XIX a.: lenkakalbė ir lietuviakalbė Lietuvos kultūra (12 tema)

XVIII a. pab. kaimyninėms valstybėms pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, didžioji dalis buvusios LDK pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Dėl šių politinių pokyčių Lietuvos kultūros raida visą XIX a. buvo iš dalies suvaržyta ir nuskurdinta, žinoma, ir kryptingai rusinta. Nepaisant to, XIX a. pr. Vilniaus universitete vis dar telkėsi Lietuvos mokslo ir kultūros elitas, prisiminta buvusi valstybė. Be to, tuo metu universiteto aplinkoje atsirado ir gyvavo savitas, visame regione reikšmingas romantizmo kultūros židinys.

Romantikai pabrėžė asmenybės, individualumo, vaizduotės, jausmo ir jaunystės reikšmę žmogaus kūrybai ir gyvenimui. Meną romantizmo atstovai aiškino kaip įkvėpimą, dėl kurio gali atsiskleisti gilesnis pasaulio suvokimas, nei jį leidžia pamatyti racionalus, konkrečiais dėsniais grįstas pasaulio pažinimas. Taigi romantikai ėmėsi prieštarauti iki tol vyravusioms Apšvietos idėjoms. Lietuvos romantikai ypač idealizavo senąją savo krašto istoriją – LDK, papročius, domėjosi išlikusiais praeities objektais, siekė pažinti krašto gamtos grožybes (A ir B šaltiniai). Dėl šių priežasčių Vilniuje aplink veikiantį universitetą ir vėliau būrėsi ištisa romantikų kūrėjų mokykla, kurios garsiausias atstovas buvo filomatas Adomas Mickevičius (12.1 pav.). Romantizmo ir Vilniaus universiteto aplinkoje susiformavo ir slaptosios filomãtų ir filarètų draugijos, kilo pasipriešinimo Rusijos imperijai idėjos.

12.1 pav. Žymieji Vilniaus ar su Vilniumi glaudžiai susiję poetai romantikai: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Vladislovas Sirokomlė

Filomatų (gr. philomates – mokslo mylėtojas) ir filaretų (gr. philaretos – doros mylėtojas) draugijų tikslas buvo lavinimasis ir dorinis tobulėjimas, tarpusavio pagalba. Jų nariai rinkdavosi į susirinkimus, rengdavo pranešimus, skaitydavo savo kūrybą. Vienas svarbiausių šių draugijų tikslų buvo visuomenės švietimas. Tai filomatams buvo kovos priemonė rūpinantis tėvyne, kurią draugijų atstovai suvokė kaip buvusią ATR. Filomatai vienijo kelis šimtus universiteto studentų ir dėstytojų. Be šių draugijų, veikė ir liberali šubravcų (liet. nenaudėliai) organizacija. Ji išjuokė dvasininkų ir bajorų konservatyvumą, visuomenėje egzistuojančius prietarus ir ydas, piktinosi piktnaudžiavimu kilme. Savo idėjas šubravcai skelbė Gatvės žiniose – satyriniame savaitraštyje, kuris buvo leidžiamas Vilniuje lenkų kalba. 1822–1823 m. Rusijos imperijos valdžia šias organizacijas susekė, uždarė, o narius persekiojo.

Didelių neigiamų pokyčių įvyko 1832 m., kai nesėkmingai pasibaigus 1830–1831 m. sukilimui Rusijos imperijos valdžios nurodymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tai padaryta neatsitiktinai – Rusijos valdžia suvokė, kad universitete stipriai palaikomas sukilimas, dalis studentų ir dėstytojų įsiliejo į sukilimo gretas. Taigi buvusioje LDK teritorijoje universiteto nebeliko.

