ir jeigu bus vietų, kurias norėsiu patikrinti, kad įsitikinčiau, ar teisingai prisimenu, galėsiu nueiti į jo kambarį, kai jo nebus, ir pasitikrinti.
3
Tada išgirdau Tėvą uždarant furgono duris.
Ir kaip tik tada pamačiau tą voką.
Tai buvo vokas, adresuotas man, ir jis gulėjo po mano knyga marškinių dėžėje kartu su kitais vokais. Aš paėmiau jį. Jis niekada nebuvo atplėštas. Adresas buvo toks:
Kristoferiui Bunui
Randolfo g. Nr. 36
Svindonas
Viltšyras
Tada pastebėjau, kad ten buvo daug ir kitų vokų, ir visi jie buvo adresuoti man. Ir tai buvo įdomu, ir trikdė.
Ir tada pastebėjau, kaip buvo parašyti žodžiai „Kristoferiui“ ir „Svindonas“. Jie buvo parašyti šitaip:
Aš pažįstu tik tris žmones, kurie virš raidės „i“ vietoj taškų rašo mažus rutuliukus. Vienas jų yra Siobenė, kitas – ponas Lokselis, kuris mūsų mokykloje anksčiau dirbo mokytoju, o dar vienas buvo Motina.
Ir tada išgirdau Tėvą atidarant laukujes duris, taigi paėmiau vieną voką iš po knygos, vėl uždengiau marškinių dėžės dangtį ir ant jos viršaus vėl pastačiau įrankių dėžę, ir labai atsargiai uždariau spintos duris.
Tada Tėvas pašaukė:
– Kristoferi!
Aš nieko nepasakiau, nes jis galėjo išgirsti, iš kur atsiliepiu. Atsistojau ir, apėjęs lovą, pasukau prie durų, laikydamas voką, stengdamasis eiti kiek galima tyliau.
Tėvas stovėjo laiptų apačioje, ir aš pagalvojau, kad gali mane pamatyti, bet jis peržiūrinėjo paštą, atėjusį šįryt, taigi galvą buvo nuleidęs. Paskui jis nuėjo nuo laiptų virtuvės link, ir aš labai tyliai uždariau jo kambario duris ir įėjau į savo kambarį.
4
Aš norėjau apžiūrėti voką, bet nenorėjau supykdyti Tėvo, taigi paslėpiau tą voką po savo lovos čiužiniu. Tada nusileidau laiptais ir pasisveikinau su Tėvu. Ir jis pasakė:
– Tai ką tu šiandien veikei, jaunuoli?
Ir aš pasakiau:
– Šiandien mes mokėmės gyvenimo įgūdžių su ponia Grei. Tai yra – kaip elgtis su pinigais ir viešosiose prausyklose. Ir priešpiečių valgiau pomidorų sriubos, ir suvalgiau tris obuolius. Ir sprendžiau matematikos uždavinius po pietų, ir mes ėjome pasivaikščioti į parką su ponia Peters, ir rinkome lapus koliažui.
Ir Tėvas pasakė:
– Puiku, puiku. O ko tu norėtum šįvakar užkrimsti?
„Užkrimsti“ reiškia „valgyti“.
Pasakiau, kad noriu troškintų pupelių ir brokolių.
Tėvas pasakė:
– Manau, kad šitai galima labai lengvai padaryti.
Tada sėdėjau ant sofos ir truputėlį paskaičiau knygą, kuri vadinosi „Chaosas“, o jos autorius yra Džeimsas Gleikas.
Paskui nuėjau į virtuvę ir suvalgiau savo troškintas pupeles ir brokolius, o Tėvas valgė dešreles ir kiaušinius, ir keptą duoną ir išgėrė didelį puodelį arbatos.
Tada Tėvas pasakė:
– Šitas lentynas ruošiuosi kabinti svetainėje, jei, žinoma, sutinki. Bijau, kad tai kels triukšmą, taigi jei nori žiūrėti televizorių, mums reikės užnešti jį į viršų.
