Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas

Pradėjus vykdyti M. Gorbačiovo pertvarkos politiką, Lietuvojè, kitaip nei Maskvojè, Ukrainoje ar Grùzijoje, buvo tylu. Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Petras Griškevičius laikėsi pasyviai, iš tikrųjų jis perdavė valdžią lietuviškai nesuprantančiam antrajam sekretoriui Nikolajui Mitkinui, kuris siekė „Lietuvą padaryti internacionalinę“. Kai 1987 m. lapkritį P. Griškevičius mirė, jo įpėdiniu tapo Ringaudas Songaila, visiškai priklausomas nuo antrojo sekretoriaus. LKP miestų ir rajonų komitetų sekretoriai toliau vykdė CK nurodymus. Šalies provincijoje kol kas niekas iš esmės nesikeitė, nors Maskvõs skelbiami pertvarkos šūkiai pamažu ėmė pasiekti net nuošalias vietoves.

Visuomenės nepasitenkinimas augo, kol galiausiai ji pati ėmėsi iniciatyvos. Pamažu šalyje atsirado įvairių valdžios nedraudžiamų klubų, kurių veikla paprastai apsiribojo kultūros, gamtos apsaugos, ekologijos ir kitais klausimais. Be to, sostinėje ir kitur ėmė veikti nemažai diskusijų klubų. Ypač veikli buvo jaunoji karta. Pavyzdžiui, studentai istorikai, norėdami išgelbėti naikinamus istorinius Vilniaus senamiesčio paminklus, 1987 m. kovą įsteigė klubą „Talka“. Po dviejų mėnesių jaunuoliai, besidomintys ekologijos problemomis, įkūrė klubą „Žemyna“. Ekonomistai ir filosofai „Žinijos“ draugijoje atvirai diskutavo apie istorines problemas.

Laikraščiai „Gimtasis kraštas“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“ ir kiti drąsiai pritarė M. Gorbačiovo pertvarkos politikai. Ypač veikli Lietuvos rašytojų sąjunga 1988 m. kovą išspausdino manifestą, smerkiantį centrinės valdžios Lietuvoje vykdomą ekologijos politiką. Balandį rašytojai pareikalavo, kad lietuvių kalba būtų oficiali respublikos kalba, kad Lietuvos istorija mokyklose būtų dėstoma kaip pagrindinė istorijos pamokų tema. Istorikai iš naujo įvertino Lietuvos istorijos įvykius, atskleidė tikruosius faktus.

Žinia, kad 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, žaibiškai pasklido po visą Lietuvą. Birželio 10 d. LPS iniciatyvinė grupė įsteigta Kaunè, liepos 6 d. – Klaipėdoje. Vilniuje įvyko pirmieji tūkstantiniai mitingai: birželio 24 d. Gedimino (dab. Katedros) aikštėje dalyvavo apie 30 tūkst., liepos 9 d. Vingio parke – apie 100 tūkst. žmonių (LPS vadovybė per šį mitingą paskelbė reikalavimus legalizuoti tautinius simbolius – trispalvę ir „Tautišką giesmę“).

Ypač populiarūs tapo roko maršai. Tokie jaunimo muzikos koncertų žygiai per Lietuvą vyko 1987 m., 1988 m. ir 1989 m. vasarą (1996 m. ir 1997 m. ši akcija buvo atnaujinta). 1988 m. „Roko maršas“ buvo skirtas LPS idėjoms skleisti. Jam vadovavo LPS iniciatyvinės grupės narys Algirdas Kaušpėdas, koncertuose-mitinguose patriotines kalbas sakė Arvydas Juozaitis ir kiti sąjūdininkai. Stiprėjo Lietuvos žaliųjų judėjimas, 1988 m. liepos 20 d. iš Vilniaus išvyko pusantro šimto dviratininkų kolona. Dviratininkai siekė ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į šalies ekologijos problemas, bet ir rengti mitingus, visoje Lietuvoje skleisti LPS idėjas.

LPS veiklai pravartus buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK sekretoriaus Aleksejaus Jakovlevo apsilankymas Lietuvoje rugpjūčio 11–12 dienomis. Kalbėdamas su LKP vadovybe, A. Jakovlevas pabrėžė, kad „inteligentija – liaudies savimonės išraiška“, „iš dalies šios savimonės architektė, tautos skaistykla ir tautos lūpos“. Reaguodama į SSKP CK sekretoriaus priekaištus, LKP CK įsakė miestų ir rajonų komitetų vadovams nedrausti partijos nariams dalyvauti LPS rėmimo grupėse.

Rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją buvo pranešta, kad LSSR valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę ir „Tautišką giesmę“, pirmą kartą viešai Vingio parke leista paminėti Molotovo–Ribentropo pakto metines, pažadėta leisti LPS turėti periodinį laikraštį ir nuolatinę televizijos laidą (po valdžią išgąsdinusio masinio rugpjūčio 23 d. mitingo Vingio parke pažadai dėl spaudos ir televizijos laidos kurį laiką nebuvo vykdomi).

LPS tapo dar populiaresnis, kai nuo rugsėjo 16 d., be biuletenio „Sąjūdžio žinios“, kurį redagavo A. Juozaitis (38.5 pav.), pradėta leisti laikraštį „Atgimimas“ (red. Romualdas Ozolas) (38.6 pav.) ir nuo rugsėjo 19 d. per televiziją reguliariai imta transliuoti laidą „Atgimimo banga“. LPS įtaka visuomenėje didėjo, liepos–rugsėjo mėn. ir kitose Lietuvos vietovėse labai greitai buvo steigiamos iniciatyvinės grupės. Pavyzdžiui, rugsėjo 25 d. Jùrbarko kultūros namuose įvyko steigiamasis LPS Jurbarko iniciatyvinės grupės susirinkimas.

