Temos reikšmingumas
- Kiekvienoje didesnėje organizacijoje, institucijoje formuojasi skirtingi požiūriai, anksčiau ar vėliau tam tikrais klausimais kyla viena kitai prieštaraujančių pozicijų. Kai kada skirtingos idėjos ir sampratos sukelia konfliktą, o jis gali baigtis organizacijos skilimu. Tarp Konstantinopolio ir Ròmos kelis šimtmečius trukęs religinis ir kultūrinis ginčas XI a. viduryje baigėsi galutiniu Krikščionių bažnyčios skilimu.
- Organizacijos, institucijos skilimas įvyksta ne per vieną dieną. Dažno ginčo ar atviro konflikto ištakų ir priežasčių reikia ieškoti giliai praeityje. Tai būdinga tiek paprasčiausiam kasdieniam žmonių gyvenimui ir tarpusavio santykiams, tiek dideliems socialiniams dariniams. Konflikto priežastys dažnai būna giluminės, ilgai besikaupiančios, susijusios su skirtinga dalykų samprata, kultūrinėmis nuostatomis ir pasaulėžiūra. Neretai konfliktuose didelę reikšmę turi asmenybės. XI a. viduryje Krikščionių bažnyčioje tokios asmenybės buvo Konstantinopolio patriarchas Mykolas I Kerularijus ir Romos popiežius Leonas IX.
- Organizacijos, institucijos skilimo pasekmės priklauso nuo jos dydžio ir įtakos. Kai kada tai paveikia dešimtis ar šimtus žmonių. Vis dėlto esama tokių situacijų, kai lūžis padaro įtaką milijonams žmonių ir tolesnei ištisų regionų raidai. Krikščionių bažnyčios skilimas (schizma) XI a. viduryje buvo tas įvykis, po kurio viena nuo kitos galutinai atsiskyrė Rytų ir Vakarų bažnyčios. Pirmoji vadinama Rytų bažnyčia (bizantiškąja civilizacija), jos tikintieji – stačiatikiais (ortodoksais); jos aukščiausias autoritetas (ne vadovas) yra Konstantinopolio patriarchas. Antroji – Katalikų bažnyčia (vadinama lotyniškąja civilizacija), jos centras – Romà, o vadovas – popiežius.
Konstantinopolis ir Roma
Romos imperijoje plintant krikščionybei, jau III a. buvo susiformavę išskirtinės svarbos krikščionybės miestai: Roma, Antiochija, Aleksandrija ir Jerùzalė. Juose reziduojantys vyskupai pirmųjų krikščionių bendruomenėse pasižymėjo išskirtiniu autoritetu. Jų autoritetas rėmėsi tuo, kad šiuose miestuose veikė apaštalai, o jie I a., netrukus po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, buvo pirmieji, skleidę krikščioniškąjį mokymą. Todėl minėti miestai buvo vadinami apaštališkaisiais, o jų vyskupai, tęsiantys apaštališkąją tradiciją, ilgainiui pradėti vadinti patriárchais (sen. gr. patriarchēs – protėvis, giminės pradininkas). Toks įvardijimas rodė išskirtinę pagarbą ir statusą.
330 m. Romos imperijos sostinę perkėlus iš Romos į Bizantiją (netrukus imperatoriaus Konstantino I garbei pakrikštytą Konstantinopoliu), prie minėtų keturių apaštališkųjų miestų buvo priskirtas ir Konstantinopolis. Taip Konstantinopolis tapo vienu iš penkių svarbiausių Krikščionių bažnyčios miestų, o Konstantinopolio vyskupas – vienu iš penkių patriarchų.