Ir aš pasakiau:
– Eisiu ir pabūsiu savo kambaryje.
Ir jis pasakė:
– Gerai sugalvota.
Ir aš pasakiau:
– Ačiū už vakarienę, – nes šitaip yra mandagu.
Ir jis pasakė:
– Prašom, vaike.
Ir aš nuėjau į savo kambarį.
5
Kai jau buvau savo kambaryje, uždariau duris ir iš po čiužinio išsitraukiau voką. Nusinešiau laišką į šviesą, kad pamatyčiau, ar galėsiu nustatyti, kas yra viduje, bet voko popierius buvo labai storas. Svarsčiau, ar atplėšti voką, nes tai buvo vienas iš daiktų, kurį paėmiau iš Tėvo kambario. Bet nusprendžiau, kad jeigu jis adresuotas man, tai man ir priklauso, tad drąsiai galiu jį atplėšti.
Taigi atplėšiau tą voką.
Jame buvo laiškas.
Ir štai kas buvo parašyta tame laiške:
Čepterio plentas 451c
Vilesdenas
Londonas NW2 5NG
0208 887 8907
Brangus Kristoferi,
atsiprašau, kad nuo mano paskutinio laiško tau praėjo tiek daug laiko. Buvau labai užsiėmusi. Susiradau naują sekretorės darbą gamykloje, kuri gamina plieno gaminius. Tau tai labai patiktų. Gamykla pilna didžiulių plieną gaminančių mašinų, kurios kerpa jį ir lanksto į įvairiausias reikalingas formas. Šią savaitę jie gamina stogą Birmingamo prekybos centro kavinei. Jo forma panaši į milžinišką gėlę, ir jie ketina ištempti brezentą virš stogo, kad jis atrodytų panašus į milžinišką palapinę.
Mes pagaliau persikėlėme į naująjį butą, kaip matai iš adreso. Jis nėra toks mielas kaip senasis, ir man nelabai patinka Vilesdenas, bet Rodžeriui lengviau iš čia nuvažiuot į darbą, ir todėl jis jį pirko (senąjį butą jis tiktai nuomojosi), taigi galėsime nusipirkti savo baldus ir sienas nudažyti tokia spalva, kokia norime.
Tai dėl to praėjo tiek daug laiko nuo mano paskutinio tau rašyto laiško, nes buvo sunku susipakuoti visus daiktus, paskui juos išpakuoti ir priprasti prie naujojo darbo.
Dabar esu labai pavargusi ir turiu eiti miegoti, o rytoj rytą noriu išsiųsti šitą laišką, taigi dabar baigsiu ir netrukus vėl tau parašysiu.
Tu man dar neparašei, taigi suprantu, kad tikriausiai vis dar ant manęs pyksti. Atsiprašau, Kristoferi, aš vis dar tave myliu. Tikiuosi, kad tu visą amžių ant manęs nepyksi. Ir man labai patiktų, jeigu galėtum parašyti man laišką (bet atmink, kad jį reikia siųsti naujuoju adresu).
Aš visą laiką galvoju apie tave.
Be galo myliu,
Tavo Mama.
X X X X X X
Tai perskaitęs pasijutau visiškai sutrikdytas, nes Motina niekada nebuvo dirbusi sekretore jokioje firmoje, kuri gamintų plieno gaminius. Motina kažkada dirbo sekretore dideliame garaže miesto centre. Ir Motina niekada negyveno Londone. Motina visada gyveno su mumis. Ir Motina niekada anksčiau man nebuvo rašiusi laiškų.
Laiške nebuvo datos, taigi negalėjau suprasti, kada Motina tą laišką parašė, ir svarsčiau, gal šį laišką parašė kas nors kitas ir apsimetė esąs mano Motina.
