Antanas Škėma ir kiti
Gretinti su kitais rašytojais A. Škėmą galima tik pasaulėjautos bendrumo, o ne tiesioginio poveikio požiūriu. A. Škėmai artimiausias nužemintųjų kartos atstovas Algimantas Mackus. 1964 m. jis parašė A. Škėmai skirtą eilėraščių knygą „Chapel B“ (taip vadinosi koplyčia, kurioje buvo pašarvotas rašytojas) ir tais pačiais metais pats žuvo autoavarijoje. Keistai sutapus likimams, 1960 m., tai yra metai prieš A. Škėmos mirtį, autoavarijoje žuvo ir prancūzų filosofas, rašytojas A. Kamiu, kurio idėjos darė didelę įtaką A. Škėmos kūrybai. K. Ostrauskas pjesę „Pypkė“ (žūties išvakarėse joje vaidino A. Škėma) vėliau papildė dedikacija rašytojui. Žemininkas H. Nagys poezijos knygą „Broliai balti aitvarai“ (1969) dedikavo A. Škėmai, Juliui Kaupui ir A. Mackui.
Plačiajai Lietuvos visuomenei A. Škėmos kūryba nebuvo žinoma. Tiesa, dalis intelektualų šią knygą gavo neoficialiais kanalais ir patyrė jos literatūrinį poveikį. „Balta drobulė“ pirmąkart paskelbta 1988 m. „Pergalės“ žurnalo numeriuose. Atgimimo metais romanas pirmiausia buvo aktualus dėl meno kalba išsakytos istorinės tiesos apie sovietų okupaciją, sužalojusią gyvenimą tų, kurie ne savo valia rinkosi išeivio lemtį.
A. Škėmos kūriniai buvo daug kartų inscenizuojami ir ekranizuojami. „Pabudimo“ premjera įvyko 1989 m. vasario 16 d. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (rež. Jonas Vaitkus), vėliau sukurtas vaidybinis filmas ir televizijos spektaklis „Pabudimas“ (rež. Juozas Sabolius, 1989). Šiaulių dramos teatre sukurti spektakliai „Žvakidė“ (1989) ir „Vieną vakarą“ (1991). Ramunė Kudzmanaitė inscenizavo apysaką „Saulėtos dienos“ (2008). Panevėžyje „Pabudimą“ pastatė Artūras Areima (2018). Pagal šią dramą sukurtas ir vaidybinis filmas „Ataraxia“ (rež. Vytautas Balsys, 2015).
2021 m. Kauno dramos teatre pagal „Baltą drobulę“ spektaklį sukūrė režisierius Jonas Jurašas, pats patyręs emigranto dalią, kai 1972 m. išvyko iš sovietinės Lietuvos.
A. Škėmos kūryba susilaukia tiek profesionalų, tiek pradedančių kūrėjų susidomėjimo: šokio ir kino performansas „Garšva“ (rež. Taurūnas Baužas, 2023); Rasos Narkūnaitės iliustracijos „Baltai drobulei“; muzikos kūrinys „Iš ketvirtosios dimensijos“ trimitui ir balsui pagal A. Škėmos poeziją (kompozitorius Andrius Šiurys, albumas „aidinčios miego tekstūros“, 2022).
APIBENDRINAME
- Remdamiesi „Balta drobule“ ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite, ar žmogaus laimė ir gyvenimo prasmingumas visuomet priklauso nuo aplinkybių. Kaip Antanas Garšva atsakytų į klausimą, dėl ko verta gyventi?
- Palyginkite romanų „Altorių šešėly“ ir „Balta drobulė“ pagrindinius veikėjus. Aptarkite jų požiūrį į kūrybą.
- Apibūdinkite Garšvos santykį su lietuvybe (diskusija su Vaidilioniu, mitologinio eilėraščio kūrimas, ginčas su sovietinės valdžios atstovais, epizodas, kai randamas pamestinukas, ir kt.). Palyginkite Garšvos ir jo tėvo patriotizmą. Ar A. Škėmą vadintumėte patriotiniu rašytoju?
- Ar A. Škėmos aprašytas pasaulis jums pasirodė artimas? Kas jums buvo nepriimtina skaitant romaną? Kaip jūs apibūdintumėte A. Škėmą kaip rašytoją?
- Paprašyti išvardyti tris Lietuvos rašytojus, sulaukusius tarptautinio pripažinimo, skaitytojai greičiausiai paminėtų Kristijoną Donelaitį, B. Sruogą ir A. Škėmą. Ar pritartumėte? Kaip manote, kodėl būtent šie rašytojai laikomi ypatingais?
- Po vieną ar grupėmis atlikite pačių sugalvotą kūrybinį darbą jungdami garsinę ir vaizdinę medžiagą, iliustruojančią 6-ojo dešimtmečio JAV, tarpukario, pirmosios sovietinės okupacijos ir vokietmečio Lietuvos, pokario Vokietijos DP stovyklų gyvenimą ir romaną „Balta drobulė“.
Rašome
- Remdamiesi pateikta ištrauka, visu romanu ir kultūrine patirtimi, parašykite rašinį „Ar šiuolaikinėje visuomenėje vertinamas žmogaus individualumas?“.
Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, „auksinėmis“ sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. „87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!“ Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24 035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7 038 456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau.
- Pasvarstykite, kaip A. Škėma atskleidžia asmeninę ir istorinę traumą, ir parašykite pasirink tos romano ištraukos interpretaciją.
