Viešųjų kalbų kūrimas ir sakymas
Jūs turėsite parengti tris viešąsias kalbas:
- įrašyti kalbą (garso įrašas);
- nufilmuoti kalbą (vaizdo įrašas);
- pasakyti kalbą klasei.
Viešoji kalba turėtų trukti apie 5 minutes (ne trumpiau, o dėl ilgesnės galite pasitarti su mokytoju). Jeigu sutarta, kad viešoji kalba truks 5 minutes, ją ir būtina baigti po 5 minučių, ypač jeigu esate ne vienintelis kalbėtojas.
PIRMOJI KALBA (GARSO ĮRAŠAS)
Viešąją kalbą kursite nuosekliai, skaitydami šio skyriaus medžiagą. Kai visos dalys bus aptartos patemiui, pirminis jūsų kalbos variantas turėtų būti parengtas.
TEMA
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad temą rinksitės patys, galbūt pasitarsite su mokytoju.
PATARIMAI
Tema turi būti įdomi ir aktuali adresatui (amžius, patirtis, pomėgiai, šių dienų aktualijos), bet lygiai taip pat ji turi dominti jus. Auditorija greitai pajunta, ar pasirinkta tema tikrai įdomi kalbėtojui, ar kalbama tik dėl to, kad reikia. Jeigu tema įdomi kalbėtojui, jis kalba gyvai, pabrėžia svarbiausius dalykus. Kalbėdami rūpima tema, galėsite remtis savo patirtimi, todėl lengviau improvizuosite, nebūsite susikaustę. Tad verta pamąstyti, galbūt geriausia būtų papasakoti apie savo pomėgį, pamokomą nutikimą, jus paveikusį kūrinį (knygą, apsakymą, filmą, spektaklį, straipsnį, žaidimą), pakomentuoti žinomo žmogaus citatą, poelgį ir t. t.
Rinkdamiesi temą, turėkite galvoje kalbai skirtą laiko limitą: plačiai temai apžvelgti pritrūksite laiko, o pasirinkę pernelyg siaurą temą viską išdėstysite per kelias minutes ir nežinosite, ką daryti likusį laiką.
UŽDUOTIS. Pasirinkite viešosios kalbos temą.
KALBOS TIKSLAS
Informacinėmis kalbomis siekiama supažindinti su įdomiu objektu arba reiškiniu, suteikti adresatui žinių, pamokyti arba išmokyti, be abejo, įrodyti savo minčių svarbą ir teisingumą.
Apeliacinėmis kalbomis siekiama įkalbėti adresatą veikti, atkalbėti, permąstyti savo pasirinkimą arba nuostatas, paagituoti, paraginti, paveikti valią.
Emocinės kalbos paprastai būna proginės, jomis siekiama paveikti adresato jausmus: pralinksminti, pradžiuginti, pamaloninti, paguosti, sužavėti, teikti pasigėrėjimą.
PATARIMAI
Siekdami retorinių tikslų, toje pačioje kalboje galite elgtis labai įvairiai: informuoti, skatinti veikti, bauginti, graudinti, juokinti… Tam galite pasitelkti garso ar vaizdo medžiagą, remtis autoritetais, statistiniais duomenimis.
UŽDUOTIS. Aiškiai suformuluokite pasirinktos temos tikslus.
RETORINĖ SITUACIJA
Retorinė situacija – tai konkrečios kalbėjimo aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti oratoriui. Vienaip kursite ir komponuosite iškilmingai progai skirtą kalbą, kitaip pristatysite savo pomėgį klasės draugams. Kadangi visas tris kalbas kursite prieš save įsivaizduodami konkretų adresatą – klasės draugus ir mokytoją, adresato problemos nėra, nes puikiai žinote klausytojų poreikius.
Rengiant kalbą svarbu nuolat galvoti apie būsimą bendravimo situaciją, kurią lemia kalbos tema, problema, proga, auditorija, kalbos tikslai ir vieta, kiti veiksniai. Taigi vieta irgi yra retorinės situacijos dalis, pavyzdžiui, svarbu, ar kalba sakoma didelėje erdvėje, tarkime, stadione, ar mažoje patalpoje. Kiti veiksniai apibrėžia technines sąlygas: ar bus mikrofonas? stacionarus ar nešiojamasis? ar bus tribūna? ar turėsite galimybę rodyti skaidres? reikės naudotis nuosavu ar renginio organizatorių kompiuteriu? skaidres perjungsite kompiuterio klavišu ar valdysite pulteliu? Visa tai būtina išsiaiškinti iš anksto ir pasiruošti, kad techniniai nesklandumai neužgožtų puikiai parengtos kalbos.
PATARIMAI
Bendrieji retorikos patarimai sako, kad kurdami kalbą pirmiausia turite atkreipti dėmesį į adresatą:
- ruošdamiesi informacinei kalbai, turite žinoti, ar jūsų adresatas pajėgus suvokti žinias, kurias norite pateikti;
- ruošdamiesi apeliacinei kalbai, turite parinkti tinkamas įtikinimo priemones, o tai vėlgi labai priklauso nuo adresato išprusimo, socialinės padėties ar netgi nuo nuotaikos, kurios numatyti negalite, vadinasi, teks orientuotis vietoje. Turite gerai apmąstyti, kokius vaizdus rodysite. Pavyzdžiui, jeigu nenorite gąsdinti, negalite rodyti baisių vaizdų, leisti bauginančių garsų ir atvirkščiai. Negalite vilkėdami karinę uniformą eiti sakyti viešosios kalbos pacifistams arba neregiams pasakoti, kokios nuostabios pavasario spalvos;
- ruošdamiesi emocinei kalbai, turite gerai apmąstyti, ar gerai pažįstate žmogų, kuriam bus skirta kalba, ar žinote įvykį, apie kurį kalbėsite, ar vaizdo ir garso medžiaga neprieštaraus žodžiams, ar neiškraipysite tiesos. Taip pat svarbi jūsų mimika, laikysena. Juk nesišypsosite kalbėdami prie kapo duobės, neverksite sakydami kalbą per dukterėčios krikštynas. Apskritai tai yra bendrieji kultūros dalykai, kurie ateina su auklėjimu ir savikontrole.
Kadangi jūsų pirmoji kalba bus garso įrašas, svarbu nusimatyti galimus ir būtinus garso efektus, apgalvoti, kuo ypatinga auditorija.
MEDŽIAGOS RINKIMAS
Renkant medžiagą svarbus duomenų objektyvumas. Jį sustiprina duomenų pateikimo būdas. Vaizdiniai duomenys yra objektyvesni ir geriau įsimenami, dar geriau, kai objektyvius duomenis papildo kalbėtojo patirtis, nuomonė.
PATARIMAI
Siekdami įtikinti adresatą, kad jūsų duomenys patikimi, būtinai nurodykite informacijos šaltinį. Visada patikimiau atrodo šaltinis su visa metrika (interneto nuoroda, informacijos paskelbimo data, autoriaus pavardė ir t. t.). Viešajai kalbai visiškai netinka tokios frazės: „neprisimenu šaltinio, bet…“, „girdėjau, kad…“, „kažkas sakė, kad…“, „kažkur skaičiau, kad…“ ir pan.
