Antanas Poška. „Nuo Baltijos iki Bengalijos“

1

Piramidės iš arti! Kiekvienas mums gali pavydėti tos laimės! Juk dar mokyklos suole kiekvienas yra girdėjęs iš senovės Egipto istorijos apie galinguosius faraonus, kurie dar gyvi būdami statėsi amžinuosius kapus. Taigi šiandien mes jau prie tų piramidžių, susirūpinę dėl savo ateities ir ieškodami čia prieglaudos.

– Ponai, arčiau prie piramidžių privažiuoti negalima! Reikia gauti leidimą Gizos muziejuje, – įspėjo mus sargas, kai mes įvažiavome į aikštelę automobiliams priešais didžiąją piramidę.

– Labai malonu. Mes leidimą pasiimsime vėliau, dabar norime palikti čia motociklą.

– Taip galima. Yra čia ir garažas, motociklą galėtumėt atiduoti kiek pataisyti ir nuvalyti, – pasiūlė mums sargas, žiūrėdamas į mūsų suraišiotą ir purviną mašiną.

– Niekis, senas draugas – ištikimas draugas, – sakėme jam, o tarnas buvo labai patenkintas, kad užsienio turistai taip maloniai su juo kalba, ir tikėjosi uždirbti nemažą bakšišą.

Išsiplepėjome. Jis visiškai pamiršo, kad mes neturime leidimo, ir pradėjo pasakoti, kad yra daug turistų, kurie mėgsta čia atvažiuoti, pasižiūrėti piramidžių mėnesienoj, bet tokių didelių mėgėjų kaip mes, kurie norėtų net visą naktį praleisti prie piramidžių, jam dar kažin ar tekę matyti.

Saulei nusileidus, muziejus uždaromas, ir sargai pasikeičia. Mums aplinkui bevaikščiojant prikibo naujas sargas, kad mes savo motociklą atiduotume į garažą, nes šiaip jis negarantuojąs, kad mes jį rytą atrasime. Ir su šiuo teko išsikalbėti. Jis stebėjosi, kodėl mes norime visą naktį čia pasilikti, ar neužtektų penkiolikos minučių pasižiūrėti, kaip mėnulis kopia ties piramidėmis, apšviesdamas iš karto visas keturias jų sienas.

– Aš ponams patarčiau savo transportą pastatyti prie sargybos būdelės, nes aš einu miegoti, o kai jums nusibos, galėsite jį pasiimti, – tarė jis, atsisveikindamas iki rytojaus.

