XVI a. Katalikų bažnyčios krizė: religijos ir visuomenės pokyčiai

XIII–XV a. Viduramžių Europoje Katalikų bažnyčia įgijo beveik visa apimančią įtaką ir milžinišką autoritetą. Žmonių kasdieniame gyvenime tai reiškė, kad daugybė dalykų vyko su dvasininko palaiminimu: kūdikio gimimą lydėjo krikštas; moters ir vyro apsisprendimą gyventi kartu vainikavo dvasininko šventinama santuoka; klebonas klausydavosi savo valdomos parapijos žmonių išpažinčių; mirusiojo laidotuvėse skambėdavo kunigo malda. Įvairių kasdienių dalykų laiminimas, šventinimas, o galiausiai kassavaitinės šv. Mišios ir įvairios religinės šventės, tiesiogiai susijusios su sezoniškumu ir gamtos ritmu, – visus šiuos įvykius ir reiškinius lydėjo dvasininkas.

Žinoma, šias veiklas ir praktikas lydėjo tikinčiųjų aukos bei mokesčiai. Savo ruožtu neretai aukšti Katalikų bažnyčios dvasininkai atliko svarbų vaidmenį ir pasaulietiniuose reikaluose: konkuruodami dėl galios, užėmė svarbias pozicijas valstybės valdymo struktūrose. Todėl ilgainiui jie didelį dėmesį skyrė prabangiam gyvenimui ir savo statuso demonstravimui, o tai kėlė dalies tikinčiųjų ir kai kurių dvasininkų pasipiktinimą. Trumpai tariant, nepaisant visų per šimtmečius Europos kultūrai padarytų itin vertingų dalykų, sukaupusi milžinišką galią ir autoritetą, Katalikų bažnyčia pradėjo piktnaudžiauti išskirtinai privilegijuota ir dominuojančia padėtimi visuomenėje. Bažnyčia nukrypo nuo savo misijos – skleisti krikščioniškąjį mokymą, tikėjimą, rūpintis tikinčiaisiais ir dvasiniu jų gyvenimu. Tad didžioji problema buvo ne pačios Katalikų bažnyčios galia, bet tarp dalies dvasininkų išplitęs piktnaudžiavimas autoritetu ir pareigų nepaisymas.

Jau XIV–XV a. Katalikų bažnyčioje pasigirsdavo pavienių dvasininkų intelektualų balsų (Džonas Viklifas (John Wycliffe) Ánglijoje ar Janas Husas (Jan Hus) Čèkijoje), abejojančių neginčijamu Ròmos popiežiaus autoritetu, kritikuojančių griežtą ir sudėtingą Katalikų bažnyčios hierarchiją, aukštus dvasininkus dėl prabangaus gyvenimo ir apskritai dvasininkus, kaip pamiršusius savo pareigas, per daug dėmesio skiriančius materialinėms gėrybėms, ištaigingiems ritualams ir procesijoms. Pasak Bažnyčios kritikų, dvasininkai turi tarnauti tikintiesiems ir rūpintis jų dvasiniu gyvenimu ne dėl atlygio ar dovanų, kurių jie taip gausiai sulaukia iš tikinčiųjų suteikdami svarbius sakramentus (Krikštą, Santuoką) ar įvairius laiminimus bei šventinimus.

Viena didžiausių Katalikų bažnyčioje išsikerojusių negerovių, atvirai kritikuota dar XV a. pradžioje, buvo indulgeñcijos – ypatingas Katalikų bažnyčios suteikiamas raštas, už kurį atsilyginama pinigais, labdara ar dovanomis. Tiksliau sakant, indulgencija (lot. indulgentio – malonė, atleidimas) – tai Katalikų bažnyčios išduodamas mokamas raštas, kuriuo buvo suteikiamas laikinas ar ilgalaikis bausmių panaikinimas už atleistas nuodėmes. Žinoma, šios bausmės turėjo laukti ne žemėje, bet po mirties ir ją turėjo skirti ne Bažnyčia. Tokia indulgencijų praktika reiškė, kad Katalikų bažnyčia tarsi prekiauja Dievo malone, atleidžia nuo bausmių už padarytas nuodėmes (27.1 pav.). Tačiau, kaip jau XV a. teigė Katalikų bažnyčios ir indulgencijų praktikos kritikai, Dievo malone negalima prekiauti, nes ji priklauso tik Dievui. Prekyba indulgencijomis buvo akivaizdi manipuliacija tikinčiųjų religiniais jausmais, naudojimasis tikinčiųjų prietarais. Paprastai sakant, prekyba indulgencijomis buvo ydinga Katalikų bažnyčios praktika, formuojanti supratimą, kad galima nusipirkti nuodėmių atleidimą, atsikratyti atsakomybės už savo silpnybes ir darbus.