Kartais skrupulingo tikslumo nereikia, nes minimas šaltinis visuotinai pripažįstamas ir laikomas patikimu, pavyzdžiui: „Lietuvos bankas pranešė, kad…“, „iš Valstybės duomenų agentūros paskelbtų tyrimo rezultatų matyti, kad…“, „istorijos profesorius X teigia, kad…“
Atsargiai elkitės su santrumpomis. Kalbėdami stenkitės jų nevartoti, nes daugybė santrumpų yra panašios ar net tapačios, pavyzdžiui, LKD – Lietuvių kalbos draugija ir Lietuvos kinologų draugija. Be to, santrumpos gali būti ilgos, sunkiai ištariamos ar nesuprantamos adresatui. Tarkime, kas galėtų slėptis po santrumpa KM arba kaip ištarti santrumpą DG SANCO (pranc. DG Santé et protection des consommateurs – liet. Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas)?
Jeigu sakydami kalbą komentuosite tam tikrus istorinius faktus, papročius, politiką, tikėjimo dalykus, venkite minėti faktus, kurie gali skaudinti auditoriją.
UŽDUOTIS. Atsižvelgdami į patarimus susirinkite medžiagą kalbai.
KALBOS STRUKTŪRA (PRADŽIOS IR PABAIGOS RŪŠYS, TEKSTO JUNGTYS)
Kalbos struktūra taip pat priklauso nuo kalbėtojo tikslų, temos, problemos, auditorijos, todėl nėra visiems gyvenimo atvejams tinkamo recepto – vėl viską turėsite apmąstyti ir sudėlioti patys.
Kiekviena kalba paprastai turi įžangą, dėstymą ir pabaigą.
UŽDUOTIS. Grįžkite prie S. Dikčiaus, D. Gerulio, A. Tapino viešųjų kalbų ir nustatykite, kur jų pradžia, kur pabaiga.
Įžanga
Įžangos tikslai:
- patraukti dėmesį, intriguoti, kad auditorija nusiteiktų kalbai;
- užmegzti ryšį su adresatu (pasisveikinti, prisistatyti);
- sukelti pasitikėjimą (galbūt esate srities specialistas, galbūt domitės pristatoma tema);
- pristatyti klausytojams temą, paaiškinti tikslą, kalbos naudą (ypač jei kalba bus ilga);
- pateikti kalbos planą (adresatui turi būti aiški jūsų kalbos struktūra);
- paskelbti, kiek truks kalba, ar bus pertraukų, ar galima užduoti klausimų, ar bus laiko diskusijoms, ar pabaigoje klausytojai gaus dalijamosios medžiagos ir t. t.;
- emociškai nuteikti auditoriją (papasakokite kokią nors istoriją ar nutikimą).
Tikslų sąrašas negali būti baigtinis, nes viskas priklauso nuo temos, auditorijos ir medžiagos.
Įžangoje gali būti:
- pasisveikinimas, kreipinys;
- statistinių duomenų citavimas ir teiginių formulavimas;
- problemos iškėlimas;
- istorinė apžvalga;
- istorijos pasakojimas;
- analogija;
- retorinis klausimas ar užduotis auditorijai;
- auditorijos įvertinimas (kad tiek daug susirinko, malonūs veidai ir t. t.);
- citata ar aforizmas;
- humoras ir t. t.
Retorikos teorijoje atkreipiamas dėmesys, kad įžangos ilgumo formaliai nustatyti neįmanoma, – tai priklauso nuo aplinkos, kurioje kalba sakoma, nuo pačios kalbos tikslo, temos ir adresato.
UŽDUOTIS. Perskaitykite tris viešąsias kalbas, atkreipkite dėmesį į paryškintas vietas.
Muziejininko Jono Vaiškūno kalba, pasakyta 2022 m. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo proga.
Jūsų Prakilnybe Lietuvõs Respublikos Prezidente, Pirmoji Ponia Diana, gerbiamas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos pirmininke, gerbiamieji iškilmių dalyviai!
Esu be galo laimingas ir dėkingas už šį garbingiausią apdovanojimą.
Ilgai galvojau jaudindamasis, ką gi reikės pasakyti prieš tokį būrį kūrėjų, ir, žinot, visas mintis ir paruoštukus nupūtė nepaprastas įvykis, kuris atsitiko šiandien: ryte, dar snūduriuodamas, nepabudęs iš miego, dar nė neatmerkęs akių, išgirdau smuiko garsus. Jie pervėrė ryto prieblandos tylą.
Staiga pramerkiau akis ir nutirpau – mano kambario vidury stovėjo mano senelis, Švenčionių Kurpių kaimo smuikininkas, daktaro Jono Basanavičiaus bendraamžis ir bendramintis, knygnešys Stanislovas Vaiškūnas…
Pažvelgė į mane įdėmiai, nuleidęs smuiką, ir tarė: „Kalbėk apie kalbą.“ Paskui nusišypsojo ir pridūrė: „Tik tynajos tunkiai vaikščiokie i garsiai kalbėkie. Myslys, kad bagotas.“
Tai, žinoma, mane pabudino iš karto. Pabudau kaip niekada aiškiai pajutęs, kad būtent lietuvių kalba yra ne tik mūsų tautinės (vadinamosios etninės) kultūros pagrindas, bet ir mūsų nepriklausomybės, Lietuvos valstybingumo laidas.
Juk jeigu mane išrengtų nuogai, atimtų tautinius drabužius, uždraustų tautinius raštus, papuošalus, kankles, papročius, užgrobtų namus, protėvių žemę, pasisavintų ar sunaikintų beveik visa, ką vadiname tautine kultūra, – liktų kalba?!
Su ja aš išsaugočiau galią atėjus laikui susigrąžinti viską, ko netekau, ir net atkurti nepriklausomą valstybę!
Mano senelis, kovodamas už lietuvišką rašybą, mirė 1910-aisiais dėl carinės Rusijos kalėjime sužalotos sveikatos. Jam tuomet buvo 54-eri. Man dabar 62-eji. Jis nesulaukė išsvajoto Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Bet jau po aštuonerių metų – vasario 16-ąją – mažame Didžiosios Lietuvos Karalystės lietuviakalbių žemių plotelyje Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių dėka buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
Lietuvių kalba nuo to laiko tapo mūsų valstybingumo ir tautinės savasties ašimi, lietuviškos tapatybės pagrindu.
O šiandien? Valdžioje įsitvirtinę lietuviai skelbia siekį:
- įteisinti valstybinę daugiakalbystę,
- lietuvišką abėcėlę užtvindyti svetimais rašmenimis,
- panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją,
- išardyti Valstybinės kalbos inspekciją,
- sudarkyti Seimo stalčiuose užlaikytą konstitucinį Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektą,
- palikti savieigai konstitucinę vertybę – valstybinę kalbą!
Norėčiau, kad mano anūkai Šarūnas ir Mantas ir būsimi mano anūkai, ir proanūkiai būtų ramūs gyvendami ir kurdami laisvoje Lietuvojè.
