Didžiojo Užutėkio gyventojai
- Paskaitykite į naują vietą perkeltų bebrų istorijos tęsinį. Atkreipkite dėmesį, kaip pamažu aiškėja jų perkėlimo į svetimą kraštą priežastis.
Jonas Avyžius
Didžiojo Užutėkio gyventojai
Antroji dalis
Bebrę nuramino tie protingi žodžiai. Ji nusišluostė ašaras, lengviau atsiduso ir nuplaukė su vyru pažiūrėti upės vingio.
Čia iš tiesų augo daug lapuočių, o tarp jų – pora tuopų, kurių žievė ir jaunos šakelės yra mėgstamiausias bebrų maistas. Toje vietoje krantas buvo žemas, upės vaga siaura. Ir aukštas smėlėtas kranto skardis kitoje pusėje užstojo trobesius, kurie erzino bebrams akį.
Bebrė visai nusiramino.
Tuo metu bebras sumanaus inžinieriaus žvilgsniu tyrinėjo vietovę.
– Gero maisto čia iki valiai, – balsu samprotavo jis. – Statybinės medžiagos nameliui taip pat užteks. Tiesa, arti vandens storesnių medžių nėra, bet šitos drebulės visiškai pakaks vandeniui truputį pakelti. O vėliau žiūrėsim. Įdomu, koks čia dugnas?
Jis pasinėrė ir po valandėlės iškilo labai susijaudinęs.
– Žmona! Klausyk, žmona, – šūktelėjo bebrei. – Dar kartą gerai apžiūrėkim šią vietovę. Man atrodo, kad čia kažkieno gyventa...
– Ką tu sakai?.. – nusistebėjo bebrė.
– Ar matai medžio kamieną, kuris guli skersai upės dugne? Ten pat yra dar pora tokių medžių. Tik jų gerai nematyti, nes užnešti smėliu. Aš apžiūrėjau drūtgalius. Jie ne audros išversti ir ne pjūklu nupjauti, bet nukirsti bebro dantimis!
– Negali būti! – sušuko bebrė apstulbusi.
Ji panėrė vandenin ir kartu su vyru nusileido į dugną.
Medžių drūtgaliuose iš tiesų buvo išlikusios bebrų dantų žymės. Atidžiau apžiūrėję, jiedu atrado ir sunykusio bebrų namelio liekanas. Anga buvo užgriuvusi, užnešta žemėmis, tiktai iš vandens kyšojo keli apipuvę rąstgaliai.
– Įdomu, koks tų vargšų likimas, – tarė bebrė, kai jiedu išplaukė ant kranto.
– Gal juos pagavo žmonės ir nuvežė į kitą kraštą, kaip mus. O gal... jie žuvo...
– Vargšai, vargšai, – sudejavo bebrė ir vėl apsipylė ašaromis.
– Nieko nepadarysi. Kiekvienas turi savo likimą, – pamokomai atsakė bebras. – Ne verkti, o džiaugtis reikia, kad anksčiau čia gyveno bebrai. Vadinasi, ir mudu galėsime čia gyventi.
Bebrė tik liūdnai mostelėjo uodega ir nieko neatsakė. Jai buvo liūdna, labai liūdna svetimame krašte. Ilgėjosi gimtojo namelio, giminių, pažįstamų. Ją baugino nežinomas apleistos sodybos gyventojų likimas.
Tad žiūrėjo į besileidžiančios saulės nurausvintą upę ir gailiai kūkčiojo.
Jai atrodė, kad jau niekada nebepatekės saulė.
Iš knygos „Didžiojo Užutėkio gyventojai“- Kas rodo, kad bebrai galės įsikurti naujoje vietoje?
- Ką pamatė bebras, paniręs į dugną?
- Kaip atrodė sunykęs bebrų namelis?
- Ką bebrai galvojo apie surasto namelio gyventojus?
- Kaip jautėsi bebrė svetimame krašte matydama apleistą namelį?
- Kaip manote, kodėl bebrų šeima iš šiaurės buvo perkelta į Lietuvą?
- Kokios savybės būdingos bebrei ir bebrui? Kuriam iš jų lengviau prisitaikyti naujoje vietoje? Kodėl?
Užduotys
- Paaiškinkite, kaip suprantate šį sakinį.
Kiekvienas turi savo likimą.
- Pagalvokite, kur galėjo dingti apleisto namelio šeimininkai. Sukurkite ir parašykite pasakojimą. Galite remtis piešiniu arba sugalvoti savo istoriją.
- Skirtingomis spalvomis pabraukite savo sukurto pasakojimo daiktavardžius ir veiksmažodžius.
- Šalia pabrauktų daiktavardžių nurodykite giminę, skaičių ir linksnį.
Bebrę nuramino tie
protingi žodžiai.
Bebrė nuplaukė su vyru pažiūrėti upės
vingio .
Čia augo daug lapuočių, o tarp jų – pora
tuopų .
Medžių žievę ir jaunas šakeles
mėgsta bebrai.
Toje vietoje krantas
buvo žemas, upės vaga siaura.
Ir aukštas smėlėtas kranto skardis kitoje
pusėje užstojo trobesius ,
kurie erzino bebrams akį.
- Raskite 6 būdvardžius ir iš eilės išrašykite juos.
Būdvardžiai:
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"