Iki XVI a. pradžios Katalikų bažnyčia su vidiniais netobulumais ir minėtomis problemomis gyvavo be rimtesnių sukrėtimų, o indulgencijos tapo reikšmingu Katalikų bažnyčios, ypač aukštųjų dvasininkų, pajamų šaltiniu. Bene išraiškingiausias ir garsiausias indulgencijų praktikos pavyzdys buvo XVI a. pradžioje prasidėjusios Šv. Petro bazilikos Ròmoje statybos. Statybų projektas buvo toks milžiniškas, kad finansai bažnyčios statyboms turėjo suplaukti iš visų katalikiškos Europos vyskupijų ir parapijų tikinčiųjų. Tad vyskupai turėjo spręsti problemą, kaip surinkti pinigų, kuriuos reikės siųsti į Ròmą. Indulgencijos tapo vienu iš finansinių šaltinių, turinčių papildyti Šv. Petro bazilikos statybų biudžetą.

Vienas iš didžiųjų indulgencijų suteikimo praktikos propaguotojų ir gynėjų buvo Magdeburgo ir Mainco arkivyskupas Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg-Ansbach). Jis rūpinosi, kad pavaldžiose arkivyskupijose kuo dažniau ir greičiau būtų platinami indulgencijų raštai ir taip augtų Katalikų bažnyčios pajamos. Nepalyginamai žemesnio statuso buvo Albrechto Brandenburgiečio pavaldinys augustinų vienuolis Martynas Liuteris (27.2 pav.). M. Liuteris savo akimis matė tai, kas vyksta ne tik Katalikų bažnyčioje apskritai, bet ir čia pat – gimtinėje. Nepaisydamas savo statuso ir gana nežymių pareigų, jis sugebėjo pagadinti gyvenimą ne tik minėtam arkivyskupui, bet ir Romos popiežiui bei Šventosios Romos imperijos imperatoriui.

Dar nesulaukęs trisdešimties, M. Liuteris jau buvo neseniai įkurto Vitenbergo universiteto teologijos profesorius. Jis anksti susidomėjo senosiomis kalbomis, todėl skaitė ne tik Šventojo Rašto lotynišką vertimą, bet ir originalą hebrajų ir senovės graikų kalbomis. Todėl nenuostabu, kad universitete M. Liuteris dėstė būtent Šventąjį Raštą, kurį laikė neprilygstamu tikėjimo šaltiniu ir autoritetu. Matydamas akivaizdų neatitikimą tarp Šventojo Rašto – krikščioniškojo tikėjimo pamatų pamato – ir Bažnyčios veiklos bei dvasininkų gyvenimo, M. Liuteris ėmėsi veikti. Jo kantrybės taurę perpildė gautas nurodymas skelbti tikintiesiems apie indulgencijas ir skatinti jas įsigyti. Gana neseniai J. Gutenbergo išrastas spausdinimo presas įgalino greitą ir gana pigų indulgencijos raštų spausdinimą, bet, kaip ir šiais laikais, didžiausią problemą kėlė ne gamyba, o prekyba (27.3 pav.). M. Liuteris nebuvo nusiteikęs prekiauti indulgencijomis.

Remiantis vienu išlikusiu pasakojimu, 1517 m. pačioje spalio pabaigoje M. Liuteris pritvirtino 95 tezes ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų (27.4 pav.). Tai buvo konkrečių Katalikų bažnyčią ir jos dvasininkus kritikuojančių teiginių rinkinys, tiksliau, besąlygiška indulgencijų kritika ir pasmerkimas (A šaltinis). Kitaip tariant, tezėse M. Liuteris išdėstė, kad nuodėmių atleidimas, bausmių už nuodėmes skyrimas, sušvelninimas ar atšaukimas nepriklauso nei nuo Romos popiežiaus, nei nuo dvasininkų valios. Visa tai, kaip ir pomirtinis tikinčio žmogaus likimas, yra tik Dievo valioje ir malonėje. Negana to, M. Liuteris išsiuntė laiškus su tezėmis ir ydingos indulgencijų praktikos kritika minėtam Mainco ir Magdeburgo arkivyskupui, taip pat keletui imperijos vyskupysčių vyskupų. Žingsnis buvo žengtas.