Ir tada pažvelgiau į voko viršų ir pamačiau, kad ant jo yra pašto antspaudas su įspausta data, ir nors buvo gana sunku perskaityti, ji buvo:
Tai reiškė, kad šis laiškas buvo išsiųstas 1997 metų spalio 16, ir nuo Motinos mirties buvo praėję 18 mėnesių.
6
Ir tada mano kambario durys atsidarė, ir Tėvas pasakė:
– Ką veiki?
Aš tariau:
– Skaitau laišką.
Ir jis pasakė:
– Baigiau gręžti. Jeigu tau įdomu, per televizorių rodo tą Deivido Atenberio programą apie gamtą.
Pasakiau „gerai“.
Paskui jis vėl nulipo žemyn.
Aš žvelgiau į laišką ir įtemptai galvojau. Tai buvo mįslė, ir aš negalėjau jos išsiaiškinti. Galbūt laiškas buvo įdėtas ne į tą voką, ir Motina jį buvo parašiusi prieš mirtį. Bet kodėl ji rašė iš Londono? Ilgiausias laikas, kai ji buvo išvykusi iš namų, buvo viena savaitė, kai važiavo aplankyti pusseserės Rutos, sirgusios vėžiu, bet Ruta gyveno Mančesteryje.
Ir tada pagalvojau, kad gal tas laiškas ne nuo Motinos. Gal tai yra laiškas kitam žmogui vardu Kristoferis, nuo to kito Kristoferio motinos.
Aš susijaudinau. Kai pradėjau rašyti savo knygą, man reikėjo atskleisti tik vieną mįslę. Dabar jų atsirado dvi.
Nusprendžiau, kad tą vakarą daugiau apie tai negalvosiu, nes neturėjau pakankamai informacijos ir lengvai galėjau padaryti klaidingas išvadas, o tai yra labai pavojinga, nes prieš apibendrindamas turi įsitikinti, kad jau suradai visus įmanomus įrodymus. Tada tikimybė, kad padarysi klaidą, yra daug mažesnė.
Nusprendžiau, kad palauksiu, kol Tėvas išeis iš namų. Tada nueisiu į spintą jo miegamajame ir pasižiūrėsiu į kitus laiškus, kad sužinočiau, nuo ko jie ir kas juose parašyta.
Sulanksčiau laišką ir paslėpiau po čiužiniu, kad Tėvas jo nesurastų ir neįpyktų. Tada nusileidau laiptais žemyn ir žiūrėjau televizorių.
Vertė Birutė Bersėnienė
Aptariame tekstą
- Ką ir kodėl nori sužinoti mokytoja Siobenė? Kaip ji kalbasi su berniuku? [1]
- Ką iš pasakojimo apie pokalbį su mokytoja Siobene sužinote apie Kristoferį? [1]
- Pasiskirstę poromis, perskaitykite pokalbį tarp Siobenės ir Kristoferio kaip dialogą. [1]
- Remdamiesi pateikta schema, papasakokite, kur ir kaip Kristoferis ieško savo knygos. Pasakykite, į ką jis atkreipia dėmesį, ar ieškodamas laikosi kokios nors sistemos. [1, 2]
- Kas Kristoferį stabdo nuo knygos paieškų tėvo miegamajame? Kodėl jis vis dėlto nusprendžia ir ten paieškoti? [2]
- Kokioje vietoje Kristoferis randa savo knygą? Kaip reaguoja vos ją pamatęs? [2]
- Kokių prieštaringų minčių jam kyla radus knygą? [2]
- Kristoferis randa savo knygą kaip tik tuomet, kai grįžta tėvas. Per kelias minutes jam reikia apsispręsti, kaip pasielgti. Ką jis išgyvena tomis akimirkomis? Veikia spontaniškai ar apgalvotai? [2]
- Kodėl Kristoferio dėmesį patraukia vokai, gulintys po paslėpta knyga? Į kokias užrašo ant voko detales atkreipia dėmesį berniukas? [3]