Romos vyskupas, kaip aukščiausias Krikščionių bažnyčios autoritetas, nenorėjo sutikti su tokia įvykių eiga. Juk Roma buvo laikoma krikščionybės ir Krikščionių bažnyčios centru, svarbiausiu iš minėtų miestų. Ypatinga Romos padėtis Krikščionių bažnyčioje susiklostė neatsitiktinai: I a. vienas iš Jėzaus Kristaus mokinių, apaštalas Petras, būtent Ròmoje skleidė krikščioniškąjį mokymą, Romoje įkūrė pirmąją bažnyčią ir čia mirė kankinio mirtimi. O Naujajame Testamente Jėzus Petrui buvo pasakęs: „Tu esi Petras – uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Čia verta prisiminti, kad IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas I padovanojo Romos vyskupui žemių Romoje. Tikima, kad bažnyčia buvo pastatyta toje pačioje vietoje, kur ir palaidotas šv. Petras (26.1 pav.). Taigi, grįžtant prie Konstantinopolio, lieka tik konstatuoti, kad valdžios ir galios centras buvo pasislinkęs į Rytus, link Bosforo sąsiaurio, todėl suprantama, kad Konstantinopolis tapo ir vienu svarbiausių krikščionybės miestų, o jo vyskupas – patriarchu (26.2 pav.).
395 m. Romos imperijai skilus į Vakarų Romos ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijas, Romos ir Konstantinopolio konkurencija dėl įtakos Krikščionių bažnyčiai nesumažėjo. 476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, Romos vyskupo, jau ir tada kartais vadinto popiežiumi, politinė padėtis susilpnėjo, nes jis neturėjo rimtesnės nuolatinės pasaulietinio valdovo paramos. Tačiau tokia situacija toli gražu nereiškė, kad Romos vyskupas pamiršo savo statuso Krikščionių bažnyčioje išskirtinumą ir ypatingą autoritetą. Aptarkime esminius tarp Konstantinopolio ir Romos – tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių – per šimtmečius susiformavusius teologinius (religinius), politinius ir kultūrinius skirtumus, kurie Krikščionių bažnyčią dažnu atveju vedė į aklavietę.
Klausimai ir užduotys
- Pasakykite penkis svarbiausius krikščionybės miestus šios religijos formavimosi pradžioje.
- Kokiomis aplinkybėmis išaugo Konstantinopolio reikšmė Krikščionių bažnyčiai?
- Kaip Romos vyskupas reagavo į pasikeitusį Konstantinopolio vaidmenį Bažnyčioje? Kodėl taip?
- Kodėl V a. sumenko Romos vyskupo įtaka?
Krikščionybė: Rytų ir Vakarų bažnyčių skirtumai
Nuo IV–V a. Krikščionių bažnyčia pasidalijo į du didžiuosius polius, kurių centrais tapo Konstantinopolis ir Roma. Konstantinopolis buvo Rytų bažnyčios, o Roma – Vakarų bažnyčios židinys. Gana anksti tarp jų pradėjo ryškėti ir įsitvirtinti teologiniai (religiniai), politiniai ir kultūriniai skirtumai.
Pirmiausia aptarkime tarp Konstantinopolio ir Romos, t. y. Rytų ir Vakarų bažnyčių, iškilusį svarbiausią krikščioniškosios doktrinos skirtumą. Jau IV a. prasidėjusiuose visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose tarp iš skirtingų Romos imperijos provincijų susirinkusių patriarchų, vyskupų ir teologų išryškėjo pirmieji nesutarimai pamatiniais krikščionybės ir jos mokymo klausimais. Vis dėlto Nikėjos I susirinkime buvo sutarta dėl pamatinės ir neginčijamos krikščioniškojo tikėjimo, Krikščionių bažnyčios tiesos – Švenčiausiosios Trejybės dogmos. Pasak jos, Dievas yra trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia (26.3 pav.). Deja, nebuvo rastas bendras sutarimas, koks yra santykis tarp šių dieviškųjų Asmenų.
Jau neabejotinai nuo IV–V a. sandūros, Romos vyskupo ir jo šalininkų požiūriu, visi minėti dieviškieji Asmenys tarpusavyje yra lygūs, o Šventoji Dvasia kyla ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus. O Bizantijoje, Konstantinopolio vadovaujamoje Rytų bažnyčioje, VI–VII a. vis labiau įsigalėjo supratimas ir mokymas, kad Švenčiausiąją Trejybę sudarantys dieviškieji Asmenys nėra tarpusavyje lygūs – Šventoji Dvasia kyla ne iš Tėvo ir Sūnaus, bet tik iš Tėvo. Ateityje tai taps viena pagrindinių nesutarimų tarp Konstantinopolio ir Romos priežasčių. Be šio pamatinio Krikščionių bažnyčios nesutarimo, per kelis šimtmečius atsirado ryškių skirtumų dėl religinių apeigų dalykų (šv. Mišių laikymo formos ir tvarkos), tradicijų ir švenčių.
Be abejonės, Konstantinopolio ir Romos nesutarimai dėl teologinių (religinių) dalykų neapsiėjo be konkurencijos dėl galios ir įtakos Krikščionių bažnyčioje. Trumpai tariant, visada būta politinių ambicijų. Konstantinopolio ir Romos teologinių, krikščioniškosios doktrinos nesutarimų visada kildavo politinės konkurencijos fone. Politinė kova dėl galios tapo itin ryški netrukus po to, kai IV a. pirmoje pusėje Konstantinopolis tapo Romos imperijos sostine. Netrukus imperatorius, o vėliau ir patriarchas pradėjo skelbti Konstantinopolį Naująja Roma. Patriarcho atveju tai buvo ne kas kita, kaip skambi pretenzija į aukščiausią autoritetą Krikščionių bažnyčioje.
Paminėtina, kad po to, kai Romos imperija skilo, o galiausiai 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo, Konstantinopolis išliko Bizantijos imperijos sostine ir vienu krikščionybės centrų. Tokia padėtis Konstantinopoliui suteikė pranašumą, nes jis turėjo stiprų politinį užnugarį – pačią Bizantijos imperiją. O kai VII a. Artimuosiuose Rytuose prasidėjo intensyvi islamo ekspansija, Konstantinopolio vyskupas tapo neginčytinu Rytų bažnyčios lyderiu.
Dėl šių aplinkybių senas Konstantinopolio ir Romos konfliktas paaštrėjo, kai 800 m. per šv. Kalėdas Romoje popiežius Leonas III Frankų valstybės valdovą Karolį Didįjį karūnavo imperatoriumi. Taip Europoje atkurta imperija (pradžioje – Frankų imperija, vėliau – Šventoji Romos imperija) tapo politine ir karine iki tol politiškai gana silpno Romos popiežiaus atrama. Savo ruožtu Bizantijos imperatoriai į šią imperiją Europoje žiūrėjo iš aukšto kaip į kažką žemesnio, barbariško (26.4 ir 26.5 pav.). Jie nesiruošė pripažinti kito imperatoriaus kaip sau lygaus. Tuometis Konstantinopolio patriarchas pasmerkė tokius veiksmus, nes Bizantija save suvokė kaip vienintelę Romos imperijos tradicijos tąsą. Kita vertus, šie esminiai politiniai pokyčiai Europoje Romos popiežiui suteikė stabilumo, didesnes galimybes veikti pačioje Europoje ir čia pradėti tvirtinti savo, kaip aukščiausio visos Krikščionių bažnyčios vadovo, autoritetą. Kaip žinome, šiuo laikotarpiu christianizacija Europoje įgijo vis didesnį pagreitį.
Žinoma, šis nenoras pripažinti imperijos Europoje buvo susijęs ne tik su politiniais ir ideologiniais, bet ir su kultūriniais dalykais. Jau IV a. Krikščionių bažnyčioje, pirmiausia tarp Romos ir Konstantinopolio, kilo ginčų dėl to, kokia turi būti Krikščionių bažnyčios kalba. Romos imperija buvo daugiatautė ir daugiakalbė, tačiau joje egzistavo dvi oficialios valstybės institucijų kalbos – lotynų ir graikų. Vakarinėje imperijos dalyje buvo paplitusi lotynų kalba, o rytinėje imperijos dalyje vyravo graikų. Šioje dalyje graikų kalba buvo ne tik pagrindinė valstybinė kalba, bet ir mokslo bei literatūros kalba. Būtent graikiškai buvo parašytas Naujasis Testamentas ir tik IV a. pabaigoje išverstas į lotynų kalbą.
395 m. Romos imperijai skilus į Vakarų ir Rytų dalis, jose atitinkamai išliko jau seniau susiklosčiusi ir nusistovėjusi kalbinė situacija. Vakarų Romos imperija su sostine Roma liko lotyniška (iš čia kilęs įvardijimas platesnei Europos, kaip kultūrinės erdvės, sampratai – lotyniškoji civilizacija). O Rytų Romos, arba Bizantijos, imperija su Konstantinopoliu buvo graikiška (neretai sakoma – bizantiškoji, arba graikiškoji, civilizacija).
Be šio reikšmingo kalbų skirtumo, akivaizdžiai išryškėjo ir estetinių, meno formų nevienodumų (A šaltinis). Rytinėje ir pietrytinėje Europos dalyse, kur IX a. pradžioje christianizacijos misijas pradėjo rengti Konstantinopolis, paplito bizantiškasis menas, jo išraiškingiausi kūriniai – dieviškųjų ir šventųjų asmenų ikonos (26.6 ir 26.7 pav.). Savo ruožtu Vakarų Europoje VII–IX a. christianizacijos misijas organizavo valdovai arba Romos popiežius. Čia išplito lotyniškojo Vakarų meno formos ir estetika (26.8 ir 26.9 pav.). Trumpai tariant, IX–X a. rytinėje Europoje vykdant christianizacijos misijas susikirto Konstantinopolio ir Romos interesai. Tai buvo kova dėl įtakos. Rytų ir Pietryčių Europoje, Bulgãrijoje, Kijevo Rusioje, Serbijoje, įsitvirtino bizantiškasis krikštas, o kartu ir bizantiškasis menas. Iš Vakarų ir Pietų į Europos gilumą skverbėsi lotyniškasis krikštas. IX–X a. Bohemijoje ir Veñgrijoje Vakarų bažnyčiai pavyko įveikti Rytų bažnyčios konkurenciją. Priėmusios katalikišką krikštą, abi šalys pripažino Romos popiežiaus viršenybę.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite, koks religinis doktrinos ginčas egzistavo tarp Rytų ir Vakarų krikščionių.
- Apibūdinkite politinius Romos ir Konstantinopolio nesutarimus. Kaip manote, ar jie paveikė Krikščionių bažnyčios veiklą? Argumentuokite.
- Nurodykite ne mažiau kaip tris kultūrinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų krikščionių ir juos apibūdinkite.
- Kaip manote, kurie skirtumai: religiniai, politiniai ar kultūriniai, turėjo didesnę įtaką krikščionybės skilimui? Atsakymą argumentuokite.
Patriarcho ir popiežiaus konfliktas: reikšmė ir palikimas
Atrodo, kad atviram Konstantinopolio ir Romos, patriarcho ir popiežiaus konfliktui pagrindas buvo daugiau negu pakankamas. Galėtume sakyti, kad jis teologiniu (religiniu), politiniu bei kultūriniu požiūriais buvo klojamas ir tvirtinamas šimtmečiais. Tačiau, kaip jau žinome, X a. Vakarų bažnyčia buvo krečiama milžiniškos moralinės ir organizacinės krizės, todėl įvairūs pasikartojantys ginčai tarp Konstantinopolio ir Romos liko tokie, kokie buvo anksčiau. Atrodo, kad seniai nusistovėjusi Konstantinopolio ir Romos santykių situacija, atsinaujinantys apsižodžiavimai ir kaltinimai laiškuose ar kitomis formomis galėjo tęstis ir toliau. Vis dėlto poslinkiai prasidėjo X a. pradžioje Vakarų bažnyčiai ėmusis ryžtingų veiksmų sprendžiant vidines problemas. Šios Vakarų Europoje kilusios idėjos ir jų įgyvendinimas vadinamas Kliuni reforma. Ši reforma turėjo įtakos tam, kad sustiprėjo Romos popiežiaus institucija, buvo pripažįstamas popiežiaus autoritetas ir išskirtinumas Krikščionių bažnyčioje.
1049 m. Romos vyskupu, taigi, popiežiumi su Vakarų bažnyčios reformas rėmusio Šventosios Romos imperijos imperatoriaus pagalba buvo išrinktas Leonas IX (1002–1054, 26.10 pav.). Jo pontifikatas – buvimas popiežiumi ir Vakarų bažnyčios vadovu – truko tik penkerius metus, tačiau tapo lūžinis. Leonas IX buvo auklėjamas viename iš Šventosios Romos imperijos benediktinų vienuolynų griežta vienuoline dvasia. Taigi, jis tapo popiežiumi jau puikiai suvokdamas Vakarų bažnyčios, o kartu ir pontifiko – Romos popiežiaus – institucijos reformų būtinybę ir vertę.
Vidinis Vakarų bažnyčios atsinaujinimas, kova su įsisenėjusiomis moralinėmis Bažnyčios vidaus problemomis (celibato nesilaikymu, simonija, galingų pasauliečių įtaka skiriant dvasininkus) darė įtaką ir pačiai Vakarų bažnyčios savivokai. Ji tvirtėjo ir įgijo pasitikėjimo. Vakarų bažnyčios vidinės reformos tarsi suteikė sparnus, tad Romos popiežius vis labiau pradėjo suvokti esąs visos Krikščionių bažnyčios vadovas, didžiausias autoritetas ir ėmė juo skelbtis. Tą liudijo patys įvykiai: tik išrinktas popiežiumi, Leonas IX buvo paskelbtas visuotinės Krikščionių bažnyčios vadovu. Toks įvardijimas reiškė, kad jis suvokiamas ne tik kaip Vakarų, bet ir apskritai visos Krikščionių bažnyčios vadovas.
Konstantinopolio patriarchas Mykolas I Kerularijus (1000–1059), kaip didžiausias Rytų bažnyčios autoritetas, nebuvo nusiteikęs nusileisti ir pripažinti Romos popiežiaus viršenybės. Apskritai jis buvo žmogus, trokštantis galios ir politinės įtakos. Prie viso to dar prisidėjo abiejų aukščiausių dvasininkų konfliktas dėl įtakos ir kilusių neramumų pietinėje Apeninų pusiasalio dalyje. Trumpai tariant, XI a. viduryje dviejų ambicijų nestokojančių asmenybių susidūrimas paskatino išsiveržti seniai susikaupusius nesutarimus. Tarp Konstantinopolio patriarcho ir Romos popiežiaus kilo atviras konfliktas, už kurio driekėsi šimtmečių ginčų ir nesutarimų šleifas.
1053 m. Mykolas I Kerularijus ėmė atvirai skelbti, kad Vakarų bažnyčios pamatinė tikėjimo dogma, esą Šventoji Dvasia kyla kartu iš Tėvo ir iš Sūnaus, yra klaidinga. Šio mokymo, dar vadinamo Filioque (lot. filioque – ir sūnaus), dogma teigia Tėvo ir Sūnaus lygybę. Pasak patriarcho, Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo. Trumpai tariant, jis nepripažino Tėvo ir Sūnaus lygybės ir neigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš abiejų dieviškųjų Asmenų. Dėl to Mykolas I Kerularijus apkaltino Romos popiežių erezija. Kaip jau žinome, tai buvo senas neišspręstas teologinis ginčas, tačiau dabar jis virto tikru konfliktu. Netrukus patriarchas įsakė uždaryti Konstantinopolyje ir jam pavaldžiose teritorijose esančias Vakarų bažnyčias. Jis teigė, kad jose per šv. Mišias Komunija dalijama neraugintos duonos pavidalu, o mišios laikomos lotynų kalba. Mykolo I Kerularijaus supratimu, tokia praktika per religines apeigas nepriimtina. Reikia atkreipti dėmesį, kad neraugintos duonos kaip Komunijos sakramento priėmimas per religines apeigas buvo judėjiškos (žydiškos) kilmės praktika. Per Paskutinę vakarienę Jėzus Kristus aukojo neraugintą duoną, laužė ją ir valgė kartu su savo mokiniais (B šaltinis).
Netrukus patriarchas sulaukė atsako. Tais pačiais metais Leonas IX patriarchui į Konstantinopolį išsiuntė laišką, kuriame reikalavo pripažinti jo viršenybę, apkaltino patriarchą erezija ir pasmerkė Rytų bažnyčią dėl kelių Vakarų bažnyčiai esminių dalykų. Pirma, šventvagyste buvo paskelbta tai, kad Rytų bažnyčioje nepripažįstama Filioque dogma. Antra, patriarchui buvo mesti kaltinimai, kad Rytų bažnyčioje paplitusi simonija. Trečia, buvo pareikšti priekaištai, kad Rytų bažnyčioje tarp dvasininkų nesilaikoma celibato, kad dvasininkai gyvena su moterimis. Tai tik keletas iš daugybės kaltinimų, kurie sklido iš Romos Konstantinopolio atžvilgiu. Nepaisydamas šių kaltinimų, Leonas IX vis tiek pakvietė Mykolą I Kerularijų susitaikyti.
1054 m. popiežius išsiuntė legatus (pasiuntinius), aukštus Vakarų bažnyčios dvasininkus, su dar vienu raštu į Konstantinopolį (26.11 pav.). Antroje balandžio pusėje jie pasiekė savo tikslą. Kaip tik tuo metu mirė popiežius Leonas IX. Jo raštas patriarchui, nors ir siūlė taiką, nebuvo labai draugiškas, greičiau – pamokantis, moralizuojantis ir draudžiantis. Jame vienareikšmiškai buvo teigiama Romos popiežiaus viršenybė ir reikalaujama, kad būtų pripažintas popiežiaus, kaip visuotinės Krikščionių bažnyčios vadovo, autoritetas. Konstantinopolio patriarchas raštą ir visą pasiuntinybę priėmė kaip įžeidimą. Tarp velionio popiežiaus legatų ir patriarcho kilo ginčas, pasipylė abipusiai kaltinimai. Ši eilinė aklavietė privedė prie abipusės ekskomunikos. Liepos mėnesį Šv. Sofijos sobore velionio popiežiaus pasiuntiniai per iškilmingas šv. Mišias prie altoriaus padėjo bulę, kuria dėl anksčiau minėtų kaltinimų buvo ekskomunikuotas, t. y. nuo Bažnyčios atskirtas, Konstantinopolio patriarchas Mykolas I Kerularijus ir jo artimiausi pasekėjai. Netrukus šis sušaukė vietinį sinodą ir savo ruožtu ekskomunikavo pasiuntinius.
Šie trumpai aptarti 1054 m. įvykiai, atviras Konstantinopolio patriarcho ir Romos popiežiaus konfliktas vadinamas Krikščionių bažnyčios skilimu (schizma), o jį vainikavo abipusė ekskomunika. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad skilimas buvo ilgalaikio konflikto, prasidėjusio maždaug IV–VI a., rezultatas. Žinoma, kitais dešimtmečiais tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių ne kartą bandyta rasti galimybių susitaikyti, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, bet tokie bandymai liko bevaisiai.
Susiformavo dvi pagrindinės krikščionybės srovės: stačiatikybė ir katalikybė. Galima teigti, kad nuo 1054 m. Rytų bažnyčia, kurioje Konstantinopolio patriarchas įsitvirtino kaip aukščiausias autoritetas, pradėta vadinti Stačiatikių (ortodoksų) bažnyčia. Savo ruožtu Vakarų bažnyčia, vadovaujama Romos popiežiaus, vadinama Katalikų bažnyčia (26.12 pav.). Nors bažnyčias siejo daug svarbių religinių dalykų, vis dėlto po XI a. vidurio įvykių tarp jų galutinai įsitvirtino jau ankstesniais amžiais išryškėjusios skirtys: teologinės (religinės), politinės ir kultūrinės.
Stačiatikýbė, kaip Stačiatikių bažnyčios srovė ir doktrina, pripažino Švenčiausiosios Trejybės dogmą, tačiau nepripažino Filioque – kad Šventoji Dvasia kyla ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus. Paminėtina, kad stačiatikių dvasininkai turėjo teisę vesti ir sukurti šeimą. Stačiatikybėje jau buvo nusistovėjusios savitos religinės apeigos ir religinis menas, tačiau neišsivystė griežta bažnytinės organizacijos centralizacija. Ji būtų reiškusi, kad egzistuoja vienas aiškus religinis centras. Priešingai, IX–X a. įvairiose stačiatikišką krikštą priėmusiose šalyse formavosi atskiri patriarchatai (pvz., Bulgãrijos patriarchatas). Tai reiškė, kad Konstantinopolio patriarchas neturėjo tokios valdžios, kokia disponavo Romos popiežius. Jis buvo tik pirmasis tarp lygiųjų, pirmasis tarp kitų stačiatikių (ortodoksų) patriarchų. Todėl greta graikų kalbos įvairiose stačiatikių bažnyčiose įsitvirtino senoji bažnytinė slavų, bulgarų kalbos, o Katalikų bažnyčioje visur vyravo viena – lotynų kalba.