Nedideliame Šventosios Romos imperijos Vitenbergo miestelyje M. Liuterio paskelbtos 95 tezės davė pradžią religinei revoliucijai – reformãcijai (lot. reformatio – perkūrimas, atkūrimas). Šis XVI–XVII a. religinis judėjimas siekė pertvarkyti Katalikų bažnyčią ir jos doktriną (mokymą), kad dvasininkai grįžtų prie kuklaus, tikėjimui paskirto gyvenimo ir skelbtų Šventajame Rašte išdėstytą mokymą. Per šį religinį judėjimą Katalikų bažnyčia skilo į katalikus ir protestantus.

Reformacijos lyderių veikla ir protestantizmo idėjų sklaida susidūrė su galingu pasipriešinimu. Ilgai nelaukdama, Katalikų bažnyčia sureagavo į pirmųjų reformatorių idėjas, paskelbė juos eretikais ir ėmė persekioti. Nuošalyje neliko ir valstybė, pasaulietinė valdžia. Šioje kovoje su reformacija ir jos idėjomis reikšmingą vaidmenį atliko Katalikų bažnyčiai ištikimi likę įvairių valstybių monarchai. Nepaisant šių pastangų, XVI a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje reformacijos judėjimas plito ir užkariavo vis daugiau katalikų protų Europoje. Katalikų bažnyčiai reikėjo strategijos ir plano kovojant su protestantizmu. Visa tai pradėta kurti tik amžiaus viduryje. Todėl, kai kalbame apie XVI–XVII a. Katalikų bažnyčios kovą su reformacija ir protestantiškomis idėjomis, reikia skirti dvi tarpusavyje susijusias dedamąsias: katalikiškąją refòrmą ir kontrreformaciją.

Katalikiškoji reforma buvo XVI–XVII a. Katalikų bažnyčios vidinio atsinaujinimo judėjimas. Jos užuomazgų atsirado dar prieš prasidedant reformacijai, kai Katalikų bažnyčioje pradėta kalbėti apie vidines negeroves. Tačiau kaip galingas religinis ir dvasinis judėjimas katalikiškoji reforma prasidėjo tik XVI a. viduryje. Katalikiškoji reforma tam tikra prasme buvo atsakas į reformaciją ir nesuvaldomą protestantizmo plėtrą. Jos pradžia sietina su Tridento visuotiniu Bažnyčios susirinkimu (27.11 pav.). Per kelerius metus išsprendus problemas, susijusias su susirinkimo sušaukimu, penktajame amžiaus dešimtmetyje jį sušaukė popiežius Paulius III. Priešingai negu jo pirmtakas, Paulius III buvo įsitikinęs, kad Bažnyčios vienybę ir atsinaujinimą gali užtikrinti tik visuotinis susirinkimas.

Tridento susirinkimas, su keliomis pertraukomis vykęs 1545–1563 m., atnaujino ir patvirtino Katalikų bažnyčios doktriną, sprendė Bažnyčios organizacijos ir drausmės problemas. Susirinkime siekta sustiprinti institucijas, kurios kovotų su reformacija ir kitaminčiais. Pirma, buvo suaktyvinta inkvizicijos – bažnytinio teismo, kovos su eretikais – institucijos veikla (27.12 pav.). Antra, buvo stiprinama cenzūra. Todėl buvo suformuluotas Draudžiamųjų knygų sąrašas, į kurį buvo įtrauktos Katalikų bažnyčios mokymo neatitinkančios knygos. Katalikams buvo draudžiama jas leisti, skaityti ir platinti. Tarp knygų autorių buvo ir minėti didieji reformatoriai: M. Liuteris, U. Cvinglis ir Ž. Kalvinas. Ateityje šis sąrašas buvo nuolat papildomas naujais draudžiamais kūriniais. Trečia, vyskupai buvo įpareigoti gyventi savo vyskupijose ir periodiškai atlikti valdomų vyskupijų reviziją, kontrolę: tikrinti, kaip parapijų dvasininkai atlieka savo pareigas ir ar laikosi dvasininko gyvenimui keliamų reikalavimų, disciplinos (celibato).