Naujas nacionalinio judėjimo ir kultūros etapas prasidėjo po nepavykusio 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją. Numalšinus sukilimą, tuometėje Lietuvoje imtasi rusifikãcijos: uždrausta spausdinti knygas tradiciniais lotyniškais, o vėliau ir gotikiniais rašmenimis, įvesta kirilika, iš mokymo įstaigų pašalinta lietuvių kalba, skatinta stačiatikybė. Taip pat siekta atriboti lietuvius nuo lenkiškos kultūros ir kartu paversti juos lojaliais Rusijos imperijos pavaldiniais.

Tačiau Europoje plintant nacionaliniams judėjimams lietuviakalbėje erdvėje pradėti leisti pastovūs periodiniai leidiniai lietuvių kalba – Aušra (1883–1886 m.) ir Varpas (1889–1905 m.). Abu laikraščiai leisti Rytų Prūsijoje – tuometėje Vokietijos imperijoje – ir nelegaliai platinti Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje. Aušra ir Varpas buvo svarbūs keliais aspektais: aplink juos į vieną būrį telkėsi lietuvių inteligentai nepaisydami pažiūrų ar luomo, leidiniai kėlė tautines ir išsivadavimo idėjas, taip pat demokratijos, piliečių laisvių ir teisių principus, smerkė priverstinę rusinimo politiką. Taigi šie, o vėliau ir kiti periodiniai leidiniai galutinai subūrė išsilavinusius lietuvius – tautinę inteligentiją, ir ji tapo nacionalinio judėjimo branduoliu. Leidiniuose daug dėmesio skirta nacionalinei savimonei, vienybei, skatinimui domėtis sava istorija, kultūra. Svarbu tai, kad šiuose leidiniuose spausdinti grožinės literatūros kūriniai, plėtota ir turtinta lietuvių kalba. Aušros ir Varpo pagrindiniai leidėjai buvo gydytojai Jonas Basanavičius (1851–1927) (12.5 pav.) ir Vincas Kudirka (1858–1899) (12.6 pav.). Jie abu tapo ir viso nacionalinio judėjimo lyderiais.

Iš pasiturinčių ūkininkų šeimos kilęs J. Basanavičius lietuvių savimonę žadino pirmiausia praeities vaizdiniais – pats domėjosi ir kitus skatino domėtis Lietuvos istorija, lietuvių pasakomis, dainomis. Taip pat propagavo lietuvių kalbos vartojimą, redagavo Aušrą, į ją ir kitus leidinius rašė daug straipsnių. Jis stengėsi, kad lietuvių kultūra įgautų kuo daugiau savarankiškumo, būtų atribota nuo lenkakalbės ir Rusijos imperijos įtakos. J. Basanavičius ilgą laiką gyveno Bulgãrijoje, tačiau tai jam nesutrukdė 1905 m. sugrįžus į Lietuvą tapti nacionalinio judėjimo lyderiu.

Tapti nacionaliniu lyderiu tuo metu reiškė sunkų ir įvairiapusį darbą, aukojimąsi visuomeninei veiklai. Pavyzdžiui, V. Kudirkai ypač rūpėjo ir tautinė, ir pilietinė lietuvių savimonė. Dėl to savo veikloje sujungė ir tautiškumo, ir pilietiškumo idėjas, o pastarąsias grindė demokratijos principais, kurių esminė idėja – lietuvių tautos lygiateisiškumas su kitomis. Jam taip pat rūpėjo ne tik kultūrinis, bet ir ekonominis žmonių švietimas, kaip dabar sakoma, net finansinis raštingumas. Be to, jis muzikavo, kūrė poeziją, į lietuvių kalbą vertė žymių užsienio autorių kūrybą, redagavo Varpą, rašė į jį straipsnius. V. Kudirkos įvairiapusiškumas tik paliudija, kiek daug to meto visuomenės lyderiai turėjo dirbti įvairiose srityse, kad pažadintų Lietuvą iš tam tikro kultūrinio ir net politinio sąstingio.