Lietuvoje, kurioje ne tik būrelis visuomenininkų, bet ir aukščiausioji valdžia saugo bei puoselėja mūsų nepriklausomos valstybės vertybinį pamatą – tautinę kultūrą ir valstybinę lietuvių kalbą.
Labai jums ačiū!
Vytauto Landsbergio kalba Jungtinių Tautų organizacijos Generalinės Asamblėjos 46-ojoje sesijoje 1991 metų rugsėjo 17 dieną.
Pone Generalini Sekretoriau, Pone Pirmininke, ponios ir ponai, nepriklausomos pasaulio valstybės, kurios įkūrė ir išugdė Jungtines Tautas, šiandien priėmė Lietuvą į savo šeimą.
Taip Lietuvà, savo amžiaus aštuntą šimtmetį bebaigianti Europos valstybė, kurią jos kaimynai net du kartus buvo išbraukę iš žemėlapio, vėl pasirodo kaip mitų paukštis Feniksas, dar kartą gimusi iš savo pačios pelenų.
Bet Lietuva atgimsta ne tik iš paskutinių Antrojo pasaulinio karo pelenų. Lietuva atgimė iš savo žmonių kančios ir kovos, iš jų darbo ir tikėjimo.
Kuo tikėjo mūsų šalis, kai brutali prievarta ir ciniškas pragmatizmas liepė jau niekuo nebetikėti šiame pasaulyje?
Ji tikėjo pagrindiniais dalykais – tiesa ir teisingumu. Tą jausminį, dvasinį žinojimą aš apibūdinčiau taip: yra neteisybė ir skriauda, bet ji laikina, nes negali taip būti, kad neteisybė įsiviešpatautų amžinai.
Lietuvõs žmonių širdyse, nors jos regėjo, kaip yra išsigimstama ir nusikalstama, kaip šimtams tūkstančių gali būti atimama gyvybė arba tėvynė, – mūsų širdyse neužgesinamas ruseno tikėjimas galutiniu teisingumu.
Tokį teisingumą ir nesunaikinamą transcendentinį gėrį daugelis laiko Dievo savybe; bet juk gali būti, kad tai pasaulio ir būties esmė, kurią žmonės tik pavadino Dievu.
O gyvename žemėje, kurioje beveik viskas gali būti pajuokiama. Lietuvos žmonės antai tikėjo, kad jų maža šalis vėl bus nepriklausoma valstybė, net paskelbė tai, o iš jų buvo juokiamasi: popierinė ta jūsų nepriklausomybė ir nieko neverta teisė, jeigu jūs neturite didelio peilio arba branduolinės raketos ir negalite savo artimųjų užmušti.
Taip liūdnai atrodė pasaulis, kurio galingieji manė, kad suplėšius popierių su įrašyta teise dingsta ir pati teisė.
Gerai, kad ne visi taip manė. Ir Lietuva nesuklydo ir nenusiminė. Jos tikėjimas neatimama teise ir teisėtumu, jos atsisakymas baimės ir melo pasirodė stipresni negu peiliai su raketomis, negu automatiniai ginklai ir judančios geležinės dėžės.
Todėl mes buvome laisvos dvasios ir ėjome sėkmingai į krašto laisvę. Mes rinkdavomės ir dainuodavome, o išsiskirstę kantriai dirbome. Mes atmetėme smurtą ir nesileidome išprovokuojami, mes sukaupėme dar nežinotą politinį patyrimą, kuriuo galime ir su kitais pasidalyti.
Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasauly negali būti doros politikos? Jeigu kalbame tiesą, tai kodėl negali būti atviros politikos?
Antrojo tūkstantmečio pabaiga pagal krikščionių kalendorių – tai ir kruviniausio, melagingiausio šimtmečio pabaiga. Ji turi ką nors reikšti. Jau traukiasi, žlunga didžioji blogybė – neapykantos kultas ir gražiai pasivadinus netiesa, kurios pagrindinis įrodymas buvo smurtas. Iš dykumos jau ateina – baugu net patikėti – meilės tiesa, kuri stebėsis, kad seniau būdavo smurto. Aš nežinau, ar ne iliuzija tas taikos, vilties slenkstis žmonijai, toji anga uolose, kurią ir Lietuva padėjo prakirsti, atverti. Bet norisi tikėti, kad Apokalipsės pranašystės ir šį kartą dar neišsipildys, o Kainui bus leista numirti.
Pasaulis jau pamatė Lietuvą, kuri sugrįžta iš tariamos nebūties, iš melagingai nudažyto žemėlapio, o aš matau, kaip šviesėjantis pasaulis ateina pas Lietuvą. Ir mes išimame korį medaus, ir pasisodiname prie stalo bičiulį, kurio bitės nepuola gelti, nes jis geras žmogus.
Didelė šeima vienoje šalyje ir šeimų šeima, sudaranti žmonių pasaulį, – tokios ateities kūrime mes pasiryžę dalyvauti. Mes norime praplėsti nebranduolines ir didelio pasitikėjimo zonas, todėl reikalaujame išvesti iš mūsų teritorijos visą joje neteisėtai esančią svetimą kariuomenę; mes neturime jokio priešiškumo ir nejaučiame keršto nė vienam kaimynui; mes norime sukurti demokratinę valstybę, kurioje visiems pakaks vietos ir bus apsaugota laisvė.
Tokia yra Lietuvõs atsakomybė sau ir tautų bendrijai, kurią sveikiname ištiestomis rankomis.
Disidentės Nijolės Sadūnaitės gynimosi kalba teisme 1974 metais.
nuotrauka iš baudžiamosios bylos
Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus.
Jūs puikiai žinote, kad LKBK rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kurią visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymai ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai popieriuje, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. LKBK tarsi veidrodis parodo ateistų nusikaltimus tikintiesiems. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia, – ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai.
Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos.
Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais? Per tardymus papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino uždarysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėjime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą kartą mane pamatęs, autoritetingai diagnozavo šizofreniją, pavadino šizofreniškai galvojančia ir žadėjo psichiatrinės komisijos, kurios narys jis pats esąs, patikrinimą.
Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoju prieš tokį jų elgesį su manimi.“
Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip reaguoji, tai tikrai esi nenormali… Tu nežinai visų juridinių plonybių…“
Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių nežinau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams tardytojams yra normalu šmeižti, meluoti ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, už kurį turėtų būti baudžiama, nes dvasinės traumos užgyja sunkiau už fizines.
Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai – juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje apklausiami liudininkai, kurie parodė LKBK iškeltų faktų tikrumą, pirmiausia buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias perduoti LKBK leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir panašiai.
Štai ko jūs bijote – tiesos žodžio! Tardytojai neapklausė, net neišsikvietė tų, kurie, vadovaudamiesi neapykanta kitaip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo Kuláutuvos vidurinės mokyklos mokytoją S. Jasiūnaitę ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net paprasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsikvietė Pãnevėžio DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininko Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo devynerius metus išdirbusią sekretorę mašininkę Marytę Medišauskaitę. O visur skelbiate, kad religija – privatus piliečių reikalas ir kad visi, nepriklausomai nuo įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo tikrovė! Tardytojai nereagavo į Naujósios Akmẽnės mokyklos direktoriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši ekskursuodama su mokiniais Kaũno mieste užėjo į sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, esantį tualetą. Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui?! Juokinga, kad jus dar iki šiol tebegąsdina Romo Kalantos šmėkla. Tik kuo čia kalta mokytoja?
Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais pateisina visas priemones, – šmeižk, meluok, terorizuok!
Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baimės ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai – jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų vaisių.“ Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos sąšlavyną.
Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime visuomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje – kokybė. Nebijodami nei kalėjimų, nei lagerių, privalome smerkti visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, sėja nelygybę ir priespaudą. Kovoti už žmogaus teises gyvenime – kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už LKBK, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.
UŽDUOTIS. Remdamiesi orientaciniais klausimais aptarkite žalsvai pažymėtas kalbų įžangas.
- Kas yra kalbos įžangos adresantas?
- Kas yra kalbos įžangos adresatas?
- Koks kalbos įžangos tikslas?
- Kokia yra kalbos aplinka (vieta)?
- Ar iš įžangos galima suprasti, apie ką bus kalbama? Kokia pagrindinė kalbos mintis? Idėja?
- Kas sudaro įžangą (pasisveikinimas, kreipinys, fakto konstatavimas, istorijos pasakojimas ir pan.)?
UŽDUOTIS. Parašykite savo kalbos įžangą.
Dėstomoji dalis
Šios dalies paskirtis:
- papasakoti apie kalbamąjį dalyką;
- išaiškinti, įrodyti iškeltus teiginius;
- argumentuotai įtikinti savo teiginių teisingumu;
- parodyti ir kritikuojamą dalyko pusę, jeigu esama kitokių nuomonių.
Dėstomąją dalį oratorius paprastai rašo atskiromis pastraipomis, kuriose gali būti vis naujų problemų, idėjų, argumentų, tačiau visą šią dalį vienija bendra tema, nuosekliai dėstomos mintys, vienas iš kito išplaukiantys argumentai. Pavyzdžiui, iš J. Vaiškūno kalbos įžangos matyti, kad kalba skirta lietuvių kalbai ir jos problemoms aptarti. Tai proginė kalba, vadinasi, jai skirtas laikas labai trumpas, todėl oratorius privalo per trumpą laiką glaustai, įtaigiai išdėstyti pasirinktą temą, išlaikydamas minčių nuoseklumą ir logiškumą. Dėstomąją dalį sudaro trumpos pastraipos, jose akcentuojamos mintys, susijusios su lietuvių kalbos padėtimi Lietuvoje.
Pirmoje pastraipoje išryškinamas oratoriaus santykis su kalba – ji yra svarbiausia vertybė lietuviui: net jeigu viskas būtų atimta, liktų kalba. Tai tarsi įvadas į tolesnes pastraipas, kuriose ši mintis bus plėtojama.
Antroje pastraipoje pabrėžiamas kalbos ir nepriklausomybės santykis. Išryškėja dar vienas vertybės aspektas – kalba kuria valstybę, vienija žmones kovoti už nepriklausomybę.
Trečioje pastraipoje oratorius konkrečiu pavyzdžiu iliustruoja kovą už kalbą, nepriklausomybę ir viso to kainą.
Ketvirta pastraipa oratorius įrodo, kad kova nebuvo beprasmė: praėjus aštuoneriems metams nuo ankstesnėje pastraipoje paminėto įvykio, paskelbta nepriklausomybė.
Penktoje pastraipoje oratorius apibendrina savo įrodinėjimus: lietuvių kalba yra tautinės savasties ašis, lietuviškosios tapatybės pagrindas.
Šeštoje pastraipoje glaustai išdėstomos šių dienų kalbos problemos.
Taigi dėstomąją dalį sudaro du blokai. Antrajame – šių dienų problemos, o pirmojo loginė grandinė tokia: kalba – vertybė → kalba kuria nepriklausomą valstybę → už kalbą reikia kovoti → auka nėra beprasmė → kalba – vertybė.
UŽDUOTIS. Remdamiesi J. Vaiškūno kalbos dėstomosios dalies analizės pavyzdžiu visi drauge aptarkite V. Landsbergio arba N. Sadūnaitės kalbą.
UŽDUOTIS. Apmąstykite ir parašykite savo kalbos dėstomąją dalį.
PATARIMAI
Venkite mintis, pastraipas pradėti arba baigti tokiomis frazėmis kaip: „taip“, „gerai, dabar ką mes žinome apie…“, „dabar toliau…“ , „kas čia dar…“.
Pabaiga
Pabaigti kalbą taip pat sunku, kaip ir ją pradėti. Pabaiga irgi turi savo tikslus:
- pakartoti aptartas temas, jeigu kalboje jų buvo kelios. Viešosios kalbos yra klausoma, todėl auditorija negali grįžti į pradžią ar vidurį kaip skaitomame tekste;
- priminti problemą ar problemas ir apibendrinti pagrindines mintis, argumentus. Toks pakartojimas padeda auditorijai įvertinti aptartas problemas ar sprendimus, susitelkti į esmę;
- nubrėžti gaires, tiksliau parodyti auditorijai perspektyvą, ypač jei kalba apeliacinė, pavyzdžiui, kalbant apie gamtosaugą galima pateikti utopinę švarios Žemės viziją;
- intriguoti, kad apie tai, ką kalbėjote, žinote daugiau, kad su aptariama tema yra susiję daugybė įdomių dalykų (tikintis, kad auditorija norės klausytis dar daugiau jūsų kalbų);
- paskatinti veikti, pateikti konkretų pasiūlymą, pavyzdžiui, jeigu kalbėjote apie gyvūnų prieglaudą, galite pakviesti klausytojus priglausti gyvūną ir juo rūpintis;
- palinkėti (jeigu kalba emocinė);
- padėkoti už dėmesį.
Retorikos teorijoje atkreipiamas dėmesys, kad pabaigos, kaip ir įžangos, ilgio formaliai nustatyti neįmanoma, ji taip pat priklauso nuo aplinkos, kurioje kalba sakoma, tikslo, temos ir adresato.
UŽDUOTIS. Remdamiesi orientaciniais klausimais aptarkite gelsvai pažymėtas J. Vaiškūno, V. Landsbergio ir N. Sadūnaitės kalbų pabaigas.
- Koks yra kalbos pabaigos tikslas?
- Kaip to tikslo siekiama?
UŽDUOTIS. Parašykite savo kalbos pabaigą.
PATARIMAI
Pabaigai visada tinka frazė „baigdamas (-a) noriu pasakyti / pakartoti / priminti / akcentuoti / pasiūlyti / padėkoti…“.
KALBOS SAKYMO BŪDAI
Viešoji kalba nėra teksto skaitymas ar išmokimas atmintinai. Tekstas – tik žaliava viešajai kalbai.
UŽDUOTIS. Grįžkite prie S. Dikčiaus, D. Gerulio, A. Tapino kalbų ir pasvarstykite, ar jos skaitomos, ar pasakojamos, ar išmoktos atmintinai. Ar oratoriai improvizuoja, ar yra pasirengę iš anksto? Iš ko sprendžiate?