Vis dėlto svarbiausia, kad buvo priimti, atnaujinti esminiai nutarimai dėl Katalikų bažnyčios doktrinos. Be abejonės, Katalikų bažnyčios doktrinos dalykai buvo tiesiogiai susiję su tuo, ką kritikavo reformatoriai ir ką neigė protestantai. Taigi, didžiausias dėmesys susirinkime buvo sutelktas į tuos dalykus, kuriuos neigė ir atmetė protestantizmas. Štai keletas esminių dalykų, kurie patvirtinti per Tridento susirinkimą:

• Katalikų bažnyčioje egzistuoja septyni sakramentai (tarp jų – Krikštas, Santuoka, Komunija, Ligonių patepimas; savo ruožtu protestantai pripažino tik Krikštą ir Komuniją, kurie paliudyti Šventajame Rašte);
• krikščioniškojo tikėjimo šaltiniai yra ir Šventasis Raštas, ir Tradicija (protestantai pripažino tik Šventąjį Raštą);
• šventųjų atvaizdai (paveikslai, freskos, skulptūros) ir relikvijos yra svarbūs tikėjimui ir jo stiprinimui (protestantai visa tai atmetė kaip su Šventuoju Raštu nesuderinamus dalykus);
• žmogaus darbai, nuopelnai ir veikla yra svarbūs jo išganymui ir Dievo malonei (protestantai pripažino, kad tik Jėzaus Kristaus tikėjimas garantuoja Dievo malonę ir išganymą);
• Romos popiežius yra Katalikų bažnyčios galva ir aukščiausias autoritetas (protestantai nepripažino popiežiaus kaip Bažnyčios vadovo).

Taip Tridento susirinkimas padėjo Katalikų bažnyčiai apsibrėžti, su kuo ir dėl ko kovojama. Susirinkime sprendimai ir priemonės įgalino kryptingesnę kovą su reformacijos judėjimu. Ši Katalikų bažnyčios kova vadinama kontrreformãcija. Kontrreformacija – tai XVI–XVII a. pasaulietinių ir dvasinių hierarchų katalikų atsakas į reformaciją, kova su jos lyderiais, idėjomis ir siekis sugrąžinti tikinčiuosius į Katalikų bažnyčią. Kontrreformacijos tikslas buvo sustabdyti reformacijos plėtrą ir atkovoti į protestantizmą perėjusias teritorijas bei jų gyventojus. Kontrreformacija reiškėsi politinėmis, karinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Apie religinius karus tarp katalikų ir protestantų Šventojoje Romos imperijoje ir Prancūzijoje jau esame kalbėję, todėl čia nėra reikalo išsiplėsti. Lieka tik priminti, kad religiniai karai ir religinė nesantaika tarp katalikų ir protestantų daugelyje Europos šalių vyko XVI–XVII amžiuje.

Reikėtų trumpai atkreipti dėmesį į teisinius ribojimus ir religinės diskriminacijos plotmę. Tose žemėse, kur įtakingi asmenys ir didžioji dalis visuomenės liko ištikimi katalikybei, buvo ribojamos protestantų teisės išpažinti tikėjimą pagal savo mokymą, kitatikiai buvo persekiojami, o kai kada ir žudomi. Tapati situacija buvo ir tose žemėse, kurios pasuko į protestantizmą – čia buvo persekiojami katalikai (C šaltinis). Kaip jau žinote, 1555 m. imperijoje sudaryta Augsburgo religinė taika ir 1598 m. Prancūzijoje priimtas Nanto ediktas bandė spręsti religinės diskriminacijos ir nesantaikos problemas. Galiausiai reikia atkreipti dėmesį į turbūt svarbiausią kontrreformacijos veiksnį, kuris atliko esminį vaidmenį Katalikų bažnyčios kovoje su reformacija – kontrreformacijoje. Tai buvo naujai įkurtas katalikų vienuolių – jėzuitų – ordinas.

1537 m. į popiežių Paulių III kreipėsi Ignacas Lojola (1491–1556, 27.13 pav.) ir paprašė patvirtinti vienuolių jėzuitų ordiną su neseniai sukurtomis taisyklėmis ir veiklos organizacija (regula). I. Lojola buvo baskų kilmės kilmingasis, pasirinkęs gana įprastą pasauliečio gyvenimą. Jo gyvenimas iš esmės pasikeitė 1521 m., kai sužeistas mūšio lauke nebegalėjo tęsti karininko karjeros. Pasakojama, kad gydydamasis sunkius sužalojimus I. Lojola pradėjo matyti vizijas ir apsisprendė gyvenimą paskirti Dievui. Šiuo gyvenimo tarpsniu I. Lojola parašė įžymųjį veikalą „Dvasinės pratybos“, kuris keletą ateinančių dešimtmečių įkvėpė tikinčiuosius atsidėti maldai, Dievo ir savojo gyvenimo apmąstymams, dvasiniam tobulėjimui. Vėliau, studijuodamas filosofiją ir teologiją Parỹžiaus Sorbonos universitete, jis sutiko bendraminčių ir kartu su jais davė neturto ir celibato įžadus. Būtent 1534 m. I. Lojola su bendraminčiais įkūrė Jėzaus draugiją, kuri, popiežiui pritarus, 1540 m. buvo pripažinta nauju katalikų vienuolių – jėzuitų – ordinu.