1 O sienoje kabojo smuikas. O ant valgomojo stalo gulėjo obuoliai ir kriaušės. Prie mūsų namo augo liepos. Jos kvepėjo liepos mėnesį. Mano draugai žaidė plėšikus ir detektyvus. Miestelio kine juokino Čarli Čaplinas, ir bažnyčioje giedojo kunigas pastatytu baritonu. Ir aš jau kitaip žiūrėjau į mergaites, skaičiau, svajojau. Norėjau gyventi. Kaip daugelis.
Pagaliau tėvas nusprendė. Buvau vienintelis, kuriuo motina pasitikėjo. Todėl įvykdžiau apgavystę. Įtikinau motiną: mudu važiuojame vasaroti į Palangą. Ji džiaugėsi kelione. Ji kalbino mane. Plepėjo, kad esu geras sūnus, kad man reikia daugiau valgyti, nes aš liesas. Ji klausinėjo mane apie mokslą, knygas ir draugus. Mudu važiavome automobiliu, vairuotojas buvo įspėtas, jis tylėjo, mudu buvome vieniši draugai. Jai patiko plentas, medžiai, trobos, moteriškė su kibirais. Ji atrodė visiškai normali. Vakarėjant įvažiavome pro vartus ir sustojome prie raudonų plytų pastato, kuriame buvo užrašyta: „Psichiatrinė ligoninė“.
Vairuotojas, sanitarai ir aš vos išvilkome iš automobilio mano motiną. Ji nerėkė. Ji žiūrėjo. Turbūt šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasaulyje tėra pragaras.
Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle, ir žmogus kaltas savo nelaimėse.
2 Šią DP stovyklėlę patupdė plynuose Bavarijos laukuose. Keturiuose barakuose, kuriuos sukalė rusų belaisviams. Molėtoje žemėje. Kai mes eidavome po lietaus atsiimti maisto davinio, mūsų brezentiniai batai aplipdavo sunkiai nuvalomais grumstais. Mums išdalino drabužius. Kanadoje atliko žalios girininkų uniformos, ir mes, nusiplėšę skudurinius ženklus, saugojome keletą nusususių krūmokšnių, savo nerimą, alkanų žmonių pyktį, savo groteskišką davinį (kažkodėl su tualetinio popieriaus pertekliumi), savo tamsiai žalią viltį.
Ir rinkome komitetus. Ir šventėme savo šalies sukaktis. Ir įsikarščiavę kalbėtojai šaukė: „Kitais metais sugrįšime!“ Ir verkėme, kai šešiametė mergaitė deklamuodavo eilėraštį, kuriame atsikartodavo mūsų šalies vardas. Ir vakarais prie barakų susėdę vyrai traukė dainas, jose ritmingai pasikartodavo posmai, ir tirpo finalinė gaida. Ir man vaidenosi: tai šviesus ruožas, jį paliko krintąs meteoras, kuris ką tik sudegė.
Mes buvome sentimentalūs, išvargę, pavydūs, pikti. Ir seksualūs. Mes viliojome svetimas žmonas, mes mylėjomės Volkssturmo1 iškastuose grioviuose ir rytą užmiršdavome vakarykštį apsikabinimą. Dažnai skubų, bailų, nevykusį. Ir kai kurie, nusikratę praeities, prekiavo obuoliais, brangenybėmis, benzinu, karvėmis, tarytum sudegintųjų pirklių vėlės įsikūnijo į juos.
1 Volkssturm (vok.) – folksšturmas, nacių Vokietijos pašauktinių daliniai.
Keturi barakai, sumesti į molėtą žemę. Geležies laužo krūvos (kadaise čia stovėjo lėktuvų angarai, kuriuos subombardavo) – mūsų vaikų žaidimo vieta. Brezentinių batų žlegsėjimas purve; tais metais dažnai lijo. Ir nenusibostančios kalbos, kuriose ateities kronikininkas tesurastų vieną pažymėtiną sakinį: „Kai aš gyvenau Lietuvoje – – –“
Du šimtai žmonių. 84 vyrai, 82 moterys, 36 vaikai.
<...>
Mano patirtis ištobulėjo, ir pragaro kančios dabar man atrodė lyg tie Guliverio nuotykiai milžinų krašte.
Apvaizda mane paskyrė lavonų stebėtoju. Aš jų prisižiūrėjau įvairiausiose padėtyse. Rytprūsiuose mačiau negyvą moterį, ji gulėjo šalia kriaušės medžio, aplipusio rausvais žiedais. Veimaro mieste žiūrėjau, kaip traukiamos iš rūsio suvirintos per bombardavimą karštame vandenyje uniformuotos mergaitės. Jų galvos išsipūtę, o veidų spalva buvo lyg tų ponių, kurios piktnaudoja kvarco lempas. Prie Čekoslovakijos pasienio atsarginiuose bėgiuose mes užtikome prekinį vagoną, ir iš jo sklido smarvė. Kai jį atidarėme, suradome apie trisdešimt apipuvusių vaikų nuo trejų iki septynerių metų amžiaus. Taip ir nepaaiškėjo, kas juos užmiršo ant atsarginių bėgių. Vyriškos lyties suaugusiųjų lavonai man buvo neefektingi, tarsi būčiau patyręs duobkasys.
- Remdamiesi romano tekstu, parašykite rašinį „Šinšilo įvaizdžio reikšmė „Baltoje drobulėje“. Apmąstykite, kokia egzistencija, Garšvos nuomone, būtų visiškai priešinga šinšiliškajai.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"