Retorikos moksle paprastai skiriami keturi kalbos sakymo būdai: improvizacija (ekspromtas), kalbėjimas iš atminties, skaitymas, laisvasis kalbėjimas.
Improvizuoti gana rizikinga, todėl dažnai sakoma, kad geriausia yra parengta improvizacija, nors klausytojams atrodo, kad kalba sakoma ekspromtu. Improvizuotoje kalboje lengva nukrypti nuo pagrindinės minties. Improvizuodamas oratorius kalba lėtai, kad mintys neaplenktų žodžių, kad kalbėjimas atrodytų kaip mąstymo procesas.
Antikoje, kaip žinote, kalbą reikėdavo išmokti atmintinai, tačiau toks viešojo kalbėjimo būdas prarado populiarumą XIX amžiuje. Iškalti ilgesnį tekstą ne tik sunku, bet ir pavojinga, nes, pamiršęs bent vieną žodį, oratorius gali sutrikti, pamesti mintį ir sugadinti visą viešąją kalbą. Kitas iš atminties kalbančio oratoriaus trūkumas – nenatūrali kalbėsena, nes rašomi sakiniai yra ilgi, sunkiai paklūsta natūraliai intonacijai. Dar blogiau, kai girdimos deklamavimo intonacijos.
Sakant viešąją kalbą taip pat nederėtų skaityti parengto teksto. Auditorija tikisi laisvo kalbėjimo, ryšio su oratoriumi, nori būti įtikinta. Skaitymas retai kada būna įtikinamas, nes skaitantysis stengiasi nesuklysti, nepamesti teksto, todėl nekreipia dėmesio į pauzes, akcentus.
Laisvasis kalbėjimas – tai kalbėjimo būdas, kai oratorius yra gerai apmąstęs savo kalbą, sukūręs jos tezes, planą, numatęs svarbiausias jungtis, pavyzdžius ir kitus svarbiausius kalbos elementus.
TEZĖS
Tezės yra teiginiai, kurie turi būti įrodyti. Jos reikalingos tik tuomet, kai keliamos problemos. Jeigu jūsų pasirinkta kalbos tema negvildena problemos, tezių nereikia. Jeigu jas rašysite, tuomet užteks vienos tezės įžangai, kelių dėstomajai daliai ir vienos pabaigai. Tai, kas parašyta tezėje, jums labai gerai žinoma.
PLANAS
Tai labai individualus savo parašyto teksto suschemavimas. Vieni mėgsta trumpus planus ir gali kalbėti pagal juos, kitiems reikia labai detalaus plano, kad ir nukrypę į šalį galėtų grįžti prie temos. Jūs jau mokėtės kurti rašinių planus, todėl čia nebesikartosime.
CITATOS
Būtent citatos viešojoje kalboje gali būti skaitomos, nes jų esmė – autentiškumas. Negalima jų perfrazuoti, sukeisti minčių vietomis ar paimti kelis žodžius ir juos pateikti visiškai netinkamame kontekste, – citatos turi būti pateiktos žodis į žodį ir būtinai dokumentuotos (pasakomas citatos autorius ir leidinys, iš kurio paimta citata).
UŽDUOTIS. Parašykite savo kalbos tezes arba planą, išsirašykite citatas. Mintyse pabandykite menamam adresatui pagal planą ar tezes pasakyti visus kalbos teiginius, argumentus nuo pabaigos iki pradžios. Taip geriau įsidėmėsite teksto struktūrą ir reikšminius ryšius.
BALSAS, KVĖPAVIMAS, DIKCIJA, PAUZĖS, LOGINIAI KIRČIAI
Pagrindinis oratoriaus įrankis yra balsas. Auditorijai – net ir mažai – žodžiai turi būti aiškiai tariami, kalbėjimo tempas nei per greitas, nei per lėtas, tinkamose vietose daromos pauzės, balsas įtikinamas. Garsumas, dikcija, intonavimas kuria kalbos išraiškingumą. Tai yra įtikinimo pagrindas.
UŽDUOTIS. Pažiūrėkite, kaip kalba šiandien visų retorikos teoretikų pripažinti oratoriai Barakas Obama (Barack Obama) ir Volodymyras Zelenskis (Volodymyr Zelenskij). Kalbà šiuo atveju nesvarbi, todėl vertimo nebus. Žiūrėdami atkreipkite dėmesį į oratorių balso pokyčius, pauzes, intonaciją.
PATARIMAI
- Svarbiausia nekalbėti pakeltu tonu. Dirbtinai savo balso negalima nei aukštinti, nei žeminti. Nerėkite, jeigu patalpa yra maža, ir kalbėkite garsiau, jeigu patalpa didelė arba kalbate didelei miniai lauke.
- Oratoriaus tikslas – įkvėpti tik tose vietose, kur pauzės reikalauja teksto struktūra: pabaigus sakinį, sąmoningai darant pauzę. Ilgas sakinys yra labai nepatogus oratoriui, nes viduryje tenka stabtelėti ir įkvėpti. Kvėpuoti reikia negarsiai ir pro nosį. Ypač tai svarbu šnekant per mikrofoną, kuris reaguoja į kiekvieną garsą. Sakinių ir pastraipų ilgis turi atitikti kvėpavimą.
- Kalbėjimo tempas turėtų būti patogus ir oratoriui, ir auditorijai. Greitas kalbėjimas susijęs su stipriomis emocijomis, todėl gali įaudrinti klausytojus. Lėtesnis kalbėjimas paprastai skamba tvirčiau, įtikinamiau, taip pabrėžiamos svarbiausios mintys, atkreipiamas klausytojų dėmesys į kiekvieną žodį.
- Dikcija – garsų ir žodžių aiškumas. Jeigu oratoriaus dikcija gera, auditorija suvokia kiekvieną ištartą žodį, jeigu dikcija yra neryški, didelės kalbos dalies auditorija gali ir nesuprasti. Apie dikcijos kokybę sprendžia ne oratorius (nes jam atrodo, kad kalba aiškiai), o klausytojai, todėl būtina pasitreniruoti, jeigu oratorius linkęs tam tikrus garsus praleisti, tarsi praryti (pavyzdžiui, „šian“ vietoj „šiandien“), kai kuriuos ištaria ne tokius (pavyzdžiui, „venuolika“ vietoj „vienuolika“), trumpina (pavyzdžiui, „laika“ vietoj „laiką“).
- Labai svarbu kalbant daryti pauzes. Vadinamoji pabaigos pauzė leidžia apmąstyti, kas pasakyta, suvokti, pasivyti mintį. Fiziologinė pauzė reikalinga, kad oratorius galėtų įkvėpti oro. Kiek ilgesnis sakinys susideda iš reikšminių dalių. Jas vieną nuo kitos skiria loginės pauzės, kurios dažnai sutampa su skyrybos ženklais. Psichologinė pauzė oratoriui reikalinga auditorijai sudrausminti, suaktyvinti, svarbiai minčiai akcentuoti, netikėtai minčiai, išvadai pasakyti (pavyzdžiui, „O dabar…“).
