Melo trumpos kojos

Leonardas da Vinčis

Liežuvis ir dantys

Gyveno pasaulyje berniukas, rimtai sergantis liga, kuri retkarčiais vargina ir suaugusiuosius, – jis be paliovos plepėjo, neturėdamas saiko.

– Gyva bėda tas liežuvis, – murmėjo dantys. – Kada gi jis liausis, nurims bent valandėlei?

– O kas jums darbo? – įžūliai atkirto liežuvis. – Kramtykit sau į sveikatą, ką jums pastumsiu, ir tylėkit. Ir baigtas kriukis! Tarp mūsų nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į savo reikalus, o tuo labiau lįsti su kvailais patarimais!

Ir vėl berniukas ėmė be atvangos plepėti kur reikia ir kur nereikia. Liežuvis jautėsi tiesiog devintame danguje, tardamas vis naujus gudrius žodžius, o įsigilinti į jų reikšmę nė nespėjo.

Bet kartą berniukas taip įsileido plepėti, kad nė pats nepajuto, kaip priėjo liepto galą. Stengdamasis išsisukti iš bėdos, jis leido liežuviui ištarti aiškų melą. Tada dantys nebeištvėrė – trūko jiems kantrybė. Jie staiga susispaudė ir skaudžiai sugnybo išsišokėlį melagį.

Liežuvis paraudo nuo prasisunkusio kraujo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis elgiasi apdairiau ir atsargiau, o ir berniukas, prieš ištardamas kokį žodį, gerai pagalvoja.

• Apie plepius žmones sakydavo:

Ant liežuvio ir blyną iškeptum.

Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo.

Žmogui kalbant patariama gerai pagalvoti, nes

Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta.