Chapter 4.16 (Gimtoji kalba 4 kl.)

Spurgos ir karis (II)

Spurgos ir karis

  • Perskaitykite antrąją rašytojos Kristinos Steinsdotir teksto „Spurgos ir karis“ dalį ir sužinokite, koks netikėtumas laukė berniuko.

Spurgos ir karis

Antroji dalis

Kai grįžome, berniukas tebesėdėjo ant laiptų. Jis ne juodas, tik tamsiais antakiais ir blakstienomis, o akys didelės ir rudos. Neįžiūriu, kokio jis ūgio, nes sėdi, bet man atrodo, kad jis galėtų būti mano amžiaus. Berniukas žiūri čia į vieną, čia į kitą. Tada atsistoja ir pavargusiu balsu taria:

– Aš Akašas ir išgyvenau Flateiryje dvejus metus.

Tada tylėdamas leidžiasi į rūsį ir uždaro paskui save duris.

Vakare su senele nusileidžiu į pusrūsį susitikti su naująja šeima ir jų pasveikinti. Senolė nešasi žydinčią gėlę vazonėlyje. Kai nusileidžiame, šeima valgo. Jie valgo svetainėje, nes virtuvė be galo maža. Man pakerta kojas. Vidury kambario ant grindų stovi dubenys, o šeima sėdi ant demblių aplink valgius. Aš įsitikinęs, kad jų bagažas atvyko šiandien. Kur stalai ir kėdės? Kur stalo įrankiai? Man regis, jie valgo rankomis.

Jie penkiese, pasisako vardus, tačiau aš neprisimenu nė vieno, išskyrus Akašo. Jo sesuo eis į šeštą klasę. Ji nedidukė, tačiau kai šypsosi, tampa tokia graži, kad aš negaliu atitraukti akių. Jos mama taip pat graži. Jos abi vilki keistas ilgas sukneles, o vidury kaktos turi po tašką. Tėtis niekuo neypatingas, mažulėlis broliukas verkšlena ir taip pat niekuo neišsiskiria.

Apžiūriu maistą. Jie nevalgo nei žuvies, nei mėsos, tik kažkokius padažus ir makalošę. Taip, ten ryžiai, tačiau aš nematau jokių bulvių.

Akašas mokosi mano klasėje. Jis – protingas, kumšteli man, kai užsimirštu, o skaičiuoti jam – vienas juokas. Jis man padeda spręsti uždavinius, kurių nesuprantu. O svarbiausia – jis niekada neskuba, net ir būdamas toks protingas. Ir niekada neragina manęs.

Vieną gražią dieną mes tiesiog tapome draugais, nepratarę apie tai nė žodžio.

Aš stebėjau paplūdimyje paukščius, turėjau pasiėmęs lapą popieriaus ir pieštuką. Norėjau piešti žuvėdras. Kai kurios jų yra baltos, šviesiai pilkomis nugaromis ir geltonais snapais. Kitos – beveik tamsiai pilkos, su juodais lopinėliais ant nugaros, juodais snapais ir juodomis uodegomis.

Akašas paplūdimyje rinko akmenėlius. Jis atsisėdo šalia manęs ir žiūrinėjo mano eskizus. Tada pasakė, kad aš gražiai piešiu.

Iš knygos „Spurgos ir karis“

grįžome

spręsti

įrankiai

neypatingas

Flateiris – miestelis Islandijoje.

Eskizas – piešinys arba brėžinys, pagal kurį kas nors kuriama ar gaminama.

Dembliai – bambukiniai kilimėliai.

  1. Kaip atrodė ant laiptų sėdintis berniukas? Koks jo vardas?
  2. Kodėl berniukas su senele vakare ėjo į pusrūsį?
  3. Kas jį taip nustebino?
  4. Kaip manote, ar atsikėlusiai šeimai stalo ir kėdžių trūksta todėl, kad vėluoja bagažas?
  5. Kaip berniukas vertina atsikėlusios šeimos mergaitę ir jos mamą?
  6. Kaip manote, kokios tautybės Akašo šeima? Pateikite įrodymų, remdamiesi tekstu.
  7. Pagalvokite, kodėl šie berniukai susidraugavo. Ko reikia, norint tapti draugais? Atsakykite, remdamiesi pasakojimu.

Užduotys

  • Daiktavardžių galūnėse dažnai rašote nosines raides. Jau mokėtės kelti klausimą ką? Šis klausimas priklauso daiktavardžio galininko linksniui.

Taigi daiktavardžiai, atsakantys į klausimą ką?, yra galininko linksnio.

  1. Atsakydami į klausimus, remkitės tekstu ir patys sukurkite daiktavardžio galininko linksnio rašybos taisyklę.

senelė nešasi vazonėlyje? – Gėlę.

lankys Akašo sesuo? – ...

viduryje kaktos turi Akašo sesuo ir mama? – ...

valgo Akašo šeima? – ...

berniukas pasiėmė eidamas į paplūdimį? – ...

  1. Sugalvotą daiktavardžio galininko linksnio rašybos taisyklę užsirašykite sąsiuviniuose ir, remdamiesi vadovėlyje skaitytais tekstais, pateikite pavyzdžių.

Man nuostabiausia žiūrėti į (ką?) kalną.

Sumaišytos kalbos

Po didžiausio tvano  žmonės bijojo, kad ir vėl kada nebūtų tvano, tai susitarė pastatyt labai aukštą bokštą . Jeigu kada bus tvanas , tai sulips tan bokštan ir neprigers. Pradėjo statyt bokštą ir jau pusiau ar aukščiau buvo pastatę. Dievui  nepatiko tas jų darbas ir sumaišė jų kalbas . Jei vieni prašė paduot vandenio , tai kiti suprasdavo, kad prašo akmenio. Akmenį ir duodavo. O jei prašydavo akmenio, tai paduodavo vėl nėr žinios ką. Ir taip kai anys nesusikalbėjo, tai bokšto ir nebaigė statyt. Bet nuo to karto  prasidėjo visokios kalbos . Žmonės pradėjo kalbėt visokiom kalbom. O lig tolei žmonės  visi kalbėjo tik viena kalba.

Please wait