- Loginis kirtis išskiria svarbiausią sakinio, frazės žodį arba jų grupę. Jo vieta priklauso nuo kalbėtojo tikslo, noro pabrėžti svarbiausią informaciją. Loginiai kirčiai priklauso nuo oratoriaus įpročių, išmonės: ištariama stipriau arba tyliau, aukštesniu arba žemesniu tonu, darant logines pauzes prieš loginį kirtį, po jo arba iš abiejų pusių.
INTONACIJA
Intonacija perteikia oratoriaus emocijas: šalta atstumia, šilta nuramina, paguodžia, karinga erzina, sukelia atmetimo reakciją, valdinga verčia paklusti. Tą patį tekstą galima pateikti kaip skirtingą kiekvieną kartą intonuojant kitaip. Tekste sakinio intonaciją atspindi skyrybos ženklai.
. | Taškas žymi minties ir sakinio pabaigą. Kadangi tai sakinio ar pastraipos pabaiga, čia daroma ilgesnė loginė pauzė. |
; | Kabliataškis kalbos sraute skiriamas panašiai kaip ir taškas, bet ne taip ryškiai: ir balso tono pažemėjimas mažesnis, ir loginė pauzė trumpesnė, nes kabliataškis ne tiek skiria, kiek sujungia mintį. |
, | Kablelis rodo, kad mintis dar nebaigta. Čia daroma loginė pauzė, o jos ilgis priklauso nuo sakomos minties ir sakinio struktūros: jeigu vardijamos vienarūšės sakinio dalys, pauzės trumpesnės; prieš šalutinį sakinį pauzė ilgesnė. |
() | Suskliausti žodžiai kalbos sraute iš abiejų pusių skiriami loginėmis pauzėmis. |
„“ | Kabutėse esantys žodžiai kalbos sraute intonaciškai skiriami loginiu kirčiu, loginėmis pauzėmis, tono pakeitimu (nerodykite kabučių pirštais!). |
? | Klausiamoji intonacija perduodama tono pakėlimu ties sakinio loginiu kirčiu. |
! | Šauktukas skirtas stipresnėms emocijoms pažymėti. |
... | Daugtaškis skirtas parodyti, kad kažkas liko nepasakyta, tai turėtų atspindėti ir intonacija: sakinio pabaigoje tonas nei kyla, nei leidžiasi, išlaikoma ilgesnė pauzė. |
– | Brūkšnys kalbėjimo sraute pažymimas ryškiu stabtelėjimu prieš jį. |
: | Dvitaškis, kaip ir brūkšnys, reikalauja aiškaus stabtelėjimo ir pauzės. Balso tonas išlaikomas koks buvęs, be pakilimų ar nusileidimų. |
Taigi, intonacijų taip pat yra skirtingų, sakoma, kad žmogus skiria dešimt tūkstančių balso atspalvių!
Gramatinė
Pradžia → Pabaiga ←
Kilimas ↗ Kritimas ↘
Jau ėjau su tavimi susitikti, ↘ bet pamačiau, kad palikau namuose telefoną.Loginė, sutampanti su loginiu kirčiu
Čia mano vieta.Čia mano vieta.Čia mano vieta.UŽDUOTIS. Perskaitykite sakinius akcentuodami vis kitą žodį. Kaip pasikeitė sakinio prasmė?
Rudenį dažnai lyja.
Klaidžiojau nežinomo miesto gatvėmis.
Apsaugokim Žemę nuo sunaikinimo.
UŽDUOTIS. Sudėkite tekste skyrybos ženklus (taškus, šauktukus, klaustukus, daugtaškius, brūkšnius, dvitaškius, kablelius), sužymėkite pauzes, loginius kirčius, o tuomet porą kartų perskaitykite vis kitaip intonuodami, keisdami greitį ir balso garsumą.
Man patinka greitis o naujausios informacijos technologijos leidžia jį pajusti o kartais ir viršyti dienai baigiantis mano mintys jau rytdienoje mėgstu rytą mėgstu rytą nes ši diena gali būti ko nors didelio ir svarbaus pradžia diena įgauna pagreitį ir darbe ji jau lekia visu greičiu duomenų perdavimas faksu informacijos paieška internete dešimtys telefono skambučių begalinis informacijos srautas ir turbūt kosminis greitis man patinka greitis naujausios technologijos leidžia jį pajusti o kartais ir viršyti
UŽDUOTIS. Lygiai taip pat paruoškite savo parašytą kalbą ir pasakykite ją sau skirtingai intonuodami.
PATARIMAI RUOŠIANTIS ĮRAŠINĖTI KALBĄ
|
|
UŽDUOTIS. Įrašykite kalbą, kurią vertins klasės draugai.
KALBOS VERTINIMO PLANAS
KALBOS VERTINIMAS
Pasitarkite su mokytoju, ar visi drauge vertinsite kiekvieną kalbą, ar pasiskirstysite grupėmis. Vertinimas yra nė kiek ne menkesnis darbas negu kalbos sakymas, nes reikia įvertinti objektyviai, pagal tam tikrus kriterijus, todėl būtina atidžiai išklausyti klasės draugo kalbą. Jūsų patarimai, į ką oratorius turi atkreipti dėmesį įrašinėdamas kitą kalbą, bus labai vertingi, nes padės jam tobulėti visomis prasmėmis. Apskritai vertinamoji retorikos dalis padeda mokytis klausyti, teikia idėjų ir pavyzdžių kitoms kalboms, padeda suprasti kalbų sakymo klaidas, iš kurių mokosi ir tie, kurie klausėsi, ir tie, kurie kalbą sakė. Be to, per tarpinį atsiskaitymą jūs turėsite įvertinti duotą tekstą, o tam pasitarnaus įgūdžiai, susiformavę analizuojant klasės draugų pasakytas kalbas.
Kalbos turinys
- Pasirengimas kalbai
- Tema, jos pristatymas
- Pagrindinė mintis
- Problemos aktualumas (jeigu kalba probleminė)
- Tikslas
- Pagrindinė mintis / idėja / problema, jos aiškumas
- Teksto kompozicija (įžanga, dėstymas, pabaiga)
- Minčių nuoseklumas
- Adresatas
- Argumentavimo būdai
Oratorius
- Pasitikėjimas savo jėgomis
- Klausytojų sudominimas
- Kalbos aiškumas, taisyklingumas
- Balsas, tempas, kvėpavimas, dikcija, pauzės, loginiai kirčiai, intonacija
- Įtaiga / poveikis adresatui
- Tobulinimo rekomendacijos
UŽDUOTIS. Aptarkite kiekvieną klasės draugų kalbą ir pateikite patarimų oratoriams.
ANTROJI KALBA (VAIZDO ĮRAŠAS)
Kalbos kūrimo principas toks pat, kaip ir pirmosios kalbos – nuo temos pasirinkimo iki balso, loginių kirčių, pauzių, intonacijos. Dabar jau galima neberašyti viso teksto, o pasirašyti smulkų planą su statistiniais duomenimis (jeigu jų reikia) ir citatomis, tačiau vis tiek turėsite pereiti visus kalbos rengimo etapus.