2

Pasilikę vieni, galėjome tas piramides apžiūrėti ir, kas svarbiausia, paieškoti vietos, kur galima būtų patogiau bent kiek pamiegoti. Piramidžių pamatai užnešti dykumos smiltimis, vietomis, kur archeologai yra prakasę, dar matyti dešimties ar penkiolikos metrų gilumoje tebesitęsianti piramidžių siena. Rytinėj Cheopso piramidės pusėj, arčiau į Nilo pakrantę, stovėjo gal dvidešimties metrų aukščio sfinkso šventovė ir ant jos milžiniškas liūto liemuo su žmogaus galva, atkreipta į Nilą. Didžioji piramidė pastatyta iš labai didelių akmenų, sukrautų pakopomis. Tie akmenys turi po pusantro metro aukščio bei pločio ir apie pustrečio metro ilgio. Taigi toks akmuo sveria daugybę tonų, o tokių akmenų piramidei pastatyti reikėjo net aštuonių šimtų penkiasdešimt tūkstančių. Visi piramidės šonai yra vienodo ilgio, turi po septynis šimtus penkiasdešimt penkias pėdas – tiek viršuje dabar matosi, o atkasus dar prisidėtų keturi šimtai penkiasdešimt pėdų. Jos aukštis siekia keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną pėdą. Visi akmenys piramidei statyti yra atgabenti iš antros pusės Nilo, iš Turo ir Mahatano kalvų. Piramidės viršūnė atrodo tartum nutrupėjusi, bet ir ten aikštelėj yra apie keturiasdešimt kvadratinių metrų ploto. Visi keturi piramidės šonai yra vienodai nuolaidūs ir turi daugelį paslėptų įėjimų. Vienoj vietoj įėjimas į vidų padarytas piramidę statant. Jis veda bent nuo trijų dešimčių metrų aukščio žemyn į piramidės centrą. Pusiaukelėj įėjimas šakojasi ir veda į piramidės centrą aukštyn. Šiuo įėjimu galima patekti į tuščius kambarius ir laidojimų vietas. Čia sueina dar du įėjimai, kurie prasideda beveik piramidės viršūnėj. Kaip teko skaityti ir vėliau matyti, piramidės viduryje yra keletas patalpų, vadinamų karaliaus kambariais. Kurioje vietoje gulėjo jos statytojo faraono Cheopso mumija, sunku šiandien pasakyti, nes gausybė papuošalų, aukso, brangakmenių ir kitokių brangenybių jau seniai viliojo žmones, ir gal dar prieš tūkstantį metų toji piramidė buvo išplėšta ir apvogta. Istorikų skaičiavimais, toji piramidė baigta statyti trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt trečiais metais prieš Kristų, arba prieš pusšešto tūkstančio metų. Dabar viduje, karaliaus kambaryje, yra tiktai tuščias, sudaužytu viršumi raudono granito Cheopso sarkofagas. Egipto mokslininkai, išskaitę slaptinguosius hieroglifų įrašus, šiandien gana smulkiai žino visą piramidžių statymo istoriją. Šimtas tūkstančių žmonių dirbo trisdešimt metų trimis pamainomis, kol išaugo šioji piramidė. Piramidė buvo statoma paklojus pirmą eilę akmenų, kurie turėjo beveik tris dešimtis pėdų ilgio ir pločio; ant šio pamato paklota antra eilė, po to trečia, paliekant apie pusantro metro kraštuose. Ant trečios eilės tokiu pat būdu – ketvirta ir t. t. Iš hieroglifinių įrašų nustatyta, kad tiems akmenims kelti egiptiečių turėta tam tikrų mašinų, o iš buhalterijos užrašų sužinota net kiek maišų svogūnų, česnakų ir ryžių suvalgė piramidės statytojai. Piramidės pastatymas atsiėjo, graikų pinigais, per tūkstantį šešis šimtus sidabrinių talentų, o kiek buvo išleista medžiagoms, ypač švinui, variui ir auksui, kurie buvo panaudoti akmenų sujungimui, šiandien sunku beapskaičiuoti.

3

Apžiūrėję tą milžinišką pastatą, įsitikinom, kad iš tikro senovės pasaulis ir senovės žmonės prieš tiek daug tūkstančių metų nebuvo kokie laukiniai, bet kur kas aukščiau pakilę negu tūla tauta mūsų laikais.

– Eime pažiūrėti antrosios piramidės, gal ten yra ko įdomesnio, – pasiūlė Matas.

– Eime. <…>

Aplink tas piramides vienur kitur dar matyti daugybė kitų griuvėsių, kurie rodo, kad čia senovėj stovėta miesto, pilno šventovių, gal ir dirbtuvių bei mažesnių laidojimo vietų.