- Trečiuoju asmeniu smulkiai papasakokite, kaip elgiasi Kristoferis, išgirdęs tėvą atidarant laukujes duris. [3]
- Kodėl Kristoferis iškart neapžiūri voko? Kaip su juo pasielgia? [4]
- Vaidmenimis perskaitykite tėvo ir sūnaus dialogą. Apie ką jie kalbasi? [4]
- Kaip Kristoferis pasakoja apie pokalbį su grįžusiu tėvu? Ar iš pasakojimo galima suprasti, ką jis jaučia? [4]
- Kaip Kristoferis elgiasi su voku, nuėjęs į savo kambarį? Kodėl nusprendžia jį atplėšti? [5]
- Kokios motinos gyvenimo aplinkybės paaiškėja iš jos laiško? Kodėl jai taip svarbu paaiškinti jas sūnui? [5]
- Koks svarbiausias šio laiško tikslas? [5]
- Kodėl, perskaitęs laišką, Kristoferis pasijunta „visiškai sutrikdytas“? Kaip jis pats tai aiškina, kokias detales apmąsto? [5, 6]
- Atsakydamas tėvui į klausimą, ką veikia, berniukas pasako, kad skaito laišką. Kaip manote, kodėl tėvas į tai nesureaguoja? [6]
- Kodėl Kristoferis nusprendžia tą vakarą nebegalvoti apie svarbius dalykus? [6]
- Kokį veiksmų planą jis numato ir ką padaro iškart? [6]
Apibendriname
- Kaip supratote, kas yra kūrinio pasakotojas? Kodėl tai svarbu?
- Remdamiesi pateikta schema apibūdinkite Kristoferį.
- Ar Kristoferio būdą ir elgesį galima laikyti neįprastu? Kodėl taip manote? Kas šioje ištraukoje rodo, kad berniukas yra kitoks?
- Kokie Kristoferio santykiai su tėvu? Iš ko sprendžiate? Apibūdinkite berniuko pokalbį su tėvu. Ar jis nuoširdus?
- Iš kokių ištraukos detalių galima suprasti, ką berniukas žino ir ko nežino apie savo mamą?
- Kodėl Kristoferiui taip svarbu rasti tėvo paslėptą knygą?
- Kaip išaiškėja, ką Kristoferis ruošėsi rašyti savo knygoje? Kodėl pasikeitė jo planas? Koks knygos rašymo tikslas?
- Raskite ir pacituokite teksto vietas, kuriose Kristoferis svarsto, kaip pasielgti. Kokie jo svarbiausi motyvai? Ką jam reiškia taisyklių laikymasis? Kokius sprendimus padaro berniukas?
- Didžiojoje Britanijoje romaną „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ vienu metu išleido dvi leidyklos – viena vaikams, kita suaugusiesiems. Kaip manote, ką svarbaus jame gali rasti skirtingo amžiaus skaitytojai?
- Įsivaizduokite, kad priklausote bibliotekos skaitytojų klubui ir turite supažindinti jo narius su M. Hedono knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Jūsų tikslas – sudominti ir paskatinti perskaityti šį romaną. Iš pateiktos ištraukos arba iš viso kūrinio parinkite citatų ir pasiruoškite įtaigiam penkių minučių knygos pristatymui.
Diskusija
- „Tarptautinių žodžių žodyne“ pasitikrinkite žodžio empatija reikšmę. Pasakykite priešingos reikšmės žodžių.
- Ar pastebite, kad kasdieniame gyvenime žmonėms būdinga empatija? Ar empatijos galima mokytis, ją ugdyti?
Kuriame tekstą
Pasirinkite neilgą skaitytos ištraukos epizodą, jį perrašykite pakeisdami pirmąjį asmenį trečiuoju ir garsiai perskaitykite bendraklasiams. Kaip pasikeitė pasakojimo poveikis ir kodėl?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"