Rajonuose steigiant iniciatyvines grupes, vyko didžiuliai mitingai, juose dalyvavo LPS iniciatyvinės grupės nariai. Iki LPS steigiamojo suvažiavimo, kuris įvyko 1988 m. spalį, LPS iniciatyvinių grupių buvo įsteigta visoje Lietuvoje. 1988 m. spalio pabaigoje visoje Lietuvoje buvo 1 200 įregistruotų LPS grupių, vienijančių daugiau kaip 300 tūkst. narių. LPS buvo atviras visiems Lietuvos žmonėms: jo akcijose galėjo dalyvauti visi Lietuvos gyventojai, kiekvienas žmogus, įsitraukęs į tokią akciją, jautė, kad prisideda prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, kad ir nuo jo priklauso Lietuvos ateitis. Todėl LPS buvo siejamas su visa Lietuva.

LPS iniciatyvinės grupės pasirinkta taktika ir ryžtas keisti padėtį šalyje pasiteisino. Per keletą mėnesių LPS pasiekė akivaizdžių laimėjimų: pirmiausia padarė didelę įtaką Lietuvos komunistų partijai (spalio 21 d. LKP CK pirmąjį sekretorių R. Songailą pakeitė A. M. Brazauskas (1932–2010); pastarasis įgijo didelį visuomenės palankumą, ypač kai po LPS steigiamojo suvažiavimo tikintiesiems grąžino Vilniaus arkikatedrą baziliką) ir LSSR Aukščiausiajai Tarybai.

Spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas lietuvių kalbai suteikė valstybinės kalbos statusą ir legalizavo Lietuvos trispalvę, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir lietuvių tautinius simbolius – Vytį ir Gediminaičių stulpus; spalio 25 d. panaikino savo rugpjūčio 2 d. įsaką „Dėl atsakomybės už nustatytos susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimo“.

1989 m. pabaigoje LPS virto politiniu judėjimu, vienas iš paskutinių jo, kaip visos tautos judėjimo, uždavinių buvo pasirengti LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams. LPS rinkimų konferencijos kreipimesi į Lietuvos visuomenę pabrėžta, kad nors rinkimai vyks „aneksuotoje Lietuvoje, jos [Aukščiausiosios Tarybos] uždavinys – parlamentiniu būdu panaikinti tą aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuvà yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvõs Respùblikos valstybingumo tradicijas“. Taip pat pabrėžta, kad „Sąjūdis atmeta Maskvos mums peršamą „apsisprendimo įstatymą“ ir „atsiskyrimo mechanizmą“, kurių tikslas – įteisinti prieš 50 metų įvykdytą nusikaltimą.

Į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pretendavo ir nuo SSRS atsiskyrusios LKP nariai, vadovaujami A. M. Brazausko. Artėjant LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, LKP naujoji vadovybė, stipriai veikiama LPS komunistų ir viešosios nuomonės, įvykdė radikalią reformą – nutraukė organizacijos ryšius su SSKP ir tapo savarankiška socialdemokratinės krypties partija (plačiau žr. 38.1 vadovėlio temą „Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos“).

LPS ir LKP deputatų Lietuvos valstybingumo vizija skyrėsi (2, 3 šaltiniai). Kitaip nei komunistai, deputatai sąjūdininkai buvo pasiryžę skelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktus be jokių nuolaidų ir apribojimų. Net M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje 1990 m. sausio 11–13 d. (38.10 pav.) neatbaidė LPS nuo šių planų. LPS seimo taryba tikėjosi, kad per vizitą geros valios žmonės dar kartą patvirtins savo ryžtingą apsisprendimą taikiu konstituciniu būdu atkurti laisvą, demokratinę ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, draugiškai bendraujančią su Soviẽtų Sąjunga ir kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

1990 m. sausio ir vasario mėnesiais per LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų kampaniją susidūrė dvi pagrindinės jėgos: LPS – tautinis judėjimas, ryžtingai ir atvirai skleidžiantis nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją, ir savarankiška LKP, paskelbusi daugeliui patinkantį, tačiau miglotą ir neapibrėžtą šūkį „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebuvo prieštaravimų tarp abiejų politinių jėgų: LPS rėmė nepriklausomybės, LKP – suvereniteto idėją. Tarp LKP kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą buvo LPS remiamų nuoseklių nepriklausomybės šalininkų. Nors ir vengė vadintis partija, rinkimų kovoje LPS veikė kaip viena organizacija. Vadovaudamasis šūkiu „Mes negalime pažadėti nieko, išskyrus laisvę“, Sąjūdis išplėtojo Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjas ir rengėsi Lietuvos nepriklausomybę atkurti parlamentiniu būdu. Savarankiška LKP šiam planui nesipriešino. Kai kurie jos nariai buvo išrinkti į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Per 1990 m. vasario 24 d. – kovo 4, 7, 8, 10 d. vykusius LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (38.11 pav.) iš 141 deputato buvo išrinkti 133. LPS iškelti ir paremti atstovai laimėjo triuškinamai – gavo net 96 vietas. Tapo aišku, kad Lietuva pasuko nauju keliu, o komunistų partija neteko vienvaldystės.