FILMUOTOS VIEŠOSIOS KALBOS SPECIFIKA
Šią jūsų kalbą klasės draugai ne tik girdės, bet ir matys, todėl prie visko, ką jau sužinojote rengdamiesi pirmajai kalbai, pridėsime keletą specifinių dalykų, susijusių su vaizdu.
PATARIMAI RUOŠIANTIS ĮRAŠINĖTI KALBĄ
|
|
VAIZDO MEDŽIAGA
Galbūt kalbėdami norėsite ką nors parodyti, gal net įterpti filmuotą gabalėlį. Tokioje kalboje gali būti diagramų, paveikslų, garsų, aptariamo objekto vaizdas (statiškas ar filmuotas), jūsų pačių lentoje ar lape rašomas tekstas arba piešiamas eskizas. Visa tai pagyvins kalbą, padarys ją įtaigesnę, nes vaizdas adresatą pasiekia greičiau negu žodis. Jeigu nutarsite pasinaudoti šiuo patarimu, įsidėmėkite, kad geriausia tokiu atveju kalbą sumontuoti, nes niekada negausite švaraus kameros perėjimo prie objekto, jau nekalbant apie filmuotą medžiagą.
UŽDUOTIS. Dar kartą pažiūrėkite V. Zelenskio kalbos įrašą ir atsakykite į klausimus.
- Kaip V. Zelenskis juda?
- Kokius vaizdus matote už jo?
- Kokia vaizdų prasmė, santykis su kalba?
UŽDUOTIS. Nufilmuokite savo kalbą, kurią vertins klasės draugai.
KALBOS VERTINIMAS
Kalbai vertinti naudokitės pirmosios kalbos planu (p. 27), šį kartą papildomai tereikia aptarti vaizdo medžiagą (jeigu ji panaudota kalbai paįvairinti).
Kalbos turinys
- Vaizdo medžiagos paskirtis, kokybė, paveikumas
- Kaip vaizdas ar garsas dera / nedera su kalba
- Vaizdas arba garsas papildė kalbą / trukdė įsigilinti į turinį
Oratorius
- Oratoriaus laikysena, gestai, mimika
- Akių kontaktas su menamu adresatu
UŽDUOTIS. Aptarkite kiekvieną klasės draugų kalbą, pateikite patarimų oratoriams.
TREČIOJI KALBA (SAKOMA AUDITORIJAI)
Kalbos kūrimo principas toks pat kaip ankstesnių kalbų, tik atlikimas kiek kitoks: daugiau jaudulio ir atsakomybės už žodį, vaizdą, kūno kalbą. Be to, baigę kalbėti sulauksite klausimų (patys paklauskite, kas ko nori paklausti, atsakykite į porą klausimų), galbūt teks trumpai padiskutuoti. Būkite tam pasirengę. Per trumpą kalbos sakymo laiką visko išdėstyti nespėsite, tad atsakydami į klausimus, diskutuodami pasidalysite nepanaudota medžiaga. Tai padės sukurti įspūdį, kad žinote daug daugiau ir puikiai išmanote pasirinktą temą. Be to, gebėdami argumentuotai atsakyti į klausimus formuosite diskutavimo įgūdžius.
REGLAMENTAS
Oratorius privalo laikytis reglamento. Jeigu sutarta, kad viešoji kalba truks 5 minutes, ją ir būtina baigti po 5 minučių, ypač jeigu esate ne vienintelis kalbėtojas. Didžiausia pradedančių oratorių klaida – išmatuoti skaitomos kalbos laiką, nes skaitymo ir kalbėjimo tempas skiriasi. Be to, laikas skirsis, jeigu rodysite skaidres ir jas aptarsite, jeigu leisite po kalbos klausti ar diskutuoti. Taigi pasakykite kalbą taip, kaip esate pasirengę, ir tada matuokite laiką, išmeskite iš kalbos tai, kas ne taip įdomu, perdėtai puošnu, jums patiems neaišku.
PASISVEIKINIMAS, KREIPIMASIS, ATSISVEIKINIMAS
Pasisveikindami su auditorija ir kreipdamiesi į ją arba kuriate artimą ryšį, arba išlaikote atstumą. Kreipdamiesi žodžiais „Mielieji“, „Mano klasės draugai, mieloji mokytoja“, „Sveiki, aš esu Darius“ ir pan. kuriate artimą santykį su auditorija, parodote norą būti ne tik prieš juos, bet ir tarp jų. „Gerbiamieji“, „Laba diena“, „Klasės draugės ir draugai“ – neutralūs, neįpareigojantys, bet bespalviai kreipiniai, leidžiantys oratoriui išlaikyti tam tikrą atstumą. Sakant oficialią kalbą, kurios klausosi svarbūs žmonės, oficialūs asmenys vardijami rangų žemėjimo tvarka, pavyzdžiui: „Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, ambasadoriai.“ Pravartu prisiminti, kad į kai kuriuos asmenis priimta kreiptis tam tikrais kreipiniais: „Jūsų Eminencija“ – į kardinolą; „Jūsų Ekscelencija“ – į vyskupą, prezidentą, šalyje reziduojantį ambasadorių; „Magnificencija“ – į Vilniaus universiteto rektorių. Paprastesnėje auditorijoje geras tonas pirma kreiptis į moteris ir tik tada į vyrus – „Ponios ir ponai“.
Pasakęs kalbą oratorius paprastai padėkoja, kad jo klausėsi („Ačiū, kad klausėte“, „Ačiū už dėmesį“ ir pan.), atsisveikina („Iki kitų kartų“, „Geros dienos“ ir pan.).
UŽDUOTIS. Dar kartą perskaitykite J. Vaiškūno (p. 16) ir V. Landsbergio (p. 17) kalbas ir aptarkite, kokie kreipiniai vartojami, kuo kalbos baigiamos.
KŪNO KALBA
UŽDUOTIS. Dar kartą pažiūrėkite B. Obamos kalbų ištraukas, V. Zelenskio kalbą ir aptarkite oratorius.
- Kaip oratoriai kalba (skaito, kalba laisvai, improvizuoja)?
- Kaip oratoriai kuria santykį su adresatu?
- Kokia jų mimika? Gestai? Akių kontaktas? Rankų judesiai?
- Kaip keičiasi B. Obamos kūno kalba, drabužiai priklausomai nuo temos, vietos, adresato?
- Kodėl V. Zelenskio tokia neprezidentinė ir nešventiška apranga?
Kūno kalba, kaip ir pats viešasis kalbėjimas, nėra vien tik monologas. Tai ir reakcija į auditorijos judesius, kūno pozicijas, žvilgsnius, mimiką. Paveikti auditoriją galima ne tik kūno padėtimi ir judesiais, labai svarbu atstumas iki auditorijos ir kaip jis keičiamas, veido išraiška, žvilgsnio judėjimas, akių kontaktas su klausytojais. Veide atsispindi viskas, todėl eidamas kalbėti viešai oratorius neturi rodyti, kad neišsimiegojo, kad prieš kalbą kas nors nutiko. Kitaip tariant, už durų reikia palikti visus nemalonumus ir rūpesčius. Veidas turi būti geranoriškas, draugiškas, malonus, ramiai besišypsantis.