Taigi, nacionalinio judėjimo pagrindu XIX a. pab. tapo etninė kultūra ir mąstymas, rašymas ir kūryba lietuvių kalba, kartais atsisakymas lenkiškos kultūros (C šaltinis). Visą XIX a. lietuviai kalbėjo tarmėmis, kalba buvo nesunorminta, nebuvo aiškesnių rašybos ir skyrybos taisyklių, trūko lietuviškų terminų įvairiems mokslo ar kultūros reiškiniams apibūdinti. Šioje srityje svarbių darbų nuo XIX a. pab. nuveikė kalbininkas Jonas Jablonskis (1860–1930) (12.7 pav.). Jo ir kitų kalbininkų dėka itin sparčiai formuota bendrinė lietuvių kalba, kad galėtų atliepti tuometinio pasaulio realijas. J. Jablonskis kovojo su lietuvių kalboje paplitusiais barbarizmais, pasiūlė naujų, šiuolaikinėje kalboje vartojamų žodžių. Kalbininkas padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę terminų (D šaltinis). Galime sakyti, kad lietuvių kalba XX a. pr. mokslininkų ir visuomenininkų dėka jau tiko pasaulinėms mokslo ir kultūros realijoms.

Vokietijos imperijos rytiniuose pakraščiuose nuo seno gyvenantys lietuviai (vadinti lietuvininkais) XIX a. taip pat susirūpino savosios kultūros puoselėjimu, mėgino atsispirti germanizacijai. Vokietijos lietuviai leido spaudą, būrėsi į organizacijas, rašė peticijas dėl savo teisių. Vienas pagrindinių lietuvių veikėjų – visuomenininkas, spaustuvininkas Martynas Jankus (1858–1946) (12.8 pav.). Jo veikla XIX–XX a. sandūroje buvo nukreipta prieš lietuvininkų germanizaciją, jis organizavo mokslo leidinių spausdinimą, lietuviškos bibliotekos ir muziejaus steigimą. M. Jankaus suburta organizacija „Birutė“ kaupė lietuvišką tautosaką, etnografinę ir archeologinę medžiagą, rengė susirinkimus, paskaitas, organizavo įvairias šventes, koncertus, vaidinimus. Didžiausią indėlį puoselėjant lietuvišką mokslo ir apskritai rašto kultūrą padarė M. Jankaus įkurta spaustuvė – joje spausdinti įvairaus pobūdžio lietuviški leidiniai, kurie tarp lietuvių plito ir Vokietijoje, ir Rusijoje.

Sustiprėjusi nacionalinė kultūra XIX–XX a. sandūroje formavo ir tam tikras to meto Europai būdingas etnocentristines nuostatas, pagal kurias lietuviškumas vertintas kaip išskirtinis reiškinys aplinkinių tautų kontekste. Bendrąja prasme etnocentristai kitas kultūras ar visuomenes paprastai vertino remdamiesi tik savo kultūros ir visuomenės kriterijais, patyrimu, neretai pabrėždavo savo tautos pranašumą.

Esant itin nepalankioms politinėms sąlygoms lietuvių etninė kultūra visą XIX a. pamažu stiprėjo ir XX a. pr. jau sudarė tvirtą pagrindą, kad lietuviškai kalbanti visuomenė galėtų patenkinti savo kultūrinius poreikius, formuluoti politinius tikslus, galiausiai kurti nacionalinę valstybę. Nuo XIX a. antros pusės lietuvių nacionalinis judėjimas orientavosi ne į buvusius ATR politinius idealus, o į savarankišką, lietuvių kalba paremtą tapatumą. Galima matyti, kad per visą XIX a. tuometėje Lietuvoje plėtojosi lenkakalbė (daugiausia XIX a. pirmoje pusėje tarp bajorų) ir lietuviakalbė (daugiausia XIX a. antroje pusėje tarp ūkininkų) kultūra, paremta ne tik priešingais, bet ir vienas kitą papildančiais sumanymais. Visa tai kūrė savitą Lietuvos kultūrinį gyvenimą.