Tačiau stačiatikišką krikštą priėmusiose šalyse įsitvirtino beveik nepertraukiamas ryšys tarp pasaulietinių valdovų ir aukščiausių dvasininkų. Priešingai negu Katalikų bažnyčioje, stačiatikių dvasininkai nesugebėjo išsikovoti aiškios nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios, todėl neretai dvasininkai buvo ir tebėra politinės galios įrankiai. O Katalikų bažnyčia XI–XII a. sugebėjo įtvirtinti savo nepriklausomybę. Tai turėjo teigiamą įtaką tiek pačiai Bažnyčiai, tiek pasaulietinei valdžiai, valstybių raidai.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Leono IX veiklą tapus popiežiumi.
- Kuo Leonas IX kaltino Konstantinopolio patriarchą?
- Kokia yra esminė Leono IX ir Mykolo I Kerularijaus konflikto priežastis?
- Kaip Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho konfliktas pakeitė Krikščionių bažnyčią?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokie yra šių dienų Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho santykiai.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Amerikiečių istoriko Klifordo R. Bekmano (Clifford R. Backman) nuomonė apie XI a. vidurio konflikto tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių ištakas
Per šimtmečius šios [Rytų ir Vakarų] bažnyčios tolo viena nuo kitos. Jos kalbėjo skirtingomis kalbomis, turėjo skirtingą liturgiją [religines apeigas], pasižymėjo skirtingomis organizacijomis ir nevienodu santykiu su valstybe. Kartu būta daug atvirų teologinių skirtumų, tačiau jie buvo santykinai nežymūs ir nebuvo neįveikiami trukdžiai siekiant išsaugoti viltį išlaikyti bendrą krikščionišką tikėjimą.
Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal Clifford R. Backman, The Worlds of Medieval Europe, New York-Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 222.
B šaltinis Prancūzų istoriko Žilbero Dagrono (Gilbert Dagron) mintys apie Krikščionių bažnyčios skilimo kontekstą ir priežastis
Dėl to, kad Vakarų ir Rytų istoriografijose buvo gana greitai nuspręsta užfiksuoti atsitiktinio dviejų stiprių asmenybių susidūrimo datą ir šį įvykį pavaizduoti kaip schizmą, taigi, kaip skilimą, ir išleisti atitinkamus dokumentus bei jų komentarus, 1053–1054 m. įvykiai negali būti suvesti į paprastų ginčų lygmenį ir tokiu būdu paaiškinti. Toks vaizdavimas leido įvardyti atsakingus asmenis, pažymėti tam tikrą [naują] pradžią to, kas mums greičiau pasirodo kaip ilgalaikė ir vis dėlto neišvengiama tendencija.
Antrame plane atpažįstamas [IX a. Konstantinopolio patriarchas] Fotijus I, kuris savo ginčuose su Romà perspėjo Rytų [Bažnyčios] patriarchus dėl lotynų daromų klaidų: jie laikosi šabo dienos pasninko (pasninko laikotarpio šeštadieniais), draudžia savo dvasininkams tuoktis ir taip priverčia juos ištvirkauti. Tačiau visų svarbiausia, kad į „Tikėjimo išpažinimą“ jie įtraukė šventvagišką Filioque, kuri teigia, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.