PATARIMAI
Akys
Auditorija kritikuoja oratorių, kuris žiūri į lubas, grindis, pro langą ar kitaip vengia akių kontakto su auditorija. Žiūrėkite į akis ir pajusite ryšį su auditorija. Stebėdami žvilgsnius, matysite reakciją ir žinosite, kaip elgtis. Auditorijoje visada būna patenkintų ir nepatenkintų oratoriumi. Tokiu atveju palaikykite ryšį su tais, kurie įdėmiai klausosi ir yra geranoriškai nusiteikę, o skeptikus tik retkarčiais apdovanokite žvilgsniu.
Burna
Oratorius kartais liečia lūpas arba užsidengia burną. Geriau to nedaryti. Lūpų lietimas rodo sutrikimą, dvejonę, o burnos dangstymas delnu – abejonę žodžių teisingumu, kartais baimę būti išgirstam. Oratorius turi šypsotis, bet ne dirbtinai. Be to, nedera šypsotis netinkamu metu, pavyzdžiui, kalbant apie rimtus, skaudžius dalykus. Jeigu šypsosi tik lūpos, bet ne akys, tokia šypsena yra nenatūrali, rodo oratoriaus nenuoširdumą, apsimetinėjimą.
Galva
Jos padėtis ir judesiai atskleidžia daugybę emocijų, padeda užmegzti ryšį. Galvos palenkimas į šoną, į priekį, atgal, linkčiojimas, kraipymas gali sustiprinti sakomus žodžius, mintį, išryškinti problemą.
Rankos
Gestikuliavimas priklauso nuo temperamento. Lietuvių auditorija mėgsta saikingus, retus, santūrius tiek rankų, tiek pečių gestus. Kartais oratorius daro daug nemotyvuotų judesių: trauko pečius, tampo ausį, kasosi galvą, sukioja aprangos sagas, taisosi šukuoseną, pešioja drabužį. Tai blaško auditorijos dėmesį.
Tiems, kurie mėgsta mosikuoti rankomis, patartina nors vienoje rankoje turėti arba valdymo pultelį, arba planšetinį kompiuterį, arba telefoną, gal segtuvėlį, kuriame būtų kalbos planas, tezės, citatos, statistika.
Tikslingais rankų judesiais oratorius gali akcentuoti mintis, teiginius, mostelėjimu ranka – sustiprinti loginius kirčius, iliustruoti (ūgį, dydį ir pan.), pritarti. Ir kasdieniame gyvenime rankų judesiais liepiate, klausiate, atstumiate, atsiprašote, dėkojate.
Stovėsena
Paprastai retorikos specialistai pataria laikyti kojas pečių plotyje, kad kūnas stovėtų stabiliai (kiekvienas skausmo, silpnumo, poreikio gerti, valgyti signalas siunčiamas į smegenis ir trukdo susikaupti sakant kalbą). Vis dėlto nebūtina visą kalbą išstovėti kaip stygai vienoje vietoje – saikingas vaikščiojimas, tylūs žingsniai kartu su kitais gestais sustiprina mintis, išjudina net pasyvius klausytojus.
Išvaizda
Drabužių, avalynės, šukuosenų mados keičiasi, todėl oratoriui nėra nurodymų, kokius drabužius vilkėti ar kokius batus avėti. Svarbiausias reikalavimas – būti švariam ir tvarkingam (kas klausysis oratoriaus, pasakojančio apie geriausias finansines investicijas, jeigu jis bus apiplyšęs ir susivėlęs?!). Vis dėlto retorikos praktikai pataria vengti rėksmingos aprangos, didelių, į akis krintančių papuošalų, galinčių blaškyti dėmesį.
Vaizdinės priemonės
Dabar dažniausia vaizdinė priemonė yra skaidrės arba filmuota medžiaga iš interneto, bet jūs galite atsinešti ir draugams parodyti daiktą, apie kurį kalbate. Tai bus daug paveikiau negu nuotrauka skaidrėje, nes jį bus galima paliesti, pasukioti…
Rodant skaidres ar filmuotą medžiagą tikėtini techniniai nesklandumai, todėl prieš kalbą visada patikrinkite, ar skaidres galėsite persikelti į klasėje esantį kompiuterį, ar bus reikiama jungtis, jeigu norėsite jas rodyti iš savo kompiuterio; ar galėsite tiesiai jungtis prie interneto, ar filmuotą medžiagą reikės išsisaugoti kompiuteryje. Galų gale apmąstykite, kas bus, jeigu dings elektra ar internetas, kuo užpildysite susidariusią pauzę arba kaip tęsite kalbą.
Net ir skaidrės gali sugadinti visą jūsų kalbą, todėl:
- jos neturi konkuruoti su kalba;
- jų neturi būti daug;
- skaidrėse įrašykite pagrindinę teksto dalies mintį, taip klausytojams bus lengviau sekti jūsų mintis;
- venkite animacijos;
- nenaudokite daug spalvų;
- nežiūrėkite visą laiką į skaidres – jūsų dėmesys auditorijai!
Kalbėjimas auditorijai yra specifinis, todėl prie visko, ką jau žinote, pridėsime keletą naudingų patarimų oratoriui, kalbančiam prieš auditoriją.
|
|
|
|
UŽDUOTIS. Pasakykite kalbą klasei ir pasirenkite atsakyti į klausimus, padiskutuoti kalbama tema.
KLAUSYMOSI RETORIKA
Pastaruoju metu mokoma ne tik kalbančiojo, bet ir klausančiojo retorikos. Retorikos specialistų patarimai jums pravers ir ateityje, kai klausysite paskaitų.
PATARIMAI
- Tylėkite, kai oratorius kalba.
- Nepertraukite jo klausimais, replikomis.
- Klausykitės aktyviai: galvos pakreipimas į šoną rodo dėmesingumą, susikaupimą, palankumą, susimąstymą; palenkimas į priekį, smakro nuleidimas – kritišką klausymąsi, galbūt nepritarimą išsakomai minčiai; galvos nunarinimas, pasilenkimas į priekį – atsiribojimą ar nenorą rodyti emocijų, pavyzdžiui, gėdos; galvos purtymas – neigimą, abejonę, nuomonės atmetimą; linkčiojimas – patvirtinimą, pritarimą.
- Klausydamiesi stenkitės suprasti oratoriaus argumentus.
- Užsirašykite pagrindines mintis, nesuprastus teiginius, klausimus.
- Kai oratorius baigia kalbą, paprašykite jo patikslinti neaiškius dalykus.
- Pasižymėkite oratoriaus pliusus ir minusus.
UŽDUOTIS. Aptarkite kiekvieną pasakytą kalbą, oratorių ir pateikite jam patarimų. Atlikdami šią užduotį remkitės jau žinomu vertinimo planu (p. 27), tik aptardami oratorių dar vertinkite:
- jo kūno kalbą;
- reglamento laikymąsi;
- vaizdo medžiagos pateikimą;
- kreipimąsi į klausytojus, atsisveikinimą (jeigu jis buvo);
- bendravimą su auditorija.
Apibendrinkite klausantis susidėliotus pliusus ir minusus, pateikite oratoriui pasiūlymų, kaip gerinti kalbos sakymą, kurti kalbą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"