Apvaikščioję tas piramides, sugrįžome atgal ir pradėjome rimtai ieškotis vietos, kur galima būtų patogiau praleisti karštą Egi̇̀pto naktį. Ant piramidžių pakopų galėtų nakvoti tūkstančiai žmonių. Nieko nelaukdami, pasilipome ant penktos ar šeštos pakopos ir, žiūrėdami į žiburiuose paskendusį Kairą, į mėnulio šviesoje dunksančius jo apgriuvusius minaretus, į blizgančią palkšvą Nilo upės juostą ir į susimąsčiusį sfinksą, kurio veido reikšmės dar niekas nėra atspėjęs, pradėjome kloti lietuviškus laikraščius ir ruoštis gulti. Dykumos vėjas virkdė smiltis ir švilpė, kaukė, dainavo, raudojo piramidės akmenų plyšiuose ir kampuose. Tik truputį pakeitus vietą, vėjas ima švilpti kitokiais tonais, kitokiais garsais. Vaikščiodamas po piramidės pakopą, girdi vėją šnarant, murmant, kriokiant, o įlindus į piramidės angą jo gaida pavirsdavo staugimu. Jauti ir girdi, kaip visi akmenys, visi plyšiai, visa piramidė gieda, gaudžia kažkokią liūdną laidotuvių gaidą, kuri kaip milžiniškos arfos stygos drebina didžiulius akmenis, iš kurių piramidė sukrauta.

Bandėme užmigti, bet kur tau! Tie didingi įspūdžiai ar gal tuščias pilvas neleido nugrimzti į miegą. Vakare, regis, vien Sacharos vėjas dainavo piramidėse, o apie vidunaktį iš visų pusių buvo girdėti kaip ir mažų vaikų verksmas ar kokio skerdžiamo žvėries žviegimas.

– Kas čia, bene vaidenasi? – klausėmės pastatę ausis.

– Ne, nesivaidena, čia staugia šakalai ir hienos.

– Šakalai ir hienos – tai tie dykumos žvėrys, kurie doroja ne tik lavonus, bet ir nuo troškulio ar ilgos kelionės pavargusius keleivius, – aiškinau sau ir Matui.

– Kaip sau nori, aš nebegaliu: man jau šonkauliai skauda. Kelkimės, – siūlė Matas.

4

Nors užrašai ir griežtai draudžia laipioti ant piramidžių, bet mes, nieko nepaisydami, nutarėme lipti į pat piramidės viršūnę ir pasveikinti tekančią saulę.

Kopimas buvo gana sunkus, nes piramidės pakopos buvo apie pusantro metro aukštumo.

Labai keista iliuzija pagauna, lipant į piramidę. Žiūrint aukštyn, rodosi, kad viršūnė vos per keliolika metrų, bet kopiant atrodo, kad viršūnė tolsta. Niekaip negali jos pasiekti. Jau, rodos, beliko vos aštuonios ar dešimt pakopų iki viršūnės, o užkopęs dvidešimt vėl matai, kad tos pat aštuonios pakopos likę.

Po pusantros valandos kopimo vienas pasiekiau piramidės viršūnę. Matas nebeištvėrė. Žvalgausi uždusęs, bet laimingas. Čia akmenys kiek mažesni ir daugelyje vietų matyti, kad jų tarpai pripildyti švino. Rytai jau raudo. Nuo Nilo kilo baltas rūkas, už Kairo pilkame rūke paskendę dunksojo kažkokie tamsūs šešėliai. Dangus buvo kruvinai raudonas ir auksiniais spindulių ragais pradėjo žaibuoti besikelianti raudona saulė. Antroj pusėj visa smėlio dykuma iki bekraštės Sacharos buvo pilna kaip sniego banguotų smilčių ir rausvo rūko. Šiaurėj pro rūkus driekėsi Nilas ir jo kanalai, ten kur ne kur kyšojo dirbtuvių kaminai, iš ten kartais pasigirsdavo traukinio ar garvežio švilpukas. Pietuose akiratį dengė daugybė piramidžių. Ne per toliausia matyti laiptuota, apgriuvusi Sacharos piramidė, šalia jos, ant aukštos uolos, Serapiumas, dar toliau konusinės formos Dažhuro piramidė ir daugybė kitų senoviškų mahometonų ir faraonų pastatų. Vos saulei patekėjus, tuojau pakilo smarkus sausas vėjas. Jo verkianti gaida ant piramidės viršūnės buvo dar liūdnesnė ir grėsmingesnė: tai buvo keistai skambąs staugimas, švilpimas, riaumojimas. Jeigu žmogus nežinotum, bet spręstum vien tik iš vėjo kaukimo, tai piramidę manytum esant tuščią, nes tas aidas taip skamba, kaip tuščiam didžiuliam inde.

– Na, lipk žemyn, dar pabaudą skirs pamatę! – šaukė Matas, nepabaigęs kopti į piramidės viršūnę.

– Palauk truputį, noriu peiliuku čia savo vardą įrašyti, – atsakiau jam, braižydamas ne per kiečiausią smiltakmenį.

Jau maža buvo belikę vietos naujam vardui įrašyti. Turistų prirašyti visi piramidės akmenys. Vieni kaltais iškalę, kiti peiliais iškrapštę, treti dažais išdažę, ketvirti nors paprastu pieštuku pasirašę. Ir nuostabu, tikrai nuostabu! Mačiau, rodos, pieštuku pasirašytą parašą su tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktų metų data. Taigi bepigu tiems egiptėnams tokius amžinus dalykus išlaikyti. Egiptè lietus nelyja, amžinai sausas oras nesugadino net prieš šešetą tūkstančių metų įrašytų medinių lentelių, nesugadino mumijų ir piramidžių. Jeigu jau paprastu pieštuku įrašytas įrašas gali penkiasdešimt metų išlikti nepakitęs ir dar galbūt penkiasdešimt metų išliks, tai ir piramidės gali dar daug metų stovėti.

5

O sargas vis dėlto pastebėjo, kad mes laipiojam po piramides. Jis norėjo mus perduoti muziejaus administracijai, bet mes, beveik traukte ištraukę iš jo motociklą, išvažiavome. Grįžtant kelias pasidarė daug sunkesnis negu atvažiuojant. Kamera pradėjo leisti orą, reikėjo taisyti, bet neturėjome daugiau nė lašelio klijų. Porą kartų sustabdėme pravažiuojančius turistų automobilius, bandėme prašyti pagalbos. Iš vieno gavę tą, iš kito kitą, sutaisėme savo mašiną ir šiaip taip pasiekėme miestą. Čia, vos įvažiavus į miestą, ir vėl paleido orą. Kai taip atsitinka už miesto, dar esti pusė bėdos, nes priimta ir pateisinama prašyti pravažiuojantį pagalbos, bet mieste, kur viską galima pasiekti rankos ištiesimu, be pinigų nieko negausi.

– Stumkis, aš eisiu! Įkyrėjo man tas pragaras! Aš iš Kairo daugiau niekur motociklu nebevažiuosiu! Užteks, užteks to pragaro, užteks! – kartojo užsirūstinęs Matas.

– Na, gerai, tu eik į paštą, o aš kaip nors parsistumsiu mašiną. Gausim pinigų gal nors klijams nusipirkti.

– Tai gerai, aš ir tavo korespondenciją paimsiu. Lauk manęs YMCA¹, bet gal reikėtų dar kur pas laikraštininkus užeiti?

Kol viskas ėjo gerai, kelionė dviese buvo įdomesnė, bet dabar ji pasidarė nebepakenčiama. Skirtis su motociklu, kaip man Matas dažnai siūlydavo, aš visai nenorėjau, bet toliau keliauti su tokiu draugu irgi buvo pernelyg sunku. Taigi ir mano kraujas virė, ne vien tik nugara putojo, stumiant supliuškusia padanga mašiną karštomis Kairo gatvėmis. Aplinkui zujo automobiliai, asilų varovai, sustoję vidury gatvės ir išsižioję, nutįsusiais snargliais, žiūrėjo į mane, kaip aš, visas suprakaitavęs, griuvinėdamas, įsiręžęs stumiu motociklą. Vienas kitas praeivis nusišypsodavo, kiti net garsiai pasakė, kad arabų civilizacija su savo asilais esanti tobulesnė už tą europiečių mechanizaciją.