Nuo pat įkūrimo jėzuitų ordinas pasižymėjo griežtu paklusnumu popiežiui ir tuoj pat tapo tvirtu įrankiu Katalikų bažnyčios kovoje su reformacija. Netrukus jėzuitų ordinas išaugo į gausią ir galingą vienuolių organizaciją – nuo 1 000 narių XVI a. viduryje iki 15 000 narių XVII a. pradžioje – ir paplito beveik visoje Europoje, taip pat Azijoje ir Pietų Amerikoje.

Svarbiausia, kad jėzuitai buvo itin lankstūs, gebantys prisitaikyti prie sudėtingų ir greitai kintančių situacijų (27.14 pav.). Juk būtent reformacijos plėtros metais Europos valstybėse daug kas sparčiai keitėsi. Šie vienuolijos bruožai įgalino našesnę jėzuitų veiklą ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje. Tokiomis sudėtingomis reformacijos plėtros aplinkybėmis pagrindiniu jėzuitų tikslu tapo katalikybės gynimas ir jos atnaujinimas.

Norėdami pasiekti šį tikslą, jėzuitai susitelkė į keletą veiklos krypčių. Pirma, pagrindine jų veiklos sritimi tapo mokslas ir švietimas. Jėzuitai Europoje steigė mokyklas, kolegijas ir universitetus. Trumpai tariant, buvo dirbama su jaunais protais. Taip per švietimą, vaikų ir jaunuolių studijas, diskusijas (disputus) su protestantais buvo stengiamasi apginti katalikybę ir išsaugoti jaunus katalikus. Aiškiausiai mums šią jėzuitų veiklą liudijantis dalykas yra jėzuitų įkurta Vilniaus akademija – universitetas (27.15 pav.).

Antra, įvairiose šalyse jėzuitai steigė savo vienuolijos namus, stengėsi rasti prieigą prie valdovų dvarų ir taip darė įtaką politiniams sprendimams. Trečia, jėzuitų intelektualinėmis pastangomis pradėjo formuotis naujos meno formos, o galiausiai radosi ir visiškai naujas architektūros bei meno stilius – barokas. Jo prabanga, teatrališkumas ir didingumas turėjo patraukti nusigręžusius nuo katalikybės žmones ir sugrąžinti juos į katalikų bažnyčias. Barokinės bažnyčios, priešingai negu protestantų, buvo tikri meno šedevrai, turintys atspindėti Katalikų bažnyčios jėgą (27.16 ir 27.17 pav.). Tokių bažnyčių puošyba kvietė užsukti vidun ir skelbė Dievo didingumą. Be jokios abejonės, šiomis naujomis meno formomis sukurti įspūdingi ir pagaulūs vaizdai traukė dėmesį ir prisidėjo prie to, kad dalis žmonių grįžo į Katalikų bažnyčią.

XVI–XVII a. vyko ilga ir sunki kova tarp Katalikų bažnyčios ir aptartų protestantizmo srovių. Galėtume sakyti, kad kontrreformacija iš dalies buvo sėkminga. Per ją tiek jėzuitų, tiek pasaulietinių valdovų pastangomis ir ne visada garbingomis priemonėmis ne tik buvo sustabdytas protestantizmo plitimas Europoje, bet ir rekatalikizuotos kai kurios anksčiau į protestantizmą pasukusios žemės. Ilgainiui šiuo laikotarpiu nusistovėjo protestantų ir katalikų gyvenamos teritorijos, jos daugiau ar mažiau išliko iki šių dienų. Ir dabar, keliaudami po Europą, lankydami sakralinius pastatus, galime tai pastebėti.

Per šį aptariamą laikotarpį visuomenėse, kurios liko katalikiškos, Katalikų bažnyčia įgijo dar daugiau įtakos, stiprėjo religinis pakilimas ir radosi naujų religingumo formų. Įvairiose Europos vietovėse pradėti karštai garbinti vietiniai šventieji. Kita vertus, katalikų bendruomenėse radosi daugiau įtampos ir tarpusavio įtarinėjimų. Buvo itin įtariai žiūrima į kitaminčius, kitaip gyvenančius ir besielgiančius asmenis. Būtent todėl šiomis įtemptomis aplinkybėmis XVI–XVII a. Europoje taip paplito vadinamieji raganų teismai. Religinė įtampa tarp katalikų ir protestantų neretai išprovokuodavo smurtą, o jis, kaip žinome, pagimdo dar daugiau smurto.