<…> Susidūrimas [tarp Konstantinopolio ir Romos] įvyko tada, kai [Konstantinopolio patriarcho] Mykolo I Kerularijaus iniciatyva 1052 m. pabaigoje ar 1053 m. pradžioje buvo išsiųstas arkivyskupo Leono iš Ochrido laiškas į Itãliją, adresuotas graikų [Bizantijos] vyskupui Jonui iš Tranio, o šis turėjo išplatinti laišką Vakarų bažnyčioje ir su juo supažindinti patį popiežių. Šiame laiške buvo reikalaujama, kad lotynai atsisakytų praktikų, kurios buvo apibūdinamos kaip „žydiškos“: Komunijos priėmimo neraugintos duonos forma ir pasninko šeštadieniais. Puolimas vyko dėl liturginių ir ritualinių dalykų, tačiau ne dėl dogminių skirtumų. Konstantinopolyje puolimas [prieš Vakarų bažnyčią] buvo nukreiptas į lotynų bažnyčių uždarymą, jei jas lankantys tikintieji ir toliau priims Komuniją neraugintos duonos pavidalu.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Die Geshichte des Christentums. Mittelter: Bischöfe, Mönche und Kaiser (642–1054), Freiburg im Breisgau: Herder, 2007, p. 352, 354.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite A šaltinyje minimus skirtumus tarp Rytų ir Vakarų krikščionių.
- Kokius skirtumus A šaltinio autorius vadina nežymiais? Ar pritariate jam? Savo atsakymą argumentuokite.
- Kieno vaidmenį nesutarimuose tarp Rytų ir Vakarų krikščionių pabrėžia B šaltinio autorius? Kodėl?
- Kokias Vakarų krikščionių klaidas yra nurodęs patriarchas Fotijus I?
- Kada, anot B šaltinio autoriaus, įvyko didysis susidūrimas tarp popiežiaus ir patriarcho?
- Palyginkite A ir B šaltinių autorių nuomones. Ar jos sutampa vertinant krikščionybės skilimo priežastis? Savo atsakymą argumentuokite.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Didžioji schizma padalijo krikščionybę į dvi konfesijas. Šį įvykį lėmė ne viena ilgalaikė priežastis. Kokia priežastis, jūsų manymu, buvo esminė?“.
Sąvokos
Patriárchas (sen. gr. patriarchēs – protėvis, giminės pradininkas) – Konstantinopolio ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios vadovas. Iki XI a. vidurio Krikščionių bažnyčioje egzistavo penki patriarchai: Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jerùzalės. Po schizmos ši per šimtmečius įsitvirtinusi tvarka nutrūko. Priešingai negu katalikybėje, stačiatikiai (ortodoksai) nesukūrė tokios centralizuotos Bažnyčios sistemos, kurios viršūnėje yra Romos popiežius. Egzistavo kelios stačiatikių bažnyčios (autokefalijos), arba patriarchatai, kuriems vadovavo skirtingi patriarchai (pvz., Konstantinopolio patriarchas, Bulgarijos patriarchas). Konstantinopolio patriarchas suvokiamas kaip aukščiausias tarp patriarchų, tiksliau, kaip pirmas tarp lygiųjų.
Pontifikas – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos vyskupas. Nuo IV a. pradžios žodis pontifikas buvo vartojamas kaip Romos vyskupo titulo pavadinimas. Nuo XI a. antros pusės vartojamas išimtinai Romos katalikų bažnyčios vadovui įvardyti.
Stačiatikýbė (ortodòksija) – viena iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės srovių ir doktrina. Stačiatikybė kaip doktrina pradėjo formuotis V–VI a. ir išplito pietrytinėje ir Rytų Europoje (Balkanų pusiasalyje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje). Joje išplėtota doktrina, kuri artima katalikybei, tačiau pasižymi tam tikrais skirtumais. Stačiatikybė pripažįsta Švenčiausiosios Trejybės dogmą, bet nepripažįsta Filioque. Stačiatikių dvasininkai turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą. Stačiatikybė skiriasi savo apeigomis (liturgija), kai kurių bažnytinių švenčių dienomis, religiniu menu. Istoriškai stačiatikybėje susiformavo autokefalijos principas, reiškiantis, kad Stačiatikių bažnyčioje nėra vieno centro, kaip Katalikų bažnyčioje (Roma), ir vieno aiškaus Bažnyčios vadovo – tokio, kaip Romos popiežius. Viduramžiais stačiatikybėje susiformavo keli atskiri stačiatikių patriarchatai.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"